Vikišaltiniai ltwikisource https://lt.wikisource.org/wiki/Pagrindinis_puslapis MediaWiki 1.47.0-wmf.21 first-letter Medija Specialus Aptarimas Naudotojas Naudotojo aptarimas Vikišaltiniai Vikišaltiniai aptarimas Vaizdas Vaizdo aptarimas MediaWiki MediaWiki aptarimas Šablonas Šablono aptarimas Pagalba Pagalbos aptarimas Kategorija Kategorijos aptarimas Page Page talk Index Index talk TimedText TimedText talk Module Module talk Event Event talk 0 2796 14501 10781 2026-09-25T11:51:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14501 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį; jam dar padės jo seselės Žvaigždės. Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] bdk627czolbla9tvczvo6y90psa3jus 0 2813 14467 7055 2026-09-25T11:49:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14467 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] bp4w6irkurx325m9lfazvgbyt0u1ue5 0 2814 14332 7066 2026-09-25T11:43:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14332 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: – Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia nusikračius tuo dievu, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka. Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip venias tąsė miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn praleido gyventi žmogų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 140zw70bvyktfffam9gfhilsjed0qzf 0 3109 13979 7088 2026-09-25T10:37:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13979 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius. Laumė vis sakanti: „Gal.“ Tada klausiąs: — Ogi į linus ar gal? Laumė: — Į linus tai negal! Tas vaikis sakąs: — Ogi gal jie prakeikti? Laumė sakanti: — Tas ne kas, šunies balsas neis į dangų. Daugiau tas matąs, kad jau netoli linų dirva, ir prašąs: — Duok tamsta man, aš maišelį panešiu. Laumė ir padavus. Šis, priėjęs prie linų, strykt ir įšokęs. Atsisėdęs ir valgąs pyragus iš to maišelio. Ta laumė apsukui bėgiodama, nu, keikt, nu, keikt! Tas valgydamas sakąs: — Keik, keik, laumait! Juk pati sakei, kad šunies balsas neis į dangų. Daugiau laumė sakanti: — Ėsk, ėsk, tik maišelį atiduok! Tas, pyragus išvalgęs, maišelį išmetęs laukan. Toji pasigriebusi ir nulėkusi sau. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] icg7b9l1fh62s9ewd8baeiaf83tdr7j 0 3110 14174 7102 2026-09-25T10:55:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14174 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas elgeta buvo labai dievobaimingas, tai jis matydavo visokias dvasias. Vieną naktį jam beeinant pradėjo perkūnijos griausti ir smarkiai lyti. Žaibui nušvietus, jis pamatė šieno kupetaitę ir nuėjęs įlindo į šieną. Žaibui nušvietus, žiūri, kad ant kitos kupetaitės velnias Perkūnui užpakalį rodo. Kad trenkė Perkūnas! Bet velnias buvo vikrus ir greit įšoko į medį. Ten parodė Perkūnui liežuvį. Perkūnas vėl trenkė. Galiausiai velnias pašoko ant akmens ir špygą rodo. Taip Perkūnas mušė velnią per visą naktį, bet nepataikė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] be791vrqri92lzl730nbjm362yuejrc 0 3111 14074 7100 2026-09-25T10:46:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14074 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Perkūnas turėjęs daug akmenų krūvoje, ir velnias pavogęs vieną akmenį. Pavogtą akmenį įdėjęs savo gryčios pamatan, nes jam, statant gryčią, vieno buvo pritrūkę. Perkūnas, sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato. Perkūnas kai kada velnią nutveria ant akmens sėdint, medy tupint, vandeniu plaukiant. Velnias stengiasi atsitūpti ant aukštesnio akmens ar aukštesnio medžio. Todėl žmogui nereikia stoti po aukštesniu medžiu, nes ten velnias tupės. Velnias tupi aukščiau, kad geriau pamatytų Perkūną. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] glc58znulsfrs39w7xyu23bfwi6njf5 0 3112 14073 7099 2026-09-25T10:46:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14073 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą išėjo medžiotojas medžioti. Pamatė užeinant didelę audrą, įėjo miškan pasislėpti. Kad pasikėlė didelis viesulas, net medžiai prie žemės linksta! O Perkūnas trenkia ir trenkia be perstojimo. Medžiotojas pastebėjo, kad vis trenkia ir trenkia į tą pačią vietą, kur vidury miško laukas apartas. Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį. Kai tik jis pasirodo, tai į jį Perkūnas trenkia. Ir taip ilgą laiką. Medžiotojui net nusibodo žiūrėti ir pikta pasidarė, kad Perkūnas jo neužmuša. Jis paėmė šautuvą, užtaisė ir laukia, kol tas uodegą parodys. Kai tas rudas išlindo iš po velėnos ir rodo uodegą, tai jis trinkti ir nušovė. Ir žiūri, kas bus toliau. Tai pamatė ateinantį didelį ir labai tvirtą vyrą. Priėjęs tas vyras sako: – Dėkoju tau, kad tu jį nušovei, jis manęs daugiau neerzins. Tai duok, aš tau šautuvą užtaisysiu, kad niekada nereikės taisyti, tik niekam nesakyk, kas tau užtaisė. Aš esu Perkūnas, o tenai, ką tu nušovei – tai velnias. Ir galėsi šaudyti visą savo gyvenimą. Ir taip medžiotojas pragyveno daugel metų, neapsakomai jam sekėsi, net apylinkės vyrai stebėjosi. Vieną kartą buvo labai didelė medžioklė; iš plačios apylinkės visi medžiotojai buvo susirinkę pas turtingą dvarininką. Mūsų medžiotojui medžioklė geriausiai iš visų pasisekė. Kai parėjo visi į dvarą, jis buvo labiausiai pagirtas, žinoma, ir ponas labiausiai jį mylėjo, davė gerti, ko tik norėjo. Įsigėrę medžiotojai kiekvienas ėmė girtis, kad gerą šautuvą turįs. Ir pradėjo dvare šaudyt – tas gerai šaudo, tas dar geriau. Galiausiai ir tas gerasis medžiotojas neiškentė su savo šautuvu nepasigyręs: – Kvailiai jūs, kvailiai, jūsų šautuvai – šakaliai! Mano tai šautuvas, aš netaikęs galiu šaut ir šaut be galo! Ir pradėjo šaudyt. Tik iššovė tris kartus – ir jau nebešauna. Visi nustebo ir tą pamatę. O tas medžiotojas nusigando, kad jo šautuvas pagedo, ir atsiminė, jog jam buvo užginta su savo šautuvu pasigirti. Su ašaromis grįžo namo, raudojo ir raudojo, kolei mirė, kad tokį šautuvą prarado. O kiti medžiotojai daug ką apie jį pasakoja – girdi, matę, kaip velnias šalia jo stovėdavo ir taikydavo šautuvą. Kiti sakė, kad ponas tyčia pakvietė į medžioklę, kai nugirdė, tai ir apmainė šautuvą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] b72kuq6o92828m65uxty175oqsef4g0 0 3113 14180 7104 2026-09-25T10:56:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14180 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Labai seniai velnias pasiskolino iš Perkūno pinigų. Bet kai Perkūnas pareikalavo grąžinti skolą, velnias susijuokė ir pabėgo. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti. Kur tik pamato velnią, ten ir trenkia. Velnias, bijodamas Perkūno, nori pasislėpti ir lenda į trobas, gyvulius, žmogui į drabužius, bet Perkūnas jį visur pastebi ir nutrenkia. Kai Perkūnas nutrenkia medį, uždega trobesį arba užmuša žmogų, gyvulį, tada sakoma, kad ten buvo pasislėpęs velnias. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] qdh98gxjrekjcqovctydxuton9apiae 0 3114 14072 7098 2026-09-25T10:46:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14072 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bernas skolinosi iš velnio pinigų vestuvėms, bet tas išsiderėjo, kad ir jį pakviestų. – Koks bus piršlys? – Kunigą paprašiau. – Tai gerai, su kunigais ne visada gaunu pasišnekėti, tai nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu. O kas bus svočia? – Ten mano kaimynė Marija. – Pažįstu, gera žmona. O kas bus muzikantas? – Muzikantą gerą paprašiau, ketinu geras vestuves kelti, tai reikia ir geros muzikos – paprašiau Perkūną. – Tai labai negerai padarei, aš su juo nesutinku ir visai nenoriu jo sutikti. Jis mane kai kartą trenkė, tai vos gyvas likau – dar ir po šiai dienai skauda kairį šoną. Tai aš jau pas tave į vestuves neisiu ir tau pinigus dovanoju. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] qzv8vqfpmbahb5adk0ljb7vok9g3w9o 0 3115 14179 10277 2026-09-25T10:56:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14179 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą velnias su Perkūnu ginčijosi. Perkūnas žadėjo užmušti velnią. Velnias jam sako: – Aš palįsiu po troba. Perkūnas atsakė: – Aš ir ten mušiu! Velnias sako: – Aš lįsiu į medį. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu po akmeniu. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu po kalnu. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu į pirtį. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu į bažnyčią. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu po altorium. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu į kieliką. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu į monstranciją. – Aš ir ten mušiu! – Aš lįsiu po atgal atvirtusia žemės velėna. – Čia aš tavęs nemušiu. Gali čia gulėti. Nuo to laiko velnias slepiasi po velėna, kad Perkūnas jo neužmuštų. Tai, kai vyrai aria laukus, saugojasi, kad ariant neatvirstų velėna. O senos bobos seniau pasikaišydavo sijonus, pasiraitodavo rankoves. Tačiau kai pamatydavo – ateina debesys su griausmu, atleisdavo sijonus ir rankoves. Jei neatleistų, trenktų Perkūnas, nes ten irgi slepiasi velnias. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] ow4awuq1tdwwdk5ihvcqk6zxdtky6nr 0 3116 13843 10284 2026-09-25T08:50:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13843 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą užėjo didelė perkūnija. Perkūnas daužė be pasigailėjimo kas tik pakliuvo. Lietus pylė kaip iš kibiro. Žaibai varstė dangų kryžiais. Į vieną trobelę pas senelius pasibeldė sušlapęs pakeleivis. Geri žmonės priėmė jį ir sušildė. Pasirodė, kad tai buvo velnias, nes jis neturėjo nosyje skylučių ir turėjo arklio kojas. Žmonės nusigando ir pradėjo šlakstyti švęstu vandeniu. Velnias pradėjo cypti ir prašyti, kad jam leistų pasislėpti nuo Perkūno, o jis duosiąs jiems maišą pinigų. Velnias prašė, kad jį užkištų butelyje su šermukšniniu kumščiu, antraip jis mirsiąs iš baimės. Žmonės taip padarė. Praėjus audrai, velnią paleido iš butelio, ir jis apdovanojo žmones. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] f1grmtqa6h6zw8xel9x0xncgsmw418x 0 3119 14027 7096 2026-09-25T10:42:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14027 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Simas Balukonis arė dirvą. Atėjo žmogus baltais kailiniais. Buvo šiltas laikas, ir šis prašė artoją, kad jį pažadintų, kai užeis debesys. Kai pradėjo griausti, Balukonis nuėjo nepažįstamojo žadinti. Mato: ant kelmo guli susirangęs juodas šuo. Balukonis persižegnojo ir atstojo nuo jo. Trenkė į jį Perkūnas, ir kelmas sudegė. Daugiau nei šimtas metų, kai taip atsitiko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] hhrwqxj9wngvpa0johp6acd0mf23szk 0 3120 14186 7105 2026-09-25T10:56:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14186 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas ponas turėjo augintinį. Tas augintinis jau paūgėjo, ir reikėjo jam duoti kokį nors amatą. Ir išmokė piešėju. Jis piešdamas pagarsėjo visoj apylinkėj. Kartą ponas jam sako: – Jei tu esi geras piešėjas, tai nupiešk velnią tokį kaip gyvas. Jis sutiko. Ponas jam liepė eiti į miestą, nusipirkti drobės ir piešti. Jis, nusipirkęs sau reikalingus daiktus, eina iš miesto namo. Kely sutinka senelį. Senelis klausią jį: – Kur eini ir ką nešies? – Nešu medžiagą velniui piešt, bet nežinau, kaip reikia jį piešt. O ponas reikalauja, kad velnias būtų toks kaip pragare. Ir eina namo jie piešt. Senelis jį pamokė, kaip reikia daryti. Liepė pradėt nuo galvos ir, kiek papiešus, vis vynioti, ligi pabaigs piešti. Tik pačiam liepė nežiūrėt. Visiems parodžius, tuoj liepė pakišt po krosnim. Jis, parėjęs namo, pradėjo savo darbą. Per dvi dienas velnias buvo nupieštas. Ponas sušaukė puotą, kurioje bus žiūrimas tas velnias. Privažiavo daug ponų, panelių ir taip diduomenės. Per pietus piešėjas pradėjo rodyti velnią. Bet pamatė, kad žmonės tik krinta ant žemės ir miršta. O pats piešėjas, nepažiūrėjęs to velnio, pakišo po krosnim. Taigi velnio, panašaus į gyvą, pamatyti negalima, nes pamatęs tuoj mirsi ir kitam nepasakysi, koks jis yra: ar juodas, ar baltas, ar su ragais, ar su uodega. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] cam4mi4d3pp5ya41zpnzyq00djpkqt3 0 3121 14069 7097 2026-09-25T10:46:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14069 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viename dvare, sako, kažin kada, dirbant netoli dvaro, užėjo debesys su griausmu. Darbininkai parbėgo nuo lietaus pasislėpti į dvarą. Žiūri – tarp jų staiga atsirado koks juodas ponaitis nepažįstamas. Eina į vienas duris, nori įeiti, pažiūri, kad viršuj durų užkišta kadagio verbos, atšoka atgal, sako: – Norėčiau įeit, bet čia per žemos durys! Eina į kitas, vėl tas pats padaryta – uždėta ant durų kadagių verbos, vėl atšoka atgal, sako: – Nėr kur man įeit, visur per žemos durys! Eina į trečias, ketvirtas – visur tas pats, nuo visur atšoka, sako: – Nėr man nuo lietaus kur užeit – visur per žemos durys. Dvaro žmonės stebisi: kaip čia gali būti per žemos durys, juk čia didesni vyrai vaikšto pro tas duris, o jam per žemos. O griaustinis su lietum jau čia pat, beveik ant nosies. Tai tas ponaitis staiga pavirto į juodą katiną ir kad kūrė į medį, augantį dvaro kieme. Ir tuo sykiu griaustinis tik terkšt į tą medį ir katiną užmušė. Tik paskui dvaro žmonės suprato, kas čia buvo per ponaitis ir kodėl jam buvo per žemos durys. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] 1ixbsg5llknj6j4afxt4mqrtjudcc9n 0 3123 14166 7101 2026-09-25T10:55:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14166 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nukirtus Bamštarų dvaro rugius, ponas atsiunčia visus dvariokus į Buktos dvarą rugių kirsti. Užėjo labai smarkus lietus su perkūnija. Tada mes visi sulindom į gubas, kad nesulytų, nes vis tiek nespėsim namo pareiti. Kai pradėjo smarkiai griaudėti, žiūrim, kad atbėga keistokas vaikas, kelnes pasiraitojęs. Pamačiusi vaiką, dvaro ponia Štalkienė sako: – Ar neisi, tu rupūžioke, pas vaikus! Ko čia dabar per lietų lakstai lyg pasiutęs? Vaikas įlindo į ketvirtą gubą nuo mūsų. Po kiek laiko, kai tik vaikas įlindo į gubą, kad droš Perkūnas į tą gubą, net rugiai pašoko! Visi išlindę bėgam žiūrėti, kad vaikas nesudegtų. Bet žiūrim, kad jokio vaiko nėra. Tai būta velnio. Dėkui tai moteriškei, kad ji nuvijo tą vaiką. Jeigu būtų nenuvijus, tai mus visus būtų Perkūnas užmušęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] 5kq3z1x43eqbt630xca5bche3xv61qt 0 3124 14201 7106 2026-09-25T10:58:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14201 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Velnias, eidamas per girią, pamatė žmogaus arklį, įklimpusį į raistą, ir mano sau: „Ateis tas žmogus ir vers man bėdą, sakys: „Negi velnias tave čia įkišo?“ Reikia jį ištraukti iš raisto.“ Kada ištraukė, žiūri, kad purvinas. Vėl velnias mano sau: „Vėl bus man bėda – žmogus atėjęs sakys: „Negi velnias arklį išpurvino?“ Reikia numazgot.“ Numazgojo, žiūri – šlapias. Vėl velnias mano: „Bus bėda – sakys „Negi velnias iššlapino?“ Reikia ir išdžiovint.“ Parovė sausos žolės ir uždegęs pradėjo džiovinti. Bedžiovindamas apsvilino. Tada velnias visai nusigando ir tarė: „Na, dabar tai tikrai man bus bėda!“ Ir tuoj žmogus atėjo arklio vestis dirbti. Vedasi ir uodžia: koks čia velnias smirda? Žiūri, kad arklys apsvilintas, ir suriko: – O negi velnias čia tave apsvilino? Kad jis derva pasileistų! Velnias: „Matai, aš gana žmogui gero dariau kaip manydamas, o jis mane kaltina ir dar sako, kad aš derva pasileisčiau. Kad ne aš, jis būtų radęs negyvą prigėrusį arklį.“ Paskui velnias, pasitikęs girnių, prašė, kad jį, paslėpęs maiše, pro dvarą ir pro tą žmogų praneštų. Girnius įsidėjo velnią į maišą, užsidėjo ant pečių ir neša. O žmogus pamatęs: – Vai kokį tu velnią ten neši maiše? Velnias: „Kaip man, taip ir man – ir maiše negaliu pasislėpti.“ Kada nešė pro dvarą, dvariokai lauke dirbo. Pamatę rėkė: – Ar matot, girnius maiše velnią neša! O kiti dvariokai: – Velniai jį žino, gal jis šimtą velnių neša. Reikia pavyti ir pažiūrėti! Dvariokai vytis, o velnias maiše duoda girniui į kuprą, liepia bėgti. Girnius parpuolė bebėgdamas. Velnias išsirito iš maišo ir bėgo į raistą pasislėpti. Dvariokai vijosi velnią ir besivydami įklimpo į raistą, sušlapo ir išsipurvino. Velnias pasislėpė. Dvariokai grįždami keikė: – O kad jį šimtas velnių! Velnią vijomės ir patys lyg velniai sušlapom, į velnią mes dabar panašūs! O velnias atsiliepė: – Dar aršesni jūs ir už velnią! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 5jbc9sb7nha49vs1cbc9hxto44n84bv 0 3125 13967 7095 2026-09-25T10:36:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13967 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ūkininkė nuėjo parsivaryti iš upės žąsiukų, nes artinosi baisūs debesys. Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia: – Kur man bėgt? Kur man dingt? Neturiu kur pasidėti... – Kad neturi kur pasidėti, tai lįsk į šitą upę. Vos tik spėjo tas ponaitis į upę įlįsti, tuoj sugriovė, sužaibavo, trenkė Perkūnas, net vanduo iš upės išsiliejo ant krantų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] a8gv3nm60bil0z8iqha4whiqrbdny4o 0 3131 13987 7110 2026-09-25T10:38:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13987 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo girtuoklis žmogus. Griaudžiant jis ėjo iš smuklės namo. Priėjęs namus, palindo po pastoge ir ten rado susitraukusį velnią. Žmogus sako: – Velne, ko tu čia lindi? Matai, kad tave Perkūnas tyko užmušti. – Mane muš, o tave užmuš, – atsakė velnias ir priėjo artyn prie žmogaus. Žmogus užsirūkė pypkę, o velnias atsisėdo ant pypkės. Žmogui dūmą užtraukus, Perkūnas kad trenkė į pypkę. Žmogų užtrenkė, o velnias, matyt, pabėgo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] bvhtk11olowd0dwfp69kq2cwehcl65q 0 3132 14019 7111 2026-09-25T10:41:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14019 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą buvo neturtingas berniukas ir norėjo paimti turtingą mergaitę. Ir sugalvojo jis iš velnio pasiskolinti pinigų, pasirodyti, kad daug turi. Nuėjo jis į mišką ir šaukia: – Velne, velne, ateik čia! Velne, velne, ateik čia! Ir prisistatė žmogus su skrybėle. – Kam, – sako, – manęs reikalauji? – Aš norėč vieniem metam pinigų pasiskolint. – Ar daug reikia? – Na, apie siekelį. – Na, gerai, palauk čia. Už kelių minučių atnešė jam tuos pinigus, pripylė pusę maišo. Jis sako: – Kai reikės atiduot, kur aš tave rasiu? – Agi toj pačioj vietoj. – O kaip man tave pašaukt? – Pašauk taip: „Baukai, Baukai, še pinigus! Baukai, Baukai, še pinigus!" O kad kitaip šauksi, gali kits ateiti, o kad taip šauksi, tai aš pats ateisiu. Gerai. Parsinešė jis tuos pinigus, nueina pas vieną turtingą mergaitę ir sako: – Eik tu už manęs. – Kaip aš eisiu, kad tu toks neturtingas, – sako, – manęs tėvai neleis. – Agi aš, – sako, – labai daug pinigų turiu! Parodė jis tuos pinigus ir tėvam, ir mergaitei – tai sutiko. Susituokė. Bet jis tų pinigų neleido niekur nė vienos kapeikos. Ta klausia: – Kodėl neleidi? – Palaukim, – sako, – už metų, tada pradėsim leist. Suėjo lygiai metai, jis su tais pinigais nueina vėl į tą pačią vietą ir šaukia: – Baukai! Baukai! Še pinigus! Baukai! Baukai! Še pinigus! Šaukia ir šaukia – nieko neprišaukia. Pagaliau išgirsta balsą, per mišką ateina rėkims: – Nebėr Bauko – Dundulis užmušė! Nebėr Bauko – Dundulis užmušė! Apsidžiaugė berniukas, užsidėjo tą maišą ant pečių ir paarėjo namo. Na, daugiau pradėjo leisti tuos pinigus. Gyvulių prisipirko, namus išsistatė, puikiau pradėjo gyventi, gražiai sutiko, buvo turtingi, laimingi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] dp1emx62s15k82vluqbk12nff91vw43 0 3133 14176 7112 2026-09-25T10:55:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14176 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno susituokę našliai. Na, ir vyras turėjo savo dukterį, ir boba savo. Tai toji boba savo dukterį labai mylėjo, o podukros nekentė. Kartą iškūreno pirtį ir nuėjo visi praustis, tik podukros neleido kartu. – Tu labai sutrė, bjauri, tai nusiprausi paskui viena, – pasakė pamotė. Nusiprausė jie, parėjo ir nusiuntė podukrą praustis, kad ją koks velnias paimtų. Podukra nuėjo pirtin, nusirengė ir prausias. Ateina toks gražus bernas ir sako: – Prauskis greičiau, tai eisim pašokti. – Kaip aš prausiuos, kad neturiu muilo? – atsako toji merga. Kaip bematant tas bernas ponaitis su muilu ir šast čia. Mergina vėl prašo: – Dar man reikia rankšluosčio nusišluostyt. Ponaitis ir rankšluostį pristatė. Mergina vėl prašo marškinių. Ponaitis atneša ir marškinius. Atnešęs sako: – Merga, merga, einam šokti! – O kaip aš eisiu, kad neturiu suknelės? – atsako merga. Ponaitis su suknele tuoj čia. Ir vėl sako: – Merga, merga, einam šokti! – O kaip aš eisiu šokti, kad neturiu batelių? – atsako merga. Ponaitis atneša batelius. – Merga, merga, einam šokti! – O kaip aš eisiu, kad neturiu šukų? – atsako merga. Ponaitis atneša šukas. Ir vėl sako: – Merga, merga, einam šokti! – O kaip aš eisiu, kad neturiu veidrodžio? – atsako merga. Ir taip tam ponaičiui benešiojant daiktus, užgiedojo gaidys, ir tas ponaitis sukeikė: – Kad tave velniai ir su tavo apdarais! Už juos neteko nė pašokti! Ir pats prapuolė. Podukra rytą parėjo kaip kokia ponia. Pamotė manė, kad ją uždusins, o čia dar parėjo taip apsitaisius! Liepė smarkiai iškūrenti pirtį, nusiprausė visi, o savo dukterį siunčia paskiausia vienai praustis, kad ir ją taip aptaisytų ponaitis. Nuėjo jau toji tikra duktė ir nusirengus prausias. Ir vėl tas ponaitis atėjo ir sako: – Merga, merga, einam pašokti! – O kaip aš eisiu, kad man reikia muilo, rankšluosčio, batelių, šukų, veidrodžio. – išminė ji viską iš karto. Ponaitis viską atnešė ir išvedė šokti. Šoko šoko, kol užšokino, burną perplėšė, iškišo galvą pro langelį ir pats prapuolė. Rytą motina nesulaukus eina pažiūrėti duktės ir, pamačius perplėštą burną, sako: – Tai ko, dukrele, taip juokies? Bet, arčiau atėjus, pamatė negyvą dukterį su perplėšta burna. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] l0th5lsjekmwkbk4curi8jjx6e9qued 0 3134 14032 7113 2026-09-25T10:42:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14032 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Važiavo žmogus kur iš toli, ir pavargo arklys. Tai jis pamatė trobas ir užvažiavo tenai pernakvot, kad arklys pailsėtų. O jau vakaras. Šitie žmonės sako: – Kaip mes tave priimsime, kad mes patys negalim čionai nakvoti – čia kiekvieną naktį ateina velnias ir mums nei miegot, nei vietos neduoda. Tai mes paliekam namą ir nakvojam pas kaimynus. Jis sako: – Tai kur aš eisiu – kaimynų neturiu – pernakvosiu čionai. Na, kaip tik atein vienas velnias. O jis ant krosnies guli. Paėmė pušies šaką, uždegė, ant stalo pasistatė. Ir pamatė, kad tas guli ant krosnies. Tai velnias klausia: – Ko tu čionai guli? Žmogus sako: – Su Dievo pagalba man niekas nieko nepadarys. – Tai aš tau nieko nedarau. Atėjo ir kitas velnias. Ir taip pat sausą šaką uždegė, pastatė ant stalo ir žiūri, kas čia – žmogus yra. Ir jis eina artyn, sako: – O ko tu guli? Jis ir vėl sako, kad su Dievo pagalba man niekas nieko nepadarys. Velnias ir sako: – Aš tau nieko nedarau. Ir trečias atėjo. Ir taip pat uždegė šaką. Na, toks liūdnas tas velnias atrodo, sėdi. Ir pamatė žmogų. Eina prie jo ir sako: – Ko tu guli? Jis taip pat sako, kad su Dievo pagalba man nieks nieko nepadarys. Velnias sako: – Aš tau nieko nedarau, tik tu mane išgelbėk iš bėdos. Čia netoli vestuvės, o vestuvėse jaunoji pametė žiedą. Visur ieškojo ir nerado, sakė, kad velnias pavogė. Tai man bėda. Pirmiau tai ten buvo labai linksma, o paskui visi nuliūdo, ir nė jauni, niekas negali šokti – sarmata. Jeigu tu mane išgelbėsi, tai aš tau duosiu pinigų tiek, kiek tavo arklys paveš. Tik einam, aš tau parodysiu, kur jis yra. Ir jis maždaug apsakė, kur tas žiedelis. Jis nuėjo į vestuves. Visi liūdi, verkia. Kad jaunosios žiedelis dingo – tai nebus laimės gyvenime. Žmogus ir sako: – Reikia ieškot! Tie sako: – Mes visur ieškojom, gal tik velnias paėmė. O žmogus: – Negali būti, kad velnias pavogtų žiedą! O jis jau žino, kur maždaug tas žiedas. Įkišo pirštus į plyšį, paėmė ir sako: – Va, žiedas! Na, visi vėl linksmi. Pradėjo jį vaišinti, atnešė degtinės. Ir vėl linksmos vestuvės pasidarė, kaip ir pirma. Apie dvyliktą tas velnias sako, kad einam. Tas nori čia pabūt, o velnias neleidžia: – Ne, einam. Vėl atėjo šitan pat naman. Velnias pakėlė slenkstį ir sako: – Atversk slenkstį. Žmogus sako: – Aš tave iš sarmatos išgelbėjau, o tu neatversi slenksčio. Velnias atvertė slenkstį. – Tai čionai skrynia stovi su pinigais, su auksais. Imk! – Na va, aš tave iš sarmatos išgelbėjau, o tu neišimsi. Velnias išima – velnias baisiausiai stiprus. – Nešk vežiman. – Na va, aš tave iš sarmatos išgelbėjau, o tu neišneši man šitos skrynios. Velnias išnešė vežiman, sako: – Aš dabar čionai nebeateisiu. Man reikėjo tik šitie pinigai saugoti. Žmogus pranešė savininkams, kad galite nakvoti, daugiau čia velnias nebeateis, aš išvariau. Šitie žmonės dar davė jam gerokai lašinių ir kita ko, kad išvarė velnią. Ir daugiau velnias tan naman neatėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] jnbwxwvmevhl9vt2nq6mxpl6uqyqmsv 0 3135 14049 8916 2026-09-25T10:44:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14049 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Medžiotojas išėjo kiškių saugot. Užėjo debesis, griaustinis trankosi. Iš po akmens išlenda su dviem rageliais kaip katinėlis, kai griaustinis sutrinksi, šmakšt ir vėl po akmeniu. Paskui vėl išlenda ir rodo debesiui sėdynę. Medžiotojas pokšt su šautuvu – tas ir atvirto. Žiūri medžiotojas – nei šioks, nei toks gyvulėlis, kaip kiškis. O ten buvo velniukas. Užeina toks senelis. – Ką tu čia nušovei? – klausia. Tas parodė. – Tai tavo muškieta labai gera. Aš kai šaunu iš aukšto – nepataikau. Tas senelis buvo Perkūnas. Jis sako: – Mainykim muškietom, – ir rodo sprindžio ilgumo pištalietą, – ištiesk tik – ar paukštis, ar žuvis – bus gatavas; varna skris, ištiesk – tapt ir nukris. Tik gaidžiuko neliesk. Sumainė. Parėjo medžiotojas namo. Išėjo kiškių, stirnų šaudyt. Labai gerai jis gyveno trejus metus. Ūkį turėjo, moterį, vaikų. Užėjo vieną kartą mintis: reikia pamėgint gaidžiuką atlaužt. Atlaužė ir paleido. Baisingas griaustinis kad trenks! Medžiotojas pats pardribo. Senelis Perkūnas – ir čia pat. – A, ką tu padirbai! – metė muškietą. – Še tavo, – ištraukė medžiotojui iš rankų mažąją muškietėlę, sako: – tu jau trečią dalį pasaulio nutrenkei! Parėjo medžiotojas namo. Visos trobos nuverstos. Po to trejus metus nebuvo griaustinio. Nuo to laiko senelis Perkūnas nebeduoda daugiau niekada žmonėms tos muškietos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] 75qn1add7uf91scvvyqny8biyk28zsn 0 3136 13995 7115 2026-09-25T10:39:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13995 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą griaunąs didelis griaustinis, ir lietus labai lyjąs. Atsistojęs po egle medžiotojas ir kenčiąs. Šit kai tik nugriaunąs griaustinis, – netoli didelis medis buvęs su dreve, – iš to drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis: – Ve ve ve ve. Tas medžiotojas savo šautuvą užtaisęs su sidabro kulka ir laukiąs. Kai tiktai nugriovęs griaustinis, tas katinas iškišęs galvą mėgdžiotis – šis taukš į tą katiną, ir ištiškėjęs. Daugiaus nustojęs griaustinis griaust, žaibai pliekt, tas medžiotojas ir einąs namo. Eidamas sutikęs žmogų, tas jam sakąs: – Tai dėkui, kad nušovei tą bjaurybę! Aš jį iš trečios karalystės atsivariau, o vis negalėjau prisitaisyti. Tai dabar še, aš tau duodu tris kulkas. Su tom tą gali padaryti: pasidėk vieną ant delno ir į kokį didžiausią daiktą papūsk – tuoj to ir nebeliks. Ir nuėjęs sau. Tas medžiotojas paėmęs ir vieną išmėginęs: pasidėjęs ant delno ir į labai didelį ąžuolą papūtęs – tas išėjęs į smulkiausias skeliaudėles. O dvi kulkas padėjęs kažkokioj bažnyčioj. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] r628pfpebaopvnyrm3tt5dbpt9lumyh 0 3137 14110 7116 2026-09-25T10:50:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14110 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai, einant per laukus ar miškus, yra didelis griaustinis – žaibai pliekia, perkūnas spiria, – tai reikia apsižiūrėti savo kišenes. O moteriškės tuokart negali eiti atsikaišiusios sijonus. Kišenėse turi būti kas nors įdėta – skudurėlis ar kas kitas. Jei jau nėra ko, tai reikia įsidėti kokių žolių ar lapų. Vieną kartą einąs žmogus tuščiomis kišenėmis, o čia griaustinis griaunąs ir griaunąs, ir žaibai vis apie jo nosį pliekią ir pliekią. Jis žegnojąsis ir žegnojąsis, poterius vis kalbąs ir kalbąs, bet nieko negelbią, ir gana. Sumanęs savo kišenes apsigraibyti – vienoje ir radęs rupūžę. Tą išmetęs laukan. Ką tik kelius žingsnius nuo jos paėjęs – tuoj į ją spyręs Perkūnas. Tai taip jis ir palikęs gyvas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 48e47vlxylm0xmzxdzbjtlgbw9p72su 0 3138 14055 7117 2026-09-25T10:44:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14055 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą gyveno tokia moteris. Ji mokėjo truputį gydyti. Vieną naktį atvažiavo kažkoks žmogus. Jis pradėjo maldauti, kad ši važiuotų su juo. Sakė, kažkas atsitikę jų namuose. Tada ta moteris nutarė važiuoti. Juodu nuvažiavo į didžiulius rūmus. Jis nuvedė ją į vieną kambarį, kuriame sirgo jo žmona. Ji davė vaistų, ir ši pradėjo gyti. Tas žmogus klausia: – Kiek už viską reikės užmokėti? Ji sako, kad nieko nereikia. Tada jis pasiėmė rėtį ir išėjo į kitą kambarį. Kai sugrįžo, rėtyje buvo anglių. Tas anglis sukratė tai moteriai, padėkojo ir išleido. Moteris nenorėjo tų anglių nešti namo ir truputį nukratė, o dalį pasiliko. Kai parvažiavo namo, žiūri, kad tos anglys pavirto auksu. Ji labai nudžiugo ir nuo to laiko laimingai gyveno. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] l806fhhebfley70hy485s05u0c2mfkn 0 3139 13999 7118 2026-09-25T10:39:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13999 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Rugiapjūtėj užėjo dideli debesys su lietum ir griausmu. Dvi Rasių dvaro mergos bėgo, pasikėlusios sijonus namo. Užveizdas mato: paskui mergas bėga juoda katė ir pribėgusi užšoko vienai už sijono atlankos. Tada kad ims apie tas mergas plakti žaibai! Ant arklio užsėdęs užveizda ėmė jas vytis ir šaukti: – Mergos, pasileiskit sijonus! Mergos atsigręžė. Pirmutinė pamatė antrosios sijono atlankoj juodą katiną raudonomis akimis. Išsigandusios pasileido sijonus. Katinas iškrito ir šoko pabėgėjęs medin. Tik kad trenks Perkūnas į tą medį, tik šipuliai išlakstė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] m7vxrfl4e6vmbasl8xl28pswtgxb6f7 0 3140 14188 7119 2026-09-25T10:56:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14188 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus turėjo gyvulių. Tuos gyvulius ganydavo jo paties vaikai prie Šatrijos kalno. Vieną kartą vaikai ganė gyvulius ant paties kalno ir nė matyt nepamatė, kaip iš kažkur išlindo kiti trys vaikai, nepanašūs į žmones. Piemenukai manė, kad tai kokie nepažįstami vaikai, ir ėmė su jais žaisti. Kartą vakare vaikai paklausė savo tėvą: – Tėveli, pasakyk, kas iš kalno išlenda nepanašūs į žmones ir žaidžia su mumis kartu? Tėvas liepė pažiūrėti jiems į nosis. Jei nosys bus be skylių, tai bus velniukai. Kitą dieną vaikai nuginė prie kalno gyvulius ir gano. Žiūri – vėl iš kalno išlindo tie patys trys vaikai su statinaitėmis rankose. Mato vaikai – nosys be skylučių. Parginė gyvulius namo, pasakė tėvui, ką matė. – Tai yra velniukai, – pasakė tėvas. Vaikai pasakė, kad velniukai turėję su savim kažkokias nedideles statinaites. – Statinaitėse yra auksas, – pasakė tėvas. – Statinaites reikia kaip nors iš jų paimti. Kai vaikai vėl nuginė gyvulius prie kalno, vėl išlindo tie patys velniukai, bet jau dervuoti, su ragais ir uodegomis. Vaikai išsigando ir, nepaėmę tų statinaičių, parbėgo namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] fvydnho4cwwogkijgmg1j9tiw54y3b2 0 3141 13981 7120 2026-09-25T10:38:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13981 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas senukas pjovėjas nespėjo kartu su jaunais pjauti. Kai visi nuėjo namo pietų, jis pasiliko pabaigti savo ruožą. Pasilikęs pagalando dalgį ir sako: – Dabar aš galiu su pačiu velniu eiti lenktynių! Tik pasakė – tuoj velnias prisistatė ir vadina jį palenktyniauti. Senukas atsistojo iš krašto, o velnias šalia jo. Velnias pjauna kiek tik gali, visas sušilęs, o senukas eina jau nupjautu ruožu, mosikuodamas dalgiu, ir žvilgčioja atgal. Velnias skuba, vejasi. Taip jie „lenktyniavo" gana ilgai, ir vis tiek senukas laimėjo varžybas. Atėję vyrai nustebo, pamatę, kiek daug nupjauta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 2n4cz66r5el30sue6ae2fo5qx6on5x3 0 3142 14165 7123 2026-09-25T10:55:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14165 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą mūsų kaimynas važiavo iš Kuršėnų ir vežė tuščias alaus statines. Jau temo, o jam dar reikėjo pravažiuoti didelis miškas. Bevažiuojant mišku, iš kažkur atsirado pasipuošęs ponaitis ir prašė pavėžinti. Jis sutiko. Kai tik ponaitis įlipo į vežimą, žmogus suragino arklius, bet arkliai nė iš vietos, nepatraukia vežimo. Supykęs žmogus sukirto arkliams botagu ir sušuko: – Galgi šimts velnių čia yra! Ponaitis, sėdėjęs vežime, susijuokė ir atsakė: – Užteks ir vieno. Sulig tais žodžiais arkliai pradėjo vežti vežimą. Žmogus, žvilgtelėjęs į ponaitį, iš išgąsčio nusmuko nuo sėdynės, pamatęs, kad iš ponaičio skrybėlės kyšo ragiukai, o vietoj batų – arklio kanopos. Išvažiuojant iš miško, ponaitis padėkojo žmogui ir papylė saują auksinių ant statinės, o pats pranyko. Žmogus tikrai matė, bet išsigandęs negalėjo ištiesti rankų. Parvažiavęs namo, ant statinės rado tik skiedrų krūvelę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] gxxfbs70b70jkbo9ywwtj91xn90cfnk 0 3143 14184 7124 2026-09-25T10:56:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14184 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėvas Kostas Dubaka sirgo trejus metus drugiu. Visokių vaistų prigėrė – nieko nepadėjo. Kažkas patarė, kad reikia valgyt nuo kapų rūgštynes. Kurį laiką valgė rūgštynes. Valgydamas kartą guli saulutėje aukštielninkas ir, kad saulė jam akių nedegintų, ant akių užsidėjo skiedrą. Tik mato – ateina koks ponaitis ir sako: – Šitas kumeliukas, rodos, ne mano. Mano buvo ne laukas, o šitas laukas. Gana! Jau ant šito pajodinėjau. Dabar eisiu Antalgėn prie Aloyzo. O tas Aloyzas drugiu besirgdamas ir mirė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] j9hrb8banlra8h3vphpkiderobpvynh 0 3144 14178 7125 2026-09-25T10:55:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14178 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pabaigus bažnyčią statyti ir stogą dengti, kalant paskutinę vinį, velnias bestovįs. Ir kai tik baigs įkalti, jis tą dirbėją už sprando nustums, kad užsimuštų. Vieną kartą atsitiko taip. Meistras žinojo, ką reikia padaryti, kalant paskutinę vinį, kad velnias jo nenustumtų. Kaldamas paskutinę vinį, kalba: – Dar trūksta vienos vinies, reikia lipti žemėn pasiimti ir sugrįžus įkalti. Ir jis, kūjį palikęs ant stogo, nulipo žemėn. Nulipęs sako: – Dėkui ponui Dievui, visą darbą baigiau. Velnias, išgirdęs ant stogo, perpyko ir, pagriebęs paliktą kūjį, iš visų jėgų paleido žemėn, norėdamas ant žemės užmušti meistrą. Bet kūjis nepataikė ir šalia meistro įlindo į žemę. Mat velnias nežinąs, ką žmogus galvoja, bet tik ką kalba. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] cdhsilv7cja9rzkvx8x89y9zyh1cz1e 0 3145 13990 7126 2026-09-25T10:38:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13990 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gano kaimo bernai miške arklius ir kūrena ugnį. Atsinešė bulvių – kepa. Ateina koks nepažįstamas ponaitis ir atsineša gyvą varlę. Tie žarsto bulves, o ponaitis ant pagalio pasimovė varlę ir šildo ją ant ugnies. Vaikinai valgo bulves, ponaitis perplėšė varlę, ją makt ir prarijo. Bernai kraipo galvas, stebisi. Vienas sako: – Gal čia velnias? O tas užsikvatojo ir sako: – Na mat, kaip pažino! Paskui dingo ir pradingo visai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 7wmn3wffpubt6av1w0fsa5lhddtyh9r 0 3146 14121 7127 2026-09-25T10:51:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14121 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir su dūdelėmis gražiai groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas. Klausęs, klausęs ir jam labai patikę. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti. – Padaryk mane klebonu, o mūsų kleboną – skerdžium, tai duosiu. – Gerai, padarysiu. Kaip matai nuo skerdžiaus kojų nusmuko klumpės, o kiti drabužiai persimainė, ir skerdžius pasidarė kunigu, o klebonas – skerdžiumi. Tikras kunigas: ir mišias laiko, ir pamokslus sako. Viskas gerai. Skerdžius negali atsidžiaugti. Velnias dūdavo, dūdavo su ta dūdele, kažin kaip ir pagadino. Klebonas tuo sykiu pamokslą sakė. Beatlekiąs velnias prie jo: – Pataisyk man dūdelę! – Palauk, kai pabaigsiu pamokslą, tada pataisysiu, – atsakė klebonas. – Bet aš liepiu, ir tu turi klausyti! – suriko velnias. – Eik tu nuo manęs gult! – Ar tai tu taip? Kaip skerdžium buvai, taip skerdžium ir būsi! Velnias pasakė ir išėjo sau supykęs. Kaip matai klebonas ir negali sakyti pamokslo – nieko nežino. Nėra ką daryti, apsimetė liga. Kas žinos, kas ne, o burtininkas tai viską žino. Tas burtininkas pasišaukė skerdžių pas save ir klausia: – Ar tu nori būti kunigu? – Noriu. – Kai ateis pas tave velnias kaipo ligonio lankyti, tai tu jam skelk per žandą ir klausk: „Iš kur tas balsas – ar iš tavo žando, ar iš mano delno?" Jis nežinos, ką sakyti, ir turės vėl padaryti tave klebonu. Jam besergant, ir beįeinąs velnias. Kai tik jis įžengė į kambarį, skerdžius tik strykt iš lovos, kadgi skels velniui į žandą, tas net nuo žemės pašoko. – Iš kur tas balsas: ar iš tavo žando, ar iš mano delno? Velnias nežino, ką sakyti, nes nė iš vieno delno, nė iš vieno žando negali būti balsas. – Na, kad tu toks gudrus, tai būk vėl kaip buvęs klebonu. Ir paliko skerdžius kunigu ligi pat mirties. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 82wkd9jv7pbw101t132c65uuhd8kvvg 0 3147 14259 7128 2026-09-25T11:03:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14259 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą žvejai iš Skirvyčios nuplaukė iki Nidos. Ten pasidarė labai tylus oras, jokio vėjelio. Marios visai nutilo, laivai stovi vietoje. Jie nė kiek negali žvejoti ir lūkuriuoja pakraštyje. Jau ėmė temti. Žvejai norėtų žvejoti, ėmė kelti bures, bet jokio vėjo. Ir pamato, kad ateina toks ponas juodais drabužiais. Ir jis klausia, ar negalėtų jį perkelti į Šventelę. Prašo be jokios malonės, siūlo didelius pinigus. – Kaip mes gabensim, kad nėra vėjo, – sako žvejai. Bet tas ponas siūlo tokius didelius pinigus, kad viena žvejys susigundo: – Mes galim pabandyti. – Gerai, aš užmokėsiu. Du žvejai pasikalba, pasitaiso burę ir sako: – Kelsim tą žmogų. Kai tik tas ponas įsėdo į laivą, tuoj ėmė vėjukas pūsti. Kai pairsto, vėjas dar stipryn, stipryn. Galiausiai jau juodu lekia kaip viesulas. O tas ponas stovi laive ir vis didyn auga. Žvejai bijo, kad laivas neapvirstų. Tuojau atplaukė prie Šventelės kaimo kranto. Tas svečias tik nusižvengė, pasispyrė, prikiauliojo valtį ir dingo krante. Tuojau nutilo ir bangos dingo. O buvo tamsi naktis. Žvejai keikia jį: – Bjaurybė! Ketino užmokėti, o čia tik arklių mėšlo pridrėbė! Naktį jie ir pradeda kast tuos mėšlus. Kasa ir vis meta į marias. Rytą praaušus juodu veizi, kad buvę aukso pinigų, ant denio dar nukritę pora auksinių. Tada žvejai suprato, kad visą auksą iškasė. Tas vyras turėjęs vieną arklio koją. Žvejai girdėję, kad naktį Šventelėj buvusios vestuvės, ir ten kažkas pasikoręs – uošvis ar kas. Tas ponas skubėjo paimti jo sielos. Dėl to ir siūlė labai daug mokėti – skubėjo, kad laiku atvyktų ir tą sielą paimtų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] m8rbksidrqzrl10a2my0w4z70z8y4d1 0 3148 13844 10282 2026-09-25T08:50:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13844 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėvelis pasakojo, kad dar tada, kai buvo jaunas, ėjo iš darbo namo pro užkeiktą kalną, nešėsi kirviuką ir kaltuką. Priėjus kalną, taką ir užstojo lyg koks pakulų ar pelų maišas. O buvo jau vėlus vakaras, vos ne vidurnaktis. Tas maišas jam šlamšt ant pečių. O toks sunkus sunkus! Šis jį numest – maišas nesiduoti. Jie imtis. Maišas vis puola. Sušilo, sumuro. Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę. Numetė ir kirviuką su kaltu. Tik kaime gaidys kakariekū ir užgiedojo. Dingo ir maišas. Sušilo, supluko, o ir nusigando. Parėjo namo visas perbalęs kaip drobė. Sako, neparsinešė nė įrankių. Rytą nuėjęs rado ten numestą kirviuką, kaltuką. Ir nebuvo jokio maišo. Turbūt velnias ten buvo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] jomsish6rg0eyg37m6a37y4wqwt1suy 0 3149 14187 7133 2026-09-25T10:56:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14187 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau žmonės javus kuldavo su spragilais. Naktimis juos išdžiovindavo, o rytmečiais kuldavo. Vienas ūkininkas, Rimkus, susidžiovė javus, vakare užsikūrė pirtį. Sėdi, žiovauja. Norėtų užsirūkyti, bet kapšiukas tuščias. Ir galvoja: „Kaip būtų gerai parūkyti." Kaip tik tuo momentu sugirgždėjo durys, ir įėjo nepažįstamas ponaitis. Sako: – Lauke šalta, gal galėčiau pasišildyti, užsikurti tabako? Rimkus sako: – Pasišildyt tai gali, bet tabaku pavaišinti negaliu, nes neturiu. Ponaitis vėl tarė: – Gerai, kad pasišildyti yra kur, o tabako aš tai turiu gero. Išsitraukė ponaitis iš kišenės tabakinę ir padavė Rimkui. O šis, pamatęs gražią tabakinę ir gerą tabaką, ėmė kimšti pypkę. Jam labai patiko ponaičio tabakinė ir sako: – Kokia graži tabakinė! Ar velnias tau ją ir padarė? – Taip, taip, aš pats! – atsakė ponaitis. – Jeigu tau labai patinka tabakinė, aš galiu padovanoti. Ūkininkas nudžiugo, padėkojo ir sako: – Visą amžių tave atminsiu! Ponaitis padėkojo už šilumą ir išėjo. Rimkus dar pasigrožėjo tabakine, paskui sutvarkė pirtį ir nuėjo gulti. Ūkininkas anksti atsikėlė javų kulti ir atsiminė ponaičio dovanotą tabakinę. Išsitraukė, norėjo užsirūkyti, bet žiūriu, kad rankoje nudvėsusio arklio pusnaga, o joje sudžiovintas ir sutrintas arklio mėšlas. Tėškė Rimkus pusnagą į žemę, nusispjovė ir suprato, kad jį apgavo velnias. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] li0tiiwfybq3jp5hlwd6k0fffgeztdb 0 3150 14089 7136 2026-09-25T10:48:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14089 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai mano brolis pas Gerybą tarnavo, kartą buvo didelė vėtra. Išlaužė visus medžius, Kiūpelio naują trobą nuvertė. Antrą vakarą brolis vedė arklius į ganyklas. Ir sutikęs tokį ponaitį su skrybėle. Ir prašo jis: – Pajodink mane. – Gerai, sėsk. Jis vedė du arklius. Ir tas ponaitis nesėda ant to antrojo arklio, bet užsėdo ant to paties – už jo užpakalio. Kai arklys bėga – kres kres kres, tai jo nagai broliui pradėjo lįsti į nugarą. Brolis pradėjo bijoti ir klausia: – Kur eini? – Einu į Požerės dvarą pas dėdę. Ai dabar jau einu geriau, o vakar kad ėjau, seniai bebuvau buvęs, tai takai užžėlę, medžiai užaugę, pastatai užstatyti. Kitur turėjau medį išrauti, kitur pastatą išgriauti, kol nuėjau. Broliui dar reikėjo arklius toliau vesti, bet pamelavo, sako: – Jau čia paleisiu arklius. Na, ir paleido. Ponaitis nulipo nuo arklio, atsisudievojo ir davė broliui gražią tabakinę. – Ačiū už pajodinimą. Ir nuėjo į Požerės dvarą. Kai parėjo namo, tat namiškiams parodys tą tabakinę. Ištraukia iš kišenės, žiūri, kad kumelšūdis. Suprato tada, kad ten buvo velnias. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] rgyee55kqcmv88evlbsmgubyq3axnsk 0 3151 14010 7138 2026-09-25T10:40:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14010 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą gyveno vienas ponas. Jis buvo labai žiaurus ir skriaudė savo žmones. Kai jis mirė ir buvo palaidotas, ant kapo atsirado skylė. Kad ir kaip pylė tą skylę, vis tiek jos neužpylė. Ponia žadėjo tą apdovanoti, kuris sutiks leistis į skylę. Atsirado vienas muzikantas, kuris sutiko. Jis pasiėmė ilgą virvę, apsirišo ja ir pradėjo leistis. Leidosi muzikantas ton skylėn septynis mėnesius. Atsidūręs ten, išvydo tokį pat pasaulį kaip ir žemėje. Besidairydamas pamatė velnius, kurie tuo ponu vežė kelmus. Pamatę jį, velniai ėmė klausinėti ir viską vartyti, čiupinėti. Bevartydami užgavo smuiko stygas, kurios ėmė skambėti. Velniai paklausė: – Kas čia? – Smuikas, – atsakė muzikantas. Velniai paprašė jį pagriežti. Muzikantas patogiai atsisėdo ir pradėjo griežti, o velniai šokti. Jam ir pirštai įsopo begriežiant, o velniai vis šoka ir šoka. Velniai varė toliau jį griežti, o jei negriešiąs, tai grasino užkinkyti kelmų vežti. Muzikantas sumanė gudrumu atsikratyti velniais. Jis tyčia nutraukė stygą, ir smuikas pradėjo negražiai griežti. Velniai paklausė: – Kodėl taip negražiai grieži? – Kad styga nutrūko. – Ar negalima būtų surišti? – Negalima, tada negrieš, – atsakė muzikantas. – Gal jūs turit kur stygų – galima būtų įdėti. Bet velniai stygų neturėjo. – Tai reikės keltis žemėn stygų pirktis, – sako muzikantas. Velniai sutiko. Tuoj jie išrinko septynmetį velnią, kuris muzikantą per septynias minutes išnešė žemėn. Muzikantas nuėjo stygų pirkti, o velnias atsisėdo laukti. Dar ir dabar velnias laukia, o muzikantas stygas perka. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] htyzkp6l0y26jr4knzyhj7kcwy1mab7 0 3152 13845 10194 2026-09-25T08:50:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13845 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senais laikais nebuvo mašinų, todėl linus reikėjo minti su mintuvais. Tais laikais ūkininkai linų sėdavo labai daug. Linų minti susirinkdavo viso kaimo mergės ir vaikiai. Ir pas vieną ūkininką mindavo po visą savaitę. Pas tą ūkininką pabaigdavo, išsikeldavo pas kitą. Ir taip eidavo per visą kaimą. Ir priėjo talkai susirinkti į pamiškę pas vieną ūkininką. Ir buvęs toks labai pramislus vaikis. Jis pradėjęs sakyti: – Žinot ką! Jau visiems įkyrėjo linus minti. Aš iš miško pridūduosiu velnią. Padės mums išminti linus. Talkininkams sumanymas patiko. Ir pradėjo sakyti: – Būtų labai gerai, juk velnias yra mitrus, padėtų mums greitai linus išminti. Vaikis suradęs seną ratų stebulę, pasidėjęs ant tvoros, pasukęs ją į mišką ir pradėjęs pūsti. Laiką gavęs, išbėgs ir supūs į stebulę. Ir taip pūtęs per visą naktį. Bet nieko neprišaukęs. Kiti darbininkai juokėsi, sakydami: – Matyt, tavęs velnias neklauso. Antrą vakarą susirinkę. Vaikis vis dar nesiliovęs pūsti. Antrame miško gale tokiu pat balsu pradėjo atsiliepti. Trečią vakarą pradėjo atsiliepti arčiau. O ketvirtą vakarą dūduodamas parėjęs netoli Alkos kalno. Šeimininkas pradėjęs sakyti: – Nustok tu dūdavęs! Matai, kad velnias čia pat. Kai velnias pareis, ką tu jam pasakysi? Vaikis ir pats pradėjęs bijoti – nustojo dūdavęs. Bet miške vis dar dūdavo. Baigusi pas tą ūkininką linus minti, talka išsikėlusi pas kitą. O miške dūduoti vis nesiliovė. Ir taip vis dūdavo kelis mėnesius. Paskui velnias perėjęs į Alkos kalną. Čia ir pradėjęs kriokti ožiu. Ir šiandien jis tebėra vadinamas Alkos ožiu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 3c7o3f2x5ns6c7glcjis7mz3ji0r6gz 0 3153 13846 10199 2026-09-25T08:50:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13846 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kaimo gale, tokioj mažoj pirkeliūtėj, gyveno Ožkenienė. Kai važiuoja žmonės turguos, pasiruošia ratus iš vakaro. Tai ji pasiruošė ratus ir, sako, žiūriu – kažkas krapštosi ratuose kaip avinukas. Ji eis pažiūrėti, kas tuose ratuose yra. Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais. Taip pabaiso. Ji grįžo ir nieko nesakė. Sako, tik kelias debesiukas menkas. Kaip davė į tuos ratus griaustinis ir viską sudaužė, sudegino. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] l26p4jhygdcwxj4la9d12qdszlzhh9q 0 3154 14142 7142 2026-09-25T10:53:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14142 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ir velnias kitą sykį žmogui padeda. Pirma, kada ponai turėjo valią ant žmonių, vienas ponas leido savo žmogų siuvėju mokytis. Užsigeidė vieną sykį ponas, kad siuvėjas jam pasiūtų surdutą be siūlų. Jei nepasiūsi, girdi, tave užkankinsiu. Pasiėmė žmogus gelumbę ir eina namo verkdamas. Užėjo pakeleivis pas siuvėją ir prašos nakvynei. O apsinakvojęs klausia: – Ko tu, – girdi, – toks liūdnas? – Kaip aš nebūsiu liūdnas – ponas liepė pasiūti surdutą be siūlių, o jei nepasiūsiu, žada užkankinti. – Parodyk gelumbę, – sako pakeleivis, – gal kaip sumanysime. Paskui liepė siuvėjui imti žirkles ir karpyti gelumbę į kuo mažiausius gabalėlius, tokius, kaip pirštų dėjimas. „Ką, – mano siuvėjas, – ar šiaip, ar taip aš jau prapuolęs – nepasiūsiu surduto", – ir pradėjo karpyti. Siuvėjas karpo gelumbę, o svečias siuva, tas karpo, tas siuva. Taip per naktį jie dirbo dirbo ir pasiuvo surdutą be siūlių. Išeidamas pakeleivis prisakė, kad su tuo surdutu neitų į bažnyčią, o daugiau visur gali eiti. Nunešė siuvėjas ponui surdutą, tas pamatavo – kaip nulietas, niekur nė žymės siūlės, visas iš vieno. Pagyrė savo siuvėją ponas ir apdovanojo. – Visur, ponai, gali eiti su tuo surdutu, tiktai neik į bažnyčią, – sako siuvėjas. – Man į bažnyčią nelabai reikia, man po svečius važinėti, į bažnyčią bet kokį galiu apsivilkti. Ilgai nešiojo ponas tą surdutą. Vieną sykį atsitiko, kad užsimiršęs nuėjo su juo į bažnyčią ir atsisėdo į suolą. Vis buvo nieko, bet kai kunigas išėjo šlakstyti žmonių ir apšlakstė poną, tuojau surdutas subyrėjo į mažiausius gabalėlius, ir ponas paliko vienmarškinis besėdintis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] snka4594jz1kmbd4s7nxvygiosyyz2f 0 3155 14127 7143 2026-09-25T10:51:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14127 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogelis išėjo miškan su šautuvu pamedžiot. Pasitaikė jam kažkoks žvėris šauti – ir nenušovė. Tada atsisėdo ant kelmelio ir vėl prisimušė šautuvą. Tuo laiku atėjo velnias ir klausia: – Ką tu, žmogeli, darai? Žmogus atsakė: – A, užrūkau savo pypkę. Velnias sako: – Gal ir man duosi užrūkyt pypkės? Žmogus tada jam šautuvą burnon įstatė ir sako: – Na, dabar žiūrėk, rūkyk, o aš uždegsiu. Žmogus, įkišęs šautuvą velniui tiesiog gerklėn, ir šovė. Velnias tada atsakė žmogui: – Daugiau nenorėsiu rūkyti – labai stiprus tabakas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] ska2z2kmitfmnpn9kro9lixdex4acdu 0 3156 14239 7144 2026-09-25T11:01:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14239 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė | pavadinimas = Žaliuojančios uogos }} Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, paklausė: – Kokios uogos žiemą žaliuoja? Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: – Kadagio! Tąsyk velnias paburnojo ir dingo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] mi3ukjex45kav1kmasgnpojjcv7m1qa 0 3158 14091 7146 2026-09-25T10:48:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14091 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dar senų senovėj susirinkę pasikalbam apie visokius daiktus, užsimenam ir apie baisybes. Kas bijo, kas nebijo. Tada pradedam kalbėt: jei kas iš jūsų atsirastų, kad iš jaujos atneštų krosniadangtę, tai tam gorčius degtinės. Tai vienas atsirado, nuėjo jaujon ir ima krosniadangtę. Kažkas jį iš užpakalio nutvėrė ir turi, drūtai sumygęs. Jis manė, kad jo draugai gąsdina. Visaip prašė, kad paleistų, bet vis turi. Tada pasigirdo balsas: – Paleisim, kad prižadėsi imt mano seserį! Nebuvo jam kas daryt, ir prižadėjo. Balsas vėl sako: – Paskirtu laiku ateisi, tokioj ir tokioj nakty apie dešimtą valandą. Tada buvo paleistas. Parėjo jis namo, visas persigandęs, ir nežinojo, kas daryti. Rytą nuėjo pas kunigą patarimo klausti. Kunigas liepė tuoktis. Ateina laikas, ir toji naktis, kur buvo pasakyta. Prieš tą naktį jis susiprašė draugus, svotus ir ruošė vestuves. Manė, kad bus ne vestuvės, bet laidotuvės. Visi draugai liko gryčioj, o jis, nieko nesakęs, nuėjo jaujon. Atidaręs nepažino, kad jauja. Stalas padengtas, prie stalo sėdi jaunoji su tiuliais, gėlėm ir žiedais. Jis nusigando, viską pamatęs. Jaunoji sako: – Ko nusigandai? Nebijok manęs, važiuosime bažnyčion tuoktis. Taip pasakiusi, nusiėmė gėles su tiuliais, susidėjo į krepšelį, apsivilko žiponu, ir abu išėjo. Atėjo ton vieton, kur laukė jų draugai. Arkliai jau buvo pakinkyti. Atvažiavo bažnyčion. Kai suėjo visi bažnyčion, kunigas manė, kad jaunoji pragaiš, bet nepragaišo. Kunigas gražiai juos sutuokė. Iš bažnyčios parvažiavo namo, pradėjo linksmintis. Visa svotija geria degtinę, dainuoja. Jiems besilinksminant, jaunoji sako: – Nešime abu mano broliams vakarieniauti. Jaunasis labai nusigando, kad jau bus jam mirtis. Bet ką darysi, reikia nešti. Ir nuėjo abu jaujon. Jauja buvo tokia pat tamsi kaip ir visada. Jos brolių nesimatė. Padėję kiaušinienę ant krosnies, grįžo atgal. Po kiek laiko jaunoji vėl sako: – Eisim atsinešti dubens. Jis vėl nusigando, bet reikėjo eiti. Jauja vėl buvo tamsi, ir nieko nesimatė. Tik vietoj kiaušinienės rado pilną dubenį aukso. Jaunoji sako: – Čia mano brolių dovana. Abudu su auksu grįžo namo. Ir vestuvės baigėsi. Pradėjo abudu gyventi. Žmona užsiėmė daktaravimu. Labai ji pagarsėjo, visur ją vežiojo. Kuriam pasakydavo, kad mirs, tas ir mirdavo, o kuriam, kad išgis, – tas pasveikdavo. Labai plačiai apie ją žinojo. Pas vieną moterį buvo trylikos metų vaikelis. Jis rėkė ir rėkė, nedavė motinai poilsio. Sužinojusi, kad yra tokia gera daktarė, atvažiavo ir parsivežė. Daktarė pasižiūrėjo į lopšy gulintį vaiką, paėmė ir išmetė pro langą. Motinai pasidarė labai gaila ir pradėjo rėkti: – Ką tu padarei?! Daktarė pasakė: – Pažiūrėk, koks čia vaikas! Motina pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kad čia ne vaikas, bet kelmelis. Daktarė sako: – Aš tavo duktė! Kai buvau maža, naktį rėkiau, ir tu užpykusi pasakei: „Kad tave velniai paimtų!" Tuojau velnias mane paėmė ir nunešė, o vietoj manęs paliko kelmelį. Ir visą laiką velnias rėkė vietoj manęs. Tada motina pradėjo klausinėti, ką tu ten veikei, kuo maitino. Duktė papasakojo, kad visą laiką ją maitino ugnies liepsna. – Atnešdavo liepsnos, pakvėpuodavau ir būdavau soti. – O ką tu ten dirbai? – Saugojau pinigus. Auksinių pinigų buvo jaujoj. Šiuos žodžius kai papasakojo, užmiršo visą savo daktarystę, pasidarė paprasta moteris ir laimingai su vyru gyveno. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] nnndkihasv6397xmp78o1zohlv8tyat 0 3159 13847 11157 2026-09-25T08:50:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13847 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pasakojo man vienas žmogus. Sako, būdamas nedidelis, ganiau gyvulius netoli kaimyno Rasimo lauko. Rytas saulėtas, šiltas, jokio vėjelio. Rasimas su žmona kerta miežius. Rasimas kerta, o Rasimienė paskui dalgę ima. Ir abudu už kažką barasi, vienas kitą keikdami. Aš pasivariau gyvulius arčiau jų, kad geriau girdėčiau. Jie apstojo bartis. Žiūriu – nuo jų per miežius žmogaus žingsnio greitumu slenka sūkurys gal metro spinduliu, miežių varpas sukdamas, maišydamas; atrodo, kad jas išraus, išlaužys, nors aplink sūkurį nė viena varpa nesujuda. Taip ir nuslinko per miežių lauką. Daug esu matęs visur ir įvairaus dydžio sūkurių, bet tokiam tykiame ore niekad šitokio nesu regėjęs. Parėjęs pusryčių, papasakojau namie, ką buvau matęs ir girdėjęs. Motina sako: – Tai velnias prie jų buvo pristojęs. O kai velnias nuo jų nuėjo, jie ir nustojo bartis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] b1tz2emr76fzdn08snelo2faj6h11u7 0 3160 13851 10193 2026-09-25T10:25:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13851 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Čia, Tauručionyse, buvo tokie mano dėdės Savickai. Tai jis važinėjo Merkinėn su kaimynu, su Marcinsku. Ir va atvažiavę, kaip dabar, Pakrikštės kalniukan važiuoja – kad guli avinas, bet didelis, bliauna. Tai jie sako: – Žmogus kur pirkęs vežės, ir iššoko. Dėkimės rogėsna sau. Jie dviese išlipo, įkėlė į roges. Parvažiuoja namo, įėjo pirkion ir liepia vaikam eiti iškinkyti arklį ir, kas yra rogėse, išimt ir įnešt tvartan. Tie išeina, pažiūri – kad rogėse nieko nėra, tik didžiausias akmuo. Jie eina pirkion, sako: – Ką tu, tėvai, liepei nešti tvartan, kad ten nieko nėra. – Kaip nieko nėra? Ugi avinas! – Išeik pažiūrėk, koks ten avinas – baisiausias akmuo. Išeina pats pažiūrėt – kad akmuo. Sako, kad velnias. Tai ir dar tas akmuo ant kiemo guli. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] ntkxiuor2wf5nu8qn8z96fsdfn62j9p 0 3161 14052 7150 2026-09-25T10:44:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14052 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Neparginė piemenė dviejų ožkelių. Šeimininkė išsiuntė mergiotę ieškoti. Ji, nuėjus į ganyklas, šaukė: – Cibute, cibute! Ir išgirdo už balelės bliaunant. Kai ji nuėjo, kur bliovė, pašaukė – tada atsiliepė kitapus balelės. Ji perėjo vėl į ten, kur bliovė – ten nėra. Tada nešaukdama ėjo, kur bliauna, ir rado oželį sulytą, susitraukusį stovint pakrūmėj. Įsidėjusi į prijuostę, nešėsi ir pradėjo sakyti: – Ožytis vargšytis... Tas pradėjo mėgdžioti drūtu balsu: – Ožytis vargšytis. Ir griaudžia, ir žaibuoja, ir vis po kojom puola žaibas. Ji nusigando ir metė tą ožiuką iš prijuostės laukan. Tada pylė griausmas, ir pavirto tas oželis į nuodėgulį. Ji persigandus, namo eidama, rado savo oželį patvory. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] ox6q6we5ndzsxdnrn0etwkk7kxrfyxk 0 3164 14011 11109 2026-09-25T10:40:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14011 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėj, kai dar velniai matomi pasauly valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Paklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas: – Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane bus didelė puota, o neturiu muzikanto. Ar negalėtum mums pagrot? Muzikantas sako: – Dėl ko ne? Tai mano darbas ir pelnas. Ponas sako: – Tai sėsk į mano karietą, važiuosim. Kai įsėdo, jam pasirodė, kad visai netoli – tuoj privažiavo dvarą. Kai atkeliavo, dar jokių svečių nebuvo, bet bematant privažiavo daugybė karietų su visokiais ponais, poniom ir panaitėm. Ir tuoj prasidėjo šokiai. Už kiekvieną šokį vis jam mokėjo sidabriniais rubliais. Tik jis pastebėjo, kad šokantieji šokdami iš tokio dubenėlio vis patepa sau akis. Jis galvoja: „Kam ir kuo jie ten tepa akis?" Prisitaikęs ir jis pasitepė sau vieną akį. Kai tik pasitepė, tuoj ta akimi pamatė, kad ne dvare groja, o baloj, velnių gūžynėn, o vietoj krėslo sėdi ant kupsto. Taip jį paėmė baimė, kad negalėjo su tąja akimi žiūrėti! Šoko iki gaidžių, paskui visi prapuolė, o jis liko sėdėti toj akloj baloj iki prašvito. Kada prašvito, pasižiūrėjo į kišenes. Kišenėse rado baltų beržo žievių. Ir tokioj baloj sėdėjo, kad dieną vos iš jos iškrapino. Taip toli jį velnias nuvežė, kad jis tris dienas keliavo, kol parkeliavo namo. Kitąsyk muzikantai buvo didžiausi girtuokliai. Taigi ir šitas, kai tik parėjo, – tuoj į karčemą pasiskųst savo bėdas. Atėjo netoli karčemos, išgirdo didį riksmą. Įėjęs rado kelis vyrus pešantis. O tarp jų pamatė, kad velnias stovi; vienam kužda į ausį, kitam mina ant kojos, ir taip tie mušasi kruvini, kad net čerpės skamba! Muzikantas, matydamas, kad tas velnias tokias išdaigas dirba, pasiėmęs lazdą, kai rėžė velniui per galvą, tas dvilinkas išsivertė iš karčemos. Kai tik to velnio nebebuvo, tie žmonės tuoj susitaikė. Kada vėliau atėjo tas velnias pas muzikantą ir klausia: – Katra akimi tu mane matai? Sako: – Šita, dešine. Kai tik taip ištarė, velnias, išdūręs jam akį, prapuolė. Ir muzikantas nuo tąsyk jau daugiau velnių nematė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] os9imiys0c4hh83m0yum4qtpxy8bpuw 0 3165 13957 7155 2026-09-25T10:35:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13957 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tai atsitiko prieš kokį šimtą metų. Prie Deveikių kaimo, Šeduvos rajone, tuomet augo eglių miškelis. Tame miškelyj buvo kupstas. Sakydavo, kad toje vietoje yra kažkas laidotas. Prie to miškelio vyrai naktimis ganydavo arklius. Kai tik ateidavo naktis, ant to kupsto išdygdavo sėdintis kavalierius su balta apykaklėle ir skrybėle. Tas kavalierius sakydavo vyrams: – Einam ristynių. Atsirasdavo drąsuolių ir eidavo su tuo kavalierium ristynių, bet jie visiškai nusikankindavo, privargdavo, o to kavalieriaus neužgalėdavo. Prieš dvyliktą valandą tas kavalierius prapuldavo. Suko galvas vyrai, kas čia per kavalierius. Kartą besirisdami sumanė užminti jam ant kojų. Užmynė ir žiūri – tuščias batas, be pėdos. Suprato tada, kad jis velnias. Nuo to karto nebeidavo su juo ristynių, ir tas kavalierius nustojo rodytis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] czbjoa0tbe6scf35cvl0reswuhwzcax 0 3166 13956 10270 2026-09-25T10:35:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13956 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ką vienas žmogus nakčiai jaujoj pastatydavo džiovint, – miežius, avižas ar ką kita, kai seniau kuldavo rankom, – tą rytą rasdavo iškulta. Kartą užėjo pas tą ūkininką meškininkas su meška. Prašosi nakvot. Gal vietos nelabai buvo, ar kas, kad jam pasiūlė eit gulti jaujon. O gal jis pasisakė meškininkui, kad jaujoj kažkas kulia javus naktimis. Tas meškininkas įsakė kluone pririšt tris ožius: vieną prie kluono durų, kitą vidury kluono, o trečią prie jaujos. O pats meškininkas su meška ir ūkininkas nuėjo gult jaujon. Ūkininkas su meškininku atsigulė ant kažkokių plautų, o mešką pastatė už krosnies. Sugulė. Tik ateina kūlėjai. Pasmaugė ir vieną ožį, ir antrą, ir trečią. Ir suėjo jaujon. Dar buvo žarijų krosny, atsinešė kas varliukų, kas gyvačiukų ir kepa ant žarijų. Kai iškepa, dar karšti valgyt, tai padeda ant krosnies ataušt. Kai padeda, tai meška paėmus ir suryja. Kai pabaigė kept, pažiūri – nėra nė vienos varlės. Žvalgosi žvalgosi, kad katė tupi. Tai ta katė ir surijo. Vienas velnias, nutvėręs nuodėgulį, kirto tai katei. Katė nusitvėrė šitą velnią ir duot mušt juo kitus velnius. Visus išdaužė, išvijo. Nuo to laiko ten niekas nesivaideno. Praėjo keleri metai. Kartą to ūkininko vaikas, kokių ketverių metų berniukas, žaidė prie namų. Tik eina koks žmogus pro šalį ir klausia: – Ar tebėra pas jus ta katė? Vaikas pamanė, kad apie katę klausia, ir sako: – Tebėra, dar ir su kačiukais. Tai jam tas žmogus sako: – Pasakyk savo tėvui, kad paimtų pinigus. Kai kluono vartus darinėja, vartai vis kliūva. Jie kliūva už katilo ąsos. Mes daugiau pas jus neateisim. Vaikas pasakė tėvui apie tuos pinigus. Tėvas nuėjo patikrint. Mato – tikrai, vartai kliūva už katilo ąsos. Ir pirma kliuvo, bet jie nežinojo, už ko kliūva. Pinigus išsikasė, ir daugiau niekas nebesivaideno nei kluone, nei jaujoj. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] npah7lja0m09e54tzucof9sp4r9ly4i 0 3167 14190 10266 2026-09-25T10:57:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14190 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ėjo keleivis ir rado koplyčėlę, kurioj buvo šventieji ir prie jų metami pinigai. Šalia buvo išpieštas velnias. Keleivis ir sako: – Še tau, velneli, kapeikėlę. Ir eina toliau. Tik iš už nugaros pasiginė jį toks ponaitis. – Seneli, kur eini? – sako velnias. – Bene gausiu nakvynės, – sako keleivis. – Einam su manim. Aš tau duosiu nakvynę. Aš einu į dvarą kortom lošt. Nusivedė velnias keleivį į tą dvarą. – Aš atėjau kortų lošt ir atsivedžiau savo senelį, kad galėtų pernakvot. Ponas sako: – Gerai. Įvedė į rūmus, keleivį paguldė, o jie susėdo kortom lošt. Kai ponaitis išlošia pinigų, vis atneša seneliui. Ponas lošė ir pralošė visus pinigus. Ėmė lošt iš gyvulių – pralošė visus gyvulius. Ėmė iš paties dvaro – pralošė ir dvarą. Turi išeit. Ponaitis ir sako seneliui: – Tu man nepagailėjai kapeikėlės, o aš tau palieku visą dvarą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 9yt46qtwj5r0gn07mphdfjkbizj3gu3 0 3168 14051 7159 2026-09-25T10:44:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14051 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gale kaimo buvo tuščia pirkia, kurioj niekas negyveno. Ir tame pat kaime buvo du broliai. Vienas iš jų – kuprotas. Žinoma, visų paniekintas, nemylimas ir niekieno nelaukiamas. Kartą tas kuprelis kažkur buvo išėjęs. Grįžta namo, lietus lyja; jau ir sulytas. Tai ėmė užėjo šiton pirkelėn, įlindo krosnin ir guli. Tiktai atėjo tokie žmonės ir kad ims šokt. Šoka ir patys dainuoja: – Paldeninkas, utarninkas! Paldeninkas, utarninkas! O kuprelis, krosny gulėdamas, pridėjo: – Ok čiuk, sereda! Ok čiuk, sereda! Šitie šokėjai kad apsidžiaugė! Šaukia jį pas save: – Eik šen, žmogau, pasirodyk mums. Iš kur tu toks geras, kad palengvinai mums šokį? Na, tada jis iš krosnies išlindo. – Ko tu nori iš mūsų, mes tau užmokėsim, kad tu mums palengvinai šokį? – Nieko nenoriu, – jis atsakė, – kad tiktai nebūčiau kuprotas. Tada šitie šokėjai kai nutvėrė jį asloj kočėti, kad nutvėrė! Nors jam ir sopėjo ta kupra, bet jis tylėjo. Ir liko tiesus. Ištiesino jį, dar davė pinigų. Parėjo namo sveikas ir turtingas. Dabar vyresnysis brolis ėmė jį klaust, nuo ko jis pasveiko ir iš kur turi pinigų. Jis viską ir pasakė. Na, ir šitas brolis nuėjo ton pirkelėn, įlindo krosnin ir guli. Vėl ateina šokėjai ir šoka: – Paldeninkas, utarninkas, ok čiuk, sereda! Paldeninkas, utarninkas, ok čiuk, sereda! Patys dainuoja ir šoka. O tas, krosny gulėdamas, pridėjo: – Četvergas! Četvergas! – Kas tu toks, kad mums šokį apsunkinai?! Jis nelenda iš krosnies. Tai tie jį ištraukė už kojų ir kad pradės mušt! Ir primušė kaip reikiant. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] bqfukpgb5jqrpxg63k4ve7rswrykhmg 0 3171 13958 7165 2026-09-25T10:35:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13958 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas ūkininkas buvo turtingas ir turėjo dukterį. Ji gulėjo svirne. Į svirną pas ją vaikščiojo toks kavalierius. Tai per naktis neduodavo jai miegot. Ji pradėjo nuo to džiūt. Vieną kartą merga stovuose audžia. Ateina elgeta ir klausia: – Kodėl tu, dukrele, tokia menka? Ji sako: – Tėvuk, kad pas mane vaikščioja toks kavalierius. Aš prieš naktį drūčiai užsistumiu duris ir nežinau, per kur jis ateina. Tas senukas sako: – Vaikeli, tavo tas kavalierius negeras. Kai eisi gulti, tai paimk rėtį pelenų ir eik atbula, ir sijok net iki lovos. Tai pažiūrėsi, koks ten kavalierius. Taip ji padarė, kaip senukas liepė. Ryt užsikėlė ir rado vištos pėdas. Tas senukas vėl pas ją atėjo. Ji pasakė jam, kad vištos pėdos buvo. Tas senukas ją taip pamokino: – Nueik į laukus, prisiskink barkūnų. Iškaišyk svirno sienas, o vieną sieną palik neiškaišytą, ir lovą apkaišyk, ir pati apsikaišyk, ir atsigulk. Ji taip ir padarė. Kai kavalierius atėjo, tai pasakė: – Kad aš gudrus, o tu dar gudresnė... Aš pats tave būčiau ilgai nevaikščiojęs! Labai didelis viesulas pasidarė, jis užstaugė ir su ta neapkaišyta siena išlėkė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 3mpkrbv2h483n8g771mnhtcxnqjrq8g 0 3172 14057 7167 2026-09-25T10:45:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14057 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sumanė žmogus pasikart. Nubėgo jis kluonan, užmetė kilpą ir jau karsis. Bet ėmė ton kilpon įdėjo šiaudų kūlį ir sako: – Na, velne, jeigu tu esi, ir man tada bus lengva pasikart. Žiūri, kad tas kūlys ir keliasi. Tai tam žmogui taip pasibaisėjo, kad išbėgo iš kluono ir daugiau nesikorė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 0up8u4eew75h2g39eskad9q1f4qcq6c 0 3175 13961 7170 2026-09-25T10:36:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13961 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą Lanauskas vežė sumalti grūdų į kaimyninį Norušaičių malūną. Važiuojant apie ratus pasipainiojo toks šuva, ir Lanauskas perliejo jį botagu. Kol susimalė, pritemo. Grįžta namo. Kai iš vieškelio įsuko į Žadžiūnkelį, ir pastojo jam kelią didelis juodas šuva. – Kam tu, – sako, – mano brolį mušei? Ir griebė Lanauską į glėbį. Lanauskas nepasidavė, ilgai ritosi. Apdraskė velnias Lanauskui veidą, krūtinę, bet vis tiek Lanauskas jį nurito. Lanauskas pats žmonėms pasipasakojo ir parodė apdraskytą veidą, krūtinę. O Lanauskas iš tikrųjų buvo stiprus. Turėjo ir labai stiprius dantis. Su jais, jaunesnis būdamas, perkąsdavo šienveržę virvę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 5v2ku5so0sg10wm3l9q4n2f23va3ner 0 3177 13983 7172 2026-09-25T10:38:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13983 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pažemiškių kaimo gyventojas Čebatariūnas Adomas šventą dieną ėjo iš Saksoniškių kaimo, iš vakaruškos. Eina pro Dūkšto parapijos kapus. Mato – sėdi prie kapų ant akmens koks vyras nepažįstamas su armonika. Gundo Čebatariūną mainyt armonikom. – Gal tavo bloga? – sako Čebatariūnas. – Ne. Gera! Paėmęs kai užtraukė, tai net laukai nulinko! Dabar sumainė, eina su nauja armonika ir groja. Taip gražiai groja! Eina per kaimą grodamas. Priėjo prie namų, pagrojo – negirdi, durų nedaro. Prisibaladojo ir sako mamai: – Aš visą kaimą prikėliau su savo nauja armonika. O tu negirdi. Na, įleido jį mama. Jis pakabino armoniką ten, kur visada kabina, ir atsigulė. Nubudo, jau šviesu, ir mato, ant sienos vietoj armonikos karo arklio kiaušas. Jis suprato, kas čia yra. Greit nubėgo ton vieton, kur sumainė armonikas, žiūri – ant akmens stovi jo armonika ir tie trys rubliai pinigų. Jis, viską paėmęs, parlėkė namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] dd1frpktt109kjuazxlyswzcavxluga 0 3178 13959 10271 2026-09-25T10:36:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13959 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai seniau vyrai eidavo į darbus, tai ir iš mūsų krašto vyrai ėjo. Pabaigę darbus, grįžo namo. Grįždami kažkur nakvojo. Bet rytą vienas vyras nebepasikėlė – apsirgo. Tada visi susitarė, kad jis čia liks, o kiti eis namo ir iš namų atvažiuos jo paimt. Tie išėjo, o šitas, kokią dieną pagulėjęs, pagerėjo, tai pasikėlęs irgi eina namo. Mano, gal kaip nueis, o gal važiuoja paimt, – susitiks, vis arčiau bus namai. Na, ir eina. Kiek paėjėjus, priveja jį koks ponas pora arklių. Priveja, sustoja. – Kur eini? – klausia. Jis pasakė. – Sėsk, pavėžėsiu, – liepia ponas, – bet kai sakysiu išlipt, tai šok greitai. Na, atsisėdo jis ir važiuoja. Bet taip greit lekia tie arkliai, kaip viesulas. Važiuojant vis arklius ragina. Vieną arklį vadina Bėgansku, o kitą – Kaminsku. Ilgai važiavo. Tik pasakė jam šokt. Kai šoko, tai įšoko ežeran. O kur dėjos tie arkliai, tai jis nežino nematė. Išbrido ežero kraštan kaip kvailas. Niekaip negali suprast, kas čia dedasi. Paežerėj susikūrė ugnį ir šildosi. Jau rytas, moterys varosi gyvulius laukan ganyt. Jį pamatė ir sako: – A vagi mūsų Petras! Tada pažino, kad jų kaimo moterys. Parėjo jis namo, o jo draugai sugrįžo dar tik po dviejų savaičių. Atėję sako: – Mes tai parėjom, bet kaip pareis mūsų Petras, jis liko sirgdamas. Kai jiems pasakė, kad Petras jau seniai namie, tai jie labai stebėjos. Bėganskas ir Kaminskas – tai šitos apylinkės dvarininkai, bet jau mirę. Bėganskas tai Dūkšto, o Kaminskas kokio kito. Šitas žmogus ėmė visiem kalbėti, kada ir kaip atvažiavo. Pradėjo kalbėti, kad jį atvežė ponais. Ta kalba nuėjo iki dvaro. Kai dvaras išgirdo, tai uždraudė tam žmogui kalbėti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] 5r58zhvy0g1ze3hpjwks2wwmv2mnhte 0 3179 13985 10272 2026-09-25T10:38:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13985 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno toks senas bernas Juzė. Kartą vestuvėse jis daug šoko. Ir gerai jį ten pamylėjo. Keliavo Juzė namo, ir pavijo jį didelė karieta. Užklausė jį ponas: – Kur dabar eini? – Einu namo. Sako: – Tai pavėžysime. Įsėdo jis į tą gražią karietą, arkliai širmi, galvom mosikuoja, kojom kasa žemę, nenulaikomi. Ponas jį šiltai apklojo kailiu, davė užsirūkyti kažkokį nepaprastą cigarą. Pakeliui ir sako: – Neapsimoka tau šiandien važiuot namo. Užsukim pas mane – pernakvosi. Na, Juzė pagalvojo: žiema, tai pareisiu ir kitą dieną, ir sutiko. Ponas jį parsivežė į savo dvarą. Rūmai dideli, koridoriai audimais ištiesti, durys tiktai šnypščia, kai daro. Ponas klausia: – Tu dabar pavargęs, ar ko nenori užkasti? Jis atsisakė užkandžio. – Aš tik norėčiau pasilsėt. Ponas riktelėjo, kad jam pataisytų guolį, kad nuvestų pailsėti. Atėjo graži mergina, paėmė už parankės, nuvedė į kitą kambarį, kur buvo paklota balta lova, padėjo nusivilkti paltą, pakabino į spintą, batus nutraukė. Paskui padėjo šalia vandens atsigerti stiklinę, paprašė, kad užpūstų lempą, kai eis gulti, ir mergina išėjo. Jisai baigia nusirengti, gula į lovą, o ji taip minkšta, taip minkšta – atrodo, kad pūkuos gulas. Užpūtė lempą. Kaip ilgai miegojo – nežino, bet pajuto, kad truputį šalta, užsinorėjo pasitraukti patalus aukštyn. Pasijudino – ir pasidarė visai šalta. Kai tuo tarpu pramerkė akis, pasijuto, kad guli durpinyčioj dumble. Apsižiūrėjo – jau šviesu, drabužiai padžiauti ant kupstuko, šalia stovi numauti batai, kepurė, vandeny kelnės plaukia. O jis pats pusiau iki kelių dumble, o aukščiau samanos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] s8nuivouarbb1n8a8vrh305qcnmzbdj 0 3180 13864 10205 2026-09-25T10:27:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13864 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus griaudžiant pajuokavo. Jis buvo pavarde Norkūnas. Griaudė, o jis tarė: – Aš – Norkūnas, tu – Perkūnas, mušk mane. Tuo kartu trinktelėjo ir jį užmušė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] m51jyvtprjxkbnmmncire28krqlbrv0 0 3181 14075 7176 2026-09-25T10:46:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14075 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai aš buvau maža ir gyvenau pas tetą Paalsy, sykį kad užėjo perkūnija, kad davė į liepas prie Alsos, tai manėm, kad viską ten suskaldė. Paskui nueinam mes kelios į Alsą, ugi ir radom ant žvyro tokią kulką didelę, į abu galus smailyn sueina. Paimu – ugi dar karšta besanti. Paskui Pratapas sakė, kad tai Perkūno kulka. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] 7thtx58gqf98xqc201d678zynfi0urv 0 3182 14071 7177 2026-09-25T10:46:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14071 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tai buvo bene XVIII a. gale. Paskalvių kaimo melžėjos turėjo, eidamos į lauką, su valtimi per brastą ties kapinėmis perplaukti. Tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai sako, Perkūnas aitvarą vijosi. Jis vis rijo ir spjovė kur pasitaikė vandenį arba žemę – vis drauge ėmė ir vėl kitoj vietoj pylė bei krėtė. Vėtrai nustojus, melžėjos ėjo namo. Rado brastą ties kapinėmis užpiltą taip, kad sausomis kojomis pereiti galėjo – Perkūnas buvo spjaudydamas brastą užpylęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] lv8blc469b90uvfq54uq1a16m0glp34 0 3183 14044 7178 2026-09-25T10:43:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14044 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas piemuo, Perkūnui bildant, sakęs, kad jo tėvas parvažiuojąs su ratais. Jis turįs didelę pypkę, kurią užkūręs užrūko, kad visi pašaliai aptemsta, o Perkūno bildesys esąs tik vežimo tekinių brazdėjimas. Jis visai nebijojęs Perkūno trenksmo, lyg tyčiojęsis ir visokiais būdais niekinęs patį Perkūną. Tik kad davęs Perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] lin1u6hjb13vyzp36wrks1w6wuvd61p 0 3184 14043 7179 2026-09-25T10:43:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14043 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kada yra perkūnija, tai negalima su kepure troboje sėdėti, nes Perkūnas tą žmogų gali nutrenkti. Kartą trys vyrai sėdėjo ant vieno suolo troboje ir vidurinis jų buvo su kepure. Tai kai trenkė perkūnas, tai tą kepuriuotą nutrenkė negyvai. O jo draugai liko sveiki. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] bits7hnyi3fxpupge2xm5ibffsx1ppn 0 3186 14163 7181 2026-09-25T10:54:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14163 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėvas, mažas būdamas, ganė. Labai griausmas griaudė. Tik kerta, tik kerta! Mato jis, kad iš po kelmo išlindo mažas ožiukas. Ožiukas liežuvį iškišo ir rodo griausmui. Tai griausmas kad kirto ožiukui! Va, jau, rodos, ir užmušė ožiuką. Žiūri jis, kad kelmas atverstas ir kelios kempinės, o daugiau nieko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] r9kq02jot4rv4b7ygraf58mcytf6zea 0 3189 14030 7184 2026-09-25T10:42:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14030 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą Antanavo dvare piemenys ir pristovas ganė didelę dvaro bandą. Viena piemenė griaudžiant ėmė, paleidusi plaukus, šokti, kad lietus plaukus išlytų. Pristovas sakė: – Nešok, vaikeli, matai, kad dangus neramus. Bet ta neklausė ir šoko toliau. Perkūnas kad trenkė, nuplėšė tai piemenei, jau gerai pusmergei, plaukus ir įmušė juos giliai į žemę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] bg2q78pi6jg4plwcqmi3brqk2gro9b2 0 3190 14162 7185 2026-09-25T10:54:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14162 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą sykį buvo tokie ūkininkai. Jiedu turėjo sūnų; tas sūnus parvedė marčią. O tie tėvai turėjo aitvarą, kuris jiems, būdavo, grūdus neša. Toji marti vis, būdavo, turi malti ir malti grūdus ir, būdavo, niekad jų iš geldos neišmala. Taip kankino tą moteriškę, kiek tik ji galėjo kęsti. Ji pasisakė kaimynei. Kaimynė ją taip pamokino, sako: – Tu užsidek graudulinę žvakę, pasivožk po nauju puodu ir pastatyk ant girnų, tai, kai prasėdi malti vakare, tą puodą atvožk ir pamatysi, kas ten bus. Ji taip ir padarė: užžibino graudulinę, pavožė po nauju puodu, kai tik pradėjo malt, tuoj atidengė tą puodą ir pamatė raudoną gaidį besėdint ant viršaus ties gelda ir bevemiant grūdus į geldą. Tai kaip ji nusistvėrė lazdą, kaip davė tam gaidžiui – tas tuoj ir nusivertė! O ji pagriebus, nunešus pametė jį šunim. Nuo to sykio jau viską ji išmaldavo. Mama, pamačius, kad viskas sumalta, sako: – Jau ta bjaurybė mūs gaiduką užmušė! O tas sūnus pratarė: – Ji ir taip prie tų girnų kankinosi... Nuo to sykio daugiau tas gaidys grūdų nenešė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] p3k2m8cxaqqn58gtkfizev2ywo7i7jr 0 3192 14136 7189 2026-09-25T10:52:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14136 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai, jaunas būdamas, jodavau nakties, tai kartu su kitais matydavau, kaip žvaigždės driūkt driūkt driūkt driekiasi tolyn tolyn. Tada šaukdavom: – Aitvaras! Aitvaras! Bijoti jo nebijodavom. Kartą išjojom nakties. Ogi matom – atdriūksi aitvaras kaip pagaikštis, visas juodas, tik pakraščiai blizga. Tuoj nušokom nuo arklių ir nutarėm aitvarą pagauti. Vienas iš mūsų pro kojos tarpupirštį į žemę įbedė peilį. Aitvaras ir nusileido alksnių viršūnėn, net alksniai susiūbavo. Visi susitarėm ir paleidom aitvarą. Buvo baisu – aitvaras juk ne mūsų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] bvztlijzvzs37n9pi98cdumgul40u3i 0 3193 14130 7190 2026-09-25T10:51:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14130 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas vieną ūkininką vis kepdavo pautienę, o niekas negaudavo jos valgyti. Bernas vis matydavo, kaip šeimininkė vis nešdavo pautienę ant tvarto. Kartą bernas pasislėpė šiene ant tvarto saugoti, kam ta pautienė. Ir pamatė, kaip šeimininkė atnešė didelį dubenį pautienės ir padėjo ant skersinio. Jis tada suvalgė tą pautienę, dubenį pridergė ir, padėjęs ant pantų, vėl pasislėpė. Ogi naktį, vaje, parlėkė du juodvarniu. Viens paragavo, sako: – Tprukės (karvės) kaka! Antras paragavo, sako: – Kuzės (kumelės) kaka! Tada supyko juodvarniai ir tarėsi atkeršyti. Ir nusprendė namus uždegti. Bet vienas sako: – Kur mudu dėsimės? Antras sako: – Lįsim į stebulę, kur pašiūrėj yra. Kai namai užsidegė, bernas tuoj nubėgo ir vieną stebulės galą užkalė šermukšnio kamščiu. Kai visi namai jau degė, ir, kitą galą užkalęs su šermukšniu, įmetė į ugnį. Toji stebulė baisiai šokinėjo ugnyje, o šeimininkė bėgiojo aplink degančius namus, rėkdama: – Kad ir viskas sudegtų, kad tik aniuolėliai nesudegtų! Bet anuolėlių jau nerado. Tada su vyru sutarė, kad stebulė šokinėjus, tai bernas bus juos užkalęs. Ir užpuolė berną: – Tu, prakeiktasis, per tave aniuolėliai sudegė – eik šalin nuo mūsų! Ir bernas išėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] 1ptjnj1uni9v9m5nnz31hbyhwrh81nt 0 3194 13935 10286 2026-09-25T10:33:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13935 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas devyniolikos metų bernas niekur, būdavo, neina. Mama vieną kartą užsispyrusi pradėjo varyti jį pirtin. – Kas čia su tavim yra, kad tu niekur neini? Ir užsipuolus išvarė pirtin. Pamatė, kad jis kažką išsiėmė iš pažasties, suvyniojo, suvyniojo, paskui papūtė ir išėjo. Mama neiškentė, pažiūrėjo, – kiaušinis jau prasikalęs, ir galva kyšo. Kai parėjo iš pirties, – jis ten ilgai nebuvo, – mama tuoj pradėjo bartis: – Kokį tu čia velnią peri? O jis sako: – Tylėk, tu nežinai, kas čia bus. Bene tu nenori būti turtinga? Paskui, kai jis išperėjo aitvarą, tai turtas pradėjo iš visų pusių plaukte plaukti: kumeliai stoniose žvengia, galvijai sekasi. Ir liko turtingi. Senovės žmonės sakydavo, kad seniau daug kas turėjo aitvarus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] rn8kme2wgq7ramoxmtzc3fo3ferni7g 0 3195 14083 7192 2026-09-25T10:47:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14083 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano pusseserės buvo. Jos išėjo dviese į Kalvariją. Ir užėjo į vieną ūkį pernakvoti. Šeimininkė veda jas gulti į svirną. Įvedė, paguldė ir sako: – Miegokit, rytmetį aš ateisiu pažadinti. Sako, kad pradėjo sau vidurnaktį kažkas vemti: kliokt-tekšt tekšt tekšt! Kliokt-tekšt tekšt tekšt! Ta pabudo, sako: – Ar junti, kas ten dedas? Sako: – Juntu. Jau pradėjo bijoti – kas ten dedas svetimoj pastogėj. Paskui nustojo. Jos vėlai užmigo. Ateina šeimininkė rytmetį, sako: – Kelkitės, svečiai, išviriau pusrytį, pavalgysit. Mes, sako, išeinam į priesienį – gelda padėta pasieny ir kad tiek varškės toj geldoj, pilna prikliokinta! Mes viena kumšt į pašonę, antra kumšt, kad nieko vietoj varškės gelda padėta. Pareinam į trobą – pyragiukų ant stalo skaniausių, grietinės. Kad, sako, būtumėm galėjusios nors vieną pyragiuką praryti – tiek, sako, pasidarė šleikštu. Kai išėjo eiti, prisišneko, kiti joms sako: – Nenuostabu – jie iš to gyvena. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] hvgri5bdx42binh5e8lalq938pwjbae 0 3197 13908 10288 2026-09-25T10:31:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13908 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą rudeniop – jau buvo kūlimai prasidėję – einam mudu su bernu pro klojimą išdžiovinę jaują. Jau prietamsis. Tik padrykt pro sodą svirno link. Nušvito visa žemė, o virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis, šviesus, beveik gelsvas, padrykt padrykt padrykt ir nutūpė ant svirno. Bernas sako: – Tas aitvaras grūdus neša, nes mat, koks šviesus. Tik išbėga, išbėga šeimininkė su rankšluosčiu, blinkt vieną galą ant svirno durų, o kitą į mazgą sumezgė ir vėl tekina nubėgo. Mudu, dėjęsi, kad nieko nematėm, parėjom namo. Kitą dieną netyčia patekau į svirną, – tik ūkininkas raktus nuo svirno turėdavo ir nė manęs, nė berno neįleisdavo, – gi žiūriu – penki aruodai kaip aukso kviečių sklidinai pripilti. O tais metais mes nebuvom nė pasėtų turėję. Metų gale samdo mane kitiems metams ir algos pridėjo, bet kur aš tau bepasiliksiu, sakau: – Ačiū, šeimininke, už metus, bet jau daugiau tai aš nebepasiliksiu. Kam čia man su velniais gyvent, dar kada ir mane apsės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] 026590bbzjthylv888xs8vwb0u5dlre 0 3198 14097 7196 2026-09-25T10:48:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14097 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitas ūkininkas vėl turėjo kauką, tik nebepamenu, kurioj pusėj. Nešė nešė tas kaukas visokius turtus, iš kur sugrobdamas. Ir pritrūko ko benešti. Šeimininkas nuvargo, išėjo į klėtį ir miega. Miega tiek įmigęs. Kaukas įlėkė, priėjo arti ausies ir klausia: – Ką benešti, jau visko prinešiau? Tas ūkininkas pro miegus sako: – Nešk lapus! Tas kad pradėjo nešti tuos lapus, tai prinešė pilną gyvenimą – pilną kiemą, pilnus pašalius, apdėjo net ir stogus – kad ir išlįsti nebegalėjo! Atsibudęs ūkininkas nė pro kur nebeišeina. Gavo stogą plėšti ir per viršų lipti. Ir pats išlipęs žvalgos, kaip čia yra – lapų kalnai, o pastato jokio nebeliko. – Nu, – sako, – ar aš čia gyvenu? Argi aš lapuose vienuose ir gyvenu? Kur mano kūtės, kur pastatai? Nieko nebėra – lapų kalnai. Pradėjo šaukti nesavu balsu. Kaimynai išgirdo, subėgo aplinkui, atsivertę žiūri. – Kas čia yra, dėl ko tu šauki? O tas, pasilipęs ant didžiausio lapų kalno, ir šaukia. – Ne, – sako, – gal nelabasis tau tų lapų čia taip ir prinešė? – Eik eik, – sako, – aš turiu nelabąjį kauką, pro miegus pasakiau – ir privilko. Ir ką dabar reik daryti? Kaimynai suėję pradėjo versti. Ir vertė kelias dienas tuos lapus, kol tas žmogus galėjo išeiti iš savo trobos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] 6y4pbgibetkvmxxmz0cnh2kdcjkfua6 0 3199 14039 7197 2026-09-25T10:43:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14039 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno viena bobelė. Ji visą laiką labai norėjo turėti aitvarą, bet nežinojo, kaip jis atrodo. Kartą jos kaimynas važiavo į turgų. Ji priprašė, kad nupirktų jai aitvarą. Ką darys žmogelis, reikia nupirkti. Nupirko tabakinę, parvežė ir liepė kaimynei padėti į skrynią. Kaimynė padėjo. Po kiek laiko žiūri – tupi skrynioje juodas gaidys. Ji išsigando ir nubėgo pas kunigą. Paprašė, kad kunigas pašventintų tą skrynią. Kunigas sutiko. Nuėjęs pašventino, – ir gaidys dingo, o jo vietoje vėl atsirado tabakinė. Sako, kad ten buvęs aitvaras. Jei kunigas nebūtų pašventinęs, tai jis būtų pridėjęs pilną skrynią pinigų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] pcni1evsi4amru392fpqumlonm8fecu 0 3200 14028 7199 2026-09-25T10:42:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14028 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą buvo du ūkininkai: vienas turtingas, o kitas neturtingas. Jis taip pat dirbo kaip ir pirmasis, bet neturėjo laimės, ir gana. Vieną kartą tas neturtingasis ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai vienu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis, ir lesa jo grūdus. Lesa po vieną grūdą ir sako: – Pūras, pūras... Prilesa ir vėl išskrenda. Tada žmogus suprato, kad tai buvo aitvaras. Jis tuojau visus grūdus susėmė į maišus ir išnešė kitur. Paėmė eglių šakų, išdžiovino, nukūlė spyglius ir supylė toj pačioj vietoj. Kitą rytą vėl atskrenda tas aitvaras, vėl lesa tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, ir sako: – Pūras, pūras. Tada tas žmogus nuėjo pas tą kitą ūkininką ir sako: – Tu turi savo namuose aitvarą! O tas ūkininkas sako: – Eik tu, ką tu kalbi, gal jau iš proto išėjai? – Na, tai eikim ir pasižiūrėkim, – sako tas neturtingasis ūkininkas. Nuėjo jie abu į svirną ir žiūri – kertėje krūva spyglių priberta. Tada jis sako: – Aš šiąnakt kūliau spyglius, o dabar jie pas tave atsirado, – matai, kaip paaiškėjo, kad tu turi aitvarą. Nuo to laiko aitvaras visuomet nešė jam tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, nes toj pačioj vietoj stovėjo. O tas neturtingasis ūkininkas vis kulia ir kulia tuos spyglius. O jo grūdai stovėjo kitoje vietoje. Taip ir jis paliko turtingas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] fc4j8g8gd8znq28ctrlvbovtbtupfyd 0 3201 13849 9935 2026-09-25T10:25:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13849 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys, lėkdavo oru ir nešdavo į savo namus pinigus, javus, pieną. Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas „paukštis", visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės dubenėlį ir aitvarą pašert. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] m1v26e0pes3nc4qjqkt8u3cva752fbs 0 3202 13909 10289 2026-09-25T10:31:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13909 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dar baudžiavos laikais žmogus važiavo Latvijon aitvaro pirkti. Jo kaimynas taipgi prašė, kad ir jam nupirktų, ir davė pinigų. Žmogus sau nusipirko, o kaimynui ne, nes norėjo jo pinigus pasisavinti. Važiuodamas namo, pastebėjo labai didelį gylį, kuris puolė prie arklio. Žmogus tą gylį sugavo ir tabakinėn įdėjo. Parvažiavęs padavė kaimynui tabakinę, sakydamas: – Nupirkau tau, ko prašei. Tik nežiūrėk tabakinės vidun. Kai ją atidarysi, tai ir aitvaro neteksi. Po kiek laiko žmogus atėjo pas kaimyną ir klausia: – Na, kaip tavo aitvaras, ar neša? Kaimynas pasakė: – Dėkui tau, nuo to laiko aitvaras man labai gerai tarnauja ir gerai neša. – O mano aitvaras visai nieko neneša, – nusiskundė žmogus savo kaimynui. Mat tikrasis aitvaras buvo pas kaimyną. Jis buvo gyliu pasivertęs, ir sukčius jį nežinodamas kaimynui atidavė, norėdamas kaimyno pinigus pasisavinti. Sau paliko tik pirktą angliuką, iš kurio jokios naudos neturėjo. Kitų neapgaudinėk! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] n4vpwr4zdj712wmkz3u4do8f06hqx0b 0 3203 14154 7202 2026-09-25T10:54:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14154 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieno vargingo ūkininko buvo labai liesi arkliai. Jis neturėjo pašaro tiems arkliams atšerti. Paminėjo, kad būtų gerai kokį traną turėti. Rytą rado arklius gerai prišertus. Ir taip jo arkliai atsigavo, pasidarė riebūs. Sako: – Reikia pažiūrėti, kas tuos arklius šeria. Iš pradžių nieko negalėjo matyti, bet paskui vieną mėnesienos naktį bernas pasislėpė kiaulių tvarte ir pro plyšį matė visą tvartą. Kai visur tyku pasidarė, atėjo du maži vyrukai – tai buvo traneliai. Jie rinko ir nešė pašaro šapelius arkliams į ėdžias tol, kol tie priėdė. Kai arklius prišėrė, juodu prapuolė. Bet jie buvo tokie nudriskę, ko tik ne nuogi. Parėjęs bernas viską šeimininkei papasakojo. Tuoj parsivedė siuvėją ir ėmė siūti drabužius pagal berno išmatavimą. Šeimininkė mezgė jiems autelius. Viską padėjo tvarto kampe, iš kur jie dažnai išlįsdavo. Tada visa šeimyna pasislėpė, norėdama pamatyti, kas kur darysis. Kai viskas nurimo, tuojau vėl jie atsirado. Bet, pamatę jiems padėtus drabužius, pradėjo verkti, sakydami: – Štai mums alga, ir mes turime iš čia išeiti. Tada juodu verkdami padejavo ir tuojau prapuolė. Ir niekad daugiau negrįžo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] 6urv11dbxe8cpykf4h0tzv44zdr6gqj 0 3204 13848 9929 2026-09-25T10:25:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13848 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Musteikių giminaitis turtingas vestuves kėlė. Norėjo alaus ir Musteikiui paliko dvi statinaites. O Musteikis prižadėjo: – Aš alaus atvešiu! Laukia nelaukia – vis Musteikių alus nerūgęs, dar jo nėra. Kartą Musteikis sėdi ir mato – pasirodė šviesa. – O dabar gerai! – sako. Išbėgo pirkaitėn ir kalbasi su tuo. Klausia: – Ko taip ilgai? Sako: – Kad aš vienam daikte nuskridau – užantspauduota, kitan daiktan – užantspauduota, trečian daiktan – laisva. Tai aš ir atnešiau. Ir tos statinės pasidarė pilnos alaus. Tada savo žmonai išėjęs sako: – Renkis, važiuosim! Toji žmona pradėjo rengtis, o jis įsakė bernam: – Pakinkykit du arklius, važiuojam! Ir išleido šeimyna juos vestuvėsna. Nuvažiavo vestuvėsna ir nusivežė alų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] crwtgceaqvg8n6lh4k811etg1tqrs4a 0 3205 14155 7204 2026-09-25T10:54:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14155 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kaukas pašarus nešdavo. Užėjęs žmogus pas ūkininką paprašė nakvynės. Ūkininkas priėmė. Naktį girdi pro langą: – Parvežiau tris vežimus šieno. – Kur padėjai? – Ant avilio. Dabar tas ir galvoja: „Na, tai velnias! Kokie tie vežimai, kad ant bičių avilio uždėjo?" Rytą jis eina pažiūrėti. Žiūri, kad ant bičių avilio trys smilgos padėtos. Tai, matai, jų tokia skalsa būdavo, kaip trijų vežimų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] jhtrmjb8hoff3k0ybk92mzpv86rm5e2 0 3207 14099 10275 2026-09-25T10:49:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14099 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvę pusčiai, kurie išpustydavę iškultus, o neišvėtytus javus. Kad, gaidgystėj iškūlę, žmonės palikdavo javus, sustumtus į krūvą, o išaušus dienai, eidavo vėtyt, tai grūdų maž berasdavę – tiktai vienus pelus krūvoj. Kartą užėjęs juos ūkininkas bepustančius. Jie ėmę vienas kitą šaukintis: – Pusčiau, pirštines palikai ant krosnies! Pusčiau! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie aitvarus]] 86pw2o1bno6ny9nam6qwjxcbnehbvtk 0 3212 13853 10196 2026-09-25T10:25:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13853 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dvare gyveno mano senelė. Ir toj pačioj priemenėj priešais gyveno ragana Mieželaitienė. Sako, būdavo, žiūrėk, nueini pasimelžt karvę – tuščias tešmuo – išmelžta. Bet kas išmelžė? Mes jaučiam, kad čia Mieželaitienės darbas. Kiti keturi irgi per tą priemenę vaikščiojo. Ir jiems panašiai: nueina melžt – ir nėra pieno. Iš keturių gyventojų vis vieno tą dieną išmelžta karvė. Dabar pradeda ją sekt, kas čia darosi? Nugi vieną kartą žiūri – pasikabinusi palei duris, mazgotę melžia – ir bėga pienas! O jau vienam iš keturių gyventojų nėra pieno! Na, tu šėtone! Kas čia dabar bus? Dabar Joninės. Atėjo Joninės, o mes jau žinom, kad Joninių naktį ji išlekia į Kijevą – ten, kur visos raganos susirenka. Aš taip nueinu į josios trobą, dar kitąsyk spynų nebuvo, duris atsidarau, ugi žiūriu – ratelis be rato ir šluota aukštyn kojom pastatyta. Aš tą šluotą paimu ir pastatau taip, kaip ji turi būti pastatyta. Ir dabar laukiu, pažiūrėsiu, kaip ji parlėks. Pats Joninių nakties vidus, pati glūduma, gaidžiai pradėjo giedoti. Giedra, rodos, buvo naktis, tyla, tik staiga pakilo toks vėjas, ūžimas, ir tiktai pirrr pirrr pirrr ta moteris. O ji turėjo pataikyt į kaminą su tuo rateliu. Tai jai, vaikeli, tas ratelis nuo stogo nusirito, o ji pati galvotrūkčiais nuo stogo žemyn, dribo kaip maišas ant žemės. Tai kokias dvi savaites išgulėjo patale. Nuo to sykio nereikėjo jai per mazgotę melžt. Mat raganos išlėkdamos šluotą pastato aukštyn kojom, kad galėtų lygiai į tą pačią vietą grįžt. Ji per kaminą kaip išlėkė, taip turėjo ir sugrįžt, o kadangi šluota pastatyta kitaip, tai ir nepataikė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] 11ys9oh2s5mx9rd7m32k7ram1lkqnhy 0 3214 14103 7529 2026-09-25T10:49:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14103 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena moteris išėjo miškan grybauti ir išsinešė su savim naują kraitį. Jai begrybaujant, pradėjo labai lyti. Tada ji nusivilko visus rūbus ir pavožė po kraičiu. Pati pastovėjo po medžiu, kol nustojo lyti. Paskui sausais rūbais apsivilko ir vėl grybauja. Begrybaudama susitinka velnią. Velnias klausia: – Ar grybavai per lietų? Ji sako: – Grybavau. Tada velnias klausia: – Kaip tavęs nesulijo? Moteris sako: – Žinau tokią paslaptį, kad manęs lietus neima. Tada velnias pradėjo prašyti tos moters pasakyti tą paslaptį. Moteris sutiko pasakyti tik tada, kai jis pasakys savo velniškas galybes. Velnias išsakė viską, ką tik žinojo. Tada moteris sužinojo, kaip reikia žmones apraganaut ir kaip vėl išgydyt. Nuo jos ir prasiplatino raganos. O moteris sako: – Kai eisi miškan, vis turėk naują kraitį. Kai pradės lyti, apdengsi rūbus ir nesulis. Tada velnias nusispjovė ir nulėkdamas surėkė: – Eik tu su savo žiniom! O ta moteris nuo to laiko ir paliko ragana. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] 5y0375859hb79ot6w9gbhl4txl86lr5 0 3215 14094 7527 2026-09-25T10:48:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14094 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą gyveno du seni žmonės: vyras su pačia ir niekaip nebegalėjo užsidirbti duonos. Nieko daugiau neturėjo, tik vieną juodą katiną. Ir taip jie nuskurdo, kad jau visai nebeturėjo ko bevalgyti. Vieną kartą pas juos atėjo senas elgeta ir pasiprašė į nakvynę. Senukai jį priėmė ir nusiskundė, kad neturtingai gyvena ir nieko nebeturi valgyti. Tas elgeta ir sako: – Jūs turit šitą katiną! Ir jeigu manęs paklausysit, aš jus išgelbėsiu iš bado. Senukai prižadėjo klausyti. Elgeta sako: – Jūs tą katiną išvirkit gyvą katile. Ir tol virkit, kol kaulai išsinarstys. Paskui atšaldę kiekvieną kaulelį kiškit sau į dantis ir veizėkit prieš veidrodį. Kai jau savęs nebematysit veidrody, tada su tuo kauliuku burnoj nueikit į dvarą, pasisemkit visokių grūdų, kokių tik jums reikia, visko pasiimkit, tik tą kauliuką turėkit burnoj. Ką jūs dirbsit, niekas nematys, jei tik kauliuką turėsit burnoj. Iš ryto elgeta išėjo. Tuojau senukai katiną į verdantį vandenį ir taip išvirė, kad visi kaulai išsinarstė. Tada senis prieš veidrodį kišo kauliukus į burną, surado tikrąjį. Greitai įsikišęs į burną, nuėjo į dvarą, pasiėmė mėsos, duonos ir vėl parėjo, niekas jo nematė. Ir paskui, ko tik senukams reikėdavo, nueidavo į dvarą ir parsinešdavo. Greitai jie praturtėjo ir gerai gyveno. Tą kaulelį slėpė, ir niekas nežinojo, iš kur seniai taip greit prasigyveno. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] pufsuvuuge94h475utvhbexe4lcu625 0 3216 14102 10276 2026-09-25T10:49:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14102 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kažkur buvęs koks bandininkas. Tai jis, vienoj vietoj tarnaudamas, pasergėjo, kad šeimininkė rytą, kai tik eina atsikėlus maltuvėn, tai vis iš tokio ragelio pasitepa sau akis. Iš karto manė, kad ar akys nesveikos, ar kas, bet paskui pamatė, kad taip sau, dėl ko kito, o ne dėl nesveikumo. Taip jis, vieną rytą maldamas radęs tą ragelį ir pasitepė akis. Kol malė, tai nieko, o kai įėjo gryčion, tai net nusigando. Žiūri ir netiki. Visi žmonės kaip reikia taisos vakarienę valgyt, o šeimininkės galva atsisukus kiton pusėn – užpakalin. Ar ką neša, tai vis eina tartum atpakalia. Jis jau nebevalgo, bet tik žiūri, kaip šeimininkė vaikščioja, valgo ir juokias vis. Galiausiai nebeiškentė ir sako: – Teta, ko gi tavo galva kiton pusėn atsigrįžus? Visi ėmė juoktis, kad bandininkas jau šulelį pametė – jo akys dvinytos. Visi mato kaip reikia, o jis – atžagariai. Šeimininkė gi tik pasižiūrėjo ir išsišiepė. Bet vis tiek ir ji juokias. – Tavo tai gal atžagariai, o ne mano! O jis gi rodo pirštu ir sako: – Žiūrėkit, žiūrėkit – kad ji eina atpakalia. Visi prisijuokė, kad bandininkui nuo girnų galva apsisuko, ir išėjo gulti. Tik bandininkas užmigo – šeimininkė nuėjo ten, kur jis guli, išgręžė abi akis ir liežuvį ištraukė. Rytą eina ūkininkas kelti, ogi žiūri, kad bandininkas visas kruvinas. Žiūri gi, kad be akių ir liežuvio. Taip per savo nekantrumą liko žabalas ir be kalbos. O kad būtų tylėjęs, tai viskas būtų buvę gerai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] 5bb5oh10rnal164yn9yz2yioc4ssicu 0 3217 13941 10269 2026-09-25T10:34:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13941 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Netoli mūsų, Nuolekų kaime, Lyduokių parapijoj, buvo burtininkas Karklas – senas bernas. Vieną kartą jis buvo pajauniuose su pamergėm. Visiem pripylė po stikliuką degtinės, ir jis paėmė vienai pamergei pripylė. Paėmus gerti, ji pamatė, kad tokios kirmėlaitės kruta. Ji negėrė. O visi sako, kad burtininkas padarė. Jis klausia: – Ko tu negeri? – Kad pabūrei. Paskui kitai pamergei pabūrė – ir ta gėrė. Ir ėmė pilve šnekėt velnias. Šnekėjo viską, šnekėjo: – Duokit valgyt, duokit gert! Pieno duokit, mėsos! Ji labai išsigando. Jis mokėjo padaryt ir atidaryt, atitaisyt. Ėmė nuvažiavę jį prašyt. – Kaipgi čia tu padarei jaunam žmogui? Tada tas liepia, sako: – Išlįsk! Pilve sako: – Per kur? Aš pro galvą lįsiu! Sako: – Negalima! – Tai aš lįsiu pro pilvą! – Negalima! – Tai, sako, – pro ranką! – Negalima! – Tai, sako, – pro koją! Sako: – Negalima! Tik pro vieną kojos mažutį pirščiuką! Tai kaip lindo, ir nunešė kojos mažutį pirščiuką. Jis davė vaistų, ir nieko nebuvo. Kurie moka tik paburt, tai bjaurūs. Kiti moka ir atburt. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 37e7s1mtppe55cki19nmq9aj08b2suh 0 3218 14105 7531 2026-09-25T10:49:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14105 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nebuvo apkalbėtos dvi mergos – niekas jų nežinojo. Prieš Tris Karalius vakarą šokdamos jos sušilo ir išėjo prasivėdinti. O buvo tenai berniokas priesieny. Jis užgirdo jas kalbančias. Viena klausia kitos: – Kur šiąnakt josim? – Tenai, – sako, – josim mėnesio perkirsti. O kita sako: – Ne, šiąnakt jokim ten, kur yra žalių žirnių. Klausia viena: – Ant ko josim? – Yra avilys pašalėj. Tasai berniokas nuėjo ir įlindo tan avilin. Palaukus atlekia abidvi, sėdo ant avilio, pasikėlė aukštyn ir joja. Viena sako: – Kas čia yra? Sunku jot. Čia yra žmogus! O kita sako: – Ne, neteisybė. Tai nujojo, kur yra žirnių, pametė tą bernioką su aviliu žirniuose, o pačios nulėkė, stebuklus darydamos. Viena sako: – Kai žirnių žiedų priraškysiu, tai kam tik duosiu, tas bus sutrauktas! O kita sako: – O kai aš priraškysiu žirnių, tai kam duosiu, tas bus negyvas! Tas berniokas palūkėjęs ir nusirėškė žirnio žiedų. Atlėkė abidvi prie avilio, sako: – Gana žirniaut, dar paspėsim šiąnakt ir mėnesį perkirst! Užjojo, perkirto mėnesį. Tuo laiku jodama viena sako: – Kas čia yra? Čia yra žmogus! Kita sako: – Ne, nėra žmogaus. Parjojo, pametė avilį pašalėj. Tasai berniokas per Tris Karalius nuėjo bažnyčion. Kai jis turi žirnio žiedą, tai mato, kad pusė bažnyčios – raganų. Jis patykino užkišti kunigui už kamžos šitą žiedą. Kunigas iš sakyklos sugrįžo – negali sakyt pamokslo. Sako kitiems kunigams: – Aš šiandien nesakysiu pamokslo, nes negerai bažnyčioj! Ėmė berniokas parodė kunigui šitą žirnio žiedą. Kunigas paklausė: – Kaip, kur tu paėmei žirnio žiedą? Berniokas papasakojo kunigui visą atsitikimą ir pasakė, kad raganos mėnesį perkirto. Kunigas tą žiedą po kojom sumyniojo, sutrypė ir pasakė: – Nekalbėk niekam, nes jos atims tau gyvybę. Jis prieš kunigą prisižadėjo nekalbėti. Paskui, vakaro sulaukę, nuėjo vakarot. Žmonės kalba, kad matė mėnesį perkirstą. O tas berniokas atsiliepia, sako: – Ašei ten buvau ir tai nesakau. Dar buvau šiąnakt ten, kur žirnių paraškomų yra! Paskui, tuos žodžius pasakęs, išėjo oran. Tai išlėkusios mergos suplėšė jį į kąsnelius. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] qvht3iqykmg9mym1knurpysw5k1fyn7 0 3219 13855 10198 2026-09-25T10:25:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13855 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus buvo už berną pas vieną ūkininką. To ūkininko pati buvo ragana. Tam bernui buvo ten labai sunku: per dienas laukuose dirba visokius darbus, ateina vakaras – šeimininkė kamanas ant jo galvos užmauna, paverčia jį arkliu, užsisėda ir joja ant Šatrijos kalno. Ten nujojus, pririša prie tvoros, ir esti pririštas per visą naktį. Ateina laikas, šeimininkė ant jo užsisėda ir joja namo. Parjojus namo, numauna kamanas, paverčia į žmogų, ir eik į darbą. Žmogui labai nusibodo toks varginimas. Jis pradėjo šnekėti apie tai kitiems. Kažin kas jį pamokė: – Kai jinai nujojus pririš tave prie tvoros, tu zulinkis, trinkis į tvorą, kad kaip nors nusimautum kamanas. Kai nusimausi, tai ji prieis atgal užmauti, tu taikinkis kaip nors tas kamanas jai užmauti. Jis taip ir padarė. Kai tik nujojus pririšo jį prie tvoros ir paliko, tai jis trynės trynės apie tvorą, nusimovė kamanas ir pavirto į žmogų. Pamačius, kad jis nusimovė, jinai sako: – Oje, mano arklys pasileido, reikia eiti pamauti. Atsiskyrė nuo viso būrio ir priėjo prie savo arklio, to berno, užmauti kamanas. Priėjus vargo vargo, bernas nesiduoda, net nė kamanų iš savo rankų neduoda, taikinas kaip nors jai užmauti. Kažin kaip jinai pasisuko, tik jis šmukšt ir užmovė kamanas jai ant galvos. Ir pavirto ji į gražią širmą kumelę. Jis tuojau užsisėdo, papliekė: – Nešk, – sako, – namo! Tu kelią žinai. Ir parjojo ant tokios gražios riebios kumelės jau gerai praaušus. Parjojęs pririšo prie tvoros, o pats atsigulė. Išsimiegojęs atsikėlė, savo kumelę išpliekė ir į darbą pakinkė. Dirbs dirbs per dieną, vakare pririša prie tvoros. Kad gerai, tai dar kokių šapų pameta, o kad ne, tai ir tų neduoda. Rudenį kumelė taip sublogo, kad vieni kaulai ir oda atliko, šonai prasitrynė. O kamanų nenumauna, ir gana. Atėjo žiema. Visi veda arklius kaustyti, ves ir jis. Nuvedęs paprašė kalvį, kad šis jo kumelės kitaip nekaustytų kaip tik raudonai įkaitintomis pasagomis. Kalvis pridėjo raudoną pasagą prie nagos, kumelė tik dreba ir prašneko galiausiai: – Ai kūmai, kad skauda! Bernas liepė kalviui pasagą atimti, kamanas numovė, ir kumelė pavirto atgal į šeimininkę, tik buvo vos pažįstama – vieni kaulai ir oda. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] c02soh9um1lfvzzl3zbjk8wss2qruqc 0 3220 13931 10283 2026-09-25T10:33:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13931 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo vestuvės Pabaldonėj, ir viena moteris mokėjo paverst žmones vilkolakiais. Važiuoja vestuvės, o ta moteris, iškišus galvą pro langą, visus vestuvininkus ir pavertė vilkolakiais. Visi iššoko iš vežimo ir nulėkė kiekvienas sau. O piršlys sako: – Atidaryk man, kad vėl visi vestuvininkai vežimuosna ateitų! O ji sako: – Kad jau nemoku! Atidaryt nemoka. O piršlys mokėjo atidaryt. Piršlys atvertė, kad visi vestuvininkai vėl būtų žmonės. Ir visi vežimuosna vėl susėdo. O ji kai iškišo galvą, tai piršlys taip padarė, kad ragai užaugo po metrą – ir nebegali pro langą ištraukt galvos. Tai kai grįžo vestuvės, tas piršlys tada jai atidarė – vėl atvertė kaip buvo. Liepė daugiau nedaryt – nemoki atidaryt, tai nedaryk. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] crb5e6f6tj46zwnjhu6beq7et8wzjlt 0 3221 14054 7521 2026-09-25T10:44:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14054 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Švento Jono rytą, dar saulei netekėjus, išvedžiau pamelžus savo karvę laukan ant kapelių. Tiktai karvę pririšau, ir saulė ėmė tekėti. Aš einu namo, pamačiau – atbėga moteris, kurią visi vadina burtininke. Ji bėga tiesiai į mano karvę. Aš atsitūpiau už krūmo ir žiūriu, ką ji darys. Mano karvė buvo žala. Ji priėjusi paėmė prijuostę, glosto ir sako: – Žalut, žalut, duok daug pieno! Ir nuėjo. Aš tada priėjau prie karvės, žiūriu – tešmuo toks kietas, pilnas pieno, nors mano jau buvo melžta. Parsivedžiau karvę namo, pradėjau melžt, bet nieko negaunu. Karvė trypia, spardos... Priėjo ir mano vyras Antanas. Ir jis nieko nepadarė. Aš pradėjau verkti. Ir Antanas verkia. Mums beverkiant, atėjo Zvanienė ir paklausė, dėl ko mes verkiam. Mes viską jai pasakėm. Zvanienė apžiūrėjo karvę ir sako: – Matos, kad karvė apiburta – pienas atimtas. Bet aš ją išgydysiu. Duokit sietą ir vandens. Atnešiau sietą ir vandens. Ji padėjo sietą ant karvės kryžiaus ir pila į sietą vandenį. Paskui man sako: – Tūpkis ir melžk. Aš pradėjau melžti. Primelžiau pilną kibirą pieno. Dabar ji sako: – Pilk šitą pieną kryžiškai ant karvės nugaros. Aš perpyliau, tada sako: – Ir vėl melžk! Dabar primelžiau pusę kibiro pieno. Zvanienė sako: – Dabar pilk šitą pieną ant pirmutinių ir paskutinių karvės kojų. Kai pyliau, tai karvė tik trypia ir trypia. Taip karvė ir atsitaisė. Paskui Zvanienė pasakė: – Šitos karvės nelaikykit, parduokit. Be to, žinokit, kad švento Jono rytą, saulei tekant ar prieš tekėjimą, karvių laukan vesti negalima. Reikia jas vesti tiktai saulei patekėjus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 5ryvg3m3c20h4yv5v2ci0j1kgmw9ps9 0 3222 14067 7523 2026-09-25T10:46:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14067 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gervėčių parapijoj, Galčiūnų sodžiuj, prieš karą atsirado žmogus, kuris susitarė su galčiūniečiais, kad iš sodžiaus visas peles išvarys. Jis pynė sau botagą dvi savaites. O kai atėjo paskirtoji diena, išėjo į galą sodžiaus. Bet, prieš pinant botagą, jis uždraudė juoktis, kai peles varys. Jis supliaukšėjo savo ilguoju botagu, – ir ėjo visos pelės iš visų kampų viduriu gatvės. Pelės ėjo ir ėjo, o jų buvo tokia daugybė – net akyse mirgėjo. Jis jau varė į kitą galą, kai išbėgo iš vieno kampo kreiva pelytė, ir ji kulzojo pati paskutinė. Bet štai vienas žmogus užsijuokė iš kreivos pelės, ir visos pelės išbėgiojo po sodžių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] b4pfd12h96yl4wnkj0zrtx6d802xw2y 0 3223 14009 10273 2026-09-25T10:40:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14009 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Taip buvo mums bernaujant, dar aš pats jaunas buvau. Buvo Vaičiukiškėj vestuvės. Tai ten panelės buvo paprašytas muzikantas – toks senelis. O jaunikis, Česukas iš Bulainiškės, atsivežė labai gerus muzikantus – su cimbolais, su smuikom, su klernetais visokiais. Kai atvažiavo, šitie muzikantai ėmė kraipytis ir juoktis iš senelio. Žinai, senybėj – jis ten dūduoja ir dūduoja, ir niekaip nesustoja. O jie juokias, kad senelis peles iš užkrosnio varinėja. Kai jie pavalgė ir išėjo iš už stalo, tai mes prašom, kad nauji muzikantai užgriežtų. O jis vis dūduoja. Ir mes jau paprašėm: – Nustok tu, seneli, tegu jie padūduoja. Na, ir jis nustojo, sako: – Dabar žiūrėkit, vaikai, kaip jie dūduos. Kai tik pasiėmė jie smuiką su cimbolais, tai kad ir kaip dūduoja – stygos vis trūksta ir trūksta, ir cimbolų, ir smuikos. Ir pristigo jie stygų, o jau laikas ir bažnyčion važiuot. O šitas senelis juokiasi. Galų gale reikia senelį atsiprašyt. Atsiprašė šitą senelį. Tai senelis ir sako: – Jūs, vaikai, jauni atvažiavot šitan šonan, aš senas, nereikia iš senelio juoktis; aš kaip moku, taip ir dūduoju. Ir tada, kai atsiprašė senelį, tai netrūko daugiau stygos – ir jie galėjo dūduot. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 73az60crln34bwh424omg5tsf0if5lt 0 3224 14082 7526 2026-09-25T10:47:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14082 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Važiavo kartą paupariai iš vienų atlaidų į kitus ir pakely apsistojo beržynėly, netoli dvaro. Vienas iš jų pasiūlęs pieno kibirą. Netoliese ganėsi dvaro banda. Kiti manė, kad šis eis arba karvių melžti, arba parsineš pieno iš dvaro. Bet jis įsmeigė peilį į beržą ir pakišo kibirą. Bežiūrint ėmė pienas per peilį bėgti į kibirą. Ir tuoj buvo pilnas. Kitiems besistebint, pamatė ateinant dvaro šeimininką – latvį. Tas jau iš tolo šaukia: – Ja, rupūžės, kam jūs mano karves išmelžėt? Tie ginasi, kad nė vienas nemelžęs. Tada latvis paėjo kokį dvidešimt metrų į šalį, nusivilko savo kailinukus, pametė ant žemės ir ėmė lazda tvoti. Tas, kuris parūpino iš beržo pieno, parkrito ant žemės ir ėmė šaukti, voliotis, raitytis lyg būtų mušamas: – Gelbėkit, užmuš! Latvis, gerokai kailinius išpėręs, tarė: – Tas kitąsyk mano karvių nebemelš! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] phq87n1gm0qrw05y6a6rmlw2wy7kfzr 0 3225 13893 10281 2026-09-25T10:29:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13893 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą į vienus namus užėjo elgeta ir pasiprašė naktigulto. Ant krosnies gulėjo senis. Jis ir atsakė jai. Elgeta kažką suniurnėjo ir išėjo. Nieko nemanydamas, senis užmigo. Kiek ten jis numiegojo ir nubudo. Nubudęs nustebo – pilna gryčia vandens. Vanduo sunkės vidun pro duris, ir vis daugyn. Pribėgo pilna gryčia vandens, jau lig stalo, jau ir stalą apsėmė, jau pradėjo siekti priekrosnį. Mato senis, kad blogai – vanduo pasieks krosnį, ir reikės prigerti. Taigi – jis plaukt. Girdi, priplauks duris ir išners laukan. Išskėtęs rankas, pasispyrė nuo krosnies ir – vandenin. Bet vandens kaip nebūta. Pliumptelėjo senis tiesiai viduaslin stačia galva. Susitrenkęs ir prasiskėlęs kaktą, suprato, kad vandens gryčioj iš viso nebuvo, o tik akių dūmimas, paleistas elgetos. Taip ji atkeršijo už tai, kad nepriėmė naktigulto. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] bkmn4enzt7yph25ya2oyaxhrbrcm4ib 0 3226 14076 7235 2026-09-25T10:46:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14076 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienąsyk žmogus, medžiodamas laukuose, pamatė, kad iš po akmens išlenda vokietukas ir linkčiodamas subinę rodo prieš debesį, kurs baisiai griovė ir žaibavo. Medinčiui tuojaus puolė negera mislis į galvą, kad čion ne žmogysta, ale būtinai pikta dvasia... Jis su savimi turėjęs sidabrinį guziką, su kuriuom, muškietą užprovijęs, kaip pykšters į pačią vokietpalaikio subinę! – tik smala teškėdama pasiliejo!.. Paėjėjęs dar artyn prie to akmens, žiūri, kur būtų dingęs velniukas, ir susyk pamatęs ateinantį kitą medinčių, apsivilkusį su žalia mandiera, ant galvos su raudona kepuraite. Priėjęs sako: – Brolau, ko ieškai? – Čion mačiau nė šiokią, nė tokią žmogystą, kuri mėčydamasi prieš debesį subinę rodė. Mislydamas, kad ledakasis, nušoviau jį, bet nežinau, kur dingo... – Ačiū tau už tai labai gražiai, kad tu nušovei mano priešininką! Aš jau jį vaikausi septinti metai, o niekaip negalėjau pagauti! Duok gi man savo muškietą – aš tau ją užprovysiu už teip didę geradėjystę, kad tau dar geriaus sektųsi. Ale į vidų muškietos nežiūrėk, ką aš įdėsiu... Pasakęs atsisveikino ir nuėjo savo keliu Perkūnas. Tam žmogui dabartės baisiai sekėsi medžioti! Jam muškietą nereikėjo nė provyt! Būdavo, į ką užsimanys šauti, tas sukrisdavo ant žemės! Teip dar per ilgą laiką nusibodę jam nepažiūrėjus į muškietą. Pažiūrės į vidų – randa tik žiupsnį suodžių... Ale potam ir medžioklė jam jau kiaurai nusisekė!.. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] b37guzere0648h4v5taxo9ckg0r3dqo 0 3227 13942 7311 2026-09-25T10:34:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13942 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėviškėj tvarte kasmet gyvatė vis kokį gyvulį užkirsdavo. Mama pradėjo sakyt savo nelaimę žmonėms. Jurgiškių kaime gyveno toks Rančius. Kartą tas Rančius atėjo pas mus. Mama ir pasisakė jam savo nelaimę. Tai jis tvartan nuėjo, prie tvarto stovėdamas, kažką pašnibždėjo, – ir iššliaužė iš tvarto dvi gyvatės. Abi prigulė ir prišliaužė prie jo kojų. Šis jom rykšte ėmė šveist ir nuvarė į mišką. Daugiau jau tame tvarte gyvulių niekas nekliudė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 97uiykxb598mzxjybff7xbovle4p1z7 0 3228 14104 7530 2026-09-25T10:49:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14104 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą buvo labai daug raganų. Tai jas girdydavę, bet niekaip negalėdavę prigirdyt – kočėlą, samtį nusitverdavus ir nebeskęsdavus. Tai ir žinodavę, kad ta ragana. Atveždavę šiaudų, apkraudavę ir uždegdavę. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus. Tai visi ir žinodavę, kad ta tikrai buvus ragana. Bet kitą ir tokią sudegindavę, kad visa, ir širdis, sudegdavus – tai ta nekalta buvus, tai jau buvus ne ragana. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] hm5ddj0pqqwc5u7xdo7vj1zr3q3hv0b 0 3229 14144 7532 2026-09-25T10:53:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14144 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Keliu važiavo žmogus. Žiūri – vidury kelio sustojusi moteris taip pat važiuota. Kad ir ką ji daro savo arkliui – tas nė krust, nė iš vietos nepajuda. Žmogus klausia, kas pasidarė. Moteris sako: – Važiavo koks latvis pro šalį, sukirto arkliui botagu – arklys ir nebeina. Žmogus iššoko iš ratų, paėmė moters botagą, nupjovė botkotį, perskėlė ir įspraudė į perskeltą botkotį sustabdyto arklio liežuvį. Praslinkus trumpam laikui, žiūri – atbėga latvis, iškišęs liežuvį, o ant liežuvio – botkotis. Šaukia, kad nuimtų botkotį. Tada žmogus kad pradės savo botagu vanoti latviui kailį, kad ims perti! Latvis tik šaukia, rėkia. Žmogus sako: – Moki sustabdyti, mokėk ir paleisti! Žinok, su kuo juokus krečiąs! Gerai išpėręs kailį, nuėmė latviui botkotį nuo liežuvio. Vos nuėmė, žiūri – ir arkliui nukrito. Tada visi nuvažiavo savais keliais. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 3hy1tcny7lusb23uf30s9yfr6wylgri 0 3230 14233 7244 2026-09-25T11:00:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14233 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą vienas sodietis nuėjęs užkuriais į miestą už miestietės. O ta buvus ragana. Ji ant savo vyro supykus, pavertus jį į šunį ir išvarius. Tas šuva bėgąs per laukus, per miškus ir radęs vieno dvarininko arklininką, arklius beganantį. Tas žmogus, arklininkas, šį pamatęs bėgantį ir pašaukęs: – Sargi, Sargi, čiu čiu! Tas šuva priėjo ir pristojęs, padedąs jam arklius dienom ir naktim ganyti. Ir taip gerai ganąs, kad niekur nei tų arklių į žalą neleidžiąs, nei kokio svetimo žmogaus prie arklių neprileidžiąs. Taip gerai ganąs, kad nė koks žmogus geriau nebegalėtų paganyti. Tas arklininkas jam duoda kada ką beturėdamas: duonos plutų ar kokių paplavų, ir būna sau namie – apie arklius nė rūpinte nebesirūpina. Ponas, jį vis namie matydamas, ėmęs bartis: – Ko tu prie arklių nestovi? Ko nežiūri? Gali kas pavogt! Tas arklininkas ponui atsakęs, kad ir kas norėtų prie jo arklių prieiti, tai Sargis neprileis. Tas ponas ir pasamdęs tokį vagį, liepęs jam savo arklius pavogti. Tas naktį eina prie arklių – šuva kapt jam už gerklės, tuoj prie žemės ir turįs apžergęs. Kai arkliai jau eina į javus, tai jis nubėgęs atgena į ganyklą ir vėl, tą vagį suginęs, deda prie žemės ir vėl turi apžergęs per visą naktį ligi ryto. Tas arklininkas ateina pas arklius ir randa savo Sargį tą vagį beturintį, pasiguldžiusį prie žemės. Parėjęs namo į dvarą, nusiveda ir patį poną parodyti, ką tas jo Sargis padaręs. Na, tas ponas dabar ima derėt iš jo tą šunį ir sumoka jam tris šimtus rublių. Dabar, kai parėjo Sargis į dvarą, jau gavo geresnį ėdimą ir lakalą: gaudavo ir mėsos, ir geresnės, su pienu uždarytos šunų putros. Pas tą poną buvo pokylis, ir suvažiavo daugybė iš visur ponų. Ir jie visi įsišneko apie to šunies gerumą. Ėmė jie iš to pono derėt. Tas sau nori gauti, kitas – sau. Įvarė jie į didelius pinigus – į kokį tūkstantį rublių. Ir atpirko jį vienas turtingas miesto mėsininkas į tą patį miestą, kur ta jo pati ragana buvo. Pas tą mėsininką būdamas, taip jis paliko riebus, gražus, kad jo plaukai spindėte spindėjo. Ten pamatė jis tą savo pačią, pro šalį gatve einančią. Ją pamatęs, ėmė gerintis, lankstytis, prieš ją eidamas, su uodega vizgindamas. Šioji, jį pamačius, tuoj pažino, sakanti: – O-o, tai mano vyrelis! Matai, koks gražus palikęs: nusipenėjęs, kad spindi! Tai aš nenoriu, kad tau čia taip gerai būtų, tai dabar tu lakstyk sau žvirbliu! Tas tuoj spurst žvirbliu ir nulėkęs. Daugiau lakstęs lakstęs šen ten su žvirbliais ir nulėkęs kažkur toli. Per žiemą, kai visur sniego buvo, nebėra, kur maisto gauti. Jis įsimanė į kažkokią burtininko daržinę lįsti, kur buvo nuo pašarų daugybė pabirų. To burtininko vaikai uždėję ant skylės tos daržinės skliautuose krytį. Ėmę su žabais plaikstyti, maišyti ir įvarę daug kitų žvirblių, ir šį po drauge. Tuos žvirblius vaikai nusinešę į vidų, o tas burtininkas ėmęs juos po vieną iš tos kryties mušt, taškyt į žemę. Kitus užmušęs, bet, šį paėmęs, sakąs: – Vargšelis! Kaip tu čia įkliuvai? Na, aš tave paleisiu, būk vėl žmogum kaip buvęs. Dabar šis vėl į žmogų atsivertęs ir pas tą burtininką gyvenąs. Šit neilgai trukus ateinanti susirietus, susitraukus ir jo pati, rėkianti, vaitojanti, kad jai smaugia širdį. Tas burtininkas ją tuoj pavertęs į kumelę, pakinkęs, prikabinęs akmenį, malūno girnapusę ir šiam padavęs lakstyt, važinėt ne tik žeme, bet ir oru, padangėmis, kol tiktai ji nusprogs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas ir burtininkus]] ewje7izqaxjuk2zth4lzpl6nfhfgn0n 0 3231 14081 7525 2026-09-25T10:47:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14081 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą ėjęs vaikis arklius nuvedęs. Veizi – moteriškė velka tokią skarą ir sako: – Man per pusę, per pusę! Tas vaikis paėmė tuos apynasrius ir sako: – Man visas! Man visas! Ir velka tuos apynasrius. Parėjo. Senovėj tokios priemenės buvo, ir pakabino tuos apynasrius priemenėj. Pakabino, įeina šeimininkė. – Na, – sako, – kas tą pieną čia paliejo? Na, kelmo, – nė tas, nė tas nepaliejęs. Visi įsiveizėjo, kad iš tų apynasrių varva tas pienas. – Na, - sako, – stebuklas! Tas šeimininkas ir šeimininkė klausia tą vaikį: – Kaip čia yra? Vaikis sako: – Aš girdėjau – tokia moteriškė vilko skarą ir šaukė: „Man per pusę! Man per pusę!" O aš vilkau tuos apynasrius ir šaukiau, kad man visas. Aš sakiau tyčia, aš nieko nežinojau. Na, dabar ta moteriškė ateina skolinti. Jis mato, kad ta pati moteriškė, kur vilko. Ji visai nebeturėjo pieno iš savo karvių nė lašo. Ir ateina skolinti. – Paskolink, – sako, – man pieno bent truputį. O jau tas vaikis sako: – A-a, – sako, – tu nuo kito gali atimti pieną, o aš nuo tavęs atėmiau visą pieną! Ta moteriškė ir rėkia, ir atsiklaupus prašo, kad nors lašelį įpilk. Na, ir jai neskolino nė lašo pieno. Ir tą metą ji išbuvo sausai, be pieno. – Ar bedirbsi? – sako. – Kaip tu žmonėms, taip ir aš tau! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] ovk5hw394ocaoxwl53u4owwkwv8aoxy 0 3232 14042 10274 2026-09-25T10:43:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14042 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienam ūkininkui kažin kas nukirpdavo avis. Kai tik avys apželdavo, tai kiekvieną naktį rasdavo po vieną ar po kelias avis nukirptas. Vieną naktį ūkininkas su visa šeimyna išėjo saugoti, ar kas neateis. Apie vidurnaktį pastebėjo, kad kažin kas įėjo į avių tvartą. Tuojau pradėjo versti visus pašalius, ar ko nors neras. Ilgai ieškojo, bet nieko negalėjo rasti. Pagaliau vandenyje (avių geldoje) pastebėjo karosą, kuris labai blaškėsi. Tuo laiku žmonėse buvo toks paprotys – kai randa ką nereikalinga, tai tuojau ką nors padaro. Taip ir dabar: jie sugavo karosą, parsinešė namo ir nuskuto jam žvynus. Nuskutę paleido į kūdrą. Kitą dieną išgirdo mirštant vieną kaimynę, kuriai praeitą naktį kažkas odą nuskuto. Tada ūkininkas suprato, kad karosas buvo ne kas kitas kaip ta kaimynė. Kitam ūkininkui taip pat iš nakties sušildavo arkliai. Vieną naktį apieškojo jis visą tvartą ir arklio karčiuos rado miežio grūdą. Jis paėmė žirkles ir nukirpo abu miežio galus. Kitą dieną jis sužinojo, kad vienam ūkininkui šią naktį nulupo galvos odą ir nukirto kojas ligi kelių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] dip9ry0is68fw4fbzxcjbtvz5s5e56d 0 3233 14150 7533 2026-09-25T10:53:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14150 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano vyro mama kalbėjo, kad jos vyras buvo išvažiavęs, na, kaip važiuodavo vasarą užsidirbti burliokystėj seniau Rusijon, kažkur toli. Na, ir, sako, irstomės po ežerą mes visi. Ten vienas iš jų, tų darbininkų, sako: – Vyrai, norit jūs sviesto? Tie sako: – O iš kurgi imsi sviesto? – sako, – norim. Visi sako: – Norim! Norim! O kitoj pusėj ežero, sako, stovi karvės, subridusios į vandenį. Na, kai šilta, gyvuliai ežeran brenda. Jis pradėjo irklu maišyt vandenį tame ežere. Va taip, sako, suko, suko, suko. Na, sako, karvės tai tiesiog bliovė ne savo balsais. Tai susuko poros kilogramų guzą sviesto. Ant irklo užkabino, sako: – Valgykit. Sako, mums taip baisu pasidarė, kad mes šito sviesto nė nevalgėm. Ir, sako, kas ten buvo, ar čia tikrai, ar čia kaip. Bet jis pats buvo, pats kalbėjo žmonai. Ir man tada jo žmona pasakojo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] tmxp5sycydcucnzlui4h51xada4bikn 0 3236 14223 7535 2026-09-25T10:59:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14223 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą taip atsitiko Grigaliūnui. Švento Jono naktį, anksti, dar prieš saulės tekėjimą, išginė jis karves. Išsivaro ir gano, švilpauja, dūdelę pasidaręs. Ir kiti piemenys atginė. O kitąsyk, kad jau švento Jono šventė, tai kad gins karves namo, tai puošia vainikais. Pina visi dainuodami. Kadgi žiūri – lekia, ir nežino kas. Balta marška užsisupusi, ant pagaikščio raita, basa, plaukai išleisti, apsikaltūnojus. Jie pirma išsigando, kad koks žvėris ar kas ten. Kai įlėkė karvėsna, kad pradėjo po karves lakstyt, sakydama: – Čia palšosios! Čia žalosios! Čia margosios! Čia juodosios! Tada jie suprato, kad čia jau buria. Tai jie bizūnais kai pradėjo kapot, botagais, lazdom! Ir nuginė, nedavė jai pabaigt to būrimo. Nuo to laiko jos visi labai bijojo ir sergėjo, kad švento Jono dieną neprieitų nei prie namo, nei prie kiemų – niekur. Ir prie gyvulių neprileido. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] hxnpwubc7ehiz2nlm3q33rwkj5mqkax 0 3237 13947 7312 2026-09-25T10:34:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13947 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą sykį buvo našlė. Ji turėjo dukterį. Kaip motina taip ir duktė – abu buvusios raganos. Pas jas tarnavęs vaikėzas, vardu Jonas. Motina ir duktė išvirdavo kažkokios košės, vakare ta koše pasitepdavo pažastis – ir jų nelikdavę. Jonas, nužiūrėjęs, kur tą košę deda, šeimininkėms vieną vakarą dingus, įsinešė į vidų piestą, su vadžiomis prisirišo ir pasitepė koše pažastis. Manė, kad prisirišus velnias negalės jo išnešti. Bet kur tau! Su visa piesta pro aukštinį išlėkė! Atsirado ant Šatrijos kalno. Žiūri – didžiausias raganų būrys, o senas velnias su rimbu jas lupa, moko. Žiūri – ir jo šeimininkė su dukra čia. Tos nustebusios klausia: – Jonai, tai ko tu čia? – Gi aš, pamatęs, kad jūs pažastis pasitepėt, taipgi pasitepiau – ir atsidūriau čia! – Jonai, – sako šeimininkė, – tu nieko nemoki, tau bus blogai. Eik namo greičiau! – Kaipgi aš eisiu namo, kad nežinau, nė kurioje pusėje tie namai. Tada šeimininkė ragana atvedė Jonui gražų širmą arklį labai gražiom kamanom. Duodama arklį, prisakė, namo parjojus, paleisti, ir tegu jis eina, kur nori. Dar pasakė, kad tas širmis pats Joną parves – jis kelią žino. Sėdo Jonas ant arklio ir nė juste nepajuto, kaip medžių viršūnėmis parlėkė namo. Nusėdo nuo širmojo eržilo ir jau būtų paleidęs, bet pagailo tokį gerą arklį paleisti. „Rytoj juk arti reikės! Tai smagiai paarėsiu!" Įvedė į tvartą ir pririšo prie ėdžių, o pats nuėjo gulti – mat buvo gerokai pavargęs besitrankydamas. Rytą eina širmio pašerti, gi žiūri, kad vietoj arklio – didžiausias beržo rąstigalis, karklo vytimis prie ėdžių pripainiotas. Vos atnarpliojo ir laukan išvilko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas]] 6ivfd70zr2w7j6i7ta45cu1b7c9z8b5 0 3238 14024 7315 2026-09-25T10:42:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14024 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus nusipirko juodą knygą ir skaitė: „Ateis nematytų vyrų." Prisirinko į gryčią visai nematytų vyrų ir prašo darbo. Žmogus ką tik pasako, tuojau jie padirba. Padavė jiems rėtį ir liepė iš ežero išsemt vandenį. Ir tą tuojau išsėmė. Atėję vėl prašo darbo. Buvo ant kiemo daug privežta smėlio statybai. Žmogus sako: – Eikit privykit man virvių iš smėlio. Nuėjo tie vyrai, suka, suka, nieko negali padaryti, jokios virvės. Atėję sako: – Duokit kitą darbą – iš smėlio mes jokios virvės negalime padaryti. Žmogus sako: – Kol to nepadirbsite, kito darbo neduosiu. – Koks tu gudrus! – pasakė vyrai ir išnyko. Žmogus sudegino juodą knygą ir nebenorėjo užsiimti su ja. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 8b6kj3voenrl4x8knd0u66k2wq0iaf5 0 3239 14158 7534 2026-09-25T10:54:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14158 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Medkirčiai pjovė lentas. Eina toks vargonininkas Pranciškus Pleikis ir sako: – Vyrai, ką jūs man duosite – aš išlįsiu pro rąstą išilgai? – Mes duosim litrą! – Gerai! Vargonininkas priėjo, pridėjo galvą prie rąsto, ir pradėjo traškėt rąstas – jau lenda. Vis lenda, lenda, jau jo nematyt – sulindo visas. Atvažiuoja žmogus su dideliu vežimu šiaudų. Jis dar nebuvo atvažiavęs, kai vargonininkas pradėjo lįsti, ir jam nebuvo apdumtos akys. Tas atvažiavęs sako: – Ko jūs veizit, juk jis viršum medžio slenka. Tas vargonininkas sako tam šiaudiniui: – Veizėk, kad tavo vežimas dega! Pažiūri – kad tikrai didelė ugnis užpakaly vežimo. Tik užpakaly vežimo dega. Tai pribėgo, nupjovė arkliams trumpai pakinktus, kad nesudegtų arkliai. Kai arklius pavarė, atsisuka – nė cypt, nė kokios ugnies. Tai tas vargonininkas sako: – Kitą kartą kai matysi taip darant, turėk liežuvį už dantų! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] l4kskob9pnfj0xpeub9ywtnubsudgjs 0 3240 14079 7524 2026-09-25T10:47:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14079 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą vargonininkas Pranciškus Pleikis susiderėjo su vyrais kontrabandininkais: – Aš jus pervesiu per sieną iš Vokietijos, jums nereikės bijoti, tik duokite po dvidešimt kapeikų nuo vyro už pervedimą. Tie sutinka: – Vesk. Pleikis ištraukė ilgą virvelę, suraišiojo mazgelius ant jos, padavė kiekvienam po mazgą, ir visi susikibę eina: čia pirmas, o visi kiti, susikibę už mazgų, eina iš užpakalio. Laimingai perėjo stačiai pro pereinamąjį punktą plentu. O stovi ten kareivis, ir jis visiškai jų nemato. O iš didelio būrio yra ir bailių. Vienas, paskutinis vyras, tą mazgelį paleido, ir tuoj jam kareivis: – Stok! Ir sustojo jis. Sako: – Nešauk, nešauk, čia eina visa partija! Jį paėmė ir uždarė, kam ėjo be leidimo. O tuos parvedė ir paleido. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] er0cfkythegk67h343gn9jlhffeuqpa 0 3244 13994 7313 2026-09-25T10:39:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13994 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas vieną medžiotoją buvo bernas. Medžiotojas užpyko už kažką ir sako: – Ryt per pietus būsi nušautas! Eina bernas keliu nusiminęs – nušaus. Stovi žmogus pakelėj. – Ko verki? – Taip ir taip. Buvau pas medžiotoją už berną. Užpyko ant manęs, sakė, nušaus. – Eikš, aš tave išgelbėsiu. Bernas eina, kur neis, kad tik liktų gyvas. Tas žmogus atsivedė berną į kamarą, atsinešė lėkštutę, perpjovė kairės savo rankos mažiuką pirštuką, prileido kraujų. Per pietus džy-y-y kulka į lėkštę. Pasitaškė pasitaškė, apsivėlė kraujais ir guli. – Eik dabar tu medžiotoją ir nušauk, – sako bernui. Bernas nenori. – Eik ir gana! – Beveik privertė. – Kaip jis tave šovė. Te, išeik laukan, šauk ir ateik. Bernas išėjęs šovė ir atbėgo. Parodė jam veidrodį. Žiūri – medžiotojas stogą dengia. Dengė dengė, atsilošė ir nuvirto nuo stogo. Atbėgo pati, vaikai, kelia – negyvas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 173oi4uhdws521v0z2jlne6i9o60xml 0 3245 14225 7268 2026-09-25T11:00:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14225 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas dvaro kumetis vis užmiršdavo lauke pakinktus: išnerdavo arklius ir parvesdavo namo. Urėdas jam liepė daugiau pakinktų nepalikti, o jeigu paliks, tai gaus bizūno paragauti. Bet, atėjus vakarui, kumetis vėl užmiršo pakinktus: išnėrė arklius, o plėškes paliko ant lauko. Urėdas, pamatęs, kad vėl tas kumetis neparnešė pakinktų, nuėjo į lauką pats jų parnešti, kad galėtų šviesmėlyniai kumečiui užkirsti. Jis nuėjo į lauką, užsidėjo ant pečių pakinktus ir akėčias, bet negali nė žingsnio paeiti. Rytojaus dieną nujojo kumetis į lauką ir rado savo urėdą su akėčiom ir pakinktais bestovintį. Kai kumetis atėjo, jie urėdui nuo nugaros nukrito. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie raganas ir burtininkus]] 2eulyipxdpekezcalef2345djhbw5aw 0 3246 14056 7522 2026-09-25T10:45:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14056 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ėjo moterys į bažnyčią ir sutiko senuką. Jis atrodė toks keistas, ir jos ėmė juoktis. Jis sako: – Na, na, iš jūsų labiau juoksis. Truputį paėjus, pradėjo tekėti per kelią upelis. Taip srauniai vanduo teka per kelią. Moterys pradėjo sijonus kelti aukštyn ir bristi per vandenį. O žmonės iš paskos eina ir juokiasi: – Ką tos moterys ten dabar dirba?! Mat tie, kur paskui ėjo, jokio upelio nematė, nes jo nebuvo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 6hzi8vilyopvynihaxamr7shw0wot9x 0 3248 13974 11968 2026-09-25T10:37:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13974 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. „Tai ką gi, tegul prausias, – galvoja, – juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai.“ Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėms karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia. Ir atsilygino tai moteriškei. Ta moteris pradėjo rast palikta pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį – ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] gol1m5ru30gv6py4qpx3hjdfoowx0d2 0 3249 13854 10197 2026-09-25T10:25:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13854 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą sykį gyveno ūkininkas. Jis turėjo sūnų. Užaugęs sūnus parvedė marčią. Kartą sūnus kažkur išvažiavo, o marti paliko namie. Buvo šeštadienio vakaras. Samdinė išėjo vakaroti pas kaimyną. Kuomet sutemo, pas marčią atėjo moteriškės su verpstėmis ir sako: – Ar bus darbo? Marti pamanė, kad paprastos moterys, ir sutiko duoti darbo. O tų moteriškių laumių būta. Atnešė marti moteriškėm po ryšelį linų. Tos bematant suverpė ir sako: – Atnešk daugiau. Marti atnešė visus linus. Linai netrukus buvo suverpti. Suverpusios sako: – Duok daugiau darbo. Marti atnešė pakulas. Beregint ir šios buvo suverptos. Marti nusigando, sako: – Moterėlės, gana verpus, eikit namo. Laumės tarė: – Mes neisim, iki viską tau suverpsim! Marti atnešusi paskutines pakulas, o pati, nubėgusi pas kaimynę, pasisakė, kokios viešnios pas ją atsilankė. Kaimynė sako: – Pareik namo, užsidek graudulinę žvakę, paduok kokių nors pašukų ir sakyk: „Rytų šalyje kažkas rėkia, net laukai skamba!" Parėjusi namo, marti padavė po kuodelį pašukų ir užsidegė graudulinę. Laumės grauduline šviesa buvo nepatenkintos ir tarė: – Užgesink žvakę, mums ir su tuo žiburiu šviesu. O marti sako: – Bet ką aš girdėjau! Laumės klausia, ką ji girdėjusi. Marti tarė: – Rytų šalyje girdėtis vaikų riksmas. Laumės šoko laukan paklausyti, kas ten rėkia. O marti tuo tarpu užsidarė duris. Laumės, nieko negirdėdamos, puolė atgal į trobą, bet troba buvo užrakinta. Laumės tarė: – Na, tavo laimė, kad tokia išmintinga esi! Kad ne, tai mes būtumėm tavo plaukus suverpusios! Pasakė ir dingo tamsoje. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] qfgjnz96qil10aadbfvavzhnklqyhv4 0 3251 13970 7274 2026-09-25T10:37:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13970 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieno turtingo tėvo gimęs sūnus. Ir išgirdęs balsus lemiant. Vieną: – Tas vaikelis augs didelis ir bus turtingas! Antrą: – Jis mažas numirs! Trečią: – Ne, jis lig tų ir tų metų augs, tą ir tą dieną jį perkūnai užmuš! Tėvas, tiems metams artinantis, išmūrijęs akmenų mūrą, labai storą ir tvirtą, ir, tos nulemtosios dienos sulaukęs, norėjęs savo sūnų uždaryti į tą mūrą. Bet sūnus tą dieną nubėgęs į kopūstų daržą ir po kopūstlapiu pasislėpęs. Tą dieną užėjęs juoddebesis su žaibais, perkūnas spyręs į tą mūrą ir sutrupinęs. O tas vaikelis gyvas palikęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laimes]] 70zl1bf4ir3pd1hu55p008x42o61s8r 0 3253 13972 7276 2026-09-25T10:37:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13972 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo. Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė, kad vaikas nešneka. O tas elgeta sako: – Galgi jis laumiukas? Galėtumėt šitaip pamėginti: sukirskit ąžuolinių malkų, sukurkit vidury trobos ugnį, sumuškit keliolika kiaušinių, apstatykit apie ugnį, o jį priešais pasodinkit prisižiūrėti – jei laumiukas bus, tai prašnekės. Kai tik taip viską parengė, jį pasodino priešais. Tas vaikas tuoj pradėjo kalbėti, sako: – Tas ąžuolas turi šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis ir dar tokių dyvų nemačiau, kas čia padaryta! Dar pažiūrėjo į tą ugnį ir prapuolė jiems iš akių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] q67fyqrua48zn1gzrmdg4p6lbbyp39q 0 3254 13978 7279 2026-09-25T10:37:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13978 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo kitą sykį laumės. Išėjusi viena žmona šieno grėbti. Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi. Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką. Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose. Nulekia atgal, veizi – vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy įdėtas. Laumės linguoja ir čiūčiuoja: Čiūčia liūlia užmirštukas, Netyčioms paliktukas! Sužinojo turtinga kaimynė. Kitą dieną ir ji išėjo grėbti šieno. Grėbia skuba – kilsta debesys. Nueidama tyčia ir paliko savo vaiką. Po kiek laiko nulekia, veizi – laumės nusukusios vaiko galvikę, ant suolo kūnuką pasidėjusios ir čiūčiuoja: Čiūčia liūlia neužmirštukas, Tyčioms paliktukas! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] 9fw15nrary3xczpmftw1jf5f4shejus 0 3255 13973 7280 2026-09-25T10:37:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13973 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą ėjo neturtinga moteris dauba ir rado baltinant patiestus tris audeklus. Ji apsidairė, galvoja: „Kad nieks nematytų, reikėtų vieną pasiimt." Ir priėjusi ringuojasi vieną. Klauso – iš kažkur balsas sako: – Rėžyk ir siūk, tik galo nežiūrėk, tai užteks, kol gyva būsi! Ji paėmė, parsinešė ir rėžė, siuvo kiek metų. Kai nusibodo, išvyniojo pažiūrėt, kas viduj yra. Nieko įdomaus nerado, tik audeklas pasibaigė. Tai buvo laumių audeklai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] dd1jh5isy4l9pijaeqh3wlvfnlno5t6 0 3256 13976 7281 2026-09-25T10:37:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13976 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėj mūsų krašte buvo daugybė laumių. Vienos laumės kaip moterys laukuos dirbdavo, atėjusios į namus, joms vaikus nuprausdavo, verpdavo, drobes ausdavo... Moterims grįžtant namo, tos laumės pabėgdavusios. Be tų, buvo daug piktų laumių. Jos vogdavo žmonių vaikus. Pavogto vaiko vietoj padėdavo šiaudų ryšulį, iš kurio pasidarydavo laumiukas. Žmonės, to nežinodami, augindavo kaip savo vaiką. Paaugęs laumiukas išbėgdavęs į girią pas laumes. Vieną kartą bernas gulėjo bute, o laumės vidurnaktį pavogė šeimininkų vaiką ir, ant berno lovos pasiguldžiusios, rišo šiaudų ryšulį. Surišusios siuntė viena kitą nešti tą ryšulį padėti į vaiko lopšį. Bet po vieną bijo eiti, tad, palikusios vaiką, abi kartu nešė. Laumėms nuėjus, bernas paslėpė vaiką po patalais. Laumės, sugrįžusios iš kambario ir neradusios vaiko ant lovos, išėjo tuščiomis. Rytą atsikėlęs bernas paklausė šeimininkų, kur esąs vaikas. Šeimininkai atsakė, kad miegąs. Bernas atklojo antklodę ir visiems parodė laumių padėlį. Iš tos šiaudų šluotos jau buvo pradėjusi augti laumiuko galva. Kai nukirto, tai iš šiaudų jau kraujas bėgo. Kad būtų ilgiau nepažiūrėję, tai šiaudų ryšulys būtų pavirtęs į gyvą laumiuką. Senovėj laumės visados taip veisdavosi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] bs6f2m0a071c6cs5su90y174em919oq 0 3261 13975 7290 2026-09-25T10:37:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13975 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena šeimininkė, labai darbininkė būdama, mažą turėjo ir, nenorėdama dieną sugaišint, vakare vėlai vystyklus ėjo ant ežero liepto išsiskalbt. O tai pasitaikė sykį ir ketvirtadienio vakarą nueit. Kitą ketvirtadienio vakarą ant liepto, saulei nusileidus, pradėjo laumės skalbt, kad baugu buvo klausyt! Ir taip paskui būdavo kiekvieną ketvirtadienio vakarą. Tų namų žmonės nemenką apmaudą ir rūpestį dėl to turėjo. Po ilgo laiko vienas senas žmogus juos pamokino, kai imtų plaušų ir nusivytų botagą, tik atžagariai turi vyti. Su tuo botagu vienas turi nueiti pas tą lieptą, o kai veik vėl skalbiant išgirs, tai vis ant liepto turi kirsti, kad ir nieko nebus matyti. Taip tie žmonės ir padarė. Ta šeimininkė turėjo brolį, Jakamą vardu. Tas buvo kareivis buvęs ir labai drąsus. Kai jau kitą ketvirtadienio vakarą išgirdo beskalbiant, tai Jakamas, plaušų botagą ėmęs, nuėjo prie liepto baisiai šmagot. Jis, rodos, nieko nematė, bet ant liepto rado tris kultuves. Tas jis ėmęs parsinešė namo. Tą vakarą buvo tyku. Kitą ketvirtadienio vakarą – ir nieko. Bet kai jau Jakamas savo kamaroj atsigulė, tai prie jo kamaros langelio vis šaukė: – Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles! Ir taip ilgą valandą. Antrą ketvirtadienio vakarą vėl taipjau. Trečią vėl: – Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles, jau daugiau neskalbsim. Meldžiam tave labai, tik atiduok. Šiaip mums labai piktai eis. Atiduok, brolel, šiaip mes būsim žudytos. Tai Jakamas pasigailėjęs nunešė tas tris kultuves ant liepto. Tuojau laumės jas atsiėmė ir nuo to laiko jau daugiau neskalbė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] rn1bryj2t8wgrdnaczb6blrkn8plxb8 0 3262 13971 7291 2026-09-25T10:37:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13971 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą buvusios laimės. Tai jos kiekvieną žmogų, tuoj užgimusį, palaimindavusios. Kartais, kūdikiui užgimus, išgirsdavę po langu balsą: – Lai bus toks, kokia aš dabar esu! O tos laimės kasdien mainydavusios: vienądien turtinga, kitądien vidutinė, dar kitądien suvisu nieko neturėdavusi. Tai tas žmogus tokiu ir būdavęs lig numirštąs, kokia būdama laimė jį palaimindavusi. Todėl ir dabar sakoma: – Taip laimė lėmė! Arba: – Kiekvienam yra laimė duota, bet ne visi tegal ją rasti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laimes]] oq27b8zubxlx5ihyvnqo2gqssu21k1a 0 3265 13977 7294 2026-09-25T10:37:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13977 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius. Laumė vis sakanti: „Gal." Tada klausiąs: – Ogi į linus ar gal? Laumė: – Į linus tai negal! Tas vaikis sakąs: – Ogi gal jį prakeikti? Laumė sakanti: – Tas nekas, šunies balsas neis į dangų. Daugiau tas matąs, kad jau netoli linų dirva, ir prašąs: – Duok tamsta man, aš maišelį panešiu. Laumė ir padavus. Šis, priėjęs prie linų, strykt ir įšokęs. Atsisėdęs ir valgąs pyragus iš to maišelio. Ta laumė, apsukui bėgiodama, nu keikt, nu keikt! Tas valgydamas sakąs: – Keik, keik, laumait! Juk pati sakei, kad šunies balsas neis į dangų. Daugiau laumė sakanti: – Ėsk, ėsk, tik maišelį atiduok! Tas, pyragus išvalgęs, maišelį išmetęs laukan. Toji pasigriebusi ir nulėkusi sau. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] ffuad4hubid8vfjlhx9ivhp2ivmisj0 0 3266 13890 10280 2026-09-25T10:29:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13890 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo našlaitė. Ji tarnavo pas ūkininką ir išsiderėjo išausti drobės. Bet tą darbą galėjo dirbti tik vakarais. Ūkininkas buvo geresnis, o šeimininkė baisiai pikta. Kai našlaitė vakarais ausdavo, ji vis bardavos, o ta vis skubindavo išausti. Ateina kartą trys laumės ir iškelia ją iš stovų. Atsisėdo, viena audžia, kita šeivas trina, trečia gijas taiso – visos be perstojimo. Sako: – Atminsi mūsų vyrų vardus, tai turėsi audeklo vaikų vaikams. Ji išėjus priesodin ir gailiai verkia, kad neatmins laumių vyrų vardų. O laumės kalba tarpu savęs: – Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja! Įėjo našlaitė vidun ir sako: – Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja! Čiaukšt čeberakšt stovai užsidarė, ir durys užsidarė, ir nežinojo, kur liko laumės. Na, tada anksti pasikėlė ūkininkas, žiūri – kas gi dabar pasidarė, kad tiek daug audeklo. Šeimininkė apmetė dukteriai ir liepė austi tik naktį. Duktė atsisėdo austi šeštadienio vakarą. Audžia audžia. Šeimininkė sako: – Eik duktė gult, pailsėt. Ta plonu balseliu: – Baigiu baigiu, baigiu baigiu. Močia vėl varo, bet ji nieko nesako. Tik storu balsu: – Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai. Motina įšoko pirkelėn ir sako: – Kur tu? Žiūri – duktė už kojų pakarta ir belikę tik kojų nagai. Va, kiek priaudė. Laumė, kai baigė draskyti, tai sakė: „Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai." [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] h0uxzxk3zamxb2kxhzy9ce13a6tocq5 0 3267 14203 7297 2026-09-25T10:58:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14203 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo audėja Braškakojė. Ją taip vadino, kad einant braškėdavo kojos. Kartą ji prietemoje baigė austi drobę. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo su gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Viešnios įėjusios tarė: – Braškakoje, Braškakoje, paduok mums šaudyklę. Audėja joms padavė šaudyklę. Tada Vištakojė papūtė į šaudyklę ir padavė Gaidžiakojei. Toji taipgi į šaudyklę papūtė. Tada laumės atidavė Braškakojei šaudyklę ir tarė: – Dabar būsi dar geresnė audėja ir nepavargsi ausdama! Viešnios išėjo. Nuo to laiko Braškakojė tikrai daug geriau ausdavo ir niekuomet nepavargdavo. Geresnės audėjos už ją visoje apylinkėje nebuvo. Tos pačios laumės buvo aplankiusios ir kitą mergaitę – tinginę. Ją taipgi rado prie staklių sėdinčią. Laumės paprašė, kad joms duotų šaudyklę. Bet toji šaudyklės nedavė. Tada laumės jai tarė: – Nuo šio karto būsi niekam tikusi audėja! Ir laumės išėjo. Tai mergaitei tikrai nesisekė austi, tik siūlus gadindavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] 0u1auufspmf61v5n75e02fir5iiinkf 0 3270 13875 10202 2026-09-25T10:28:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13875 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai gyvenau Laukininkuose, mūsų bulves pradėjo laumė kapliuot. Darbuojas kažkokia plaukais apsileidusi moteris, ir gana. Nei niekas jos prašė, nei samdė. Ir niekas nežino, kas ji tokia yra. Jau keturias užuoganas nukapliavo. Gena mano brolis vakare galvijus pro šalį, o laumė dirba. Jis ir klausia: – Kieno tu bulves kapliuoji? – Kieno gi – savo! Rytą ten nuėję rado pamestą gražų kaplį, ir ji daugiau nebeateidavo dirbt. Buvo neapsakomai geros bulvės tam daikte, kur ji nukapliavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laumes]] 22k311ux2gmez8cqzx394svyraeitvn 0 3271 13993 7310 2026-09-25T10:39:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13993 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kita motina su bobaite, ką tik gimus vaikeliui, pirty ugnelę kūrenusios ir išgirdusios balsą: – Kol meduogalėliai susikūrens! Motina supratus. Tuos meduogalėlius tuoj užgesinus ir susidėjus į savo skrynią. Tas sūnus užaugęs didelis. Motina mirus ir jam savo skrynią palikus. Jis parsivedęs pačią. Vieną kartą atėjus pačios motina. Jiedvi atidariusios skrynią, ėmusios drabužius kilnot ir radusios tuos meduogalėlius po drabužiais ant dugno. Pasistebėjusios, kam jie reikalingi, ir pakišusios po ugnimi. Besibaigiant kūrenti, pareina vyras. Šios paklaususios: – Kam tie meduogalėliai skrynios dugne? Šis pasisakęs ir miręs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie laimes]] hddsiblbdev9blzi2accdlw5wwo0ava 0 3272 13902 10287 2026-09-25T10:30:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13902 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniai, labai seniai, yra pasakojama, žmonės buvo pradėję baisiai mirti. Vienas senukas, matęsis netrukus mirsiąs, pasišaukė prie savo lovos vaikus, giminaičius ir kaimynus. Ketinąs jiems kažką pasakyti. Kad visi buvo susirinkę, jis tarė aplink stovintiems: – Broliai, jaučiu, jog man reikės skirtis nuo jūsų. Numanau, pagal savo sopulius, jog giltinė nesierzindama lyžtelėjo liežuviu: jos nuodai spaudžia man širdį. Aš esmi senas, užtatai nenirštu ant jos, bet kad jinai nugalabijo mano sūnus, galabija kaimynus, giminaičius ir jaunus žmones, grūsdama juos iš šio pasaulio, tai aš jai negaliu dovanoti. Jis nutraukė savo kalbą ir, ilgai pagalvojęs, tarė: – Kai aš numirsiu, padėkite prie manęs avikirpes žirkles čia prie šono, – ir parodė ranka. – Ką dirbsi su žirklėm? – klausė stovintieji. – Žinosite. – Kaipgi? Ar ateisi pas mus ir pasakysi, ką padaręs? – Suprasite! – atsakė. – Kaipgi suprasime, jei dabar nepasakysi? Tai vėl, kurį laiką galvojęs, tarė aplinkui stovintiesiems: – Taigi prašau jūsų, padėkite prie manęs žirkles: kai ateis giltinė prie manęs pasistiprinti – savo liežuvį su nuodais prikiš arti, aš pakreipsiu žirkles ir nukirpsiu jai liežuvį su nuodais. Taip ir padarė. Mirus senukui, mirtis pasiliovė, ir žmonės perstojo labai mirti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie giltines]] mcrh1stgd867tb4xp9no0h54r6j0nuy 0 3274 14004 7319 2026-09-25T10:40:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14004 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dvi mergos gulėjo kluone ant šieno. Viena jau miegojo, o kita ne. Ta, kur nemiega, girdi, kad kas apie kluoną vaikšto ir sako: – Mirtis yra, nėra priežasties. Taip sako kiek kartų, tačiau ji, nors ir girdi, nieko nebijo. Vis dėlto ėmus pribudino savo draugę. Draugė irgi girdi. Jai pasibaisėjo, ir ji sako: – Eikim pažiūrėkim, kas ten apie sienas vaikšto. Ji nuo šieno lipo, paslydo. Kur ten šakės stačios stovėjo, ir nupuolė ant šakių. Va ir priežastis, ir mirtis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie giltines]] 8dope6mm8r0ai8e1cebbk3xmtln9l1u 0 3275 13989 7325 2026-09-25T10:38:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13989 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Maro laike vaikščiojusios po kaimą trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuo, lašinusios viską. Užėjusios į namus, jos klausdavusios: „Ar yra kas namie?", nes visi nuo jų slapstėsi. Jei kas atsišaukdavo, jos sakydavo: „Kas gyvas, tas teg ir bus gyvas." O jei kursai neatsiliepdavo, tai jos vėl sakydavo: „Kaip niekas neatsišaukia, tegul ir niekad neatsišauks." Ir jie išmirdavo. Į Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai apsitaisius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklas, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokiomis žolėmis. Kiti girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir randa – ir čion ji užsuko. Vieniems liepia eiti namon ir užkasti numirėlius, kitus kankina. Viename name, tik nežinau kuriam, prieš tai dar visi apsirūkino ir nesibaugino josios. Bet kur tau! Atvažiavo į kiemą ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų pas šulinį pantį. Rytojaus dieną marti nuėjo vandens, ir nutrūko pasaitas. Ji dar, radus pantį, užsirišo ir parsinešė namon. Ne po ilgam visi tų namų gyventojai iškrito. Visame kaime liko tik trys broliai Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kulti, norėdami ją užmušti. Bet ji, iškišus galvą, sako: – Liko viens, liko! – ir mostelėjo ranka: štai viens – jau ir guli brolis. Bet nuo šio laiko, ar išsigandus, ar ką, ir dingo ji. Maro metu, sako, išlikdavę tik tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą iš visokių žolių, patrakų ugnį ir rūkinęsi dūmais. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie maro deives]] 06y8oqjtwjl0abodd2ho1uet5evmnkc 0 3277 14065 7327 2026-09-25T10:45:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14065 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pavietrė seniau po pasaulį važinėdavo kaip kokia ponia. Važiuodavo karietoj, pakinkytoj pora arklių. Pati užsidėjus skrybėlę su raudonu kutu. Kur kaiman įvažiuoja, tai botagu pliaukšt, apsigręžia – ir išvažiuoja. Tai tam kaime žmonės maru ir išmiršta. Kartą ji užsakė suruošt jai vaišes. Tai žmonės ant lango pastatė dubenėlį šlapimo. Kai ji atėjo į vaišes ir rado pastatytą dubenėlį, sako: – Supratot, ką man paruošt! Išėjo po vaišių ir nieko daugiau žmonėm nedarė. Jei kaimą apartum aplink vaga arkliu ir jaučiu iš dvynių, tai tam kaime žmonės pavietre nemirtų. O kai ji kaiman įvažiuoja, tai kad ją patiktų ir išplūstų žmogus iš dvynių, tai tam kaime irgi niekas nuo pavietrės nemirtų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie maro deives]] ks3k9e388zies0tymv9lsd5q25ds5k3 0 3279 13877 10201 2026-09-25T10:28:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13877 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėj buvo cholera. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsitaisius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?" Jeigu iš gulinčių atsiliepdavo nors vienas, kad „nemiegam", tai tų namų visi žmonės likdavo gyvi, bet jei žmonės miegojo ir neatsiliepė, tai rytojaus dieną visus rasdavo negyvus. Cholera, atsitraukdama nuo lango, atsiliepdavus: „Kad miegate, tai ir miegokite." Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo choleros, budėdavo naktį kiekvienuose namuose po vieną ir, užklausus cholerai, atsakydavo, kad „nemiegame". Kiti kūreno per naktis gale kaimo ugnį, statė kryžius, kad sulaikytų cholerą važiuojant į kaimą, bet nieko negelbėjo. Vieną kartą į Daukšių kaimą atėjo koks kareivis ir davė šiokį patarimą: viena diena suverpti, apmesti, suverti ir išausti audeklą, paskui, nunešus į kaimo galą, užtiesti, o tada cholera jokiu būdu negalėsianti įvažiuoti į kaimą. Kadangi šiokį darbą vienas žmogus negali atlikti, tai Daukšių kaimo susirinko visi vyrai ir moterys, dirbo per dvi dieni ir išaudė du tokiu audeklu; paskui nunešę užtiesė ant abiejų kaimo galų, ir tik taip Daukšių kaimas išlikęs gyvas; cholera ten negalėjus įvažiuoti, ir žmonės visi galėjo miegoti be baimės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] pncpxfosmczwf1s0tqgey86ur4qhwv0 0 3280 14066 7334 2026-09-25T10:45:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14066 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pavietrė žmogui nosį su pirštais suspausdavus ir nuo to turėdavęs mirti. Vienas kažkoks žmogus malęs. O kai mala, tai nosį krutina. Ji graibius graibius nutverti už nosies, bet per krutėjimą negalėjus sugriebti. Tas žmogus ir išlikęs gyvas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie maro deives]] bpexe04buffinaybfkl0ttc17xgmig0 0 3281 13988 7337 2026-09-25T10:38:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13988 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bus koks dvidešimt metų, kai Vaitkuškių dvariuko lauke kažką dirbę vyrai sėdėjo, ilsėjos. Nežinau, ar tai buvo šieną pjovę, ar malkas kirtę. Gal malkas kirto, nes turėjo kirvį. Tarp tų kelių vyrų buvo pats to dvariuko šeimininkas. Taipgi buvo mūsų kaimo gyventojas Balys Kardelis. Jie sėdi, rūko, kalbasi, tik girdi, kad varlės kažką rėkia ir visos eina vienon pusėn. Tai jie eina žiūrėt, kas yra. Mato – guli didelis margas žaltys. Guli išsižiojęs, o varlės jam gerklėn pačios eina. Vienas iš ten buvusių vyrų norėjo žaltį kirst kirviu – užkapot. Bet šeimininkas nedavė, sakydamas: – Gerai, jei jis vienas, bet jei yra jo draugas, tai išpjaus mano gyvulius. Kažkur šitaip užkirto ar užmušė didelį žaltį, tai to šeimininko paskui visus gyvulius išpjovė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] 0dgqy1f6m9law0p9i0mcz9ndguomdhc 0 3283 14064 7339 2026-09-25T10:45:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14064 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena moteriškė be galo bijodavusi gyvačių, kurių neskirdavusi nuo žalčių ir driežų. Panorėjęs jos vyras ją prie žalčių pripratinti, užmušęs žalčio patelę ir parnešęs namo. Žaltys nepastebimas sekęs įkandin žmogaus ligi namų, o kai žmogus padėjęs užmuštą patelę ant lentynos, kurioje buvusios sukrautos knygos, nuėjęs pasakyti savo žmonai, kad atneštų jam knygą, tai žaltys tuo metu užsirioglinęs lentynon prie savo negyvos patelės. Atėjusi moteriškė knygos paimti, o žaltys apsivyniojęs jai apie kaklą ir pasmaugęs ją. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] m61s0tdv218zbpiawcevpiif6l22tmm 0 3284 14242 7347 2026-09-25T11:01:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14242 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmonės taip šneka apie žalčius. Mūsų seneliai juos laikę namų gyvulėliais, kaip šiandien triušius ar marių kauleles. Žiemą juos laikydavę pakrosnyje, vasarą leisdavę į daržus: kopūstus ir kitas daržoves. Katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas daugiau turėjęs laimės, tam viskas geriau sekęsi: geriau sekdavęsi gyvuliai, ir nelaimių mažiau teatsitikdavę. Jei kada kaimynas kaimyno žaltį užmušdavo, tai jiedu susipykdavo, sakydavo: – Tu nori man nelaimes užtraukti! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] eszfwvexwlefnolhk5novwaqgteeyxm 0 3285 14240 7349 2026-09-25T11:01:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14240 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą žmogus atsigulė aukštielninkas ir guli. Ir užmigo. Eina kitas žmogus ir mato, kad guli žmogus, o ant jo krūtinės sukaliojas žaltys: tai vienon pusėn pažiūrės, tai kiton. Priėjo jis arčiau ir mato, kad gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieit, o žaltys neleidžia, vis nuveja. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] ec1m84846olze9zu48uw9ro70rfd2nw 0 3318 13920 7391 2026-09-25T10:32:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13920 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus jojo per mišką. Ir sutiko gyvatę. Gyvatė kaip gyvatė – paprasta. Ir jis norėjo ją užmušti. Tą gyvatė kad sucypė tokiu nepaprastu balsu – ir kad pasipils gyvatės iš visų kraštų! Ta gyvatė sušaukė visas gyvates. O tas žmogus buvo raitas. Jis bėgo raitas ir vos tik išbėgo iš tų gyvačių. Tos gyvatės vijosi ilgai ilgai, kol tas žmogus pabėgo. Bet vis tiek pabėgo, negavo jo sukapoti. Tik numetė savo drabužius, švarką – jos tą sukapojo, numetė kepurę – ir tą sukapojo, kol išbėgo. Tos gyvatės supyko, kam jis užgavo gyvačių karalienę. O ta karalienė yra labai pavojinga. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 1jksadluczl147fsrtakcy9isdi4dd9 0 3320 13924 7393 2026-09-25T10:32:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13924 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pavasarį, kai tik saulė ima labiau šildyti žemę, ir jau pašalas nyksta – visos gyvatės išlenda iš urvų ir susivynioja vienan kamuolin. Tada reikia drąsiai tą gyvačių kamuolį rankomis atnarpliot. Gyvatės nekirs, nes tada jos yra silpnos ir, kol žolės nepamato, neturi nuodų. Kamuolio vidury bus to gyvatyno gyvačių karaliūnas su raudona karūna ant galvos. Reikia tą karūną nuo jo galvos nuimti ir smagiai bėgti namo, nesidairant į šonus ir neatsigręžiant į užpakalį, iki savo namų slenksčio. O tada tam žmogui rodysis, kad jį šaukia, vadina, jam grasina, nori jį suvažinėti. Kas turi tą karūną, tai lygiai taip kaip ir su paparčio žiedu: žinos praeitį, ateitį, kur yra dideli pinigai užkasti, supras gyvulių ir paukščių kalbas, bus labai protingas ir mokytas... Dairytis negalima todėl, kad tada karūna išnyksta iš rankų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 9a68jvwqam620i1ohbd0bpoeqr9jcps 0 3321 13921 7394 2026-09-25T10:32:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13921 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Matai, čia miškai ir miškai kitąkart buvo. Viena moteris pasakojo. Sako, aš ganiau bandą pas miško sargą. Iš ryto nuginiau, tos karvės priėdė, paskui, sako, pasiginiau ant aikštelės, jos ir sugulė. O pati įsilipau į medį. Ir, sako, pradėjo kažkas žvengti, pradėjo žvengti! Ogi, sako, žiūriu – gyvačių karalius eina. Kad jau ilgas, sako, kaip sija! Tą galvą iškėlęs žvengia, ir karūna ant galvos žiba visokiais lašais, visaip: ir žaliai, ir raudonai. Pats irgi žiba. Šliaužė jis, sako, pagal tą medį pusę valandos. O aš, sako, drebu ir galvoju: „Dabar jau viskas!“ Šliaužė ir nušliaužė. Sako, kai jis nušliaužė, aš pasiėmiau savo karvutes ir bėgau namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 13olz4xa1x0rwa64z0i3n2t5txurq76 0 3322 14141 7395 2026-09-25T10:52:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14141 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Važiavau kartą iš Salako į Gerveliškių kaimą. Kokius tris kilometrus reikia važiuot mišku. Štai randu vienoj vietoj prie pat kelio – guli, apie kelmą apsiraitęs, žaltys. Šildosi saulėj. Galva padėta ant kelmo. Mano arklys buvo geras, bet ir botagas šmaikštus, šikšninis. Tai aš, vežime sėdėdamas, kai pyliau tam žalčiui! Tik sušnypštė, tartum koks garas trūko, ir kad ims mane vyt! Arklys bėga kaip įkerta, tai aplenkė arklį. Taip vijo mane per mišką kokius du kilometrus. Bet už miško jau nevijo – liko miške. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] nh0t84vr3s460n6fy4v85twwsflpest 0 3323 14017 7396 2026-09-25T10:41:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14017 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena našlaitė tarnavusi pas labai blogus šeimininkus. Kartą ji ėjo miškan žabų parsinešti. Beeidama įkrito duobėn ir niekaip iš jos negalėjusi išlipti. Duobėje ji pamatė daugybę susivyniojusių gyvačių, kurios mergaitės visai nelietė. Gyvatės laižė didelį baltą akmenį. Mergaitė irgi palaižė akmenį ir pastebėjo, kad liko soti. O prieš tai labai norėjo valgyti. Taip toji našlaitė ir išgyveno duobėje visą žiemą iki pavasario. Ir nutuko. Kai norėdavo valgyti, laižydavo tą akmenį. Pavasarį mergaitė išlipo iš duobės ir grįžo pas savo šeimininkus. Tie nustebo, pamatę ją sveiką ir gyvą; manė, kad jos jau seniai nebėra, kad vilkai ją sudraskė. Ėmė jos klausinėti. Mergaitė viską papasakojo. O šeimininkė buvo labai šykšti. Ji pasakė šeimininkui, kad norinti tą akmenį atnešti. Ji sakė, kad duosianti tą akmenį laižyti samdiniams, ir jie būsią sotūs. Paprašė našlaitę, kad parodytų tą duobę. Našlaitė sutiko ir parodė. Ta šeimininkė ton duobėn įgriuvo, ją gyvatės savo geluonimis sukapojo – ir ji mirė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] lk5ucliiae7loxg42rl6f9881rko2k8 0 3324 13919 7397 2026-09-25T10:32:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13919 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau seni žmonės sakydavo, kad kam pasiseka rast gyvačių karaliaus karūną, tai tas žino, kur visam pasauly pinigai užkasti, ir ką kas galvoja. Bet labai sunku prieiti prie gyvačių karaliaus ir gauti tą karūną. Jeigu nori prie jo prieiti, tai reikia nuogai nusirengti ir apie visą kūną apsivynioti gyvomis gyvatėmis, kad nei adatos dūrimo nebūt. Ir tada eit. Mat reikia eiti per septynias pilnas gyvačių balas, ir jos labai puola, kapoja. Bet per gyvates neperkerta. O jeigu tik randa pliką nors adatos dūrį, tai vis tiek įkirs – ir mirsi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] jp032zhtqqfqdxr79lxfln1xr320z03 0 3325 14109 8872 2026-09-25T10:49:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14109 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sykį šlėktos prisinešė daug šiaudų ir sugulė asloj. Rytą visi sukilo, tik vienas liko gulėti. Žiūri – ant jo krūtinės rupūžė, o jis kaip negyvas: nubalęs ir nesijudina. Jie susiieškojo žaltį ir ėmė mėtyti ant rupūžės. Kai žaltys ištraukė iš jos visą kraują, tas šlėkta atgijo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] ekd5aa0bjsbesba6r61b19ibfyl60az 0 3326 13933 10285 2026-09-25T10:33:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13933 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tvarte, po loviu, žaltys buvo susidėjęs kiaušinius. Ūkininkas su bernioku vežė mėšlą. Berniokas rado žalčio kiaušinius ir sudaužė juos. Žaltys matė, kad berniokas sudaužė. Buvo namie padėtas ąsotėlis su vandeniu atsigerti. Žaltys įlindo į ąsotėlį ir užnuodijo vandenį – norėjo atkeršyti berniokui. Ūkininkas užsinorėjo gerti ir eina prie ąsotėlio. Žaltys, pamatęs, kad ne berniokas, bet ūkininkas eina gerti, greit prišliaužė prie ąsotėlio ir pavertė jį, išliedamas vandenį. Prieina ūkininkas prie ąsotėlio ir žiūri, kad jis pavirtęs, vandens nebėra. Sako: – Kaipgi tas ąsotėlis pavirto? Nežinojo ūkininkas, kad žaltys jį gelbėjo, o bernioką būtų nunuodijęs už jo kiaušinių sudaužymą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] 19ww1tts83ctrtxpgmtnyl5fkvftvvq 0 3327 13915 7400 2026-09-25T10:31:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13915 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną sykį eina žmogus keliu ir prieina mišką. Bet tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai kelios eglės pakraštyje dar žalios, bet ir tos iš pašaknų jau pradeda svilti. Vienos eglės viršūnėje susirangiusi gyvatė ir sako: – Žmogau, būk geras, išgelbėk tu mane nuo mirties! Žmogui pagailo vargšelės ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant jo galo. Žmogus norėjo ją su žalga numesti tolyn nuo ugnies, bet gyvatė sako: – Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžių draugė, tau viskas gerai seksis, tik tu paslėpk mane taip, kad niekas nepamatytų, nes, žinai, kad jau buvo lemta tam miškui sudegt, tai ir aš buvau kalta. Žmogus sako: – Tai kur aš tave dėsiu? – Tiktai nebijok tu manęs ir įsidėk už ančio, o aš visą amžių būsiu tavo draugė! Žmogus dar nenorėjo imti, bet kai pradėjo nenustodama gyvatė melsti: „Priimk, o priimk! Pasigailėk!" – priėmė už ančio ir nuėjo tolyn nuo miško. Nuėjus gerą galą, gyvatė jam sako: – Na, žmogau, kad tu mane išgelbėjai, laimė tau plaukte plauks, tiktai žiūrėk, kad niekados niekam blogo nemanytum, nes kai tiktai šelmystę sumanysi, tuojau numirsi! Atsimink, kad tau ir be šelmystės visko bus pilnai. Ilgą laiką jie taip gyveno; naktį gyvatė išlenda iš ančio, o dieną šildos, apsijuosus apie kūną. Tam žmogui viskas sekasi, viskas klojasi kaip pamuiluota. Iš varguolio tapo didžturčiu, gėrybių nežino nė kur dėt, galvijai kaip nulipdyti, arkliai nenulaikomi, javų, mėsos, pieno, medaus – visko yra nesuvalgomai! Vieną sykį eina žmogus ir randa palei savo pievą svetimą jautį. Paėmė jis tą jautį ir varo namo. Gyvatė sako: – Žmogeliau, nevaryk, juk tas jautis dar per kelis sieksnius nepriėjo prie tavo pievos. Tai neteisinga, paskiau tau nesiseks, gali ir numirti. Atmink mano žodį! Žmogus nusispjovė, nusispjovęs ir sako: – Tai kas, kad jautis neįėjo į mano pievą? Vis tiek, jei aš nebūč jo paėmęs, tai jis būt buvęs mano pievoje! Gyvatė vėl sako: – Bet ne vis tiek, kur būt buvęs ir kur buvo. O gal dar būt ir nebuvęs, gal būt į kitą šalį nusisukęs beėsdamas? – Et, dar tu čia man protausi, maišysi galvą – parvarysiu jautį, ir užmokės. Skatikas prie skatiko, vis daugiau. Taip pasakęs, varo jis tą jautį. Jam bevarant gyvatė supykus džykt! ir įkirto palei pačią širdį. Žmogus ją, išmetęs iš ančio, užmušė. Bet ir pats ištinęs tuojaus ten mirė. O jautis, žolę beėsdamas, tolyn nuėjo, į tą pievą nei nežiūrėdamas. Tai, vyručiai, žmogaus godulystė visados išeina į bloga. Už tai nereikia norėt, kas tau nepriguli, o šiaip taip verstis teisiu pelnu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] euwv6yebm0oqtf0qyjidrg27t2lsn51 0 3328 14243 11097 2026-09-25T11:01:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14243 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį. Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal – padėti, kur radau. Išnešiau. Bet kol aš juos turėjau pirkioj, žaltys spėjo pamatyti, kad nėra kiaušinių. Jo nueita pirkaitėn ir apnuodyta puodynė pieno. Kai atėjo iš pirkaitės, tai jau rado mano padėtus kiaušinius. Tada vėl nuėjo pirkaitėn, apsivyniojo apie puodynę ir ją apvertė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] e4p8fjtlmwzcnr45moftpp81napjrat 0 3329 13883 10204 2026-09-25T10:28:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13883 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Įkirtusi žmogų, gyvatė daugiau kirsti nebegali, nes nebeturi nuodų. Nuodus ji gauna tik iš driežo. Susitikusi driežą, gyvatė prašo nuodų, ir driežas jai duoda. Todėl driežas yra vadinamas gyvatės daktaru. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] bugd5dkvu7sqlelp38n41bm9gfmjd1u 0 3330 13882 10203 2026-09-25T10:28:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13882 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė | pavadinimas = Driežas ir gyvatė. }} Sakoma, kad jei kas, užmušęs gyvatę, palieka miške, tai driežas, suradęs ją, gali vėl atgaivinti. Atgaivinta gyvatė keršijanti visą laiką savo užmušėjui, kol įkanda. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] gscjn3cowxz2m17g3zuqwcwwfu3vnat 0 3331 13951 7404 2026-09-25T10:35:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13951 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą ganiau Latvijoje. O aš bijojau gyvačių. Sako: – Ar labai bijai? – Bijau! Tada sako: – Kai eisi, prisimink, kada buvo pirmoji Kalėdų diena, ir pasakyk: „Ką sutiksiu, tam mirtis!" Kol ganiau, nemačiau nė vienos gyvatės. O sykį ėjau grėbti šieno. Tik per grėblį strykt, strykt! Nesakau nieko, noriu pamatyti, kaip atrodo. Einu toliau, žiūriu – guli tokia didelė kaip ranka. Pamaniau, kad užmušė kas ir padėjo tyčia. Stumiu grėbliu, kad šoko per duobę ir dingo. Paskui žiūriu – kita nušoko. Iššokau iš tos pievos ir pasakiau: – Ką sutiksiu, tam mirtis! Ir vėl nemačiau nuo to laiko. Dabar, kai einu uogauti miškan, visada taip pasakau. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] n0zs961xr98o9w12dvprei1g0j6d1wa 0 3332 14241 7405 2026-09-25T11:01:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14241 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą, sako, mūsų krašte buvę daug žalčių. Sako, kad vaikai valgydavę asloje, tai žaltys, iš pakrosnies išlindęs, prišliaužęs ir lakdavęs iš jų dubenėlio. Tai sako, vaikas su šaukštu tiktai kaukšt per kaktą tam žalčiui – tuoj tas apsisukęs cypdamas ir eis į pakrosnį. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] 362yydj2p52j6pdbtlahsom3xna3n67 0 3333 13852 10195 2026-09-25T10:25:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13852 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną dieną žmogus, per girią eidamas, iš tolo pamatė ugnį degančią ir išgirdo lyg ką šnypščiant. O priėjęs arčiau tarp ugnies rado į žiedą susirangiusią angį. Aplink liepsnos žiburiavo, nebuvo per kur išbėgt. Žmogui bežiūrint, angis prakalbo vaitodama: – Gelbėk mane iš liepsnos: aš tau pasigerinsiu. Duosiu tau labai naudingą ir reikalingą dovaną, tik išnešk mane ant savo pečių iš ugnies. Paklusęs žmogus šoko per liepsnas į vidurį ir, paėmęs žaltį savo rankom, laimingai išnešė iš visų vargų. Tik išnešus, žaltys krimst ir įkando žmogų. Tas išsigandęs ir supykęs klausia: – Ar tai tavo dovana už pagalbą? Už tai, kad tave išnešiau, dabar mane įgeli, ir aš turėsiu dėl tavo nuodų mirt! Kad būč žinojęs, būčiau palikęs tave ugny betekšant, būtai galėjus sudegt! – Nebijok! Nemirsi, – atsiliepė žaltys. – Tai juk yra mano geroji dovana. – Šauni dovana, tu nelemtasis apgavike! – rūstavo žmogus, piktumo pilnas. – Geriau būčiau tavęs nematęs! – Nesibijok! Žinok, kad nuo dabar jokie nuodai šiam pasauly tau nepakenks! Jei šuo apries pasiutęs, nebus bėdos! Jei nenaudėlis apšers smarkiausiais nuodais – nemirsi! Ar tai negera dovana, kurią tau daviau? Didesnės neturiu. Tai pasakiusi, angis pradingo, žmogus nematė, nei kur, nei kaip. Bet žadėtoji dovana iš tikrųjų jam liko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] axfro7kbs9l25lzj7umuawapbiyzfld 0 3334 13923 7407 2026-09-25T10:32:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13923 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senelė pasakodavo, kad ji, jos sesuo ir tėvas pjovę rugius Kuronuose. Žiūri, kad per rugius kaip rąsto pervažiuota. – Na, – sakąs tėvas, – eisiu pažiūrėt, kas čia taip perėjo. Taigi jis sekt, sekt ir prisekė. Žiūri: ant dirvonėlio guli kaip geras skersinio galas gyvačių karalius, ant tokio kelmelio padėjęs galvą su karūna. Karūna tokia: aplink kaip kaspinėlis, kiek žalsva, su tokiais puškiukais kaip su obuoliukais, kurie, kaip regis, ir blizga kaip auksas ir kiek žaliai sublizga. Senelės tėvas pagalvojęs kirst, bet pabijojęs, sakąs: „Manau, vis tiek neužmušiu." Taip ir palikęs. Sugrįžęs namo, viską apsakė. Išgirdę namiškiai pradėjo drąsint senelį su seserim eit ir atimt iš gyvatės karūną. Tada mergaitės pasiėmė baltas skareles ir nuėjo. Bet jau neberadę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] reba7gzgr3sva34d0mw7w2n3syxhvgh 0 3335 14125 7408 2026-09-25T10:51:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14125 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bus koks trisdešimt metų, gal ir daugiau. Dar buvau netekėjus. Vasarą šitaip nuėjau pasirinkt žemuogių. Nuėjau Zelionkos dvaro miškan. Toks papartynas, tai aš paparčius rankom praskiriu ir renku uogas. Jau buvau prisirinkus nemažai uogų. Kartą praskyriau paparčius ir pamačiau, kad guli susiraičius gyvatė. Kai susiraičius, tai didesnė kaip sietas. Gyvatė su sparnais. Sparnai didesni kaip vištos, bet tokio sudėjimo kaip šikšnosparnio. Visa žalios spalvos. Pamačius mane, pakėlė galvą ir prasižiojo. Jos nasrai raudoni. Aš baisiai persigandau ir bėgti iš tos vietos, net uogas papyliau! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 4tfr0mcrrva29tk5ar7v1e3or6n1qpi 0 3337 13889 10279 2026-09-25T10:29:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13889 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pasakoja, kad kitąsyk blovieščiaus dieną angys aukso vainiką ritinėjo. Vienas vaikinas, sužinojęs apie tai, užsėdęs ant arklio, nujojo į girią, kur tos angys ritinėjo tą vainiką. Jis susisuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis. Tos angys pamanė, kad tai jų vainikas, ir nusivijo paskui tą ryšiuką. O tas berniukas, tą angių aukso vainiką pagriebęs, sėdo ant arklio ir namo. Tos angys vijo – nepavijo. Bet kai parjojo namo, jis sako: – Dėkui tau, arkleli, kad tu mane parnešei! Bet tas arklys uodegą pakėlė, iš ten išpuolė angis, tą berniuką įgėlė – ir jis tuoj mirė. Kad jis padėkojęs ne arkliui, bet Dievui, tai gal taip nebūtų buvę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 2jat3dg7n4boqn9zqybdiht52jvtau1 0 3338 14226 10278 2026-09-25T11:00:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14226 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Trinkuškių kaimas stovi ant Ligajos ežero krašto. Tam ežere yra sala, žmonių vadinama Žagarine. Kartą toks Trinkuškių kaimo prastas žmogus Miškinis nusiyrė ton salon statyti tinklų. Tik pamatė didžiausią gyvatę, ir su karūna! Jis bėgt, o ji vyt. Jis nusimetė nuo savęs ir vieną, ir kitą rūbą, kuriais buvo apsivilkęs. Galiausiai neturėjo ko mesti, tai numetė nuo kaklo šilkinę skarelę. Tada jau nubėgo lig laivelio ir nuplaukė. Rytą ar gal dar kitą dieną nuplaukė jis ton salon pažiūrėti. Rado – visi rūbai, kuriuos numetė, bėgdamas nuo gyvatės, sudraskyti į mažus gabalėlius. O ta šilkinė skarelė, kurią numetė gyvatei, stovi visa. Ir ne tik skarelė nesudraskyta, bet ant jos padėta graži, tarsi auksinė karūna, ta karūna, kurią gyvatė turėjo ant galvos. Jis pasiėmė tą karūną ir kai ją turėjo prie savęs, tai viską žinojo, kas kur darosi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] pm21nz0tn2lsf01b77adlwj768gi90j 0 3339 13868 10200 2026-09-25T10:27:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13868 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žemaičiuose buvo tokia didelė giria, kad žmonės pro medžių tarpą negalėdavo išlįsti. Didžiausios kemsynės, pelkės, o gyvačių – devynios galybės! Būdavo, nė vienas žmogus nebus neįkastas gyvatės. Daug tuo laiku išmirė žmonių. Visi to krašto gyventojai aimanavo, nes negalėjo nuo gyvačių apsisaugoti. Kartą susirinko visi žmonės pasitarti, kaip reikėtų tas bjaurybes išnaikinti. Vienas žmogus atsistojo ir paklausė: – Jei toje girioje niekas nematėt baltosios gyvatės, tai aš visas jas išnaikinsiu. Žmonės labai nudžiugo ir sakė nė vienas nematęs baltosios gyvatės. Tada tas žmogus liepęs visiems pasiimti kirvius ir eiti į Kebšgirį. Čia jis įsakė nugenėti didžiausią eglę, ją ligi pusės įpjauti, o aplink sukrauti didžiausią laužą. Žmonės viską padarė. Kai jis įsilipo į medį, liepė sukurti laužą iš visų pusių ir patiems iš miško bėgti. Jis sušvilpė baltosios gyvatės balsu, ir iš visų pusių krūvomis bėgo gyvatės į tą laužą. Ir sudegė. Neilgai trukus jis pamatė didelę kaip rąstą baltąją gyvatę, kuri bėgo tiesiai į laužą. Žmogelis persigando, bet buvo po laiko. Baltoji gyvatė, perbėgusi ugnį, davė su uodega į medį ir nubėgo tolyn. Medis nulūžo, o žmonių išgelbėtojas atsidūrė lauže ir sudegė. Nuo to laiko Kebšgiryje daugiau nebuvo nė vienos gyvatės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] dvsibfy1usbwtepm7m9g1vf7tjdgska 0 3340 13910 10290 2026-09-25T10:31:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13910 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kokių penkerių metų mergytė žaidė ore ir pamatė, kad pešasi gyvatė su rupūže. Tai mergytė paėmė rykštę ir pylė gyvatei per buožę. Gyvatė tada įgėlė mergytę. Mergytė ten, ore, įgelta ir gulėjo. Tiktai pamatė, kad atrėplioja rupūžė. Ta rupūžė ėmė ir išžindo gyvatės nuodus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] s2zhjsjgx0juqkflih850hon07m7lzf 0 3341 14231 10433 2026-09-25T11:00:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14231 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kadaise, seniai, bevalgant pietus, pjovėjai pradėjo tarp savęs šnekėtis. Sako: – Vienas mūsų pjovėjas perpjovė gyvatę. – Jie jau valgė gryčioje, prie savo stalo. – Perpjovė gyvatę ir paskiau, – sako, – pasigirdo balsas: „Pasakykit Šuliniui, kad Galinė miršta.“ Va! Pradėjo tarp savęs šnekėt. O langai, kaip seniau gryčioj, buvo jau seni, iš kampų buvo net skylės išpuvusios. Tuo laiku, kai jie ištarė žodžius „pasakykit Šuliniui, kad Galinė miršta“, pro šitą lango skylę kad davės gyvatė ir sprindžiais į tą vietą šovė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 3ajiqggn9uba6na6d0ci10jzuercp29 0 3342 13911 10291 2026-09-25T10:31:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13911 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Duoneliautoja ėjo mišku namo. Ji nešėsi prisielgetavus terbą duonos. Priėjo tokioj vietoj, mato, kad ant šakos prie kelio pasikabinusi gyvatė ir veda vaikus. Ant šakos taip pasikabinus, kad galva siekia uodegą. Kai tiktai vaikas išlenda, tai ji stveria ir praryja. Retas kuris išbėga žolėn – nukrinta žemėn, ir tas pasislepia žolėj, lieka gyvas. Žiūrėjo, žiūrėjo ta boba į gyvatę ir sako: – Vargšelė, tai jai sunku vaikus vest! Paėmė duonos iš terbos, išrinko dar geresnį kąsnelį, padėjo prie to medžio, kur gyvatė karojo, ir sako: – Kai pabaigsi vaikus vest, tai tau, gyvatėle, bus pasistiprint. Šitaip pasakė, duoną padėjo ir nuėjo. Praėjo kiek laiko, ir ta boba turėjo vaiką. Buvo vasara, ir durys buvo atidarytos. Vaikas gulėjo lopšy, o boba sėdėjo prie stalo, viena buvo namie. Tik pamatė, kad per namelį šliaužia didelė gyvatė. Galvą iškėlus šliaužia, o žiaunose kažką turi. Boba žiūri, kas čia bus. Gyvatė įšliaužė pirkion. Žiūri – ji apžiojus neša gražią karūną. Prišliaužė prie lopšio, pasistojo ir padėjo lopšin karūną. Tada pro duris ir vėl iššliaužė oran. Ta karūna buvo aukso – brangi! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 0lkv9o2dxje9p0w8we0w8ic0fyy7ez8 0 3344 13912 7518 2026-09-25T10:31:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13912 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nujojo vienos moterys naktigonėn. Tik viena moteris ir sako: – Čia negraži vieta. Jokim iš čia! Visos ėmė ir nujojo toliau, o viena liko. – Man, – sako, – gerai ir čia. Aš niekur nejosiu. Ji likus užmigo. Ją budina, kelia kokia ponia. – Kelkis, – sako, – čia mano dvaras! Ji nubudo, bet nesikėlė. Užmigo. Vėl ją kelia ta pati ponia. Ji vėl nesikėlė. Jau trečią kartą kai liepė keltis, tai pasikėlė. Žiūri, kad prie jos guli didžiausia gyvatė – stora stora! O prie jos didžiausias urvas. Tai gal ta gyvatė ją ir kėlė – ten jos gyvenimas buvo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 9dvrkekw34sg4cnx2mkhmvw3o2g9lji 0 3345 13926 7519 2026-09-25T10:32:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13926 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kažkur buvo toks burtininkas, kad galėjo sušaukt gyvates. Kartą prišaukė jis daug daug gyvačių. Ir atėjo viena tokia didelė, graži ir su karūna. Tai ji prie šito žmogaus burtininko prišliaužė, apsivyniojo apie jį ir galvą padėjo ant peties. Tada jis kažką pasakė. Visos gyvatės pradėjo šliaužti iš to susirinkimo. Ir ta didžioji gyvatė irgi nuo žmogaus atsivyniojo ir paskui kitas nušliaužė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] ehqqhw3ifr9r4z9a0lxqwnoufb9dm5h 0 3346 13913 7520 2026-09-25T10:31:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13913 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nuėjo moteris miškan ir rado – gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako: – Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną. Ta moteris buvo nėščia. Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri – atšliaužia į namus gyvatė ir padeda po slenksčiu karūną. Nuo to laiko ji viską žinojo. Ji pagimdė berniuką. Ji dabar žino, kad jos vyras mano: jei gims berniukas, tai jį nužudys, nes jam mergaitės reikia. Atėjo vyras – liepia duot valgyt. Ji neduoda, nes, sako, kad negali pasikelti – pagimdė vaiką. – Ką pagimdei? – klausia vyras. – Ką Dievas davė, tą ir pagimdžiau, – atsakė. Ji žinojo viską, bet reikėjo niekam nesakyti, – neprisipažinti, kad žino. Dabar, kai ji žinojo vyro mintis, tai labai pradėjo jam įtikti. Pradėjo jie gerai gyventi, taikiai. – Kodėl tu man tokia gera pasidarei? – sako vyras. Tuokart ji ir pasisakė, kad žino jo mintis. Nuo to ji daugiau nieko nežinojo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] qtacc9pp4dwlpafl4vyl3yr76ojln82 0 3347 13928 11945 2026-09-25T10:33:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13928 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius. Pas vieną ūkininką užėjo medžių kirtėjai ir paprašė naktigulto. Juos tenai priėmė. Jie, pašiūrėj gulėdami, pamatė, kad vaikštinėja žaltys. Jie nieko nepagalvojo ir jį užmušė. Ateina ūkininkas pašiūrėn, žiūri – kad žaltys užmuštas. Tuoj jis nubėgo gurban – o ten jautis guli nudvėsęs. Atbėgęs pradėjo bartis, kam žaltį užmušė – jo jautis nudvėsė. Matai, seniau kiekvienas gyvulys turėjo kaip ir globėją žaltį. Jam nudvėsus ar jį užmušus, turėjo dvėst ir gyvulys. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie žalčius]] 4xacbnfoy3x3hmxtddzhgb2qmgxwtqc 0 3348 13927 7538 2026-09-25T10:33:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13927 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Prie kažkokio šaltinuko augo toks krūmas su nepaprastomis uogomis. Žmonės jų nevalgė. Kartą žmogus ėjo ir mato, kad gyvatės slenka ir slenka prie to krūmelio. O jau buvo ruduo, jau buvo laikas joms miegoti. Jos visos skina po uogą nuo to krūmelio ir šliaužia šalin. O tų gyvačių buvo tiek daug ir tol jos šliaužė, kol visas uogas nuo to krūmelio nuraškė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] f9sdlbvgsen2w0yelql9zzucrbbpyj1 0 3349 13916 7539 2026-09-25T10:32:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13916 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai gyvatė vaikuojasi, tai ji lipa į medį. Kai tik iš jos gyvatukas krinta, tai ji tą savo vaiką mirtinai kerta. Jei kuris gyvatukas išsprūsta, nukrinta ant žemės ir pabėga, tai tas ir užauga. Jei visi gyvatukai užaugtų, jei gyvatės jų nekirstų, tai gyvačių būtų tiek privisę, kad nei pereiti basas žmogus negalėtų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] hh0ov5syqbtomdb0tz9ub5e6kowj8if 0 3352 14048 7551 2026-09-25T10:44:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14048 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kažkur už Salako, prie Žaginės kaimo, žmogus medžiojo su šunim. Šuva buvo nubėgęs. Jis girdi, kaip šuva loja. Bet loja už kokių dviejų kilometrų. Iš lojimo suprato, kad šuva loja kažką nepaprastą. Jis ėjo šuns balso link. Rado – miške kaip ir dirvonas koks. Tas dirvonas panašiai apie vieno hektaro ploto. O tame dirvone gyvatė su sparnais. Gyvatė didelė, ji susivynioja susivynioja – nori kaip pasikelt skrist ir negali pasikelt, vis užkliūva už medžių šakų. Tai tas žmogus žiūrėjęs žiūrėjęs, prisidėjo šautuvą ir iššovė gyvatėn. Iššovė ir nušovė. Tada pranešė valdžiai. Tai net pats karalius buvo atvažiavęs pažiūrėt. Tą gyvatę išvežė gal kur muziejun. O tam žmogui karalius davė dovanų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 3p1bb1kfvgoo8524butwb7hc0dkhynz 0 3353 13922 10268 2026-09-25T10:32:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13922 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo panašiai 1925 metais. Tą vasarą dirbau melioracijoj apie Panevėžį. Ėjom dviese su draugu iš Panevėžio pėsti siauruku geležinkeliu. Panašiai apie Anykščius. Draugas ėjo kiek pirma. Tik staiga draugas atšoko, surikdamas: – A, va! Priėjęs žiūriu ir aš. Matau, kad skersai geležinkelio guli gyvatė. Jos uodega kaip riestainis suraityta vienoj pusėj geležinkelio, o galva kitoj ir apie keturis metrus nuo žemės pakelta aukštyn – dairosi. Snukis kai lydekaičių su kuodu. Vidury kuodo dar kažin koks pyplys kaip pirštas. Visa tartum rutuliukais nusėta auksiniais žiedeliais, o per kaklą daugiau kaip piršto platumo auksinė juostelė, tartum šuva su dirželiu. Aš draugui parodžiau pasitraukti, o pats turėjau tokį aštrų kastuvą, tai kad rėžiau! O ji tartum negirdėjo. Vis dėlto ėmė šliaužt. Ir jau šliaužia per bėgius. Tada aš jai rėžiau ir kitą kartą – ji ir vėl kaip negirdėjo. Tada ji nusileido atšlaitėn. Aš jai kirtau trečią ir ketvirtą kartą. Ji vėl tartum negirdėjo. O paskui įlindo paparčiuosna, ir aš jos daugiau nemačiau. Kai nakvojau pas žmones ir papasakojau, ką mačiau, tai jie man pasakė: – Tai tavo laimė, kad jos neužkirtai, o tai ir tu pats būtum negyvenęs. Tai buvo arba vaikas, arba pats gyvačių karalius. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 5o3pc4yjqw1wor15pppksy6jv1c94q5 0 3727 14477 8760 2026-09-25T11:50:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14477 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Viena mergaitė ėjo vandens. Buvo jau vakaras, ir švietė mėnuo. Ji beeidama užkliuvo ir nusimušė koją. Supykusi sako: – Šviesk, jei švieti, o dabar tai mano užpakalis daugiau šviečia. Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė ją nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save. Ir dabar dar ji tenai matosi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1xw0logiecpqfkoskwhl2ufepkyk85w 0 3794 14421 11112 2026-09-25T11:47:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14421 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau buvo labai didelių ir labai mažučių žmonių. Milžinai buvo tokie dideli, kad vienas pasiremdavo ant stogo viename kaime, kitas – kitame, ir taip kalbėdavosi. Arba ant žardo pasiremdavo. Žmogų jie pasikišdavo po pažasčia ir nešdavosi kaip nieką. Jų grybai irgi buvo labai dideli, kad ar lietus, ar ką – tai milžinai, būdavo, ir palenda po jais. Masiokų kaimo laukuose, netoli Obelinės tilto, imamas žvyras. Bekasdami žvyrą, žmonės randa kaulų, pasagų, barškučių (džingulių). Sako, ten buvo milžinų susirėmimas. Kaip jie buvo apsivilkę, taip su viskuo juos ir palaidodavo. Kartu pakasdavo ir jų arklius. Todėl ir randa ten visko. Netoli tos vietos teka srauni Obelinės upelė. Sako, kad ją išnešė milžinų, kurie buvo užmušti per susirėmimą, kraujas. Kartais po lietaus žmonės randa tokių akmenų. Jie gydo nuo įsipjovimo. Paskutęs tokį akmenį, pridedi jo miltelių prie piršto – ir kaipmat užgyja. Vieni sako, kad tai senovės gyvulių papai, kiti – kad griausmo kulkos, o dar kiti – kad tai yra milžinų pirštai. Važiuojant iš Ramygalos į Šėtą nuo Šukionių kaimo lig Šėtos pi­liakalnio yra daug apskritų duobių. Tai milžinų pėdos. Jų yra ir kitur (viena Dubarų ganykloj, link Aukštatrakio, dvi Naujadvario ganyk­loj), retai išmėtytų, nes ir jų žingsniai buvo labai dideli. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] go9f41rgnt8ocrcwltp4kgydbjvcgsq 0 3795 14315 9115 2026-09-25T11:42:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14315 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Girnikų kalną Šiaulių apskrityje, arti Kurtuvėnų miestelio, dviem bato sėmimais supylęs milžinas Anžulis, o Šatriją, toje pat apskri­tyje, trimis sėmimais supylęs Alcis, atminimui savo pačios Jauterytės, kuri buvusi dailiausioji ir stipriausioji iš visų Lietuvos bei Žemaičių merginų. Ji tame kalne buvusi palaidota. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] a810wx9kdkmocg2f6hi03r7v5mrpulg 0 3796 14317 9116 2026-09-25T11:42:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14317 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniai, labai seniai, kada Lietuvoje buvo didžiausi miškai, gyveno vienas milžinas. Jis turėjo sūnų, kurį be galo mylėjo. Vieną kartą sūnus užsimanė eiti pasivaikščioti. Išėjo ir paklydo neišlendamose giriose. Milžinas laukia laukia, bet sūnaus niekaip nebesulaukia. Nu­taria eiti savo dingusio sūnaus ieškoti. Eina, net girios trata. Ėjo ėjo ir atėjo į Žemaičius. Žemaičių kraštas labai smėlėtas. Pribiro milžinui klumpės smėlio. Milžinas pavargo, atsisėdo ir nusimovęs klumpes iškratė smėlį. Toje vietoje atsirado didelis kalnas, vadinamas Girnikų kalnu. Milžinas buvęs labai nuvargęs ir susirūpinęs, nes neradęs savo sūnaus. Jis nuliūdęs ir pradėjęs verkti. Verkęs verkęs, o ašaros upeliais tekėjusios. Jos sutekėjusios į duburį ir pasidaręs ežeras, kurį žmonės pavadino Raizgių ežeru. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] cjtsj16lf307ruyttq4aqo1rtcmo1go 0 3797 13950 9117 2026-09-25T10:35:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13950 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako: – Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties! Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako: – Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, kaip kitų, prisidėjo prie užtraukimo rūstybės Dievo. Žmogus sako: – Tai kur aš tave dėsiu? – Tiktai nebijok tu manę ir įsidėk už ančio, o aš būsiu visą amžių tavo prietelka. Žmogus dar nenorėjo imti, ale kaip pradėjo nenustodama gyvatė melsti: „Priimk, o priimk, pasigailėk, susimylėk“, – ir visą puikiausią, ant kokios tikt išsigalėt galėjo, suvokė iškalbą, priėmė už ančio ir nuėjo tolyn už miško. Nuvėjus gerą galą, gyvatė jam sako: – Na, žmoguti, kad tu mane išgelbėjai, laimė tau plaukte plauks. Tiktai žiūrėk, kad niekados niekam blogo nemislytum, nes kaip tiktai šelmystę sumislysi, tuojaus smerčiu numirsi. Atmink, kad tau ir be šelmystės viso bus par pilnai. Ilgą laiką jie teip gyveno: ant nakties gyvatė išlenda iš ančio, o dieno šildos apsijuosus apė kūną. Tam žmogui viskas ainas, viskas klojas kaip pamuiluota: iš varguoliaus stojos didžturčiu, gėrybių nežino ni kur dėt, galvijai kaip nulipyti, arkliai nenulaikomi, javų, mėsos, pieno, medaus – nesuvalgomai visko, kad ką gi! Vieną sykį aina žmogus iš kur tai ir randa palei savo pievą svetimą jautį. Užėmė jis tą jautį ir varo namo. Gyvatė sako: – Žmogeliau, nevaryk, jog tas jautis dar par kelis sieksnius nepriėjo prie tavo pievos, o tu dar misliji už sugrėbimą atimt grebežiavą – tai neteisingai, paskum tau neseis, gali ir numirti, atmyk mano žodį! Žmogus nuspjovė, nuspjovęs ir sako: – Tai kas, kad jautis neįėjo ing mano pievą – vis tiek, jei aš nebūč jįjį užėjęs, tai jis vis būt mano pievoje buvęs. Gyvatė sako vėlek: – Ale ne vis tiek, kur būt buvęs, o kur buvo, o dar gal būt ir nebuvęs, gal būt ing kitą šalį nusisukęs neėsdamas. – Et, da tu čia man protausi, maišysi galvą – parvarysiu jautį, ir užmokės: skatiks prie skatiko, vis daugiau. Tai pasakęs varo jisai tą jautį. Jam bevarant gyvatė supykus džykšt ir įkirto palei pačią širdį. Žmogus ją išmetęs iš ančio užmušė, ale ir pats ištinęs ten tuojaus numirė, o jautis, žolę beėsdams, tolyn nuėjo, ing tą pievą ni nežiūrėdams. Teip, vyručiai, žmogaus godulystė visados išeina ant blogo. Užtat nereik norėt, kas tau nepriguli, o šiaip teip verstis teisiu pelnu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] iti9etbufq07hoyx4rc3igpuc1upovz 0 3798 14143 9118 2026-09-25T10:53:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14143 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai čia kitą kartą daug vilkų buvo, tai, po pakluones bebėgiodami, daug šunų pagriebę sudraskydavo. Šunys susitarę iš visur juos Medumo miške arba Gegužmiškyj pas Džiugių sodžių iš visų pusių apstoti ir išpjauti iš visur susirinkę ir apsukui apgulę. Vilkai miške pajutę – siuntę vieną pasižiūrėti, kokie tie yra šunys ir ar jų daug. Tas apžiūrėjęs, sugrįžęs visiem pasakęs: – Yra visokių: juodų, baltų, rudų, ir margų. Bet didelė daugybė, aplink visą mišką apgulę gul. Visi vilkai aprokavę: – Tai šunys mums nieko nepadarys, dėl to, kad jie visi nevienodi, tai jų ir mislys, ir sutarims nebus vienoks. Ta pasakėla labai pritink ir dėl žmonių, – nes retai kada gers sutarims. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 0dossuvj2dm9izoabem8aqywtr1bzcc 0 3799 14629 10676 2026-09-25T11:57:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14629 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mažeikių apskrityje, Sedos valsčiuje, Šarnelės kaime, prie vieškelio, einančio nuo Barstyčių miestelio į Žemaičių Kalvarijos miestelį, dešinėje kelio pusėje, yra aukštokas kalnas, kurį žmonės vadina Pilele arba Pilies kalnu. Aplink visą kalną eina klampios pelkės – tyrelės, tik iš šiaurės pusės yra lengviau prieinama. Seni žmonės pasakoja, kad tą Pilelę supylė milžinai, kiti pasakoja – kad švedai, bet daugumas sako, kad čia senovėje buvusi žemaičių pilis. Dešinėje kalno pusėje, vakariniame šone, sako, seniau buvusi skylė – urvas, kuris ėjęs į patį kalno vidurį. Dabar dar yra lyg kieno išrausta duobė. Tame urve gyvenusi kažkokia ne visiems matoma baidyklė – baisybė, kuri baidydavusi žmones, einančius pro kalną, arba apmonydavusi akis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] krgz0t6k085swtcgk531tqyzyjgsgkj 0 3800 14373 9121 2026-09-25T11:45:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14373 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Labai seniai tai buvo, kai Kuršių pamaryje gyveno du milžinu. Sykį abu kapojo medžius – vienas ant Ventės rago, o antrasis – ant Liekų rago. Ventininkui išslydo kirvis iš rankos ir nulėkė toli į vandenį. Nežinodamas, ką daryti, jis, abi ranki prie burnos prisidėjęs, šaukė savo kaimynui ant Liekų rago: – Prieteliau, aš kirvį nuskandinau, ar nepaskolintai savąjį man? Liekininkas, kirvį už koto nutvėręs, sušuko: – Padabok! Ir jį ventininkui nudrėbė. Kai ventininkas buvo savo darbą atlikęs, jis vėl kirvį ant Liekų rago atsmogė. Tuodu ragu vienas nuo kito turi šaunų atstumą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] ghm5u3t7voyxc8fdzftg62kv7m56ijl 0 3801 14333 9122 2026-09-25T11:43:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14333 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kartą gyveno du broliai milžinai: Jurgis ir Barkus. Jurgis gyveno dešinėj Nemuno, Barkus – kairėj. Iš ryto numesdavo viens kitam kirvį. Kartą Barkus sudavė Jurgiui netyčia kirviu į smilkinį, ir tas pasi­mirė. Iš to širdies skausmo neilgai gyveno ir Barkus. Kai jie mirė, jiems buvo supiltas kapas, vadinamas Bišpiliu. Apie milžinkapį pradėjo augti miestas, kuris nuo abiejų brolių gavo Jur­barko vardą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] cp7qzaw0ofg62e0wda50yd2k83vl92d 0 3802 14397 10441 2026-09-25T11:46:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14397 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje ant žemės gyveno milžinai: dideli vyrai ir tokios pat moterys. Kada ėjo per girias, medžiai po jų kojomis lūžo ir linko, kaip po mūsų kojomis smilgos. Sykį, kai norėjo atsigerti iš Veiviržio, visą vandenį lig lašo išgėrė, o neatsigėrė. Ėjo į Miniją, ir ten iš karto išsausino. Du milžinu ėjo Nemuno pakraščiais medžius kapodami: vienas vienoj Nemuno pusėj, antras antroj. Vieną kirvį teturėjo, kurį iš rankos į ranką per upę vienas antram padavinėjo. Kitas milžinas, pasisėmęs Palangoj iš marių į delną vandens, prie Telšių miesto jį ir išpylęs. Iš to pasidarė ežeras Mastis, kuris ir dabar tebėra. Yra senelių, pasakojančių, kad milžinai iš Žemės užšokę ant Mėnulio, norėdami palikti Žemę žmonėms. Ir dabar dar du jų yra ten matyti: vienas stovi, kitas guli. Nedideli teišrodo, nes toli nuo Žemės yra. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 2efeyeohc9lshtcg9qgjoyokwnxi426 0 3803 14379 9124 2026-09-25T11:45:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14379 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Sako, kad senų senovėje tą piliakalnį (Šeimyniškių) supylė raga­nos per vieną naktį. Toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvę vieno burtininko rūmai. Tas burtininkas per vieną naktį nujodavęs Rygon ir vėl atgal atjodavęs. Tą burtininką užmušė kariaujant su švedais. Tada raganos jo rūmus užpylė žemėm. Žemę nešė priejuostėm. Užpylė, kad niekas nerastų. Piliakalnio šone buvusi skylė, panaši į langą. Dar seniau pieme­ys ganė tenai galvijus. Piemenys pradėję muštis, ir supykęs vienas piemuo nutraukęs kito kepurę ir įkišęs ton skylėn. Tada tas pie­muo pradėjęs verkti, nes seniau bijodavę šeimininko. Verkdamas jis įlindęs ir radęs tenai kambarį išpuoštą. Tame kambary laivelis, pilnas auksinių pinigų. Ir gale laivelio sėdėjęs ponaičiukas. Tas ponaičiukas paėmęs kepurę, pripylęs aukso ir išleidęs. Tada kitas piemuo lindęs. Jį užrišę botagais už kojų, kad geriau būtų ištraukti. Kai piemenys ištraukė – buvęs tas be galvos. Sako, kad senovėje kasdavę, prikasdavę tik mūrus ir daugiau nie­ko. Seni žmonės sako, kad po piliakalniu yra laivelis auksinių pinigų. [[Kategorija:Padavimai]] b35f43rei50i4q8l2m3cs8z9r5mtcld 0 3804 14301 9125 2026-09-25T11:42:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14301 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas. Žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo kalnu. Tasai buvęs kažkoks Žemaičių riteris, kuris, dar gyvas būdamas, savo rankomis supylęs tą piliakalnį ir paskyręs jį sau už kapą. Džiugo kūnas ilgą laiką buvęs (taip žmonių padavimas sako) saugomas velnių, su kuriais kitados gyvenęs didelėje draugystėje. Su jų būtent pagalba Džiugas pridaręs narsumo stebuklų: pats vienas aibes kryžiuočių savo geležine kuoka išmušęs, šimtmečius ąžuolus laužęs it nendres ir dangų remiančius kalnus vertęs. Tai jis iškasęs Telšių ežerą ir prie jo pačias pirmąsias sodybas įkūręs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 15k7cf28k4egxopzi3hwokhgdzk3qp6 0 3824 14439 11107 2026-09-25T11:48:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14439 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Buvo čia ežeras didelis Mygnabalis. Ir, sako, Pelegrindoje buvo ragana, tokia boba sena. (Iš to Mygnabalio vanduo mygosi.) Ir upė tokia didelė buvo. Ir jai [raganai] reikėjo eiti į kitą pusę Mygnabalio. Tai ta kuodelį verpė. Tai su tuo kuodeliu užkimšo tą upę, ir tas vanduo nustojo tekėjęs, ir tik tokiu grioviu tekėjo. Ir vanduo nebesimygo. Ir pasiliko tas Mygnabalis tada. Čia buvo labai [didelės] pelkės. Niekas negalėjo pereiti. Upė tokia tekėjo didelė, kaip toji Aluošia, katra per Gervėčius eina. Vieną kartą buvo karšta diena. Raganos duktė išėjo maudytis ir ana paskendo šitoje upėje. O ragana, šita burtininkė, kaip tik verpė namuose. Išgirdo, kad jos duktė nuskendo, tai jinai metė verpt, nubėgo upėn ir užspaudė kuodeliu. Upė persiskyrė, tai čia atsiliko pelkė. Ant to akmenio buvo taip <...> kaip pėdas, sliedas (kaip pas mus vadina). A-a. Ir tai sakė – ragana įspaudė į jį, kai spaudė, kai akmenį užvertė ant kuodelio. Kaip spaudė, ir žymę paliko. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 8kqsfdrmivzbkwlsmcr14mu00jlo629 0 4285 13874 9921 2026-09-25T10:28:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13874 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas. Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūstelėtų, tai tuojau lankai trūktų, ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu. Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs: – Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelėkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių. Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvo toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs: – Vaikai, bėkime, vanduo grįžta – paskandins!.. Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi… Ir liko tik tuodu broliu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 393lau1l66qt9712wq277nrzor7j2vk 0 4286 13962 9922 2026-09-25T10:36:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13962 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sakydavo, kad visuose keturiuose žemės šonuose gyvena keturi broliai vėjai. Žiemiuos gyvena pikčiausias brolis, vasariuos – nuolaidesnis, nuolankesnis, ryčiuos ir vakariuos – šiaip sau, nei šiokie, nei tokie. Klausdavome vyresnius, ar jie – tie vėjai – nesusimuša. – Ai, – sakydavo, – susipyksta ir įniršta. Žiemių vėjas sakydavo, kad aš jus sušaldysiu, o Vasaris: „Aš paprašysiu saulę – ji pašildys ir visus sušildys.“ [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] egl00g86ek3zebah9p9ikpbjfop1qr7 0 4288 14213 9923 2026-09-25T10:59:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14213 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vėjas yra įkištas statinėje, o ši vole užkišta. Šitą statinę saugo aklas senis. Kai jis grabaliodamas atkiša volę, vėjas ištrūksta ir tada pučia kaip pasiutęs. Kiekvieną kartą tol pučia, kol aklas senis ieško volės. Kai suranda volę, užkiša statinę – ir vėjas prapuola. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 6oezlw5upgwjcgoyae0gm3rm7tdavr3 0 4289 14217 9924 2026-09-25T10:59:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14217 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vasaris vėjas esąs apsitaisęs žaliais rūbais, Rytinis – rausvais, Žiemys – baltais, gauruotais kailiniais, o Vakaris – tai visas suplyšęs ir lopiniuotas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] anqpeq94c4k8s7v2ex03jiqqyyk8nln 0 4290 14168 9925 2026-09-25T10:55:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14168 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo. Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis pūtinėjęs. Kai tik jis kur pasigręžiąs, papučiąs, tai viskas linkstą, maišąsi. Žmogus sakąs: – Mažiau pūsk, nepūsk taip smarkiai! Man visus stogus nudraskei. Duok, aš tau parodysiu, kaip reikia pūst. Senelis padavęs ir sakąs: – Tik tu nepadaugink, kad ir moki. Žmogus kai papūtęs, vėjas sakąs: – Tu pasismaginai pūsti, tavo, žiūrėk, trobos nugriuvo. Tu mane mokai, o pats dar nemoki. Žmogus parėjęs namo ir radęs trobas vėjo sugriautas… Vasaris pučiąs siaura dūdelyte ir lengvu kvapu, Žiemys – storesne, šaltu kvapu, o Rytys – smagesniu ir sausu. Tie vėjai berods esą broliai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] fb5l4ux5rvtqmkj0z611rcz9hbfno4t 0 4291 14211 9926 2026-09-25T10:58:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14211 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniai, labai seniai, kai Dievas sukūrė pasaulį, buvo keturi vėjai: Šiaurinis, Rytmetinis, Pietinis ir Vakarinis. Vienas buvo senas, o trys jauni. Senasis buvo tėvas, o jaunieji – jo vaikai. Kada pradėdavo pūsti visi keturi iš keturių pusių, tai didžiausius kalnus iš žemių sunešdavo – tokie jie buvo stiprūs. Bet juos Dievas nubaudė. Vieną sykį jis liepė jiems nueiti į marias ir iš ten išpūsti labai didelį akmenį. Tėvas sušaukė visus savo vaikus, ir visi keturi nuėjo į marias. Akmuo buvo labai didelis. Sustojo visi keturi vėjai ir kad ims pūsti. Pūtė pūtė, o akmuo nei iš vietos nejuda. Mato, kad nieko nepadarys su savo burnomis. Tada tėvas sako vaikams: – Imkim su rankomis ir išnešime ant kranto. Taip ir padarė: paėmė visi keturi su rankomis ir pakėlė aukštyn, bet negalėjo išbristi iš marių. Tąsyk tėvas sako: – Jūs palaikykit pakėlę, o aš papūsiu. Visi trys vaikai ėmė laikyti, bet, kai tėvas paleido, akmuo krito ir užslėgė visus tris vaikus. Senis vėjas norėjo akmenį pakelti ir išlaisvinti vaikus, bet jau vienas negalėjo pakelti, nes akmuo buvo labai didelis ir sunkus. Supyko vėjas ir nuėjęs įsilindo į drevę. Ištisus metus nebuvo jokio vėjo; tai ir derliaus nebuvo. Po trejų metų Dievas siuntė visokius gyvulius ir paukščius, kad prašnekintų vėją, bet nieko nepadėjo – tyli sau, ir gana. Galop nuėjo gaidys ir ėmė prie drevės giedoti. Vėjas kentėjo kentėjo, bet galiausiai sušuko: – Štiš, ko tu čia rėkauji man į ausį! Tąsyk Dievas pasakė vėjui: – Eik ir vėl pūsk, o tavo vaikai, artėjant pasaulio pabaigai, bus prikelti. Tai išgirdęs, vėjas išlindo iš drevės ir vėl pradėjo pūsti. Dabar jam vienam reikia lakstyti į visas šalis ir iš visų šalių pūsti. Bet jis linksmas, nes žino, kad jo vaikai atsikels, ir visi keturi galės pūsti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] ktdvvj1tqfw22itq81yqk2stenzr0n6 0 4292 14062 9927 2026-09-25T10:45:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14062 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus pasamdęs vėjus ežerui išpūsti. Vienas pūtęs pūtęs – ežeras iškyla, bet ir vėl atkrinta. Dviejau pūtę, bet ir tai nevykę. Paskui atėjęs trečias. Pūtę pūtę – bet ežeras ir vėl atgal atšokąs. Paskui davė žodį ketvirtam. Tada jie iš visų pusių pradėję pūsti – ir vanduo išlėkęs į aukštį. Kelmas žino, ar jis į debesis pavirto. Vienas arba du todėl negalėję išpūsti, kad jie pūtę iš vienos pusės. Tada tam žmogui paliko derlinga žemė. Nuo to laiko tie vėjai artimai susipažino ir, palikę broliai, ir kitur kartu pūsdavę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 3aoymai6wzw76coiu5b7bopmwh9skzw 0 4293 14003 9928 2026-09-25T10:40:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14003 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus vaikščiojo darže ir rado – tarpe ežių guli ir miega vėjas. Pūtė pūtė, privargo ir atsigulė pailsėt. Vėjas pats nedidelis, bet labai dideli ilgi žili ūsai. Nes vėjas pučia pro ūsus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] dzgtbousnuq0jxsjqf36exly2jv9wv9 0 4296 14210 9936 2026-09-25T10:58:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14210 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena mergaitė, eidama į lauką šieno grėbti, užtikus pakrūmėje besišildantį prieš saulę vėją be kelnių. Persigandęs vėjas prašęs mergaitės, kad ji niekam apie tai nesakinėtų. – Aš tave, – sako, – už tai turtingą padarysiu. – O kaip tu mane padarysi turtingą? – paklausė mergaitė. – Ogi kai tu ištekėsi, tai kai reikės, ant tavo lauko lietaus atpūsiu, o kai nereikės – nupūsiu. Mergaitė ištekėjo, ir viskas gerai klojos, kol ji niekam nepasakojo to atsitikimo. Bet sykį, gulėdama su vyru klėtyje, pradėjus jam pasakot, kaip anuomet radus vėją be kelnių, ir kaip jis prašęs nesakinėti… Akies mirksnyje pakilęs viesulas nunešė stogą ir sugriovė klėtį. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] oui26vww9pif6da5r8e67qrw23aw3gb 0 4297 14214 9937 2026-09-25T10:59:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14214 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ėjo kažkur žmogelis savais reikalais. Beeidamas pamatė po krūmu gulintį žmogų dideliais ūsais ir tarė jam: – Ko taip raivais? Mesk tinginį ir kelkis! Matai, kad laikas brangus. – Aš esu vėjas. Duok man ramybę ir eik tolyn nuo čia! Kai žmogus nesiliovė žadinęs, tada tas vėjas, pakėlęs ranka vieną ūsą, papūtė truputį pro lūpas ir, vėl ramiai atsiguldamas, rūsčiai pridūrė: – Eik tik tolyn, išnyk iš mano akių! Žmogelis, daugiau nieko nebesakęs, nuėjo toliau. Bet, parėjęs namo, kaip jis nustebo, kartu ir nusigando: jo trobelė aukštyn kojomis apversta ir viskas išdarkyta. Suprato žmogelis, kad tas vėjas, kai pūstelėjo, gulėdamas po krūmu, – suvertė jo trobelę. Mat supyko, kam išdrįso žadinti. Tai tokia vėjo galybė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] lcz305tsp3byslr5fcae9wb8z749mvi 0 4298 14212 9938 2026-09-25T10:58:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14212 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą pradėjęs smagiai pūsti vėjas. Pribėgęs vaikas prie tėvo ir klausiąs: – Kas čia taip pučia? – Tai seneliukas vėjas. – O kur jis yra? – Agi gal kur pakrūmėj atsisėdęs ir pučia. Vaikas supyko ant vėjo ir nuėjo jo ieškot. Eina eina ir mato: sėdi pakrūmėj seneliukas ir pučia. Priėjęs sako: – Padėk Dieve! – Dėkui, vaikeli. – Ką čia dirbi vienas pakrūmėj? – Agi matai, vaikeli: kai aš pučiu pro lūpas, tai vėjas pučia. Aš mat esu vėjo senelis. – Tai, seneli, padaryk taip, kad vėjas nepūstų, man jau nusibodo. – Gerai, eik namo, aš pasilsėsiu. Berniukas linksmas parbėgo namo, o senelis nuėjo pamiegot – ir buvo visai tyku. Bet vos tik parbėgo vaikas namo ir tėvui pasigyrė – vėjas ir vėl pradėjo pūsti. Vaikui pikta pasidarė – ir vėl nubėgo pakrūmėn. Senelis jau pūtė. Paprašė nustot – ir vėl nustojo. Bet vaikas neparbėgo namo – kai ir vėl pradėjo. Taip senelis vis pučia ir pučia, o vaikas vis laksto ir laksto. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] gbkpfxeut5pppo102uxl2bolm0u0345 0 4299 14215 9939 2026-09-25T10:59:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14215 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą Jankaičiuose, Klaipėdos valsčiuje, atsitiko tokie stebuklai. Trys vyrai išėjo į priegulę arklių ganyti. Vienas vyras buvo apsijuosęs pančiu. Arkliams prisnūdus, jie taip pat pradėjo snausti. Atsigulus ant pilvų, tas vyras su tuo pančiu pradėjo kilti aukštyn. Iš išgąsčio jis nebegalėjo nieko pasakyti. Jis tik pajuto, kad yra nešamas link Labotakių prie upės. Tuomet kažin kaip jam atėjo į galvą tas pantis, kurį buvo apsijuosęs. Jis tuoj atrišo tą pantį – ir išsivadavo iš nežinomų jėgų; šiaip būtų buvęs įmestas į upę ir nuskendęs, nes nukrito ant upės kranto. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 0bpyoei7cdyljq9f6444u5nfsyisj2e 0 4300 14216 9940 2026-09-25T10:59:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14216 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sykį vienas berniukas, į priegulę eidamas arklių ganyti, rado ant vieškelio pantį. Jis, tą pantį pasiėmęs, aplink pilvą apsirišo ir užsisprunkliavo. Vos tiktai jis tai padarė, pagriebė jį viesulas ir, iškėlęs į orą, pradėjo su juo suktis. Berniukui laimė buvo, kad viesulas, galą nešęs, jį už medžio užkliudė. Čia tas pantis atsimezgė, ir berniukas nukrito ant žemės, bet nieko nepasižeidė. Kai atsigavo, to pančio ieškojo, bet neberado. Sako, tai buvęs vėjo ryšys, bet tas vaikinas, subrėškus esant, jo nepažinęs. Tokie pančiai esą nei iš linų, nei iš kanapių, nei vyti, nei sukti – tik vėjo ryšiai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] j1w9pqbgv2ee9nnog0uvd2abg9b7kc1 0 4301 13839 9941 2026-09-25T08:27:40Z Knutux 3974 13839 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną žmogų, grįžtantį iš darbo namo per tiltą, nustūmė vėjas ir labai sumušė. Jis verkdamas išlipo iš upės, parėjęs namo, papasakojo pačiai, kad jį vėjas numetęs nuo tilto, o už tai eisiąs skųstis. Pati draudė, bet žmogus jos neklausė. Šiam nuėjus į dvarą, teisėjai ir raštininkai iš jo pasijuokė ir išvarydami manė, kad jis paikiojąs. Bet vienas raštininkas juokais pasakė: – Kad gerai sumokėsi, aš tau duosiu laiškelį. Tas žmogus, užmokėjęs jam, nunešė tą laiškelį ir užkabino ant kryžiaus, tardamas: – Viešpatie, daryk gi man bylą su vėju, kuris be reikalo stumdo mane. Kai atėjo diena, paskirta į teismą stoti, tas žmogus pirmiau atvyko, ir iš jo visi dvare juokėsi, kad toks negirdėtas paikis atsiradęs. Tą pačią valandą, kurią laiške buvo rašyta stoti vėjui į teismą, pakilo baisus viesulas, ir tuo sykiu žmonės pamatė, kaip pratėgiui atvažiavo ketvertu arklių baisus ponas su didele galva tarsi puodu, apklastytu geležiniais lankais. Įėjęs į teismą, paklausė: – Kur tas žmogus, kursai apskundė vėją? – Aš čion, – atsiliepė žmogus. – Nuo tilto ne aš tave numečiau, bet mano brolis, kursai šiandien nuvažiavo svetimon šalin į pokylį. Kai jo nėra namie, aš į jo vietą atvykstu, ir jis man liepė nesibylinėti, bet susitaikyti. Už tai te tau pinigų maišą. Tas žmogus labai nudžiugo, o vyriausiasis teisėjas, atėjęs pas vėją, tarė: – Kam tu kvailiui davei tiek daug pinigų? Kad tu man būtum pusę davęs, būčiau aš tavo pusėn bylą išsprendęs. O vėjas, matydamas, jog čia ne pagal teisybę bylinėjamasi, brakšt teisėjui galvą nusuko ir pametęs nuėjo po dvarą pasivaikštinėti. Einant tam žmogui namo, išbėgo priešais raštininkas ir prašė, kad dar duotų jam už laiško surašymą. O žmogus atsakė: – Palauki, eisiu paklaust vėją, ar gali taip daryt, ar ne. Raštininkas nudūlino nosį nuleidęs namo, sakydamas: – Galą gauki tu su savo pinigais ir su vėju! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] j61k02hicd0z26i4xvn7ncek1ep3bio 0 4302 13986 9942 2026-09-25T10:38:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13986 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Šeimininkė nešė miltus iš klėties su gelda. Vėjas papūtė ir išdulkino visus jos miltus iš tos geldos. Ta šeimininkė padavė vėją į teismą. Teisėjai pašaukė abu į teismą. Šeimininkė atėjo, bet vėjo nebuvo, ir niekas nežino, iš kur jis pučia ir kur jis pučia, nė kur jis gyvena. Tie teisėjai sumanė pasiklausinėti ten esančių žmonių. Tuoj pasišaukę ūkininką, paklausė: – Ar tau vėjas reikalingas? Tas atsakė: – Mažai, tik rudenį, kada klojime grūdus vėdinu, o daugiau man vėjo nereikia. Na, tai su tuo tiek. Teisėjai pasišaukė kalvį ir jį klausė: – Ar tau vėjas reikalingas? Kalvis atsakė: – Kada man reik vėjo, tai aš turiu savo vėją – dumples, su tom pasipučiu – kito vėjo man nereikia. Teisėjai: – A, tai tau vėjas nereikalingas. Pasišaukė malūnininką ir jį klausė: – Ar tau vėjas reikalingas? Tas atsakė: – Kaipgi, kad man vėjo nebūtų, tai man badu reikėtų numirti. Teisėjai: – Kad tau vėjas taip reikalingas, tai tu sau tą vėją ir valdyk, kad jis nepustytų kitiem iš geldos miltų, ir tu tai bobai skriaudą atlygink. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 0j8if3287l7fzkh2q8oxik72djoujx5 0 4303 14149 9943 2026-09-25T10:53:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14149 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus vėtė rugius kluone. Kai tik mes su šiūpele – vis pavėjui. Užeina už durų – pro duris vėjas pučia ir pelus ant rugių neša; užeis nuo peludės – iš už peludės vėjas pučia. Vėtė vėtė dar valandėlę, bet taip jau ant vėjo įniršo, jog, išsiėmęs lenktinį peilį, kaip paleis pro duris! Vėją tarytum kas ranka atėmė! Gražiai dabar sau rugius išsivėtęs, išeina žmogus už kluono peilio ieškoti. Peilio nėra, tik aplašinta krauju žemė. Jis dar toliau sekęs pagal kraujo lašus ir atėjęs į girią. Stovi čia dailus butelis. Įeinąs į vidų, žiūrįs – senas senis guli, serga. – Ar neradai tu mano peilio? – paklausė žmogus. Su šiais žodžiais senis parodęs savo veidą, didžiai peiliu pervertą. – Aš tą peilį atiduosiu, tik tu pūstelėk sykį į šitą dūdelę, – ir padavęs žmogui į rankas dūdutę. Šis pūstelėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namo išdrožęs. Pareinąs namo – o čia nė vienos trobos, tik akmenys iš pamatų likę ant vietos. Taip pats nupūtė savo namus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 0n42wfitcxmhbwelj971nb5gg040vux 0 4304 14148 9944 2026-09-25T10:53:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14148 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bernas arė lauką ir atsisėdo pavalgyti pietų. Bevalgydamas pamatė, kad per lauką slenka toks žemės sūkurys. Jis galvoja: „Kad neužeit ant manęs – apneš žemėm.“ Kaip tik tiesiai ant jo! Įpykęs jis paėmė peilį ir metė į tą sūkurį. Kai nuėjo sūkurys, eina ieškot – nebėr peilio. Žiemą nuvažiavo į Rygą su kūliais. Pardavė kūlius, jau ruošiasi eiti apsipirkti, prieina toks ponaitis vokietukas, išima peilį ir sako: – Ar tavo tas peilis? Sako: – Mano. – Na tai, – sako, – žinai ką: daugiau taip nesimėtyk, kai aš važiuosiu! Va matai, peilis tavo, o jis man tiesiai palei ausį įsmigo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 3po04o919petbvjhkrg8fs7xy5po411 0 4305 14192 9945 2026-09-25T10:57:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14192 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bus gal prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų. Viena Daugėliškio parapijos Antakmenės kaimo boba vasarą ant klonienės paklojo drobinį audeklą balti. Tik kad užėjo viesulas, susuko audeklą ir nunešė. Boba pamatė, kad nunešė audeklą, išbėgo oran, žegnoja viesulą ir rėkia: – Ai Dievuliau, velnias audeklą nunešė! Viesulas suko apsuko audeklą, nešė apnešė, vėl atgalio atnešė ir bobą audeklan susuko. Bet taip susuko, kad pati negalėjo atsukt, net žmones šaukė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] gus4o5o213h34cui6i14aq3hb127o5j 0 4306 14191 9946 2026-09-25T10:57:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14191 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viesulą seniau žmonės vadino derliaus tekiu. Jei per metus jis dažniau pasirodo, pasikelia – būna derlingesni metai. Tada žmonės sakydavo: – Šiemet bus geras derlius! Jei staiga pakyla viesulas – velnias eina pietauti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] mlp5hl8slyh2sge8nigpplkrfnsxjt2 0 4307 14138 9947 2026-09-25T10:52:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14138 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viesulas kai eina, tai sakydavo: velniukas! Kai mes pamatydavom viesulą, tai sakydavom: – Suka masuka balnelis! Jonas Aleliūnas Joniškio sodžiaus, Velykių parapijos pamatė viesulą ateinant ir pasakė: – Suka masuka balnelis! Na, tai jį visą apipylė žemėm. Šį posakį mes žinojom nuo senų žmonių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 2wyiy4p32z5upo2db3oj962z6008pmo 0 4308 14037 9948 2026-09-25T10:43:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14037 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bus gal prieš kokį septyniasdešimt metų, kai Rainių kaimo, Salako parapijos piemenys ganė lauke. Ir pasikėlė viesulas. Viesulas pagavo vieną piemenį ir, aukštai pakėlęs, nunešė. Nunešė ir ant aukštoko kalnelio jų pačių lauke sveiką ir gyvą pastatė. Tą kalnelį vietiniai žmonės vadina Bažnyčiakalniu. Sako, ten senyboj buvo bažnyčia. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 301ejasu69cfmzyqcyau0yt7nw4g32s 0 4309 14050 9949 2026-09-25T10:44:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14050 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Paskalvių Razumo tėvui su piemeniu kiaules ant Skalvės per pietus beganant, baisiai didis sūkurys užkilęs, ir juodu su visomis kiaulėmis žemyn lyg šluote nušlavė, bet nieko nepadarė. Juodu išsigandusiu, Skalvės link atsisukusiu abudu pamatę ant kalno krašto juodą vyrą su raudonomis kelnėmis bestovintį, kuris, aiškiu balsu nusijuokęs, prapuolė. Tai atsitikę apie 1819 metus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] g98i2jl7y6lr99uqmrxfswv52f6zqy2 0 4310 14151 9950 2026-09-25T10:53:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14151 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienam žmogui, lauke mėšlus bekratant, labai nusibodo, ir jis, apie pabaigtuves begalvodamas, pamatė vėjo sūkurį atūžiant. Jis tuoj, du peiliu pagriebęs, ant sūkurio tako kryžmai susmeigė. Sūkurys, iki čion atūžęs, visai nutyko. Tada pasirodė kažkoks senukas, klausdamas, kodėl jį sulaikęs ir ko norįs už praleidimą. Darbininkas atsakė: – Iškratyk tuos mėšlus ant lauko, tai aš tave paleisiu. Jiems sutarus, ūmai didelis sūkurys užkilo, į kurį tas senuko pavidalo velniūkštis prapuolė ir mėšlus, lyg pelus iki padangių lakindamas, gražiai iškratė. Besidžiaugdamas darbininkas tuodu peiliu ištraukė, ir tuomžyg sūkurys per tą vietą tolyn nuūžė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 9ud0o48u1pqkcuyqqouq7jx9tw14zf4 0 4312 14204 9954 2026-09-25T10:58:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14204 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienas senis su sene išėjo šienauti. Bešienaudami labai pavargo ir atsigulė poilsio ant šieno kupetos. Tuo tarpu mato senis, kad kas žirnius čiužina, lyg kas su kaušu žirniauna. Tada senis sako senei: – Pažiūrėk, bobut, kas ten žirnius čiužena? O senė pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako: – Vaje vaje! Tai vištalakis žirnius raško! Kai tik senė paminėjo vištalakį, ir įvyko su ja stebuklai: jos čipkas nukrito nuo galvos, o sijonas užsimovė ant galvos, kad bobutė negali iš drabužių išsikapstyti ir tik rėkia: – Seni, seni, gelbėk! O seniui juokai. Jis tik žiūri ir plyšta juokais. Jam nuostabu, kad senės sijonas ant galvos užsimovė. Vištalakiu yra vadinamas viesuliukas, kuris stulpu ant kelio smėlį susuka. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] ows7emk7ibhuegt14a15qdeat6m9i1s 0 4313 14114 9955 2026-09-25T10:50:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14114 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ėjo sykį vienas žmogus pro kryžių. Žiūri – po juo sėdi trys vyrai: vienas buvo labai raudonas, antras – labai baltas, o trečias – nei šioks, nei toks, storlūpis. Pamatęs juos, žmogus nusigando, pakėlė kepurę kryžiui ir greit vėl nuėjo. Atsisukęs žiūri – kad jį atsiveja tie trys žmonės. Prisiviję klausia: – Prieš kurį tu nusiėmei kepurę? Žmogus labai bijojo ten buvusio storlūpio, todėl sako: – Tam storlūpiui. Raudonasis jam sako: – Žinok, žmogau, kai ateis vasara, aš tave sudeginsiu – aš esu saulė! Storlūpis sako: – Nebijok, žmogau, aš esu vėjas: papūsiu šaltu vėju – ir tu nebijosi to karščio. Tada jam sako tas baltasis žmogus: – Ir aš tau atkeršysiu. Aš esu žiema, aš tave sušaldysiu! – Nebijok, – sako jam tas storlūpis, – aš pradėsiu pūsti šiltu vėju – tai ir sniegas pradės tirpti. Džiaukis, žmogau, kad pataikei kam kepurę pakelti, – dar pasakė ir nuėjo vėl sau. O žmogus smagus nuėjo savo keliu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] fly3fe92fzr9y1aij11vvv8fycbycrv 0 4314 14112 9956 2026-09-25T10:50:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14112 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Saulė ir vėjas derėjęsi, kuris nuvilksiąs žmogui sermėgą. Vėjas pirmas ėmęs pūsti; pūtęs smarkiai, pūtęs palengva – žmogus vis su sermėga ir su sermėga. Tik saulė ėmus šildyti – žmogus tuoj ir nusivilkęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vėją]] 5qak04ba8udoyncljd87lg036ei615o 0 4315 14228 9957 2026-09-25T11:00:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14228 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėje kartą buvusi labai šalta žiema. Vienas keleivis keliavo tolimą kelionę. Atėjo naktis, ir jis neturėjo kur pernakvoti. Beeidamas per mišką, rado mažą trobelę. Jis įėjo į tą trobelę, pasisveikino, o senis, sėdėdamas ant krosnies, nieko jam neatsakė. Keleivis paprašė nakvynės, o jis vėl nieko neatsakė. Keleivis nusitaisė ir atsigulė. Paskui keleivis išėjo laukan savo reikalo. O tas senis, kur sėdėjo ant krosnies, nulipo ir užkišo duris. Keleivis, būdamas plikas lauke, kone sušalo, bet paskui rado mažas dureles ir įlindo. Jis ten rado šešias avis, jas nusmaugė ir apsidėjo save, kad nebūtų šalta. Rytą anksti keleivis atsikėlė ir įėjo į trobą drabužių atsiimti. Duris rado atkištas ir įėjo. Pasiėmęs drabužius, pasakė sudiev ir išėjo, o senis, sėdėdamas ant krosnies, nieko neatsakė. Tas senis buvo šaltis. Jis manė: „Kaip nesušalo tas žmogus, būdamas plikas lauke?“ Jis padarė dar didesnį šaltį, manydamas, kad keleivis sušals. Tas šaltis, užbėgęs keleiviui už akių, ir sako: – Ar nešalta? – Šalta tai šalta. Kur aš nakvojau, ten to žmogaus šešios avys sušalo! Šaltis tuoj padarė atlydį ir grįžo namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] qi5m40wzn10cafxdqotaqccyevi69xg 0 4316 14146 9959 2026-09-25T10:53:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14146 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kūčių dieną vidury valgymo vyrai išbėgdavo sodan ir bėgdavo apie obelis, kad obuoliai nekirmytų. Vienas žmogus išbėgęs, o buvę baisiai šalta. Ir šaukiąs: – Šalti, šalti, eik Kūčių valgyt! – Kai aš nueisiu, tai tavo vieno darbininko nebus. Tas išeina ir žiūri, kad jo arklio nebesą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] s0kq470xsz7z8pp3q1uwdl49zuksr1m 0 4317 14013 9960 2026-09-25T10:41:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14013 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitąsyk trys mėnesiai pradėjo taip kalbėtis. Sausis gyrėsi, kad daugiau už visus gali šaldyti. Sako: – Aš galiu poną vilkuose sušaldyti. Atsiliepė vasaris: – Aš tai galiu sušaldyt veršį karvėje, o tu giries, kad poną vilkuose sušaldytum. Dar tu šito prasto žmogaus apdriskusio, kur ana važiuoja į girią, nesušaldysi! – Naje! – atsiliepė sausis ir pradėjo tą žmogų šaldyt. Tas žmogus, iššokęs iš rogių, bėgt, rankas muštis; nubėgęs į girią, ėmė medžius kirst; prisikirtęs tuoj pėsčias namo! Šaltis žiūri, kad tas žmogus, priešingai, ima šilt, ir turėjo pamest šaldęs. Vasaris sako: – O ką, ar sušaldei? – Kur tu jį sušaldysi! Kaip ėmė bėgt, man su rankom per snukį mušt, ir turėjau pamest šaldęs! Tada kovas ir paniekino sausį, išjuokdamas: – Aš, – gyrėsi kovas, – tai galiu šaldyt, medį iki šerdžiai sušaldau! Tik vargas, kad saulė man dieną neleidžia. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2pt74d1w1319kzt1n8yil64bseeg8ok 0 4318 14113 9961 2026-09-25T10:50:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14113 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Petrinių rytą saulė danguje šoka, o Joninių – puošiasi. Jaučius kai ganydavom, žiūrėdavom, kaip saulė juostomis puošiasi, šokinėja ir ritinėjasi. Dabar jau taip nematyti. Gal mano akys kitokios pasidarė? [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9qqqunys2hfugvgl8ejlpzvyiabs9wu 0 4319 14115 10140 2026-09-25T10:50:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14115 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dirbo dvi mergos lauke. Pailsusios atsigulė pailsėt. Ir jos ilgai pamigo. O jų daug darbo buvo dirbta ir jos negalėjo pailsėti. Mato, kad užpuls naktis, tai jos prašė saulutę, kad nenusileistų, kad jos spėtų darbą užbaigti. Saulutė paklausė, greit nenusileido, palaukė, kol jos užbaigė. Kai jos darbą užbaigė, saulutė nusileido. Jau jos rengėsi eiti namo, jau buvo naktis, kai išgirdo lyg balsą tokį: – Kad jūs, mergelės, taip užšaltut, kaip mano pirtis užšalo! Mat saulė turėjo eiti pirtin, bet, mergaičių prašoma, nenusileido ir nesuspėjo nueiti į pirtį. Toji užšalo. Ir ūmai tos mergos mirė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 6visv1dgci1qoqg1xkfymdx0dvaai3s 0 4320 14014 10141 2026-09-25T10:41:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14014 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai mėnulis užžibina bulves, tai bulvės būna žalios. Kai užžibina žmogų, tai tas miegodamas vaikščioja stogais. Pas mus buvo piemenaitis. Kai mes jį samdėm, motina pasakė, kad jis yra mėnulio užžibintas. Jis naktį atsikelia ir lenda per pirkią, išvertęs akis. Aš jį pasiguldžiau prie savęs ir kartą pliaukštelėjau per užpakalį plaštaka. Kai užkirtau, ir pragaišo tas užžibėjimas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] aj079ewo878vss4jdcwoisysoukdx1j 0 4321 13860 10142 2026-09-25T10:26:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13860 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano senelis važiavo pas mergeles ir sako, kad buvęs dangus atsidaręs. Sako, tokia nežemiška šviesa! Kad jis išsigandęs ir kepurę nusiėmęs. Sako, kad atsidarė – blūūūmt, taip kaip durys atsidarė. Jis važiavęs nakties laiku per grabnyčias. Baisi šviesa tokia, labai graži! Paskui džynkt kaip durys užsidarė – ir daugiau nieko nebebuvo, ir nebematė daugiau nieko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9etdfph6oltpqrbhotuk4jhujfbumi4 0 4322 14253 10143 2026-09-25T11:02:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14253 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau žmonės pasakodavo, kad, kai žmogus užgimsta, ir nauja žvaigždė kartu sužiba – kiekvienas mat turi savo žvaigždę. Jeigu išeitum giedrą naktį, kada matyti daug žvaigždžių, ir imtum, į jas žiūrėdamas ir rodydamas pirštu, minti, skaityti, sakytum: „Gal šita mano? Gal šita mano?..“ – kokius penkis–dešimt kartų, ir jei pataikytum parodyt tą savo žvaigždę, tai staiga numirtum. Tai niekas taip ir nedrįsdavo daryti – nemindavo tų žvaigždžių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] l9uido5izy1zz9xy7edzrbv9l3cbc80 0 4323 13939 10144 2026-09-25T10:34:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13939 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvę po lietaus. Kad nudavė būrys, tai visur iš vieno šlapia paliko. Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo. Kaip tik tuo laiku, kai aš pro kūdras ėjau, žiūriu – ant praėjusio debesio laumės juosta taisosi, taisosi. Didelė didelė, per visą dangų. Ir jos vienas galas pamažiukais eina, eina, slenka, slenka – matyti, kaip slenka. Ir prislinko visai netoli manęs, ir – makt į kūdrą. Žiūriu, kas čia bus. Tai kaip tik makt į kūdrą, tai tuoj sriūbt vieną kartą! Žiūriu – jau vandens mažai kūdroje. Kitą kartą tik sriūbt! Jau visiškai nebedaug vandens beliko. Trečią kartą sriūbt! Ir dyka kūdra. Bet taip dyka, kaip sunkte išsunkta. Tik varlės išsigandusios visos po dugną šokinėja. Kelios mažos žuvelės plekšt plekšt uodegėlėm į dumblyną. Tai tu tik pagalvok: sriūbt, sriūbt – per tris kartus, ir baigta. Ir kai tik kūdrą išsriaubė – tuoj tos laumės juostos galas slenka, slenka pamažu tolyn – ir nuslinko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 7cleie16jzvelgjt49l491lu3jqzvpz 0 4324 13991 10145 2026-09-25T10:39:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13991 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nusipirkau dvivamzdį šautuvą, sakau, eisiu pasergėti prie upelio ūdrų. O buvom du medžiotojai, ne iš vieno lizdo buvom mudu. Sutarėm, kad tokią valandą abu sueisim šiton vieton. Jam artimesnis kelias, o man toliau. Tai aš išėjau dešimt minučių pirmiau. Nuėjau prie to upelio. Ten jo nėra. Pasiieškojau tokį kelmą, kur medis nukirstas, ir sėdžiu prie to upelio. Štai ateina pora ūdrų, manau – paimt. Tik bėga toks mažytis kaip vieno mėnesio vaikutis. Bėga kitoj upelio pusėj. Pribėgo prie tokio žilvičio, kur skersai upelio išlenktas, – už to žilvičio ir šakute eina kiton upelio pusėn. Atbėga prie manęs ir siekia kelių, siekia galvos. Man nemalonu – ką jis turi bendra su manim? Aš jį pačiupinėju – šaltas ir atrodo, kaip ką tik gimęs. Aš jį bakst į vandenį numečiau. Jis iš karto nuskendo. Paskui išlenda ir vėl kabinasi. Ir kitą kartą išlindo, ir visas šlapias lipa nuo kojų iki krūtinės. Aš stoviu. Užlipo antrą kartą. Aš paėmiau už kojukės ir daviau į tą kelmą. Aš jį mušiau į kelmą, o jis vis vienodas, nesudūžta, nesudaužiau. Kai jis pasidarė ne toks greitas, o gležnas, aš jį vėl į tą vandenį. Tą minutę atvyko ir mano draugas. Aš jam papasakojau, ką mačiau. Jis sako: – Dėl to aš tave ir kviečiau šičia – ir man tas buvo pasikartoję. Mes pasėdėjom, ir jis nebepasirodė. Kai numečiau jį trečią kartą, prapuolė vandeny. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] qv5cuhuar97nhn74jo49jj55osjg7lt 0 4325 13948 10146 2026-09-25T10:35:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13948 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Jūros gilumoje taip pat yra mūrai, vieškeliai, miškai ir žmonės, tik viskas daug gražesni. Ten yra net jūrų karalius. Jis valdo jūrų žmones. Kartais sirenas išleidžia pažiūrėti virš vandens. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 50yx4f0j2rno88zabw3u08i2nboaakh 0 4326 14059 10147 2026-09-25T10:45:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14059 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėvelis kadaise buvo jūrininkas. Jis sugavo tokią žuvį – pusė žmogaus, pusė žuvies. Ir paleidęs sako: – Kad ji taip graudingai į mane žiūrėjo – gal ir ji sielą turėjo? Tai ir paleidau. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 567i3luhfu9hatcojlk63n9q48bii07 0 4327 13996 10148 2026-09-25T10:39:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13996 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Yra tokia salikė Karklėnų ežere. Ir vakarais ant tos salikės išplaukdavo tokia mergaitė – pusė žmogaus, o nuo pusės – žuvis. Ir ten ją norėjo nutykot pasislėpę, pamatyt, bet niekaip negalėjo surast. O jau kasos, kasos! Dieve susimilk, kokios gražios! Ir dabar galbūt ji tebėra, jos niekas nesugavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] rbp5vj6t5jb505sx5rfjjhs20rqlzfk 0 4328 14256 10149 2026-09-25T11:03:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14256 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėj buvo dideli vandenai. Ir žuvys išgalvojo giesmes. Buvo tokios žuvys – pusiau žuvis, pusiau moteris – ir dainavo giesmes. Nuo jų ir žmonės ėmė giedot. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ihiau7bauufzki4r4m9anpqf7x8965m 0 4343 13901 10178 2026-09-25T10:30:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13901 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Išeina iš ežero ant uolos, sėdasi mergos eile ir gieda. Gieda, gieda, tada klausia žmonių: kada bus pasaulio pabaiga? Jei pasako, kad negreit, tada suspiegia ir – vandenin. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] gjp95o09ar1u0hclwaexa06uxf341ol 0 4344 14120 10179 2026-09-25T10:50:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14120 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mūs tėtukas kažkur regėjo, bet kur – nežinau. Tai jos (tos sirenos) paleistos į kažkokią vonią. Kasa ilgiausia ant tos uodegos guli, ir rankos yra. O nuo pusės – jau žuvis. Vadino sirenomis. Ir verkia, baisiai jos verkia – labai laukia pasaulio pabaigos. Tada jos bus kaip ir visi žmonės. Sako, yra ir vyrai, ir moterys; iš plaukų galima suprasti, kad vyras. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 8tyutwampcqraw3vb1hh3lq36ctx06r 0 4345 14134 10180 2026-09-25T10:52:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14134 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žvejai žvejojo Nemune ties Plokščiais ir užmetė tinklą į tokią įlanką, kuri buvo kaip bala Nemuno krante. Užmetę tinklą, ištraukė didelę nei žuvį, nei žmogų. Ji buvo labai graži, turėjo geltonus plaukus ir labai mažas ir trumpas rankas. Vietoj kojų buvo lyg žuvies uodega. Žvejai ją parvežė namo, padarė didelę skalbtuvę ir įleido į vandenį. Vandenį veždavo iš Nemuno, šis buvo dešimt kilometrų nuo tos vietos, kur undinė. Kas antrą dieną jai mainydavo vandenį. Ir eidavo žmonės iš visur jos pažiūrėti. O ji, kai daug prieidavo žmonių, užsileisdavo savo gražius garbanotus plaukus ant veido ir drūčiai verkdavo. Tik tos žvejo žmonos, pas kurią buvo, nebijodavo. Kai būdavo gražus oras, ji gražiai dainuodavo. Jos buvo labai gražus balsas, kokio neturi nė vienas žmogus, tik žodžių, ką ji dainuodavo, nebuvo galima suprasti. Visi žmonės iš aplinkinių kaimų ėjo jos pažiūrėti. O kai jau niekas nėjo žiūrėti, tada ją vežiojo po miestelius. Kai jau nusibodo, nuvežė atgal į Nemuną ir paleido. Tai ji tris kartus iškilo ir lenkė galvą atsidėkodama, kad paleido. Ir trečią sykį kai paniro, daugiau nebeiškilo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] o01e9jn0l9cz6l77fe09d65xigcemmy 0 4346 14119 10181 2026-09-25T10:50:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14119 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus pagavo sireną ir sireniuką. Parsivežė namo ir įleido į kubilą. Sirena verkė verkė, kad ją pagavo. Žmogui pagailo jos ir, nuvežęs prie jūros, paleido. Sireniuką jis norėjo sau pasilikti. Sirena neina nuo kranto – žiūri į žmogų ir verkia vaiko. Žmogui pagailo sirenos ir paleido sireniuką. Tada ji linksma su vaiku nuplaukė į jūrą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] gaypswns4dag3ub36jhn9hotjb8dxnx 0 4347 14016 10182 2026-09-25T10:41:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14016 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senais laikais vandenyje gyveno narės. Iki pusės jos būdavo moters pavidalo, o nuo pusės – žuvies. Narės labai gražios, kaip laumės. Naktimis, patekėjus mėnuliui, jos išlįsdavo ant vandens, šokdavo rateliu, dainuodavo. Tuo metu jos būdavo ypač gražios – nuo jų raibuliuodavo visos vaivorykštės spalvos, jos visos spindėdavo, žėrėdavo. Ne vienas susigundydavo pasižiūrėti į šias gražuoles. Bet tokiems smalsuoliams būdavo galas – narės atkeršydavo jiems už smalsumą ir nuskandindavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 300j54fl8s9ks04lmfllzcilt7e01t1 0 4348 14257 10183 2026-09-25T11:03:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14257 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dar mano tėvas pasakodavo, kad kažkoks žmogus nuvažiavęs Žagarinės miškan samanų. O buvęs šeštadienis. Jis rauna samanas ir girdi – ežere, – tik nežinau, ar Luodžio, ar Žagarinės, – triukšmą. „Na, – mano sau, – šiandien žydams šventa, kas ten gali žvejoti?“ Na, nuėjo prie ežero ir žiūri. Agi nendryne sėdi koks žmogus, plaukais apsileidęs, ir kai sušvilpia, tai karšiai uodegom pūkšt, pūkšt, pūkšt. Tai, sako, ten buvęs žuvų piemuo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] f2377nb567mqu9t412fruzohpz98or1 0 4349 14258 11399 2026-09-25T11:03:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14258 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienas žmogus važiavo į vestuves. Važiuodamas pro ežerą, rado bežvejojančius žvejus, kurie buvo pagavę labai daug žuvų. Atvažiavo tas žmogus į vestuves, įėjo į pirkią ir sako: – Kai važiavom pro ežerą, tai kad pagauta žuvų tokia baisi daugybė, net tinklai nekelia! Kai tik šitaip pasakė, nuo koptūro nusirito kažkoks juodas kamuolys net su malkom! Tai buvo žuvų sargas. Kai nubėgo į ežerą, tai kiek rado tinklų vandenyje, tiek ir nutraukė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] gft8nuv43bxirsyx6l8wgx4fn9las08 0 4350 14229 10185 2026-09-25T11:00:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14229 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Už Zarasų yra kaimas Bachmatai. Netoli to kaimo kažkur yra ežeriokas Šauliukas. Jeigu kas eina žuvaut į Šauliuką, reikia tylom kalbėti: „Einam žuvaut į Šauliuką.“ Tai pagaus žuvų. O jei garsiai kalba vienas kitam, tai jau nepagaus. Kartą kažkur netoli Šauliuko kaime buvo vakaruška. Per vakarušką kažkas Šauliuke žuvavo. Ir kad pagavo žuvų! Buvo beveik pilnas laivas! Tie žvejai iš karto negalėjo žuvų parnešt namo. Nunešė kiek ir vėl eina prie ežero. Eidami užėjo vakaruškon. Užėję sako: – Va jūs čia šokat! O mes kiek daug žuvų pagavom Šauliuke! Tik sulig tais žodžiais kadgi davėsi visos malkos nuo koptūro žemėn. O kai jie nuėjo į ežerą paimt žuvų, tai rado dyką laivą – visos žuvis išpiltos iš laivo ežeran. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] e3w6mbkou17ll74f9ix2s7vnhmv6uaj 0 4351 13873 10186 2026-09-25T10:28:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13873 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ieva Bulkaitė vakare ganė arklius. Kūreno ugnį. Tik pamatė – nuo ežero ateina labai didelė boba. Kojos nepaprastai didelės, vyžotos. Priėjo prie ugnies, pašildė kojas – pirma vieną pašildė, o paskui kitą. Bobos nosis be skylelių. Tada kai ėjo, ir įėjo ežeran. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] a5fc0ns2yh4ya9j2lmnvgjg2jro22rm 0 4352 13982 10187 2026-09-25T10:38:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13982 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kadaise Sarapiniškių kaime gyveno Beliauskai. Tai kartą šventą dieną, pačią dvyliktą, atėjo pas juos du žmonės – vyras ir moteris – ir sako Beliauskui, kad girdėjo jie, esą Beliauskas parduoda karvę. – Iš kur jūs? – klausia Beliauskas. – Tai nepažįstate? Mes gi iš Rakėnų kaimo, Macijauskai. Bet dėl karvės jie nesusitarė. Tai Beliauskas juos palydėjo. Bet iš namų jie eina ne link Rakėnų kaimo, bet visai priešingai. Tas mano, kad jiem ten ir reikia. Priėjo prie ežero abu tie „Macijauskai“ ir įėjo ežeran. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2mpsqt2x10suvr0gz338iay510ehi86 0 4353 14209 10188 2026-09-25T10:58:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14209 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dambrovičių (Ragainės pavieto) Burba matė mėnesienos vakarą šalia jo trobų esantįjį ežerą didžiai sukunkuliuojant ir iš to kunkulo mažą vyrytį iškylant, kuris tiesiog pro vartelius į jo kiemą užėjo ir nesustodamas pro kitus vartus vėl žemyn nupėslino. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] m3w17jptg5ga7mcw6n8x17ixyb99pls 0 4354 13895 10189 2026-09-25T10:30:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13895 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Netoli Širvaičių yra didelės pelkės, Tyruliais vadinamos. Ten buvęs didelis ežeras, kuris užžėlęs, ir tik vietomis yra akys. 1863 metais tose pelkėse yra prigėrę labai daug lenkų. Rusai, bekariaudami su lenkais, užvarė lenkus į tas pelkes, ir ten daug jų prigėrė. Kartą žmogus atėjęs į tas pelkes ančių šaudyt. Ten buvę labai daug ančių. Jos plaukiojo po akis ir rinkosi sau maisto. Atėjęs žmogus įlindo į karklyną ir laukia. Betupėdamas karklyne, pamatė būrį ančių ir labai nudžiugo. Nemažai jų prisišaudė. Žmogus dar labiau nudžiugo, nes antys buvo riebios. Paskui, krūme betupėdamas, pamatė kitą žmogų, kuris, iškišęs galvą iš vandens, rankomis įsikibęs į krantą, ėmė į jį žiūrėti. Medžiotojas, pamatęs mėnesienoj prie vandens bjaurias akis, labai persigando. Nieko nelaukdamas, nepasiėmęs nei ančių, leidosi bėgti namo. Parbėgęs viską papasakojo namiškiams. Kitą dieną nuėjęs neberado ančių – jas buvo paėmęs tas žmogus, kuris buvo galvą iškišęs iš ežero. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lgk4apn95x032cuaytq1r3vren4cmzo 0 4355 14060 10190 2026-09-25T10:45:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14060 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dusetų ežere gaudė žvejai žuvis. Vieną valkšną traukdami, labai sunkiai traukė. Ištraukė labai daug žuvų, tarp kurių buvo viena žuvis labai graži ir ant galvos turėjo karūną. Visiems pažiūrėjus, savininkas liepė paleisti žuvį, nes karalius turi valdyti savo karalystę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] pkcqshttiljs1twts4n06r1deawmuh0 0 4356 13945 10191 2026-09-25T10:34:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13945 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nevėžos ežere Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje, pagavo daug karšių, tarp kurių vienas buvo su karūna. Jo nepaleido, bet vežė miestan. Visas kelias, kur žuvis vežė, buvo kruvinas. Nuo to laiko tam ežere žuvų niekas nepagauna, mat, žuvus žuvų karaliui, žuvo ir jos. Dabar tam ežere nė su žiburiu nerasi karšio. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 91pmhbjg77j6mdndap64fo1p6xr1nkt 0 4357 13894 10192 2026-09-25T10:29:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13894 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Prieš karą, kai aš dar buvau maža, mano tėvelis Juodeikių ežere, netoli Šiaulių, gaudydavo žuvis. Jiems begaudant, vieną sykį įkibo tokia didelė žuvis, kad net arklį reikėjo į tinklą kinkyti jai ištraukti. Parvežę susūdėm tą žuvį, tai iš jos buvo geras puskubilis mėsos. Po to naktimis vis kažkas tėvelį išmesdavo iš lovos ir vis rėkdavo: – Atiduok mano kiaulę! Mes patys matydavome, kaip jį mesdavo ant grindų iš lovos. Paskiau vis tiek reikėjo sumesti tą žuvį atgal į ežerą. Sumetus tėvelio jau nebemėtė iš lovos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 686tpq5bws4o71qguclljjsmj9hotmk 0 4358 14224 10206 2026-09-25T11:00:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14224 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viename ežere sugavę labai didelę žuvį su striuka uodega. Namie susūdę jos mėsą. Naktį ir ėmę po paežerę šaukyt: – Čiuka čiuka, striukuodege! Ir šaukindams atėjęs namo. Po langu ėmęs prašyt: – Atiduok mano kiaulę. Tie žmonės rytą nuvežę tą susūdytą žuvį, į ežerą suvertę. Daugiau nieko nebegirdėję. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] jjztxy21582jztfgvvmdgng4tohx2ek 0 4359 14058 10207 2026-09-25T10:45:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14058 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Miške, už kilometro nuo mūsų, yra nedidelis ežeriokas. Tą ežerioką vadina Glūšoku. Tam ežere nėra jokių žuvų. Bet jis gana gilus. Atsirado žmonių, kurie įleido žuvų, kad pasidaugintų. Bet už kelių dienų rado visas žuvis, visas, kiek įleido, pakartas ant medžių šakų. Nuo to laiko ten žuvų niekas neleidžia, ir žuvų, kaip nebuvo, taip ir nėra. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9u2lczbl1r3cuy7a9euozt3n5agdfrs 0 4360 14137 10208 2026-09-25T10:52:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14137 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Almajo ežere mano senelis žuveliavo. Naktį jis pastebėjo labai didelį lydekaitį. Tai žeberklais jam kaip davė, neišlaikė žeberklo – ir nuėjo su žeberklais tas lydekaitis. Jie dviejuose buvę. Sako, sušalom, išsiyrėm į krantą, susikūrėm ugnį ir atsigulėm. Sako, mūsų užmigta. Tai tada, sako, pamatėm – ateina žeberklai iš ežero, o nei žmogaus, nei žuvies. Jie prie sienojo gulėjo, ir kaip davė šitie žeberklai medin, tai visa geležis sulindo! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0cr7j8swjxld9xpuftd9la1ii6169dl 0 4361 13880 10209 2026-09-25T10:28:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13880 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną dieną aš su savo draugėm sumaniau eiti vėžiauti. Ėjom trijuos. Atėjom prie ežero. Viena turėjo šiaudų ir švietė, kita brido ir gaudė vėžius, o aš nešiau pagautus. Naktis buvo labai rami, nė kokio vėjelio, vanduo ežere ramus ramus. Tik žiūrim – ateina didelė vilnis. Bet mes nelabai į ją žiūrėjom ir toliau bridom. Paskui vėl vilnis. Manom sau, iš kur tos vilnys, kad nėra nė kokio vėjelio? Tik pakeliam akis, žiūrim – atplaukia iš ežero vidurio vėžys baisiai didelis. Uodega kaip suolelis. Ta uodega tik luop luop per vandenį ir kelia vilnis. Tai mes kaip nusigandom, kaip bėgom namo! Palikom ir vėžius, ir šiaudus! Kai papasakojau namie savo motinai, tai sako: – Gerai, kad bėgot, čia buvo pikta dvasia. Būt dar ežeran įtempus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 4ntwwdom171njc58pa7fhlq2wsi48l7 0 4362 13955 10210 2026-09-25T10:35:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13955 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano tėvas pasakojo. Nuėjo žuvaut Gulbinio ežeriukan. Nieko nesugavo. Nusiyrė su laiveliu toliau nuo kranto ir pamatė, kad jo laivelio gale tupi juodas katinas. Tai mano tėvas semtuku pasėmė vandens ir pylė jam akysna. Tuokart katinas prapuolė. Pasiyrė toliau – ir vėl tas pats katinas sėdi. Ir vėl pylė vandeniu – ir vėl pradingo. Taip triskart darė. Pagaliau tėvas ir turėjo išbėgti iš ežero – pamanė, kad kažkas negera yra... Kitą kartą kai jis ėjo žvejot, tai kiaulė po laiveliu ūžavo ir ūžavo. Ir vėl turėjo pabėgti. Jo laivo nevertė, tik ūžavo. Jis tik balsą jos girdėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 676j6k291470dq923oryytn5ivd9oqd 0 4363 13879 10211 2026-09-25T10:28:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13879 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Plaukė laiveliu du žvejai iš Meironių – Jonas Lieninys ir Valocka Ivaškevičius. Jie žuvavo. Jiems besiiriant, pakilo labai didelės bangos, ir iš ežero pasirodė labai didelė žuvis, panašiai kaip arklio galva, ir skubiai į jų laivą plaukė. Jie išsigando ir vos pabėgo į krantą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 3vrnwx3r2fq2ost5tujr0p5s38y0dja 0 4364 14135 10212 2026-09-25T10:52:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14135 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano mama su dėdiene šeštadienį prieš Sekmines nuėjo žvejot ežeran. Brenda brenda ir sugauna varlę. Sugauna kibiran. Ji kukt ir iššoko. Eina kitan valksman – sugauna žuvų. Žiūri – jau didesnė varlė. Ir vėl iššoko. Užeina trečią valksmą, kelia jau su žuvim ir pila kibiran – varlė didžiausia. Jau trečią kartą! Žino – prisiduoda. Tai kad suriks: – Eik tu skradžiai žemėn! – ir persižegnojo. Tada ji varrr vandenin kaip griausmas. Ir dar ilgai girdėjos. Tai jos bėgt namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] r7enarfwum04r1dmdasjccs5g2gnpom 0 4365 14070 10213 2026-09-25T10:46:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14070 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus kartą ėjo į Ilgio ežerą meškerioti. Prisiartinęs prie ežero, pamatė didelę žuvį. Toji žuvis buvo labai didelė. Jos akis kaip rėtis. Tas žmogus labai nusigando ir ėmė meškere durti į tą žuvies akį. Bedurdamas pajuto sopulį. Paskiau žuvis išnyko, o jis pamatė, kad iš jo kojos teka kraujas. Jis labai persidūrė koją. Išsigandęs grįžo namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 4t4essao38a3l33ovefky1p5vh4ztqc 0 4366 14425 10214 2026-09-25T11:47:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14425 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prie Davainių kaimo yra Indrailio ežeras. Sako, kad iš jo milžinai supylę Vazgėlių piliakalnį. O toj vietoj atsiradęs ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] mfcl3idao93n33i8rzcr2ppwk7df8uy 0 4367 14417 10216 2026-09-25T11:47:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14417 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Numirusi vieno milžino motina. Milžino toli gyventa. Jis ėjęs sa­vo motinos laidoti. Beeinant prisisėmę jo klumpės smėlio ir žemių. Milžinas iškratė savo klumpes – ir pasidarė Girnikų kalnas. Dabar jis atsisėdęs pagal tą kalną ir pradėjęs graudžiai verkti. Iš milžino ašarų pasidarė Bulėnų ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] lshrsyjii51eyeldqss6uu7f0vd4upf 0 4368 14369 10218 2026-09-25T11:45:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14369 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Aukštupėnų kaimo seniai, prie kortų susėdę, kalbėjo: – Seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jie mėgdavo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vie­toj, kur dabar piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie pelenus iškratydavo ten, kur jų pypkės susisiekdavo. Jie tiek ilgai gyveno, kad ilgainiui iš pypkių pelenų susidarė kalnas – Kupiškio piliakalnis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 36lssstnbc3a56pvco80q5zk23y384s 0 4369 14321 10229 2026-09-25T11:43:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14321 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Sako, buvusi Ventės pilis. Ir buvę du milžinai: vienas Ventės rage, o kitas – kopose. Anuodu norėjusiu tiltą pasidaryt per marę. Milžinas turėjo prijuostę apsijuosęs. Jis prisipylė smilčių pilną prijuostę ir nešė marę užpilt. Lig Drevernos nunešė – šišon* patrūko prijuostės juos­ta, ir tos smiltys išbiro. Dabar tos smiltys yra Drevernos kapinės. <small>* Šišon – šičia.</small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 5nz8mm328w8f8p5svt7qs1oortzytf7 0 4370 14349 10221 2026-09-25T11:44:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14349 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakojo, kad gyveno milžinai. Vienas buvo Kernavėj, kai dar gyveno čia kunigaikštis Kerna, o kitas milžinas gyveno už Neries Aleksandraviškiuose, Natokais ten vadino. Vienas ant kito akmenis mėtė. Po kilogramą akmenai. Norėjo užmušti vienas kitą. Negalėjo pereit per vandenį, tai akmenais mėtė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] crttyc5023t591y3ehv7oy8hytw7god 0 4371 14423 10222 2026-09-25T11:47:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14423 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nu, tai, ot, kalbėjo kadaise, kad būk tai ir čia tokie milžinai gyveno. Kartais žmonės ir kaulus tokius atrasdavo, kad kaulas būdavo sulig žmogum didumo. Ir dar sakė, kad tie milžinai supylė tuos pi­liakalnius. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] ab3man04f4697tmjvyx2wvmui4k4zkj 0 4372 14277 10223 2026-09-25T11:40:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14277 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kol tas Liucius nebuvo prieš poną Dievą nusidėjęs, tai buvo var­du Liucijušas – arkaniuolas, o kai nusidėjo, tai paliko vardu Liucius – velnių kunigaikštis. Ir jis vis pradžioj svieto kėlė maištą prieš poną Dievą. Tai šit, kur dabar yra vadinami piliakalniai – Jurgaičių, Luponių ir daug kitų, – tai vis jo darbai: ten audrom apverstos mūsų bažnyčios ir ištisi sodžiai. Dabar juos visus – velnius ponas Dievas, numirdamas ant kryžiaus, sudarė į pragarą. O kitą kartą velniai labai daug pikto darė žemėje. Dabar, dėkui ponui Dievui, žemelė apsišvarino. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] oetemqp61c9l4806cgq1bylqitv4402 0 4373 14590 10224 2026-09-25T11:55:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14590 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Čia tokia didelė upė tekėjo kaip Aluošia, kuri per Gervėčius teka. Vieną kartą buvo karšta diena. Raganos duktė išėjo maudytis ir ji paskendo šitoj upėj. O ragana, šita burtininkė, kaip tik verpė na­muose. Išgirdo, kad jos duktė nuskendo, tai jinai metė verpt, nubėgo upėn ir užspaudė kuodeliu. Upė persiskyrė, tai čia pasiliko pelkės. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie raganas]] bubc9027ak84xks6ukrez8wcj77i8o0 0 4374 14389 10225 2026-09-25T11:46:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14389 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Joniškiečiuose, Linkaičių sodžiaus lauke, yra dveji senkapiai ir vie­ni kapeliai. Tie abeji senkapiai kapmilžiais, milžkapiais vadinas. Tarp jų bus arti varstas tolumo. Tai ten buvę kitą kartą milžinų gyvenimai tose vietose. Jie vienas kitam, iš savo namų neidami, kirvius, kaltus, grąžtus pasidalindavę. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 694be199yo6pth95y3yfkskevm8hy3g 0 4375 14403 10226 2026-09-25T11:46:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14403 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Milžinai dalindavos cigaretes ant Girgždutės ir Medvėgalio. Vie­nas ant vieno kalno, kitas ant kito – ir rūkydavo pasidalindami. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 474i94bf356udtccc7pqjtv9vhckte1 0 4376 14427 10227 2026-09-25T11:47:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14427 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Juokdavosi, kad ant Girgždutės ir ant Medvėgalio milžinai kai gyvenę ir jų žmonos virdavusios valgyti, tai su samčiu kita kitai duodavusios sriubos paragauti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] fw67fnhdtrotg6fjtn5psetq7od6uuo 0 4377 14385 10230 2026-09-25T11:45:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14385 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Laumikonių kaime, šitam kalne, gyveno laumė. O kita gyveno Unkščioj, Laumiaduoby. O trečia gyveno Paberžy, Rožių akmeny. Ir jos dainavo sutarytinę. Tai šita Laumikonyse pradėjo: – Kuo-ja! Kuo-ja! Kuo-ja! Laumiaduoby tai: – Kuo-ja, kuo-ja, kuo-ja! Kuo-ja, kuo-ja, kuo-ja! O Paberžy, Rožių akmeny, tai: – Tu kuo-ju-te, ko-ju-čiu-te! Tu kuo-ju-te, ko-ju-čiu-te! Tu kuo-ju-te, ko-ju-čiu-te! Tai jos, matai, dainavo taip – viena čionai, Laumikonyse, kita Unkščioj, Laumiaduoby, o trečia Rožių akmeny. Laumikonys ir Unkš­čia apie du kilometrus, o Rožių akmuo – apie aštuonetą kilometrų. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie laumes]] eqcco6nkk1re9ykka25iqrjerx70kxz 0 4378 14411 10231 2026-09-25T11:47:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14411 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniai, kai dar mūsų pasaulyje nebuvo, ėjo toks milžinas ir rado mūsų žmogų ariantį. Tai jis susidėjo ir žmogų, ir jautį, ir arklį kišenėn ir parnešęs namo rodo: – Va kokias kirmėlukes radau žemę draskančias, reikia jas užmušt. Tas, gal jo tėvas koks, sako: – Nemušk tu jų, tai yra žmonės, jie tuoj užeis ant visos žemės ir gyvens. Nešk ten ir vėl padėk. Tas milžinas atnešė ten ir vėl padėjo. O, milžinai tai dideli buvo! Kad paima išsirauna didžiausią pušį ir nešas! Ir jie turėjo kaktoj tik vieną akį, bet toj akis tai didelė tokia kaip lėkštė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] n0cxk4brrdpnlgghoh5rkq7sm963475 0 4379 14538 10232 2026-09-25T11:53:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14538 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pas mus, Suvalkijoj, mano tėvynėj, yra Simno bažnyčia, milžinų statyta. Dar, sako, tebėra du senoviniai milžinų smuikai. Jie grodavo, kai vargonų dar nebuvo mados turėti. Sako, kad smuikai dabar tebėra užkišti bažnyčioj kur. Sakydavo motutė, kad vienas milžinas vienoj pusėj bažnyčios, kitas kitoj pusėj ir ant stogų užsirėmę kramtydavo taboką. Sakydavo seni žmonės, kad eis ta Simno bažnyčia skradžiai žemę per sumą su visais žmonėm. Bet nei ėjo, nei ko. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] amzoazm1pqm8ens3lhdc6k3xlq3xh6q 0 4380 14518 10233 2026-09-25T11:52:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14518 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakodavo, kad gyveno milžinai. Jie vakare sueidavo – pypkes rūkydavo. Seniau žardai buvo pastatyti, tai milžinai ateina, atsirėmę in tuos žardus, pypkes rūkydavo. Vilniaus katedrą pastatė milžinai. Ten milžinų paspirta aplink. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] eqndhumkrcof6djto0cyzp7b8fkjx3m 0 4381 14359 10234 2026-09-25T11:44:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14359 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kitą kartą milžinai, trobas statydamiesi, pusryčių, pietų eidami, kirvius savo ant debesų pasikabindavo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] hh5el7zey753qvma44npe8swxryou3a 0 4382 14620 10235 2026-09-25T11:56:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14620 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Gulėjo, sako, vieną sykį milžinas, aukštininkas išsitiesęs per vieną didelę kalvą. Galva vienoj, kojos kitoj kalvos pusėj kabojo. Atbėgo vilkas ir ėmė jam kojas graužti. Sako tas milžinas: – Ogi kas čion dabar, ar kokia blusa mano kojas kanda? [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] cff169ulotmyj7sd15yzqognrkdo2q0 0 4383 14419 10236 2026-09-25T11:47:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14419 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vienas milžinas, vestuves ruošdamas, nusiuntęs savo berną pas kitą milžiną į jas paprašytų. Tas klausiąs: – Tai ką, toms vestuvėms tavo ponas ar daug alaus padarė? Bernas: – Penkis prūdus. Milžinas: – Ar daug mėsos pjaustė? Bernas: – Treji metai, kai vieną jautį iš miško veda, o dar tiktai ragai tematytis. Milžinas: – Ar daug bus muzikantų tose vestuvėse? Bernas: –Jau antri metai, kai šeši vyrai vieną dūdą pučia, tai per vestuves ta pradės birbti. Tas milžinas iš to džiaugsmo rankas kitą į kitą pokšt sumušęs – delnai persprogę. Sakąs: – Nebeisiu į vestuves, nes kad jau iš vien apsakymo, sumušus rankas, delnai persprogo, o kas gi bebus, kad pamatysiu ir išgirsiu tas visas linksmybes! [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] rcpzwffgqicuh7ql4pb2hobk4jz6gh7 0 4384 14413 10237 2026-09-25T11:47:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14413 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prieš tvaną buvo dideli žmonės – milžinai. Milžinas išvydo šitos eilės žmogų, kitam sako: – Pažiūrėk, koks vabaliukas žeme puruoja! Tada jis paėmė, pirštinės pirštikan įsidėjo ir arklį, ir žagrę, ir žmogų su visais galais ir atsinešė parodyt kitiem. Tai pirštikas gal buvo! Kai milžinas Jokūbas Vilnių statė, Kaunan eidavo pietaut. Milžinų ir žingsnis buvo už traukinį greitesnis. Nueidavo, papietaudavo ir vėl laiku pribūdavo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] agz7kufkjynzmg1ccy65hc4493kb5r8 0 4385 14566 10238 2026-09-25T11:54:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14566 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Akėjo žmogus, vasarojų sėjo ir žiūri – ateina labai didelis storas žmogus ir neša ant peties ąžuolą išrovęs. Ir atėjo, paėmė už arklio, už žagrės ir užmetė ant ąžuolo, ir neša, o žmogų – į kišenę ir nunešė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] d2bczschxtu1fla1llbt8c17yrkcc4h 0 4386 14498 10239 2026-09-25T11:51:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14498 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šnekėjo, kad buvo dideli, stiprūs žmonės. Jo viena ranka buvo kaip mano šlaunis. Jau mūs kelinta karta vis silpnesni ir silpnesni žmonės. Bus tokie žmonės nestiprūs, kad devyniese vieną vištą pjaus. Ką jūs mislijat!? Dievas taip duos! [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] mw7clkdqhfyg24p05gapnomu6nd5ewc 0 4387 14415 10240 2026-09-25T11:47:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14415 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vienas žmogus lauke arė. Atėjo milžinas, išmušė su kulnim į žemę duobę, primyžo ir žmogų su jaučiais toje duobėje paskandino. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 4jyhft4u36gwn5fwx96yus6edg0aupl 0 4388 14175 10241 2026-09-25T10:55:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14175 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} <...> Po daug metų vasaros laiku du milžinu iš tolimo krašto prie žuvų labai turtingos Viliūnų marės atklydo ir dėl gražumo tos vietos sutarė čion pasilikt ir pradėjo įsigyvent vienas rytų, antrasis vakarų vandens pusėj, bet, tik vieną kirvį turėdamu, apsikeisdami jie vienas kitam per vandenį prisismogė ir daug medžių pasikirto. Taip vieną dieną vakarinysis milžinas užmigo, rytinysis, kirvio prašydamas, nebeįstengė jį prišaukt, tai pradėjo jį su žemės grumstais mėtyti; ir tai nieko negelbstint, paskiau jis pats, per marę peršokęs, rūstaudamas ano kirvį pagriebęs, užmušė jį ir labai savo staigumą apgailėjo – bet kas padaryta, tai padaryta! Su tomis sumestosiomis žemėmis jį apžėręs, dar didį kapą ypačiai ant galvos supylė, o vėliaus toje vietoje pilį pastatė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] 5zaoz6zxabnatwqb62m2hkbwvd68r3e 0 4390 14604 10245 2026-09-25T11:56:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14604 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Jau labai labai seniai vienas velnias keliavo į Kauno miestą, į svotbą. Jis ėmė labai didelį maišą, pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti manydamas tokiu darbu visiems svotbos sve­čiams didelę garbę išrodysiąs. Bet dar šaunų galą pirm Įsručio tas maišas praplyšo, ir akmens, jam nežinant, pagavo birt ir vis pamaži biro, kol, jam iki į Kauną iškakus, paskutinis iškrito. Bet tas buvo didžiausias ir kaip kokia tikra troba – taip didelis. Tas akmuo dar ten tebeguli ant Nemuno kranto, ir dar gerai galima pažint, kaip jis velniui yra ant nugaros gulėjęs, nes visa nugara ir pečiai įsispaudę buvo. Velnias, tai pajutęs, labai perpyko ir spjaudydamas tuojau atgal grįžo. Bet ta visa šalis nuo anapus Įsručio iki Kauno dar iki šiai dienai daugybę akmenų turi. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] njpn6t0f33vqqdjs1t0shy2cy3ba3kf 0 4391 14265 10246 2026-09-25T11:40:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14265 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Padavimas kalba, kad labai seniai palei Lėvens upę velnias nešęs didelį maišą akmenų prikrovęs. Maiše tarp mažų akmenų buvęs didelis akmuo. Tai tas didysai akmuo nusmuko maišo galan ir pratrynė maišo galą. Netrukus maišas praplyšo, ir tas didysai akmuo šlamokšt ir nukrito Smilgių kaimo ganyklose. Tada per tą skylę bir bir ir pabiro akmenys. Pribyrėjo akmenų pilnas laukas. Tai nuo tada Lėvens upės pakrantėje šitie akmenys atsirado ir dabar tebėra, todėl ir ta vieta vadinama Akmenyte. O Smilgių arklių ganykloje dar ir dabar teberiogso tas didysai velnio pamestas akmuo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] 0pj8prryeaiojnf7gb2hitjf851bzq1 0 4392 14616 10247 2026-09-25T11:56:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14616 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Amalviškių ežeras yra Marijampolės apskrityje. Kartą velniai per tą ežerą nutarė padaryti tiltą, nes rengė vestuves ir norėjo per tą tiltą važiuoti. Kelias naktis tampė, nešė akmenis iš visų laukų ir skandino į ežerą. Vienam velniui benešant akmenį, užgiedojo gaidys. Jis metė akmenį ant žemės ir pats puolė ant jo. Ir dabar dar yra tas akmuo, ir ant akmens velnio paveikslas. Kiti du velniai, senis ir jauniklis, nešė nuo Trakų kalno po maišelį smėlio. (Trakų kalnas yra Marijampolės apskrityje, Jievaravo valsčiuje, Meškynų kaime.) Kai jiedu atėjo į vidurį palių, sugiedojo gaidys. Metė jie tuos maišus žemėn. Maišai plyšo ir smėlis išbiro. Ir dabar paliose yra du smėlio maišeliai (kalneliai): vienas didesnis, antras mažesnis. (Palios yra Marijampolės apskrityje prie Amalviškių ežero. Tai pelkės paliomis vadinamos.) [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] rq7s73qzwcq0vknxsftateav49tkzux 0 4394 14357 10249 2026-09-25T11:44:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14357 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakojama, kad Kipšiuose seniau gyvenęs velnias. Jis vieną sykį panorėjęs sužinoti, kur įteka Žaigio upelis. Jis, beeidamas paupiu, priėjęs Ventą (Žaigis įteka į Ventą ties Laumakių dvaru). O Laumakiuose gyvenusi laumė. Kipšas pamatęs laumę ir ji jam labai patikusi. Bet jam vaikščioti į Laumakius kliudė balos. Jis sugalvojo pasitaisyti kelią. Nulėkęs į pragarą, pasiėmė maišą, nuėjęs prie Palangos ir prisisėmęs žvyro su smėliu, ir vieną labai didelį akmenį dar įsidėjęs į maišą – manęs jį Paventy pasidėti. Kai grįžęs, jau buvę tamsu, bet vis tiek buvęs pasiryžęs tą naktį supilti kelią. Žaigio paupiu buvę klampu eiti, ir jis kiek pasukęs dešinėn. Beeinant maišas prakiuręs ir smėlis išbiręs, o kur akmuo užstodavęs skylę, ten mažiau birę, todėl ir kalnas yra su pertrūkiais. O kai kritęs akmuo, tai kipšas išgirdęs ir atsisukęs pažiūrėti, bet smėlio jau maža buvę, ir tuo tarpu pragydęs gaidys. Velnias ir dabar likęs tuose kalnuose vaidentis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] avzdvrd873dviitkvbf65gm5dbm0ooc 0 4395 14636 10250 2026-09-25T11:58:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14636 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Švendubrės akmenį velnias nešė. Jis norėjo per Nemuną pernešt į kitą pusę. Norėj užbaigt tą pilį, kur Liškiavoj yra. Išmūrijo apačioj, o viršuj – smėlis. Užgiedojo gaidys – ir numetė. Nebuvo to akmens, o iš po nakties yra! [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] o2p8soq6de6rfn12p7wsk5y9x8mp7ah 0 4396 14387 10251 2026-09-25T11:46:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14387 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] 4xre7eyx7jxwnauajf4jziaenxzwgrj 0 4397 14520 10252 2026-09-25T11:52:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14520 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Viena dzūkė pasakojo, kad Liškiavos pilį – Raganos mūrą mūrino pikta dvasia, vardu Vokė. Norėdama užbaigti mūryti, nešė ji iš Liškiavos laukų labai didelį akmenį, kuris liaudies vadinamas Raganos akmeniu. Bet gaidys užgiedojo, prijuostės raiščiai trūko ir Raganos mūras, t. y. pilis, liko nebaigta. Liškiavos laukuose yra tas Raganos akmuo. Jis turi aplink aštuoniolika metrų, o nuo žemės turi beveik du metru aukščio. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] ggtguhdoz0riwh367vkbukxuk655li4 0 4398 14516 10255 2026-09-25T11:52:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14516 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, vardu Puntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris, bet jam nepavyko tai padaryti. Ir turėjo velnias akmenį palikti lauke. Buvo taip. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnių kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Velniai nutarė ją panaikinti. Vienas velnias, suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susukta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo jo pečių. O velnias išsigandęs nudūmė palikdamas akmenį lauke. Tas akmuo išliko ir iki šiai dienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] io878x1zqgfz0l6qc4in9g1dccjegym 0 4399 14608 10254 2026-09-25T11:56:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14608 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Liūtonių kaime, prie Žiežmarių, netoli Strėvos upės kranto, stovi didelis akmuo, kurį tik dešimts mergaičių, rankomis susikabinę, gali apimti. Apie tą akmenį yra toks padavimas. Velniai, susikibę keturiese, nešė tą akmenį Senųjų Trakų bažnyčios durims išlaužti, bet akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar tebegulįs toje pačioje vietoje, įsmigęs į žemę. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] e34yrcv1vyurgg8m35ie0nivcbb14rd 0 4400 14401 10256 2026-09-25T11:46:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14401 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Medginų sodžiaus lauke, balose, yra akmuo labai didelis. Tai tą velnias nešęs ant Pašvitinio bažnyčios durų užversti, bet kai įėjęs į balas, nuklimpęs, ir gaidys ėmęs giedot, – nebespėjęs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] k2vgomyxq4fkftkuuxc0spl2muh7ybv 0 4401 14305 10261 2026-09-25T11:42:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14305 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vieną kartą kokie žmonės sutikę pas Kalčikės kalną už Kartenos juodus ponus, bevažiuojančius į Kretingos pusę. Vežimą vežė juodi arkliai. Vežime buvo sudėtos didelės geležinės skrynios. Vienoje vietoje vežimas sustojo, ir arkliai jo negalėjo nei iš vietos pajudinti. Ponai paprašė žmonių, kad padėtų vežimą išjudinti. Vos tik žmonės prisilietė prie vežimo, arkliai šoko, ir kaip viesulas ponai nubildėjo tolyn. Tai, sako, Gandingos turtus velniai vežė į kitą vietą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 6ykwal7innl7jvtaltu8fojzig5fi6m 0 4402 14399 10258 2026-09-25T11:46:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14399 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1977 }} Skrenda Telšių ežeras. Mato visi žmonės ir žydas, išėję laukan. Sako: „Telšių ežeras“. Ir vieni spėja vardą tokį, kitas tokį – niekas neatspėja. Išbėgo žydas: – Ui, čia, – sako, – čia nedidelis: mastukas taip, mastukas taip! Ir nukrito tas Mastukas. Ir pavadino Telšių ežerą Masčio ežeru. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] tk7fzios50xtdpio008qfr5nxgg8lmq 0 4403 14309 10262 2026-09-25T11:42:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14309 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1935 }} Žmonės pasakoja: šventadieniais lygiai dvyliktą Gandingos piliakalnyje girdėti įvairių garsų – varpais skambinant, giesmes giedant, vargonais grojant. Sykį moteris eidama matė, kaip ant Gandingos piliakalnio velnias pinigų dėžę vėdinęs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] pbxcrvtq9xkpmihjdg8lrumat89vfks 0 4404 14307 10263 2026-09-25T11:42:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14307 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pilies sargai senovėje rodydavosi žmonėms, su jais kalbėdavo ir dažnai juokus krėsdavo. Vidurdienį matydavo ant pilies jodinėjant pulką ginkluotų raitelių arba bandą galvijų ganantis. Nuėję ant kalno, žmonės nieko nerasdavo. Pilies ponaitis ateidavo pas piemenis pypkei ugnies pasiskolinti, mušdavęs su jais tekinį, kiaulę... [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] oieosgoxhdowj1gb6rm92gey8sz9ggu 0 4406 14614 10292 2026-09-25T11:56:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14614 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vieną kartą gyveno kerdžius, vardu Dvarelis. Jis nuo mažens ganė Dvareliškio dvaro galvijus. Tas kerdžius turėjo labai gražią dukterį. Kai duktė sulaukė aštuoniolikos metų, ją pradėjo piršliai lankyti. Nuo piršlių lankymo mergaitė išpuikėjo ir nei už vieno bernelio tekėti nebenorėjo. Kartą atvažiavo piršliai, o jaunikis pažadėjo mergaitei viską padaryti, ką ji tiktai panorės. Kerdžiui nepatiko jaunojo nosis, nes ji tiktai vieną skylutę teturėjo. Kadangi mergaitė buvo sutikusi už to tekėti, kuris visus jos norus patenkins, tai ir atsakyti nebuvo kaip. Ponaitis sakėsi, kad jo dvaras yra anoj pusėj Nemuno. Tai mergaitė pareikalavo per vieną naktį pastatyti per Nemuną akmeninį tiltą. Jaunikis sutiko. Temstant jaunikis griebėsi darbo ir dirbo iki pusiaunaktų. Kerdžius pasislėpęs matė, kad jaunikis velnio pavidale didelius akmenis nešė ir į Nemuną mėtė. Tokiu tiltu gali visą Nemuną užtvenkti ir daug žalos žmonėms padaryti. Kerdžius įlipo į kubilą ir sugiedojo gaidžio balsu. Jaunikiui akmuo iškrito, ir jis, nepabaigęs tilto statyti, pranyko. Taip ir liko nebaigtas akmens tiltas ties Rumšiškių miesteliu. Jis ir dabar Velnio tiltu vadinamas. Merga sužinojo, koks jaunikis buvo atvažiavęs, atsižadėjo savo puikybės ir ištekėjo už kaimynų bernelio. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] hwfdauc8eybgni4gd5y6bwqxhh15d55 0 4407 14355 10293 2026-09-25T11:44:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14355 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tokia kalba buvo. Velnias matavęs vandenį Avilio ir Čičirio ežeruose. Avilys iš pažiūros atrodo didesnis, bet velnias kai išmatavo, atrado Cičiry vandenio daugiau dviem kaušais. Tada vieną kaušą pasėmė ir nešė iš Čičirio Avilin. Bet užgiedojo gaidys, ranka sudrebėjo ir pradėjo vanduo tiškėt. O kitą vandenį išpylė pamiškėj prie Balamiškio. Ir dabar vadinam Kimsiuko ežeru, o Kaušelis ten toliau yra, daubelėj. O istorija buvo tokia, kad Kimsiuką ir Kaušelį supylė iš vieno kaušo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] dc1x5qfhgwaxwfjf2cs8v8bj4lx7pw1 0 4408 14337 12204 2026-09-25T11:43:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14337 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vieną kartą velnias norėjo išmatuoti du ežerus: Dirdų ir Čičirio. Dirdų ežeras yra Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, o Čičirio – Zarasų apskrityje, Imbrado valsčiuje. Išmatavęs velnias pastebėjo, kad Čičirio ežere yra daugiau vandens. Jis, pasiėmęs kaušelį ir pasisėmęs vandens iš Čičirio ežero, nešė Dirdų ežeran, nes norėjo, kad abu ežerai būtų lygūs. Jam benešant vandenį su kaušeliu, užgiedojo gaidys. Ir jam išpuolė iš rankų kaušelis, iš kurio vanduo išsipylė, ir pasidarė ežerėlis, kuris yra pavadintas Kaušeliu. Jis yra Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Zeliūnų kaime, Aleksandravėlės parapijoje. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] 5hada61mwvpn03hajedk5ypvt4qoqtr 0 4409 14606 10295 2026-09-25T11:56:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14606 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Jimoniškių lauke, prie miško, šalia kelio, guli didelis akmuo; toks bus didumo kaip pečius. Per jo vidurį yra užnertos grandinės žymė. Apie jį yra toks padavimas. Vieną kartą važiavo žmogus. Bevažiuodamas užkliuvo – mat tas akmuo tada gulėjo ant vidurio kelio, – ir sulūžo jam ratai. Tada jis užpykęs sukeikė: – Kad tave velniai į šalį nuneštų! Ant rytojaus žmonės rado akmenį, nuvilktą į šalį. Ir žymėjo, kaip jis vilktas, nes buvo didelis griovys, pristumtas žemių ir medžio šaknų. Nuo to laiko ir atsirado ant akmens ta grandinės žymė. Mat velnias, užsinėręs grandinę, vilko jį nuo kelio. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] sup6lshr8e27gwksczwgl0nezq5213z 0 4410 14602 10296 2026-09-25T11:56:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14602 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Baudžiavos laikais dvarų savininkai turėdavo dideles galias ant valstiečių. Anot pasakojimų, kas ponui patikdavo, tam jis duodavo žemės sklypelį, o kas nepatikdavo, iš to atimdavo. Tais laikais ant ribos, kuri skyrė Komaro, Baisogalos dvaro savininko, mišką nuo valstiečio Kadaro žemės, gulėjo Velnio akmuo. Kartą Komaras užsimanė, kad čia, kur guli akmuo, yra ne tikra riba. Tikra riba turi būti keliolika metrų į Kadaro pusę nuo gulinčio akmens. Ir Komaras su Kadaru pradėjo ginčą. Žinoma, Kadarui nebuvo ko ginčytis, nes anais laikais galingas Komaras vienu valios pareiškimu nustatė ribą keliolika metrų į Kadaro pusę nuo gulinčio akmens. Kadaras neteko gero sklypo žemės, ir jis iš to apmaudo pradėjo keikti Komarą, minėdamas anais laikais galingus velnius. O velnias tiktai to ir laukė, kad jį kas pasikviestų į pagalbą. Velnias išklausė Kadaro keiksmus. Vieną audringą naktį triukšmingai panešė akmenį į Komaro miško pusę tiek pat tolumo, kiek Komaras buvo įlindęs į Kadaro žemę nuo gulėjusio akmens. Dabar velnias atstatė ribą į seną vietą. Tokiu būdu stebuklingais savo darbais atliko teisėjo darbą ir velnias. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] o0xgh9levo7e3y01219c44fkcb7xdna 0 4411 14289 10297 2026-09-25T11:41:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14289 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Biesbala yra Panevėžio apskrityje, Šeduvos valsčiuje, Pakalniškių kaime. Baloje yra didelis akmuo. Žmonės kalba, kad ten ant to ak­mens biesas taboką malęs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] 872r74ektnylb04t7tvn7xqd90q84bt 0 4412 14429 10298 2026-09-25T11:48:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14429 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mitkiškių kaime yra akmuo pėduotas. Ant šito akmenio yra dvi pėdos: viena suaugusio žmogaus, kita – vaiko. Tai seni žmonės pasakojo, kad kadaise Marija vaikščiojusi žemėje. Akmenys buvo minkšti, nu, tai ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėda. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] g81pcei809rbbpqteydqbnwb5781up4 0 4413 14610 10299 2026-09-25T11:56:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14610 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tverečiaus valsčiuje, valdiškame miške ant linijos, skiriančios valdišką mišką nuo Svylės miško, yra didelis akmuo. Tame akmenyje yra žmogaus pėdos įspaustos. Žmonės pasakoja, kad velnią vijęs angelas, norėdamas atimti žmogaus dvasią iš jo. Kai šokęs velnias per eglę, ant to akmens ir liko pėda. Šią pėdą žmonės vadina Velnio pėda. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] bgyk0wq6xejrjamwo15zx29g26t4oty 0 4414 14405 10300 2026-09-25T11:46:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14405 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1975 }} Na, čia Tauravyje vienas [kalnas] buvo, o antrasis – tai Medvėgalis. Tatai ten milžinai supylė. Ir buvo Girgžūtės kalnas. Tai anie [milžinai] susisveikinę – tokie žmonės yra buvę senovėje, tokie aukšti. Tai pasakos – susisveikinę. Ten pilys ir slėptuvės... Dabar jau išdraskė, išdirbo. Būdavo, ant Medvėgalio ir į Girgždūtę ten žmonės eidavo per šventes, per atlaidus, kokia šventė bus jau. Dabar nesu buvusi, nebežinau – gal visai kitaip yra. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie milžinus]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] ht98ietx02gxsuitqxvmtfg9uwiyubw 0 4415 14466 10301 2026-09-25T11:49:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14466 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1962 }} Pilelė tokia yra Pagirgždūtėje švedų supilta. Iš Užgirio, iš Vaitkaus dvaro [ėmė žemes]. Didžiausia dauba yra iškasta – Jurkadaubė. Iš ten nešė ir pylė. Švedai gyveno tuose urvuose. Vieni Girgždūtėje gyveno, kiti – Pilelėje. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] rwfy0vacsx38jz3ojsmf0iksvnk9iv2 0 4416 14313 10302 2026-09-25T11:42:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14313 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1906 }} Ant kalno yra tvenkinys užakęs. Sako, kad tenai buvo bažnyčia. Bažnyčia prasmego, liko tas tvenkinys. Vienas žmogus norėjo iškasti griovį ir nuleisti vandenį. Naktį jis išgirdo balsą, kad tas vanduo užliesiąs Žemaitiją. Kitam prisisapnavo, kad dugne yra skrynia su turtais. Kasė kalną, vanduo ėmė tekėti, bet sapne vėl tą patį išgirdo, kaip ir pirmasis žmogus. Vieną kartą kažkoks žmogus ieškojo arklio. Ieško ieško, o čia arklys žvengia ant pačios kalno viršūnės. Sušvilpė – arklys vėl atsiliepia. Užlipo žmogus ant kalno, o ant jo vietoj ežero – auksinis krėslas, auksiniai varpai skambina. Tenai ir skrynia su pinigais. Žmogus persižegnojo nusigandęs – viskas pranyko. Sako, kad velnias ten buvo padaręs. Vienas vietinis žmogus, surišęs trejas vadeles, norėjo išmatuoti tvenkinio gilumą, bet dugno nepasiekė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] pa5iwnpw5l3gkwkolfw580ahl45f3dg 0 4417 14612 10303 2026-09-25T11:56:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14612 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli mūs yra Taurlaukis, ten yra velnio kūlis. Ir netoli gyvena dvaro ponas. Jam dideliai¹ liuob patikt² su kortoms lošt. Vieną kartą jis lošė su savo liuosininku³ kortas, ir tas liuosininkas pralaimėjo. Jis dideliai supyko ir sako tam ponui: – Eik tu po velnio su savo kortoms! Jono naktį dvarininkas nuėjo pas tą kūlį ir sutiko velnią. Tas turėjo pilną maišiuką pinigų. Bet jis tuos visus pinigus pralošė. Velnias dide­liai supyko ir davė su ranka į kūlį, kad net paliko rankos žymė. Ir po to kūlio yra auksinės akėčios ir auksinės klumpės. Žmonės bando tą kūlį verst, ritint, gręžt, bet nieko nepadaro. <small> ¹ Dideliai – labai, nepaprastai.<br> ² liuob patikt – patikdavę.<br> ³ Liuosininkas (svet.) – padienis darbininkas, kampininkas. </small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] [[Kategorija:Padavimai apie velnią]] ss8c8tx2bdkk6i5y1e2sd3ho56qp0g1 0 4419 14263 10305 2026-09-25T11:40:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14263 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Paakmenio koplytėlė yra. Tai žmonės pasakojo, kad viena merga ėjo už vyro, ir ji nenorėjo. O ten yra koplyčia. Ji atvažiavo, ėjo į šliūbą ir porino: – Kad pavirsčiau sėru akmenėliu, ne ką už berno eičiau! Kaip pasakė – ir pavirto akmeniu. Ir dabar stovi. Mama pasakojo, kad visa stovyla žmogaus buvo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] fqubeujn92e70nwpt5fdhlxuc876dht 0 4420 14536 10306 2026-09-25T11:53:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14536 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Užkeiktas akmuo yra Lempinių miške, nuog Dieveniškių apie dešimt kilometrų prie kelio ingi Kauleliškes. Kalbėjo, kad buvo dvi sesutės pas tėvus. Atvažiavo svotai ne pas vyresnę, o pas jaunesnę. Labai gaila buvo vyresnei palikt pas tėvus, o jaunesnei ištekėt. Kai sėdos išvažiuodinėt šliūban jaunesnė, tai vyresnė pasakė: – Kad tu sėstais akmeniu! Ir virto tas vežimas dideliu akmeniu. In to akmenio, kaip žmonės sėdėjo, – tokie gurnai. Už Lenkijos kelintuosa metuosa – gal 1926–1927 – buvo toks žmogus, kuris dirbo tik prie akmenų, iš Skraičionių Butrimas. Neturėjo kuom pamušt to akmenio. Buvo mat tas akmuo jam nau­dingas, tai jis mislino, kuom patraukt tą akmenį. Tai jis privežė daug medžio malkos sausos ir pakūrė ugnį. Turėjo prinešęs vandenio du tris kibirus. Degino. Kad tas akmuo buvo raudonas ir giliai įšilęs, tada nuėmė ugnį ir liejo vandeniu. Tas akmuo ėmė trūkinėt į didelius kavalkus*. Jis tą akmenį surinko gabalais ir darė, kas jam naudin­ga, – girnas, tiltus, užtašė stulpus. Turėj gerą uždarbį. Ir jis nurinko tą akmenį sulig žemei. Už kiek laiko tada dar norėjo pasiekt giliau žemės. Priilsęs buvo, atsigulė pas tą akmenį ir užmigo. Jam prisidavė per sapną toj pati svotba, kuri pavirto akmeniu, ir jis pabijojo. – Daugiau nerušink, bet sulig žemei, – tas akmuo – nesurinkta svotba, – jam pasakė. Jis pats man kalbėjo: – Niekam aš negaliu pasakyt. Mirsiu, nu nepasakysiu. Ir niekam nepasakė. <small>* Kavalkas (svet.) – gabalas.</small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] 54rvbvnxm9nm93l74zdht7p6nftrpx0 0 4421 14375 10307 2026-09-25T11:45:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14375 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | užrašymo_metai = 1959 }} Tokia kalba buvo. Bova Jurgotis, obags, uns pasakoji: Šalia Girgždūtas kalna bovis ežers. Ir tas ežers bovis Girgždūtis. Tas ežers pasikėlis. Ta į tun vytą, kur daba y Labunavuks, ir nusileida. Kaži kas: – Labas, – sakis, – ežerėli, kad pareje. Ir pramini anun Labunavuku. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] pe3rlgbtpkqrynu9u01yq0yvctz7hgz 0 4423 14552 10310 2026-09-25T11:53:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14552 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Dievenišky kadais važiavo svotba ir nustūmė ravan senelį vilkaloką nuo kelio. Jis ir pavertė visus akmenimis. Ir šiandien dar tie akmenys stovi kaip žmonės, vežimai ir arkliai. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] d7qcrj46v1kwv6gfg6nqooshwoqozwe 0 4425 14556 10312 2026-09-25T11:53:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14556 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prie Panevėžio, Ramygalos valsčiuj, yra bala. Tos balos pakrašty yra du dideli akmenys – akmenų karaliai. Ta bala pilna akmenų. Sakoma, kad tie akmenys – karaliai, kurie kariavo tarp savęs. Tai ir dabar tarp tų akmenų yra neužžėlęs takelis – riba. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] iz9qg9jgc0i8ptp1e4ls9eyp26qc2yr 0 4427 14554 10315 2026-09-25T11:53:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14554 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Labai seniai gyveno du broliai. Nusibodo jiems kartu gyventi, todėl sumanė persiskirti. Jie buvo medžiotojai. Todėl sumanė persidalinti mišką, kuriame medžiodavo. Vieną kartą nuėjo abu į mišką. Bet kaip jiems persidalint – giria didelė ir tanki, jos viduriu eina bala. Vienas sako: – Einam prie tos balos, vienas paimkim į rytus, o antras į vakarus nuo tos balos, ši bala skirs mus. Antrasis brolis pritarė. Nuėjo prie tos balos, palaužė keletą šakelių ir buvo perdalintas miškas. Bet kuriam dabar paimti į vakarus ir kuriam į rytus, taip jie ir negalėjo nuspręsti. Į rytus buvo tankesnis miškas, jame buvo daugiau ir žvėrelių, todėl abu norėjo paimti. Taip jiems besiderant, iš kažkur atsirado senelis su žila ilga barzda. Priėjęs prie brolių, užklausė jų, kokiu reikalu jie taip garsiai derasi. Broliai visą reikalą ir sumanymą išdėstė seneliui. Senelis tarė: – Mieli vaikučiai, mums Dievas liepė būti vienybėje, vienas nuo kito niekur nesiskirti, o kartu gyventi, nes vienybė yra galybė. Broliams tai baisiai nepatiko, norėjo senelį primušti. Vienas užsimojo lazda ir buvo bešeriąs seneliui, o antras griebė strėlę. Bet senelis atsitraukęs tarė: – Jei jau jūs taip norit persiskirt, tai šekit – dabar iki pasaulio pabaigos nesueisita! Taip tarus, broliai pavirto akmenimis, o tarp jų virto gilus griovys. Tie du akmenai ir tas griovys ir dabar dar tebėra Suodžių kaimo miške, vidury balos. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] g12xnlzyho1hiupyaqql87fbn9sy8n4 0 4428 14488 10316 2026-09-25T11:50:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14488 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tame kalnely yra du labai dideli akmenys. Pasakoja apie tuos akmens, kad jie vienas prie antro ėjo. Kai žmonės įdėjo jiems vardus: vienam – Jonas, antram – Petras, akmenys sustojo ėję. Tų akmenų ėjimo liko žymė: grioviai veik metrą gilumo per mišką. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] 73kjpf2frfhb8f5t43uuqvz4d37y6rj 0 4429 14435 10317 2026-09-25T11:48:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14435 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje, kai dar akmenys vaikščiodavę, tai tas akmuo vadinosi Mokas. Jis buvęs prie Deltuvos. Velnias supykęs ir norėjęs Pabaisko bažnyčią akmenimis užgriauti. Velniui benešant akmenį, gaidys užgiedojęs, ir šis išmetęs akmenį Kalvelių kaime. Akmuo turėjęs žmoną, sūnų ir dukterį. Kalvelių kaimo vaikai pradėję ant jų žaisti, daužyti akmenis. Tas Mokui nepatikę, ir jis nutaręs keltis per Šventąją į kitą pusę – ramesnę vietą. Mokas su sūnumi perplaukęs, o jo žmona ir duktė, patekusios į didelę srovę, nuskendo. Žmonės devynias dienas girdėję šaukiant: – Gelbėkit! Mokas atsakydavęs: – Bijau. Vienas rusas malūnininkas norėjo tą akmenį sunaudoti girnoms. Pakasę degėsius, radę žalvarinį kaušą, kuriame pamatė tekantį kraują. Nuo to laiko tie skaldytojai apakę. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] 5lx7cmt2m0usjyqngdhiuqwm6rfdghn 0 4430 14494 10318 2026-09-25T11:51:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14494 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau, kada dar akmenys ledais slinkdavo, vieną naktį buvo labai tyku ir šilta. Tai nuo Taurapilio kalno vienas akmuo su pačia ir su vaikais norėjo persikelti per ežerą. Vyro vardas buvo Tpruzinas, o pačios Tpruzinienė. Jie susitarė ir išplaukė. Ir pati dar pasakė vyrui, kad jei jis norės ko paklausti, tai turi neatsigrįžti. Jiems beplaukiant, vyras sako: – Ar plauki? – Plaukiu, – atsakė pati ir nuplaukė toliau. Kiek palaukus, vėl sako: – Ar brendi? – Brendu, – atsakė ir nuplaukė. Trečią kartą norėjo paklausti, bet atsigrįžo ir sako: – Ar brendi? – Brendu, – atsakė pati tyliu balsu ir nuskendo. Tėvas su vaikais perbrido per ežerą ir atsisėdo ant Šeimaties lauko. Mes dabar ant jo dažnai dar žaidžiame. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] dcnprk58ppc5gulg4cw2jmy23jexh1f 0 4431 14293 10319 2026-09-25T11:41:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14293 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Vištyčio yra didelis akmuo. Jame pėda ir kojos pirštai įspausti. Ten vanduo užsilaiko. To akmens nevalia skaldyti. Norėjo skaldyti, bet neįveikė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] oj4pgo4wrlvikv4es4txvqoni4ywbv0 0 4432 14383 10320 2026-09-25T11:45:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14383 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šis akmuo yra Paindrijos kaimo, Dusetų valsčiaus, Zarasų apskrities lauke, Klibo Balio žemėje. Akmuo – raudono granito beveik keturkampė uola 2x2x1 metro didumo žemės paviršiuje. Akmens paviršius lygus, bet labai trapus. Atrodo, kad yra nuo deginimo sutrupėjęs. Laumių stalu akmuo, B. Klibo pasakojimu, vadinamas todėl, kad ant jo senovėje deivės laumės ugnį kūrendavo ir sau valgius virdavo. Dar B. Klibas pasakojo, kad senovėje per Sekmines žmonės švęsdavo pavasario lauko darbų pabaigą. Toms šventėms visi ties Laumių stalo akmeniu rinkdavosi ir linksmai puotaudavo. B. Klibo senelis jam pasakodavęs, kaip būdavo linksma. Kartą kas tai nuvertęs nuo akmens atkištą alaus bosą. Bosas ritasi, o alutis iš skylės bėga. Vienas puotos dalyvių norėjo bosą sulaikyti, bet vienas buvusių ten senių pasakė: – Neliesk, tai laumių dalia! Ir visas alus iš boso išbėgo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] abwynnzrbfnojyjgbvfygs5y62kwew7 0 4433 14548 10321 2026-09-25T11:53:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14548 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Linkmenų apylinkėje, netoli milžiniško alksnyno, lyg kažkokiame įdubime yra akmuo labai keistos formos: paplokščias, šonai lyg įspausti, vienas galas primena kažkieno galvą. Ir kas svarbiausia – viduryje to akmens yra išspausta lyg pėda. Dabar jau ne taip žymu, kad tai pėda. Seniau, sako, buvę net ir pirštų žymės. Labai nuostabu, kad tame įdubime niekuomet vanduo neišdžiūsta. Žiemos metu, žinoma, užšąla, o vasarą, kai būna dideli karščiai, tada lieka tik truputį drėgna. Tą vandenį – drėgmę vietos gyventojai vartoja kaipo vais­tus. Atsimenu (gal buvau aštuonerių metų), ant mano tėvelio rankų kažkokios pleiskanos visuomet būdavo. Medicinos vaistai nieko negelbėjo. Kažkoks senukas patarė apvilgyti tuo akmens vandeniu – krauju, kaip kad vadino. Ir nuostabu – rankos tapo švarios švarutėlės. Ar tai atsitiktinumas, ar kažkoks iš tikrųjų vaistas, nežinau. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] k2be6hbz9kcuz2wueuh9fd3yfd8nc3o 0 4434 14637 10322 2026-09-25T11:58:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14637 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kur dabar tas akmuo, senovėje aplink jį buvo apaugę dideli miškai. Po tą mišką vieno pono ganydavo dideles bandas galvijų. Kartą pie­menims beganant po tą mišką, staiga apako jų viršininkė. Tuomet piemenys labai nustebę nežinojo, kas daryti. Nieko nelaukdami, parvedė viršininkę į namus ir apsakė, kas jai atsitiko. Ta viršininkė, nustojusi šviesybės, labai nuliūdo. Ji tuomet verkdavo ir verkdavo per dienas. Ir po kiek laiko jai bemiegant prisisapnavo, kad ji nueitų prie to akmenio, nurautų samanas ir apeitų kelis sykius apie tą akmenį. Tuomet ją nuvedė prie to akmenio, ji nurovė visas samanas ir apėjo apie tą akmenį, kiek jai buvo paskirta apeiti. Viską atlikusi, ji tuojaus praregėjo. Nuo to ir pamatė žmonės, kad tai yra stebuklingas akmuo. Kada tas akmuo buvo nuvalytas, tuomet ant jo buvo matyti dvi žmogaus įspaustos pėdos. Todėl žmonės, kas sirgdami kokiomis ligomis, eidavo prie to akmenio melstis. Nuo to visi ir pagydavo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie akmenis]] rnp0oi58w42s7nvut5qgraqu6mey9dh 0 4435 14331 10323 2026-09-25T11:43:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14331 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau, kur dabar plūduriuoja Juodis, buvo laukai. Ten žmonės arė ir javus sėjo. Apie Juodį yra nederlingi laukai, todėl daugiausia sėja grikius. Toliau ant kalnelio buvo Paberžynės sodžius, kur ir dabar stovi. Vieną kartą moterys rovė grikius ir vakare rengėsi eiti namo. Jos ir nuėjo, bet viena moteriškė užmiršo nesurištą į pėdą glėbuką. Su ja kartu ėjo maža mergaitė. Ji pamatė tą grikių glėbuką ir sako: – Mama, glėbuką užmiršai nesurištą. Motina iš karto nesuprato kas ir klausia: – Kokį grėbtuką? Tuokart mergaitė sako: – Juodą. Kai tik ištarė žodį „juodas", atsirado iš kaži kur vanduo ir, kur buvo jų grikiai, paplūdo ežeras. Tam ežere nuskendo ir ta motina su mergaite, kuri ištarė žodį „juodas". Būtų ežeras gal užliejęs ir Paberžynės kaimą, bet jis buvo ant kalno, tai ir liko. Ežero vanduo tokis juodas, kad kaip anglis. Prie ežero guli labai didelis akmuo, apie kurį žmonės pasakoja, kad po juo yra pakasta daug aukso. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] fsfjv02kaf5rkc3cserhbt378imcvdp 0 4436 14462 10324 2026-09-25T11:49:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14462 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prie Pyragių beržynytės pievose ganėsi galvijų banda. Kartą ėjo dvi mergos iš bažnyčios papieviais, tenai buvo versmė. Jos pasilenkė prie versmės atsigerti vandens ir pajuto, kad žemė po jų kojomis linksta. Viena mergų sušuko: – Oje, sesut, įdubom! Tuoj abi šoko į šalį ir greit parėjo namo. Ant rytojaus eina pažiūrėti versmės, ogi žiūri – vietoj versmės tyvuliuoja ežeras. Nuo to karto ežerą praminė Dubiniu. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 32bolhnk7xye6qcyeecn0x627psg72d 0 4442 14227 10333 2026-09-25T11:00:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14227 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dvi mergos ežere prausė burnas. – Šis vanduo yra nešvarus! – tarė viena merga kitai. Tada iš ežero pasigirdo duslus balsas: – Tu nešvari, o vanduo švarus! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 7wi2jg0n9jaxvwluxq4g21gx75y6m2r 0 4443 14000 10334 2026-09-25T10:39:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14000 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Prie Puodžių kaimo yra užakęs ežerėlis. Kartą Kaklys užsimanė pasiekt jo dugną. Atsinešęs visokių vielų, virvagalių, leido dugnan, bet nieko nesužinojo. Naktį jam prisisapnavo: „Jei daugiau mus badysi – mes tave pabadysim!“ Kaklys išsigando ir nuo to bijo net į tą vietą nueiti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] t6w60h1q78pwrnu0akcv6e82iuj2j9n 0 4444 14254 10335 2026-09-25T11:02:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14254 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Grigaliūnų sodžiuje, Švenčionių apskrityje, yra nedidelis ežeras, bet labai gilus. Parūpo vienam žmogui sužinoti jo gilumą. Jis surišo dešimt karčių – ir vis galo nepasiekė. Štai naktį jam prisisapnavo: „Oi žmogeli, nekvailiok! Aš dugne guliu, ir jei tu mano akin su kartim papulsi, tai pats prapulsi, ir visos apylinkės laukus vandeniu užliesiu!“ Nuo to laiko daugiau niekas to ežero nematavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] magqo4i0i47odsiz18qmgm79vpmm8pm 0 4445 14169 10336 2026-09-25T10:55:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14169 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tas buvo gal prieš kokį keturiasdešimt metų. Buvau jau paaugęs vaikėzas, bet dar ne vyras. Su mūsų kaimo tokiu bernioku nuėjom Luodžio ežero krantan, kur vadina Sidabrine, ir jau nusivilkom. Nusivilkę paėmėm dantysna kepures (kiaušiniams sudėti) ir plauksim. Netoli kranto tokia kaip salelė, tai narai suka lizdus ir deda kiaušinius ant vandens. Krantas plačiai užaugęs ligi tos salelės viksvom, bet jei eitum, tai klampu – nelaiko dumblas, o viršuj stovi vanduo. Užtai prisirengėm plaukt. Mes nusivilkę dar stovim, tik matom, kad viksvos tik skirias, skirias, ir išlenda gyvatė. Gyvatė stora, didelė, galva kaip veršioko, o pati keleto metrų ilgumo. Pilka, didelė. Mes nusigandom ir, rūbus nustvėrę, bėgt. Kiek pabėgom ir atsigręžę žiūrim, kur ji pasidės. Tai per ežerą nuplaukė, vis matėm – rangės ir rangės tokiais kamuoliais ton pusėn, kurią vadina Žvėrinčium. Mes tol stovėjom ant ežero kranto, kol mūsų akys ją matė. Prieš šitą mūsų matymą vienas Plavėjų kaimo gyventojas, eidamas Luodžio ežero pakraščiu, rado ženklą, kad tęstas kaip koks sienojas. Pagal to sienojo storumą jį turėjo traukt arklys, bet ant smėlio nėra arklio pėdų. Tai jis ir kitiem pasakojo, ir niekas nesuprato, kas yra. Bet kai mes pamatėm tokią gyvatę, tai tik tada supratom, koks ten ženklas buvo, koks sienojas buvo tęstas. Tai buvo šliaužta tos gyvatės, kur mus išgąsdino. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 1xxq6eqc51rgphoz1abr9p4u4co9x8t 0 4446 14219 10337 2026-09-25T10:59:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14219 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai griaudžia perkūnija, vėžys pasiima akmenį tarp kojų ir sako: – Trenksiu ir aš! Yra ne kartą tekę sugauti vėžį su akmeniu tarp kojų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie Perkūną]] prgfo6b3fphr4zublav2tobdeem8xti 0 4447 14117 10385 2026-09-25T10:50:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14117 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogelis pirko kiaulę. Vežas jis tą kiaulę ir mato, kad ugnelė kūrenas. Jis riktelėjo. Niekas nieko. Prieina artyn – kad ugnelė kūrenas, ir senelis sėdi, o vilkų aplink apgulę! Kai tas žmogelis prisiartino, vienas vilkas pasikėlė, o tas senelis pagrasino, kad nesikelk. Jis pagarbino tą senelį. Tas senelis ir sako: – Tu veži mėsą parduot. Ta dabar tu ta mėsa pašerk mano žvėrukus. Jis privažiavo, arklys atėjo – nesibijo. Ir pradeda jis dalyt, pjaustyt tą kiaulę. Pjaustė, pjaustė ir dviem pristigo. O jis kelionėn buvo pasiėmęs valgyt, tai ir tą savo valgį tiem vilkam atidavė. Tada tas senelis pasakė: – Dabar aš tau duosiu du sargu – du vilku, ir kur jie eis, tai paskui juos važiuok. O kur jie atbėgs ir pradės kapstyti, tai tu tenai pakask ir rasi pinigų – ir tau bus užmokėta. O dabar dėkui, kad juos pavaišinai. Tie vilkai bėgo, o tas žmogus nuvažiavo paskui juos. Vilkai sustojo ir pradėjo kapstyti. Jis sustojo, nuėjo ir išsikasė katilėlį pinigų. Ir prasigyveno iš jų. Taip jam buvo gerai užmokėta. Pasakoja, kad tas senelis buvęs šventas Petras. Petras globoja vilkus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 4fbngbsyfcm9hl00zdlx9pflbucoqkc 0 4448 14038 10386 2026-09-25T10:43:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14038 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus vedė parduoti karvę. Iš Žvingių buvo tas žmogus ir vedė į Naumiestį. Jau buvo žiemos metas. O ėjo per girias, kūlynus. Mato – ugnikė kūrenas, o prie ugnikės toks senelis. Tas senelis sako: – Prisėsk greta, esi pavargęs su ta karvike. O kur, – sako, – eini? – Einu, – sako, – į Naumiestį, į jomarką, noriu parduoti tą karvę. – O kiek tu, – sako, – prašai už tą karvikę? Tas sako: – Prašyčiau dvidešimt rublių. – Ir, – sako, – už tiek ir atiduosi? – Atiduosiu, – sako, – o ką? O aplink buvo vilkų apspitę. Tas žmogelis atsisėdo prie tos ugnikės, apšilo ir užmigo. Atsibunda jis – nė tos karvikės, nė to žmogaus, nė tų vilkų. Karvės oda nusiausta, pinigai ant odos padėti, kiek jis prašė. Ir visa pasaka. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] qauru6opzxactw7u0ecyckul58edklf 0 4449 14193 10387 2026-09-25T10:57:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14193 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas jaunas vyrukas girioj besitrainiodamas išvydęs pulką vilkų, kurie, galvas iškėlę dangun, kaukė. Tai permanomas balsas jiems taręs: – Tam tikroj vietoj, – apženklinęs ten ir ten, – rasit vakare širmą žirgą, tas jums priklauso. Šis vyrukas labai persigando, nes tai buvo jo mylimas žirgelis. Jis greit prie jo nubėgęs, dumblais aptepęs, atstojo, žiūrėjo iš tolo, kas nusiduos. Vilkai atbėgo, balto žirgo nematydami, vėl į girią grįžo. Antrą dieną, tuo pačiu laiku, vėl išgirdo vilkus bekaukiant, bene besiguodžiant, jog nerado balto žirgo. Tai atsiliepė balsas: – Tas, kuris tą žirgą dumblais aptepė, turi jums tekti. Tai girdėjo keli bernai, ir visiems žinoma padarė. Naktį, žirgus ganant, ėmė širmuko poną į savo tarpą, norėdami jį apsaugoti, bet, auštant dienai, užmigo. Kai pabudo, jis buvo prapuolęs, vien dešinę ranką bei kairę koją pagiry terado. Vilkai jį buvo suėdę! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] qblon6bvgb1igrrx2vfrnrk7zgfub4w 0 4450 14230 10388 2026-09-25T11:00:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14230 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau žmonės švento Jurgio vigilijoj turėdavo nešti bažnyčion dovanų. Daugiausia duodavo ūkininkai. Viename sodžiuje gyveno seniukas, kuris turėjo margą karvę. Vienais metais jis sumanė nenešti bažnyčion dovanų ir, pasiėmęs kirvį, išėjo miškan. Ten jis išgirdo, kad šventas Jurgis liepia vilkui papjauti jo margą karvę. Senis be dvasios parlėkė namo, nujuodino savo karvę ir žiūri, ką vilkas darys. Vilkas atbėgęs nerado tos karvės, kuri jam buvo liepta papjauti, ir, nieko nepešęs, pardūlino atgal. Taip senis apgaudinėjo vilką trejus metus. Ketvirtais metais girdi senis, kad šventas Jurgis liepia vilkui papjauti jį patį. Užsidarinėjo senis langines, užsklendė duris ir laukia vilko. Vilkas pabėgiojo aplink senio trobą ir nulėkė miškan. Bet senis vis bijo ir nosį iškišti pro duris. Tuo metu apsirgo vieno dvarininko duktė. Kadangi tas senis buvo šioks toks šundaktaris, tai tarnas, atsiųstas pono, turėjo parvežti jį pas ligonę. Senis įlipo karieton. Tarnas jį užrakino ir veža. Žiūri – keliu eina labai graži mergaitė ir šlubuoja. Privažiavus karietai, ji ėmė prašyti pavežti nors iki dvaro. Tarnas ją įleido karieton pas senį ir atvažiavo dvaran. Kai atrakino karietą, iš jos iššoko vilkas, o senis gulėjo papjautas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 7r28udiq7nqk2twosjzhuhh2o2u3chm 0 4451 14261 10389 2026-09-25T11:03:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14261 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Išėjo dvi kvieslės dainuodamos į vestuves kviesti ir paklydo girioje. Sutemo, ir radosi naktis. Jiedvi, baimingai aplink beklydinėdamos, pamatė tokiam krūmų tankumyne ugnį degant. Jiedvi artinos ir išvydo žmogų prie ugnies, o daugybė vilkų, apgulę apie ugnį, šildės. Jiedvi labai persigando, bet tas žmogus liepė artyn eiti ir nebijotis – tie vilkai nieko nedarysią. Jiedvi ėjo artyn, apsišildžiusios papasakojo, iš kur esančios ir kur ėjusios. Tai liepęs tas žmogus vienam vilkui jiedvi parvesti. Bet tas, dantis iššiepęs, prieš tauškęs, priešinos, bene prašęs algos. Žmogus atsiliepęs: – Tu turi eit, kas iš tų namų popirm pro vartus iššoks – tai tavo alga. Tai liepė tas žmogus tą vilką sekti. Ir jis jiedvi parvedė, jau dienai išaušus, namo. Bernai šėrė bandą, o kai vartus atvėrė, tai ėrys pro vartus iššoko, ir vilkas, tą paėmęs, į girią nusinešė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 31vyd8vtylk9g08cv2fhfkhsoaw13ga 0 4452 14237 10390 2026-09-25T11:01:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14237 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau vienas ūkininkas, nesulaukdamas prie Kūčių pareinant bobų iš pirties, paėmė šautuvą ir išėjo į krūmus zuikių tykoti. Praėjęs gabalą krūmų, priėjo gražią vietelę ir atsisėdo po beržu. Besėdint pradėjo kaukti vienas, du, trys vilkai. Netrukus ėmė kaukti iš visų pusių, ir vis arčiau. Žmogelis išsigandęs įlipo į beržą ir žiūri. Ogi subėgo daugybė vilkų, sustojo ant tos vietelės ir, pakėlę galvas aukštyn, pradėjo kaukti. Ir ėmė kruopelėmis snigti, tykiai tykiai. O vilkai kad pradės laižyti, kad laižo, kad laižo! Žmogelis sėdėdamas ir apsnigo. Neturėdamas ką dirbti, palaižė ir jis kelias kruopeles, kurios užkrito jam ant pirštinės. Bet kad skanumas tų sniego kruopelių, kad nė kokie valgiai nėra taip skanūs! Kai jau vilkai išsiskirstė, žmogelis, išlipęs iš medžio, parėjo namo. Bet visas tris Kalėdų dienas nenorėjo valgyti – buvo sotus, rodos, kad dievažin ko pavalgęs būtų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] m4gsv9izgik1j7bbii0yank1twpbum9 0 4453 14196 10391 2026-09-25T10:57:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14196 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Nuėjo medžiotojas miškan naktį saugoti medžio, susikūrė ugnį ir atsigulė. Jam atsigulus, ateina vilkas gesinti ugnies. Vilko buvo žarnos išlindusios, ir tom žarnom jis gesino ugnį. Paskui jis nubėgo į balas pasimirkyti. O medžiotojas, nieko nelaukdamas, įsilipo į eglę ir sidabriniu dešimtiniu užtaisė šautuvą. Kai vilkas antrą kartą atėjo gesinti, beveik visai užgesino ugnį. Užgesinęs atsigulė ant medžiotojo drapanų. Tuo metu medžiotojas šovė į vilką. Vilkas apsisukė ir nulėkė toliau. Mat vaidinuoklio būta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] icmdbg4sz666ui1pl4k4g7s3h0iizct 0 4454 14101 10392 2026-09-25T10:49:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14101 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bivainis iš Giteniškių kaimo, Salako parapijos, ėjo pas paną į Cigoniškių kaimą. Vieną kartą prasėdėjo ilgokai ir eina namo. Eina pro alksnynioką ir kad pabaiso jam! Tik mato – sėdi ant kelio didelis didelis gyvulys, nei šuva, nei vilkas, ir rūko pypkę. Mato Bivainis, kad čia kažkas nepaprasta, ir jau bijo. Priėjo artyn, o tas vilkas ir sako: – Pažiūrėsiu, pažiūrėsiu, kur tu kūmus gausi... Bivainis su ta pana susituokė, tik jau, kai reikėjo, labai sunkiai kūmus gavo, nes tuoj po vestuvių ir kūmų reikėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] gc6z7yii19wy7mqefuu3rfpcl91fqmh 0 4455 14077 10393 2026-09-25T10:46:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14077 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Važiavo senelis su piemenaičiu iš vieno kaimo į kitą, čia netoli mūs – į Mančiagirės kaimą. Ir senukas buvo truputį išgėręs. O piemenaitis už vežėją sėdėjo. Tas piemenaitis žiūri – ant kelio prigulę vilkų laukia. Jis sako: – Seneli, jau mums kelią vilkai pastojo! Tas senukas pažiūrėjo, kad visas kelias prigulęs! Jau jam degtinė išsisklaidė. Jis iškopė iš vežimo ir susiėmė už ienos greta su arkliu. Ir kai tiktai priėjo vilkus, tai nusiėmė kepurę ir sako: – Tegul bus pagarbintas... Tai vilkai iššokinėjo iš kelio ir sugulė šonuose – davė kelią. Tada senis vežiman ir sako piemenaičiui: – Mušk arkliui, kiek arklys gali! Tai jie atlėkė į Mančiagirio kaimą, ir kaip tik spėjo pro vartus kieman – ir vilkai po pasku. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 57kikepolctvfyb9bzv7a08adon281z 0 4456 14194 10395 2026-09-25T10:57:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14194 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą Eželių kaimo Staponas iš kažkur važiavo namo. Važiuoja jis, agi prieky pulkas vilkų. Na, vis tiek šie jį suės. Tai jis tada ir sako: – Na, vyrai, praleiskit mane šitą kartą. Aš jums penimąjį už tai. Vilkai, tarsi supratę, ir nudrožė per laukus. O Staponas atvažiavo namo. Nukinkęs arklį veda tvartan. O diendaržy penimas meitelis buvo užtvertas. Kai jis atidarė duris, tai penimasis ir išlėkė oran. O ten vilkai jį ir nužvigdė. Matai, jie buvo atsekę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 1gf6msr0dpmzqu143yxrhydbxxtz97c 0 4457 13934 10396 2026-09-25T10:33:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13934 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano mama pasakojo. Nuėjo jos mama grikių raut. Ir nusivedė savo mergaitę. Rauna jos grikius. O ten vilkas sėdi krūmuose. Sėdi jis prieš saulelę ir draskosi. Ta mergaitė paėmė akmenį ir kad davė tam vilkui tiesiai galvon! Tas vilkas ir nulėkė. O tos bobos trise buvo, kaimynės. Rauna jos visos grikius ir verkia, sako: – Dar gi jis, tas vilkas, vakare atgąsdins! Na, jau vakare eina namo. Tą mergaitę pastatė pirmagaly, o tas kaimynes – į tarpą. Tai tas vilkas iš krūmų kaip šoko, kaip davė, užlėkęs pirmgalin su koja! Visos pargriuvo. Tada pasikėlė – nei vilko, nieko. Po to ta mergaitė buvo apsirgus, vos nemirė. Va tiesa – kad vilką išgąsdini, tai jis atgąsdina. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] i8ioqs437rtbo1zola26jmmddz9j5nf 0 4458 14197 10397 2026-09-25T10:57:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14197 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniokas anksti ėjo bažnyčion į rarotines. Ir rado – miške guli vilkas. Tai jis įsidrąsinęs, lazdelę turėjo ir užšėrė gerai jam per kojas. Jis kaip šoko, tai net jam užspyrė akis samanom. Ir nubėgo. Seniokas perdien išbuvo. Grįžtant jau po pietų atgal namo, žiūri – toj vietoj stovi jo avytės galva. Jis nesitiki – kaipgi, palikau namuos avytę, o dabar čionai, kur vilkui šėriau per kojas, atnešta. Pareina namo, žiūri – kaip tik jo avytės ir nėra! Ir neberado daugiau; tikrai jo ir buvo avytė papjauta – įsikąsta ir išvesta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 74hnpae4k4usmxx8nqa5ur1h2f0wnk2 0 4459 14133 10398 2026-09-25T10:52:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14133 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus anksti rytą ėjo grybauti. Nieko prie savęs neturėjo, tik pintinėlę. Eina mišku ir mato, kad prieky jo kažkas nuo žemės pasikelia ir prigula, pasikelia ir prigula. Prieina arčiau, žiūri, kad vilkas prideda ausį prie žemės ir klauso, kur piemenys išgena bandą ganyt. Žmogus vilką mato, o vilkas žmogaus nemato. Žmogus neturėjo kuo pabaidyt, tai sviedė į vilką pintinėle. Vilkas labai nusigando ir kad šoko aukštyn! Labai aukštai pašoko ir nubėgo. Bet žmogus sumetė, kad čia gali būti blogai. Ėmė ir įlipo medin. Kiek palaukus, atėjo vilkas, rado pintinėlę, tai ją į mažiausius gabalėlius sudraskė. Kai sudraskė pintinėlę, nuėjo mišku, o žmogus išlipęs parėjo namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] mj975zt6v96dlekxqr14vwoaerq6zrk 0 4460 14195 10399 2026-09-25T10:57:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14195 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai buvo baudžiava, tai mano gimtinis Pliupų kaimas ėjo darbus Nuoliškių dvaran pas poną Žulį. Kartą ėjo mūsų kaimo žmogus vakare, jau buvo tamsu. Grįžo iš dvaro namo. To žmogaus pavardė buvo Šimonėlis. Su savim jis turėjo lūpinę armonikėlę. Kai ėjo, tai stačiai ir įkrito vilkaduobėn. Įkrito ir ten rado vilką. Vilkas tupi ir palaukus pradėjo jį pešiot. Tai jis pradėjo grot armonikėle. Kai groja, tai vilkas jo nekliudo, tupi ir staugia. Kai tik nustoja grot, vilkas vėl jį pešioja. Nėra kas jam daryt, tai grojo ir grojo pernakt. Nuo grojimo jam sutino lūpos. Rytą ėjo žmonės pažiūrėt tos duobės ir rado vilką ir Šimonėlį. Išėmė pirma vilką, tada Šimonėlį. Nuo to laiko jį pradėjo vadinti Dūdele. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] o98gmstid2t21vso5knshsx7ojsm6oj 0 4461 14200 10400 2026-09-25T10:58:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14200 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą sykį vaikai ganė karves miške. Ir jie beganydami užėjo mažus vilkiukus. Jie susitarė – iškrėsti pokštą. Nusidrožė iš medžio mietukus ir užkaišiojo visiems vilkiukams užpakaliukus. Ir sudėjo atgal į lizdą. Parėjo ta vilkienė, veizi: tų vilkiukų akys pilnos ašarų, tiek jie cirpia, tiek cirpia. Ji pradėjo veizėti ir galvoti, kas čia yra. Pamatė, kad užpakaliukai užkaišioti su tais pagaliukais. Bėga ji, ir eina žmogus per mišką. Ėmė jį gintis. O tas žmogus bėgti. Suginė tą žmogų, dantimis paėmė už skverno, duoda su uodega ir vedas į mišką. Jau ar taip, ar taip – tas žmogus eina. Ir nusivedė į mišką. Privedė prie urvo, pati cypia ir lenkia už to skverno prie urvo, prie tos skylės. Jis pasilenkęs pažiūrėjo, kas ten yra, veizi, kad vilkiukai. Pagalvojo: „Reikia paveizėti, kas jiems yra.“ Ištraukė vieną, veizi, kad užpakaliukas užkištas su mietuku. Ištraukė. Paveizi kitus. Ir tiems ištraukė. Ta vilkienė įlindo prie vilkiukų į urvą, o tas žmogus nuėjo sau. Eina jis per mišką. Ir išgirdo, kad atbilda. Veizi, kad atlekia vilkienė ir atsineša avį. Užlėkė už akių, pametė ir pati nubėgo į mišką. Tas žmogus parsinešė tą avį ir suvalgė su vaikais. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilkus]] 3raqce7svxk9sgtczbjqaqa65xdwm56 0 4462 14002 10355 2026-09-25T10:40:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14002 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Moterys rugius pjovė. Ir sena bobutė buvo. Gal ji ten vaiką supo. Kad užėjo lietus! Jos susėdo po medžiu. Sėdėdamos žiūri, kad meška drevėj. Meška prisisėmė, prisisėmė medaus ir leidžias. Plėšė plautą ir įsipašino leteną. Ji nupuolė nuo drevės ir eina į moteris. Moterys bėgt. Moterys bėga, o senutė nepabėga. Atkulziavo, atkulziavo meška prie senutės. Marmoja ir rodo leteną. Senutė suprato. Išlupo tą pašiną, sopulį apšluostė, apspaudė. Ir sėdi bobutė susitraukus, dreba. Kas čia bus? Meška įkopė drevėn, prilupo, prilupo korių. Nukopė. Bobutei ir vieną korį, ir kitą. Apkrovė bobutę, apkrovė koriais. Pamarmojo labai meška ir nuėjo, o bobutė iš tos baimės sėdi, nė nekrusteli. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] owfy5sjux78lef4t0yiz3z7kufg46i7 0 4463 14001 10356 2026-09-25T10:39:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14001 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus turėjo daug bičių. Ir kažkas pradėjo ateit į bites. Jis nesupranta kas. Paėmė jis netoli avilių iškasė duobę. Duobę nemažą ir gilią. O ateidavo į bites jo kaimynas. Dabar kaimynas kai ėjo, tai stačiai duobėn ir įkrito. Įkrito duobėn, nėra kas daryti, sėdi, išlipt negali, nes aukšta. Sėdi duobėj ir girdi, kad dar kažkas ateina. Žiūri, kas čia bus. Tik lopt ir įkrito. Žiūri – meška. Meška įlėkus irgi tupi, jam nieko nedaro. Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojusi žmogui rodo, kad ją keltų. Žmogus padėjo jai atsistot ir, kai ji šoko, įsitvėrė – norėjo, kad ir jį kartu iškeltų. Meška įkrito vėl duobėn, bet, matyt, suprato, kad žmogus sulaikė, nes suurzgė piktai. Vėl rodo padėt jai šokt. Žmogus padėjo, bet ir vėl įsitvėrė. Dabar suurzgė dar pikčiau. Jau trečią kartą žmogus padėjo jai iššokt, netrukdė. Trečią kartą meška iššoko. Iššoko ir nuėjo. Žmogus sėdi, žiūri, kas čia bus. Tik palaukus ateina meška. Atnešė didelį žaginį ir įstatė duobėn. Žmogus per tą žaginį išlipo iš duobės. Taip abu išsigelbėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] t6hzg5es1g8ct4h2yg6c06ta6jyrroj 0 4464 14106 10357 2026-09-25T10:49:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14106 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Laumakiuos kažkada buvęs didelis medžiotojas. Šventą dieną prieš pietus išėjęs zuikių medžioti, ir ėmęs netoli gončas skalyt. O gončo jis neturėjęs. Ir ėmę jam zuikiai bėgti: tuoj vienas, antras, trečias – ir toliaus lig dvylikos. Galiausiai ir pats gončas atbėgęs – baisus, bjaurus, lūpos raudonos, liežuvį iškišęs ilgą, kokį pusantros pėdos. Vaks vaks ir gasuojąs, apsukui jį bėgiodams. Tas medžiotojas įsidėjęs į muškietą rožančiaus „avinėlį“ ir šovęs į tą gončą. Tas gončas kad rūkęs skalydams per mišką – iham iham! Ir nuamsėjęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 76fxtqgohj18trn2l5ww5a3hm2z2pyc 0 4465 14221 10358 2026-09-25T10:59:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14221 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną vakarą mano švogrys eina medžioti. Atsisėdau, sako, sėdžiu – ir ateina zuikis. Pasikelia sau ant kojyčių, pažiūrės, pažiūrės į mane ir vėl nueina. Aš sėdžiu, nejudu. Jis vis tiek suuodė paraką. Tada nulėkė toliau ir juokiasi, juokiasi sau. Aš tada einu namo. Einu, žiūriu, kad gandras lop, lop. O iš kurgi žiemą gandras bus? Atlėkė, užlėkė man už akių, atsisėdo ant ąžuolo ir juokiasi. Matai, kaip buvo! Ir kas ten galėjo būti? [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] sd9makq7e7fgpn31zk5tfaoogcchog9 0 4466 14220 10359 2026-09-25T10:59:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14220 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Į Akmenos salą kitą kartą iš aplinkui šauliai eidavę glušokų šaudyti. Tie paukščiai esą didesnės veislės tetervinai ir labai sunkiai prieinami nušauti, nes labai esą klusnūs; iš tolo žmogų kvėpuojantį išgirstą. Vieną kartą šeštadienio vakarą ten šaulys slenkąs pilvu, kad ką nors gautų nušauti. Šit atbėgąs zuikis jam priešais ir atsitūpiąs. Jis į tą šovęs – zuikis nė jud, nė krut. Prie to kits atsiradęs. Šaulys užtaisęs muškietą, šauna į tą – ir taip pat. Tas šaulys nebespėjęs nė muškietos užtaisyt, kai pradėję kiškiai rinktis: trečias, ketvirtas, penktas ir t. t. – koks dvylika susibėgę. Tas nusigandęs namo bėgt – tie visi zuikiai jam paskui. Tai tik pasilikę už durų, kai į savo gryčią parbėgęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] m3047kouwovmkeljh3s6hhomy1qpph8 0 4467 13862 10360 2026-09-25T10:27:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13862 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pabremenio kaime, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje, Petras Kuizinas ir kiti kaimynai ganę arklius. Ir išgirdę vidurnaktį pliauškinant botagais. Jie visi sužiurę ir pamatę didžiausį pulką zuikių atvarant. Jie norėję šauti, o tie varytojai sakę: – Nešaukit, atbėgs dar raišasis. Po kiek laiko pamatę atbėgant raišąjį – ir jie visus nusivarę. Ir tą metą visai mažai tebuvę zuikių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] tu9sl2pa6wi9t9ws645zj45itn8yu8e 0 4468 13963 10361 2026-09-25T10:36:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13963 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kiškis labai norėjo miežių prisiėst. Atsigulė pagal ežią, ir jį užtiko medžiotojas. Užtiko medžiotojas ir jau norėjo jį nušaut. Iš karto negalėjo nušaut, tai tas kiškis pabėgo toliau. Pabėgo toliau ir dar atsigrįžęs pažiūrėjo. Medžiotojas kaip dėjo, tuoj klankt jį ir nušovė! Nenušovė visiškai, bet peršovė. Tai jis ir pasakė: – Bet ne laikas tau, kiškeli, čionai vaikščiot, lygias pievas mindyt! – Bet, negailestingas medžiotojau, ir tau Dievas nepagailės kulkos. Tu žūsi kare. Kaip aš dabar tarsi karan papuoliau, taip ir tu, – kiškis sako, – papulsi ir kare pražūsi! Tas žmogus tą kiškį pasiėmė, kažkur nusinešė, pardavė už pinigus. Paskui toliau keliavo ir užėjo paprašyti nakvynės, valgyti. Jį priėmė, kambary paguldė. Tuo tarpu užėjo vagys, manė, kad tas medžiotojas yra šeimininkas, ir jį nušovė. Kiškis jam nulėmė tokią laimę, kad jis nuo kulkos mirs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] d1zn0sabugbhqagb3z6mpcfzlb5zzsv 0 4469 14007 10362 2026-09-25T10:40:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14007 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viename kaime gyveno labai tikintys žmonės. Sekmadieniais jie nieko nedirbdavo. Kartą atvažiavo vienas svetimtautis iš kitos šalies. Jis nupirko didelį miško plotą ir sumanė jį iškirsti. Jis samdė žmones to miško kirst. Žmonės, kai atėjo sekmadienis, nėjo į darbą. Tas svetimtautis nuėjo tų žmonių varyt. Kad jis ėmęs juos mušt ir vyt į darbą! Tie nubėgo ir jau norėjo pradėti kirsti – bet tik atūžė per medžių viršūnes kažkas panašus į mešką ir suriko: – Kas jus čia varė mano miško kirsti?! Greičiau išnykit man iš akių! Žmonės tekini išbėgioję į namus. Šeimininkas dar norėjo juos suturėt, bet negalėjo; žmonės išsigando ir išbėgiojo. Bet greitai jis pamatė ir pačią baidyklę. Kad ims ant jos rėkt ir duot botagu! Kad ims rėkt: – Tu čia man žmones išvaikei! Aš tau parodysiu, tu nevidone! Bet baidyklė kad suriks ant to žmogaus: – O kas tau leido mano mišką kirst?! Aš tau parodysiu! Kad čiups tą žmogų ir kad tėkš ant žemės, kad jis visas sulindo! O toj vietoj, kur jį sumetė, atsirado didelis liūnas. Į jį niekas negalėdavo įeiti. Naktim girdėdavosi, kaip tas svetimtautis rėkia ir vaiko žmones miško kirsti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] gb5tisx3i8xb3d9c7kenkk2j350fipg 0 4470 14232 10363 2026-09-25T11:00:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14232 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau per karus nebuvo ginklų, tai turėjo tokius žmones, vadinos vienakiai, arba šungalviai. Tai jie pagaudavo žmogų ir suėsdavo. Tokiu būdu ir kariaudavo. O kad žmogus pradeda bėgt, tai anei kaip negali išbėgt, tik greitu laiku reikia atmainyt autuvus ant kojų – atgręžt priekį į užpakalį, tai tada šungalviai suglušta ir nebegali žmogaus paimti. O kai nakties sulaukia, iškasa gilią duobę, juos suverčia, uždengia lentom ir aprita akmenim. Jiems duoda ryti bet kokią mėsą: ar arklio, ar kiaulės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lkv0ik0zjh35mzzs6cjn21ye2yqooz8 0 4471 14040 10364 2026-09-25T10:43:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14040 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo pusė šunio, pusė žmogaus. Jei apsiautum vyžom kaip žmogus, tai jis pavytų, suuostų, bet jei užpenčiais priekin, tai ne. Buvus pirkelė pas Kleinickienę. Atėjo tas šungalvis, atsisėdo ant slenksčio ir kaip suskėtrioja rankom – neišleis. Ė boba, – kaip krosnį kūreno, kaip virė katilas vandenio, – tai jam ant galvos! Tada išlindo akys, ir baigta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 592c299oypsk840np8plcx47edepef4 0 4472 13952 10365 2026-09-25T10:35:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13952 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kalnuose būdavo tokie žmonės, kurie turėdavo vieną koją, vieną ranką ir vieną akį. Tai jie susieidavo poron ir susiėmę taip bėgdavo, kad niekas jų negalėdavo pavyti, tik galėdavo nušauti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] axxxflj0jqzhu2tsa202n2rhwyqdga5 0 4473 14147 10366 2026-09-25T10:53:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14147 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažįstamos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai pažįstamais vardais vadino. Keli vaikai tą vaikiną pasiėmė ir į savo namus parsigabeno. Namų motina, arba šeimininkė, buvo šluba ir sunkiai galėjo paeiti. Ji tą vaikiną gerai priėmė, vaišino, daugiausia keptomis varlėmis bei žalčiais. Galiausiai vaikinas paklausė, kaip geroji šeimininkė koją nulūžo. Tai ta jam atsiliepė: – Ar atsimeni, kaip tu pernai savo gandrienei koją pamušei? Žiūrėk, tai aš esu ta gandrienė. Vaikinas nežinojo, nei kaip išsiteisint, ir buvo labai sugėdintas dėl savo netikumo ir jokio ramumo neteko. Tačiau kiti laivininkai galėjo gerai linksmintis. Jų gerieji darbai, kuriuos buvo darę gandrams savo tėviškėje, buvo atlyginti. Ypač tokiems, kurie gandrus pašeria, jei kartais per anksti parkeliauja. Laivininkai visą žiemą turėjo ten praleisti. Kai artinos pavasaris, liepė jiems pasiruošti keliauti namo. Tada vienas gandras jiems kelią rodysiąs. Tą turį sekti, ir jis parvesiąs juos į tėviškę. Taip ir į vyko. Laivininkai buvo visokiu maistu aprūpinti. Vieną rytą ten nebuvo matyti nė vieno žmogaus, tik gandras sklandė apie laivą. Laivininkai jį sekė su laivu ir laimingai parkeliavo į savo tėviškę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0mm3j0zua0ws5nfi3nfxn51bq5hu0rr 0 4474 14047 10367 2026-09-25T10:44:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14047 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienam medžiotojui labai sekėsi medžioti. Kur tik jis eidavo, ten nušaudavo. Sykį jis sugalvojo nušauti gandrą. Gandras visai netoli jo varlinėjo. Prisidėjo šautuvą ir nušovė. Kai tik gandrą nušovė, daugiau jokio žvėrelio nė paukščio negalėjo nušauti. Mat nušovė savo laimę, todėl jam daugiau nesisekė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 3gsdz1mp3pw616mq04uflt7n9sbwtwj 0 4475 13898 10368 2026-09-25T10:30:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13898 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Atsirado toks išdykęs vaikas, kuris išdraskė gandro lizdą ir išmėtė vaikus. Kartą pamatė, kad atskrenda gandras ir turi snape nuodėgulį. Tą nuodėgulį padėjo ant kluono stogo, kur buvo jo lizdas. Užsidegė kluonas. Nuo to kluono daugiau trobų. Ir sudegė kone pusė kaimo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lndxr7mooc18v8pirllmkmu8umzy8f7 0 4476 13968 10369 2026-09-25T10:36:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13968 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai ateina ruduo, kai jau pašąla, tada vieversiai pasidaro akmenyse, kur krūsnys tokios didelės akmenų prinešta, pasidaro lizdus ir ten jie žiemoja. O kregždės žiemoja vandeny. Iš rudens taip pat pasidaro tokius lizdus – ir gyvena po vandeniu, kol būna ledas. Kai ledą paleidžia, atsiranda vanduo, tada ir jos išlenda iš po vandenio ir pradeda gyvent. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] bnfbv8yvgq0sl4nrnq06pn6a74o0sex 0 4477 14260 10370 2026-09-25T11:03:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14260 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kregždė žiemoja ežere ant nendrių – nendrė pasilenkus nuskęsta, ir ji tenai būna negyva iki pavasario. O kai pavasarį atšyla, pernykštės kregždės atgyja, o jau senos tenai pasilieka amžinai. Jeigu su tinklais pagauna, kai žvejoja žuvis, tai atgyja. Mūsų, Paspėrių, kaime žiemą žvejojo ir sugavo kregždę, atnešė į kambarį, atšilo ir puolė skraidyt. Paskui išnešė į lauką – ir vėl sustingo. Jau tada nebeatgijo. Dar mažas buvau, kai tą kregždę pagavo. Tėvas pasakojo, aš nemačiau. Kregždė lipinėja, lipinėja ant nendrės, kol užšąla, o pavasarį, nuo Jurgio, atgyja. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lwqhggc6d8aeefbn59wul0v5adv2aej 0 4478 13966 10371 2026-09-25T10:36:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13966 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Rudenį kregždė rengias miegot žiemai. Pievoje ji suranda ir pauosto tokią žolę, o paskui eina miegoti. Vienas žmogus matė, kaip kregždė uosto žolę pievoje, o paskui nubėgo upės kraušan, įlindo ir užmigo. Jis surado tą žolę, pauostė ir parėjo namo. Tada jis labai užsinorėjo miego. Prie kluono buvo didelė krūva spalių. Jis nulindo tuosna spaliuosna ir visą žiemą gražiai pramiegojo. Kai laikas kregždėm atgyt, ir jis išsikasė iš spalių krūvos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] n7zpu3t35t0urlu1w2ef6i58hg7nkd2 0 4479 13964 10372 2026-09-25T10:36:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13964 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kregždė išgelbėjo žmogų nuo žalčio. Kai atskrenda kregždė ir sulipdo gūžtelę – ženklas, kad tie namai nedegs. Jei kas kregždės gūžtelę išdrasko, ta kregždė išskrenda laukan, susiieško žarijų, atneša, įkiša stogan ir uždega. Tą žmogų ji apleidžia tokiais garais, ir ant jo burnos pradeda augti kregždės (šlakai). [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lfnbft32wnop1jpr13il9q7yjj4qpxm 0 4480 13965 10373 2026-09-25T10:36:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13965 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Jeigu kregždė prie namų suka lizdą, tai tais metais laimingai išgyvens. Vienas žmogus taisės savo seną namą nugriaut, statyt naują. Kregždė tai numatė. Ji drąsiai sau suko lizdą senam name. Ir antrą metą, nors tas ūkininkas rimtai rengės nugriaut. Tretį metą kregždė jau lizdo nebesuko. Ir iš tikrųjų tais metais ūkininkas tą namą nugriovė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 52cllmfm1iafym734xjm38tylrlc8gg 0 4481 14023 10374 2026-09-25T10:41:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14023 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Jei gegutė kukuoja prie lango, kur nors ant stulpo, ant sausos šakos, tai tikrai bus nelaimė, ašaros. Mano mama pasakojo, kad kartą nuplovė langą vasarą ir nuėjo vandens atsinešt. O čia atskrido ant lango, kur atidarytas, gegutė ir užkukavo tris kartus ir va šitaip dar nusijuokė. Tris kartus pakukavo, nusijuokė ir nuskrido. Na, sako, per kelias dienas ir mirė jos mama. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] hy32wn5ho9v9cspsq1v4zn8ja13x7ts 0 4482 14100 10375 2026-09-25T10:49:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14100 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Putpelės šiemet negirdim – tai bus blogi rugiai. O kai putpelė sako: „Putpele, putpele!“ – tai tada rugiai labai geri, brinksta. Kai duoną reikia maišyti, rugius pili, pili – o rūgštis vis vien bloga. O kai tik putpelė paputpeliauja, tuoj rugiai švarūs! O kai gerkočius rėkia: „Gerkat! Gerkat!“ – tai jau labai gera duona būna, ir rugiai brinksta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ef9qmfulyjbg891z2twiluft5ob5snf 0 4483 14181 10383 2026-09-25T10:56:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14181 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Prieš užgimimo šventę (rugsėjo aštuntą) tris dienas prapuola žvirbliai. Tom dienom žvirblis net nečiurkštels. Jeigu ir yra žvirblių, tai jie slepiasi, lando po krūmus. Seni žmonės, kai nemato žvirblių, tai nesėja rugių. Jie sako, kad žvirbliai todėl nuliūdę, kad tomis dienomis juos „strykuoja“ velnias Guldapėje. Kas lieka nuo „stryko“, tas lieka veislei, o pilną saiką velnias sau pasilieka. Iš kur kilusi ši legenda, sunku pasakyti, bet žvirbliai tuo metu iš tikrųjų slepiasi ir jų niekur nematyt. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] eq142faky5kuvbw4tqapyf451p279e0 0 4484 14205 10377 2026-09-25T10:58:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14205 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienam žmogui reikėjo į turgų važiuoti. Ir užgiedojo višta. Jis nevažiavo, bijo važiuoti, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Antrukart vėl rengėsi važiuoti – ir vėl višta užgiedojo. Ir vėl jis pabijojo, kad kokia nelaimė neatsitiktų, ir vėl neišvažiavo. Pristigo jau ir duonos, ir visa ko. Trečiąkart rengias važiuot – ir vėl višta užgiedojo. Žmogus, sugriebęs vištą, nukirto jai galvą. Vis tiek, kaip bus, taip bus – važiuosiu! Nuvažiavo turgun, nusipirko duonos – rugių du maišu. Parvežė namo. Žmona pylė rugius džiovinti, nukrito koks mazgelis. Atrišo ir rado auksą suvyniotą. (Mat moteris buvo nuo vyro paslėpusi, o jis nežinojo ir pardavė.) Tai tokią laimę višta išgiedojusi! O šis ją nužudė. Tai jam ir sapne sapnavosi ta višta. Ji barėsi ant šeimininko: – Aš tau laimę giedojau, o tu man galvą nukirtai... [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] fv7pt0x3x5mqjxy6z1h17jaq2csnotd 0 4485 14206 10378 2026-09-25T10:58:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14206 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Parvažiuoja žmogus su pirmu vežimu rugių, tik višta su viščiukais užlėkė ant tvoros ir užgiedojo. Tai jau nelaimė kokia bus! Tada reikia, pagavus vištą, vartyti nuo sienos iki slenksčio kūliais, ir kas paklius ant slenksčio – galva ar uodega – tai nukirsti. Kaip tik pakliuvo galva, tai ir nukirto. Naktį prisisapnavo ūkininkui, kad toji višta prakalbėjo žmogaus balsu: – Tu padarei našlaičiais mano vaikus, padarys tave Dievas! Aš užgiedojau iš džiaugsmo, kad bus duonos mano ir tavo vaikams. O tu, kvailas žmogau, man galvą nukirtai, palikai vaikelius be mamos. Kitą dieną tas žmogus apsirgo ir mirė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] bk9sqb42yranyy7ymlx9mbrojycfyao 0 4486 13871 10379 2026-09-25T10:27:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13871 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano senelis Makauskas buvo didelis bitininkas. Turėjo keturiasdešimt bičių avilių. Gyveno Apkartų kaime, Zarasų rajone. Kartą jis ėjo iš Zarasų ir sutiko skrendantį bičių spiečių. Jis nusiėmė kepurę, ir bitės atsisėdo ant jo kepurės. Bet visos negalėjo ant kepurės sutilpt, tai jis kepurę su bitėmis nešasi, o kitos paskui jį skrenda. Ir taip atsinešė penkis kilometrus. Nešdamas bites, jis susitiko – važiuoja žmogus. To žmogaus arklys pasibaidė ir jį išmetė. Tai tas žmogus sako, kad mano senelis burtininkas, kad paskui jį skrenda bitės. Nebuvo jis joks burtininkas, tik labai mylėjo bites, ir bitės tai suprato. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] qqxcbxn0m8imvu9v2ag8ujjz1j5guol 0 4487 13872 10380 2026-09-25T10:27:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13872 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Jeigu bitininkai nesutinka, pykstasi, liežuvauja, tai bitės arba išnyksta, neina į darbą, arba pridaro „liežuvių“. Turėjo bites mano tėvas, Drūtgalys ir dar vienas toks neturtingas seniukas. Tas Drūtgalys labai nenorėjo, kad tas seniukas būtų bičiulis. Na, tai bitės avilyje kad pridarė visokių „liežuvių“! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ltp9o68glyhesxtrxtb60pj9egi70wm 0 4488 14018 10381 2026-09-25T10:41:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14018 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas našlaitis ėjo keliu ir jam ant krūtinės susimetė bičių spiečius. Kaimynas bites susėmė avilin ir našlaitį priėmė bičiulijon. Nuo to karto abiem labai sekėsi bitės. Užtat sakoma: našlaičiai dalingi! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] kgk0pj4g0rr5bwdcnj8lsa3x17qu4rs 0 4489 14122 10382 2026-09-25T10:51:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14122 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Joninių rytą skruzdėlės išneša savo smilkalus pravėdinti. Tuos smilkalus skruzdėlės neilgai vėdina, todėl sunku juos užtikt. Skruzdėlių namų (skruzdėlyno) negalima degint! Juos sudeginti yra toks pat nusikaltimas kaip ir sudeginti žmogaus namus. Kur yra skruzdėlių, ten nebus gyvatės, nes jos apstoja gyvatę – ir viskas! Taigi reikia mylėt skruzdėles! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 35rmxwmetrs4ja596w2cn0iolwf1o03 0 4498 13918 10414 2026-09-25T10:32:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13918 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyvačių karalių seneliai vadindavo eržilu. Vieną kartą tas eržilas ėjęs žirnių ėsti. Tai matęs žmogus stebėjosi jo baisiu didumu. „Sienojas, – sako, – o sienojas!“ Kai ėda, tai net visas šniūras liunga, o kai žirnius ryja, tai net čeksi! Paskui ėjo žmonės žiūrėt. Tai rado – išvažinėta kaip vežimu. Kur jo eita, tai nė vienos ankšties nėra. Žmonės sako, kad kur gyvačių eržilas praeinąs, ten žolė septynerius metus neauganti. Jei eržilas pavytų, tai žmogų prarytų. Nuo jo reikia bėgt, mėtantis į šonus. Taip užpuolęs tas eržilas vieną žmogų už Dūkšto ežero ir pradėjęs jį vyt. Jis išlikęs tik besislapstydamas už pušelių. Tas eržilas tik atsistos kaip sienojas stačias, pasiklausys, pasiklausys, kur yra žmogus – ir veja, virsdamas linksčiais... Gyvačių karalius turi gražią karūną. Ji blizga blizga, kaip kokia puokštė iš dviejų eilių, kaip du vainikai vienas prie kito. Jei jo vainiką paimtum, tai viską, viską žinotum! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 6regxoxewuh3oxbxhrndy4s25ult6ew 0 4499 13914 10415 2026-09-25T10:31:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13914 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mes – Ambrazai, bet nežinau, kodėl mus vadina Samuliais. Vienas iš tų Samulių buvo labai stiprus. Tai mano senelio brolis. Tokioj baloj, kurią vadino Sciūriu (Ligūnų kaimo lauke ta bala), rado, kad guli didžiausia kaip sienojas gyvatė su aukso karūna. Tai jis pasiėmė šmaikštų kuolą ir derintis, derintis prie tos gyvatės. Prisiderino ir kai rėžė kuolu, tai nukrito jai karūna. Bet ji nuo šito kirtimo atsistojo piestu. Jis nusigando ir – bėgti. Mato, kad gali neišbėgti, nes gyvatė veja. Tai nusimetė nuo savęs sermėgėlę. Taip Dievas davė, kad sumanė. Ir išbėgo. Paskui nuėjo žiūrėti sermėgėlės ton vieton, kur numetė. Sermėgėlė buvo labai tankaus milo, kaip veltinis, tai rado tiktai vilnas. Paskui jis sapnavo, kad kažkas sako: – Eik pasiimk karūną, kad numušei. Bet jis bijojo eit ir nėjo. O kad turėtum tą karūną, tai daug žinotum. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] ccbgckofvy224pqc53c50mb15h9jqhx 0 4500 14078 10416 2026-09-25T10:47:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14078 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Piemuo, ganydamas bandą, vis rinkdavo gyvates ir mesdavo jas į skruzdėlyną, kad skruzdėlės suėstų. Vieną rytą taip bemetant, iš kažkur atšliaužė tokia didelė gyvatė su karūna ir puolė ant to piemens. Piemuo ėmė bėgti, o gyvatė vytis. Bebėgdamas per mišką, piemuo sutiko senelį. Senelis paklausė, kodėl jis taip smarkiai bėga. Piemuo pasakė. Tada senelis ištraukė lazdelę ir pamosavo. Gyvatė pradingo. Senelis pasakė piemeniui, kad daugiau gyvačių nenaikintų, ir nuėjo savo keliu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 0lcxd6y4vus561mwz9yockiv6hhdh4i 0 4501 13938 10417 2026-09-25T10:34:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13938 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas medžiotojas Gubavos miške bemedžiodamas užėjo labai didelę gyvatę su karūna. Jis buvo girdėjęs, kad kas paimtų gyvačių karaliaus karūną, tas labai daug ką žinotų, ir kad ją galima paimt paklojus ant žemės baltą skarelę. Jis taip ir padarė: paklojo baltą nosinę, o ta gyvatė ir padėjo karūną ant tos nosinės. Tada paėmė medžiotojas tą karūną, susivyniojo ir jau nešas. Gyvačių karalius pradėjo vytis. Jis bėgt. Mato, kad nieko nebus – neišbėgs, tai šoko medin. Gyvatė paskui jį lipt. Tada jis numetė karūną žemyn ir pradėjo šaudyt. Taip vos išsigelbėjo iš mirties. Iš tiesų šitaip atsitiko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] runrcgz8c0x765qzh2wnf22owy3v1fy 0 4502 13946 10418 2026-09-25T10:34:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13946 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Glušiškės miške buvo labai daug gyvačių, negalima buvo basam po mišką vaikščioti. Vienas žmogus tame miške rado gyvačių karalių – baltą su raudonu brūkšniu galvoje. Sugavęs jį pernešė į Pleteriškės trakus ir ten paleido. Tai nuo to sykio visos gyvatės išėjusios iš Glušiškės miško į Pleteriškės trakus. Ėjusios keturis mėnesius! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] f9qatrd1v3ixk9kvbnhu2cd2wmd8bw9 0 4503 13925 10419 2026-09-25T10:32:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13925 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tai buvo labai seniai. Kur dabar yra smėlynė, augo didelis miškas. Ir tame miške buvo labai daug gyvačių ir žalčių. Žmonės pradėjo kirsti tą mišką ir statyti bažnyčią. Ir vis toliau, toliau kirto. Tai tada visos gyvatės susirinko ir pradėjo keliauti į kitą mišką. Sako, priešais ėjo karalius, o užpakaly – vyresnieji tarnai. O kai jos visos keliavo iš to miško, tai kunigai liepė skambinti varpais. Tris dienas skambino, kol jos išėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 4bf106jt0sf7mxa4v2h8kzjbafkwf3q 0 4505 14029 10421 2026-09-25T10:42:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14029 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Uogavęs raiste žmogus ir girdžiąs: – Juozapai, Juozapai! Pasakyk Nopijai, kad mirė Zopija! Parėjęs ir kalbąs namie. Tik pamatę, kad iš po krosnies išsirangius gyvatė ir nubėgus raistan. Mat ir gyvatės esančios su vardais. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] iedbmu0f2o9mq5o6l7zfk21d83k1evg 0 4506 14161 10422 2026-09-25T10:54:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14161 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo jaunas vaikinas. Na, jis ėjo, beeidamas rado krūmą su uogomis. Nė jis žinojo, kokios tos uogos, nė nieko. Išalkęs buvo, paėmė ir suvalgė vieną uogą. O mat ten buvusios gyvačių uogos. Jis parėjo namo, o taip nori miego, taip nori! Jis nuėjo į jaują. O kitąsyk buvo tos peludės – įsilindo į pelus ir užmigo. Užmigo visą žiemą. Na, ir prapuolė tas vaikis, jis tarnavo prie ūkininko, prapuolė – nebėr ir nebėr. Paskui, kai pelus sėmė, ir rado tą žmogų. Jie taip nustebo. Nukasė tuos pelus, žiūri, kad jų vaikis. Bet jis vis tiek turėjo savo laiką išmiegoti. Jis tol miegojo, kol gyvatės atsibudo. Kai gyvatės atsibudo, tai ir jis atsikėlė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] p6iyn7iu3fz5qqal8uqaljhtmlw9kd9 0 4507 13917 10423 2026-09-25T10:32:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13917 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tai buvo labai seniai. Mano motina pasakojo, kad Lygūnų dvaro pono eigulys ėjo Sciūriu. Eidamas ir įsmuko duobėn. Samanos užsitraukia užsitraukia, ir sėdi jis ten, duobėj. Žiūri – ten daug gyvačių, o viena labai stora, didelė. Bet jam nieko jos nedaro. Mato, kad duobės kampe yra toks mėlynas akmuo, ir visos gyvatės jį palaižo. Jis, ten būdamas, jau ir valgyt nori. Ėmė ir jis tą akmenį laižyt. Pirštu per akmenį pabraukia ir palaižo. Ag valgyt ir nenori. Gerai. Tai ir išbuvo toj duobėj lig šv. Jurgio. Pradėjo jau ir gyvatės iš duobės iššliaužt. Iššliaužia viena, kita – ir visos. Liko tiktai ta viena didžioji. Ta didžioji tada pradėjo šniokšti pykdama ir vis apie jį sukasi – nori jam tarp kojų įkišt galvą. Jis, kažkaip nuo jos besisukinėdamas, ir išsižergė. Tai gyvatė jam įkišo galvą tarp kojų. Jis pasidarė kaip raitas ant jos. Tai ji tada savim kai metė jį ir išmetė viršun. Ir jis parėjo namo. Kai pasisakė dvaro ponui, kur jis buvo ir su kuo buvo, tai dvaro ponas jį kažkur išvežė, ir jis daugiau negrįžo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] nd6wh8yimo0yfo3e7fhbdj6mekus9r7 0 4508 14245 10425 2026-09-25T11:02:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14245 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Miškuose už Ašmenos yra žeminių gyvačių, kurios gyvena žemėje. Per metus jos kartą išlenda ir būtinai kam nors įkanda. Jeigu įkanda žmogui, žmogus miršta, jeigu – gyvuliui, tas dvesia. Jeigu neranda nei žmogaus, nei gyvulio, tada kerta į medį – ir medis nudžiūsta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] smqcgsaqneq5kolgb9b3x5d2wwmp42e 0 4509 14111 10426 2026-09-25T10:50:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14111 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus pasakojo, kad tikrai, tikrai rupūžė melžė jo karvę. Karvė pareina ir pareina išmelžta. „Aš maniau, – tas žmogus sako, – kad kas nors iš kaimynų ar koks piktadarys, ar vaikai kokie. Na, – sako, – reikia pasekti.“ Įsilindo jis į krūmus ir žiūri. Žiūri žiūri, jau melžimo laikas, o niekas neateina melžt. Karvė atėjo prie tokių akmenų, pastovėjo truputį ir vėl nuėjo. Ėdinėja sau, vaikščioja. Vakare parsiveda namo, reikia melžti – karvė išmelžta. „Žiūrėjau, – sako, – ir nieko nemačiau. Kaip čia dabar yra?“ Kitą dieną jis prie tų akmenų prisėlino, ir kai karvė atėjo melžimo laiku, jis žiūri, galvą iškišęs – kad rupūžė ant akmens atsitūpusi, o tvatija tą pieną! O visa skersyn platesnė prisivariusi! Tada jis tą karvę nuvarė, o tą rupūžę užmušė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 1k1ysaov3yqkaox9nydpg0z6gb5z3wd 0 4510 14108 10427 2026-09-25T10:49:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14108 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas kaimynas pasakojo, kad jis beganydamas matęs Šilabalės duobėje rupūžių karalienę. Didumo ji buvus sulig tupinčia kate, o ant galvos turėjusi blizgančią karūną. Kvailas jis – išsigandęs ir pabėgęs, nes, sako, kai ji būtų prunkštelėjusi, būtų buvę po jo. Tik namie sužinojęs, kad nuo savo laimės pabėgęs. Sugrįžę jie keliese ieškoję, bet veltui. – Ir užtat man dabar taip nesiseka, – nusiskundė žmogelis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] sjr4k2659yflamx6cmgppt9gi9o5obw 0 4511 13884 10428 2026-09-25T10:29:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13884 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Driežlė yra gyvačių padėjėja. Ji paima geluonį iš dilgynių ir nuneša gyvatėms. Driežlė padeda ir žmogui, saugodama jį nuo tų pačių gyvačių. Vienas medžiotojas bemedžiodamas pavargo. Prigulė pailsėti ir užmigo. Atlėkė trys driežlės. Jos ėmė jam lakstyt po veidą, apie kaklą, bet žmogus nejautė ir neatbudo. Po to viena iš jų ėmė lįsti jam į ausį, ir žmogus tuoj atbudo. Atbudęs pamatė, kad gale jo galvos trys didelės susirangiusios, priputusios gyvatės, ir tiek jos šnypščia, tiek šnypščia! Jos būtų tą medžiotoją sugėlusios, bet driežlės jį išbudino ir išgelbėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie gyvates]] 613t19iu3put6ae32pawrax8rf2uguc 0 4512 14250 10429 2026-09-25T11:02:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14250 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas vieną ūkininką buvo daug pelių. Kaimynai sakydavo: – Jeigu nori, kad su tavim jos gerai sugyventų, reikia jas mylėti. O jeigu pabandytum nors vienai akis išdeginti, tada tau nebūtų gyvenimo! Vieną sykį sugavo jis didelę žiurkę, išdegino jai akis su viela ir paleido. Po poros dienų jau pilna jo sodyba buvo priskridusi žiurkių. Ir taip jos įpyko, kad net naktimis pragrauždavo vaikams pakaušius. Taip vargo žmogus ilgoką laiką ir nieko negalėjo joms padaryti, nes jų buvo atplūdę ištisi pulkai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 1u7b80onljm4xcvk4d84zg15adlwzs1 0 4514 14643 10439 2026-09-25T11:58:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14643 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nuo Ukmergės miesto į žiemos vakarus yra Žirnajų ežeras. Tas ežeras nėra labai didelis, turi apie pusę kilometro pločio ir apie aštuonis kilometrus ilgio. Žmonės kalba, kad seniai, dar baudžiavos laikais, nebuvę toje vietoje ežero, o buvęs kaimas, apaugęs gražiais medžiais. Šalia to kaimo tekėjęs mažas upelis. Jis buvęs toks mažas, kad vasaros laiku beveik išdžiūdavęs, pasilikdavęs vanduo tik gilesnėse vietose. Netoli to kai­mo buvęs dvaras, kuriame gyvenęs labai žiaurus ponas. To kaimo gyventojai priklausę tam ponui ir turėję eit į jo dvarą dirbti. Vieną kartą po nesmarkaus lietaus mergaitė, grįždama iš dvaro namo, ėjusi upelio krantais ir žiūrėjusi, kaip gražiai bėga vanduo. Jis taip gražiai bėgęs, kad kaip balti žirniai riedėjo. Mergaitė, į tai žiūrėdama, pasakiusi: – Tai čionai būtų graži žirnaja! Kai tik ji pasakiusi tuos žodžius, tuojau iš upelio išsipylęs vanduo, užsėmęs tą kaimą ir viską, kas tik tenai buvo. Nuo to laiko toje vietoje pasidaręs ežeras, kurį ir dabar vadina Žirnajų ežeru. Žmonės kalba, kad ten taip nuo Dievo buvę žadėta, kad ten, toje vietoje, turėjęs būti ežeras, ir kai tik mergaitė atspėjusi pažadėtą jam vardą, tai tuojau jis ir išsiveržęs. Žuvininkai, kai atvažiuoja į tą ežerą žuvauti, samdo iš gretimo kaimo žmones, kurie gerai žino pavojingas vietas. O tokių žmonių yra tik vienas, kuris gali gerai vadovauti žuvaujant, kad nesudraskytų tinklų. Žmonės mano, kad ir dabar ten stovi medžiai ir net kai kur trobesiai – ir kliudo žuvauti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ok8uq5iaiqbhi7a0f03z2cd22sg4gab 0 4515 14267 10438 2026-09-25T11:40:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14267 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakoja, seniau buvęs užėjęs ant Lokupės balos (Stačiūnų ir Dragonių kaimų laukuose) ežeras, kuris net tris dienas padebesy nepa­prastai ūžęs, kriokęs, žmones bauginęs. Stačiūnų ir Dragonių kaimų žmonės buvę išsikraustę iš savo sodybų, kad ūžiąs ežeras nusileidęs neprigirdytų. Po trijų dienų ežeras nuėjęs tolyn į rytus ir apsistojęs apie Anykščius. Ten mergina velėjusi skalbinius ir nusimušusi nykštį. Iš skausmo surikusi: – Aa, nykštį nusimušiau! Čia ėmęs ir nusileidęs kriokiąs ežeras: mat jo vardas buvęs Anykš­tis. Jei kas būtų anksčiau atspėjęs jo vardą, būtų ežeras anksčiau kur nusileidęs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] i9frk0dj0bgzbyusdqjx9gyfbhr1bmh 0 4516 14371 10436 2026-09-25T11:45:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14371 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniai, labai seniai Salų apylinkę užgulę tamsūs, perkūningi debesys. Dieną ir naktį žaibavę, bet lietus nelijęs. Žmonės meldėsi, Dievų prašė, bet buvo veltui. Kartą senelis elgeta pasakęs, kad tas debesis tol būsiąs, iki kas atspėsiąs jo vardą, – tada ežeras nusileisiąs žemėn. Visokių vardų žmonės davę dangaus ežerui, bet neatspėję. Kur dabar ežeras liūliuoja, kitą kartą buvusios didelės pievos. Ten ganęs piemuo galvijus. Vienas didžiulis jautis bėgęs į vasarojų. Piemuo ištaręs: – Kur eini, Dviragi? Ir didžiausiu triukšmu ežeras nusileidęs į tas pievas, kur piemuo ganė galvijus: jas užliejęs, paskandinęs piemenį ir jo bandą. Tą ežero šaką, giliai įsiterpusią į Taraldžių laukus, ir vadina Dviragiu, o kitą ežero dalį vadina Ilgaragiu ar Ilgiu. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ambkfywjn215aylj0beay4ta3o107mz 0 4578 14319 10548 2026-09-25T11:42:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14319 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje buvęs dvaras. Kartą to dvaro gyvulius ganė piemenė ir beganydama išgirdo didelį ūžimą padebesiuose. Išsigandusi didelio ūžimo, skubinos pargint gyvulius kuo greičiau dvaran. Vieną jautį vydama, kurio vardas buvo Glėbus, ji surėkė: – Ė, Glebau, kur tu eini!? O tuo kartu padebesyse ūžė eidamas Glėbaus ežeras. Paminėjus jo vardą, jis nusileido į dabartinę vietą, užliedamas jaučius, piemenę ir dvarą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 9qnb1338ecl5uceenswodei0ciagk26 0 4579 14291 10549 2026-09-25T11:41:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14291 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kartą, tai buvo labai seniai, Šiauliams grėsė didelis pavojus. Mat iš kaži kur atslinko didžiulis debesis vandens, ir žmonės bijojo, kad jis neužlietų tada dar mažo miesto. Vienam iš gyventojų prisisapnavo, kad tas kabantis ore vanduo liks nepavojingas tik tada, kai kas nors įspės to debesies vardą. Na, ir spėjo žmonės! Bet niekam nevyko įspėti. Kadangi šis debesis leido iš savęs ypatingus garsus, panašius į bitės bembimą, tai viena moteriškė pasakė: – Kas gi čia bus, kad tas debesis bembia ir bembia lyg koks bitinėlis! Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras, Bitinėliu vadinamas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] hvzog4to3l8w1nn8vjigzegnnlgb3si 0 4580 14624 10550 2026-09-25T11:57:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14624 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėj Vištytežerio vietoj giria su gražiomis pievomis buvo. Ten bernams žirgus ir jaučius naktį beganant ir jau sugulus, kartą paukštytis atlėkęs keistai ciepsėjo, lyg juos šalin ragindamas. Jiems tai nesupratus, palėkė paukštytis, ir kažkoks senukas atėjus užprašė juos iš tos pievos atstot. O taip ir antrą kartą atėjęs. Jiems tuo paliepimu dar besistebint, jis, trečią kartą atsiskubinęs, jau lyg su piktu sakė: – Na, dabar jau bėkite! Gerai, kad dar su savo žirgais bei jaučiais išeisite, šiaip visi prapulsite! Tad jie išsigandę, sukilę laukan skubinos. Jiems ką tik išėjus, iš pietų pusės didis ūžimas užkilo, nes vanduo dauba su didžiu ūžimu pro Auksinus lyg koks kalnas putodamas atsirito ir visą pievą iki šios dienos apdengė. Vėl kiti pasakojo, jog pirma prie Stalupėnų didis ežeras buvęs ir tenai atitekėjęs vis platyn plėtėsi, o tas jau minėtasis paukštytis, virš vandens lakiodamas, nepaliautinai ciepsėjo: – Vištyt, vištyt, vištyt! Tame išgąstyje sukilusieji žmonės prasidžiugę sušuko: – Vištytis, Vištytis, Vištytis! Taip jie buvo to vandens vardą atminę, o vanduo paliovė plėtęsis ir akėčių bei žagrių išplovęs. Taip jau sakoma, jog vanduo apsistojo augęs, pažadėjus po vieną dūšią kasmet. Todėl kasmet jame vienas vis prigeria. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] dnm8mfvo3ocovcyismgotdrrit7jlqu 0 4581 14393 10551 2026-09-25T11:46:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14393 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Lūksto ežero šis kraštas nuo Požerės ežero toks ir tebuvo – nuo Alkos ligi Joniko. Toks jis tebuvo senovėj. Ir jis dideliai gilus buvo. Jis pasikylėjo eiti kitur... O kur tas platusis ežero galas yra, buvusi bažnyčia ir miestas. Kai jis pasikylėjo, ir stovėjo dvi dienas ore. Jis kriokė, o nekrito. Atėjęs senas žmogus ir sakąs: – Senų senovėje buvo vardas Lūkstas. Tada jis krito ir apsėmė tą miestą ir bažnyčią. Pirma jis buvo gilus, o dabar, kai išsikėlė, liko negilus. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 24ktgx3129l9v7h31h388bus4c6q90b 0 4582 14510 10558 2026-09-25T11:51:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14510 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Šiluvos yra Praviršulio ežeras. Ežeras Praviršuliu vadinamas štai kodėl. Labai seniai vienas raganius užkeikė ežerą, ir vanduo pradėjo skraidyti padangėmis. (Seniau sakydavo, kad lietus atsiranda nuo skrendančio vandens.) Tas ežeras, skraidydamas padangėmis, pridarydavo žmonėms daug nelaimių. Tada visi pradėjo sakyti, kad reikia atspėti užkeikto ežero vardą, ir jis vėl iš padangių galės būti žemėje. Bet niekas negalėjo sužinoti jo vardo. O ežeras vis kenkdavo ir kenkdavo žmonėms. Spėjo visokiais vardais, bet neatspėjo. Vieną kartą kaimo mergaitė apsiėmė išgelbėti žmones nuo nelaimių. Ji atėjo prie tos vietos, kur dabar yra ežeras, ir pasakė skrendančiam ežerui: – Aš esu Uršulė, o tu – Praviršulis! Tada skrendantis ežeras nusileido į tą vietą, ir mergaitė paskendo. Tokiu būdu mergaitė atspėjo užkeikto ežero vardą ir išgelbėjo žmones nuo nelaimių. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] k6890pu7dzlaajnmoi61x63feemmzdt 0 4583 14576 10559 2026-09-25T11:54:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14576 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Taujūnų sodžiaus lauke senovėje buvo ežeras ir jame buvo du verpetai. Ir to ežero niekas nežinojo vardo. Paskiaus jis užako, o tiej du verpetai liko ir dabar tebestovi. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] nilcr95xt02qiocw8xnmj324pktoqwt 0 4584 14311 10560 2026-09-25T11:42:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14311 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Gimtinės bala buvusi ežeru. Tik seneliai gyveno gyveno ir užmiršo, kokiu vardu ežerą vadino. Prisisapnavęs kažkam gražus ponaičiukas sako: – Jeigu jūs manęs vardu nevadinat, tai aš visai užaugsiu. Ir kas kartas užauginėja, tik liko ežeriukas kaip akis, o visur tik liunga. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] g2jle1ldth2tpkuqh8pasjct819oko3 0 4585 14447 10561 2026-09-25T11:48:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14447 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prieš kokį keturiasdešimt metų Masiokuose apie balandžio mėnesį, kai tik saulė leidžiasi, nuo Papurvinės lig Baltiškių girdėdavosi lyg kas lekia ir rėkia: – Oi! Oi! Oi! Oi! Ir taip kas vakarą atskambėdavo, nuskambėdavo ir vėl nutildavo. Vieną kartą ėjo žmogus per tą ganyklos aikštę ir išgirdo, kad atrėkia tiesiai į jį. Jis sustojo ir klauso. Girdi, kaip visai netoli lekia kas per šerkšną – čiarkš, čiarkš, čiarkš. Bet nematyti nieko. Masiokų vyrai tarėsi paklausti balso, ko jis reikalauja. Bet nesusitarė, o po kelių metų tas vaitojimas išnykęs. Sako, ten būtų ežeras atsivėręs. Dubarų žemėj taip pat rėkė seniau. Rėkdavo baloj už Telėtnikų. Sakė, atsivers ežeras, bet neatsivėrė. Niekas, matai, neatspėjo vardo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] qva562rh9fsqr72l58hfyozm9iti4nc 0 4586 14279 10562 2026-09-25T11:41:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14279 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau Tyruliai vardo neturėjo. Buvęs tai labai didelis, ilgas ežeras. Palei ežerą ėjęs aklas žmogus ir sakąs: – Koks čia ežeras? Čia ne ežeras, bet tyrulys. Tada pasigirdęs balsas iš ežero: – Tu įspėjai mano vardą, ir nuo šios dienos aš užanku, o tu atanki. Taip ir atsitikę: senis praregėjęs, o ežeras ėmęs iš pakraščių palengva akti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] n266vugj6s1iy1a7cc4fm6870gx9lxm 0 4587 14512 10565 2026-09-25T11:51:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14512 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šlienuvos girioje, Aukštosios Panemunės valsčiuje, seniau buvo didelis ežeras. Tas ežeras buvo žodžiu užakdytas. Viena merga ar tai vyras, nežinau, ištarė žodį „Juodi“ – ir ežeras pražuvo. Kiti taip kalba, kad žmonės kažką dalijosi ir nepasidaliję pasakė: – A, kad tu užaktumei! Ir tuoj ežeras užako. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ppfsumnxc0juh9wv3xc9lyxod3om741 0 4588 14476 10566 2026-09-25T11:50:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14476 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Buvusi lanka, kur tas ežeras yra. Žmonės šienavę. Šienaujant į tą lanką ir atėjęs iš laukų didžiausias paršas ir pradėjęs knisti. Žmonės žiūri – jis knisa ir knisa. Po kiek dienų ėmė ežeras ir nukrito. Sako, paršniokščia paršniokščia, sukas sukas – kriokesys didžiausias. Žmonės išlakstė. Ėmė tas ežeras ir nusileido. Nežino žmonės vardo, suėję ir šnekas: – Vakar paršas kniso kniso ir, matyt, iškniso. Ir pavadino tą ežerą Paršežeriu. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] qahiqydu5j0hlvrw0o72yln4yewwjyf 0 4589 14492 10567 2026-09-25T11:51:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14492 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Buvusi vasara. Vieną kartą bešienaujant atėjęs vokietukas ir sakąs: – Skubėkit šienauti, greit svečių sulauksit. Kitą rytą toje vietoje, kur šieną grėbė, pamatė didelį paršą. Jis gulėjo dauboje ir tiek voliojosi, kol pasidarė dumblina didžiulė duobė. Tada atėjo debesis, ir iš to debesies nusileido vanduo, iš kurio ir pasidarė Platelių ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 8cjgncxz64eok4im8tzeh43kl0hq6hz 0 4590 14347 10568 2026-09-25T11:44:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14347 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Toksai ežeras ten toliau yra, Rimiečiu vadina. Už Žemaitkiemio ten buvo. Nabašnykas tėvas pasakojo, kad pirmiau ten naktigoniai jojo. Vienas arklius prisirišo, maišą su šiaudais pasidėjo ir užmigo. Tik girdi, kad jį kas kelia: – Kelkis, – sako, – ir eik greičiau! Bėk iš čia! Ir kur toli bėk, nes, jei neklausysi, bus mirtis tau! Ir jisai taip sapnuoja. Ir vėl – jis tik užmigo, akis sudėjo, ir vėl taip: – Kelkis ir bėk! Atsikėlė, pasiėmė maišą ir žiūri, kad rimuoja jautis: tik mū, mū, mū! Ir paskui jį ežeras eina. Tai dabar Rimiečiu vadina tą ežerą. Jis atėjo iš ten kur, iš Žemaitijos. Jautis ėjo pirma, o ežeras ėjo paskui tą jautį. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] q2hx0nwuvbjp330l25sis3j2r1pc9pv 0 4591 14622 10569 2026-09-25T11:57:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14622 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ežeras Vilkuokšnis yra pas mus. Man seneliai pasakojo, kad ten ganydami pamatė, kad toks jau vanduo užeina iš kur, iš kalnų. Ir tas senelis: – Žiūriu, – sako, – dar ana ir vilkas bėga per tą pievą. Sako: – Ten vilkas bėga! – Stok! – ar kaip tenai pasakė, ir pasipylė iš kalnų. Išnešė griovius, ir pasiliko ežeras, Vilkuokšniu pavadintas dabar. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] hw4aj6eyuje412t1yjav5kmzyrevmoj 0 4592 14061 10577 2026-09-25T10:45:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14061 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau Joninių naktis buvo labai svarbi naktis. Sakydavo, kad Joninių rytą saulė tekėdama puošiasi visokiom spalvon, visaip ji mainos. Tai pernakt laukdavo saulės tekėjimo. Jaunimas susirenka ir degina stebulę. Degutuotą stebulę kur gauna, ant karties aukštai iškelia, dar ant kokio kalno nuneša, kad tik iš toliau matytųsi. Ir uždega šitą stebulę. Ta degutuota stebulė labai ilgai dega. O jaunimas šoka, dainuoja apie tą stebulę. Kurie nori, eina miškan paparčio žiedo ieškoti, nes, sako, kad Joninių naktį papartis žydi. Ir tik tą naktį jis težydi, daugiau niekada. Vienas bernas vaikščiojo, vaikščiojo po mišką – niekur neranda to žiedo. Nors miške tamsu, bet, sako, tas žiedas šviečia ir naktį jis matosi. Vaikščiojo, vaikščiojo jis, staiga vienu metu pradėjo viską žinot. Žino, kas visame pasaulyje dedas, kas namie, kaime – viską smulkiai žino. Pagalvojo: „Kaip čia gali būti, kad aš taip viską pradėjau žinoti? Nagi, kad aš paparčio žiedo neradau!“ Na, bet jis vis tiek baisiai patenkintas. O čia jau apyaušris, nebetoli saulės tekėjimas, jau eis jaunimas pasitikti saulės ant kalno prie tos stebulės. „Na, – sako, – reikia nusiaut nagines, apsiaut batus, eisiu ir aš.“ Išėjęs iš miško, nusiavė šitas nagines. Kai tik nusiavė, ir nuo tos minutės dingo jo visas žinojimas. Dairosi, kaip čia yra, kad aš nieko nebežinau? Na, apsiavė batais, nuėjo pas jaunimą ir kaip nieko nežinojo, taip nieko ir nebežino. Ir tik tada jis suprato, kad tikriausiai naginėn buvo įkritęs paparčio žiedas. O kai jis nusiavė nagines, žiedas iškrito – ir jis vėl nieko nebežino. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] rfi3dd8dxhel24n4uahtljive9419iv 0 4593 14088 10578 2026-09-25T10:48:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14088 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, Plėkių dvare, gyveno dvarininkas Plėkis. Nuo to ir vadinosi Plėkių dvaras. Tas dvarininkas turėjo tris dukteris. Ir tos visos dukterys pasodino dvaro lauke po pušį ir užkeikė, kad jų niekas negalėtų nukirsti. Vyresniosios dukters pušis buvo sodinta viduryje, ir ji iki šiai dienai tebežaliuoja. O kitos dvi iš kraštų buvo sodintos jaunesniųjų. Tos prieš dešimt metų nudžiūvo. Tų dukterų, kurių pušys nudžiūvo, ir giminės išnyko. Trečiosios giminė tebesitęsia – ir pušis tebestovi, o joje gandras peri. Nors žemė su pušimis atiteko naujakuriui Martinaičiui, bet jis nedrįsta jų nupjauti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] eq9fia3ptaxce11ngj9i44issycs38u 0 4594 13888 10579 2026-09-25T10:29:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13888 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Aš nuėjau į dvarą. Ėjau pro dvarą, ir buvo tokia obelis. Pamaniau: „Įlipsiu į obelį, pasikrėsiu obuolių.“ Aš nieko nematau, o man kas sako: – Nelipk! Išmes tave iš obels! – Ne, kvailių pasaka! Velnias manęs neišmes! Aš įlipau į tą obelį – ir kad mane metė! Aš nieko nejaučiau. Iškritau – ir negyva. Atsibundu – rankos, visi pečiai skauda. Tą ranką man išsuko, išnirau iškritusi. Paskui važinėjau toli prie daktaro. Sako, velnias ten buvo. Sako, iš tos obels niekas obuolių nepasiskindavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] tuppyugn1voxajcdjcoi64nxj10olbo 0 4595 14116 10580 2026-09-25T10:50:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14116 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Netoli yra beržas. Jis jau senas. Ėjom su tėvu malkų. Sako tėvas: – Iškirsim tą beržą, reikės roges daryt. Tėvui prisisapnavo: „Bus jam laikas, dabar nė nekliudyk!“ Aš mėginau nukirsti. Įkirtimai užauginėja, ir jis vis stovi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 21zvbunje2slsu473zaau3hs8ug1bs7 0 4596 14160 10581 2026-09-25T10:54:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14160 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo labai didelis ąžuolas. Kas jį sodino, tai neatmenu. Sako, kas jį nukirs, tai ir pats mirs. Tas ąžuolas visai suseno – visi bijojo jį kirsti. Paskui atsirado du tokie vyrai, prisigėrė, sako: – Nueisim, nukirsim jį – ir patys numirsim! Ir nukirto šitą ąžuolą. Tai vienas greitai mirė, nė metų nepraėjo, o kitam rankas sutraukė. Sako, užkeiktas buvo! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 59jb9296flgq5ewz27iqghp4rkcoj8o 0 4597 14026 10582 2026-09-25T10:42:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14026 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Yra tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos – spyna atsirakins, prie durų – durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą. Tada jis eina parneša tą žolę ir meta ant šipulių. Šipuliai išvirsta. Nužiūrėjus tą žolę, reikia paimti. Arba bešienaujant, kai tik dalgiu užkabini tą žolę, dalgis ir išyra. Tada reikia tą šieno glėbį nunešti ir įmesti į upę. Visos kitos žolės plauks pavandeniui, o toji žolė – prieš vandenį. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] phv2dmf4nhurqsa8y174e37mu33o3xj 0 4598 14053 10583 2026-09-25T10:44:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14053 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kelios moterys buvo riešutaut. Eina jos namo, mato – šalia kelio stovi baravykas. Tas baravykas toks didelis, kad ir neapsakyt! Viena moteris paėmė tą baravyką išrovė, pintinėlėn įsidėjo ir nešas namo. Neša, neša, prie pat kaimo tas baravykas iššoko ir sako: – Dėkui, kad panešėjai! – ir nudūmė atgal į mišką. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] t4ugsp81kbbga9suuajc2k7rxs93yle 0 4599 14251 10584 2026-09-25T11:02:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14251 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Yra sakoma, kad kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų. Ir jei žmogus apvažiuotų visus miškus, visuose miškuose rastų grybų, bet tik tiek, kiek jam išaugo. Kitų žmonių grybų jis nepamatytų. O jei savo nepaimtų, tai jo grybai supus, bet kitas niekas jų nepamatys. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9467m105c3e5bk720k9bwse1am3wi3c 0 4600 13907 10585 2026-09-25T10:31:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13907 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Grybai yra žemės žiedai. Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė, kada vasarą pagriaudžia, palyja, ir saulė kaitina, tai auga grybai – tai, sako, žemė žydi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] nnrog8haua1pk9ghbspp4wdmmhrd16q 0 4601 13906 10586 2026-09-25T10:31:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13906 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sakoma, jei grybą pamatai, tai jis nebeauga, sukirmija. Ir jei mažą rasi samanose ir, jį apkasęs, paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį, tik sukirmijusį. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 09h5q0qlbzj3t4lelxe4s394ctbnjf9 0 4602 14247 10587 2026-09-25T11:02:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14247 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Joninių naktį ėjo bernas per mišką. Ėjo užsigalvojęs. Ūkininkas nekoks buvo, labai mygo prie darbų, o valgį prastą duodavo. Tai bernui nelinksma buvo. Nepamatė, kaip papartynan įbrido. O buvo lygiai dvylikta. Tą valandą paparčiai pražysta, ir žiedai tuoj nulekia ir išnyksta. Tai vienas toks žiedas ir užlėkė bernui už apivaro. O paparčio žiedas stebuklingas. Ir pamatė bernas kiaurai žemę: kur pinigai užkasti guli, kur auksas paslėptas, kur kitokie lobiai. Eina per mišką, o po vienu kelmu mato pinigus, po kitu akmeniu – auksą ir sidabrą. Iškas juos ir pats bus šeimininkas. Bet viską rytoj padarys, ko čia skubintis. Pirma iš tarnystės išeis. Ir kastuvo neturi. Negi nagais žemę kasi? Kas pažadėta – neprapuls. Taip galvodamas linksmas parėjo namo. Gultis susiruošė, apivarus atrišo – žiedas ir išsmuko. Išsmuko ir prapuolė. Ir bernas lobius užmiršo. Rytojaus dieną, kaip ir visada, darban išėjo. O pinigai, auksas ir sidabras ir dabar tenai guli, jei dar niekas neiškasė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] bz1wnc7c1blqlo9rz85v02r8nyvzoi3 0 4603 13897 10588 2026-09-25T10:30:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13897 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ūkininkas arė visą dieną. Tada paleido jaučius ganytis. Jie ganėsi, ganėsi, o paskui ir pradingo. Ūkininkas ieškojo ieškojo, bet niekur nerado. Tada eina namo pro paparčius, ir vyžon įkrito paparčio žiedas. Parėjo namo – iš karto sužino, kur jo jaučiai. Jau aušta. Gaidys ėmė kalbint savo vištas, sako: – Va, aš turiu dvylika bobų, o mano šeimininkas vieną ir tai nieko negali padaryti; ji ką nori, tą daro! Ūkininkas parėjo – kiaulės nešertos, gyvuliam nieko neduota, vištos nelesintos... Atėjo pas savo moterį, nusiavė. Kai nusiavė – ir iškratė tą žiedą. Jau nebežino, nei ką vištos kalba, nei ką gyvuliai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] qv5hlf08g87ex30ex79pt9e47vvk987 0 4604 14234 10589 2026-09-25T11:01:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14234 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Šituos jaučius praganė. Parėjo namo, ponas rėkia: – Eik ieškot! Šitas piemuo pasiėmė tris šunis su savim, nes jau tamsu buvo, bijo, ir nuėjo į mišką ieškot jaučių. Po mišką vaikščiojo, vaikščiojo – niekur tų jaučių neranda. Stovi trys šunys prie jo, ir jis klauso, kad tie šunys tarp savęs kalba. Vienas šuo sako: – Kad aš ėsti noriu! – Ir aš noriu! – Ir aš noriu! Tada vienas šuo sako: – Bėk! Paėsi, namo parbėgęs, o mes prie piemenio paliksime. O kai tu atbėgsi pas piemenį, tai mes iš eilės kitas, paskui trečias – taip ir piemenį saugosim ir paėsim, parbėgę namo. Kai pirmasis šuva atbėgo miškan, šitie klausia: – Na, ar paėdei? – Ėdžiau, bet nenorom. – Sako, – vandens nebuvo, tai šeimininkė nenorėj eit atnešt, ten lovelin prišlapino, žalių miltų įpylė. Tai aš paragavau – negardu ėst, mečiau ir neėdžiau. Šitie šunys, kurie buvo pas piemenį, sako: – Tai mes ir neisim ėsti. O piemuo viską girdi, ką šunys kalba. Parėjo piemuo su šunimis namo ir sako šeimininkei: – Kodėl taip šunims darei: neturėjai vandenio – tai nėjai, bet prišlapinai ir užmaišei žalių miltų? Ta šeimininkė susiėmė už galvos: – Iš kur tu galėjai žinoti miške, už šitiek kilometrų? Šitas piemuo nusirengė, vyžas nusiavė. Kai nusiavė vyžas – šunys stovi, o ką jie kalba, jis nebesupranta. Mat jo vyžoj buvo įkritęs paparčio žiedas. Kai vyžas nusiavė, žiedas iškrito – jis ir vėl normalus tapo. O kai turėjo žiedą, ir žvėrių, ir paukščių kalbą suprato. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] hdumtvu6r2ojw2g031rdb68jvu6fnpu 0 4605 13984 10590 2026-09-25T10:38:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13984 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senovėje skerdžius praganė gyvulius ir nuėjo į krūmus ieškoti. Ir staiga jam į vyžą įpuolė paparčio žiedas. Paėjo jis toliau – kad jau žino, kur tas veršiukas. Atsirado greit ir velnias. Sako: – Pamainykim batus į vyžas. Skerdžius sutiko. Nusiavė tą vyžą, velnias už paparčio žiedo, nusijuokė – ir pabėgo su tuo batu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] qqz5cpxr1u67xt2m7in0ch0vhvq9gcw 0 4606 14185 10591 2026-09-25T10:56:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14185 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas žmogus anksti rytą išėjo prie arklių. Ir jam reikėjo eiti per mišką. O ten šlapia. Tai jis buvo su dideliais auliniais batais. Na, dabar jis pareina namo ir nesiliauna savo kaily: jis viską mato, viską žino! Ką daryti? Bėgs pas kunigą. O kunigas gudrus buvo, klausia: – Kur buvai? – Na, – sako, – kitur niekur nebuvau, tik prie arklių. – Išsiauk kojas. Jis kai avė tas kojas, tas paparčio žiedas kai riedėjo, tiktai pelė iš urvo capt ir pagavo tą žiedą. Ir negavo tas kunigas. O tas žmogus paliko kaip sapne – nieko nebežino. Jau velniukas pagavo tą žiedą! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie velnią]] e7om573re7nvb4whee0bqo6aw806qow 0 4607 14025 10592 2026-09-25T10:42:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14025 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas bernaitis augino savo darže papartį ir kiekvieną šv. Jono naktį saugodavo jį pražįstant. Bet niekada jam nepasisekdavo nusaugot – velnias vis pirma jo pagriebdavo žiedą. Viena bobelė jam patarė, kad iš vakaro pasitiestų baltą skarelę ties paparčiu, užsidegtų žvakę ir atsisėdęs niekur daugiau nežiūrėtų – kaip tik paparčio viršūnėn. Kai tik atėjo šv. Jono naktis, bernaitis tuoj užsidegė po puodu žvakę, ties paparčiu pasitiesė baltą skarytę ir sėdi, žiūrėdamas į papartį. Papartis buvo visai prie gryčios. Tuoj jį pradėjo baidyti visokios baidyklės: tai šunys, iškišę dantis, lenda, tai gyvatės šliaužia, ir visokie driežai aplink vyniojas. Tai vėl meška per jį maurodama eina! Bet bernaitis, atmindamas bobelės patarimą, niekur nežvilgtelėjo, ir baidyklės, matydamos, kad šis jų nebijo, tuoj tos išnykdavo ir dar baisesnės atsirasdavo. Štai pamatė, kad didelis juodas katinas nusirepečkena iš palėpės per sąsparą ir šoka tiesiai puodan ant žvakės. Bernaitis užsimojo ant jo ir suriko: – Škac tolyn! Tuo laiku, kai jis į katiną grįžtelėjo, papartis pražydo, ir žiedas nuriedėjo ant patiestos skarytės, kurį pelėda prišokus pagriebė ir nusinešė. Tada nusikvatojo visokiais balsais, nusijuokė visuos kraštuos, o bernaitis ir vėl paliko be paparčio žiedo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9sw6bshw9ha503tg1frjaa7j81fx51a 0 4608 14041 10593 2026-09-25T10:43:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14041 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Šv. Jono išvakarėse eidavo ieškoti paparčio žiedo. Reikėdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę lazdą, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti ir su šermukšnine lazda apsibrėžti ratą, kad niekas neprieitų. Vienas berniukas užsimanė rasti paparčio žiedą, nes turintis žiedą žinodavęs viso pasaulio mandrybę. Pasiėmęs jis drobules, žvakę, šermukšninę lazdą, knygą ir, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine lazda ratą, pasiklojo drobulę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apie pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgti – bijo, reikia kentėti, o žiūrėti negalima, nes gali palikti nebyliu. Berniukas nežiūrėdamas skaitė knygą, o šmėklos stengėsi pakenkti, kad pasižiūrėtų: tai šnypštė, tai kaip žmonės šnekėjo, – bet berniukas išturėjo. Po pusiaunakties gaidžiai užgiedojo, ir baidyklės pranyko. Bet berniukas vis sėdėjo ir skaitė knygą. Diena praaušo, prieš saulės tekėjimą sušniokštė vėjas, ir nuskambėjo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasiėmė ir, atpjovęs rankos odą, įdėjo žiedą. Kai ranka užgijo, tapo viso pasaulio žinovu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] stfcvxjidk0gquesvruj6jnvn51m4lq 0 4609 14249 10594 2026-09-25T11:02:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14249 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano senelė pasakodavo, kad buvo toks žmogus žiniuonis. Žmonės pas jį kaip vanduo plaukė visokių patarimų pasiklaust. Kas ką pavogdavo – vis pasakydavo, kas apsirgdavo – pagydydavo. Sakydavo, kad reikia šv. Jono naktį išgulėti paparčiuose, tai viską žinosi. Tas žiniuonis visą naktį išgulėjo paparčiuose ir viską žinojo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ceex0l26p525x4rfqlrrpbi2wid1459 0 4610 14167 10595 2026-09-25T10:55:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14167 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ugnelę gerbt reikėjo. Mano močiutė pasakojo, kaip šeimininkė visada sakydavo savo tarnaitei, kad ugnelę visada, einant gult, gražiai užžertumėt – užklotumėt pelenais. Ir, sako, kartą begulint prasivėrė durys, įsirito raudonas kamuolys per slenkstį. Tas kamuolys ir prašnekėjo, sako: – Eime pasivaikščioti! Tai, sako, pirkioje atsišaukė balsas: – Mes neisime, mums gerai pakloja ir mus gerai užkloja! Tada kamuolys pasakė išsirisdamas: – O man nepaklojo ir neužklojo! Išsirito pro duris, ir durys užsidarė. Tik mes, gulintieji, klausome, kad riksmas pakilo kaime. Pašokę iš lovų, žiūrime, kad jau dega kaimelyje trobesiai. Tai, matyt, ugnelė nori, reikalauja, kad ji būtų šventai prižiūrima. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] 05a7h29qxt8ha5j9i3qkccyoa76r3hb 0 4611 13850 10596 2026-09-25T10:25:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13850 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Akmenys ir dabar auga tris dienas per metus. Bet tik tie auga, kurie yra nejudinami. Nors su pirštu už akmens užkliūtum – jau jis ir nebeaugs. Ir pamatuose, ir laukuose akmenys nebegali augti, nes jie jau yra paliesti, suskaldyti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] qfbk4ary8zi18uwca7dycbcog6wh4we 0 4612 13863 10597 2026-09-25T10:27:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13863 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Toks senis elgeta buvo, Butkus. Jis turėjo šimtą penkerius metus. Na, ir jis pasakojo, kad Velykų rytą reikia nueiti į kitą žemę, paimti du akmenuku, į savo žemę parnešti ir padėti. Per kokį penkiasdešimt metų jie tokie užaugs, kad jau nepakelsi. O per šimtą metų jau bus dideli akmenys! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] jvdvkjp523ly9r0daoanx5z1wzb5e2w 0 4613 13886 10598 2026-09-25T10:29:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13886 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pikčiūnų ir Šnipaičių krūmuose yra toks akmuo, kuriame kiekvienais metais atsiranda po vieną duobutę; taip, kaip su kulnu išsukta. Ir teisybė, kad atsiranda! Aš pats ištyriau. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] izr2okhcchc45xtktf2hch95165jqk8 0 4614 13891 10613 2026-09-25T10:29:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13891 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Rudeikiškių kaimo lauke buvo nepaprastai didelis akmuo. Dabar jo nebėra, nes, kai statė Salako bažnyčią, tą akmenį suskaldė ir nuvežė Salakan. To kaimo gyventoja Petronėlė Žiemienė kartą vasarą, šventą dieną, ėjo laukan gyvulių pažiūrėti. Eina, rožančių kalbėdama, pro tą akmenį. Pažiūri – gi tas akmuo seka paskui ją. Ji dar pažiūrės, pažiūrės – eina akmuo paskui ją, ir tiek! Ji dar rožančium šmesėliavo – vis tiek eina! Užlipo net ant kalno tas akmuo! Atgal kai ji ėjo, tas akmuo jau nebesekė. Kitą dieną nuėjo pažiūrėt to akmens jos vyras, tai jokio ženklo nerado; kur akmuo stovėjo, ten ir stovi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] 561intn7l2h5t3napwzzcu397ky98re 0 4615 14183 10600 2026-09-25T10:56:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14183 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Balti akmenys kaip stikliniai yra velnio akmenys. Jų nereikia imti, ne gali pradėti tvinkti rankos. Jei užmina koja, tai koja pūliuoja. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] o7rpe4e1i40hexdopfkxds4vivz6272 0 4616 14126 10601 2026-09-25T10:51:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14126 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Yra toks akmenukas, kad jeigu jį paimsi į ranką ar į kišenę, tai tavęs niekas nematys, nors tu čia stovėtum po nosim. Kaip tą akmenuką surasti? Reikia juodvarnio vaiką išimti ir juodu ašutu ant šakos ties lizdu pakarti. Juodvarnis, negalėdamas žiūrėti į pakartą vaiką ir negalėdamas suprasti, kuomi jo vaikas pakartas, suieško tą akmenuką ir įspraudžia į pakarto paukštėko snapą. Tada juodvarnis nemato vaiko ir neskauda jam širdies. Dabar įlipus reikia išsiimti varnėką ir pasiimti iš jo snapo akmenuką. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 5w3oz9824n6alupp6t1xev8sum5s1hg 0 4617 13903 10602 2026-09-25T10:30:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13903 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gintarą seniau iš debesų išmesdavo. Viena žmona sekmadienį, vidurdienį, vaikščiojo po lauką ir rado iš debesio iškritusį didelį gintaro akmenį, už kurį ūkį nusipirko. Gintaro akmenį, sako, lengva pažint, nes jis yra lengvas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 17toxkuous0ghaeoxchesyu1bclzyil 0 4618 13949 10603 2026-09-25T10:35:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13949 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą susitiko dvi ugnys, vieno kaimyno ir kito. Viena ugnis sako: – Mano šeimininkas labai blogas, niekada nei užkloja, nei pakloja. Deginsiu jį. Kita sako: – Degink, kad nori, bet nesudegink mano šeimininko ratų, kurie stovi tavo šeimininkų paklaimėj, nes mano šeimininkas geras – jis visada mane užkloja ir pakloja. Pirmoji ugnis sudegino visas trobas, tik paliko kaimyno ratus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] jshj8b4s5rhicn08jritdl74zixlwxs 0 4619 14022 10604 2026-09-25T10:41:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14022 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Visi seniai buvo užsikišę, gulėjo mat. Tik girdi, kad kažkas grabaliojasi priemenėj apie duris. Paskui ir rankeną jau klibina, nori įeiti. Girdisi balsas: – Įleiskit! Šeimininkas sako: – Kad čia nėra vietos kur, eik į aną namo galą, į seklyčią. Nuėjo ten. O ten buvo ugnelė. Jei būtų įsileidę, ji būtų išsivaikščiojusi. Kitą rytą lydė taukus. Ir užsidegė. Nugi ir tas namo galas sudegė. Į seklyčią įsileido ugnelę, ji išsivaikščiojo – tas galas liko nesudegęs. O šiame gale ugnelė neišsivaikščiojo, sudegė namo galas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] l5xl4331k6hi2yfecuum76r1ss6nqgl 0 4620 14156 10605 2026-09-25T10:54:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14156 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mačiau, kaip iš jaujos ugnis išėjo pasivaikščioti. Labai prikūrenau, atsiguliau prie durų. Prie durų prisitraukiau – kad netrauktų. Tik burbtelėjo, o ugnis paliuokom lig lubų, nuo lubų lig durų, į duris atsimušė ir vėl į krosnį – tokios juostos kaip vaivorykštė. Per tris kartus išėjo. O kai išeina, tai žarijos kaip apgesintos kiek žiburiuoja, bet liepsnos nebėra. Prieš išėjimą smarkiai kūrenas, o kai išeina, lieka be ugnies. Išeina ir šoka juostom į lubas, o nuo ten į duris. Aš laiku užsitraukiau. Tęsėsi porą akimirkų. Ugnis dėl to išeina pasivaikščioti, kad per daug karšta, kad karštis dusina ugnį. Malkos nebegali degti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] qsltons1zmd83jmqark45jhdodegav9 0 4621 14157 10606 2026-09-25T10:54:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14157 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Iš po krosnies ugnis išeinanti prasivėdinti. Liepsna kaip paklodė vaikščiojanti po visas trobas arba jaujoje po ardus ir pro duris laukan išeinanti, po visas pastoges vaikščiojanti ir tai niekur nekimbanti. Tiktai, ją matant vaikščiojant, nieko nereik sakyt, nereik rėkti, o ugnelė vėl sugrįšianti po krosnim ir vėl gražiai kūrensiantis. Bet kas surinka nusigandęs, tuoj kimbas ir dega. O kad ugnis išeinanti, tai krosny nieko nebesą, nė vienos degančios anglelės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] i8mtkmc9foo5vly0hn8v7800yr3s5a6 0 4622 14046 10607 2026-09-25T10:44:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14046 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Apstainy (Vilkiškių parapijoje, Tilžės paviete), ugniai atsiradus, ūkininko dukterys vis klykė, kad ir stuba neužsidegtų, o su ja ir jų visos puikės. Bet tuo žygiu Vilkiškių dvaro užveizdas, raitas atpleškinęs ir, tris kartus apie ugnį apskriejęs, kiek įgalėdamas skubinosi per upelį, iki kurio ugnis vis didžiais kamuoliais paskui jį ritos. Todėl gyvenamoji nebuvo ugnies užgauta. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] ejhh6mwamt0hhv6hq8xui6v6338r8mc 0 4625 14132 10610 2026-09-25T10:52:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14132 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bakainių kaime, Surviliškio parapijoj, užsidegė namas. Viena moterėlė atsinešė šventos Agotos duonos ir norėjo ją mesti į ugnį, kad ši nesiplėstų. Tuo laiku nutrūko moterėlės ožka, ir ji ėmė vytis tą ožką kaimo keliu. Ta ugnelė, peršokdama nuo vienos trobos ant kitos, sudegino visas trobas, pro kurias moterėlė su šventos Agotos duona vijosi ožką. Šventos Agotos duoną reikia įmesti į ugnį arba apnešti aplink ugnį ir įmesti, o paskui nešėja turi melstis vidury lauko. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie ugnį]] 3zuogqvqncs3q0f2jq7lh2ndtxvbxyq 0 4626 13881 10611 2026-09-25T10:28:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13881 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Yra daržely mažo ūgio diemedis. Jis pražydi pačią šv. Jono naktį. Tas žiedas pražysta labai trumpam laikui. Kas tą žiedą turėtų, tai žinotų, kur yra pinigai. Vienas žmogus nuėjo saugot diemedžio žiedo. Sėdi ir laukia. Žiūri – atvažiuoja sniegena ir veža didelį vežimą šieno. Jis nusigando ir parėjo namo. Taip ir nenusaugojo diemedžio žiedo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ffj0469rr0ncb04wmknxn36jcg746vg 0 4627 14236 10612 2026-09-25T11:01:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14236 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė | pavadinimas = Šventas akmuo }} Mėšlavežis buvo su talka. Ir važiavęs piemenukas. Ir jis matąs – akmuo nukritęs. Senelė sakanti: – Neužkliudyk! O jis nežiūrėjo ir, kai važiavo, užkliuvo už to akmens. Ir tas akmuo pradėjo smarkiai riedėti iš paskos. Ir tiek bėga, kad net su arkliu, matos, kad neišbėgs. Tas piemenukas šokęs iš ratų ir bėgti! Tuomet tas akmuo jį ginusis, ginusis, vis tiek sugavęs ir užmušęs. Užmušė – ir vėl sugrįžo į savo vietą. Tai sako, kad šventą akmenį užkliudė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie akmenis]] r6bxkgql927e65bchlyv8tnrmzl6o5d 0 4635 14363 10624 2026-09-25T11:44:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14363 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Apie 1750 metus Žemaičiuose, vieno ežero vandeniui į orą pasikėlus, iš to juodas debesis atsiradęs, ko ne dvi savaiti vietoje kybojęs, baisiai ūždamas bei krokdamas, vis išgąstingesniu pastodamas, iki prie Mingės, ties Krokų lanka, atošė. Tai čia gyvenantieji žmonės lyg iš lankos, lyg iš debesies girdėję atsikartotinai šaukiant: – Nugriaukit savo trobas ir traukit iš čia šalin, nes ta lanka tur į ežerą pavirsti! To šauksmo išsigandusieji su visu jų labu šalin paskubo. Viena moteriškė, duoną pakept besirengdama, pečšluostės išbėgusi, prieš nesiliaujantį debesies ūžimą apmaudinga tarė: – Krokit, krokit, Krokų lankelės! Tai buvo to debesies vardas atmintas, kuris, tučtuojau plyšdamas, tą moterį ir kitas su visa lanka aptvino. Dar šiandien didis Krokų ežeras toje vietoje tyvuliuoja. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 9vgi0z2qq2op03n1oq3edu6r36l3yqx 0 4636 14297 10626 2026-09-25T11:41:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14297 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Metelių parapijoje yra didelis ežeras, vardu Dusia. Vieną kartą ėjo du žmonės. Jie buvo labai nuvargę ir atsigulė pasilsėti. Atsigulę tuojau užmigo. Bemiegodami išgirdo, kad juos kas žadina, bet jie atsikėlę nieko nematė ir vėl užmigo. Tik trečią kartą žadinami, pamatė, kad ežeras ateina. Atsikėlė ir ėmė bėgti. Jie bėgo, kad net prakaitas lašais varvėjo žemėn. Vienas jų sako: – Jau net uždusau. Ir tada ežeras pasiliko vietoje ir gavo vardą Dusia. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] sjqxjw7sdrpdyrlqldhe19he2ip094n 0 4637 14343 10627 2026-09-25T11:44:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14343 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Toje vietoje, kur dabar Kapstatų ežeras, seniaus buvusi didelė graži lanka. Vieną kartą pačioj šienapjūtėj atėjo pas darbininkus vokietukas ir sako: – Skubinkitės, skubinkitės: pareis didelis svetys! Ir taip rodėsi jis žmonėms per visą savaitę ir vis ragino skubintis. Kada žmonės nušienavo tą lanką, užėjo didelis juodas debesis, sustojo prie tos lankos ir nebesijudina iš vietos. Pradėjo kiti kalbėt, kad reikia to debesies įspėti vardą, tada jis iš tos vietos pasitrauks. Na, ir spėjo visi, kas beišmanė. Bet niekas negali jo vardo įspėti. Buvusi viena apyžabalė bobelė. Eina ir eina to debesies veizėti. Veizi, ranką prie akių prisidėjusi, ir sako: – Kap status! Kai tik ji ištarė tą žodį, debesis su didele ūžle šniokšle nusileido ant tos lankos, ir pasidarė ežeras. Tas ežeras už kiek laiko vėl kelsis iš vietos ir eis toliau. Eis per pat Endriejavą. Debesies kampas užklius už bažnyčios varpnyčios, prakiurs ir paskandins visą Endriejavą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 5fwzytejabhq9d23591z76f8wdbqvec 0 4638 14335 10628 2026-09-25T11:43:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14335 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Buvo ežeras neapsakomai gilus. Mano tėvo tėvas pasakojo. Atėjo koks burliokas, pakasė kiaulės galvą, aprėžė taip ir taip ir pasakė ežero vardą. (Turi vanduo savo vardą.) Tik ūžia ūžia, kelias kelias, kad pasikėlė per pačias Verbnyčias. Tai ėjo per Ratnyčią. Kunigas mišias laikė. Visi išbėgiojo, kunigas liko. Ežeras ėjo, ėjo, kai priėjo tą vietą, kur reikia sustoti, ir sustojo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] fqkdiryusc2eg1n8h8jwwkj4hz8ah35 0 4639 14596 10629 2026-09-25T11:55:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14596 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Burtininkas pasakė: – Mes atvešim jumiem ežerą su visom žuvim, tik mane lig mirties užlaikykit, nes aš atvesiu ir apaksiu. Švendubrės žmonės nenorėj jo užlaikyt, sako: – Mes nenorim nei to ežero, nei tų žuvų. Tai per Ratnyčią sekmadienį ėjo ežeras. Išbėgo žmonės iš baž­nyčios. Per pačias mišias dvyliktą valandą ėjo tas ežeras. Per Nemuną ėjo, per laukus! Nebuvo jam nei kalnų! Už Seirijų nutūpė. Tai jis (burtininkas) žinojo kaip padaryt. O ką mes žinom? Jis atėjo, įkimšo lazdelę – ir sustojo tas ežeras aplinkui. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 8fawo0gzq0xizhp0crwfuwza0nlx3jj 0 4640 14470 10630 2026-09-25T11:49:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14470 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Žmonės sako, kad ežerą galima išleist iš savo vietos, tik reikia triskart apibėgt aplink jį ir kuo greičiausiai. Laikas turi būti labai trumpas. Vieną kartą Žilinuos Petruškevičius užsinorėj išleist ežerą. Na, ir bėga triskart aplink. Jau kad kiek būtų nebaigęs bėgt. Laiku apibėgo aplink – ir ežeras pakilo oran. Sako, kad jisai iš to išgąsčio trečią dieną mirė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] i8mvet0ae1cplm9stf0dkgp5unloe5u 0 4641 14295 10632 2026-09-25T11:41:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14295 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mano močiutė po lenkais buvo. Ten yra ežeras Dusalis. Tai jis atėjęs nuo Šventežerio. Ten, prie Šventežerio, yra Dusia. Tai jis iš Dusios iškilo ir prie Žagarių sustojo. Baisus ūžimas buvo, debesiu ėjo, bet kliudė vanduo žemę. Žmonės pabėgo, nes neplačiai ėjo, o gyvuliai prigėrė. Nuo Lietuvos ribos netoli. Ir dabar vadinasi Dusalis – kad iš Dusios kilęs. Kaip jau išgirdo tą ūžimą (ten bažnyčia netoli), tai paskui koks tai senas žmogus rėkt, kad: – Bažnyčios duris užstatykim, tai sustos! Kai bažnyčios duris užstatė, ir sulaikė. Tai kaip griovys ir kaip tos durys stovėjo – kaip nukirsta. Kai močiutė gyveno, tai prie jos pačio kiemo sustojo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] kc2g0owgjn0l678wq5mvxhoxrcpwwjz 0 4642 14568 10633 2026-09-25T11:54:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14568 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tas ežeras norėjęs pakilti. Kad jis nepakiltų ir neužlietų Šiaulių bažnyčios, reikėję įspėti jo vardą. Vienas žmogus atspėjęs. Jam įpjovę į bevardį pirštą ir, nulašinę tris kraujo lašus, pasakė: – Telkšiok ir nebeik iš vietos iki sūdnai dienai! Po to ežeras daugiau nebekilo ir liko vadinamas Telkšys. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] sqs62ksshgkv0d4u5lz55m9i0mj71ai 0 4643 14478 10634 2026-09-25T11:50:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14478 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Toj Dusia, sako, atėjus, ir jos čia galas – Dusys likęs. Mum senelis pasakojo. Ir kuriais tai metais, aš kokių septynerių metų buvau, vanduo kokių septynių metrų aukščio buvo pakilęs vasaros metu. Aš kaip dabar atsimenu: medžiai žaliavo. Žmonės kaip tikintieji buvo, tai septyniose bažnyčiose mišias užpirko ir septynias dienas meldėsi, ir procesijas aplink ėjo – septynis kilometrus taip ir septynis taip... Galadusis – Galinių kaime. Jį Galadusiu ir vadina, nes jis Dusios galas. Kadai kai tvanas buvo, tai užėj Dusia. Būk tai sako, kad jiej turi sueit į vieną krūvą. Kai pakilo vanduo, bijojo žmonės. Kur jie apsistos? Meldėsi. Ar ten maldos padėjo, ar ten kas? Bus tas ne mažiau kaip keturiasdešimt metų, kai ji buvo pakilus. Dar aš pirman skyriun ėjau. Tai verkė žmonės: – Buvo Metelių bokštai matyt, o dabar nematyt! Drebėjo žmonės, kaip karo kokio bijojo. Buvo šitos Dusios Petraičių laukai užsemti vandeniu. Tada dar Jakimavičius, Urbonas senis gyvas buvo, tai jie susisės už stalo, šneka, kad susieis. Šitos tai mylia ilgio ir mylia pločio... [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] j4ei8s5jdpalrftl7k2v8zn2t1h3qjj 0 4644 14198 10858 2026-09-25T10:57:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14198 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau gi namie verpdavo, ausdavo ir viršutines, ir apatines drapanas, drobes, rankšluosčius – visa ką. Buvo paprotys, ypač subatvakariais, kad moterys sueidavo į vieną vietą ir vakarodavo iki kokių dviejų valandų. Na, ir vieną tokį šeštadienio vakarą suėjo vienon pirkion panelės ir verpia. Kiekviena, žinai, kaip panos, girias, kokį turi vaikiną, kuris gražesnis. Na, ir kalba. Įeina trys jaunikiai į pirkią – gražūs vyrai, apsitaisę gražiai. Pasisveikino ir susėdo ant suolo. Susėdo, o panos, dar čia šeimininkės duktė, nudžiugo, kad šitokie gražūs vaikinai atėjo. O asla neiššluota. Pasiėmus šluotą, ir šluoja, ir šluoja prie pasuolių, apie tuos jaunikius. Žiūri šluojant – iš už suolo styri uodegos! Ak! Tada ji vienam bakstelėjo į tą uodegą, gal, sako, taip kas pritaisė – tas pasišokėjo. Vadinasi, kad tikrai šitie, kaip vadindavo, vilktakiai! O jeigu tik jie pavirsta į vilką, tai pasielgia kaip vilkai. Šitoji mato, kad čia gali dabar blogai baigtis, kad gali jas visas suplėšyti, sukandžioti... Viena kitai slapta šnektelėjo, kad jau taip dabar pas mus yra. Na, tai tada kas jom daryt? Jos nori išeiti, bet tie neleidžia. Tada viena, kuri drąsesnė, sako: – Jūs eikit kur sau, ar laukan, kur sugalvojusios, o aš viena liksiu ir čionai šauksiu. O jos šeimyna, broliai, tėvas, miegojo kitam gale. Na, jos taip ir padarė. O šitoji atsisėdo prie ratelio ir taip smarkiai suka, ir rėkia: <poem> ''– Kad aš, jauna, ištekėčiau,'' ''Dovydą turėčiau!'' ''Dovydai! Dovydai!'' </poem> – kiek gerklė įrėkia. Išgirdo šeimyna. Kas čia yra? Kas ten rėkia taip smarkiai? Įeina, gi žiūri – tebesėdi šitie jaunikiai, šitie vilktakiai. Ji pasakė: – Kaip sau norit, tuos reikia likviduot! Šeimyna juos paėmė, nurengė. Kai tiktai nurengė drabužius, ne tiktai jau uodegos – ir veidas liko vilkiškas. Ėmė nugalabijo juos, nuėmė kailius ir pasisiuvo skrandas. Ir dar šiandien tebenešioja – labai stiprios. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] ah8vdkyifbrzldhdt9jqgoujxjxzob0 0 4645 14199 10639 2026-09-25T10:57:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14199 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dar nelabai didelė buvau, nuvažiavau kartą į svečius pas dėdę Radviliškyje. Pamenu, kad buvo pati šienapjūtė. Vakare, parginęs bandą, piemuo ėmė sakyti, kad to paties kaimo gyventojas atėjęs su dukterim grėbti pamiškėj šieno, kur ir tas piemuo ganė. Apie pietus tėvas dukteriai sakąs: – Aš einu į mišką kokiam pusvalandžiui, ir žiūrėk, jeigu atbėgtų vilkas, nemušk jo su grėblio dantim į galvą, tik ginkis su kotu. Ir nuėjo. Pabuvo kiek laiko, sako piemuo, aš pasivariau bandą toliau nuo pamiškės ir ganau. Gi tik žiūriu, kad atbėga vilkas, o toks didelis, ir tiesiai pro šalį mano bandos pas tą dukterį. Na, ir pult! O ta gintis. Gynės gynės su grėblio kotu – nieko nepadaro. Apsuko grėblį ir tiesiai su dantim vilkui į galvą. Gerokai apkruvintas vilkas nubėgo sau į mišką, į mano bandą nė nepažiūrėjęs. Praėjo vėl koks pusvalandis, ateina kaimynas kruvina galva. Apie tą kaimyną seniai buvo šnekėta, kad jis vilktakis. Netikėjom piemeniu. Pritemus nuėjo pati dėdienė. Ir iš tikrųjų rado kaimyną gulintį su apraišiota galva, taip kaip piemuo sakė. Nori – netikėk, o viskas kaip ant delno, žinai gi, niekas nesisakys, patys slepia. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] 50xxdz9igtxhiua5xhu48u7uazt65ve 0 4646 14129 10640 2026-09-25T10:51:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14129 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo vienas burtininkas. Kartą jis nuėjo į mišką. Kitas žmogus buvo miške ir pastebėjo, kad jis nešasi kažkokius pagaliukus, susmeigė juos į žemę, nusirengė drapanas, persivertė per galvą – pavirto vilku ir nubėgo į mišką. Tas žmogus viską matė ir atėjęs apžiūrėjo tuos pagaliukus. Vienas pagaliukas buvo toliau įsmeigtas. Jis tą pagaliuką ištraukė ir nusinešė į krūmus, pažiūrės, kas bus. Neilgai trukus atsineša vilkas aviną. Numetė tą aviną žemėn, verčiasi per galvą ir pasidaro žmogus, tik su vilko uodega. Ir kitą kartą verčiasi, ir trečią kartą verčiasi – vis uodega yra ir yra. Tada jis užsimovė kelnes, susikišo tą uodegą į kelnes, užsivilko drapanas, pasiėmė aviną ir nuėjo į kaimą. Tas žmogus nuėjo į savo kaimą ir pasakė kitiems vyrams: – Mačiau – buvo vilkas, atsinešė aviną ir pasidarė žmogus, tik su vilko uodega. Eisiu ieškot vyro su vilko uodega. Pradėjo visus vyrus kratyt ir rado tą vyrą su vilko uodega. Tai jie kaimišku būdu nuteisė, kad jį reikia į ugnį įmesti ir sudeginti. Privežė didelę malkų krūvą, uždegė tas malkas, įmetė burtininką ir sudegino. Nieko neliko, tik viena širdis. Perpjovė tą širdį ir rado ledą širdy. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] rbt5gj6eo6oz2u3i5k4ixuyweprqrze 0 4647 13936 10641 2026-09-25T10:33:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13936 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vinkšnėnų kaime maždaug prieš aštuoniasdešimt–devyniasdešimt metų atsitikusi didelė nelaimė – visos į pamiškę išgintos ganyti avys, kokie du šimtai, buvo išpjautos ir suguldytos ratu, nors nė viena nesuėsta. Liko gyva tik viena avis. Ten pat buvę piemenys nė matyti nematę, kas tas avis išpjovė. Vyrai ėmė piemenis rykštėmis tardyti, plakti. Seniai ėmė juos drausti, kad vaikų neplaktų – mat jiems atėjo galvon, kad tai galėjęs būti vilktakio darbas. Ėmė vaikų klausti, ar niekas pas juos nebuvo atėjęs. Vaikai atsakė, kad buvo žmogus. – Apie ką jis kalbėjo su jumis? – klausia seniai. – Apie avis, – atsakė vaikai. Klausė dar, kaip atrodęs, kur nuėjęs, bet vaikai neįsidėmėję – ėjęs ir nuėjęs tolyn. Jie pažaidę, žiūrį – avys išpjautos, ratu suguldytos. Seniai tada sakė, kad tai vilktakio darbas esąs. Nebuvo tik protingo žmogaus, kuris būtų vilktakį pažinęs. O pažinti jį lengva – pradėjus apie avis šnekėt, jam pradedanti kyščioti vilko uodega. Tai aiškiausias vilktakio ženklas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] 1e5n0vh874upkbvwfo52yd83oa5cvm4 0 4648 13998 10642 2026-09-25T10:39:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13998 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas mergą ėjo vienas bernas. Paskui pradėjo eiti kitas. Tai ji pirmojo nekenčia. Ji išaudė stiprių siūlų juostą ir, kai atėjo tas nekenčiamas bernas, padavė jam tą juostą ir pasakė, kad apsijuostų. Bet kad apsijuostų ne jos pirkioj, o išėjęs. Kai bernas išėjęs apsijuosė, virto vilku ir išlėkė miškan prie vilkų. Mat ta merga buvo burtininkė ir užbūrė tą juostą. Jis lakstė su vilkais dešimt metų. Kartą lekia bent keli vilkai į aveles. Ir jis su jais. Bėgdamas šoko per griovį ir tuo kartu jis vėl pasidarė žmogumi. Gal juosta trūko? Kai virto žmogumi, tai gynė aveles nuo vilkų ir apgynė. Paskui jis sakė, kad jam labai sunku buvo. Ateina į savo kaimą. Savo žemės rėžį pažįsta. O žmonės, kai tik pamato, tuoj pradeda rėkt kaip ant vilko ir nutulioja. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] 9lazxullld11mjul3tm878y1jzniaus 0 4649 14189 10643 2026-09-25T10:57:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14189 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo vienas žmogus. Tuokėsi. Vestuves sutaisė. Didelė labai kompanija išvažiavo iš kaimo. Kaimo žmonės padarė jiems vartus prie miško. Ir kurie išvažiavo per tuos vartus, tie pavirto vilktakiais. Parvažiavo namo – jų nepažino ir išvaikė po laukus. Parvažiavo kiti, kurie nevažiavo per tuos vartus, klausia: – Kurgi jaunoji? Kur kiti? Sako: – Prieš dvi valandas išvažiavo. O jaunoji buvo su nuometu. Tai jie atsiminė, kad vienas vilkas buvo su balta nugara, balta galva ir uodega. Tai suprato, kad čia buvo vilktakiai. Ir pradėję jie tuos vilktakius vaikyt per tuos vartus. Kurį tik perveja, tas ir atvirsta žmogum. Kai visus atvertė, parvažiavo namo ir toliau vestuves kėlė – dainavo ir pasakas sekė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] e6wf8klrqbqs6px9jtrw9fp4o8mqqz9 0 4650 14164 10644 2026-09-25T10:55:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14164 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas mano senelį priprato vilkas. Kai tik žiema ateina, ir vilkas ateina. Dieną jis kur vaikšto, o naktį įlenda tvartan ir guli prie gyvulių. Pritaisė jam skylę lįst. O seniau žydai vilko iltį kabindavo ant kokio raištelio vaikui ant kaklo. Vaikas pagraužia tos ilties, tai jam išauga stiprūs dantys. Na, ir kailis – pinigai. Tai sumanė senelis papjaut ar užmušt vilką – bus pinigų. Pritaisė toj skylėj, kur jis lįsdavo tvartan, maišą. Vilkas, kai lindo, ir įlindo maišan. Tada tą vilką pjovė. Kai pjovė, tai jis rėkė ir cypė kaip žmogus. O kai jam kailį lupo, tai po kailiu rado žmogų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] c2s99l2n9gn6ai57bs2tncl8c65uck9 0 4651 13932 10645 2026-09-25T10:33:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13932 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Bernas kūreno jaują – statys linus. Bet parėjo namo, pasėdės, kol sudegs malkos. Pasėdėjęs vėl nuėjo kluonan ir pro pravertas duris mato, kad prieš ugnį sėdi ir šyla jaunoji. Vilko kailis atmestas. Jis mato ją, o ji nemato. Jis regi – graži, jam patinka. Net ir tuoktųsi su ja, bet nežino, kas daryti. Stovi, stovi, net drebėt pradėjo. Stovėdamas ir sušalo, ir bijo. Užtai ir dreba. Tik vienu metu šoko ir nustvėrė ją glėbin. Vilko kailį nutraukė ir metė ugnin. Tai kol kailis degė, ji visokiais balsais spiegė. O kai sudegė, nurimo. Tada jis parsivedė ją namo. Palaukęs kiek, su ja ir susituokė. Tai dešimt metų nekalbėjo, bet paskui pradėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] 2zj34oh0hwyz8bx2q82xgs9g2a415sf 0 4652 13937 10646 2026-09-25T10:33:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13937 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo vyras su pačia, ir jie išvažiavo į vestuves. Duktė paliko namie. Pas ją susirinko vakarotojos verpti. Atėjo daug bernų, pilna pirkia. Tie bernai sėdi prie mergų, vakaroja. Ir nulėkė vienos verpstelė. Ji pasilenkė tos verpstės, ogi žiūri – pasuolėj uodega. Persigando labiausiai, suprato, kad vilkatai, ne bernai. O balanas senybėj degindavo. Balanos žibinčiuose įsmeigtos. Tą ugnį užpūtė ir ištrūkus bėgti į girią. Ištrūko. Ateina rytą – visos papjaustytos, krūtinės iškrimstos dantimis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie vilktakius]] 06u1rs7xkidwaz3mdqz8fm0spnnnqde 0 4653 13859 10647 2026-09-25T10:26:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13859 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Ėjo žmogus kažkur kelionėn. Eina jis vienu keliu, ir tas jo kelias kaip tik susibėga su kitu. Ir susitiko jis – eina koks seniokas ir neša ant pečių maišą. – Kur eini? – klausia jį seniokas. Jis pasakė. – Ir aš ten einu, – sako senelis. Vadinasi, abu eina vienon pusėn. Tai dabar senelis jį prašo panešt maišą, nes jam sunku. Tas paėmė nešti, ir eina abu kalbėdami, vienas viena kalba, kitas kita. Rodos, neilgai ėjo, ir lengva buvo nešti, ir priėjo tokią vietą, kur jiems abiem reikia skirtis. Senelis padėkojo jam už panešimą ir, imdamas pats nešti, klausia, kiek užmokėti. – Ką čia mokėsi, – atsakė žmogus. – Aš netoli nešiau, ir lengva buvo, tai nieko ir nereikia. – Gerai, – sako senelis. – Tu man gera padarei – ir aš tau gera padarysiu. Atsisveikino jie ir nuėjo kas sau. Kiek paėjęs, žmogus ir girdi, kad jį senelis šaukia. – Ko reikia? – klausia jis, sugrįžęs pas senelį. Senelis prašo, kad jam dar toliau paneštų maišą. Ir už šitą žada užmokėti. Paėmė žmogus maišą nešti. Jau dabar buvo kiek sunkiau. Irgi, rodos, kad neilgai ėjo. Senelis sako: – Dėkui, kad nešei, man dabar gana. – Davė jam už nešimą pinigų. Daug davė. – Tai, – sako, – bus tau gana namo parvažiuot ir ūkiui sutvarkyt. Senelis taip pasakė, ir jis nematė, kur tas senelis pasidėjo. Žiūri, kur jis stovi. Vieta nepažįstama. Klausiasi žmonių. Pasirodo, labai toli, net Afrikoj. Atgal reikėjo ilgai ir laivu važiuoti, ir traukiniu. Parvažiavo namo, už tuos pinigus, kur senelis davė, nusipirko žemės, pasistatė trobesius ir gyvena. Nežinau, ilgai ar neilgai gyveno. Dar tada kaimuose gyveno. Dažnai jis pagalvodavo, kad už maišo nešimą senelis jam gerai užmokėjo, bet kai sakė, kad dar ir gera padarys, tai kada gi? Kartą buvo didelė perkūnija. Kai trenkė kokion trobon, kilo gaisras, ir sudegė švariai gražiai visas kaimas. Visas kaimas sudegė, o jo liko visi visi trobesiai. Nors kai artimiausias kaimynas degė, tai jo trobos stogas ant to kaimyno stogo buvo. Dabar jis suprato, kad jam senelis gera padarė už tą pirmąjį maišo nešimą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2evoqdktxg3b06qcue76gzi2qfapf2k 0 4654 14235 10648 2026-09-25T11:01:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14235 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena merga audė drobes. Ji norėjo pabaigti išausti vėlai šeštadienį. Ilgai audė. Audė, audė ir suaudė vieną sekmadienio valandą. Kažkas pasibeldė į duris. Mergina paprašė į vidų. Įėjo dailus ponaitis, pasisveikino, nuskundė ją, kad ilgai dirbanti, ir paklausė, gal norint užvalgyti naktipiečių. Mergaitė juokaudama atsakė, kad gerai būtų užkąsti. Tas ponaitis apsisuko ir išėjo atnešti naktipiečių. Išeinant ji pamatė, kad jo kojos panašios į gaidžio. Labai išsigando. Kai tik išėjo, ji tuojau užrišo duris ir atsigulė. Po kiek laiko beldžias į duris. Ji neįsileidžia. Iš už durų prašė jis visų daiktų, kad jį įleistų: ir audeklo, ir visų varstoto dalių, ir kėdžių – niekas jam durų neatidarė. Paskiau paprašė balanų, o jos vis degė sienų plyšyje. Balanos paklausė – išlindo iš sienos plyšio, prišoko prie durų raiščio ir pradėjo deginti. Ir jau buvo nudeginęs, ir buvo beprasiveriančios durys, bet tuo laiku pragydo gaidys. Atsiliepė ponaitis, kad ji esanti laiminga, o jei būtų spėjęs įeiti, tai būtų jai parodęs, kas yra šventadirbystė. Merga persigandusi užmigo. Rytą išėjusi rado – prieangy pastatyta pintinė arkliašūdžių. Jeigu būtų jis atėjęs, tai būtų ją užspranginęs. Taigi, vaikuti, sekmadienį nedirbk. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] avu9num539mmk6i8sl7omx28hmpzew5 0 4655 13969 10649 2026-09-25T10:36:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13969 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną pavakarėlį pas vieną moterį atėjo kūma. Kūma tuoj įlipo į stakles austi. Moteris sako: – Kūma, neausk, jau vakaras. O ta kūma neklauso. Ne tiek ji audžia, kiek siūlus iš audeklo traukia. Moteris nulėkė, pasišaukė vaikus ir sako: – Žiūrėkite, ką ji daro! Kai nutraukė paskutinį siūlą, kūma išlipo iš staklių ir, eidama per kambarį, sako: – Štai, tu dabar sekmadieniais nebeausi! Pažiūri moteris žemyn – tos kūmos arklio kojos. Suprato ji tada, kad čia ne jos kūma buvo, tik ja pasivertusi piktoji dvasia. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] hz3ae061na09gu2p8iy5qy2m7ii8v1j 0 4656 13940 10650 2026-09-25T10:34:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13940 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kūčių vakarą viena mergaitė, atsistojusi prie veidrodžio, būrė, už ko ištekės. Žiūri – prie šono stovi kareivis su kardu. Ji griebė už kardo, ištraukė, o kareivis pražuvo. Mergaitė įdėjo kardą į skrynią. Po kiek laiko sugrįžo vaikinas iš kariuomenės į tą kaimą. Jis ėmė lankytis pas tą mergaitę ir vedė. Kartą gyvenant vyras kažko ieškojo skrynioj ir ant dugno rado kardą. – Iš kur čia tas mano kardas? – paklausė. Žmona norom nenorom turėjo pasakyti teisybę: – Ogi Kūčių dieną burdama ištraukiau iš kareivio. Vyras užpyko ant žmonos. – Tu turi ryšių su velniu! Kiek aš už tą kardą turėjau nuo vyresnio nukentėti. Visi sustojo į eilę su kardais, o aš neturėjau. Įpykęs vyras ir pametė savo žmoną. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 107yxlcoydwdyqx9cu3o520m08paq12 0 4657 14031 10651 2026-09-25T10:42:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14031 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pas vieną poną tarnavo labai graži mergina. Su ponia ta tarnaitė išsikalbėjo, kad Andriejaus vakarą reikia prisivalgyti sūrių silkių, kai sutems, atsistojus prieš veidrodį, šukuotis plaukus, tada veidrodyje užpakalyje tavęs pasirodys vyriškis, kuris bus tavo vyras. Tada reikia žirklėmis tik čirkšt ir nukirpti gabalą jo drabužių. Ta tarnaitė taip ir padarė. Atsistojusi šukuojasi, ogi veidrodyje, mato, stovi ponas. Ji griebė ir nukirpo galą skverno. Rytą ji skundžiasi poniai, kad netiesa tie burtai – ponas tyčiomis atsistojęs užpakalyje. Ponia netiki. – Štai dar galas skverno, – atnešusi parodė poniai. Ponia pažiūrėjo į spintą. Tikrai, švarkas be skverno. Ponia labai nusigando. Ėmė sirgti sirgti ir mirė. Paskui ponas vedė tą tarnaitę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 29n4kw3z0pzu8c44q33la5mpqz22r29 0 4658 13930 10652 2026-09-25T10:33:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13930 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kalėdų naktį gyvuliai šnekėdavo. Kitąsyk, sako, žmogus norėjo ištirti ir klausės, ką gyvuliai šneka. Nuėjo į tvartą ir sėdėjo, laukė. Prašneko gyvulėliai, sako: – Ačiū Dievui, šiemet išmisim, daug grūdų yra varpose. Tas žmogus paėmęs ir iškūlęs tuos šiaudus. Paskui visi tie gyvuliai ir išdvėsę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 3mqlx6dzmgnooe2nhjcnoi7zgpleyr9 0 4659 13857 10653 2026-09-25T10:26:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13857 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Švento Jono naktį kalbasi visi gyvuliai. Vienas žmogus, ganydamas arklius, sumanė pasiklausyti jų kalbos. Dvyliktą valandą vienas arklys sako: – Rytoj aš negausiu nė kiek pailsėti, nes reikės mūsų ponui daktarą atvežti, bet aš nesuspėsiu atvežti, ir ponas mirs. Antras sako: – Ir man nebus geriau: vos tik tu išvažiuosi, tuoj man reikės kunigo važiuot, bet kunigo atvežti aš nesuspėsiu, ir ponas mirs. Trečias sako: – Jums tai jums, bet man tai sunkiausia: tuoj reikės giminėms žinią duoti, į bažnyčią nuvažiuoti, o galų gale – patį mūsų poną į kapus nuvežti. Tas žmogus, išgirdęs, kad apie jį taip kalba, labai nusigando, apsirgo. Tuoj su pirmuoju arkliu išvažiavo daktaro, o su antruoju kunigo. Bet nei vieno, nei antro nesuspėjo atvežti – jų ponas mirė. Su trečiuoju arkliu važinėjo pas gimines ir galų gale patį poną į kapus nuvežė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0mv4c2f0dz2b6fuweaiy5z5k60brsyp 0 4660 13900 10654 2026-09-25T10:30:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13900 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Aš, kai ganiau gyvulius, būdama kokių vienuolikos dvylikos metų, girdėjau nuo senių: kai gegužė kukuoja ant kurio nors medžio, reikia tylutėm prieiti prie to medžio, dar kol gegužė kukuoja, ir nuskinti lapelį ar žievelę – tada žinosi kito žmogaus mintis. Aš taip ir padariau ganydama. Gegužė atskrido ir kukuoja ant pušelės atsisėdus. O aš tylutėmis prišliaužiau prie tos pušelės ir nusilupiau žievelę. Netrukus kad paėmė mane kvaitulys! Vieni piemenys gyvulius varo vienan galan, o aš – kitan. Rodos, viskas ne tie – nei laukas, nei vietos, nei miškeliai; nežinau, ir namai kurioj pusėj. Tik tada atsitokėjau, kai vidudienį bobos atėjo karvių melžti. Tai dabar ir kitom pasakau, kad ne kito žmogaus mintis sužinosi, o prie tavęs greičiau pristos kvaitulys. Kad kur viena būdama, tai dar ir baimės turėtum! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ejc1gntdo5wftmk5peng28zny5ozi5e 0 4661 13899 10655 2026-09-25T10:30:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13899 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gegutės žiedas yra augalas, turintis burtų jėgą. Jis auga miške, jo aukštas stiebas retai apaugęs priešpriešiniais lapais. Augalo žiedas melsvas, susidedantis iš daugelio smulkių žiedelių. Gegutės žiedo šaknys susikryžiavusios, kaip dvi rankos su pirštais. Viena didesnė šaknis – vyriškoji, kita šaknis – moteriškoji, ji yra mažesnė, ir šaknelėse žymu griovelyčiai. Su tuo gegutės žiedu daromi įvairūs burtai. Kartą dvi mergaitės ėjo mišku į vakaronę. Jos pamatė gegutės žiedą ir sutarė juo pasinaudoti. Tuoj žiedą išrovė. Mato – šaknys tarytum dvi rankos susikryžiavusios. Nusilaužė jos vyriškąją šaknį ir pasitrynė rankas. Juokaudamos eina toliau. Vos tik viena iš jų įėjo į gryčią, tuoj prie jos prisistatė netinkamas bernas; nei su juo pašokt, nei pakalbėt. O jai vos septyniolika metų – norisi šokt, tas bernas neleidžia, ir gana. Draugė mato, kad Antosė įkliuvo, ir sako jai: – Antose, tave brolis šaukia, jam armoniką reikia pataisyti, eik namo, parnešk segtuką. Mat Antosėlės brolis vakaronėse armonika grodavo, o kai ji pasigadindavo, su segtuku pataisydavo. Tai Antosė kad rūko iš gryčios segtuko parnešti, tas bernas tiek ją ir tematė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] nctnmc4l60svs7copfswlg6rlnx95vc 0 4662 13856 10656 2026-09-25T10:25:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13856 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Savo akimis esu matęs. Privedė kaimyno vaikiukas ir parodė. Sako: – Mes to arklio nelaikysm, parduosim! Sakau: – Kodėl jį parduosit? Sako: – Jis yra arklių karalius! – Kaip jis, – sakau, – gali būti arklių karalius? Sako: – Veizėk, jam ant sprando yra toks kaip krosnies žiedas, mažasis žiedukas. Jei tas arklys, – sako, – nusprogsta, toj vietoj turi dvylika arklių išsproginėti. O iš kur tiek nupirksi, vargšas būdamas? Mes nenupirksim ir todėl to arklio nelaikysim, parduosim. Gali apsirikti, jei arklių karalių pirksi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] igsg8cnu8p1fh3pm45wht0c019hm3n4 0 4663 14087 10664 2026-09-25T10:47:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14087 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kai kalė pirmą kartą apsikaliuoja, ir jei šuniuką paliktum augint, tai jis negeras: ką įkąs, tas moment mirs. Mūsų karvę vienas toks šuo įkando, tai ji tino tino – ir pripjovėm ją. Vėliau sužinojom, kad pirmašunis įkando. Ir vilkas pirmavilkis negeras: jei apkandžios karvę, tai ir nudvės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] j1lr4jskauydt9g8z1xkl41vu74gd2d 0 4664 14093 10658 2026-09-25T10:48:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14093 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vaikas turėjo vytelę ir močiai per nuogus pečius sušėrė ta vytele. Močia sako: – O kad tu prapultum jaunose dienose! Kol jis užaugo, viskas buvo gerai, o kai važiavo iš jungtuvių, pamatė zuikį lekiant. Jis iš ratų ir vytis tą zuikį. Nuo tos dienos jo niekas daugiau ir nebematė – jis negrįžo nei pas pačią, nei pas tėvus. Tai motina prisiminė, kad ji savo sūnų prakeikė. Tai mama sakydavo, kad negalima keikti, nes vaiką gali prakeikti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ry4k4cvi1kmcxlvvukc05l6hx5703fx 0 4665 13887 10705 2026-09-25T10:29:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13887 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniau žmonės labai gerbdavo duoną. Taip kartą, žmogui valgant, nulėkė vienas duonos trupinėlis. Jis pradėjo jo ieškot, bet niekaip negalėjo greitai rasti. Tuo metu kažkoks žmogus prie lango jam sako: – Greitai bėk, tavo kluonas dega! Pažiūrėjo – kaip tik, dega! „Na, – mano sau, – ak, tu Dieve, negaliu rast!“ Ir vėl pradėjo ieškot. Paieškojęs rado. Išbėga laukan žiūrėt – niekas nedega. Matyt, tą žmogų tikrino, ar išties jam duona brangi. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] dxnbgdgdkd8ylozxf4d4vb8ih2dudfg 0 4666 14107 10660 2026-09-25T10:49:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14107 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena tarnaitė, valydama stalą, trupinių niekad neišmesdavo laukan, bet, susipylus į burną, suvalgydavo. Kartą, jai bešluostant stalą, atėjo kaimynas. Prie jo ji gėdijosi pilti trupinius į burną ir turėjo suspaudusi saujoje. Kaimynas klausia: – Ką tu čia turi toje saujoj? Ji nieko neatsakė. Kaimynas paėmė jos ranką, atgniaužė saują, žiūri – pilna sauja rožių. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] omnyf7bu0r811imxw49fj4a9ctykrlv 0 4668 14496 10666 2026-09-25T11:51:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14496 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli vieškelio yra Budrių ežerėlis, kurio krantai miškais apaugę. Tai nedidelis ežerėlis, bet gana gražus. Vienoj vietoj ant pat kranto yra nemažas akmuo. Apie jį yra toks padavimas. Vieną kartą važiavo turtinga ponia su pilna skrynia aukso. Tą dieną buvusi tokia pūga, kad nieko aplinkui nebuvo matyti. Vežikas, negalvodamas, kad tai esąs ežeras, ir pasuko savo bėrius. Ežeras buvo tik plona ledo pluta apsiklojęs ir užpustytas sniegu. Kai tik vežikas pasuko arklius į ežerą, šie ir pradėjo skęst. Beskęsdama ponia tą auksą užkeikė. Rytą žmonės rado ant ledo pirštinę ir lazdą. Spėjo, kad ten esanti aukso skrynia. Išaušo gražus pavasaris. Žmonės ruošėsi nusausinti ežerą ir pasi­imti auksą. Jau pradėjo kasti griovį. Vienam žmogui prisisapnavo ta ponia ir sako: – Nekaskit griovio, nes aš jį vėl užtvenksiu. Bet žmonės, sapnu nenorėdami tikėti, tęsė toliau pradėtą darbą. Kitą kartą ir vėl prisisapnavo. O trečią kartą kai prisisapnavo, atsikėlę rado griovį užverstą dideliu akmeniu. Tada žmonės suprato, kad blogai padarę, ir ežero nebesausino. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 41jpwxl0obum0k6025b13tcsxepf9hl 0 4669 14484 10667 2026-09-25T11:50:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14484 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Žmonės kalbėjo, kad bėgo moteris su pinigais. Ji buvo atsidavusi velniui. Kai ji bėgo, ir įbėgo tiesiai į Budrių ežerą. Ta moteris matydavosi naktį vandens paviršium plaukiant. Žmonės panorėjo atimti iš jos pinigus, leido į ežerą narus. Vieną narą nuleido į ežero dugną. Tas naras norėjo paimti pinigų, bet skrynios durys nunešė jam ranką – ir pinigų paimti negalėjo. Paskui žmonės sugalvojo nuleisti ežerą. Bet vienam žmogui prisisapnavo, kad ta moteris jam sakė: – Jei jūs kasite griovį nedidelį, tai aš atnešiu akmenų ant mažojo piršto, o jei kasite didelį griovį, tai atnešiu visą saują ir užbersiu visus jūsų laukus. Bet žmonės netikėjo ir kasė nedidelį griovį. Rytojaus dieną pamatė griovy kaip namas didumo akmenį. Akmenį pavadino Perkūno akmeniu. Tas akmuo yra Kavarsko parapijoj prie Budrių ežero. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 73a8yxcw7ayprc1aaruebwbqwnzpoxb 0 4670 14325 10671 2026-09-25T11:43:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14325 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ponas vis bėdojo, kad jam daug ežeras užėmęs. Sako: – Būt daug laukų, pievų ir ganiavų, o tai vis užėmę vandenai, nie­ko gero neduoda. Tai jam ten kas patarė, kad jis įpiltų ežeran puodą gyvo sidabro, tai ežeras išeit kiton vieton. Tai ponas sako: – Ė, kas tai man ženklas. Aš ir kelis puodus supiltau, kad tik jis išeit. Nu, tai jis nusipirkęs ir supylė puodą sidabro. Tai, žinai, tas nuburbuliavo dugnan. Ponas žiūri, kad vanduo suburbė, ir susimaišė su vandeniu. Kad už dienos kitos ponas klauso, kad – bumc, pabus, pabus tai ir vėl – bumc. Nubudus ir vėl – bumc, ežere ir bumcioja. Ponas žiūri, kas čia bus. Kad paskui klauso: kad ėmė ūžt vanduo, kad ėmė krokšt. Kad paskui žiūri – išsikėlė visas vanduo padangėn ir eina kaip tyma juodas debesis. Visi tik žiūri... Merga pašlaityj ganė jaučius. Kad žiūri – atkrokščia juodas debe­sis. Tai ji jau pasvarys jaučius, kad sektųs po krūmu palįst. Nu, ji varydama rikterėj: – Šėmi, stok! Tad tuokart tik – žu žu žu žu, ir sukrokštė tas debesis didžiulin klonin. Nu, ji parginė jaučius namo ir porina tėvui, kad taip ir taip, sako, debesis nusileido. Tai tėvas sako: – O seniau dažnai ežerai padangėm vaikščioj. Tai aš nū ir sap­navau, tąryt stoviu ant kiemo, kad krokščia padangėm. Aš pažiūriu, pakėlęs galvą viršun, kad žiūriu – lekia padangėm kažkokie namai, o juose muzikos griežia. Tik, sakau, negaliu atmint jo vardo – tai ir nusileist. Kad šitaip po nakties merga sako: – Ale tai sapnavau, kad iš ežero išėj ponaitis tamsiais rūbais ir manęs prašo ateit. Sako: „Aš tau duosiu dovanų“. Tai tėvas sako: – A, tai tu, vaike, atminei jo vardą. Už tai jis ir nusileido. Tai eik, vaike, dieną sekas, nebaisu. Tai merga nuėj į ežerą. Pažiūrėjo – tik mėlynuoja vandenai. Kad, jai stovint, susmuistė vandeny, ir šmurkšt taip net kraštan, ir išskrido didžiulis lydekaitis. Tai merga greičiau atsirišo nuo suknelės raikštelį, dar greičiau užrišo jam už pelekų ir džiaugdamos namo. Taip ir partįsė kaip kojinę, o uodega tai net žeme tęsėsi, beveik kaip kastuvas. Tai dartės tą ežerą vadina Mergos ežeru, o kaimą – Mergežeriu. Tas ežeras tai iš tolo, sako, tenais atėj, porina, kad net iš Užunemunio. O dartės to pono toj klonėj gražios pievos, ganiavos. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] dcg9c1u75zxsrja07eg5y6gzjv6or2w 0 4671 14327 10673 2026-09-25T11:43:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14327 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Žagarės yra upė Švitė. Ten vienas žmogus buvo įsitaisęs malūną. Kur buvo malūnas, buvo didelis prūdas. Netrukus atėjo kitas žmogus ir kitoj prūdo pusėj įsitaisė malūną. Ir po kiek laiko visas prūdo vanduo per miestą nuėjo kiton Žagarės pusėn; žuvis visas paliko. Aš dar mažas buvau, tai man sakė žmonės. Mat kažkas įpylė gyvojo sidabro, ir nuo to visas vanduo išbėgo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 84swbn1kil2qu4pp3jhsqgccknahqnq 0 4672 14299 10674 2026-09-25T11:41:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14299 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Dusios ir Daugų ežeras susieina. Pagavo lydeką labai didelę, pririšo skambutį ir paleido. Nu, ir paleido. Paskui tą lydeką pagavo Daugų ežere su tuo skambučiu; Dusioj paleido, o pagavo Daugų ežere. Vis kalbėjo, kad Dusia su Daugų ežeru susišneka. Tai, sako, kad tuoj Dusia kada nors susivienys su Daugų ežeru: ar Daugų ežeras į ją ateis, ar ji į Daugų ežerą eis. Tai nežino. Bet taip žmonės kalba, kad susivienyt gali. Ir jei, sako, žeme eis, tai užlies, o jei viršum eis vanduo, tai neužlies žmonių. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ev5anv20zf87tf6cltxaemfljf1t1yg 0 4673 14303 10675 2026-09-25T11:42:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14303 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ilgis ir Žiežulis – tai du broliai. Buvo juos abu suleidę. Tai, sako, prisisapnavo, kad kam subendrinot, nes gi mes abu broliai. Ilgis ir Žiežulis – du ežerai prie Girežerio kaimo Varėnos rajone. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] f8lj4id3j55vjvja7tcu2id1zjo9o0y 0 4674 14472 10677 2026-09-25T11:50:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14472 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Čia per mišką ir per laukus bėga nedidelė upelytė, vadinama Kaniavėle, nuo Kaniavos kaimo – Kaniavos kaime ji prasideda. Ir ant tos upelytės norėjo pasistatyti malūną kažkoksai tenai žmogelis. Padarė pylimą ir užtvarą. Ir iš po kiekvienos nakties sugriauna tą pylimą vanduo. Jis ir vienąkart, ir kitą, ir trečią. Ir jam prisisapnavo, kad sako: – Kaniavėlė panelė tau nemals! Ir jis nuo to metė jau taisyti malūną, tiktai kad tas pylimas ir dabarties žymus. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] jc5skvih3kt6aa6trx7g160l9h6fdkp 0 4675 14449 10678 2026-09-25T11:48:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14449 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau upės šnekėjosi. Vysla ir Nemunas tekėjo kartu. Sako: – Kuri greičiau pratekės? Jos vijosi, bėgo viena nuo antros, bet vis lygiai bėgo. Nuvargo Nemunas, sustojo ir užmigo. Vysla, ieškodama lygesnės vietos, toli nubėgo. Prabudo Nemunas – Vysla jau toli. Jis šoko per kalnus, per miškus, kad tik tiesiau. Ir dabar Nemunas teka kalnais, miškais, o Vysla išsirinkus gražiausias vietas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ht12srwww6hdn8137q8ypclojbqexgd 0 4676 14644 10679 2026-09-25T11:58:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14644 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Žižma ir Gauja išplaukia iš po akmens. Plaukė jos abidvi, plaukė ir pailso. Ūžėj naktis, ir jos užmigo. Miegoj, miegoj, Žižma viena atsikėlė tykiai ir lobais, lobais nuplaukė, o Gaują paliko. Atsibunda Gauja, žiūri – Žižmos jau nėra. Tada ji per kalnus, per laukus leidos vytis Žižmos. Vijos, vijos ir pavijo. Pavijo, dar ir pralenkė. Už tai ir vardu Gauja, kad greičiau teka kaip Žižma. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] rayex1lz8sj1626wkuyvdsu0y8f7z4t 0 4677 14329 10680 2026-09-25T11:43:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14329 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tai nedidelis ežeriokas Jasų kaimo lauke, Dusetų parapijoj. Žmonės pasakoja, kad seniau vietoj dabartinio Jasežerio buvę liūnai. Kas į tuos liūnus įeidavęs – nebeišeidavęs, prigerdavęs. Kartą važiavę per tuos liūnus ponai ir numarmėję per žemes. Nuo to laiko ėmė vaidentis, žmones gąsdinti, ir pasidaręs ežeras. Dažnai tame ežere girdis, sako žmonės, varpais skambinant, dalgius plakant, žmones šaukiantis. Taip pat esą pasimato nakties dvyliktą valandą ponas su ponia. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 03u0q49yff6o7qyf2yzot4xlt7is70f 0 4678 14638 11466 2026-09-25T11:58:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14638 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Visi sako, kad Šventežerio ežeras savaime atsirado. Buvo tiktai šaltinis, ėjo kunigas su ponu Dievu ir įpuolė ten – ir atsirado ežeras. Ir pavadino Šventu ežeru. Taip savaime atsirado, kaip nuskendo – ir atsirado. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] kxhz1nbz7ker9j9n6podkgpujwx1pqj 0 4679 14546 10686 2026-09-25T11:53:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14546 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Daugų ežeras prieš užšalimą staugia ir staugia. Ot, tai seni žmonės yra išsipraktikavę: kaip šitoks įvykis, paima vištą ar katę – bile gyva galva, nuneša ir nuskandina. O jie dėl to nuskandina, kad užšalęs ežeras gali paimti žmogaus galvą ar arklio, ar kokio kito gyvulio. Dabar neįmesdinėja – ir vis skandina. Dabartiniais laikais su mašina nuotaką nuskandino. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 3ng57ubika3t5gyyk4rahvot8bywcs8 0 4680 14522 10687 2026-09-25T11:52:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14522 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Dievo yra paskirta kiekvienai būtybei pasiimt savo užmokestį. Vandenys ir tie pasiima sau aukų. Galvožeris (Onuškio valsčiuje, Trakų apskrityje) kiekvienais metais irgi reikalauja aukų. Žmonės porija, kad Galvožeris tol neužšąla, kol kas iš gyvių nepaskęsta. Taip jis kiekvienais metais pareikalauja po galvą. Taip pat prie Žilinų (Onuškio valsčiuje, Trakų apskrityje) raistas tol neužšąla, kol koks gyvulys nenuskęsta. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] guxfc918gad0av1kp2tqfymnz5ih8to 0 4681 14562 10688 2026-09-25T11:54:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14562 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mano dėdė pasakojo, kad kada dar kunigystėn ėjo, kartą atvedė jie jaučius girdyti prie Bedugnio. Diena buvo karšta ir jaučiai nuog bimbalų ėmė lakstyt. Vienas belakstydamas įplaukė Bedugnin ir nuskendo. Sako, jog po kurio laiko jį ištraukė Trakų ežere. Taigi Bedugnis susisiekia su Trakų ežeru. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 2crm98ofjf221zqcz22dag2jf6wtxhv 0 4682 14618 10689 2026-09-25T11:56:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14618 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniai mergos ganė jaučius tokioj lomoj. Vidurnaktį jos išgirdo balsą, kuris liepė jas iš čia bėgt. Tai pakartojo tris kartus. Paskui tos mergos paklausė ir nusivarė jaučius. Rytą žmonės pamatė, kad ta loma pilna vandens. Ir dabar ten yra tas ežeras. Požemy tas ežeras susisiekia su Vištyčio ežeru. Žmonės pagavę žuvį Vištyčio ežere ir pririšo skambaliuką prie kaklo, tai ta pati žuvis buvo atplaukus ir į Viliūnų ežerą. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] 02x1vb9uzchavuaj20c5ej6un55wp07 0 4683 14275 10690 2026-09-25T11:40:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14275 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiuje, Kašučių kaime, yra nedidelis devynių hektarų Kašučių ežeras. Jame yra daug visokių žuvų ir labai daug vėžių. Nuo to ežero už kokių trijų kilometrų yra didelė bala, vadinama Tyru. Į tą Tyrą negalima nei įvažiuoti, nei įjoti – tuojau ten smunka. Tame Tyre auga tik samanos ir vieno metro aukštumo nusususios pušaitės, o pati žemė nenaudojama. Žmonės pasakoja, kad Tyras kitados buvęs ežeras, o kur dabar yra Kašučių ežeras, buvusi lanka, kurioje augdavę daug šieno. Tai pasakoja, kad vieną labai gražią vasaros dieną pasikėlęs į orą tas ežeras ir iškilęs labai aukštai skrido ant Kašučių lankos. Tuo tarpu lankoje žmonės šienavo ir išgirdę didelį ūžesį pamatė, kad į tą lanką kažkas leidžiasi, ir iš tos lankos visi žmonės išbėgiojo kur kas gali. Žmonėms išbėgiojus, į tą lanką nukrito didelis kamuolys vandens ir išmušė didelę duobę, kurioje atsirado ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ap8f0486up2f7dw47y8cbddngpayl9k 0 4684 14626 10691 2026-09-25T11:57:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14626 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vieną kartą motina su savo dukterimi išėjo į mišką uogauti. Buvo tuomet šventadienis ir kaip tik dvylikta valanda, vadinasi, mišių laikas. Uogavo jos pakalnėj, nes sako žmonės, kad ten buvo daugiausia uogų. Motina, kiek parinkusi uogų, atsikėlė pailsėti. Tik staiga motina suriko: – Bėkim, dukrele, vanduo iš kažkur plaukia, užplauks ir mus! Duktė ėmė bėgti su savo motina, bet vilnys buvo greitesnės ir užliejo motiną su dukterimi. Žmonės sako, kad Dievas užpykęs ėmė ir perkėlė ežerą iš vietos į vietą, norėdamas nubausti tuos žmones, kurie dirba per pamaldas, kada visi žmonės privalo melstis. Ir nuo to laiko čia pasidarė ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] tp2lun88ihjjgatlutwxcu1s4qcd6sj 0 4685 14530 10692 2026-09-25T11:52:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14530 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vienas senelis pasakojo, kad tenai (ant Šimonių kalno) buvusi didelė pilis. Sako, kad tą kalną žmonės supylė ir ant jo pastatė didelę pilį, kad geriau būtų apsiginti. Bet kartą užpuolę tą pilį priešai, gyventojus išžudę, o pilį sugriovę. – Oi jūs vaikai, vaikai, kad jūs žinotumėt, kaip tas kalnas atsirado, tai jūs taip nešnekėtumėt! Tas kalnas yra žmonių saujomis suneštas. Gal čia dabar tūkstančiai kaulų pūva. Kad jie čia atsikeltų, gal dar didesnis kalnas pasidarytų! [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] i692bme9mubr5eunbxsmeem8l4hig2t 0 4686 14437 10693 2026-09-25T11:48:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14437 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kunigiškių kaime, Pajūrio parapijoj, Šilalės valsčiuj, Tauragės apskrityje, yra Pilies kalnas. Jis stovi ant Jūros upės kranto prie vieškelio. Pro tą kalną gali Jūros pakraščiu pravažiuoti. Padavimas sako, kad kadaise moterys su skreitais tą kalną supylusios. Pilies vidury esąs rūsys su durimis. Kada tos durys atsidarančios, tada esą labai tamsu ir nieko negalima matyti, kas tenai yra. Bet į tą sklepą niekas nėra mėginęs leistis pažiūrėti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 6y6nkzlgwobmifsiesf4mantu1lxs06 0 4687 14634 10848 2026-09-25T11:57:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14634 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakojama, kad Kupiškio piliakalnis yra supiltas švedų kareivių. Kai jų labai daug mirė maru, tai jie išsigando, krauju pasirašė, kad niekada čionai nebeateis. Ir pagal tą pasirašymą liepė jiems supilti kalną. Švedų kareiviai savo gyveriais sunešė žemę ir supylė Kupiškio piliakalnį. Senoviški kareiviai nešiojo aukštas kepures su gyveriais. Tad švedų kareiviai po kepurę, po kepurę prisisėmę smėlio ir supylė kalną. Kalno viduryje yra rūsys, ten stovi skrynia, pilna popierių. Skrynią paslėpė, kad niekas nepaimtų. Tai ten reikia ilgo laiko atkasti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] bn4ikfx2ff5gdtrxrpu22q97v4txe4w 0 4688 14281 10695 2026-09-25T11:41:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14281 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kada lietuviai kariavo su švedais ir užkariavo tą vietą, jie, tenai kai stovėjo, supylė kalną ir ant to kalno laikė sudėtus balnus. Kalną pavadino Balnakalniu. Tasai kalnas yra Surviliškio parapijoje. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 12trxgjpifwgahffnsfaa8me856on6x 0 4689 14639 10696 2026-09-25T11:58:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14639 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai lietuviai švedus vijo, tai švedai, norėdami pasislėpti, supylė su skrybėliais piliakalnį. Paskui lietuviai užtiko švedus, kad jie tenai pasislėpę, ir pradėjo vytis. Švedai bėgo per Sangailų balas, klodami akmenis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 3areozivdezqag0fz9cvvewk59mow0c 0 4690 14532 10697 2026-09-25T11:52:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14532 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje Sedos piliakalnio nebuvo. Bet švedai, pamatę gerą vietą piliai statyti, pradėjo žemes nešti su kepurėmis. Sunešus žemes, pasidarė mažas kalnelis, ten buvo gerai statyti pilis, nes aplinkui bėga Varduvos upė. Priešai tegalėjo prieiti tik iš vienos pusės. Švedai išeidami patys tą pilį sudegino, ir tepaliko tik kalnelis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 4kq5wcs552s6tos7s3asvbtxh9ve0m7 0 4691 14508 10698 2026-09-25T11:51:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14508 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Apie Žūklėnus yra du piliakalniai: vienas mažesnis, kitas didesnis. Didesnį kalnelį supylė prancūzų kariuomenė kepurėmis, kada ėjo per mūs žemę į Rusiją. O kitą supylė, kada grįžo iš Rusijos. Taigi, matyt, kad jų ten daug žuvę. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] rjh0zu8du2g89am71t4ou9lwr3wbaoe 0 4692 14441 10699 2026-09-25T11:48:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14441 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prie Aukštadvario-Stakliškių vieškelio yra piliakalnis, kurį žmonės vadina Napoleono kepure. Mano tėvas pasakojo apie jį štai ką. Kada Napoleonas ėjo į Rusiją, buvo šilta vasara. Atėjęs į tą vietą, kur dabar yra kalnas, užsimanė valgyti. Kareiviams tuojau įsakė, kad kiekvienas atneštų po kepurę smėlio. Kareiviai, bepildami į vieną vietą po kepurę, supylė aukštoką kalnelį. Ant to kalnelio Napoleonas pavalgė pietus. Taigi ir dabar stovi tas kalnelis, kuris panašus į kepurę. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 6k8djl7tryk9jruz8aph9pr0ugmjlha 0 4693 14341 10700 2026-09-25T11:43:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14341 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Rausnės, palei girią, Vilkaviškio apskrityje, yra kalnelis. Kada dar buvo Napoleonas Lietuvoje, tai jo kareiviai netoli Marijampolės prie plento supylė kepurėmis nedidelį kalnelį. Dabar jis ir tebestovi ten. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] suq9k6w2972wigfv75ct1k1mfpwkkel 0 4694 14433 10701 2026-09-25T11:48:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14433 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai senovėje rusų karaliaus Nikalojaus senelis vedė kariuomenę vieškeliu nuo Merkinės pro Nemunaitį, jis norėjo sužinoti, kiek daug jo kareivių, ir liepė kiekvienam, pasėmus kepure, žemes pilti į vieną vietą. Taigi kareiviai šitą kalną supylė kepurėmis. Jis yra Alovės valsčiuje, Alytaus apskrityje, Vabalių kaimo laukuose. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 8iqym15au14kh71zrie9307nhb8jgea 0 4695 14570 10702 2026-09-25T11:54:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14570 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kalbėdavo, kad ten karas su totoriais buvęs. Mat ir Totorkalniu pavadinę jau. Kai smėlį ėmė, tai kaulų daug atrasdavo. Šneka, kad turbūt totoriai tenai yra palaidoti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 6j1ygkeaevri7th9ttdkdcxigqifmvr 0 4696 14468 10703 2026-09-25T11:49:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14468 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Žemaičių Kalvarijos miestelyje prie Varduvos upės yra status ir aukštas kalnas, kurį žmonės dabar vadina Šv. Jono kalnu. Sako, tą kalną senovėje supylę pagonys. Pagonių vadas įsakęs visiems žmonėms, kad kiekvienas iš jų, senas ir jaunas, didis ar mažas, vyras ar moteris, raitas, važiuotas ar pėsčias, kuris vyks pro tą vietą, turi tam tikrą saiką žemių iš toliau atnešti ir pilti. Taip per kiek laiko ir buvęs supiltas tas kalnas. Paskui ant jo pagonys degindavę aukas. Pagonims išnykus, tame kalne buvę įtaisytos kapinės. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 3wvvsyws7vtbkqq83hcocf3j2g1lka2 0 4697 13905 10706 2026-09-25T10:30:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13905 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus turėjo du sūneliu: Jonį ir Juzę. Juzė buvo mažesnis, o Jonis didesnis. Vaikai toli laukuose ganydavo gyvulius. Visada ganydavo po vieną. Kai tik Juzė išgena gyvulius, pas jį atbėga mažas vaikelis. Jis Juzei vis sakydavo: – Juze, kai grumsimės, man strėnų nespausk. Ir jis Juzę tiek privargindavo, kad tas vos kojomis paeidavo. O kai gyvulius Jonis išgindavo, tada vaikelis pažiūrėdavo, kad Jonis gano, ir nubėgdavo atgal į krūmus. Tėvai pradėjo Juzės klausti: – Kodėl tu pareini taip pavargęs? Juzė sako: – Pas mane ateina vaikelis ir liepia eiti grumtis. Visą dieną neduoda ramybės. Ir vis prašo, kad strėnų nespausčiau. Tėvai klausia: – Joni, o pas tave ar ateina mažas vaikelis? Jonis sako: – Ateina, pažiūri į mane ir nubėga. Tėvai pagalvojo: „Ar nebus tik pinigai?“ Jonį apdarė Juzės drabužiais ir įsakė, kad sakytųs esąs Juzė. Ir, kada grumsis, kiek galėdamas spaustų strėnas. Kai Jonis nuginė gyvulius, vaikelis tuojau ir atbėgo. Atbėgęs žiūri į piemenuką ir sako: – Būtų by Jonis, būtų by Juzė. Jonis sako: – Ar jau nebepažįsti? Juk matai, kad esu Juzė. – Nuo drabužių būtų Juzė, o nuo stovyklos būtų Jonis, – vis nesiliovė vaikelis. – Pasakyk man, ar tu tikrai esi Juzė? – Tikrai esu Juzė, – atsakė Jonis. – Na, kad esi Juzė, einam grumtis. Pradėjo vaikelis grumtis, o Jonis kiek galėdamas spaudė strėnas. Neilgai grūmėsi – sprogo statinaitės lankas, ir pabiro krūva pinigų. Pinigai buvo žadėti Juzei, o gavo Jonis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] bdyj4ediaf42ym2qa09byo33aqn730r 0 4698 14068 10707 2026-09-25T10:46:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14068 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senas ūkininkas, sulaukęs šventės, visus per prievartą išsiuntė bažnyčion. Jam rodės, kad visi išėjo, bet vienas bernas liko. Tas bernas neturėjo kuo apsivilkt, tai pasislėpė ir liko. Užlipo jis ant tvarto ir guli. Tik girdi – kažkas ateina. Žiūri – ūkininkas. Jis guli ant tvarto, ūkininkas jo nemato. Dienininko kampe iškasė duobę ir nuėjo. Palaukus atnešė puodą su pinigais ir, ton duobėn padėjęs, užkasė. Užkasęs sako: – Šitų pinigų be penkiolikos galvų niekas nepaims! Bernas, ant tvarto gulėdamas, sako: – Gaidžių?! Ūkininkas man, kad čia kalba velnias, imdamas pinigus savo globon, ir sako: – Žmonių! – Gaidžių! – bernas atsako. Ir taip kiek kartų. Bet vis dėlto liko berno viršus. Po kiek laiko bernas susitaisė penkiolika gaidžių galvų, atėjęs išsikasė pinigus ir pasiėmė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] q8s6s7nows1x2941y02nukepgr74m2j 0 4699 14095 10708 2026-09-25T10:48:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14095 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas senis turėjo baisiai daug aukso. Jis pradėjo sirgti ir nujautė, kad gali greit mirti. Gaila vaikams palikti auksą. Vieną kartą, kai visi išėjo iš namų, jis pasiėmė auksą ir išėjo miškan paslėpti. Bernas nujautė, kad ūkininkas turi aukso, ir sergėjo. Senis prie vieno beržo iškasė duobelę, supylė iš kišenių auksą ir nuėjo namo daugiau atnešti. Tada bernas išsiėmė visą auksą, paliko tik vieną eilelę, o pats įlipo beržan. Senis dar atnešė kitą skrynelę. Kai nuėjo, bernas vėl išsiėmė. Senis tas nešė, o bernas išiminėjo. Kai sunešė visą auksą, atsivedė ožką, apvedė aplink tą duobę tris kartus. Paskui įgnybė ožkai uodegon. Ožka kad subliovė, net miškas nuaidėjo. Tada senis pasakė: – Kiek šitas balsas nuskrido tolyn, tai tegul tiek skradžiai žemės prasmenga šitie pinigai! Seniui ištarus šituos žodžius, pinigai iš berno kišenių, ir kur tik buvo prisikišęs, iškrito iš to medžio ir prasmego, kur jiems senis sakė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] i4kvn2gj9kkxmpni8fi8v3zgy26ipwh 0 4700 13954 10709 2026-09-25T10:35:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13954 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno du broliai. Ir abu vedę. Vyresnysis buvo bevaikis, labai turtingas, nes pasidalydamas jaunesnįjį apgavo – visai be nieko atidalijo. Tas buvo labai neturtingas. Kaip tik susirgo vyresnysis brolis, tas turtuolis. Susirgo ir nežino, ką jam daryti, kaip tuos pinigus paslėpti. Reikia užkeikti. Nunešė katiliuką į daržinę, iškasė duobę, įstatė ir vėl parėjo. O tas jaunesnysis pastebėjo, kad brolis toks buvo silpnas, o dabar vaikšto. Nuėjo į tą daržinę ir pasislėpė už šiaudų. Pasislėpęs žiūri, kas toliau bus. Tas jo vyresnysis brolis atnešė pinigų, įpylė į katilą ir vėl išėjo. O tas jaunesnysis, už šiaudų sėdėdamas, neiškentė, nusiėmė rožančių nuo kaklo ir įmetė į tą katiliuką. Įmetė, o brolis atnešė dar pinigų, supylė ir sako – keikia jau tuos pinigus: – Velne, velne, imk pinigus ir su katilu! O brolis, už šiaudų sėdėdamas, sako: – Katilas velnio, o pinigai mano! Tas apsidairė, paklausė, apsižiūrėjo – niekur nieko nematyti. Iš kur tie žodžiai tokie pasigirdo? Ir vėl pakartojo: – Velne, velne, imk pinigus ir su katilu! Brolis ir vėl atsakė: – Katilas velnio, pinigai mano! Turtingasis brolis tiktai paklausė ir išėjo iš daržinės. Nuėjo į kambarį ant lovos ir miršta. O neturtingasis išsigandęs irgi parėjo ir atsigulė. Tiktai kažkas prilėkė kaip vėjas prie lango, pasisuko, pasisuko ir sako: – Pasiimk pinigus, mums katilo reikia! Tas išsigando, guli prie žmonos prisiglaudęs. Palaukė, palaukė, antrą kartą ir vėl: – Pasiimk pinigus, mums katilo reikia! Tas ir vėl nepaklausė, nenuėjo pinigų paimt. Tiktai kad pašvilpino vėjas, kad davė per langą, stiklai tik žžžiiiirrrr – pinigai ir nubyrėjo jam į kambarį. O katilą nusinešė. Čia riksmas pakilo – brolis miršta, brolis miršta! Greitai atsikėlė, nulėkė brolio aplankyti – jau brolis negyvas. Matyt, jo sielą velniai, katilan pasodinę, nusinešė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ggd3achsxggaq6apack2th6ayuf0bau 0 4701 13953 10710 2026-09-25T10:35:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13953 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Senis užkeikė pinigus užkasęs. Pasakė: – Kas ars pakaustytu gaidžiu, tas išars šituos pinigus, tas juos pasiims. O bernas buvo netoli ir viską girdėjo. Kai senis mirė, jis skardom gaidžio nagus pakaustė ir arė. Pinigus išarė, pasiėmė ir sunaudojo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2atsqalvuailf8if60mv1aub5nkcy76 0 4702 14145 10711 2026-09-25T10:53:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14145 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo toks labai turtingas žmogus. Jis turėjo daug pinigų. Kada jau paseno, sirgdamas prašė savo sūnų, kad jam atneštų varinį ąsotį su auksu pasidžiaugti dar prieš mirtį. Sūnus, nieko nemanydamas, atnešė jam tuos pinigus. Tas senis besidžiaugdamas pradėjo po vieną ryti ir surijo visus pinigus. O surijęs ir akis užmerkė. Sūnus rado tik tuščią ąsotį, o pinigėlių jau nėra. Tą tėvą nulydėjo į bažnyčią. Kada atėjo vakaras, nuėjo ir sūnus į bažnyčią – nori tėvui pilvą rėžti ir išsiimti pinigus. Pamatė, kad gale karsto stovi kitas žmogus. Tas žmogus klausia: – Ko tu atėjai? Sūnus sako: – Rėšiu pilvą, išsiimsiu pinigus. – Taip tai negerai, tu man odą sudarkysi. Eik šen, nuimk antvožą, aš tau pinigus iškrėsiu. Tas tuoj nuėmė antvožą, velnias, paėmęs už kojų, pakratė – išbiro pinigai. Dar toliau krestelėjo – ir kaulus iškrėtė. – Dabar, – sako velnias, – Pinigai ir mėsa su kaulais tau, o oda – man. Užsidėjo ant rankos ir išėjo žmonelių baidyti. O tas sūnus tuos pinigus parsigabeno namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 8x9gqejghsi45wuuhqdp4051ivj5kfq 0 4703 14248 10712 2026-09-25T11:02:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14248 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmonės ganė naktimis arklius. Ūkininkas ėjo arklių ganyti ir ten nakvot. Prie kelio sėdi žilas senelis, kišą jam sužeistą pirštą ir sako: – Žmogeli, aprišk man pirštą. Žmogus truputį išsigando, kaip turėjo apynasrius rankose, šėrė jam per galvą ir pasakė: – Prapulk tu po velnių su tuo pirštu! Tuo laiku pabiro maišas pinigų, suskambėjo ir atsiliepė balsas: – Kvailas tu mužikas, nenorėjai užrišt maišo pinigų, ir tie pinigai žemyn nudundėjo! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] mf46dgb8280gmb3f3byzmet7v6kp0tl 0 4704 13866 10713 2026-09-25T10:27:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13866 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Anksti rytą moterys ėjo iš mūsų kaimo į rarotas. Rimašiuose buvo vieškelis, o pakalnėj – gyvulių varykla. Jos baigė išeiti iš kaimo, žiūri, kad už nugaros iš paskos eina balta moteris ir prašo: – Sušerkit jūs man! Jos eina labai smarkiai, bet ta moteris neatsilieka ir vis sako: – Sušerkit! Sušerkit! Ji paėjo iš paskos gal kokius tris šimtus metrų ir truputį atsiliko. Apie tą vietą, kur buvo dvareliukas. Tada ta balta moteris pasakė: – Tris šimtus metų rūdijau ir vėl tris šimtus metų rūdysiu! Ir pranyko. Tai buvo baudžiavos laikais. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ng9k9in8fbjt3xw01sslfwilqsoh56z 0 4705 14244 10714 2026-09-25T11:01:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14244 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus naktį ėjo kažkur. Ir pamatė, kad dega ugnis. Tai jis priėjo prie tos ugnelės ir užsidegs pypkę. Priėjo, paėmė žariją, bet kai žariją įdeda pypkėn – ji užgęsta. Kai užgęsta, jis tą anglį išmeta. Ir taip kiek kartų. Pypkės taip ir neuždegė. Rytą jis nuėjo ton vieton pažiūrėt, nes jam pasirodė, kad ta ugnis kokia keista. Nuėjo pažiūrėt ir rado – primėtyta sidabrinių pinigų po dvidešimt penkias, penkiolika ir dešimt kapeikų. Tada suprato, kad ten buvo pinigai, bet ne šiaip sau paprasta ugnis. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] li28rqg9s91f66tz8bu5tm4vd0jw5ox 0 4706 14182 10715 2026-09-25T10:56:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14182 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogui prisisapnavo, kad velnias kels pinigus iš vienos vietos ir neš pro Stirbio kryžių. Sekmadienį, dvyliktą valandą, pirma eis ponas drūtas su didele juoda skrybėle, juodai apsitaisęs, po paskui lėks šuo, juodas kaip sabalas, dar po paskui lėks kiaulė, priūdrojus, didelė. Jam per sapną sako: – Ponui nieko nedaryk, šuniui ausk, o kiaulei nori – duok, nori – ne. Nuėjo sekmadienį žmogus, klotę užsivertęs, prie kryžiaus atsistojo ir laukia. Pamatė – ateina drūtas ponas juoda skrybėle, su lazda. Jis tam ponui nieko nedaro, veizi, kad tas ponas tūzina išsižergęs. Jam bežiopsant, šuo šmurkšt pro kojas lėkė ir nulėkė – nebesuspėjo užduoti. Persiuto į antrą pusę, mano: „Kas ateis, tam ausiu!“ Veizi – ateina kiaulė, didelė, priūdrojus. Jis su klote tataukšt per nugarą – tik skambt ir paliko didžiausias katilas begulįs. Mat pirma ėjo velnias, paskui – pinigai, o iš paskos – katilas. Žmogus tą katilą ant kupros užsirito ir parėjo nešinas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] rmu1ginf30o8wies6xzpf7zp4tfmhp7 0 4707 14152 10716 2026-09-25T10:53:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14152 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tėvai išeidavo dirbti į laukus, o būrį savo vaikų palikdavo namie. Vyresnieji prižiūrėdavo mažuosius. Vakare grįžusiems tėvams vaikai pasakodavo, kad iš pakrosnio išlenda žalas teliukas ir žaidžia kartu su jais. Jei kas grįžta, jis vėl pakrosnin palenda. Suaugę netikėdavo, bet vaikai vis šnekėdavo apie žalą teliuką. Pagaliau tėvai sako: – Jūs bežaisdami už kojos pririškit, ir mes sugrįžę pamatysim tą jūsų teliuką. Vaikai taip ir padarė. Pareina tėvai. Teliukas burzdosi burzdosi, niekaip negali ištrūkti. Tėvai į gryčią, o iš teliuko tik džirrrr... auksiniai pinigai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] hgvnw9fa255np62gqn7hpnamicwt1w6 0 4708 14084 10717 2026-09-25T10:47:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14084 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Čia viena moteris pasakojo. Kai ji buvo septynerių metų, tai jai buvo toks nuotykis. Jie buvo išsinuomavę svetimą žemę Trakų rajone. Ir ten niekas tam namely negalėjo būti – vienam kambary vaidenosi. Kartą jų tėvai išvažiavo į turgų, o jie keturiese vaikai pasiliko. Ji buvo vyriausia. Saulei leidžiantis, išbėgo vištos iš pakrosnio, ir išėjo toks mažas senelis. Vaikai kad nusigando – užlipo visi ant stalo. Jinai turėjo mažą rykštytę, tai išsigandus sako: – Tiš po krosnim! Tiš po krosnim! O tas mažas senelis ateina prie stalo. Ir kai eina, tai vis tuks tuks tuks ir vis kalba: – Pilsiu! Pilsiu! O ji vėl: – Tiš po krosnim! Jis vėl ir nuėjo su vištom po krosnim. Ir jie negalėjo būti tuos namuos. Metus pabuvę, išėjo. Atėjo kitas žmogus ten gyvent. Jis turėjo sūnų. Tas senelis išėjo iš po krosnies ir, priėjęs prie to vaikino, sako: – Pilsiu! Tie išsigando ir nevalgė vakarienės. O paskui vienas senelis pasakė: – Reikėjo su šaukštu tam seneliui duot per kaktą. Tas sūnus sako: – Tegul jis kitą kartą ateis, aš jam taip ir padarysiu. Ir kai jis pasirodė, sūnus pasakė: – Pilk! – ir pylė su šaukštu per kaktą. Ir pasipylė iš maišelio auksas. O ten buvo maišelis šilkinis, raišteliais užrištas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] p7linbyvad4u8iy430dxnzfo359v4r8 0 4709 13904 10718 2026-09-25T10:30:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13904 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Čiulėnuose yra ežeras, užaugęs žolėm. Ir vienam kraščiuke, tik kaip takas, yra smėlio įeiti vidun. Ežeriukas suvis mažučiukėlis. Tai, pasakojo, laivelis plaukia, ir laively sėdi ponia. Pusė laivelio pinigų ir du šunys pikti. Prieina uogaudamos moterys, ir šaukia jas ta ponia: – Ką jūs uogas renkat, aš jums užmokėsiu pinigais. Eikit namo, ko jūs čia dvyliktą valandą sekmadienį renkat uogas! Jos labai išsigando ir sako: – Kad jūsų šunys labai pikti. – Nebijokit, – sako, – eikšekit! Priėjo jos prie tos ponios, ji šunis nutildė ir duoda rieškučias aukso. – Prašom, – sako, – va tau, va tau. Ir vienai, ir kitai moteriai duoda ir sako: – Jūs pasėdėkit, aš einu pasivaikščiot su šunim. O ten yra toks lazdynais apaugęs kalnas. Jos, dviese palikusios, galvoja, kad mums davę šitiek daug pinigų, tai kai vyrams parodys, jie nusigąs. Jos susirišo skarelėn ir pasidėjo. Ponios nėr. Tai jos, sako, dar pasiims. Bet kai tik ims iš laivelio – nei laivelio, nei pinigų. Galvoja: „Prapuolė tai prapuolė, bet skarelėj dar liko.“ Ims tuos – nėra pinigų, tik ant skarelių pelės vaikščioja. Išsigandusios lėkė namo, palikusios ir skareles. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 6hb6jk34978hkhp50vl9smwt5wzyfgf 0 4710 14123 10719 2026-09-25T10:51:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14123 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Pasakojo man senelė. Ėjo ji su savo mama. Čia, Kriūkuose, prie miško yra tokia bala Dilgynė. Toji Dilgynė, sakoma, be dugno, susiekia su Dusios ežeru. Buvo taip, kad sugavo žuvį ir pririšo jai skambutį. Tai ėjo ta senutė su maža mergaite, priėjo prie tos Dilgynės, ir išplaukė kokia mergaitė su skrynele. Skrynelė atdara. Priplaukė prie krašto, ir toji mergaitė sako: – Semk! Ta skrynelė pilna aukso. O ta moteris nusigando. Antrąkart sako: – Jei sakau, tai semk kuo gali! Ji pripuolė ir pasėmė rieškučiom aukso iš tos skrynelės. Trečią kartą vėl sako: – Semk! Bet ji nebesėmė. Ta skrynelė tuoj užsidarė ir pasinėrė dugnan. Ir grimzdama pasakė: – Tavo laimė, kad nesėmei trečią kartą! Ji tą auksą ir parsinešė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ko9lfdn1g1dl3fbqsvckgn74cdxdj1l 0 4711 14124 10720 2026-09-25T10:51:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14124 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas senis sapnavo, kad nueitų paežerėn, tai ten ras visą skrynią pinigų. Tos skrynios spynon įkišt mažojo piršto galą – ir skrynia atsidarys. Nubudo tas žmogus, pagalvojo, ar eit, ar neit. Dėlto ėmė ir nuėjo. Tikrai skrynią rado, bet ant tos skrynios guli baisus baisiausias slibinas. Jis pamatęs nusigando ir sako: – Eik tu skradžiai su pinigais! Kai šitaip pasakė, tik žleg žleg ir nužlegėjo pinigai skradžiai. Senis parėjo namo ir atsigulęs užmigo. Miega ir vėl sapnuoja, kad tas slibinas tai buvo skrynios su pinigais spyna. Kad būt uždėjęs ant slibino lūpų pirštelį, tai būtų skrynia atsidarius. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] m2vaqkxadt6twcavo298m82kpam3m1b 0 4712 14222 10721 2026-09-25T10:59:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14222 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Už Ginučių buvo užkastų pinigų. Arė ten senas žmogus, pavargo, paleido arklius, kad paėstų, o pats atsigulė ir užmigo. Dabar sapnuoja – sako jam: – Kelkis, nemiegok, spėk šito ežero vardą. Kai įspėsi vardą, išplūs čalna (laivelis) pinigų. Ėmė jis spėt. Spėjo spėjo. Pradėjo spėt prieš pietus, o kai įspėjo, buvo jau į pavakarę. Pamatė – išplūdo. Iš džiaugsmo nubėgo pažiūrėti. Neturi kuo pririšt. Nuo kelnių dirželį išsitraukė ir prie krūmo pririšė. Pasikinkė arklius, parjojo maišų pasiimti ir atsivežti vežimo. Atvažiavo – jau pinigų nėra. Apibėgo aplink ežerą – gal vandenin nugrimzdę? Niekur nemato. Verkia senelis vaikščiodamas: – Nors kišenę būčiau pasisėmęs! Parėjo namo. O naktį sapnuoja: „Tau buvo didžiausia laimė skirta. Būt pinigų vaikų vaikų vaikams užtekę. Kam smirdančia šikšna pririšai, reikėjo smilga pririšt!“ O tą ežeriuką vadina Čalnežeriu. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] eopu2lh5cy7klbz804vz3lvc1264nbr 0 4713 14238 10722 2026-09-25T11:01:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14238 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gale Linkmeno, prie piliakalnio, yra toks ežeriukas. Mergos, rytą pasikėlusios, ganė jaučius artojam, viena užsnūdo, kita juostas audė. Žiūri – ateina iš ežerėlio šėmas jautis. Oi kaip kasa žemę, drasko kelmą, ragais ardo kimsus, baubia, uodegytę krutina! Kad tiktai jų neužkliudytų! Ji budina: – Marcele, Marcele, kelkis! Kai tik ta atsibudo – jokio jaučio nėra. Kai užmigo – vėl tas jautis. Paskui toji susapnavo: „Kad tu mane vytele būtum kebekštelėjus, tai būt pasipylęs sidabras!“ [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 6gn7yofijc5xt5a3m1bzn6m3924h3al 0 4714 14085 10723 2026-09-25T10:47:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14085 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kokie Eželių kaimo vyrai susapnavo, kad jų kaimo lauke, kokioj tai vietoj, yra užkasti pinigai. Tai jie susitarė ir nuėjo tų pinigų kast. Kasa kasa, ir tik iš kalnelio stačiai į juos atbėga dvylika jaučių! Jie nusigando ir parbėgo namo. Vėl praėjo kiek laiko, vėl jie sapnuoja, kad eitų kasti pinigų. Vėl nuėjo. Kasa kasa, jau prikasa skrynią, jau ir iškelia tą skrynią. Gi pamatė, kad nuo kalno jų dvaro ponas atvažiuoja. Važiuoja šešiais arkliais ir stačiai ant jų! O seniau dvaro ponas tai buvo ne bet kas! Jie labai nusigando ir pasislėpė. Ponas gi kai važiavo, tai ant jų duobės ir užvažiavo. Ratu užkliudė tą skrynią ir įvertė duobėn. Jie tik kitą dieną nuėjo pažiūrėt. Tai duobę rado, bet nei skrynios, nei nieko. Nuo to laiko ir dabar tą vietą vadiną Pinigine. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] lxhpdjlanlqlarmyb84bkrxyfzqxi2k 0 4715 14021 10724 2026-09-25T10:41:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14021 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą kaimynams prisisapnavę, kad giliai dirvoje esą užkasti pinigai, ir kad jie turį eiti juos iškasti. Įpusėjus vidurnakčiui, abu vyrai pasiėmė kastuvus ir nuėjo kasti lobio. Tik prieš kasdami susitarė, kad nebijos ir nepabėgs. Pirmiausia kasa vyresnysis. Kasa jis, kasa, jau nemažai buvo iškasęs, tik antrasis kad pasileis bėgti. Pirmasis taip pat išsigando ir ėmė vytis. Pasivijęs klausia, ko tas bėgęs. Šis sako: – Kaip aš nebėgsiu, jei iššoko kažkas iš duobės ir, perpjovęs tau pilvą, tik vynioja vynioja žarnas. – Et, kvaily, – atsakė pirmasis, – juk aš gyvas, ir niekas manęs nepjovė. Tada jie grįžo ir vėl ėmė kasti. Dabar jau kasa jaunesnysis. Kiek pakasęs, jo draugas kad pasileis bėgti kiek kojos neša. Kitas metė kastuvą ir paskui jį. Pasivijęs klausia, ko tas bėgęs. O šis sako: – Kaip aš nebėgsiu, jei kažkas nukirto tau galvą, o ji, nusiritusi ant žemės, akimis tik mirkt mirkt! Taip vyrai, neiškasę pinigų, parėjo namo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0gm49zyudd36qbn5azqxub9wfvfd61q 0 4716 14171 10725 2026-09-25T10:55:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14171 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Lygumų parapijoj kažkokio sodžiaus ūkininkui kelias iš eilės naktis prisisapnavo, kad jis eitų ir išsikastų paslėptus pinigus. Žmogelis neberimdamas nuėjo pasiklausti kunigą. Kunigas jam patarė eiti. Vieną vidurnaktį žmogelis nuėjęs pradėjo kasti. Atkasė kokį stuomens gilumą ir rado didelį katilą. Bet tas katilas buvo taip gudriai užkastas, kad pinigų tuoj negalėjo išsiimti. Pradėjęs apie katilą darbuotis, išgirdo, kad kažkas atvažiuoja. Privažiavo gražiuos ratuos ir gražiu arkliu du ponaičiai. Ir klausia: – Ar niekas čia nevažiavo? Žmogus atsakė, kad nevažiavo, ir ponaičiai nusiskubino toliau. Tik spėjo tie nuvažiuoti – pamatė, kad vėl atvažiuoja vienas ponaičiukas pakinkytu ožiu. Privažiavęs ir klausia: – Ar niekas čia nevažiavo? Žmogus atsakė, kad važiavo. Paskui vėl klausia: – Ar aš juos dar pavysiu, ar ne? Žmogus atsakė, kad jie dar netoli bus nuvažiavę, ir juos dar pavysiąs. Ponaičiukas įsisėdo ir nuvažiavo toliau. Žmogus skubina sušilęs, net uždusęs, kad tik greičiau atverstų katilą ir išsiimtų pinigus. Važiuoja pro šalį jaunas ponaičiukas, rogelėse žąsiuką įsikinkęs. Privažiavęs prie žmogaus, klausia: – Ar nevažiavo kas pro šalį? Žmogus, jau užpykęs, atsakė, kad važiavo. Ponaičiukas vėl klausia: – Ar aš juos pavysiu, ar ne? Žmogus nebeiškentęs piktai atsakė: – Ką tu velnią su žąsiuku pavysi! Kai tik tuos žodžius ištarė, tuoj sučežėjo prie pat kojų, ir katilas su pinigais nudundėjo žemyn. O ponaičiukas nubėgdamas skaniai nusijuokė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9izm595r62qfi8fdxg0hit0n0igas8r 0 4717 14098 10726 2026-09-25T10:48:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14098 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienam neturtingam žmogeliui per tris naktis prisisapnavo: – Eik į Vilnių, ten ant tilto rasi pinigų. Jis nuėjo ir vaikščiojo po tiltą. Ant tilto sėdėjo kažkoks senukas. Tas jo klausia: – Ko tu čia ieškai? Ar nepametei ko nors? – Ne, nieko nepamečiau, bet man prisisapnavo, kad aš čia pinigų rasiu. – Nėra ko sapno žiūrėti, – sako senelis. – Ir man kartą prisisapnavo, kad toj ir toj vietoj, po tokiu ir tokiu akmeniu yra pinigai. Nei aš žinau tos vietos, nei aš einu tų pinigų iškasti. Žmogelis nusidžiaugė – toji vieta kaip tik buvo ant jo paties lauko. Parėjęs namo, nuėjo prie to akmens ir ten rado užkastus pinigus. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9uxw2akecr0ezqt28tggjgoh613kc5g 0 4718 14252 10727 2026-09-25T11:02:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14252 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo žmogus didžiai neturtingas. Kaip neturtingas, taip visų ir pajuoktas. Turėjo tokią mažą trobelikę ir gyveno joje su pačia. Sekmadienio vakarą buvo šokiai kaimynuos. Eina vaikiai, mergos į tuos šokius pro šalį. Vienas būrys nuėjo. Vainoja jį visaip, juokias. Ateina kitas būrys vaikių. – Ė, – sako, – tą vargšą reikia paerzinti. Tas būrys veizi, kad šuo negyvas guli ant tako. – Šit, – sako, – jam mėsos įmeskim pro langą. Pagriebė tą šunį už uodegos, džinkt pro langą tam žmogui ir įmetė. Patys ėjo ir nuėjo. Persigando žmogus, pašoko, veizi – pilna troba auksinių pinigų prisklidus. Mat šunyje buvo užkeikti pinigai. Kad žmogus prasidžiugo, kad jis pradėjo gyventi, kad dulkės rūko į dangų! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0vavqwn1v6ednfx2z2i1swo5f9zxhp1 0 4719 14012 10728 2026-09-25T10:40:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14012 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Įėjo vienon pirkion elgeta ir šeimininkui sako: – Prie namų dega tokia mėlyna ugnelė. Šeimininkas suprato, kas per ugnelė. Greit išbėgo ir ton vieton padėjo duonos bandelę. Paskui išsikasė pinigus. Pinigai buvo tiek gilumo, kiek duonos bandelė storumo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] ao2n6eisiz3isytymqnge87a8x84biu 0 4720 14159 10729 2026-09-25T10:54:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14159 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Netoli Tauragnų, Kazlų vienkiemy, kažkoks žmogus išsikasė pinigų. Sako, tų pinigų nemažai buvo. Pinigus išsikasė, o duobė ir liko atvira. Per kurį laiką užgriuvo ta duobė. O tam žmogui akys užaugo kokiom mėsom. Nepasigydo. Tai jam kažkas patarė, kad reikia tą duobę, kur iškasė pinigus, atnaujint. Kai atnaujino duobę, tai jam pasitaisė akys. Nuo to laiko, kolei buvo gyvas, tai vis tą duobę kasė – ir akys buvo sveikos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 35cpgiqyu7t86oqionbzaxw6eg4zr4l 0 4721 13892 10730 2026-09-25T10:29:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13892 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dažnai girdėtis, kad per jomarkus ar kur kitur užmoka koks sukčius pinigus – šit, pasižiūrėjęs už valandos, ir neberandi visų arba mažiau berandi pinigų. Kiti sakosi buvę gavę tokį pinigą, kad už jį perki ką nori ir kiek nori. Užmokėjai tą pinigą, žiūrėk į savo kišenę – ir vėl jis besąs. Na, tai kad nori tokį pinigą nusikratyti, tai jį reikia nunešti į kokią marmalynę ir tenai įmesti, nežiūrėti, kur jis nukris, ir eiti namo atgal neatsižiūrėjus. O kad tiktai atsižiūrėsi, tai tuoj ir vėl bus jis tavo kišenėj. Kad gerai žiūri į tokį pinigą, tai pamatai tokį burbulytį vidury ar kur prie krašto burbsintį, tai tas ir yra einantis pinigas. Tai kad jį nori nuturėti, tai reik jį tarp pirštų rankoj suspaudus neštis, į antį prie pliko kūno įsidėti arba apspjaudžius dėti į pinigų mašnelę – tai nė jis pats išeis, nė jis kitų pinigų išves. Kad nori, tai ir pats gali tokius einančius pinigus pasitaisyti. Pavasarį, kai pradeda varlės poruotis, tai, paėmęs vieną porą, įdėk į jų tarpą pinigus, kokius nori, ir su juodu vilnoniu siūlu apvyniok jas, Velykų rytą nunešk į skruzdėlyną ir įkask. Skruzdėlės atsigavusios nuės tų varlių mėsą, tai šv. Jono dieną nuėjęs susiieškosi tuos pinigus – ir bus jau einantys pinigai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2sh4x3iw8ixi6du1fls0mkwwd5htmyp 0 4722 14020 10731 2026-09-25T10:41:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14020 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seni žmonės sakydavo, kad seniau Kūčiose būdavo galima gauti neišeinamą pinigą, tik reikėdavę taip padaryti. Sako, tuoj po Kūčių reikia pasigauti katiną, įdėti terbon ir ten jį užrišt. Paskiau paimt daug siūlų, apsukt vis ir mazgiot, tik tikraisiais mazgais! Ir taip sumazgiot, kad būtų daugiau mazgų negu siūlų. Sukreigeliuoti visaip, susukiot, sukaišiot, kad paėmus greit nebeatburtum. Reikia bent dvi dienas pasidarbuot. Paskui nueit kryžkelėn, kur kelias su keliu persikerta, naktį atsistojus laukti ir vis sakyti: – Aš turiu prekę! Aš turiu prekę! Tik žiūrėk, ateina toks ponaitis ir perka tavo prekę, duodamas tau rublį. Tik greitai tą rublį kišenėn, o prekę atidavęs, kuiti, kiek tik gali, namo! Spirk jau iš visos, kad, kol tuos mazgelius atmazgios ir pažiūrės, kas ten yra, parspruktum namo! O jeigu nepaspėsi, tai, kai pavys, pažiūrėjęs, kokia prekė, tada jau po visam – užsmaugs ir rublį atsiims. O jeigu paspėjai pasprukt, tai turėsi tokį rublį, kad kur tik jį išleisi, vis tiek vėl pas tave sugrįš! Pamatysi – jis ir vėl kišenėj sugrįžęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 4gdxwdvhv34awe3fmmr6mxk1qtw6h9p 0 4723 13878 10732 2026-09-25T10:28:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13878 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas bernas tarnavo pas ūkininką ir sako: – Taip aš noriu daug pinigų turėti! Ir, – sako, – kad aš kur lengvą darbą gaučiau. Kaip reikia nusaugot, kad man pinigas pinigą neštų? Vienas seniukas ir pasijuokė jam, sako: – Žinai ką, tu dešimt kapeikų sidabrinių (caro laikais buvo dešimt kapeikų sidabrinės), – sako, – įdėk į blezdingos lizdą, kai vaikus išveda. Ir lai išbūnie, kol tiktai parskris kitą metą ir tame lizde išves vaikus. Tada ir pasiimk. Ir, – sako, – įsižymėk jį kiek. Ir kai ką nors pirksi, įmesk tą savo dešimt kapeikų į pardavėjos stalčių – ir kiek ten bus dešmtkapeikių, tie visi atsiras tavo kišenėje. Jis taip ir padarė. Ir jam parvesdavo tų dešimtkapeikių. Paskiau jam nusibodo, nebėra kur dėti, ir nebegali atsikratyti tų dešimt kapeikų – kišenėj ir kišenėj. Dabar vienas žmogus jam patarė: – Žinai, – sako, ką tu daryk, kad tu nenusikratai. – Sako, – tu surišk į mazgiuką ir mesk, eidamas per tiltą, į upę. Tik, – sako, – neatsisuk ir nežiūrėk. Jei atsisuksi, pažiūrėsi – sugrįš tau vėl. Tas žmogus taip ir padarė: surišo į skuduro mazgiuką ir, eidamas per tiltą, metė į upę. Ir šaukė, ir švilpė, ir dejavo, ir verkė! Neatsisuko jis. Na, tai tada nebegrįžo tos dešimt kapeikų jam į kišenę. Nusikratė jis tų pinigų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] f3yongkgd0o6z97mlqh00f4lcop7mv2 0 4724 14086 10733 2026-09-25T10:47:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14086 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienas žmogus važiavo iš Rygos namo ir rado mažą pinigėlį. Už tą pinigėlį jis nusipirko riestainių. Bet, parvažiavęs namo, jis kišenėj vėl rado tą patį pinigėlį. Taip jis tą pinigėlį vis išleisdavo, bet tas pinigėlis vėl atsirasdavo kišenėje. Kartą jis pirko vienoje krautuvėje. Tą pinigėlį pamatė krautuvininkas ir sako: – A-a, tu čia turi pinigų nykštuką! – ir, jį apspjovęs, įsidėjo į kišenę. Nuo to laiko pinigėlis daugiau nebeatsirado kišenėje. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] prz0gop0s2r8encr6dy2bn0gdbsc1ca 0 4725 13896 10773 2026-09-25T10:30:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13896 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo seniau tokių žmonių, kurie turėdavo „farmazonišką“ pinigą. Jo niekaip neišleisi: nupirk ką, užmokėk, užmokėsi jį – jis ir vėl tavo kišenėj bus. Šitokį pinigą turėjo Dičiūnas Paluodėj; jau jis miręs daugiau kaip prieš šimtą metų. Jis su tuo pinigu daug ko prisipirko, pasidarė turtingas – o tas pinigas vis sugrįžta pas jį. Paskui jį pradėjo graužti sąžinė: „Ką gi, aš daug žmonių nuskriaudžiau, vis vien kaip ir apvogiau. Numesiu jį!“ Jis numetė tą pinigą – tas ir vėl jo kišenėje. Nieko negali padaryti. Nuėjo jis pas kunigą klaust patarimo, kaip jam to pinigo atsikratyt. Kunigas jam sako: – Nunešk ir įkalk medin, kuris visada buvo vandeny. Jis taip ir padarė. Luodžio ežero įlankoj seniau buvo tiltas. Ir dabar dar stovi tilto stulpai. Jis ir įkalė stulpan tą pinigą. Nuo to daugiau tas pinigas pas jį negrįžo. {{DEFAULTSORT:Farmazoniškas pinigas}} [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] g4f1n4q62vqbmle4aizrfr9eve3nwg3 0 4726 14096 10735 2026-09-25T10:48:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14096 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Stonys buvo kalvis ir didelis medžiotojas. Jis buvo prisirinkęs visokių burtų. Rusų laikais, jei jis kam dvidešimt sidabrinių kapeikų duodavo, tai rytą tas žmogus tų kapeikų nerasdavo. O jis tą dvidešimt kapeikų dalydavo už menkiausią dalyką. Kartą jis su tokiu medžiotoju susiėjo medžioti. To medžiotojo pavardė buvo Brožaitis. Jis ir tam Brožaičiui daug kartų duodavo nupirkti degtinei tas kapeikas. Tas Brožaitis ir už savo pinigus nusipirkdavo daug degtinės butelių ir pardavinėdavo tam Stoniui po dvidešimt kapeikų. Brožaitis pastebėjo, kad Stonys jam užmoka dvidešimt kapeikų, bet tas pinigas vis nuo jo prapuola. Tas Brožaitis taip pat buvo didelis kalvis ir burtininkas. Jis to sidabrinio pinigo pakrašty išgręžė skylę ir prikalė kalvėj prie šulo. Tai tas pinigas, valandą pabuvęs ramiai, paskui imdavo suktis ant tos vinies. Taip tas pinigas dūko tris dienas. Paskui sustojo. Po kurio laiko Brožaitis susiėjo su Stoniu. Stonys Brožaičiui sako: – Geriau, kad būtum smarkiausiai man kailį išpėręs! Visą amžių tas pinigas man tarnavo, o per tave liko nuo manęs atskirtas. Rūstausiu ant tavęs tol, kol mirsiu! [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0n1c3kf2calbqdmsoqok5p7b33rtgeo 0 4727 13943 10736 2026-09-25T10:34:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13943 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kaimynas Ungurys ketvirtadienį gavo iš Amerikos tūkstantį rublių. Ėjo jis pro smuklę. Užėjo, išgėrė buteliuką ir, neturėdamas smulkesnių, davė rublį smuklininkui už degtinę, o smuklininkas jam grąžos atidavė aštuoniasdešimt kapeikų. Mat buteliukas kainavo dvidešimt kapeikų. Parėjo kaimynas namo, norėjo pasirodyti pinigus pačiai. Išsiėmė piniginę, žiūri – piniginė tuščia, o pinigų nė kapeikos nėra. Neradęs pinigų, pasikvietė daugiau kaimynų ir nuėjo pas smuklininką, iškratė ir rado pas jį devynis šimtus devyniasdešimt devynis rublius ir aštuoniasdešimt kapeikų. Jie smuklininkui padarė savo teismą – primušė jį. Tada smuklininkas prisipažino, kad jis nevogė pinigų, bet kad jis turi užburtų aštuoniasdešimt kapeikų, kurias atidavė kaip grąžą – tos 80 kapeikų ir atvedė jam 999 rublius. Užburti pinigai yra gyvi, jie patys iš vienos piniginės gali pereiti kiton, iš vienos kišenės – kiton. Ne tik jie patys sugrįžta pas burtininką, bet jie dar nusiveda ir visus kitus pinigus, esančius su jais piniginėje. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] snshpmqa082f91wjs83p5ockkns0tdv 0 4728 14036 10737 2026-09-25T10:43:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14036 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienas žmogus, eidamas namo, išgirdo skambinant varpus. Jam atėjo į galvą mintis, kad jau vienas kas nors atsiskyrė iš šio pasaulio. „Bet juk žmonių yra daug ir jie kiekvieną sekundę po vieną miršta“, – mąstė žmogus. – Na, gerai! – sušuko jis, – jei kas dabar tą minutę mirė savo mirtim, tam amžiną atilsį, o kas ne savo – tegul pats sau žinosi. Jam bekeliaujant, ėmė temti. Netoli kelio pamatė krūmus ir iš jų atlinguojančią baidyklę, kuri ėmė jį vytis. Mat ten buvo pakaruoklis, pasikoręs tą pačią minutę, kada jis sakė: „Kas ne savo mirtimi mirė, tegu pats sau žinos.“ Pakaruoklis pateko į pragarą ir užtai supyko. Taip pat tą pačią valandėlę mirė vienas, kuris pateko į dangų. Kai baidyklė ėmė vytis, žmogus ėmė taip smarkiai bėgti ir nepamatė, kai pribėgo trobelę, kurioje girdėjosi giedant ir žibėjo žvakė. Uždusęs įbėgo į vidų ir atsisėdo. Žmonės nutilo ir užmigo. Jis liko vienas gyvasis tarp mirusiųjų. Staiga numirėlis sujudėjo, atsisėdo ir tarė: – Nuauk man batus! Žmogus paklusniai nuavė. Numirėlis atsistojo ir išėjo. Kai išėjo, pasigirdo didelis triukšmas, lyg kas eitų ristynių. Pagaliau numirėlis įėjo, visas sudraskytas, purvinas, ir tarė: – Apauk man batus. Aš tave išgelbėjau už tai, kad tu pasakei tą valandą už mane amžiną atilsį, ir aš patekau į dangų. Žmogelis drebėdamas užmovė numirėliui batus, ir šis vėl atsigulė kaip gulėjęs. Žmonės atbudo ir vėl ėmė giedoti. Tada žmogus ir klausia: – Kodėl jūs miegojot? Jūs nežinot, kad yra kitas numirėlis, už durų, ir šis numirėlis išgelbėjo man gyvybę. Žmonės nusijuokė ir tarė: – Kas, ar tu girtas, kad sakai, jog mes miegojome? Argi tu nematai, kad mes giedame? Pagaliau pamatė, jog numirėlio rūbai sudraskyti, ir tik tada patikėjo. Išaušus rytui, rado kieme sudraskytą kažin kieno lavoną. Taigi žmogus turi visada skaitytis su piktu žodžiu, nes kartais gali jam blogai atsiliepti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] s0eeprze0jyvpyqbvyegzvk8gap0zjh 0 4729 14006 10738 2026-09-25T10:40:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14006 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sako, seniau kaime namai stovėjo vienoje gatvės pusėje, o tvartai, klojimas – kitoje. Sykį rudenį viena šeimininkė ėjo iš tvarto. Buvo vėlyvas ruduo, lapai nukritę. Mato, ateina būrys žmonių. Visi tyli, nesikalba. Ji palaukė praeinant, tačiau nei lapų čežėjimo, nei jokio garso neišgirdo. Visi nuėjo į kaimyną. Ten buvo jau silpnas senelis. Šeimininkei šiurpas tik perėjo, bet grįžo į gryčią. Ogi atbėga kaimynė merga suolų skolintis laidotuvėms. Sako: – Neseniai mirė senelis. O ten numirėliai atėjo pasitikti savo draugą ir pasiimti su savim. Užtai taip be garso ir šlamesio ėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 3a3swpuo0o7bjudwnjxp6v46m577zzt 0 4730 13992 10739 2026-09-25T10:39:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13992 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną sykį sirgo sena moteriškė, bet dar niekas netikėjo, kad ji mirs. Piemuo patvartėje kapojo virbus. Mergikė išėjo įsinešti. Jiems ten bestovint, šuniukas ėmė lodamas, pakaukdamas kabinėtis ant tvartų sienos. Vaikai nusigandę subėgo į vidų. Šuniukas paskui lodamas, kaip žmogų lydėdamas, prilojo prie pat lango. Žiūri – troboje ligonis bemirštąs. Moterys girdėjo, kaip ji mirdama šnibždėjo: – Mažylėlės jūs mano... O ji turėjusi daug išmirusių vaikų, tai jų dvaseles šuniukas atlojo prie mirštančios motinos. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] b8pbgp9kztmsla1ri6jham80ecgl5yg 0 4731 14140 10740 2026-09-25T10:52:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14140 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kitą kartą girdėjau Galbrasčiuose, Ragainės paviete, pasakojant apie tokį žmogų, kuris dvasias sukviest galėjęs. Tas vis sakęs: – Dvasias sušaukti ne taip sunku, bet kas jų nemoka nuo savęs atstatyti, tas prapuolęs. Kartą jis ėmęsis su savim draugą ir išėję ant kapinių dvasias sušvilpti. Tos ir susiradusios vis pulkais, kad abiem baugu buvę. Juodu turėję bėgti kaip drūtu namo. Dvasios juodu vijosi iki jų kiemo. Pro vartus įbėgęs, tas žiniūnas greitai kirvį tik šmakšt į vartų stulpą įkirtęs. O savo draugui pasakęs: – Jei nebūčiau žinojęs, kaip dvasias atstatyt ir nuo kiemo atlaikyt, tai dabar mudviem būtų bėda!.. Tas žiniūnas, man rodos, bus Radžiuvaitis iš Karčiauninkų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] rmbi032mwq09w4wt24c512pwp147h1l 0 4732 14045 10741 2026-09-25T10:44:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14045 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą ėjo du draugai. Beeidami pavargo ir atsisėdo ant kelmo pailsėti. Vienas besilsėdamas ėmė ir užmigo. Užmigus iš jo burnos išlėkė paukštytė. Palakstė palakstė po medžius, atlėkė ir vėl įlindo jam į burną. Pabuvo kiek ir vėl išlindo. Palakstė palakstė ir vėl įlindo atgal. Jai taip belakiojant iš burnos ir vėl į burną, pamatė ją antrasis draugas. Kai paukštytė palaksčiusi norėjo vėl įlįsti į burną, draugas uždengė ją savo ranka, ir paukštytė nuskrido atgal. Kiek pabuvusi paukštytė vėl atlėkė, bet žmogus vėl uždengė draugo burną. Paukštytė nulėkė atgal ir greitai nebeatskrido. Kai atskrido, žmogus vėl neleido į draugo burną. Nuskrido ir nebeatlekia, ir nebeatlekia. Žmogus jau pradėjo laukti, bet paukštytės vis nėra. Pamatė, kad jo draugas jau ėmė balti. Susirūpino, ką daryti. Galų gale atlėkė paukštytė, bet pamažu pamažu. Žmogus nebeuždengė draugo burnos ir įleido ją į burną. Kai tik įleido, žmogus vėl paraudonavo, atsigavo ir atbudo. Atbudęs sako draugui: – Kad laksčiau, tai laksčiau po medžius ir šakas. Tai buvo žmogaus siela, išskridusi palakstyti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] kodriafed7gk4jz1tz16v3c12p1r9t7 0 4733 13870 10742 2026-09-25T10:27:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13870 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną kartą išėjo pasivaikščioti dvi mergos. Buvo vasaros diena. Viena labai norėjo miego ir sako savo draugei: – Aš atsigulsiu, o tu pasėdėk šalia manęs. Ji atsigulė palei krūmą, o jos draugė atsisėdo šalia jos. Ir užmigo. Paskui ta, kuri sėdėjo, pamatė, kad iš miegančiosios lūpų išlėkė bitelė. Ir ta bitelė nulėkė toliau prie kelio. O šalia to kelio buvo gluosnis išpurtęs. Ta bitelė įlindo į tą gluosnį. Pabuvus vėl išlėkė. O ta, kuri sėdėjo, sekė vis tą bitelę ir matė, kad ta bitelė sugrįžo atgalio į burną. Ta tuojau pabudo ir pasakojo savo draugei: – Ar žinai, ką aš sapnavau? Kad buvau nuėjus į šitą išpuvusį medį, tenai pamačiau odinę terbą su pinigais. Tai eiva pažiūrėti. O tai, kuri sėdėjo, sako: – Nei tu tikėk į burtus, nei nieko, – ir nuramino. – Eiva namo. Paskui, kai parėjo, tai ta, kuri sėdėjo, nuėjo viena ir rado pinigų terbą. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] grdmf6jnvqk8v07jyw4xprrsvbund6o 0 4734 13865 10743 2026-09-25T10:27:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13865 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno Valeniškių kaime Dilijonas. Turėjo jis tris vaikus ir žmoną. Vaikai dar buvo nedideli, vyriausias dešimties metų, o jauniausias penktų. Tas Dilijonas labai gražiai sugyveno su savo žmona. Vieną vasarą ima ir suserga jo žmona ir už kiek laiko miršta. Lieka trys našlaičiai ir Dilijonas. Palaidojus žmoną, labai Dilijonui buvo neramu: čia gaila žmonos, čia mažyčiai vaikučiai likę našlaičiais, bet nieko nepadarysi, dirbt vis tiek reikia. Vieną gražią birželio dieną, kada reikia pūdymus arti, pasikinkė Dilijonas arklį ir netoli ežero išėjo arti pūdymo. Visą dieną arė, ir nieko neatsitiko. Vakare, saulei nusileidus, jau norėjo eit namo, tik žiūri – atbėga nuo kalnelio du jaunesni jo vaikučiai. Tėvas sustojo ir laukia. Štai tik koks balsas pasigirdo vandenyje: – Laikas, laikas – ir dar nėra! Vaikučiai nuo kranto bėga prie vandens ir sako: – Mus mama šaukia! Ir vienas po kito nuo kranto šoko į vandenį. Tėvas, matydamas, kad vaikai šoka į vandenį, skubiai lekia prie vaikučių, bet, kol pribėgo, tai tik koks vėjas suūžė, ir vaikučiai dingo. Tėvas pakėlė riksmą ir sukėlė visą Valeniškių kaimą ant kojų. Sulėkė kaimynai, atsinešė tinklus. Visaip bandė ir nesurado, atrodo, kaip kokia ežero pabaisa būtų tuos vaikučius prarijusi. Už kiek laiko buvo atvažiavę žūkliai su dideliais tinklais, ir tie niekur nieko nerado. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] g3bt3ggxw67j0zk420utzew81nhvyke 0 4735 14128 10744 2026-09-25T10:51:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14128 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Tėvas mirdamas pasakė sūnui: – Man mirštant, pažiūrėk pro kamanas. Jei man bus blogai, tai nedaryk taip, kaip aš dariau. Kai tėvas ėmė mirt, sūnus užlipo ant krosnies ir žiūrėjo pro kamanas. Pamatė, kad prisistatė velniai. Jie nuėmė odą, kūną išsinešė. Į odą įlindo vienas velnias ir būna. Sūnus pašarvojo numirėlį, pakvietė žmones. Paskui prinešė malkų, užkūrė krosnį, labai prikūreno. Atsinešė grandinę, virvių ir kaip įmanydamas pradėjo raišioti numirėlį. Žmonės pyko ir barė, kad jis savo tėvą taip niekina. Bet sūnus dirbo savo. Suraišiojo, paėmęs įmetė į krosnį ir uždegė. Kai tik oda sudegė, velnias kad lėkė ir krosnį išgriovė! Tada visi suprato, kas to numirėlio viduj buvo. Jei sūnus būtų numirėlio nesudeginęs, tai jis būtų vaikščiojęs ir nedavęs žmonėms ramybės. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 57n2atxg0i4c7s322ogn9bymuap7ihm 0 4736 14118 10745 2026-09-25T10:50:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14118 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieni tėvai turėjo sūnų ir mergytę. Pas juos gyveno taip pat sena senelė. Tas sūnus buvo labai geras ir tėvams, ir senelei. Senelė sakydavo: – Žinai, vaikeli, kai mirsiu, aš ateisiu pažiūrėt, ar tu visada toks geras būsi. Po kiek laiko senelė mirė. Buvo žiemos laikas. Žmonės, kad būtų šilčiau, užsidarydavo langines. Tų namų langinėse buvo išpjautos širdys. Mergytė išėjo pas savo draugę vakare. Švietė mėnuo. Ėjo ir sutiko tą senelę. Nieko nei ji, nei ta nesakė, prasilenkė ir eina toliau. Mergytė pažino senelę. Jai parūpo pažiūrėt, kur ji eina. Senelė priėjo prie lango, užsidengė rankom galvą ir ėmė žiūrėt pro išpjautą širdį į vidų. Žiūrėjo žiūrėjo ir pranyko. Tas berniukas buvo viduj. Rytą mergytė jį klausė: – Ar matei, kaip į tave žiūrėjo senelė? – Ne, nemačiau, – atsakė berniukas. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] db576r6fjys3ugdtignwtntl1ieijej 0 4737 14092 10746 2026-09-25T10:48:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14092 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Netoli Antazavės miestelio yra prancūzų kapai. Dabar pievos tenai. Du vyrai ėjo ieškoti naktį arklių ir matė tomis pievomis jojančią kariuomenę. Niekad nematę prancūzų, tiksliai nupasakojo jų išvaizdą, aprangą – antpečiai, kutai, špagos. – Tokia šviesa ten pasirodė apie kariuomenę, kai jodinėjo, – kalbėjo parėję namo vyrai. Vienas iš tų vyrų buvo Ciprijonas Girčys. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] pft8z0zbpzl9mlgcvez4wqc7bk93gdt 0 4738 14015 10747 2026-09-25T10:41:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14015 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Žmogus girtas naktį ėjo ir sutiko savo kaimyną, kurį vakar palaidojo. – Kas tu toks? – klausia žmogus. – Tavo kaimynas. – Juk mes tave vakar palaidojom, – nenori tikėti girtuoklis. Numirėlis paėmė jį už rankos ir sako: – Einam į mano grytelę. Parsivedė numirėlis tą žmogų ir sako: – Nusivilk paltą, pasikabink, o pats lipk ant krosnies. Žmogus nusivilko, pakabino paltą ir užlipo, o numirėlis nuėjo už krosnies. Taip šalta, taip šalta paliko žmogui. Nė kur dėtis. Rytą pabunda – guli ant žemės, o paltas pakabintas ant alksnio. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] qxabchu5284nypanuiq2l4q1e38ixlm 0 4739 14246 10748 2026-09-25T11:02:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14246 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Miręs tėvas ateidinėdavo visą pavasarį. Jis buvo palikęs dešimt vaikų. Vyriausiam buvo penkiolika metų. Jis ateidinėjo į kluoną ir mokė tą vaiką, kur ką sėt, ką veikt. Atėjo paskutinę dieną, kai įsėjo, ir klausia: – Pabaigei, vaikuti? – Pabaigiau, tėveli. Tada tėvas mokino jį visam gyvenimui: liepė neskriaust brolių, seserų. Sūnus kiekvieną dieną lydi tėvą į kapus. Palydėjo ir dabar. Tėvas liepęs grįžus neverkt ir nekelt motinos, nes bus žemės drebėjimas. Vaikas pradėjęs verkt ir papasakojo viską motinai. Namie pasidarė kaip šermenys. Naktį tėvas prisisapnavo, priekaištavo, kam verkė, sako: – Jūsų name buvo žemės drebėjimas. Daugiau niekad neatėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 6ot3rn3zzbobpzhuh229sm2u3rzmt4p 0 4740 14207 10749 2026-09-25T10:58:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14207 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mirė mano vyras. Po laidotuvių marti nešė nuo stalo indus. Jai benešant, pasirodė tas numirėlis ir sako: – Aš padėsiu tau nurinkt, tik atiduok man trupinius. Marti sako: – Neimk trupinių, aš duosiu daug maisto. Tada jis sako: – Man nereikia daug, aš esu voverytė – nedaug valgau. Surinko jis trupinius ir išėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 2nac166d91onan4xf2sfubr74fetr4h 0 4741 13858 10750 2026-09-25T10:26:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13858 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienoj vietoj gyveno vedęs sūnus ir jo mama. Buvo anyta ir marti. Ir mirė anyta. Naktį ji sapnuojasi marčiai ir sako: – Man paskirta atgaila – būt jūsų krosny trejus metus. Tai būk tokia gera ir nekūrenk krosnies. Gal ji prašė marčią, kad niekam nesakytų, nes marti net ir savo vyrui nesakė. Na, marti ir klauso. Krosnies nekūrena, bet vis verda ant priežedos. Net ir duoną kepdavo ant priežedos. Kokia ten duona, ant priežedos kepta, – žalia. Vyras barasi, net ir kumšteli kada. Marti vis kenčia – nieko nesako. Pasibaigė treji metai. Tai mama marčiai sapne padėkojo, kad jai daug padėjo. Tada ji pasakė savo vyrui, kodėl virė ant priežedos. Vyras toks geras liko. Jam buvo nesmagu, kad ji gerai darė dėl jo mamos, o šis ją bardavo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 51f85o0yv90q12ko5dn6lloj51ue06s 0 4742 13960 10751 2026-09-25T10:36:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13960 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Seniokas toks buvo, jis ganydavo arklius. Bet toks drąsus buvo! Būdavo, ganydamas dvaro arklius, nueina ant kapų, atsisėda po kryžium ir rūko. Kartą jis šitaip sėdi po kryžium ir rūko. Tik pradėjo vienas kapas krutėt krutėt, ir kelias iš to kapo numirėlis. Pasikėlė jaunuolis ir sako: – Kad nebijai, tai ir nebijok! Aš ir mano brolis čia gulim. Mes abu kenčiam dideles kančias už tai, kad daug svetimo turto prisigriebėm. Tas turtas čia, po kryžium, užkastas. Tu ateik čia kitą naktį. Iš to kapo, – parodė iš kurio, – pasikels mano brolis. Jis dantyse turės raktus. Paimsi iš jo raktus, atkasi tą turtą prie kryžiaus – ten bus didelė skrynia. Skrynią atrakinsi tais raktais. Tik visą turtą išdalyk neturtingiems. Nieko sau nepaimk! Kai šitaip padarysi, tai mes tau gerai užmokėsim. Tas numirėlis vėl atsigulė, o seniokas parėjo namo. Kitą naktį jis atėjo ant kapų, kaip buvo sakyta. Kai tik pradėjo tas kapas krutėt, pasikėlė numirėlis ir turi dantyse raktus. Seniokas bijo prieit paimt raktą. Numirėlis ir iš karsto išlipo. Tada seniokas bėgt. Numirėlis jį veja ir rėkia: – Palauk! Paimk raktus! Palauk! Paimk raktus! Jis bėgdamas turi raktus dantyse. Bet seniokas bijojo atsigrįžt – bėgo ir nubėgo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] fepyzqmucgta05xd8r6em6hd8khkzhh 0 4743 14005 10752 2026-09-25T10:40:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14005 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano mama pasakojo. Ji dar jauna buvusi, na, ir žinai, čia arklius ganė. Ir jie beganydami susilažino. Sako: – Ten, Velniadaubėj, negali arklių ganyti – baido. – Na, tai dabar, – sako. Ir susilažino. Ir išeina ganyti. Gano tuos arklius ir sėdi ant kelmo prie kelio. Vieškelio dar nebuvo. Ir mato, kad nuo Karklėnų atvažiuoja karieta, vežėjas sėdi – baisu matyti! – Tprū! Ir sustojo, kai atvažiavo prie jo. – Kieno, – sako, – ganai tuos arklius? – Bytauto? – Ar Felikso? – Taip. – Tai, – sako, – pasakyk rytmetį, kai pareisi, kad jis nebeteistų ir nebebaustų žmonių taip, kaip aš baudžiau. Aš esu jo tėvas. Ir aš, – sako, – žmones plakiau, kankinau. Atskleidė jis savo paltą – sako, vienoj ugny. Tas vaikinas didžiai persigando, parėjo, dvi dienas pasirgo ir mirė. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] pa0t4f8n0oqrfbh2oaegnws8iafqgvn 0 4744 13867 10753 2026-09-25T10:27:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13867 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kartą vienas žmogus atsigulė daržinėje. Po sunkios darbo dienos greitai užmigo. Viename daržinės gale buvo šienas, o kitame ratai, vežimas. Vidurnaktį žmogų prikėlė triukšmas. Pramerkęs akis, pamatė, kad baltai apsivilkę du vyrai vienas kitam mėto vežimus. Ir vis eina arčiau prie jo. Priartėję vėl ėmė tolti į kitą daržinės galą. Taip jie pravaikščiojo iki pat ryto. Kai išaušo, atėjo namų šeimininkas ir paklausė, ar niekas nesivaideno. – Čia, – sako, – yra pasikorę du vyrai. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] fg7sut0uag550q6h0bwmmfy2c5rnc9y 0 4745 14139 10754 2026-09-25T10:52:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14139 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viename name niekaip šeimininkai negalėdavo nakvoti. Dieną gyvena, o naktį eina kitur. Mat, kai tik sutemsta, tai pradeda vaidentis. Vieną kartą pas juos užėjo kareivis ir prašo nakvynės. Šeimininkai sako: – Mes su mielu noru priimtumėme, bet kad ir patys kitur einame nakvoti. Kai tik sutemsta, čia pradeda vaidentis. – Vis kaip nors pernakvosiu. Užsidegė jis šviesą, pasidėjo prieš save veidrodį, pasiėmė knygą ir skaito. Kai tik visiškai sutemo, kažkas pradėjo kampe už jo nugaros žvangėti. Pažvelgė į veidrodį ir mato: iš kampo kaliniai kyla. Vienas su kitu grandinėmis sukaustyti. Iškyla iš kampo, pereina kambarį ir kitame kampe prapuola. O jiems einant, grandinės žvanga. Rytą atplėšė grindis ir tenai rado užmūrytus kalinius. Mat ten kadaise kalėjimas buvo. Kalinius palaidojo. Nuo to laiko daugiau nesivaideno. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] s2teewqsealktoszu52vglc1y6lj0fd 0 4746 14090 10755 2026-09-25T10:48:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14090 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Už Norių kaimo, laukuose, buvo sena koplyčia. Ta koplyčia stovėjo ant kalnelio. Ji buvo mūrinė su išdaužytais langais. Toje koplyčioje buvo baronų Arinių karstai. Dar mano senelis atsimena, kad ant tų karstų buvo sudėta tai virvės, tai šautuvas, tai kalavijas. Nė vienas Arinių nemirė savo mirtimi. Visi žudydavosi. Kas kokia mirtimi mirdavo, tokie buvo ir ženklai ant karsto. Kas pasikorė – virvės padėtos, kas nusišovė – šautuvas. Koplyčia buvo apaugusi tankiais alksniais, o už tų alksnių buvo pelkėta vieta, pilna ančių. Aplink buvo labai nejauku net dienos metu. Kartą mano senelis išėjo medžioti su Jakimavičium. Buvo šventa diena ir labai tylu. Senelis turėjo didelį šunį. Tas šuo vis urzgia ir urzgia, o aplinkui nieko nematyti. Tik staiga žiūri: išeina iš koplyčios pora. Vyriškis apsivilkęs juodai, o panelė kad jau gražiai apsitaisiusi, kad jau laiba, kad jau šypsos! Ir nuėjo, nuslinko į krūmus. Po tos poros vėl pora, vėl pora ir vėl. Kad pradėjo eiti, kad pradėjo eiti be galo! Visi ponai gražūs, brangiai apsitaisę ir vis dingsta krūmuose. Senelis įsižiūri – ogi poros eidamos nesiekia žemės. Pasiėmė šautuvus, pašaukė šunį, kad bėgo nuo tos vietos, ir daugiau niekados tenai nebeidavo medžioti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] s45speh1dy3n0vsakp78pwsfdxjtzh7 0 4747 14153 10756 2026-09-25T10:54:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14153 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Eina vyras per pakaruoklių, nekrikštų kapus, ir jį kažkas susistabdo, paklausia: – Kur eini? Žmogus buvo nebailus, pasakė, ten ir ten. Ir dar paklausė: – O tu kas per vienas? Ką čia veiki, ką dirbi ir kur gyveni? – Mes čia taip gyvenam. Lakstom pavietrėm, tai sūkurį sukeliam, tai medžius su šaknimis išverčiam ar stogus nuplėšiam, – atsakė dvasia iš negerų kapų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 9s90hmsc3yp7a1zy04sagdjx3qb115v 0 4748 13869 10757 2026-09-25T10:27:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13869 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas siuvėjas pasakojo, kad kažin kur pas stambų ūkininką gyveno su šeima batsiuvys-daržininkas. Vėlai rudenį mirė ūkininkas. Palaidojo, apverkė giminės ir kaimynai. Būdamas gyvas, ūkininkas padavė daržininkui pasiūti batus, kurių jam gyvam nesuspėjo baigti. Daržininkas, palaidojęs ūkininką, po vakarienės siuvo batus. Vėlai naktį kažin kas pabeldė į duris. Batsiuvys manė, gal kas ateina iš kaimynų, išėjęs atstūmė duris ir į tamsią priemenę įsileido numirėlį. Numirėlis sako: – Nebijok! Aš niekam blogo nedarysiu. Nekelk ir šeimos, kad neišsigąstų. Batsiuvys įsivedė jį į pirkią. Numirėlis sako: – Dabar šalta, gruodas su kojinėmis vaikščioti, bado kojas. Baik man batus siūti, aš palauksiu. Darbo buvo nedaug, greit baigė, numirėlis apsiavė naujais batais, sumokėjo už darbą auksiną. Batsiuvys baisiai išsigando ir bijojo paklausti, kodėl jis iš numirusių prisikėlęs ir vaikščioja. Nuo tos nakties pradėjo tam ūky naktimis belstis. Kartais šeima naktį matydavo vaikštant po kiemą ir po tvartus. Šeima ilgai negalėjo kentėti tokių baisių dalykų. Kaip kitur buvo girdėję, taip ir jie – atkasė kapą, atidarė karstą. Šeimininkas gulėjo naujais batais apsiavęs. Galvą atkirto ir galų kojų padėjo, kad rankomis nepasiektų. Karstą užkalę užkasė. Numirėlis daugiau namo neparėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 86umt4lax91ft6l58dmzsg7v489qwqf 0 4749 14033 10758 2026-09-25T10:42:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14033 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno senas kavalierius. Jis labai mėgo šokius. Vienam kaime buvo vestuvės. Sulaukęs vakaro, tas kavalierius išėjo vestuvėsna. Vos tik išėjus, pradėjo lyti. Lyja ir lyja, jau jį visą perlijo. Jis ėjo pro kapines. Užėjo ant kapinių nuo lietaus. Tik mato, kad vienas kapas kruta, ir išsikėlė iš kapo karstas. Iš karsto išlipo vyras ir su vėju nežinia kur nulėkė. Kavalierius pasiėmė karsto pusę ir užsistatė nuo lietaus. Jau nustojo lyti, kai atšvilpė tas pats vyras. Jis prašo kavalierių karsto, bet šis neduoda, sakydamas: – Kol nepasakysi, kur buvai ir ką ten veikei, tol neduosiu. Numirėlis nenoromis pasisakė, kad buvo vestuvėse ir numarino jaunuosius. – Ar negalima jų atgydyt? – klausė kavalierius. – Kodėl gi, jeigu atplėštum mano palos skverną ir parūkytum ant ugnies, jie atgytų. – Tai duok man palos, jei neduosi, tai ir aš karsto neduosiu. Mato numirėlis, kad jau tuoj bus ir dvylika nakties, o karsto vis neduoda. Ėmė ir atplėšė savo palos gabalą. Numirėlis pasiėmė karstą ir įlindo duobėn, o kavalierius, pasiėmęs palą, nuėjo vestuvėsna. Tenai rado baisų reginį – abu jaunieji negyvi. – Jeigu man atlyginsit, tai išgydysiu jaunuosius. Visi prižadėjo atlyginti. Atplėšė jis palos, padegino ant ugnies – ir jaunieji atgijo. Šį kavalierių suėmė, sakydami, jog jis buvo jaunuosius numarinęs. Šis pradėjo ginčytis, parodė palos gabalą ir papasakojo, kaip buvo. Nuėję ant kapų, atkasė duobę ir rado vyrą be palos. Pritaikius ir spalva tiko. Tada tą kavalierių gausiai apdovanojo, o jaunieji ilgai ir laimingai gyveno. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 6rqgzy21bciwgnucjpab97t116ufq2n 0 4750 14034 10759 2026-09-25T10:42:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14034 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną vakarą Namajuška iš pirties ėjo per skardį. Žiūri – vidury skardžio, netoli upelio, dega didelis ir labai ilgas laužas. Aplink jį susėdusi visa jo mirusi giminė: tėvas, motina, seneliai. Jie kažką verda ir valgo. Kiti lošia kortomis. Staiga vienas iš numirusių pašaukė Namajušką. Tas paspartino žingsnį. Tie dar kartą pašaukė. Namajuška pradėjo bėgti. Tada vienas iš numirusių stvėrė kirvį ir vytis. Privijo ir stvėrė už kojos. Numovė batą ir toliau nebesivijo. Namajuška parėjo namo ir atsigulė. Rytą atsikelia ir eina pažiūrėt savo bato. Ogi jis visas taip smulkiai sukapotas, kad net nesuskaitytum visų tų gabaliukų. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] isxmy461wsnyjt46cp1bo5a76ufgpfs 0 4751 14218 10760 2026-09-25T10:59:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14218 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Kadaise mūsų kaime senelis pasakojo tokį atsitikimą. Sakė, kad jam taip buvo. Dar jaunas būdamas, jis išjojo naktigonėn. Ir ant tokio keliuko atsigulė miegoti. Jau pradėjus snausti, kažkas nutraukė sermėgą nuo galvos iki kaklo. Jis, nekreipdamas dėmesio, pasitaisė ir vėl pradėjo snausti. Vos tiktai pradėjus migt, kažkas ir vėl nutraukė jam tą sermėgą iki pusės. Jis pasikėlė, pažiūrėjo, kad nieko nėra. Pirmąkart manė, kad gal kas iš pažįstamų jį gąsdina. Pasitaisė, vėl galvą apdengė ir pradėjo snausti. Vos tiktai pradėjus migt, kažkas taip truktelėjo tą sermėgą, kad net porą metrų numetė nuo jo. Susikeikęs jis pasikėlė, paėmė sermėgą ir perėjo į kitą vietą. Užmigus prisisapnavo, kad, žmogau, tu negulk ant kelio, kur visi vaikšto! Vadinasi, tais keliais vėlės naktimis vaikšto. Gyvam žmogui ten negalima gult. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] isa7cfzh7ofpvljs8q16vngtg2duq71 0 4752 13980 10761 2026-09-25T10:37:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13980 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas kaimo drąsuolis susivaržė su kitais, kad jis tamsią naktį nueis į kapus ir nuo kapo, kur žydėjo daug lelijų, parneš penkis žiedus. Nuėjo ir prie kapo rado stovintį žmogų. Tas žmogus, nieko nepasakęs, brūkštelėjo ranka vaikinui per veidą. Vaikinas neišsigando, nes pamanė, kad ir tas atėjo lelijų pasiskint. Parnešė penkis lelijų žiedus, bet, vos peržengus namų slenkstį, visi laukiantieji pastiro iš baimės. Vaikinas parėjo be vieno žando. Išsigandęs vėl nunešė visas lelijas ant to paties kapo ir prie kapo teberado stovintį tą patį žmogų. Padedant lelijų žiedus, žmogus vėl savo ranka brūkštelėjo jam per veidą. Grįžęs namo, vaikinas namiškius rado kiek aprimusius – jis grįžo sveikas ir gražus, kaip kad pirmą kartą išėjo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] e33r64a0ausxtwneokfw5957wtuylzv 0 4753 14035 10762 2026-09-25T10:43:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14035 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Trys panos, Ona, Marytė ir Teresė, turėjo po kavalierių. Jie visi ėjo vakarot. Buvo miręs kaimyno vaikinas. Eidama Marytė pro kapus pasakė: – Kelkis, Stanislovai, iš kapo, gana čia tau gulėti. Einam vakaroti! – Tuoj ir aš ateisiu! Nusigando Marytė ir sako: – Argi gali būti, kad jis kalbėtų? Nuėjo jie į vakaruškas, žiūri, kad ir jisai atėjo. Viskas būtų gerai, bet kad ant jo užpakalio yra uodega, kojos kanopinės kaip arklio. Ir jis pradėjo Marytę imt šokti ir sako: – Mane kvietei – dabar ir einam abudu. Jinai išbėgo iš vakaruškų ir jaujon už linų užlindo. Jis atėjo į jaują ir sako: – Kas čionai dabar manęs neleidžia? Linai atsakė: – Mes! Kolei neišminsi mūsų, neišbruksi, tol mes tavęs neleisim į jaują! Marytė sėdėjo už antros linų eilės. Pirmoji eilė atgriuvo. Tai dabar yra viena. Marytė antroj eilėj linų. Vaikinas sako: – Leisk, antroji eilė, mane prie Marytės! Linų eilė atsakė: – Kolei manęs neišminsi, neišbruksi, nesuverpsi ir neišausi – neleisiu! Tuo tarpu gaidys užgiedojo. Jisai uodega suplasnojo ir pasakė Marytei: – Tavo laimė yra, ne mano! Ir visa. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 0olx7exm3syv7quxdjdp3iopg6m8efv 0 4754 13885 10763 2026-09-25T10:29:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13885 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Buvo du draugai, seni bernai. Gražiai jie gyveno, nesivaidijo. Kur eidavo, vis abu. Kur tik vienas, ten ir antras. Kartą vienas draugas pasimirė. Kitas liko vienas. Jam nesmagu, nepatogu kur eiti – vis vienas ir vienas. Jau ir nejaunas, turbūt reikia vesti. Negerai be draugo – nėra su kuo pasikalbėti. Nors žmona bus. Na, ir tuokias. Nuvažiavo pas mergaitę, jau čia ir vestuvės, susituokė. Važiuoja jis į bažnyčią su broleliais, su pamergėm. Kaip tik važiuoja pro tas kapines, kur jo draugas palaidotas. – Va, čia truputį sustokit. Aš, – sako, – užeisiu pas draugą, poterius sukalbėsiu. Jis užėjo ir kaip tik rado savo draugą – stovi ant kapinių. – O tai, – sako, – stovi, manęs lauki? – Draugas jau turbūt tuokies? – Tai jau, – sako, – tuokiuos. – Tai še, imk nors vieną stikliuką vyno, išgersi nuo manęs. Jis išgėrė. Paskui truputį pasikalbėjo. Ir antrą išgėrė. Davė jam trečią išgert. Ir trečią išgėrė. Porą žodžių pakalbėjo. – Eisiu jau, nes jiems nusibos laukti. Jis išėjo iš kapinių, eis prie savo nuotakos. Ateina – kad čia jau nėra. Vytis po pasku, bėgt, bėgt. – Jau jie nuvažiavo, manęs nelaukę. Bėgo bėgo, atbėgo į tą miestelį – viskas jau ne taip. Atbėgo į bažnyčią – ir čia viskas kitaip. – Na kas čia tokio? Viskas persimainė! Jis nuėjo pas kleboną. Sako: – Ar čia buvo tokios ir tokios vestuvės? Sako: – Aš visai nei mačiau, nei girdėjau. Atsivertė knygas, varto varto – kad jau praėjo trys šimtai metų, kai tos vestuvės buvo. Jis jau liko nevedęs. Nei brolių, nei giminės nebebuvo. Tuoj pasimirė ir nuėjo pas draugą. Ir vėl ten abu draugavo. O tai būt buvę vienas vedęs, kitas ne. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] okfqtepr1q74dm0dda920coxmrzxztg 0 4755 13997 10764 2026-09-25T10:39:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13997 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas vaikinas vakaruškose susipažino su mergina. Visuomet ją šokindavo, o po šokių palydėdavo. Bet ta mergina neleisdavo lydėti namo. Sakydavo, kad tėvai draudžia. Tik iki kapų, pro kuriuos ėjo kelias. Kartą vaikinas, ją palydėjęs, pasislėpė krūmeliuose – sergės, kur ji eis. Žiūri – priėjo prie kapų koplyčios ir dingo. Po to jie vėl susitiko vakaruškose ir gėrė vyną. Jis tyčia užpylė vyno ant jos suknelės, kuri buvo balta. Ir pasidarė dėmė. Po šokių jis vėl palydėjo ją iki kapų. Dieną vaikinas nuėjo pasiteirauti kapų sargo, kas ji tokia ir kur jos namai. Nupasakojo, kad ta mergina nesileidžia toliau palydėti, kad ji dingsta prie kapų koplyčios, kad apsitaisius balta suknele. Sargas sako: – Tu pažiūrėk gerai! – tokia mergina yra koplyčioj palaidota. Vaikinas nenorėjo tikėti. Sargas atrakino koplyčią ir parodė jos karstą. Žiūri – tikrai ta pati mergina, o ant baltos suknelės vyno dėmė. Vaikinas persigando ir pasitraukė iš to krašto, kad nebereikėtų su ja susitikti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 7z2jr4w9fmb9ge73qkdak1073pp293v 0 4756 14008 10765 2026-09-25T10:40:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14008 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienoje jaunoje šeimoje vis mergaitės gimdavo. Tėvam labai norėjos sūnaus. Po kiek metų gimė sūnelis. Tėvai labai džiaugėsi tuo sūneliu, mylavo jį, augino. Po pusantrų metų tas jų sūnelis mirė. Motina tiesiog ėjo iš proto – labai raudojo, verkė. Palaidojo jį ilgais marškinėliais, kaip seniau buvo mada. Ta motina vis ėjo į kapines, verkė ten, draskė rankomis smėlį. Net žemė pasidarydavo šlapia nuo jos ašarų. Po kiek laiko motina su tėvu važiavo pro kapines. Buvo Vėlinių naktis. Jie prisiminė savo sūnelį ir paminėjo jo vardą. Tuo metu jie pamatė, kad iš kapinių į bažnyčią pradėjo eiti didžiulė žmonių minia. Visi buvo liūdni, nuleidę galvas, vienas į kitą nežiūrėjo ir nekalbėjo. Motina pradėjo dairytis savo sūnelio. Ir pamatė. Iššoko iš vežimo, norėjo pasivyt ir pataisyt jam marškinėlius, nes šie buvo labai ilgi ir painiojosi po kojom. Norėjo jį paimt, bet tas vaikelis nesustojo, nekalbėjo, ėjo su ta minia ir ėjo. Motina verkdama parvažiavo namo, o naktį jai prisisapnavo, kad neverk, nes matei, koks aš esu visas šlapias. Man kapuose labai sunku, jeigu tu manęs taip verki ir raudoji. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] o73jjexpjnd4ynd4y8dh7j9kyk6wok2 0 4757 14080 10766 2026-09-25T10:47:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14080 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mynė mynėjai jaujoj, ir pradėjo sakyti kažkas, iš lauko įėjęs, kad žiburinis eina. Vienas sakąs: – Aš nebijau, man parodykit! Išėjo su revolveriu, pykšt ir peršovė. Peršovė, ir nieko, vėl įėjo. – Man ir niekas nieko! – sako. – Jūs bijot, kodėl aš nebijau? Tokio velnio šūdo, – sako, – bijoti! Ir visi mina. Na, gerai. Pareina namo, pavalgo ir sugula. Sako, sugulė visi mynėjai – į aslą padėjo šiaudų ir sugulė. O šeimininkė nieko nežino. Tas vyras jos, šeimininkas, džiovina jaujoj linus. Tie parėję miega. Sumigo, šeimininkė skuta bulves prieštiekiui virti. Ji pamato – pro visus langus praeina žiburinis. Pagalvojo žadinti, bet nepažadino. Įėjo ir skuta vėl bulves. Tik sugrįžo tas žiburinis, tįst per langą ir pavirto į paną. Taip ranką užsidėjo ant akių ir eina per visus mynėjus žiūrėdama. Ir prie to. Priėjo prie to, kur šovė. Priėjo, abiem rankom taip dėliojo nuo galvos lig kojų. Vėl tįst per langą ir prapuolė. Ta šeimininkė ir iš krėslo išvirto. Na, tai ji nualpusi guli, tie miega. Pareina šeimininkas, žibintu nešinas, žiūrėti, kodėl neateina minti. Parėjo žadinti mynėjus. Parėjo – tie tebemiega, niekas nežadino. Žiūri, kad prieštiekis dar nevirtas tebėra. Įeina į virtuvę – ta jo žmona tebėra nualpusi, asloj guli. Visi mynėjai sušoko, nieko nežino. Sušoko, trina ją, atitrynė. O tas negyvas guli, kur šovė. O kam ėjo šauti, kas kaltas? [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] fs5gmey9mxm2hp6pfll9ujiacwcjw5q 0 4758 13929 10767 2026-09-25T10:33:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13929 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano mamos buvo du broliai: Domininkas ir Nastaziukas. Kartą Domininkas atsigulė savo kluone ant šieno. Ir kai pradėjo migt, girdi, kad kluonan kažkas atėjo. Jis sako: – Nastaziok, ar tu? Niekas nieko neatsakė. Tai jis vėl nurimo, bet, kai norėjo užmigti, tai jį kažkas užgulė – primygo. Tai šis jį nuo savęs nustūmė ir primygo. Tas kaipmat iš po jo išsmuko ir vėl ant jo. Toks kaip žmogus, bet kažkoks slidus. Ir taip ilgai grūmėsi. Niekaip jis negali užveikt, bet ir šis neatstoja. O atstodamas savo ranka jam per veidą pabraukė. Jis tuo tarpu šiam į pirštą įkando. Kai kando, tai net kriaukštelėjo, bet nei suvaitojo, nei ką sakė. Ranka per veidą pabraukęs, nuo jo atstojo. Tada dėdė Domininkas įėjo pirkion. Pirkion įėjo ir negreit atsigavo – negalėjo prakalbėt. Po to sirgo net visą savaitę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] llyx2f2scc4rwjz1lknzgwgaolkmeeh 0 4759 14173 10768 2026-09-25T10:55:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14173 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vieną vyrą naktimis miegant vis slogindavo slogutės. Jis gulėjo vienas klėty. Klausinėdavo žmonių patarimo. Vienas žiniūnas jam patarė, kad reikia tvirtai užsidarinėt langus, užkišt rakto skylutę, po puodu pavožt degančią žvakę – ir pagausi slogutę. Taip jis ir padarė. Vos tik pradėjo miegoti, ir pajuto, kad jį kažkas užgulė ir slogina taip tvirtai, kad turėjo pabusti. Pabudęs pakėlė puodą ir apšvietė klėtį. Staiga kaip iš ugnies iš po jo patalų iššoko nuoga, visai jauna, labai graži mergina ir norėjo išlįsti pro rakto skylutę, bet – užkimšta. Jis ėmė ją gaudyt, nes buvo pasakyta, kad slogutę reikia pagauti, kad daugiau neslogintų. Vaikinas taip ir padarė. Bet, kadangi mergina buvo labai graži, tai jis aprengė gražiai ją, prisijaukino ir vedė. Ji apsiprato, bet vis klausinėjo vaikiną, kaip ją pagavo. Vieną naktį toj pačioj klėtelėj jis ir pasakė, kad užkišęs rakto skylutę ir nuvožęs puodą, kur buvo paruošta žvakė. Vos tik baigė pasakot, ji pakilo iš po patalų ir išnėrė pro rakto skylutę. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] b1vjl1iwuw46ax341zwzpe1oopn3bd6 0 4760 14255 10769 2026-09-25T11:03:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14255 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Mano žmogus pasakojo. Jis važiavo į malūną, į Lauciškę, pikliuoti. Kai daug suvažiavo, kol gavo, vėlai jau buvo, naktis, rudens laiku. Supikliavo ir išvažiavo namo. Tai dabar, sako, aš važiuoju namo, ir, nuo kalno į pakalnę važiuojant, dirvos yra, o toliau kapukai. Tai, sako, aš važiuoju vieškeliu ir žiūriu – eina. Manau, kad žmogus su žibintu. Atvažiuoju arčiau, žiūriu, kad jis eina antroj griovio pusėj, ir eina žmogus, o jam iš šonkaulių liepsnos kyla, ir taip kyla kaip iš puodo garas, tas išeina – kitas eina. Aš važiuoju vieškeliu, o jis antroj pusėj griovio krantu eina. Aš pamažėliais žingsniukais važiuoju – ir jis. Ėjo, ėjo, sako, sykiu su manim, ir kai atėjo lig tų kapukų, skersai to vieškelio pro arklių nosis perėjo ir nuėjo, ir nuėjo ant tų kapukų. Tai tas tikras atsitikimas buvo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 1ngur6plelf5nklf4c8jlo1fsp2d3ay 0 4761 13861 10770 2026-09-25T10:26:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13861 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Gyveno vienas šaltkalvis, pavarde Adomaitis. Jis netikėdavo, kad vaidenas, buvo labai nebaugus. Netoli buvo Pasandravio kapukai. Vieną kartą šaltkalvis, eidamas iš Raseinių, pamatė patvoriais landant šviesikę. Kai jis parėjo pro kapukus, šviesinė pradėjo eiti paskui. Jis eina greičiau – ir šviesikė greičiau. Iki namų pareiti buvo kilometras. Jisai pradėjo bėgt, įbėgo į trobą, užkišo duris ir per prieangį nuėjo prie kitų durų per skląsčio skylikę pažiūrėti, ar bus matyti, kur pasiliko ta šviesikė. Ta šviesikė atsirado prieš pat jo nosį. Šaltkalvis taip persigando, kad susirgo ir kelis mėnesius gulėjo lovoje. Daugiau jis niekam nebesakydavo, kad nieko nebijo. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 4qcgza3cfyimivs5g9vx87i7aqqqc5a 0 4762 14063 10771 2026-09-25T10:45:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14063 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Viena tokia žmona sako: – Aš nesu mačiusi žiburinio, aš nori pamatyti. Žiburinis nakties dvyliką ir atėjęs prie lango. – Na, – sako, – kelk, norėjai pamatyti mane, dabar pamatysi. Ta žmona persigandusi, veizinti – žmogysta viena, kriauklai ir žvakė dega, kaip širdis kad yra. Persigando ta žmona ir mirė. Sako, matininkai, kurie neteisingai išmatuoja, kai numiršta, šitaip turi kentėti. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 4tqz768fgyzdzdf8pxshpj7dcnlghhm 0 4763 14131 10772 2026-09-25T10:51:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14131 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Sakė, buvusi tokia moteris, pelkėse gyvenusi ir ar tris vaikus turėjusi. Išeina ji vakarą – kiekvieną vakarą žiburiniai aplink trobą vaikšto ir vaikšto. Na, ir ta moteris trečią vakarą, su šluota išėjusi, sako: – Ko čia, burtininkai, ar trobą norit padegti! Kai pradėjo su šluota mojuoti – jie ir prapuolė. Ketvirtą vakarą saulė nusileido – atėjo tie žiburiniai ir sudegino visus trobesius. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] 7noace7bvzj3j30turl88tfhm4wz7pu 0 4764 14544 10774 2026-09-25T11:53:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14544 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nuo Tepliavos, Karaliaučiaus paviete, pagal Deimę, kokią mylią rytų link, yra Smailusis, arba Lopetų, kalnas, galiuką toliau, ant Deimės upės kranto, – pilkalnis. Sako, kai tą pilkalnį pylę, darbininkai, vakarais namo eidami, turėję kiekvienas po lopetą žemių ant pievos pabert, ir taipo smailųjį kalną supylę. Čion kažkokiam pilies sargo vaikeliui kartą nuo pilies iki Smailiojo kalno lenkės nuėjus, trys visai baltai rėdytos mergos jam priešais atėjusios, jį per griovelę pergelbėjo, ant Smailiojo kalno užsigodojusios, juo ilgai pasigėrėjo ir sidabriniu šaukštu apdovanojusios jį vėl per griovelę nulydėjo, rytojui vėl jam ateit liepdamos. Vaikelis parėjęs pasigyrė motinai tuo šaukštu. Antrą dieną jam vėl ten nupirdinus, tos mergos jam vėl priešais atėjo ir ant Smailiojo kalno užsivedusios su sidabrine kulka apdovanojusios, vėl nulydėjo ir taipo jau ant rytojaus užsikvietė. Vaikas parėjęs vėl motinai pasigyrė, tai toji, numanydama, jog čia negeruoju, nutvaksnojo pas kunigą. Jis uždraudė minau<ref>Minau – sakoma, primygtinai liepiant ką daryti, jokiu būdu nepamiršti.</ref> tą vaikelį rytoj nenuleist. Rytojui priešpiet vaikelis, kačeig<ref>Kačeig (svet.) – nors, kad ir.</ref> visai nerimdamas, tėvų netapo nuleistas, o jie, kalnop link žiūrėdami, išvydo tris baltai rėdytas mergas ant Smailiojo kalno viršaus stovinčias ir vaiko belaukiančias. Tam laikui praėjus, jos visos, rankas per galvą susiėmusios, vienbalsiai sušuko: – Dabar mes amžinai amžinai prapuolusios!.. O nuo to karto čion niekas daugiau nepasirodė. <small><references/></small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] a99cz7hn8y29pyeselwhoj2cdgtxse8 0 4765 14560 10775 2026-09-25T11:54:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14560 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Pasakoja žmonės, kad sukilimo metais sukilėliai kepurėmis supylė labai didelį piliakalnį, kurį dabar vadina Buteikių piliakalniu. Toje vietoje buvo smarkūs mūšiai. Netoli to piliakalnio yra Giltinės pieva, praminta, kad joje žuvo daug rusų ir sukilėlių. Toje pievoje naktigoniams vaidendavosi: girdėdavo mažo vaiko verksmą. Kada vienas naktigonių paklausė: „Ko verki ir ko tau reikia?“, tai jam kažkas atsakė: „Noriu krikšto!“ Tada tas bernas pasakė: „Tavo vardas bus Giltinė“. Po to jau niekas daugiau nesivaidendavo. Buteikių piliakalnis yra Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 44c80770hlqzqoncilubo317zqjgdc7 0 4766 14630 10776 2026-09-25T11:57:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14630 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mano senelis, kai buvo gyvas, pasakojo, kad dar jam mažam būnant ir rugių guboj sėdint, kai jo tėvai rugius pjovė, tai jam pasakojo apie tą Šunakojų piliakalnį. Sukilimo laikais tą piliakalnį sukilėliai supylė kepurėmis ir paslėpė nuo ruskių kareivių ton vieton šešias skrynias aukso ir šešias skrynias sidabro ir peržegnoję užkeikė: – Kas dvylika brolių iškels, tas tuos pinigus gaus! Taigi tas piliakalnis dar ir dabar stovi, ir niekas tų pinigų neišėmė, nes nemoka užkeikimo nuimti. Šunakoju žmonės piliakalnį pavadino, kad ant jo šunys rinkdavos ir kojom žemes kasė. Ar tai tiesa, ar ne, to nežinau, tik taip man pasakojo. Tas piliakalnis yra Klubinių kaime, Bukanausko žemėj, prie Virintos upės ir miškelio; visai prie upės neprieina, skiria pieva. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] dxksxwmrqtpo923fbxk0xhw4pi51dbp 0 4767 14574 10777 2026-09-25T11:54:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14574 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Per vieną kilometrą nuo Leckavos miestelio, Griežės dirvožemėj, kairiam Ventos krante – piliakalnis <...> Daugelio senųjų pasakojama, kad pietiniam piliakalnio gale buvę urvai ir skylės, į kurias įmetus gyvą antį, ta išlįsdavusi į Ventą. Ir dabar plačiai tebepasakojama, kad iš piliakalnio per Ventos ir Vadalatės upių angų apačias einą platūs, plytomis ir akmenimis grįsti urvai į dabartinę latvių bažnyčią ir artimuosius kalniukus (apie 150-200 m). Prieš 46 metus kasinėjant prie piliakalnio ir darant remontą minimai bažnyčiai, urvai buvę atkasti. Dabar jokių urvų žymių nebematoma. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] rtgr869rq9hldojvb5zr2upnk84f72f 0 4768 14542 10778 2026-09-25T11:53:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14542 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai avis ganydavo čia prie kalnų, Pilies kalne duobė būdavo iš šono. Ir kada karšta, avis ten suvarinėdavo. O viršuj, kalne, yra tokia duobutė. Nu, tai būdavo, kai ganydavo avis, tai, žinote, vaikai visur aplandžioja, visur nori žinoti. Nu, tai šitoj duobutėj buvo skylė į kalną. Ir vaikai, būdavo, akmenį mesdavo į tą skylę, ir po kokių penkiolikos minučių atsiliepdavo garsas. Tėvelis taip sakydavo mamytei. Atsiliepdavo garsas, bet labai toli toli. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] ne6m7q93xsnwvno1ttf1qft9apxrgr3 0 4769 14351 10779 2026-09-25T11:44:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14351 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kernavės kalnuose yra užburta pilis. Iš tos pilies eina požeminiai tuneliai. Kernavės tunelio pradžioje yra geležiniai vartai, Trakų tunelio gale – sidabriniai, o Vilniaus tunelio gale – auksiniai. Ties visais tunelio vartais yra vežikai. Kokio metalo yra vartai, tai tokio metalo ir vežikai. Kai ateis pasaulio pabaiga, tai tada žmonės juos pamatys, o dabar jie yra užrakinti tuneliuose. Jeigu kas juos dabar išvaduotų, tai visą jų turtą turėtų, o vieno vežiko turtą paveža tik dvylika arklių. Kai bus pasaulio pabaiga, tai tada kalnai su kalnais susieis, taip pat susieis ir Kernavės kalnai. Iš trijų Kernavės kalnų iškils vežikai su vežimais. Pirmas vežimas vyks į Vilnių – jis bus auksinis, antras vežimas vyks į Trakus – jis bus sidabrinis, trečias vežimas vyks į Veliuoną – jis bus geležinis. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] fe8is1wk6tom8kdxwgb0647tgu555ud 0 4770 14407 10782 2026-09-25T11:47:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14407 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas | pavadinimas = Medvėgalio kalnas }} Medvėgalio kalnas yra Tauragės apskrityje, Kaltinėnų valsčiuje. Apie jo vardą yra toks padavimas. Kai buvo lietuvių karai su švedais, tai švedai netikėtai užpuolė aplinkinius gyventojus. Žmonės nebegalėjo apsiginti nuo švedų, tai subėgo į kalną, nes ten buvo iškasti urvai ir įdėtos didelės geležinės durys, kurios, žmonės pasakojo, ir dabar tebėra užgriuvusios žemėmis. Niekas nedrįso išeiti lauk pažiūrėti, ar tebėra švedai. Paskui atsirado dvi mergaitės, pasakė: − Mudvi galim. Mes išeisime ir pažiūrėsime, ar tebėra švedai. Jos išėjo, pažiūrėjo, o švedų jau nebebuvo. Grįžusios atgal, pasakė, kad švedų jau nebėra. Žmonės išėjo iš to kalno. Nuo žodžių „mudvi galim“ kalną pavadino Medvėgaliu. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 4uidn35t85ry66udento87sujpvtjxc 0 4771 14474 10850 2026-09-25T11:50:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14474 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje buvo lietuvių kovos su švedais. Tas kovas primena Varnių valsčiuje, Šilų kaime, mažas kalnelis ir toks pat ežerėlis. Ant to kalnelio, sako, buvę lietuvių apkasai. Kalnelis vadinamas Panų suolais. Per karus su švedais lietuviai apsirengdavo mergaitėmis ir moterų balsais dainuodami sėdėdavo ant to kalnelio ir viliodavo švedus. Tie, moterų balsų privilioti, ateidavo ant to kalnelio, o ten jų laukdavo ne moterys, bet ginkluoti lietuviai. Atėjus švedams, lietuviai juos užpuldavo ir išžudydavo, o nužudytus mesdavo su visais ginklais į ten pat esantį ežerėlį. Taip lietuviai daug švedų išžudydavo ir nuskandindavo. Todėl ir tas ežerėlis dabar yra vadinamas Švedežeriu. Žmonės pasakoja, kad ten yra švedų ginklų ir kitokių daiktų. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] tqy2mzs49ts317dak3oxhh35nxp354c 0 4772 14631 10808 2026-09-25T11:57:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14631 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šitas kalnas yra gana įdomus. Jis yra Bilionių kaime, aukštas ir gana staigus. Tik iš vienos pusės galima įlipti į kalną. Iš rytų yra apaugęs medžiais. Kai Lietuvoje buvę švedai, tai ant šito kalno buvusi pilis. Švedai užsidarė į tą pilį, o lietuviai jų niekaip negalėjo paimti. Jie galvojo, kaip tuos švedus iš pilies išvilioti. Kad jie išeitų, tai lietuviai juos tuojau paimtų. Švedai pakalnėse turėjo arklius. Arkliai ganėsi pievose. Tai lietuviai paėmė raudonos medžiagos ir vieną arklį apsiuvo. Arkliai, pamatę vieną iš jų raudoną, pradėjo jį draskyti, kandžioti ir spardyti. Pasidarė didelis triukšmas. Švedai, išgirdę tokį triukšmą, bėgo iš pilies pažiūrėti, kas čia pasidarė. Lietuviai to ir laukė. Jie pradėjo smarkiai mušti švedus, o tie buvo be ginklų. Švedai pilyje turėję labai daug turtų. Kai lietuviai juos užpuolė, tai jie pradėjo bėgti, palikę turtus, vos suspėję tik dalį pasiimti. Bėgdami pasiėmę aukso staliuką ir kėdę. Bet kai lietuviai pradėję juos smarkiai mušti, tai jie aukso staliuką ir kėdę įmetę į kokį upeliuką ar pelkes, vadinamas Burkale. Ta vieta buvo labai gili. Nors lietuviai jos ir labai ieškojo, bet nerado. Aukso staliukas ir kėdė dar dabar, sako, toje vietoje tebėra. O tas kalnas gavo pavadinimą nuo švedų laikų. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] e8sphx566syq87tep3m1zf9ye2220a8 0 4773 14269 10807 2026-09-25T11:40:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14269 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Apie 1600 metus Lingių kaime apsigyveno švedai. Jie susikasė sau urvus ir juose gyveno. Savo arklius pasileisdavo prie urvų ganytis. Kad neužgriūtų, jie ant savo urvų vis pildavo žemių. Jie turėjo daug priešų, bet niekas negalėdavo jų išvaryti. Kartą sodiškiai apsiuvo savo arklį skiautikėmis ir naktį paleido į švedų arklius. Rytą atėjo visas pulkas žmonių arklio gaudyti. Švedai nieko blogo nemanė, o jie vietoj arklio ėmė švedus gaudyti. Ir visi švedai išbėgiojo. Liko tik dvi jaunos švedės, kurios kartą dienoj išlįsdavo laukan, uždainuodavo kaip gegės ir vėl įlįsdavo. Po kiek metų švedės mirė badu. Likęs supiltas kalnas buvo pramintas Gegužkalniu. Jis ir dabar tebėr taip vadinamas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] tuiikacgb7o7b81y36kmhhmy1fmx62f 0 4774 14445 10786 2026-09-25T11:48:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14445 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Švedų karų laikais gyventojai užtvenkdavo Salantos upę ties Kalnaliu. Pamatę, kad priešų kariuomenė keliasi per Salantos klonį, jie paleisdavo vandenį, ir kariuomenės daug paskęsdavę. Sakydavę, kad įkliuvę kaip į nasrus. Toje vietoje tiltas ir vadinamas Nasrų. [[Kategorija:Padavimai]] 3d47v4upzb77qw3fqplvibn07dr3o2b 0 4775 14395 10787 2026-09-25T11:46:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14395 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Per Lūksto ežerą yra švedų padirbtas kelias. Iš Raistrų į Burbiškes jis parein. Yra negiliai vandeny, lig kelių. Su pagaliu kad užsiduri – tai yra išgrįsta akmenimis. Mes piemenys būdami eidavom vėžauti, vaikščiodavom ant jo. Jis yra ar keturių metrų platumo. Esu ir važiuotas pervažiavęs. [[Kategorija:Padavimai]] j684qbksx6wg3y5eodq46e5p4k92vcr 0 4776 14558 10788 2026-09-25T11:54:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14558 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Velnio takas yra, o po tam – Vaido vingis. Tai kada yra buvę karai, nuo tada ten pasiliko tas takas ir vingis. Nuo švedų laikų tenai likę. Gal švedai statė, o gal prieš švedus buvo karai. Tikriausiai, kad švedai statė. [[Kategorija:Padavimai]] 8ybcs6zjqbog36h7nbfh2bud6mw9swb 0 4777 14600 10789 2026-09-25T11:56:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14600 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli nuo Senojo Daugėliškio kaimo yra didelis miškas. Per tą mišką eina kelias. Žmonės pasakojo, kad tą kelią nutiesė Napoleonas, kai žygiavo į Maskvą. Dabar tuo keliu niekas nevažinėja, todėl, kad kas tik tuo keliu važiuodavo, tam velniai ratus numaudavo arba apinasrį nuimdavo. Todėl ir ta vieta, kur velniai ratus numaudavo, vadinasi Velniakeliu. Šalia to kelio yra nutiestas kitas kelias. [[Kategorija:Padavimai]] 64c74d74hoq6tca0iee5eljwi9quv67 0 4778 14526 10790 2026-09-25T11:52:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14526 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Lapkalnio kaime yra didelės lankos, kurios dabar yra apžėlusios krūmynais, bet apie jas pasakojama, kad senovėje jos buvusios panašios į ežerą. Jei koks gyvulys įbrisdavęs į vandenį, tuoj nuskęsdavęs – jį prarydavusi žemė. 1812 metais, kada Napoleono armija buvusi sutriuškinta Rusijoje, tada bėgdami prancūzai į tas pelkes metę ginklus, vežimus, pakinktus, padargus ir kt. Daugelis prancūzų ten nusiskandinę. Žmonės, durpes kasdami, randa visokių ginklų liekanų, sraigtų ir kt. Sako, kad ten vaidenasi. Žmonės bei piemenys, anksti rytą išvarę gyvulius, matydavę stovint kareivį lyg sargyboje, bliaunantį ožį, kuris spjaudęs ugnimi, girdėdavę ginklų žvangėjimą. Nuo to laiko šitos pelkės gavusios Rupūžpelkių vardą, kuris ir dabar tebėra žmonių atminty. Žmonės pasakoja matę degant pinigus, ir keletas kasę, bet tik rasdavę berūdijančią geležį. [[Kategorija:Padavimai]] rnzjubcsml336dgii4tadee9saquwmt 0 4779 14564 10791 2026-09-25T11:54:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14564 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Per prancūzų karą 1812–1813 metais ties Kalvėna didžiai daug prancūzų sušalo ir čion tapo palaidoti. Kitą vasarą atsitiko kažkurį vakarą: kai dvi mergi kiekviena po du arkliu ant pievų išvedė, grįždamos pro tą palaidojimo vietą, jiedvi pasijuto daugybės Žalnierių irgi apicierių apstotos. Visai ramiai jiedvi iki namų parlydėję, atgal grįžo. [[Kategorija:Padavimai]] k9tj3wobhtudax2x5u046oozv5haj16 0 4780 14367 10792 2026-09-25T11:45:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14367 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai vaidijosi Lietuvos kunigaikštis Skirgaila su Švitrigaila, jie susimušė prie Pabaisko. Tada viena tų kunigaikštienių savo lobį vežė čia per Nerį iš Kernavės į Trakus. To lobio žvalgai perėjo Nerį ir ten miškuose rado besislapstančią priešininko kariuomenę. Tada jie sugrįžo atgal į Kernavę, to kunigaikštienės turto nebevežė, bet paslėpė apie Kernavę. Žmonės pasakojo, kad prieš Kernavės brastą per Nerį kalnuose tas lobis užkastas. Kai kurie žmonės ir sakėsi matę tą kunigaikštienės lobį naktim degant, – ėjo ieškoti, bet nerado. [[Kategorija:Padavimai]] iu1wdkrui9nkcfsvhajhl7rmowl29ej 0 4781 14642 10793 2026-09-25T11:58:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14642 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli nuo mūsų kaimo už kokių pusantro kilometro yra Židonių kaimas. Už kokio pusvarsčio nuo to kaimo yra labai didelė vinkšna. Žmonės ją vadina pavietrava vinkšna, tai reiškia – labai labai sena. O seniau, sako, esą švedai ant jos viršūnės kardavę žmones. Išbėgdami iš čia, po tos vinkšnos šaknimis jie pakasė labai daug aukso ir tą auksą užkeikė. Po kiek laiko pradėjo ten vaidintis. Sako, naktį važiuojant pro šalį, kažin kas sukerta su šaka per akis. Paskui kas dar ten matęs pinigus degant, bet žmonės bijojo kasti, kad kas nors bloga neatsitiktų. Žmonės labai pradėjo bijoti naktį pro vinkšną važiuoti. Paskui sumanė prie jos prikalti kryželį, kad nebesivaidintų. Ir po kiek laiko, sako, esą ir nustoję vaidintis. [[Kategorija:Padavimai]] h3mbskw4oe5cbrarhkx8k8jpsa5w0ot 0 4782 14443 10794 2026-09-25T11:48:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14443 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt antrais ar trečiais metais smetoninė vyriausybė, prancūzų vyriausybei prašant, leido Lietuvoj prancūzams ieškoti Napoleono turto. Mat čia, kaip jis traukėsi iš Rosijos, čia daugelis pasakojo, kad daug turto yra paslėpta Lietuvoj. Tai čia du prancūzų studentai atvažiavo į Kernavę, nu, ir jie pradėjo ieškoti tos vietos prie Kriveikiškio; prie Kriveikiškio palivarko ieškoti tos vietos, kur stovėjo trys ąžuolai. Kaip kelias eina iš Kernavės ir paskiau sukasi į Kriveikiškius – tam posūky turėjo stovėti trys ąžuolai. Nu, a ten Kriveikiškio palivarko šito savininkė, ji mokėjo prancūzų kalbą. Tai jie pasikvietė šitą moterį, nu, ir klausė, ar ji prisimena, gal žinia kokia, kur ten buvo trys ąžuolai. Tai ji pasakojo, – jau senyva moteris buvo, – tai ji pasakojo, kad kaip ji atėjo čia į Kriveikiškį, jau, sakyti, gyventi, tai, žinot, buvo kažkokių trijų kelmų žymės. Bet paskiau toj vietoj pastatė palivarko tvartus. Ir ten tvartai jau iki šiol, iki to laiko stovėjo. Tai jie ten negalėjo nieko suvokti. Nu, ir paskiau jie turėjo kažkokias knygas ir ten planus. O paskiau, po kiek laiko, pasirodė Smailiakalny – taip vadinamas Aukakalnis – sulig žemės gruntu duobė kažkokia. Ir ten žmonės rado, kad buvo žemė ta užspaudusi kažkokią metalinę bačką. Ir ten numeriai kažkokie su rūdim ir paskiau raidės, žymės buvo. Bet kas ten iškasė ir kur nuvežė, tai niekas nežino, čia paslaptis buvo. Bet greičiausia, kad jeigu jie rado ten Napoleono turto, tie prancūzų studentai, – netoli buvo demarklinija lietuvių su lenkais – greičiausia, kad tas turtas perėjo į lenkų pusę ir į Prancūziją nukeliavo. [[Kategorija:Padavimai]] 2j5dianlm8t3d8daxl7r0blby8pzltw 0 4783 14506 10795 2026-09-25T11:51:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14506 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prancūzai užkasę Pajiesy, Šilavoto valsčiuje, miške pinigų. Pinigai degdavo. Žmonės norėjo juos iškasti ir niekaip negalėjo. Po kiek laiko atvažiavo prancūzų inžinierius su planais. Saulei leidžiantis, įsilipo į medį nupjauta viršūne ir laukė iškėlęs rankas, burtus darė pačioj viršūnėj, o kiti iškasė ir išvažiavo. [[Kategorija:Padavimai]] gj0qxk0ovm189oqyvhnx7rnna6iffsr 0 4784 14482 10796 2026-09-25T11:50:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14482 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Balno akmuo yra Utenos apskrityje, Molėtų valsčiuje, Druskių kaimo lauke, ant Grabo upelio kranto. Seniau beveik pusė to akmens gulėjo vandenyje. Dabar jo vanduo beveik visiškai neliečia, bet žmonės kalba, kad jis vandenyje gulįs. Apie jį yra toks padavimas. Seniai, dar prancūzams per Lietuvą einant, po tuo akmeniu ar šalia jo jų kariuomenė paslėpė pinigus. Apie tai žmonės tik vėliau sužinojo. Po to karo buvo atvažiavę du seni prancūzai tų pinigų. Jie apsigyveno viename sodžiuje ir ieškojo to akmens, bet, niekur jo nesuradę, grįžo atgal. Sako, jie turėję knygas, kuriose buvo surašyta apie tuos pinigus ir kaip juos surasti. Žmonės pasakoja, kad ten buvę parašyta, kokiu laiku ir kelintą valandą, saulei šviečiant, reikia atsistot tam tikro ūgio žmogui, ir kur to žmogaus viršugalvio šešėlis kris, tai ten ir bus paslėpti pinigai. Artimesni žmonės tankiai pamėgina kasti, bet nieko neiškasa. Sako, tik todėl negali, kad nežino to laiko ir reikalingo ūgio. [[Kategorija:Padavimai]] cuf731sld92f08ynhanywtyivmu19lm 0 4785 14635 10849 2026-09-25T11:58:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14635 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tėvelis kartą, kai ganė, tai nuėjo pavaryt kiaulių. Rado – kiaulių išvartyta krūsnis akmenų. Toj krūsny buvo žalvario durtuvai, grandys, grandinės. Tuos visus daiktus paėmė kerdžius. Tai spėja, kad tas viskas palikta nuo švedų karo. Nuo senelio girdėjau, kad švedai buvę žiaurūs: išmušdavo vaikus arba ir taip žmones, kuriuos rasdavo namuose. Kartais suaugę žmonės pabėgdavo. Švedai rasdavo vaikus vienus, tai suolą atitraukdavo nuo sienos ir ten sustatydavo vaikus. Tada suolu kai duos į sieną, tai vaikus ir sutraiško. Tėvas sakydavo, kad ganant rasdavo Drusenų kaimo laukuose kaulų. Pasak žmonių, tai buvę kaulai nuo švedų karo. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] 7cdok4e80h5u2ybiiycj1q0mba97plq 0 4786 14633 10847 2026-09-25T11:57:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14633 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniai kada užėję švedai. Buvę labai dideli pagonys. Užeidavo, mažus vaikus išbadydavo. Žmonės išsislėpdavo po miškus. Švedai vaikščiodavo ir šaukdavo: – Susirinkit, žmoneliai, jau nebėr tu neprietelių! Kai koksai prisileisdavo, tai jie užbadydavo. Paskui jie iš Lietuvos ištraukė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] eu392tvywfo46kf1myg5bhpkezgurcv 0 4787 14365 10799 2026-09-25T11:45:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14365 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai švedai užplūdo Lietuvą, jie labai skriaudė žmones. Ypatingai žiauriai kankindavo moteris ir vaikus. Moterims nupjaustydavo krūtis, vaikus sustatydavo prie sienos ir suolu prispaudę uždusindavo. Vieną kartą bemiegant lietuvių jenerolui pasirodė sapne angelas ir liepė jam keltis, prikelti savo kariuomenę ir pradėti šaudyti į švedus kryžiava ugnimi. Jenerolas pradžioj nenorėjo tikėti, bet angelas ir antrą, ir trečią kartą liepė keltis. Pagaliau neiškentęs jenerolas atsikėlė, prikėlė savo kariuomenę ir pradėjo šaudyti kryžiava ugnimi. Vos jie pradėjo kryžiavai šaudyti, kaip staiga į švedus pradėjo trankyti perkūnas. Ilgai dar laikėsi švedai, bet matydami, kad vis tiek neatsilaikys prieš lietuvius, pasileido bėgti prisiekdami niekuomet negrįžti į Lietuvą. [[Kategorija:Padavimai]] 7jaxrza6w292s1vblwoal34cv89efkx 0 4788 14632 10846 2026-09-25T11:57:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14632 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Taigi, kaip atmenu, dar pirm kokia penkiasdešimt metų švedai mūsų krašto žmonių kalbose buvo dažnai minimi. Daug pasakų ir pasakaičių apie juos buvo girdima. Kai jie visą pasaulį buvo užėmę, užkariavę, nebeturėję nė su kuomi bekariauti, šaudę su savo armotomis į dangų. Už tai ponas Dievas ant jų supykęs ir iš dangaus perkūnais į juos ėmęs trenkti. Nuo to jiems susimaišęs protas. Kada jau švedai grįžę namo, į savo kraštą, tai jie buvę labai sunykę, susimaišę, kaip bepročiai. Kur jie ėję, ten snaudę. Bet jie vis savo baisius darbus dirbę, o mūsų moterys juos su karštu vandeniu nuvirindavusios. Kartą švedas kur ten įėjęs pas ūkininką į gryčią, pečiui besikūrenant. Puodas verdąs prieš pečių. Buvęs gaspadinės vaikelis lopšy. Švedas, tą mažutį paėmęs, stačiai ant galvelės – į puodą. Pats atsisėdęs ant slenksčio, kad ta žmona neišbėgtų, ir užsnūdęs. Snaudžia. Ta žmona pagriebus tą verdantį puodą ir suvertus ant galvos. Tas ir nusigargaliavęs. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie švedmetį]] 06ddymj5wrkrluihu4we1an2jg3allp 0 4789 14453 10802 2026-09-25T11:49:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14453 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kai traukės totorius iš Lietuvos, tai jis, vis ant to kalno užėjęs, šaukė žmones iš miško: – Tai eikit namo: jau nebėr, išėjo totoriai! Bet tuo laiku buvo dėl to gudrus vyras: – Neikit! Pats totorius ant kalno stovėdamas šaukia. Tai žmonės neklausė ir atliko nenužudyti. Iš totorių atėmė ką galėjo, tai bėgdami jie degino visa. O žmonėms ką anie darė: kur mažus vaikelius, ant iečių pavėrę, nešė; moterų, kur didelės krūtys, nupjovė ir tas, ant iečių užvėrę, nešė. Po tam, kai ne už ilgo laiko pagrįžo Lietuvon, tai juos Dievas nubaudęs: sveiki, linksmi sustoję pulkai dainuoja, tik pasimato, kad iš viso pulko vienas bestovįs, o visi parvirsta ir – nebegyvi. Tai jie daugiau prižadėjo nebegrįžti Lietuvon. [[Kategorija:Padavimai]] r19dk7u7wfaj144zstxezm4f29cz8bv 0 4790 14502 10803 2026-09-25T11:51:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14502 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tai čia iš mano močiutės pasakojimo, kaip ėjo karas rusų su prancūzais. Tai ji tūkstantis devyni šimtai dvidešimt penktais metais mirė turėdama šimtą penkiolika metų. Nu, tai, greičiausia, kad ji ir atsimena, jau ji mergaitė buvo tuo laiku, kai čia buvo tas karas. Bet kai ji pasakojo, tai nevadino karu, bet prancūzų revoliucija. Paskiau, kai jau perėjo kariuomenė pro Lietuvą jau toliau į Maskvos pusę, tai čia buvo likę daug tokių dezertyrų – kareivių. Nu, ir čia mobilizavo lietuvius į kariuomenę, galbūt ten ar į karą, ar į transportą kokį. Tai daugiausia kad žmonės slėpėsi miškuose ar na­muose. Nu, tai ateidavo ieškoti jų. Ir atėję, jeigu neranda to žmogaus ar to šeimininko, ar ten kokio tėvo, ar sūnaus nerasdavo namie, tai ji pasakojo, kad turėjo tokius žvėris ar ten šunis, ar ten meškas kažkokias. Ir buvo vadinami kalmukais. Ir tie kalmukai su viena akia kaktoj, jie tokie pėdsekiai. Jeigu neranda namuose, tai paleidžia tą kalmuką, ir jis, uostydamas žemę, eina, kur to žmogaus nueita. Nu, ir rasdavo ten. Nu, tai su savim paimdavo, o kitą kartą kad užmušdavo miške. O namuose, jeigu nerasdavo niekur, o žino, kad pasislėpęs, tai išžudydavo ir visą šeimą. Didesnius ten žmones, vaikus didesnius tai pakardavo namie. O mažus vaikus tai kaip seniau, pasakojo, buvo tokie suolai iš rąstų tašyti, ant kaladėlių, tai po suolais mažus vaikus padės ir paskiau kai paleidžia iškart, išėmęs tas kaladėles, tą suolą – ir sutraiško tuos vaikus. Nu, tai žiemą žmonės irgi daugiausia slėpėsi miškuose. Tai pasakojo, kad vyžoti žmonės buvo, tai vyžas apsiauna, kad jeigu eina į mišką, tai apsiauna taip, kad reiškia, būtų pėdos tos iš miško – į namus eina žmogus. Klaidindavo žmonės, kad nerastų miške, jeigu, būdavo, ateina maisto pasiimti, ar ką. [[Kategorija:Padavimai]] i3gp92op0068b8lbm9vbe39eppoc68o 0 4791 14504 10804 2026-09-25T11:51:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14504 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prancūzai bėgo alkani. Užeina pas šeimininkę, kad duot ką suvalgyt. Kas ką duoda, tai valgo alkani žmonės. Valdžia prisakė: – Valgyt duokit, bet turėkit ukrapo, kai jis valgys, liekit akysna ukrapu – karštu vandeniu. Bėgo prancūzai nog mūsų, šunim rėkdami: „Arop!..“ [[Kategorija:Padavimai]] 2fmxngjmmw4lzz6eoka30v89t3iv69x 0 4793 14283 10809 2026-09-25T11:41:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14283 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Prie vieškelio Vidžiai-Švenčionys yra Velionių kaimas. Netoli kaimo yra ežeras, vadinamas Vėliu. Senelis pasakoja, kad kažkada labai seniai vietoj to ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjo bažnyčia. Vieną kartą pro tą bažnyčią ėjo moteris. Ji, beeidama į kalną, labai pavargo ir pasakė, kad šis kalnas prasmegtų į žemes. Vos tik ji tai ištarė, toje vietoje tuoj atsirado ežeras. Dar senelio atmintyje būdavo sekmadieniais dvyliktą valandą girdėtis ežero gilumoj skambinant varpais. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] 3xs35w4utteotzpuyunm38u2s64ab7r 0 4794 14598 10810 2026-09-25T11:55:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14598 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tas piliakalnis yra Dusetų valsčiuje prie Velikuškių kaimo. Iš pietų pusės jis prieina prie Sartų ežero, iš šiaurės – prie Palumicko balų. Seneliai pasakoja, kad senovėje ant to piliakalnio buvęs dvaras. Ir per Sartų ežerą buvęs geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir ant geležinių stulpų. Seneliai pasakoja, kad atėjus kažkokia milžinų kariuomenė ir ėjusi per tą geležinį tiltą, ir jie tą tiltą eidami sulaužę. Tas ponas, kur gyveno ant to piliakalnio, pasakė: – Kad jie tą tiltą sulaužė, tai tegul mano dvaras eina po žeme! Ištarė ponas tuos žodžius – ir staiga dvaras nuėjo per žemes. Iš ten išeidavusi labai graži panelė. Kartais ji juokdavosi vaikš­čiodama, šokdavusi, žaisdavusi arba verkdavusi ir rankoje laikydavusi katiliuką. Vieną kartą žmogus nusivedė ganyti arklius ant to piliakalnio. Jis buvo pavargęs ir atsigulė. Bet staiga išgirdęs arklius prunkščiant. Greit pašokęs ir pamatęs einančią prieš save gražią panelę. Rankoje ji turėjusi katiliuką. Jis išsigando, greit persižegnojo. Ji tuomet garsiai nusijuokė ir kažkur dingo, kad ir jis pats nepastebėjo. Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai: tik reikėjo sušerti per tą katiliuką, kur ji turėjo rankoje, ir būtų išbyrėję pinigai. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] hzyr1hbxxelz4upet9jcss7vi1d3qsf 0 4795 14339 10811 2026-09-25T11:43:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14339 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Į šiaurę nuo Sartų ežero yra Tiltamiškio piliakalnis. Labai seniai to piliakalnio vietoje buvęs didelis ir gražus dvaras. Tą dvarą valdžiusi labai žiauri ponia. Vieną sykį užklydęs tenai elgeta ir pamatęs tuos gražius rūmus nuėjo prašyti išmaldos. Žiauri ponia užpjudžiusi jį šunimis. Ponia turėjusi pakabinamą tiltą ir kasdien važiuodavusi per ežerą į kitus savo rūmus. Elgeta tai sužinojo ir sumanė jai atkeršyti: jis nuėjo prie ežero ir nukabino jos tiltą. Ponia, kaip visuomet, nieko nežinodama skubiai važiavo ketvertu arklių geležinėje karietoje ir užvažiavusi ant tilto pradėjo skęsti. Pamačiusi, kad jokios pagalbos nebėra, ji ir prakeikusi savo dvarą šiais žodžiais: – Skęstu aš, tegul skęsta ir mano dvaras per žemes! Sulig tais žodžiais ir nuėjęs visas tos ponios dvaras per žemes, o jo vietoje pasidaręs didelis kalnas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] m9eet3u01et4h9e89b71k1bv93x9imh 0 4796 14594 10812 2026-09-25T11:55:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14594 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Marijampolės yra status Varnupių piliakalnis. Viršūnėj piliakalnio yra įdubimas. Apie tą piliakalnį yra daug pasakojimų. Žmonės pasakoja, kad ant to kalno buvo dvaras. Tą dvarą valdė Varnas. Tas Varnas buvo labai piktas ir mušdavo labai baudžiauninkus. Kartą viena piemenė pas jį ganė žąsis. Beganydama žąsis, ji ėmė ir vieną praganė. Varnas liepė ją už tai nubausti: liepė ją pririšti prie stulpo ir nuplakti. Kai piemenę paleido, tai ji į tą Varną sako: – Kad tave Dievas už tai nubaustų! Sulig tais žodžiais pilis nugrimzdo į žemę, ir liko ten tik kalnas. Žmonės pasakoja, kad jie naktimis mato, kaip ta piemenė atvaro į upę žąsis pagirdyti. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] puisinsvvim96qbiah5vpqo8hstqy0j 0 4797 14377 10813 2026-09-25T11:45:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14377 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Malatinis – ežeras Dusetų parapijoje. Pasakoja, kad čia seniau nakties dvyliktą lyg girnomis kas maldavę, vaidendavęsi. Kartą važiavęs žmogus paežere ir pamatęs atsiiriant mažam laively mergaitę. Ji, prisiyrusi į krantą, ėmė tą žmogų prašyti, kad jis arčiau prieitų. Žmogus, priėjęs arčiau, pamatė – pilnas laivelis aukso. Jis ją paklausė: – Iš kur čia auksas? Tuo metu mergaitė, nieko nesakius, pranyko su visu auksu. Žmogus, labai persigandęs, parvažiavo namo ir ilgai sirgo. Kiti pasakoja, kad vietoj šio ežero buvęs Suntežerio dvaras. To dvaro ponas buvęs labai piktas. Už tai kažkas jį pakoręs ir jo dvarą prakeikęs: dvaras nugrimzdęs, jo vietoj likęs ežeras. Tame dvare ir dabar dar esą kabąs pakartas ponas, o jo duktė kai kada važinėjanti po tą ežerą aukso laiveliu. [[Kategorija:Padavimai]] 706etmnlz77mfvny7ghlcbstgsi2uuk 0 4798 14500 10814 2026-09-25T11:51:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14500 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kur prie Anykščių yra Marčiupys, ten yra nuėjusios žemėn vestuvės. Tėvai turėjo vieną sūnų. Sūnus įsimylėjo mergą. Tėvai jam neleido vesti. Tada jis, iš tėvų ištrūkęs, nuvažiavo bažnyčion ir susituokė. Jiems važiuojant pro dabartinį Marčiupį, tėvai juos prakeikė sakydami: – Kad tu mūsų neklausei, nueik skradžiai žemę! Tada visos vestuvės ir susmuko žemėn. Nuo to ir vadinasi Marčiupys, kad sūnui nedavė marčios parvest. [[Kategorija:Padavimai]] 98bmdr13l8ml8g3ofet79jmtvtvhynh 0 4799 14409 10816 2026-09-25T11:47:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14409 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Viena mergina mylėjo vaikiną. Jis neturtingas buvo. Tėvai nenorėjo šito vaikino, draudė. Tai jie slapčiom mylėjosi vienas su kitu. Nu, ir paskui jau galų gale kad reikia jau vestuves jiems daryti. Nu, tai mato tėvai, kad nieko. Tėvas: – Nu, ką – reikia, tegul tuokiasi. O motina nė nenori, kad tuoktųsi jie. Nu, ir vis tiek turėjo tuoktis, nes jau ji buvo apgauta. Jie išvažiavo jau į šliubą, o ten per mišką reikėjo važiuoti. Nu, ir motina visokiais žodžiais keikė jį – ir prakeikė: tenais per mišką kai važiavo, atsivėrė ežeras – ir jie nuskendo. Tai ir dabar šitas ežeras pilnas žalčių. Nu, ir daug kas matęs tenai, kad dvi lelijos eina nuo vieno ežero krašto ir nuo kito, iki vidurio prieina ir niekaip negali jos susiglausti, šitos lelijos, ir vėl jos išsiskiria. Nu, ir tas ežeriukas nedidelis kaip Kernavės, gal ir mažesnis bus, tai Mergežeriu vadinas šitas ežeras. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] ma0yjin874cnw70gxtluk8f4erjlmpn 0 4800 14460 10817 2026-09-25T11:49:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14460 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Lesagurų dvaro laukuose yra kalnas, vadinamas Piliakalniu. Dabar jis stovi medeliais apaugęs. Seniaus čia buvo dvaras, kuris yra paskendęs žemėje. Ir dabar ant kalno yra didžiausia duobė, į kurią dvaras paskendo. Dvaras buvo be jokio vardo. Ir kai jį pavadino vardu – paskendo. Nežinia, kokiu jį vardu pavadino, gal Lesagurų, gal kitu kokiu vardu, nežinau. [[Kategorija:Padavimai]] q7guwss28wfyf4vx2ys2znnje8hy1wu 0 4801 14627 10819 2026-09-25T11:57:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14627 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Buvo žmogus bagotas, niekada jam nė adata pragaišo, nė pauto višta pražudė. Gyveno bagotai. Kartą našlės karvė išėjo laukan nakčia ir vaikščiojo po lauką, o šitas žmogus apdairė šitą karvę – ir uždaužė. Boba verkia, kad karvė pragaišo. Rado lauke uždaužtą, nežino kas. Bėdoj a ir nežino, kas uždaužė. O tas žmogus nesikenčia: jau pražudė adatą, jau višta pautą pražudė. Žmogus dūmoja, kas yra. Nuėjo jis, pasiklausė pas tą karvę, ir jam iš krūmo atsakinėjusi: – Atiduok našlei karvę, nes šimtą metų neatleisiu! Jis neatpirko našlei karvės. „Ei, – sako, – aš šimtą metų neišbūsiu“. Dievas ėmė nubaudė. Važiavo kunigas. Atvažiavo top žmogop naktin ir nakvoja. Ir angelas budina kunigą: – Kunigas, kelkis, važiuok nuog šito pono, nes pragaiši kartu su ponu. Kunigas išsikėlęs užkinkė arklius ir nuvažiavo, o knygutę ant stalo pametė. Atvažiavo jis du šimtus metrų – atsiminė, ta knygutė ant stalo liko. Grįžo atgal, pasidairė – toj vietoj ežeras stovi, kur pirkia buvo, stalelis plūkauja ir knygutė ant stalelio guli. Kunigas priėjo prie jo, knygutę šitą ėmė nuog stalelio, stalelis apsivertė kojom ir nuskendo. Ir ot dėl tos našlės karvės pragaišo visa jojo ir pats pragaišo. Dar tasai ežeras Čečernykuose ir dabar neužaugęs. Čečernykai – dvaras buvo nuog Jaskūnų pusę varsto. O Čečernykuose buvo tokis ponas, Vilkas vadinosi. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] sdhfig3hr8utu0j2yxoe2b9ozp3dy5s 0 4802 14550 10820 2026-09-25T11:53:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14550 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Trylika kilometrų nuo Šiaulių, palei plentą, yra Jurgaičių kalnas, daugeliu kryžių apstatytas. Žmonės jį laiko stebuklingu, todėl, darydami įvairius apžadus, stato po kryžių. Apie tą kalną žmonės taip pasakoja. Seniau ant to kalno buvusi pilis, kurioje buvusi ir bažnyčia. Bet štai vieną Velykų rytą turbūt dėl gyventojų nuodėmių pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. Dėl to atsiradęs ir įdubimas, kuris ir dabar žymu. Seni žmonės pasakoja, kad kurį Velykų rytą, kai bažnyčiose apvaikščiojamos Kristaus iš numirusių atsikėlimo apeigos, girdisi ir nugrimzdusioje bažnyčioje skambinant varpais. Dėl to turbūt ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenai melstis. Kasmet susirenka tenai tūkstantinės žmonių minios pasimelsti. Tada laikomos mišios ir kitos bažnytinės apeigos. Tas kalnas dabar yra vadinamas Pilies kalnu. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] aykz6akd9h597voqjju5ow5uc9d1w5o 0 4803 14381 10821 2026-09-25T11:45:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14381 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Labai seniai, kai dar Lietuvoje buvo daug kalvinų, gyveno Lapių dvare vienas ponas, kalvinas. Kadangi arti nebuvo kalvinų bažnyčios, tai tas ponas atvažiuodavo į Lapių bažnyčią brička, pakinkyta lokiu. Atvažiuodavo tik ant pamokslo ir įvažiuodavo net į bažnyčią, o paskui vėl išvažiuodavo. Tas ponas labai nemėgdavo katalikų ir kiekviena proga pašiepdavo juos. Vieną kartą padvėsė to pono kalytė. Jis liepė ją įdėti į grabą ir nuvežti į bažnyčią, pasakius kunigui, kad vienas pono tarnas katalikas mirė. Užmokėjo už mišias ir prašė kunigo palaidoti kapuose. Kunigas, nežinodamas, kad tai yra šuo, laikė šventas mišias, bet zakristijonas, norėdamas pamatyti, kas numirė, pažiūrėjo į grabą ir pamatė, kad grabe guli šuo. Pasakė apie tai kunigui, ir kunigas tuojau prakeikė nedorą poną. Persigandęs ponas grįžo į savo rūmus, bet jie tuojau nuėjo skradžiai žemės taip, kad po valandėlės nebuvo jų nei matyti. Bet dabar jie iš po žemės išeina, ir bus laikas, kada visai išeis. Kaip sako žmonės, tuose griuvėsiuose yra labai daug aukso ir kitokių brangenybių. [[Kategorija:Padavimai]] 7t6hdxr6y9hybz6bls05d5m88eiu34p 0 4804 14451 10822 2026-09-25T11:49:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14451 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Netoli Rajūnų kaimo yra piliakalnis. Pro jį teka trys upės: Mūša, Tatulia ir Iešmas. Ant to kalno buvęs didelis dvaras. Pirmą Velykų dieną to dvaro ponas varęs savo darbininkus arti. Darbininkai parjoję namo ir neberadę to dvaro. Dabar kiekvieną naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Kai gaidžiai sugiedodavę, tuoj jos pranykdavę. [[Kategorija:Padavimai]] brelx9lmqegn6j2wac0190ebtb0jonn 0 4805 14285 10823 2026-09-25T11:41:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14285 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šilelio miške kalnelio vardas yra Bažnyčiakalnis. Ir dabar vadina jį Bažnyčiakalniu. Senelis pasakojo ir kitų kaimų žmonės, kad buvo bažnyčia tenai, dar buvo gyventojų aplinkui. Nebuvo tokių miškų, paskui užėjo mišku. Vežė pas ligonį kunigą. O ten buvo toks prie bažnyčiai kaip kaimelis, aplinkui apsistatę gyventojai. Nu, ir ten namas buvo nemažas. Vasaros laiku suėję, būdavo, žaidžia, kokinėja* ant atšlaimo. O atšlaimo šone – kelias. Vežė su švenčiausiu sakramentu kunigą. Muzikantas smuiku griežė ir susilaikė. Bet ten girtų buvo: – Griežk, o tai snukį sumalsim! Kaip tai dabar negrieži?! Tai tas kai griežė, tai priklaupė ir priklaupęs griežė. O šitie visi pasmuistę smagėliau ėmė šokt. Tai kaip šoko ir nušoko – neliko nei bažnyčios tos, nei tų gyventojų, nieko – tik muzikantas klūpantis. Ir su smuiku atkūrė iškaitęs. Prakiuro žemė, ir vėl visa kaip buvo, taip ir vėl liko, tik trobų nėra, o kaip buvo kalnelis, ir yra plikas. ...Prabuvo ilgus, ilgus metus po tam. Dabar moterytė vidutinio amžiaus grybavo apie tą mišką. Atsisėdo pietaut. Sėdi, žiūri – ant kelmo raktai, kekė tokia didelė. Gražiu sujungimu surišti, suverti ant šniūriuko tokio gražaus. Dabar ji pasiėmė šituos raktus, pavartė pavartė, pavartė pavartė. Nu, ir imt baisu, maž, kas saugo iš už krūmų. Kokie čia raktai dabar? Ir vėl ant kelmo padėjo. Padėjo ant kelmo ir atėjo gi namo, ir pasakoja naminiam. Naminiai nuėjo – nėr tų raktų. Niekas nerado. Dabar atagulė ji vakare pailsėti. „Blogai padirbai, kad tu, paėmus šituos raktus ir indavus viršenybei – būtum išvadavus tą visą kalnelį. Nu, dabar jau po laikui, neišvaduosi.“ Ir daug kas pas mus ėjo tų raktų paieškot. Niekas nerado. <small>* Kokinėti – linksmintis, gūžinėti.</small> [[Kategorija:Padavimai]] 3o0h88cktmotwa3cbkz7yx6ljhvbspt 0 4806 13876 10826 2026-09-25T10:28:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13876 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Dar senais laikais, kada buvo daug raganių, vienas pasirodė labai gudrus, ir jis visus kitus raganius apeidavo. Šitas raganius išsyk buvo prasčiokas baudžiauninkas. Kai pasidarė raganium, tai labiausiai pykdydavo ponus, nes ant jų labiausiai buvo įpykęs. Būdavo, nueina jis į kokį dvarą ar miestą, tai kai ims ponus erzinti, tai jie, negalėdami jam nieko padaryti, iš piktumo net plaukus nuo galvos raudavosi. Taip jis, išdaigas bekrėsdamas, labai įsipyko viso pasaulio ponams, kurie visaip norėjo jį pagauti, bet nieko nepadarydavo. Kai jau pradėjo raganius senti, tai pasiėmė vieną vaikiną už gizelį. Gizelį jis irgi išmokino, ką pats mokėjo. Vieną dieną tas raganius sako gizeliui: – Tu mane užmušk, visą kūną sukapok į tokius gabaliukus kaip pirštas, supilk į karstą ir užkask, o kai praeis devyneri metai, tai ateik ir atkask, nes aš būsiu jau gyvas. Šitaip padarius, jau daugiau mirti nereikės. Kai atgysiu, tai aš ir tau taip padarysiu, ir abu galėsim amžinai gyventi. Tik žiūrėk, kad apie šitą niekam nesakytum, nors ir labai tavęs prašytų. Gizelis išklausė ir sako: – Na, tai gerai, meister, sutinku taip padaryti. Tuoj paėmė kirvį, raganių užmušė, sukapojo į smulkius gabaliukus, sudėjo į karstą ir užkasė. Praėjo kiek laiko – tuoj visi žmonės ėmė šnekėti, kur dingo tas raganius, kad jo niekur nematyti, o tik gizelis. Tada pradėjo tą gizelį gaudyti, kad pasakytų, kur tas raganius. Išsyk dar gizelis vis laikėsi, ir jo nepagavo, bet kai pradėjo visur šnekėti apie kažkokį gizelį, tai jis niekaip negalėjo išsisukti, ir vieną sykį jį sugavo. Kai tik sugavo, paklausė, kur jo meisteris. Gizelis išsyk dar gynėsi, bet kai ėmė labiau kankinti, tai pasižadėjo nuvesti parodyti. Pasiėmė kastuvą ir išėjo su visais žmonėmis į laukus to raganiaus atkasti. Kasė kasė, prikasė karstą. Karstas dar buvo nė trupučio nesupuvęs, o kai atidarė, tai jau raganius buvo visas sugijęs ir šoko iš karsto. Bet kai tik gavo oro, ir mirė. Jau nuo užkasimo buvo praėję aštuoneri metai, ir, jei dar būtų palaukę metus, tai tas raganius būtų visai atgijęs. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] [[Kategorija:Sakmės apie burtininkus]] 31tulcqha3cj4sw0x1cj9i116v9daw8 0 4807 13944 10825 2026-09-25T10:34:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių mitologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 13944 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių mitologinė sakmė}} Vienas burtininkas pakinkė dvi silkes ir sako: – Žiūrėkit, kaip aš išvešiu krosnį iš gryčios. Žmonės žiūri ir mato – krosnį veža. [[Kategorija:Mitologinės sakmės]] eca48vbue8fqi3buvr9jerxlya3z06x 0 4808 14628 12013 2026-09-25T11:57:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14628 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} [[Vaizdas:Wladyslaw Sicinski.JPG|miniatiūra|300px|dešinėje|alt=Čičinskas|Vladislovo Sicinskio [[https://en.wikipedia.org/wiki/Władysław_Siciński Władysław Siciński]], Lietuvoje žinomo kaip Čičinskas, balzamuotas kūnas Upytės bažnyčios zakristijos spintoje]] Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau, kaip ir dabar, aplink buvo Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jam užsinorėjo pasistatyti rūmus toj baloj, ir liepė savo žmonėms sunešti po rieškučias, kiti pasakoja – po sterblę, kišenę žemių. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio jis pasistatė sau didelius, gražius rūmus. Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis jį šaudavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš žindančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką duoda žindyti. Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Be jo žinios kunigas negalėdavo laikyti mišių. Kartą jis atjojo į bažnyčią ir radęs kunigą laikant mišias be jo leidimo šovė ir peršovė jam dešinę ranką. Sykį Kalėdų rytą jojo jis į bažnyčią. Prieš išjojant susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai: – Kad tu nueitum kiaura žeme! Pati jam atsakė: – O kad tave perkūnas šiandien užtrenktų! Joja jis į bažnyčią, tuo tarpu perkūnas pykš ir užmušė jį, o dvaras tuo metu ėmė skęsti ir skendo per septynerius metus. Visus sep­tynerius metus girdėdavosi gaidžiai giedant ir jaučiai baubiant. Tame daikte, kur buvo rūmai, dabar stovi dvi kūdros. Užmušus Čičinską perkūnui, jį palaidojo, bet žemė jo neišlaikė – išmetė ant viršaus. Paskui jį buvo užkasę vėl kelis kartus, bet žemė jį vėl išmesdavo. Po to jį balzamavo ir pastatė spintoj bažnyčioj. Man esant mažam, jis stovėdavo išbalzamuotas bažnyčioj trikertinėj spintoj, kertėj už durų. Jis sverdavo dvylika svarų, buvo didelis, dideliais juodais ūsais, plika kakta, užpakaly plaukai; buvo užvilktas juodu lig pat ūseliais švarku. Per sukilimą norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį, jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popieris iš gubernatoriaus, kad jį užkastų. Kunigas Almanavičius jį užkasė po bažnyčia rūsyje. Taisant naująją bažnyčią, užkasė ir tą rūsį. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] knfcoelmupcm0q0yhdvxozonybesd4n 0 4809 14361 10828 2026-09-25T11:44:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14361 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ant to kalno gyveno ponas Mileška. Jis pirmą dieną Velykų anksti rytą nujojo į Surviliškio bažnyčią. Ir jo kurtai paskui sekė. Kunigas tuo sykiu laikė rezurekcijas. Jis prijojo prie altoriaus, užsidegė nuo žvakės papirosą ir išjojo namo. Kai lėkė nuo kalno – ir nutrūko galvos visiems, ir pakavojo kartu su šunim į vieną duobę, toj pačioj vietoj, ir prarijo keroji (žemė) visą dvarą ant to kalno. Ir pavadino tą kalną Koplyčkalniu. Taip sako seni žmonės. [[Kategorija:Padavimai]] 3sehmwvljj07t8jtc4jq1wht28wxtl1 0 4810 14456 10829 2026-09-25T11:49:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14456 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Užgalių kaime, Laukuvos valsčiuje, Gardausko žemėje, yra tokia duobė, kuri ir dabar vadinama Gaidžio duobe. Aplink duobę yra kalnai. Ten gyvenęs vienas žmogus, pavarde Gaidys. Todėl ir ta duobė yra vadinama Gaidžio duobe. Tas žmogus gyvenęs netoli miško. Pirmiau ten buvę miškai, ir per tą mišką ėjęs kelias. Tas žmogus turėjęs karčemą. Į karčemą užeidavę žmonės pirkti degtinės. Vieną kartą Velykų vakare užėjęs į karčemą būrys vyrų gerti degtinės. Gėrę ten jie, pakol išaušo. Kai pradėjo švisti, tada pradėję skambinti Laukuvos bažnyčios varpai prisikėlimui. Tie girtuokliai, išgirdę skambinant, pradėjo šaukti: – Kam čia skambina?! Vienas iš tų girtųjų vyrų pagaliau sako: – Man rodos, kad Velykos. Prisikėlimui skambina. Visi jie tuojau sako: – Einam ir mes prikelti! Ir jie, pasiėmę butelius, keptuves ir katilus, ir lėkštes, ėjo apie tą pačią karčemą skambindami. Tuo tarpu, jiem beeinant, žemė pradėjo grimzti. Ir visa karčema nugrimzdusi žemyn su tais girtaisiais vyrais. Dabar tos karčemos vietoj auga visokios žolės. Ten plūduriuoja vanduo, ir žmonės skalbia baltinius. Nebėra ten nei miškų, kurie žaliavo prie tos karčemos. [[Kategorija:Padavimai]] fyvaea1u1w28yy6cke93fzv4exaruzm 0 4811 14582 10831 2026-09-25T11:55:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14582 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šiaulių apskrityje yra piliakalnis (Jurgaičių), o jame yra uždumta bažnyčia. Per mišias, kai buvo daug žmonių, užėjo viesulas ir uždūmė. Pati kalno viršūnė buvo smaili – kaip tik varnai atsitūpt. O dabar – viršuj lomelė. Artimos parapijos klebonui prisisapnavo, kad pastatytų ant to kalno koplyčią. Dabar yra koplyčia, daug kryžių, kad nė žmogus negal pereit, nes ten visi, kas išgyja, stato kryžius. Ir kiti žmonės stato. Apie kalną keliais per žvyrą eina. <small>* Uždumti – užnešti, užpustyti.</small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] rkfb5p4xd56pa53o0d19u1obtnxph4a 0 4812 14273 10832 2026-09-25T11:40:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14273 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Senovėje, dar prieš tvaną, čia buvo kunigų seminarija. Kai tvanas užėjo, tai tą bažnyčią apnešė žemėm. Dabar toj vietoj yra piliakalnis. Sako, kartą piemenys girdėję varpais skambinant. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] lxpwrq5hlp71ry9oadw022z0jy61oc2 0 4813 14271 10833 2026-09-25T11:40:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14271 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Simno valsčiuje, Giluičių kaimo piliakalnyje, yra apipilta bažnyčia. Ją apipylė žmonės, kad paslėpus nuo netikėlių priešų. Seniaus vaka­rais išeidavo iš piliakalnio baltai apsirėdžiusi pana aplink piliakalnį pasivaikščioti. Seniaus kalno viršūnėje dar buvo skylė. Į skylę meta­mas akmuo ilgai bildėdavo kalne. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] s1n7sp6hvdphibm59ekrmr1xaqqektf 0 4814 14584 10834 2026-09-25T11:55:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14584 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ties Šimonių kaimu, antroj pusėj Mūšos, yra kalnas apie dešimt sieksnių aukščio, kuris žmonių vadinamas Šimonių piliakalniu. Apie jį žmonės šitaip pasakoja. Kad netoli tos vietos, kur dabar yra Šimonių kaimas, buvęs dvaras, kuriame gyvenęs kunigaikštis Protaila. Jis buvęs labai turtingas, turėjęs daug ginklų ir šiaip brangenybių. Jausdamas pavojų iš priešų, liepė žmonėms sunešti visas jo brangenybes ir užkasti. O jo paties mirties tikrai niekas nežino. Prieš septyniasdešimt metų tas piliakalnis buvo smailus. Laikui bėgant, jo paviršius persimainė, viršūnė įdubo. Dabar ten iš to įdubimo galėtų pripjauti apikaškį* šieno. <small>* Apikaškis – nepilnos kaškos, kiek tarp vežėčių lygmalomis telpa.</small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] l9apv6557ss1webip02m0kubxmhnvbk 0 4815 14345 10835 2026-09-25T11:44:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14345 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Gondingos kaime yra Pilies kalnas prie Babrungo upės. Apie jį žmonės pasakoja visokių padavimų. Sako, kad ten kitą kartą buvusi švedų pilis ir joje esanti uždaryta karalaitė. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 7h7yvfw82yktj3e4q2fveivibkza068 0 4816 14524 11113 2026-09-25T11:52:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14524 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Krušonių kaimo žmonės pasakoja, kad senovėje (Romatos) raisto vietoje buvęs miestas. Vėliau šis miestas nuskendęs, virtęs pelke, raistu, ir tik buvusios bažnyčios vietoje atsiradęs ežeriukas – Romatos akis. Keli žmonės, surišę daug vadelių, virvių ir pririšę gerą akmenį, norėjo išmatuoti ežeriuko gylį, bet dugno nepasiekė. Vienam iš matavusių prisisapnavęs ežeriukas-akis ir pareiškęs: – Jei nori mano dugną surasti, tai reikalinga septynių žmonių gyvybių. Taip ir likęs paslaptingo ežeriuko-akies gylis neišmatuotas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie ežerus]] p761ugphatwezo2o5edk5923c5wd5hq 0 4817 14572 10839 2026-09-25T11:54:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14572 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Ragainės paviete, Brėkštynų dvaro pievose, pagal upę Istrą, žole o ir laukiniais tymijonais apžėlęs Triuškalnis niūkso su daugybe ant jo įaugusių akmenų, po kuriais senovėje triušiai vis pulkais gyvavo. Pievoms aptvinus, jis šauniai įžymus: tada lyg koks milžinas su varlės pilvu vandens apsiaustas tyso. Jame esanti pilis apgrimzdusi. Dvasregis Bajoras minėjo čion kiemelį apgrimzdusį. Senovėje storų, o irgi tokių medžių ant jo buvę, kuriuos iš gailesčio paliest vengdavę, – juos su pjūklu pjaujant, kraujas bėgdavęs, o su kirviu kertant, skiedros lyg mėsos gabalai išveizdėdavę. Medžiai buvę prakeiktos mergos. Nuo Girėnų matydavę ant kalno aukštumos rūkstant ir mergas apie virimą besitriūsiant. Pievoms aptvinus, matydavę jas prie pastatytos ant kalno baldės* beskalbiančias ir bebaltinančias. <small>* Baldė – medinis indas, puskubilis.</small> [[Kategorija:Padavimai]] nci659c25z3vwewepvqfrl4dezg0bk4 0 4818 14353 10840 2026-09-25T11:44:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14353 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seneliai pasakoja, kad Kiauklių bažnyčia paskendo ežere. Per tris dienas trys voverys rėkė miške. Po trijų dienų išsiveržė vanduo per tris skyles. Užliejo vanduo bažnyčią ir aplinkinius gyventojus. Ir po šiai dienai, kuomet skamba bažnyčios varpai, tai ir ežere atsiliepia. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] ms78e2sb3elxqaqbpwqwetw3sblicg7 0 4819 14287 10841 2026-09-25T11:41:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14287 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nuo Babtų keturi varstai į vakarus girioj, Karalgiriu vadinamoj, yra Beržoto kalnelis. Jis turi maždaug dešimtinę pločio. Pro jį teka upelis Strebukas. Beržotas aplinkui apaugęs medžiais taip tankiai, lyg, rodos, jie tą kalnelį saugotų nuo kokių priešų. Jo viršūnėj betgi nėra nė vieno medžio. Apie Beržotą yra daug jau nuo senų senovės kalbama. Sako, jame esąs paskendęs karalaitės Bonos miestas. Mat karalaitė, kuri valdė miestą, negerbė burtininkų. Būdavo, kai į karalaitės miestą ateidavo burtininkai, tai karalaitė liepdavusi jiems išsinešdinti, iš kur atėję. Toks pasielgimas jiems labai nepatikdavo, ir jie varomi žadėdavo atsilyginti. Kartą karalaitė surengus didelę puotą. Susirinkus svečiams, puoton atėjo burtininkai. Karalaitė senu papratimu paliepė jiems išeiti. Burtininkai išeidami prakeikė miestą ir visus to miesto gyventojus. Prakeikdami miestą, burtininkai sakė, kad tol miestas bus nugrimzdęs, kol kas neprižadės karalaitės vesti. Praslinkus daug laiko, žmonės buvo visai užmiršę, kad ten būta garsaus miesto, karalaitės Bonos sostinės. Kartą piemenys ganė gyvulius. Kada saulė jau buvo patekėjus ir skleidė spindulius, jie pamatė miestą keliantis aukštyn tame pat Beržote, kur neauga joks krūmas. Piemenys nusigandę nežinojo, kas daryti. Vieni norėjo bėgti tolyn, bet kiti sudraudė. Žiūrėdami toliau, piemenys matė puikiausius rūmus, bažnyčias, kurie, jiems bežiūrint, iškilo aukštyn ir pranyko. Reginiui pranykus, jie ėjo pažiūrėti ant kalno, bet nieko nerado. Kaip anksčiau buvo žolė sužėlus, taip ją ir rado. Piemenims parginus namo ir papasakojus, žili seneliai prisiminė ir papasakojo apie burtininkų prakeikimą. Kas dešimt metų iškyląs iš kalno miestas, bet kol žmonės pribėgą, viskas pranykstą, ir jie nieko neberandą. [[Kategorija:Padavimai]] as83nkuc89bama5qq50u51gr5g62gmb 0 4820 14480 10842 2026-09-25T11:50:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14480 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seneliai pasakoja, kad kur dabar yra Šepeta, buvęs didelis ežeras, o prie ežero stovėjusi bažnyčia. Kartą ta bažnyčia tik šlamokšt ežeran ir paskendo. Su visais žmonėmis paskendo. Kartais Velykų rytą bažnyčia išsikelia. Jeigu kas suspėtų į bažnyčios zakristiją įbėgti ir paskambinti, tada bažnyčia daugiau nebeskęstų ir žmonės, kurie yra bažnyčioje, būtų išgelbėti. Nors daug kas matė išsikėlusią bažnyčią, bet iki šiol dar niekas į bažnyčią neįėjo: arba nesuspėjo, arba bijojo. Kartą Velykų rytą iš Šalnakandžių pro Pašepetį ėjo moteris Ji pamatė iš Šepetos išsikėlusią bažnyčią, o aplinkui bažnyčią einančius žmones. Tada ji bėgčia, bėgčia į Kupiškį, nubėgo pas kleboną ir jam papasakojo, ką mačiusi. Klebonas jai pasakęs, kad reikėjo tuoj įeiti į bažnyčią ir paskambinti, – tada bažnyčia būtų nebeskendusi, o dabar – ir vėl nugrimzdo ežeran. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] g26weswqjydhkjiq5v9oz75bjavhkkj 0 4822 14514 10868 2026-09-25T11:52:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14514 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vienuoliktame kilometre nuo Šiaulių miesto į šiaurę pakelėje stūkso gražus aukštokas kalnas, Pilimi vadinamas. Tai yra Jurgaičių piliakalnis. Visas kalnas pilnas kryžių kryželių. Senovėje Jurgaičių piliakalnis turėjęs didelės reikšmės kaip apsigynimo ar šventa vieta. Ir dabar žmonės kalną laiko šventu. Taip kokiai sunkiai ligai ištikus, žmonės daro įžadus pastatyti kalne kryžių ar patį kalną aplankyti, pasimelsti. To krašto žmonės pasakoja daug atsitikimų, kad ligoniai per įžadus atgavę sveikatą. Išgiję žmonės stato kalne kryžių, kurių kalne jau yra trys šimtai. Žmonės įvairiai pasakoja apie tą kalną. Iš tų pasakojimų aiškėja du dalykai. Kad kalnas senovėje buvęs nuo priešų apsigynimo vieta ir kad kalne yra palaidota daug žmonių. Todėl garbinga vieta. Dabar pasakojama, kad kalne esanti bažnyčia užversta. Vienas devyniasdešimties metų senelis Vincas Lukošaitis iš Jurgaičių kaimo (jau miręs) net šitokį atsitikimą yra pasakojęs. Jis, jaunas būdamas, vieną Velykų rytą ėjęs į Meškuičių bažnyčią. Eidamas pro Pilies kalną, išgirdęs skambučiais skambinant lyg per procesiją. Pažvelgęs pamatęs nuo kalno ateinant prisikėlimo procesiją. Apėjusi apie kalną tris kartus, procesija vėl suėjo į kalną ir nė žymės nebuvę. Tik gražiai ant kapų žolė žaliavo kaip žaliavusi. Vincas Lukošaitis, nuėjęs į bažnyčią, pasakė amžiną atilsį už klajojančias sielas. Žmonės meldžiasi ant piliakalnio ir eina aplink jį keliais, prašydami Dievo užtarimo toms sieloms, kurios kalne yra. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] nub4yltduthqhn41fizla790a8qdw2r 0 4823 14640 10869 2026-09-25T11:58:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14640 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Padeimų laukuos, Labguvos paviete, šalia Deimės upės pievų, riogso apie keturiasdešimt penkias pėdas išsikėlęs, viršuj keturkampiai per šimtą žingsnių ilgas ir platus Pilgarbis. Ant vidurio yra apie penkias pėdas gili duobė su akmenais; tos dugną senovėj nei su dviem apvynkartėms** neprisiekdavę – čion esąs dvaras nugrimzdęs. Kartą apie minėtąją skylę vaikams beuogaujant, iš jos didelių ir mažų žmogiškų pavidalų išėję. Taip vėl vienam žaidikui bei jo vaikinui vakare kalną praeinant, panelė šalia stovėjo ir vadinos jį į vidų žaist. Ji tuoj duris, kurios vakarų pusėj prie kelio esančios, atdarius, o įėjus tą tamsybę žiburiais pravarė. Bežaidžiant pradėjo panelė šokt. Tai prie jos ir kita panelaitė, taip jau visai juoda, prisidraugavojo. Jam dainų ir giesmių pažaidus, paneli dvi, dėkodamos jam ir jo sūnui už žaidimą, vyžas, kurias juodu išsiavę buvo, pilnas ąžuolinių jau sudžiūvusių lapų prikimšo. Iš kalno išėjus, vaikinas pasipiktinęs lapus laukan išmetė. Prieš namus senojo žaidiko šniūrelis, kuriuo savo vyžas sujungęs buvo, iš sunkumo pertrūko, kadangi visi vyžose esą lapai į aukspinigius pavirtę buvo. Sūnus, tai matydamas, nusigando lapus išmetęs – jo vyžose vos pora užsilikusių lapų, taip jau į auksinus pavirtę buvo. Vyrams Velykų pasninke šalia Pilgarbio beariant, išgirdo jie balsą: – Liže, Liže, eikš pyragų kept. Viens artojų prašė: – Na, tai kepkit ir man. Kai jie popiet vėl art išėjo, tai buvo ant to drąsiojo noragų sikė*** pyrago uždėta. <small> <nowiki>*</nowiki> Žaidikas – muzikantas; žaisti – groti.<br> <nowiki>**</nowiki> Apvynkartė – apynių kartis, virptis.<br> <nowiki>***</nowiki> Sikė – plokščias pyrago kepalas. </small> [[Kategorija:Padavimai]] fzpm4ulzbrzs18bqh0hyhfbvsyu9w4s 0 4824 14486 10870 2026-09-25T11:50:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14486 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nuo Šiaulių ant Gruzdžių šalia kelio yra sodžius Luponiai. Vidury sodžiaus yra už trobas ir visus medžius aukštesnis kalnas, vadinamas Luponių kalnu. Netoli kalno yra nedidelė upelė ir ta vadinasi Luponė. Tas Luponių kalnas ir šiandie (1889 metais) tebėra. Matomas daiktas, jog buvo piliakalnis, nes abu galai aukštesni. Jo pamatai užima trijų pūrų sėjimo vietą, o ant viršaus pasėja pūrą javų. Pas vieną gaspadorių tarnavus nedidelė piemenėlė, o rudenį nesugebėjusi javų kulti, už tai gaspadorius supykęs ir išmetęs ją iš klojimo pro duris laukan. Paskum žiūri – tos mergičkos nebėr. Ir nebėr visas tris dienas. Po trijų dienų atsiradus. Klausia: – Kur tu buvai pražuvus? Ši sakanti: – Luponių pilelėj buvau. – Tai kaip tu ten nuėjai? – Gi kai mane gaspadorius išmetė iš klojimo, aš verkiau, tai atėjo toks ponaitis ir nusivedė mane. – Tai ką tu ten dirbai? – Gi pristatė riešutų malt – nepamaliau, statė žvirgždų grūst – nepagrūdau, ir paleido mane. – O daugiau žmonių ten ar yra? – Yra daug: vieni grūda, kiti mala. Kitą kartą ten girdėdavo ir gaidį giedant tam Luponių kalne. Sakė mano tėvas. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] 97z5cvw40a1zr8kxwnky2vcrugdlz7x 0 4825 14464 10878 2026-09-25T11:49:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14464 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Liškiavos pilis stovi ant kalnelio prie Nemuno, netoli Liškiavos miestelio. Kalba žmonės, kad iš Liškiavos pilies eina žeme ola į Kubilnyčios pilį. Žmonės vaikščioję tomis olomis, radę stiklines duris ir atsidarę tas duris rado didelį kambarį. To kambario sienos buvo auksinės. Ten sėdėjo ponas už stalo ir viduryje kambario šuo tupėjo, tik jie nebuvo gyvi. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] l35zgxqm6igwz34owr5tsz92j25tppu 0 4826 14592 10879 2026-09-25T11:55:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14592 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šis piliakalnis yra Vadagų kaime, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Piliakalnio rytų pakraščiu teka vandeninga upė Varduva. Iš vakarų pusės atiteka nedidelis upelis, kuris, pritekėjęs pietinį piliakalnio kraštą, susisuka ir teka į šiaurę taip, kad piliakalnis yra tartum pusiasalis. Piliakalnis yra neaukštas. Iš trijų pusių sunkiai prieinamas, iš ketvirtosios, pietų pusės, ateina takas. Tos apylinkės gyventojai pasakoja, kad prieš tą piliakalnį buvęs dvaras. To dvaro ponas ant to piliakalnio buvęs pastatęs pilį. Vėliau nežinia kokiu tai būdu tas dvaras dingęs, palikusi tik viena pilis, o paskui ir ta buvusi sugriauta. Po pilies išgriovimo giliai žemėje giedodavo gaidys. Jis giedodavo naktį ir dieną dvyliktą valandą. Gaidžiui nustojus giedoti, ėmęs verkti vaikas. Vaikas verkdavęs tik naktimis ir dar ne kiekvieną naktį. Dar vėliau, kada viskas nutilę, žmonės užmiršę baidymus, ėmė laidoti bulves. Kartą vienas žmogelis, veždamas bulvių vežimą, ėmęs ir įgriuvęs giliai į piliakalnio dugną. Čia jis pamatęs didelę salę, jos vidury stalą, apie kurį sėdėję labai gražūs, bet suakmenėję žmonės. Paskui tas žmogelis nė juste nepajutęs, kaip kalno viršuj atsiradęs. Tą savo atsitikimą papasakojo žmonėms. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] qwjzk2glc3h2kp9i86ffxg0bfjespsc 0 4827 14323 10880 2026-09-25T11:43:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14323 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Tamoviškių kalnas apie 1810 metus ūkininkui Kriugeriui priklausęs, kurio giminė dabar visai išmirus. Tuokart to ūkininko viena karvė vakarais, prieš namon ginimą, prapuldavus ir po valandos visai išmilžta pareidavus. Su laiku jie pastebėję ją vis į tą kalną įeinant. Ūkininkas, matydamas iš jos naudos neturėsiąs, su kaimynais todėlei pasitaręs, apsiėmęs ją už šešis dolerius parduot. Kitą vakarą karvė vėl prapuolus. Jau išmilžta namon pareidama, ji ant rago pririštą maišelį su meilytais* šešiais doleriais parnešus. Tai ūkininkas tuos nusiėmęs pasilaikęs. O kitą vakarą karvė vėl į kalną įėjus ir daugiaus neparėjo, ir nei viens daugiaus jos nematė. <small><nowiki>*</nowiki> Meilytas – geidžiamas, norimas.</small> [[Kategorija:Padavimai]] t0g9r2jqq77qu958ley1a0jt6qd6qaw 0 4828 14540 10881 2026-09-25T11:53:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14540 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Naujamiesčio valsčiuje yra mažas Upytės miestelis, kadaise buvęs pavieto miestas. Netoliese nuo to miestelio, mažne už varsto, yra kalnas, kuris ir šiandieną vadinamas Čičinsko kalnu. Mat prieš kokius tris šimtus metų gyvenęs vienas dvarponis – Čičinskas. Baisus tai buvęs žmogus. Jisai liepdavęs žmogui lipti į medį ir kukuoti, o patsai šaudavo į jį. Užėjus kokiam padūkimui, patikęs moterį, perskrosdavo peiliu vidurius. Net vietinis kunigas dideliai jo bijodavęs ir sekmadieniais tolei neidavo mišių, pakol jis neateidavo į bažnyčią. Vieną kartą sekmadienį jisai, paėmęs eglės šaką, ant jos raitas įjojo į bažnyčią. Pamatęs kunigą jau belaikantį mišias, iš piktumo šovė į jį. Paskui išbėgęs lauk ir taikydamas aukštyn sakąs: – Dabar pažiūrėsiva, katras mudu vyresni! Už tokius baisius nežmoniškus darbus jis buvęs nubaustas: pirmą dieną Kalėdų jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo į kalną. Jo kūną žemė nepriimdavus: kai tik pakasdavę, tai vėl rasdavę ant viršaus. Taigi jį paskui laikydavę spintoje ir juomi gąsdindavę mergaites: jo kūną nešiodavę po vakarėlius ir juomi gąsdindavę. Tik užėjus sukilimo metams, jo kūną nežinia kur padėję; mat nuo to meto jis kažin kur pražuvo. Vienas siuvėjas, kaip sako žmonių padavimas, yra buvęs Čičinsko kalne. To siuvėjo pavardė – Debeikis. Jis jau yra miręs, bet jo vienas brolis Naujamiestyje ir dabar tebegyvena, eina ubagais. Tas siuvėjas dideliai norėjo žinoti, kas ten yra tame kalne. Vieną kartą pavakare jis, laidyne, žirklėmis nešinas, ėjo pro Čičinsko kalną namo. Jis užlipo ant to kalno ir atrado tenai senelį. Tas senelis paėmė siuvėją už rankos, ir prieš jį tuoj atsidarė durys. Jisai nužengė į kalną. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare, kaip verda ir taip toliau. Kad parodytų ženklą kitiems, kad siuvėjas tikrai buvęs tame kalne, tas senelis nuardė nuo jo visus drabužius, palikęs tik marškinių apykaklę ir juosmenį, o paskui paleido visiškai nuogą namo. Siuvėjas parėjęs namo varstą kelio, vienoje rankoje laikydamas rožančių, kitoje – škaplierius, nes jam rodėsi, kad pilnas kelias žmonių. Jo žirkles ir laidynę ant rytojaus radę net medžio viršūnėje. [[Kategorija:Padavimai]] fha72ih3702se1848uy7wvqnbe0oguc 0 4830 14442 10890 2026-09-25T11:48:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14442 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį. Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo. Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį. Ji su naščiais, su kibirais ir atsiradusi ant mėnulio. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 5eqsj1z2x4wcz2jyy2o4mvhjzzgj5ya 0 4831 14436 10891 2026-09-25T11:48:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14436 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ant mėnesio tai boba stovi išsikėtusi su vandenio nėšiais. Mat kai ponas dievas, sukūręs žmones, ėjo per pasaulį, tai užklydo ir į mėnesį. O ten mat tokie dideli kalnai, kad dievas pavargo ir atsisėdo pasilsėt. Tuo laiku užėjo boba su vandenio nėšiais ir eina pro šalį. Ponas dievas ir prašo: – Bobutėl, duok atsigert, labai trošku. O boba kaip boba – ne tik kad nedavė gert, bet pradėjo dar rėkt: – Kas aš tau – tarnaitė ar kas?! Nešiosiu aš čia visiems vandenį! Gali gert iš šulinio! Paslūgočiai visi šikt išėjo. Dievas tada tik peržegnojo ir nuėjo, o ta boba kaip stovėjo išsikėtus su nėšiais, tai taip ir atliko. Užtat ji stovi ir dabar ir stovės lig teismo dienos. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] j19v18rzl2rwo6etwy8aonn25ta7b67 0 4832 14330 11400 2026-09-25T11:43:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14330 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje ganė du broliai avis. Vieno vardas buvo Kainas, o kito Abelis. Jie vieną kartą susipyko. Tada paėmė Kainas ir užmušė Abelį. Grįžo Kainas su banda avių namo, o tėvas klausia: – Kur yra Abelis? Kainas atsakė: – Aš užmušiau. Tada tėvas prakeikė sūnų ir pasakė: – Kad tu po mirties nešiotum savo brolį ant pečių po mėnulį! Užtai ant mėnulio ir dabar matosi tamsūs ženklai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] lji07r5wncn7esrw2i2qlz0nhrbpans 0 4833 14338 10893 2026-09-25T11:43:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14338 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Velnias padėdavo Kardickui visus darbus nudirbti – jis norėjo Kardicką pas save pasiimti. Kardickas užduodavo velniui labai sunkius darbus – jis vis tiek padirbdavo. Pritrūko darbų Kardickas, velnias paėmė jį ir nešė. Kardickas ėmė giedoti šventą giesmę: <br><poem> :::Karaliene maloninga, :::Kalvarijoj stebuklinga... </poem><br> Velnias metė Kardicką – ir jis pasikorė ant mėnesio. Ir šiandien Kardickas žiūri nuo mėnesio į žmones. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] e07lkdld5r4yx6azkdtotcheaxnl55f 0 4834 14320 10894 2026-09-25T11:42:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14320 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniai, labai seniai žemėj buvo labai didelė sausra – išdžiūvo visas vanduo. Žmonės nebeturėjo ko atsigerti. Vieną naktį iš namų išėjo mergikė su samčiuku vandens savo sergančiai motinai parnešti. Ėjo ėjo, nuvargo ir atsigulusi užmigo. Atsibudusi mato – samčiukas pilnas vandens. Ji tą vandenį norėjo nešti motinai – tekina lėkė ir užkliuvo už šuniuko. Šuniukas gailiai sucypė, ir mergikei pagailo jo – pagirdė vandeniu. O kai mergikė paėmė samčiuką, tas iš medinio pavirto į sidabrinį. Mergikė parnešė vandens ir padavė motinai, o motina sako: – Aš jau greit mirsiu, gerk tu pati. Tuo tarpu į trobą įėjo pakeleivis žmogus ir paprašė atsigerti. Mergikė davė jam atsigerti, pati negėrusi. Samtelyje rados septyni dideli deimantai, iš jų pasipylė skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilo į viršų, į dangų, ir pavirto žvaigždynu. Dabar tą žvaigždyną vadina Samteliu, arba Grįžulio ratais. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] pjjmfrefx5gxzndcrq5nj6stj8y0ztq 0 4835 14505 10895 2026-09-25T11:51:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14505 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Vieną kartą Marija sijojo miltus. Marijai išėjus laukan, velnias įlėkė į vidų ir pavogė sietelį. Sugrįžusi Marija, neradusi sietelio, pradėjo visur jo ieškoti ir atrado sulankstytą po lovą. Tada Marija sietelį įstatė į dangų, ir iki šios dienos tas sietelis yra danguje, vadinamas Sietynu. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] p68cblmnk49kqzmfdqtkq1dfy6xncb2 0 4836 14475 10896 2026-09-25T11:50:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14475 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] r2pk95qt4dlnhr6n8s0hr43u5klb90p 0 4837 14390 10897 2026-09-25T11:46:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14390 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų viešpatavo du dievu. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjį dievą, idant tas atneštų jam tą žemę. Antrasis dievas buvo neužganėdintas, kadangi jis, kaipo jaunesnysis, turi tarnauti pirmajam dievui. Todėl nuėjo ir, suradęs tą žemę, iš pykčio suvalgė didesniąją dalį, o dievui parnešė visai mažai. Pirmasis dievas paėmė tą žemę ir pradėjo barstyti. Ant vandens. Žemė ėmė brinkti ir stiprėti. Tuo pačiu laiku pradėjo brinkti suvalgytoji žemė antrojo dievo viduriuose. Šis iš skausmo pradėjo bėgioti po visą žemę ir vemti be jokios tvarkos. Kurioje vietoje daug išvėmė, tenai pradėjo augti dideli kalnai, o kur mažiau – tenai mažesni kalneliai, o kur visai nevėmė – ten žemė pasiliko lygi. Iš tos tai priežasties mūsų žemė nelygi. Vandenų labai daug liko neužsėtų, nes neteko žemės. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 34t256esy8kowwaq543q36ocvlzg5hm 0 4838 14549 10898 2026-09-25T11:53:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14549 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo – ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, – Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt – pradėjo burnoj augt. Tai jam dievas irgi liepė sėt. Na, anas pasėjo, ir iš jo sėklos pasidarė bala. Paskui, kai aniuolai nusidėjo dievui ir juos išvarė iš dangaus, anys, iš dangaus išeidami, klausė dievą: – Kur mums dėtis? – Eikit ant tos žemės, kurią jūs sukūrėt, – pasakė dievas. Tai velniai ir būna balose. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] p2phgiz4k95f6w2ual194lgiwdpuv9h 0 4839 14336 10899 2026-09-25T11:43:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14336 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus. O kada sugrįžo iš vakarų į rytus, visą žemę apvaikščiojęs, pradėjo žemę kasti su kastuvu ir ardyti dėl savo maisto. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8w8mmn87ugh7rf7rx2wj528wtj98w6j 0 4840 14607 10900 2026-09-25T11:56:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14607 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio puikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumuliavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] alzi6nna8mwlchrxv7crc5jafsyx487 0 4841 14515 10901 2026-09-25T11:52:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14515 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Buvo Spjudas – žmogus milžinas. Vaikščiojo jis apie laukus, ir kur tik rado blogą žemę, ten spjaudė. Ir darės iš tų seilių akmenys. Ir jie vis augo ir augo. Dievas išvydo tai ir užleido šalną, kad akmenys neužkariautų pasaulio. Ir tada jie daugiau jau neaugo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 4av56fm16cvcta06po73z1d1kpnvrlu 0 4842 14354 10902 2026-09-25T11:44:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14354 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Boba sako, kad akmenys augo. Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo. Paskui gyveno tokie žmonės. Ir jie buvo tokie stebuklingi, šventi. Ėjo nėščia moteriškė ir nešė savo vaiką, ir nusgurino koją (basi vaikščiojo). – Tai, – sako, – kad jūs daugiau neaugtumėt ant vietos! Ji susikruvino pirštą ir apkruvino akmenį. Todėl, sako, būdavo vis raudoni akmenys, kaip kruvini. Ir nuo to laiko akmenys nebeauga. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8elv2kz7so1kooasoj1p917aq8ocwyl 0 4843 14535 10903 2026-09-25T11:52:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14535 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] naeayw7x99e57k2altvyx3w021rbtd1 0 4844 14455 10904 2026-09-25T11:49:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14455 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Nojus mėgdavęs įsigerti ir daug statinių arielkos turėjęs. Kartą didžiausios statinės lankas pusiau pertrūko ir pasikėlė į dangų. Nuo to karto ir matome danguje spalvotą Nojaus statinės lanką – vaivorykštę. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] gt2r8ahw185ayeiy0pdc6mgoa447vj4 0 4845 14575 10905 2026-09-25T11:54:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14575 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno du seniai ir turėjo daug žemės. Kartą jie susipyko dėl ežios, skiriančios jų daržus. Ir pradėjo bartis. Vienas senis bardamasis pūtė vėją, o antras šnypštė vandenį. Supyko saulė ant šių senių už tokį jų barnį ir nustojo šviesti. Ir dabar visada, kada tik šie seniai pradeda bartis, saulė pasislepia už debesų, o tada pučia vėjas ir lyja lietus. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] rqdhew89492qr25inw9jy43jqt4i86p 0 4846 14408 10906 2026-09-25T11:47:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14408 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas paliko šventam Petrui tvarkyti orą. Kadangi dievas kalbėjo lenkiškai (buvo ponas), o šventas Petras buvo iš mužikų ir nemokėjo lenkiškai, išėjo didelis nesusipratimas. Dievas pasakė šventam Petrui, kad jis duotų lietaus tuomet, kuomet žmonės „prosic“ (prašo), o Petrui pasirodė, kad kuomet „kosic“ (pjauna). Todėl kai tik pradeda žmonės šieną pjauti, šventas Petras ir duoda lietaus. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ih3zakzwf6yhv7zeeqkdezj3rv6v83c 0 4847 14617 10907 2026-09-25T11:56:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14617 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame. Kartą dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum. Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] f8jbpvyf4fp9pz3jkh3v40p003l0hdl 0 4848 14611 10908 2026-09-25T11:56:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14611 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio.“ O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau pasitraukė. O dievas, radęs taip padaryta, pašaukė jį prie savęs sakydamas: – O ką tu čia dabar padarei? O tas sako: – Vai, dieve, aš gerai padariau, nes kad jis, žmogus, sveikas gyvens pasauly, tai tave suvisu užmirš. O dievas sako: – Kaip tai gal būti? – O tai yra: kiek čia yra mano subadymų, tai jis turės tiek ligų, sopulių, vargų ir bėdų. O per tuos kentėjimus atmins tave. Bet dėlto liepė anam dievas užlipyti subadymą ir užteplioti visą suadymą, kad taip būtų dailu kaip buvo. Bet tasai Liucius lygindamas tiktai paviršiuj užtepliojo, o visą nešvarumą, skyles iš viršaus į vidų suglostė. Taip ir šiandien yra: vidury kūno to nešvarumo užlyginta, kur subadytos vietos buvo, tai ir ligų kuo daugiausia yra kūno viduriuose. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 3wwd59p58wk4k5z2vx7siilkhf0iw0d 0 4849 14324 10909 2026-09-25T11:43:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14324 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą – patinėlius ir pateles – ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo Adomo, ir jis nusprendė ir Adomui sutverti draugę, panašią į jį. Dievas, užmigdęs Adomą, išlaužė jam šonkaulį, rojaus upelyje gražiai nuplovęs, padėjo ant akmens, kad pradžiūtų, o pats, atsisėdęs ant pievutės, klauso rojaus paukštelių gražiausių čiulbėjimų, gėrisi rojaus gėlelių žiedelių puikiausiais kvapais. Saulutei kaitinant, dievas pradėjo snūduriuot, gal net ir užmigo. Kur buvęs kur nebuvęs, atbėgo šuva, užuodęs kaulo kvapą, ir prišokęs griebė džiūstantį šonkaulį. Dievas tuo tarpu prabudo, griebė šunį, bet suspėjo nutverti tik už pat uodegos galo. Šuva persigandęs visu smarkumu šoko – ir uodegos galo oda nusinėrusi liko dievo saujoje. Dievas pyktelėjęs tą šuns uodegos galiuką metė žemėn, sakydamas: – E va! Tik strakt jauna, graži nuoga mergina. Dievas pamatęs net šyptelėjo. Paėmęs Ievą nuvedė ir dovanojo Adomui, kad jam būtų linksmiau, kad jis rojuje nenuobodžiautų. Ir ligi šių laikų moteryse yra liekanų to šuns uodegos kraujo. Jos prie vyrų glaudosi, meilinasi kaip šuneliai ir loja kaip tikros kalės. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] makyjdbj5htxon46mkuymh2ul02wjzx 0 4850 14454 10910 2026-09-25T11:49:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14454 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Adomas turėjo dvylika sūnų ir vieną dukterį. Tie sūnai negalėjo ja pasidalyt – visi norėjo vesti. Tai paskiau Adomas paėmė, užvertė dvylika kubilų ir pakišo po jais gyvatę, lapę, ožką, avelę, karvę, povą, varną, pelėdą, kalytę, lakštingalą, šarką ir tą savo dukrą. Ir paskiau visi ėjo prie tų kubilų atverst, kam teks ta dukra. Visi atsivertė ir visi rado merginas. Užtatai yra visokių moterų – kaip tie užversti gyvuliai: viena graži kaip povas, kita dainuoja kaip lakštingala, dar kita gudri kaip lapė – ir visokių. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] b1lurqkdnavuxccmpz5hptmyr71ryv8 0 4851 14440 10911 2026-09-25T11:48:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14440 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kol Adomas su Ieva buvo rojuj, jiems nereikėjo rūbų. Jų kūnas buvo apdengtas tokiu rūbu kaip mūsų nagai. Bet kai nusidėjo, liko nuogi. Atminimui tų rūbų liko mūsų nagai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 2rxb0gqg0g9e92q9kjd80qm7zthlcj2 0 4852 14573 10912 2026-09-25T11:54:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14573 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai Adomas nuėjo pas dievą skųstis, kad Ieva neklauso, tai dievas jam brūkšt pirštu apie nosį, apie barzdą – išaugo barzda ir ūsai. Kai nuėjo, tai Ieva iš tolo bijo Adomo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6kacxw112tgb6s94fmp9kjzlv2ixx8o 0 4853 14571 10913 2026-09-25T11:54:39Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14571 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas ėjo su Petru ir Povilu ir užėjo pas žmones nakvynės, ten buvo labai girtuoklis vyras. Žmona sako: – Priimčiau nakvynėn, bet nėra vyro, turbūt kur geria karčemoj, kai jis ateis, tai dar mane apkuls, ir jus kartu. Bet dievas su Petru ir Povilu sako: – Tai nieko – mes vis tiek nakvosim. Ir pasiliko. Juos paguldė visus tris į vieną lovą. Vyras grįžo girtas, pradėjo mušti žmoną, bet žmona pasakė: – Cit, svetimi žmonės pas mus nakvoja. Vyras apsiramino, pavakarieniavo ir nuėjo miegot. Ir taip liko. Rytą jie atsikėlė anksti ir išėjo. Tai Petras su Povilu ir sako dievui: – Dieve, – sako Petras, – kodėl negali duot moterim teisę – vyras toks girtas atėjo ir primušė ją, tokią gerą širdingą moterį! Paskiau kitą naktį jie vėl nuėjo nakvynėn. Ten namie rado vyrą su vaikais verdant vakarienę. Prašosi nakvynėn. Vyras ir sako: – Aš tai priimsiu, bet mano žmona labai pikta. Dievas sako: – Tai nieko. O Petras susijuokė, galvoja: „Nors kartą moteris turi teisę.“ Ir jie atsigulė vienon lovon. Atsigulė ir miega. Atėjo šita moteris, pradėjo bartis ant vyro: – Kodėl vakarienė atšalus? O Petras vis džiaugiasi. Jis iš krašto miegojo. Ir pradėjo vyrą žmona mušt su kočėlu. Jį pamušus sako: – Daviau vienam, dar duosiu kitam. Ir pradėjo mušt Petrą. Paskiau pailsėjo. O Petras sako: – Leisk, dieve, mane į vidurį. O ji pasėdėjus sako: – Daviau kitam, dar duosiu ir trečiam. Ir vėl Petrą mušė – antrą iš eilės. Ji paskiau vėl pailsėt atsisėdo, o Petras: – Dieve, leisk mane prie sienos gulti. Petras ir atsigulė prie sienos. O ji sako: – Daviau trečiam, dabar duosiu ir ketvirtam. Ir vėl Petrui davė su kočėlu. Tada jau atsigulė, iki ryto miegojo. O jie, kai atsikėlė iš ryto labai anksti, išėjo į lauką, sako Petras: – Dieve, neduok moterim daugiau teisės, tegul būna kaip buvo. Dabar taip ir yra: kur tik jos teisė, ten ir nėra tvarkos. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] rdqcqvdrsvhe80qg8i12d8odlt1mi38 0 4854 14372 10914 2026-09-25T11:45:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14372 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ėjo dievas, senelis koks ėjo. Ir moteriškė pjauna rugius. – Padėk Dieve! – Dieve, užmokėk! – Parodyk dabar man, žmonele, kelią. Ji sako: – Aš neturiu laiko – man reikia rugiai pjaut. – Na, gerai, kad tau rugiai reikia pjaut, tai pjauk. Tada eina – šienauja vyriškas. – Padėk Dieve! – Dieve, užmokėk! – Prašau labai, būkit geri – parodykit man kelią. Šitas žmogus, sako, pasidėjo dalgį ir parodė šitam seneliui, kur eiti. Na tai, sako, moteriškė – ji dirba dirba, ir negali pabaigti tų savo darbų niekada. Užtai, kad dievui kelio neparodė. Ė vyriškas – jis savo atkruta, kas jam reikia, – jis išeina ir pasėdi, jis laiko visada turi. Ir užtai jam dievas taip davė, kad jis parodė dievui kelią. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] feknk4qmm8dy9sgmoua09o8qjlxd705 0 4855 14314 10915 2026-09-25T11:42:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14314 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Sunku moterims gimdyt. Tai jos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku. Ot, priėjo laikas vienai moteriai gimdyti. Ji serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto susirietęs. Vadinasi, Motiejus kaltas. Tada ir žmonės pamatė, kas kaltas. Ir jai pačiai buvo sarmata. Po to vėl dievą prašė, kad būtų paslaptis. – Jau tegu, – sako, – kentėsim mes pačios, bet tegul bus paslaptis. Tai nuo to laiko ir kenčia vienos moterys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] hne3fir5th9mlyrrk2c7pw74d9m5m64 0 4856 14384 10916 2026-09-25T11:45:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14384 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas moteriai davė vaikutį, tai sako: – Leisk, tegul jis eina kaip kumeliukas ar teliukas. – Nu, kaip aš, – sako, – tokį mažulį galiu leist. Nor kad vienus metus ant rankų palaikyt. – Tai, sako, – prašom ir laikyt iki metų. Užtai žmogus iki metų dažnai ir nevaikščioja. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fm56z8awv1fbwnse98qc6sua7cg8ee0 0 4857 14292 10917 2026-09-25T11:41:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14292 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kartą dievas su šventu Petru ėjo pasivaikščioti. Beeidami pamatė, kad velnias su boba pešasi. Dievas liepė Petrui perskirti. Petras skyrė, bet negalėjo, nes juodu buvo susikabinę į plaukus ir rovėsi. Petras nuėjo pas dievą ir pasakė, kad negali perskirti. Dievas dar liepė eiti ir perskirti. Nuėjęs skirti ir netekęs kantrybės, Petras, paėmęs kardą, nukirto abiem galvas. Atėjo pas dievą ir pasakė, kaip perskyrė. Tada dievas liepė eiti ir uždėti galvas. Petras nuėjęs uždėjo galvas ir per klaidą nepataikė: velnio galvą uždėjo bobai, o bobos – velniui. Todėl ir dabar sakoma, kad boba yra pasiutesnė už velnią. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] erw7bl2ttwueusy7v2uiht8izyll06p 0 4858 14487 10918 2026-09-25T11:50:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14487 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Adomas, išvarytas iš rojaus, sunkiai ir neturtingai gyveno. Vaikai maži, darbas sunkus, dar nei prietaisų jokių neturėjo. Vargo Adomas. Ieva vis rojaus raudojo, dirbti nemokėjo – nei verpti, nei austi. Taigi Adomo vaikeliai buvo beveik nuogi – kiekvienam vis ko nors stigo. Vienas turėjo kelnes, bet buvo be marškinių, kitas turėjo čebatus ir daugiau nieko. Neaptaisyti, ką ir sakyt, buvo Adomiukai. Dievas žinojo, kad žmonių giminė prasiplatino, bet dar vaikų nebuvo matęs. Taigi kartą jis nulipo žemėn, apžiūrėjo Adomo ūkį, trobas ir prašė, kad vaikus parodytų. Adomas, sarmatydamos savo suplyšusius vaikus rodyti, prašė dievą, kad vaikus rytoj apdabotų – šiandien nesą namie. Kitą dieną Adomas atrinko tik mažąją pusę vaikų. Juos nuprausė, sušukavo ir, atėmęs iš kitų rūbus, čebatus, marškinius, juos apvilko. Dar primokė, kaip su dievu pasisveikinti, kaip gražiai pakalbėti. O kitus vaikus nuogus, purvinus uždarė tvartan, kad dievas nepamatytų. Dievas apžiūrėjo aptaisytus Adomo vaikus, pagyrė gražų apsiėjimą ir jiems pažadėjo, kad visada bus laimingi, gerai aptaisyti, gardžiai pavalgę. Eidamas pro tvartą, dievas užgirdo baisų riksmą, muštynes. Atidarė tvartą – ir visi Adomo vaikai, dar labiau purvini, puolė iš tvarto. Dievas pažiūrėjo į juos ir sako: – Gaila man jūsų, kol jūs nebuvot, kai aš laiminau jūsų brolius. Jiems atidaviau visas dovanas, jums gi – nieko neliko. Grįžkit tvartan, varkit mėšluose ir būsit visą amžių alkani, suvargę, purvini. Nuo to laiko ir pasidarė dvejopi žmonės: ponai, kurie gerai gyvena, ir mužikai, kurie vargsta ir nieko neturi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] mybfm8edhfi69pv6s0mtdlct1doxekw 0 4859 14589 10919 2026-09-25T11:55:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14589 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žmogų iš molio nulipdė, o jau ponus iš geresnio ko. Užmaišė dievas kvietinės tešlos, atlėkė šuva ir suėdė tešlą. Tai dievas užsiširdijęs šunį už uodegos, kad duos į akmenį – iššoko Kaminski, į beržą – Beržinski, į guobą – Guobinski, į klevą – Klevinski. A „drobny szlachta“? Dievas pakratė šunio uodegą – ir išbyrėjo „drobny szlachta“. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] kph1wip550epxju168bro766wlco4h8 0 4860 14517 10920 2026-09-25T11:52:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14517 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą buvę labai daug ponų. Vieną kartą žmogelis pjaunąs javus, o penki ponai visi su kančiukais prisistoję stovį, barą ir mušą, kad skubintųs greičiau. Einąs senelis pro jų šalį. Tie ponai klausią: – Pasakyk, mums, senel, ką mes turim daryti, kad tas kaimo šmots mužiks nespėj mums duonos uždirbti, kad ir kaip mes jį raginam ir mušam? Senelis atsakęs: – Ot taip padarykit: jūs visi penki stokit prie darbo, o jis viens lai būn jūsų ponu, tai jūs geriau išsimaitinste. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 68g1f5ccad1q7ng7wxgnij7n3gpiort 0 4861 14547 10921 2026-09-25T11:53:32Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14547 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Velnias, pamatęs, kaip pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs: – Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti! Ir pradėjęs molį minkyti. Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs pondievs, apveizėjęs žmogystą ir taręs: – Užmiršai širdį įdėti, o pilvu du įdėjai savo žmogui. – Teryžties, – atsakęs velnias, – lai būn kad ir vokietis. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] p7hquef434o2785pyrl7b2dduf0x2k1 0 4862 14613 10922 2026-09-25T11:56:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14613 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas sukūręs žmogų ir gyvulius. Paskirstęs amžių po 40 metų – žmogui, šuniui, beždžionei. Dievas pavadinęs arklį ir sakąs: – Daviau tau keturiasdešimt metų amžiaus. Ar bus gerai? Arklys pagalvojęs ir atsakęs: – Tiek daug metų nenoriu. Ir taip įkyrės plakamam. Užteks man dvidešimt metų. Dievas jam paskyręs dvidešimt metų. Dvidešimt metų jam liko. Paskui pasikvietęs šunį ir sakąs: – Duodu tau keturiasdešimt metų. Ar bus gerai? Šuo pagalvojęs ir pasakęs: – Tiek daug metų nenoriu. Įkyrės šaltį, alkį kentėti, žmonėms vergauti. Užteks man ir dvidešimt metų. Dvidešimt metų ir vėl liko. Dievas jau turi keturiasdešimt metų likusių. Dievas pašaukęs beždžionę ir pasakęs: – Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkinta? Ji pagalvojusi ir atsakiusi: – Tiek daug metų ant žemės gyventi nenoriu. Užteks man ir perpus – dvidešimt metų. Dievui jau atliko šešiasdešimt metų. Jis pašaukęs žmogų ir sakąs: – Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkintas? Žmogus pasakęs: – Būsiu. Dievas sakąs: – Gal nori dar dvidešimt metų? – Pridėk. Dievas jam pridėjęs likusius arklio metus. Žmogus pasidaręs dar labiau patenkintas. Dievas pastebėjo, kad žmogui tinka metų turėti kuo daugiau, ir sako: – Imk dar dvidešimt metų. Žmogus sutikęs su džiaugsmu ir tuos paimti. Dievas atidavęs likusius šuns metus. – Gal dar nori dvidešimt metų? – Pridėk ir tuos. Dievas pridėjo likusius beždžionės metus. Užtat žmogus per amžių gyvena visokių metų. Lig keturiasdešimt metų gyvena kaip žmogus: dirba, pasilinksmina, pasivažinėja, linksmai pagyvena su žmonėmis. Pabaigęs keturiasdešimt metų, stoja gyventi arklio metus. Neberūpi jokie pasilinksminimai, išeigos. Tik dirba ir dirba. Ir taip dirba iki šešiasdešimt metų, kol jėgų turi. Nuo šešiasdešimt metų pasibaigia jėgos. Pradeda gyventi šuns amžių. Dirbti nebegali, o atsisėdęs loja ir loja tartum šuo, tuo vesdamas jaunesnius iš kantrybės. Ir taip amžių pragyvena iki aštuoniasdešimt metų. O kai jau baigia aštuoniasdešimt metų, lieka kaip beždžionė. Nebemoka ir su žmogumi kalbėtis, kur eiti, kur dėtis. Ir taip žmogus baigia savo gyvenimą. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6axcqaevgw3zcgryykbbavy1ktqybh0 0 4863 14432 10923 2026-09-25T11:48:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14432 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas dalijo visiems darbus. Giltinei sako: – Tu gausi eiti žmones pjaudama. Giltinė nusiskundė: – Ant manęs žmonės pyks. Dievas sako: – Sudėsiu priežastį. Užtat visada mirtis būna su priežastimi: jei kas užsimuša, jei kas paskęsta – nėra ko giltinės kaltinti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] nifuy3hhzz7m4sgp4xr57l8g9fngdwp 0 4864 14392 10924 2026-09-25T11:46:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14392 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va, šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas. – Ką, – sako, – darai? – Tvorą tveriu. – E kol’, – sako, – iš šiaudų? – E kam man, – sako, – aš jau mirsiu. – A tai tu, – sako, – žinai, kad mirsi? Sako: – Žinau. – Tai daugiau nežinosi, – sako. Ir nuo to žmogus nežino savo mirties laiko. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] dioq031vfzeo6jpmp75u9hoelf3qvl5 0 4865 14374 10925 2026-09-25T11:45:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14374 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kad Adoms, pirmą vagą išvaręs, nebūtų atgal atsižiūrėjęs, tai būtų žmonės turėję sotį. Bet kad atsižiūrėjo, pamatęs pilną vagą prikritusią visokių paukštelių ir gyvulėlių, pasakęs: – Tai neužteksiu tos vienos vagos, reik ir daugiaus praarti. Antrą išvaręs, trečią ir t. t. Užtai ir dabar kiekvienam vis rods daugiau ir daugiau. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] k1gugmqk4kxtlqlkshu23bdkd1fapxk 0 4866 14503 10926 2026-09-25T11:51:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14503 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Vieną kartą senovėje viena mergaitė meta audeklą ant tvoros, nes ji dar nežinojo, kas tie mestuvai. Eina pro šalį senelis ir sako jai: – Kodėl taip meti audeklą ant tvoros? – Kad aš nežinau, kaip kitaip, – atsakė mergaitė. Senelis parodė mergaitei, kaip padaryti mestuvus ir kaip su jais dirbti. Mergaitė pasidirbdino mestuvus. Kitą kartą eina vėl tas pats senelis pro tą vietą ir, užėjęs į gryčią, randa mergaitę metančią audeklą, bet jau ant mestuvų. Senelis klausia jos: – Kas tave išmokė pasidirbt mestuvus? – Aš pati išmokau, – atsakė mergaitė, nes ji nebepažino to senelio. Senelis tada, supykęs ant mergaitės, kad jo loskos nestojo, pasakė jai: – Ir dieną, ir naktį jūs neturėsit atilsio, dirbsit ir dirbsit. Kitą kartą eina senelis ir mato, kaip žmogus aria su šaka, pats ją traukdamas. Senelis sustojo ir pamokino žmogų. Kaip padaryt arklą, kad galėtų jį traukti arklys. Žmogus pasidarė arklą. Kitą kartą eina vėl senelis ir mato, kad tas žmogus aria jau arklu. Sustojo jis ir klausia žmogaus: – Kas tave pamokino pasidaryti arklą? – Ogi ėjo pro šalį toks senelis. Jis mane ir pamokino. Aš jo paklausiau ir pasidirbau arklą. Senelis jam pasakė po to: – Tu ir padirbsi, ir pailsėt galėsi. Taigi dėl to moterys neturi niekad poilsio, o vyrai padirbę gali ir pailsėti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] iwuo4bdl543aijnoqe32guzskhdncmb 0 4867 14310 10927 2026-09-25T11:42:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14310 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu meistro darbą, turėsiu išgauti paslaptį, kaip suvirinti geležį. Išbuvo metus ir kitus, o paslapties nesužinojo. Nustojęs vilties, metė kalvę, tik velniui sako: – Uždėsiu savo kalvę, viską moku dirbti, tau nebevergausiu. – O kaip bus su suvirinimu geležies? – Sugebėsiu ir tą padaryti. Po kiek laiko sutinka jį buvusis meistras ir klausia: – Kaip sekasi amatas? – Kuo puikiausiai. – Ir geležį suvirini? – Geriau už tave. – Turbūt smiltis barstai ant geležies? – Apsieinu ir be tų. Čia galvoja žemaitis: „Kad išsitarė apie smiltis, turbūt jos reikalingos geležiai virinti.“ Eina, mėgina – tikrai, geležį jos sutraukia: du gabalu kaip vienas pasidaro. Uždėjo kalvę, prisiėmė gizelių, išmokė tuoj amato. Ir velniai, darbo nebetekę, gavo pragaran išsikraustyti – kas prie anų eis, kad jau žmonės to amato pramoko. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] iahti5zepty9d87xck3kltvys70jhda 0 4868 14543 10929 2026-09-25T11:53:21Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14543 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dar pirmiau velnias užvis geriausius padargus vartojo. Kad niekur nebuvo žinomi dalgiai ir kiti geri įtaisymai, o jis nors vieną turėjo. Vieną kartą per šienapjūtę velnias pjovė šieną su dalgiu, o ponas dievas, kaip dalgio neturėjo, tai jis savo pievose su kaltu pjovė. Ponas dievas, matydamas, kad su kaltu nėr nė koks pjovimas, naktį užleidęs velniui saldų miegą, paėmęs jo dalgį, ir kuone visas savo pievas išpjovęs; potam dalgį padėjęs, kur buvęs. Velnias, kad gerai išmiegojo, atsikėlęs pamatė, kad ponas dievas kuone visą pievą išpjovęs, o jo dar tik gera pradžia. Tuoj velnias ir pradėjęs vadint poną dievą dalgį į kaltą mainyt. Ponas dievas ir atidavęs velniui kaltą, o nuo velnio paėmė dalgį. Kai abudu ėmė pjauti, ponui dievui vėl gerai einas. Taip ponas dievas kitą kartą tankiai apgaudinėjo velnią. O kad velnias kvailas, ir priežodis tą mums mena: „Kvailas kaip velnias.“ [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] faqlkfhyl3y4ft5fzlcik0owgfzq265 0 4869 14469 10930 2026-09-25T11:49:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14469 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas vaikščiojo po žemę, ir žmonės neturėjo kuomi pjaut rugių. Dievas ėjo, žmonių nebuvo lauke – ir įkišo pjautuvą pėdon. Atėjo žmonės, daboja pėdon – nežino, kas yra. Tai jie mušt lazda pėdą! [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] bv21x7km5ifgpwmr2ehczbpql9bxw6w 0 4870 14605 10931 2026-09-25T11:56:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14605 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Šventas Jurgis jojo, ir po arklio kojų žybtelėjo ugnis. Žmonės ėjo žiūrėti, kas yra. Rado titnagą, pradėjo į kits kitą skelti – ir pradėjo žybčioti. Ir vadino titnagą švento Jurgio pėda. Paskui visi jį skėlė ir gavo ugnį. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8cf8cuz2cezwj8fkqb9bt3o1d7q7eyc 0 4871 14527 10932 2026-09-25T11:52:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14527 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Eina sykį Kristus su apaštalais vieną vasarą, kada daug žmonių dirbo laukuose. O taip šilta diena buvo, taip šilta. Eina Kristus su apaštalais, žiūri, kad jaunas vaikinas guli pakrūmėj pavėsy. Tai apaštalai ir sako: – Ot, čia tai, matyt, tikras tinginys, ot, reikia paklausti kelio. Nu, reikia, tai ir klausia. – Ar gerai mes nueisime į tą miestelį, ir kuriuo keliu eiti? O tas tinginys tik koją pakėlęs ir sakąs: – Eikit anuo keliu. Nu ir nuėjo. Tai apaštalai ir sako: – Ot, tikras tinginys! Kristus su apaštalais paėjo toliau, žiūri – mergina taip dirba, sušilus visa, šlapia. Ir sako apaštalai: – Reikia paklausti jos kelio. – Nu, – sako, – parodyk mums kelią į tą ir tą miestelį. Tai toj mergina atbėgo, parodė kelią ir gerai nusakė, kad bus ten du keliai, kurio laikytis. Apaštalai ir sako: – Ot, čia tai darbininkė mergina! O ten tai tikras tinginys, kad net tingėjo atsikelti parodyt kelio. Kristus sakąs, kad tas vaikinas paims tą merginą už moterį. Tada apaštalai sako: – O, viešpatie, kokia neteisybė, kad šitam tinginiui tokia darbininkė! Tai Kristus atsakęs: – Kas būtų, kad abu tinginiai apsivestų, tai jų vaikai badu išmirtų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 5n5qyjvgy899195ue0yeoyqju31wwl3 0 4872 14296 10933 2026-09-25T11:41:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14296 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas dalijo poras. Visų stonų vyrams vis davė pačias, ir dar dvi moteriškos liko. – Tai dabar pakvieskit dvasininkus, – sako dievas. Kai pasakė dvasininkams, tai pirmiausia atėjo rabinas. Tai dievas davė pačią ir sako: – Vesk kiek nori kartų! Antras atėjo popas, tai jam dievas atidavė paskutinę moteriškę ir sako: – Duodu tau paskutinę pačią, ir kai šita numirs, tai kitos gauti negalėsi. O kai pasakė kunigui, kad eitų pačios paimti, tai anas tuo kartu gėrė arbatą, nesiskubino, bet ranka numojo ir sako: – Paspėsiu. O kai arbatos atsigėręs nuėjo pas dievą pačios, tai jau nerado nei vienos moteriškos. Todėl ir dabar katalikų kunigai nevedę. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] o2xextawndaxfmkf12tcadhezvy4ors 0 4873 14386 10934 2026-09-25T11:46:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14386 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Velnias pono dievo prašęs, kad jam tą žmogų atiduotų, kuris, burnos neprausęs, eina valgyti. – Ne, – ponas dievas sakąs, – aš tą tau atiduosiu, kuris nusiprausęs nesišluosto. Velnias ėjęs tokio ieškoti, bet niekur neapėjęs. Pamatęs: vienas, arklius ganydamas, burną prausias. Ėmęs jo arklius į žalą ginti – bene užmirš burną nusišluostyt. Pamatęs, kad jau arkliai arti žalos, bėgąs rėkdamas: – Tprus kur! tprus kur! – o čia su marškinių rankove tik braukiąs per burną ir braukiąs. Ir nusišluostęs. Taip velniui nieko ir neteko. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] q35593s5iyetomq6sirne98wuyjzyuc 0 4874 14519 10935 2026-09-25T11:52:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14519 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Po didžiausio tvano žmonės bijojo, kad ir vėl kada nebūtų tvano, tai susitarė pastatyt labai aukštą bokštą. Jeigu kada bus tvanas, tai sulips tan bokštan ir neprigers. Pradėjo statyt bokštą ir jau pusiau ar aukščiau buvo pastatę. Dievui nepatiko tas jų darbas ir sumaišė jų kalbas. Jei vieni prašė paduot vandenio, tai kiti suprasdavo, kad prašo akmenio. Akmenį ir duodavo. O jei prašydavo akmenio, tai paduodavo vėl nėr žinios ką. Ir taip kai anys nesusikalbėjo, tai bokšto ir nebaigė statyt. Bet nuo to karto prasidėjo visokios kalbos. Žmonės pradėjo kalbėt visokiom kalbom. O lig tolei žmonės visi kalbėjo tik viena kalba. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] av9lxh6u2jku258hvck2u8diqnk78gp 0 4875 14583 10936 2026-09-25T11:55:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14583 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau žmonės buvo vieno tikėjimo ir kalbėjo viena kalba. Jie susirinko ir sugalvojo pastatyt labai didelį bokštą ir per tą bokštą įlipt pas dievą dangun. Taip jie pradėjo statyt ir kalbėtis, ką veiks pas dievą. Tas bokštas buvo vadinamas Babilonas. Žmonės statė ir statė didesnį bokštą. Dievas, pamatęs tokias žmonių kvailas mintis, pasakė: – Jeigu jūs, nuodėmingi žmonės, nesimeldžiat į savo dievą, bet dar norit į jį svečiuos važiuot, tai jūs dabar pradėkit kalbėt dvylika kalbų ir turėkit dvylika tikėjimų. Tada žmonės negalėjo susikalbėt, nes visi kalbėjo kitokia kalba. Taip ir išsiskirstė žmonės po pasaulį. O nuo to atsirado daug kalbų ir tikėjimų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ogwv7k96hhqdr76q04rto77ke5swiop 0 4876 14541 10937 2026-09-25T11:53:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14541 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ponas dievas tvėrė tvartus, o velnias visokius gyvulius lipdė: juodus, negražius, stabalankius, neperskeltom nagom. Prisilipdęs, prisigniaužtavęs, visą balą prisistatęs, ir juokęsis iš pono dievo: – Ką gi tu, dieve, varysi į tuos savo tvartus, kad nė kokių gyvulių neturi? Daugiau velnias, toj baloj betupėdamas, ir užsnūdęs. Ponas dievas tuo tarpu sukūręs muses ir užleidęs ant tų jo gyvulių. Tie visi ko greičiaus į tuos pono dievo tvartus ir subėgę; atsimainę – palikę gražūs, margi, su perskeltom nagom. Velnias nubudęs žiūrįs – nebėr nė vieno jo gyvulio. Einąs pas poną dievą žiovaudamas, sakąs: – Bene atbėgo, pone dieve, pas tamstą čion mano gyvulėliai? Ponas dievas sakąs: – Eik žiūrėk į mano tvartus, jei rasi, varykis. Velnias įėjęs žiūrįs, kad ir yra, bet ne jo – visi gražūs, margi, su perskeltom nagom, ir išėjęs sau nebeprisipažinęs, ir nebeėmęs. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] cujmzvz9as7km83dt00hyjbqdki8v19 0 4877 14274 10938 2026-09-25T11:40:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14274 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau Adomas su Ieva, kai dievas išvarė iš rojaus, traukė akėčias – akėjo žemę. Atėjo dievas aplankyti ir sako: – Padėk Dieve! Jie atsakė: – Dėku, pone dieve! Dievas pažiūrėjęs ir sako: – Kam jūs tą bestiją tąsot? Jie sako: – Kurgi, dieve? – Mes nematom. – Ogi va, – sako dievas, – ant akėčių užsigulęs žaltys ir guli susirangęs. Dievas kad šėrė su lazda tam žalčiui per pusiau – ir pertrūko per pusę. Iš žalčio priekio kumelys labai gražus, o iš užpakalio labai graži kumelė pavirto. Na tai dievas sako: – Dabar jūs ir jūsų kartų kartos, eilių eilės su jais ars, šeimų šeimos, Adomo vaikai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 3hl42qbrozwdf38u7224ri7r9l48zsd 0 4878 14272 10939 2026-09-25T11:40:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14272 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau, kai dar dievas vaikščiodavo po pasaulį, gyveno turtingas ponas, kuris sekmadieniais versdavo savo darbininkus dirbti ūkio darbus. Vieną sekmadienį pas jį atėjo du seneliai – tai buvo dievas ir angelas – ir pasiprašė leisti jiems pernakvoti. Ponas nenorėjo jų priimti, bet kai jie ėmė prašyti, kad nors klojiman juos priimtų, tada sutiko. Nuėjo jie į klojimą ir rado tarnus bekuliant. Paklausti, kodėl šventadienį kulia, tarnai atsakė: – Mums ponas liepia, tad mes ir kuliame! Išgirdęs ponas, kad pakeleiviai bara jo tarnus, atbėgo su bizūnu ir ėmė vyresnįjį pakeleivį mušti. Šalia jų gulėjo kamanos. Senelis liepė draugui, kad mautų kamanas ponui ant galvos. Vos tik jisai kamanas užmovė, tuojau ponas arkliu pavirto. Jie tą arklį ir atidavė žmonėms. Nuo to laiko atsirado arkliai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 4x0dspzkuwmf5i1rfbx7rfdnc45x7r5 0 4879 14268 10940 2026-09-25T11:40:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14268 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas sukūrė pasaulį, visus gyvulius ir žmogų, arkliui pasakė: – Tu nuo šios dienos turi klausyti šito padaro, – ir parodė į žmogų. – Tokio mažiuko ir nedrūto? Tai tik aš jo neklausysiu! – atsakė arklys. Tada dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas arklio vėl klausia: – O dabar šito ar klausysi? – rodydamas žmogų. – Šito tai klausysiu, – atsakė arklys. Kada arklys apsisuko, tai jam pasirodė, kad žmogus toks milžinas, labai drūtas. Ir nuo to sykio arkliui rodosi, kad žmogus labai galingas. Užtat jo ir klauso. Bet kai arklys stimpa, tada jis pamato, koks žmogus silpnas. – Tavo laimė, kad aš pirma nežinojau tavo jėgos, būčiau tavęs neklausęs, – sako arklys stipdamas. Kai arklys stimpa, o žmogus prieina, tada jis nori atkeršyti žmogui: griežia dantimis, kojomis spardo, žemes kasa ir t. t. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] levn4xt1vfmv92ujbu35zpuxdj8t90m 0 4880 14177 10941 2026-09-25T10:55:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14177 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sukūrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokt kaip supančiotas. Tokį Adomui ir atidavė. Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir ateina dievas. – O ką, ar geras gyvulys, kurį aš tau daviau? Adomas atsakė: – Geras, pondieve, tik prastai eina. Dievas išsiėmė iš kišenės peiliuką, kojų suaugas papjovė, ir arklys pradėjo gerai vaikščioti. Padavęs tokį arklį Adomui, dievas pasakė: – Kai paleisi iš žuobrio, supančiok, kad nepabėgtų. Nuo to sykio pradėjo arklį pančiot. Tose vietose, kur buvo kojų susegimai, ir dabar yra kauliniai ženklai tarpkojėse, žemospirgiais vadinami. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 28xf98sivjlrr6qyibo72dn9k4zmd3i 0 4881 14358 10942 2026-09-25T11:44:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14358 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje, kai gyveno Jėzus su Marija, jie kiekvieną dieną išeidavo po pasaulį rodyt stebuklų. Ir išeidami namą prižiūrėt palikdavo gyvulius. Pirmą dieną paliko karvę. Grįžę vakare, rado viską tvarkingai. Marija pasakė: – Tu būsi žmonių maitintoja, kad gerai prižiūrėjai! Antrą dieną paliko šunį. Šuva irgi gerai saugojo, nieko neprileido prie namų. Jėzus su Marija grįžo ir viską vėl rado tvarkingai. Ir jie pasakė: – Tu būsi visų žmonių sargas ir nieko nebijosi – nei šalčio, nei plėšikų! Trečią dieną paliko arklį saugoti. Arklys per visą dieną ėdė, ėdė ir nieko nepažiūrėjo. Grįžęs Jėzus su Marija rado didžiausią netvarką. Tai jie paklausė: – Kodėl tu neprižiūrėjai? Arklys sako: – Laiko neturėjau: visą dieną ėdžiau. – Taigi, – jie pasakė, – kad tu per savo gyvenimą niekuomet negalėtum priėsti! Užtai arklys negali niekuomet priėsti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1g29zof3a4v281w534o8ue6jdij4flz 0 4882 14276 10943 2026-09-25T11:40:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14276 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai – toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio: – Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės. Arklys sako: – Eik tu, aš neturiu laiko. Aš visą dieną dirbau, man dabar reikia ėst, alkanas esu. – Na tai, – sako, – ir ėsk gi tu! Atėjo dievas pas jautį, prašo: – Jauti, nor tu mane pernešk kiton pusėn upelės. Jautis atsakė: – Nor aš ir valgyt noriu, nes artas esu per visą dieną, bet kabinkis ant nugaros – pernešiu. Dievas užsėdo ant jaučio, na, ir pernešė kiton pusėn upelės. – Tai, – dievas sako, – tu jau būsi sotus ir turėsi laiko ilsėtis. Na, dievas ir nuėjo, kur jam reikėjo. Tai gal porą kartų jautis žolės atsikando ir pasidarė sotus. Ir dabar gyvuliai raguočiai pavaikščios truputį – ir sotūs, o arklys visuomet alkanas, visuomet ėda, nebūna kada jam ir pailsėt. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] qch2prs4dujqv4x9864o57jyd27m5mf 0 4883 14599 10944 2026-09-25T11:55:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14599 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas sukūrė žmogų, tai šis beganydamas pamatė, kad jo nė vienas gyvulys nenori mylėti. Mano sau žmogus: „Eisiu pas dievą ir prašysiu, kad sukurtų tokį gyvulį, kuris mane mylėtų.“ Nuėjo jis pas dievą ir prašo, kad sukurtų gyvulį, kuris jį mylėtų. – Tebūnie tas gyvulys šuo! – tarė dievas. Žmogus dar prašo, kad šuo ir supykęs būtų jam geras. Dievas sutiko. Bet čia šuo įsikišo sakydamas: – Tokiam padarui aš netarnausiu! Kad tarnausiu, tai ir valdysiu jį, nes ir aš noriu, kaip kiti gyvuliai, turėti sau padarą, kuris manęs bijotų! Tuomet dievas tarė: – Kad tu taip nori, kad tavęs bijotų, tai bijos daug gyvulių, net ir žmogus. Bet tu turėsi tarnauti ir klausyti jo ir jam ištikimas būti. Galios tu neturėsi ant nieko! Žmogus tave valdys! – Aš jo klausysiu, jei jis manęs nemuš, ir tada kito nieko neklausysiu, net ir tavęs, dieve! – atsakė šuo. Dievas supyko ir tarė: – Kad tu nenori manęs klausyti, tai tave žmogus muš, ir tu turėsi jo klausyti ir prasčiau už kitus gyvulius ėsti! Ir išvarė dievas žmogų su šunim, įsakydamas šuniui, kad jis gerai tarnautų žmogui. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6orq7c9d9bndecmy19hglycfw1djct9 0 4884 14434 10945 2026-09-25T11:48:15Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14434 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas kūrė visus žvėris, šunį sukūrė trimis kojomis. Paskui žiūri, kad jam labai sunku vaikščioti. Visi su keturiom kojom, o jis nuskriaustas. Dievas galvojo galvojo ir sugalvojo: nulipdė molinę koją ir pridėjo ją šuniui. Todėl šuo ir po šiai dienai vis pakelia vieną koją šlapindamasis, nes bijo, kad nesušlaptų ir neištižtų, ir kad po to vėl netektų trimis kojomis šokinėti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] kslixjek6v2pw7130c55pey70za1v06 0 4885 14597 10946 2026-09-25T11:55:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14597 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žiemą šuo dreba nuo šalčio ir sako: – Jau kad tik vasara ateitų, statysiu namus! Sulaukia vasaros, guli kanapėse ir sako žiovaudamas: – Šitas kreivas. Ant kito žiovaudamas sako: – Šitas laibas. Taip niekaip neprirenka medžio statyti trobai, taip amžinai trobos ir nepastato. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] jl911yxlvf60q1k9p2dtrg49pyo0nm9 0 4886 14595 10947 2026-09-25T11:55:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14595 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Šuva parašė laišką dievui. Parašė ir prašė, kad palengvint jo gyvenimą, nes maistas blogas ir buvimas blogas. Šuva laiško nunešt negalėjo, nes jis pririštas. Laišką padavė katinui, kad nunešt dievui. Katinas prižadėjo. Atėjo katinas su laišku namo. Pamanė, kad rytoj nuneš. Ėmė laišką ir padėjo pastogėn. O padėjęs užmiršo. Už kelių dienų atsiminęs pažiūri pastogėn – gi laiškas sukapotas pelių. Paskui sutiko šunį. – Ar nunešei? – klausia šuo. Tada katinas pasakė, kas nutiko su laišku. Tai kad šoko šuva ant katino ir ko neperplėšė jo – tik išbėgo. Nuo to laiko šuva vis nekenčia katino – jį veja. O katinas užtai peles gaudo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] pgxtyucfobekfsilvsmrjovq397gniv 0 4887 14593 10948 2026-09-25T11:55:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14593 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje liūtas, žvėrių karalius, sušaukė visus žvėris ir žvėrelius į susirinkimą. Visi žvėrys ir žvėreliai atvyko, tik neatvyko vienas kupranugaris. Tuomet liūtas liepė gudriausiam gyvuliui šuniui eiti paieškoti kupranugario. Šuo kupranugario niekada nebuvo matęs. Karalius sako: – Tu jį greit pažinsi – jis turi didelę kuprą. Šuo išvykęs ilgai klaidžiojo šen ir ten, bet gyvulio su kupra nesutiko. Jo laimei iš kur buvus pasipainiojo katė. Pamačiusi šunį, pastatė kuprą. Šuo labai nudžiugo, kad tikrąjį kupranugarį rado. – Sveika, kūmute, – pasveikino šuo katę. – Girių karalius tave kviečia į žvėrių susirinkimą. – Labai malonu, – atsakė jam katė ir nusekė paskui šunį. Šuo, grįžęs pas karalių, išdidžiai jam tarė: – Štai, viešpatie, išpildžiau, ką sakei, ir atvedžiau kupranugarį. Tuo tarpu visi žvėrys ėmė iš šuns juoktis, kad jis vietoj kupranugario atvedė katę. Šuo susigėdo ir prisiekė katei už tą pažeminimą niekuomet nedovanoti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 68z7ll6y2m64784pt9m1vk2k73kwi0g 0 4888 14388 10949 2026-09-25T11:46:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14388 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas, kurdamas gyvulius, suteikė jiems balsą. Tik vienas šuva liko be balso ir nuėjo pas dievą skųstis, kodėl visi gyvuliai turi balsą, o jis neturi. Dievas jam tarė: – Tu visados turėsi loti, bet tik tada, kai išgirsi, kad kas kitas balsą pakelia. Dabar šuva, kai tiktai išgirsta, kad kas nors sukrutėjo ar žmogus kokį balsą pakelia, tuojau ir pradeda loti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] r30br2jobf5oeele79dvudupm7epop9 0 4889 14591 10950 2026-09-25T11:55:35Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14591 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kartą susiginčijo šuo ir katė, kuris pirmiau mirs. Šuo išgirdo, kad jau katė mirė, ir pradėjo šaukti: – Jau! Jau! Jau! Bet jis nelabai ištardavo raidę „j“. Ėmė sakyti: „Au, au, au!“ Taip jis ir šiandien tebesako. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 9aefonrqbwprymu6wgdu56lqpr2y1yg 0 4890 14483 10951 2026-09-25T11:50:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14483 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senovės laike šunys rengė balių. Vieną išsiuntė į Prūsus pipirų parnešti. Jis nepareina. Tai kai pamato bėgantį šunį, uosto jį – ar ne su pipirais grįžta iš Prūsų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 235u6pzisz80k6l0s4j26uopzze0tfq 0 4891 14601 10952 2026-09-25T11:56:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14601 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako: – O, kaip tau gerai – batus turi! Duok man pasimatuoti. Šuo davė kiškiui pamatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė. Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8hv2nwbw71yw646q33fd21ubr8r4n34 0 4892 14346 10953 2026-09-25T11:44:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14346 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senovėje buvo toks ūkininkas. Jį apipuolė pelės. Bet senovėje nebuvo kačių. Jis ėjo verkdamas per mišką, kad negali niekur nieko pasidėti. Sutikęs gražią šviesią moteriškę. Ta moteriškė klausia: – Žmogeli, ko tu verki? Ūkininkas suprato, kad čia Marija, ir sako: – Ko neverksi, moteriške, kad mane apipuolė pelės, jau nėra kur pasidėti. Marija jam padavė pirštinėles ir sako: – Kai parneši jas, mesk į ugnį – ir tuoj atsiras katė. Ūkininkas parėjo namo, metė pirštines – ir tuoj atsirado katė. Vakare, kai visi sugulė, užgesino šviesą, tuoj ėmė pelės bėgioti po trobą. Katė nušoko nuo krosnies, ėmė pjauti peles ir dėti į krūvą. Tie seneliai labai mylėjo tą katę. Nuo to laiko atsirado katės. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] geoz7l35pyjcdwtwfgg7mfbujirjsax 0 4893 14344 10954 2026-09-25T11:44:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14344 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Katė prašė dievą, kad jai leistų žmogų papjauti. Tai dievas jai pasakė: – Pirma sukalbėk poterius, ir tada pasipjausi žmogų. Tai ji kalba ir kalba poterius, niekada nepabaigia. Kad pabaigt poterius kalbėt, tai papjaut žmogų. Prie žmogaus glaudžias ir poterius kalba, o kai pabaigs kalbėt, tai ir papjaus. Tiktai kad niekada nepabaigia. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1pr9zcgwg2a8ovrexrkkucojcuo7xvf 0 4894 14366 10955 2026-09-25T11:45:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14366 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Pagavo kartą katė žvirblį ir jau ėst ruošias. O žvirblio gudraus būta. Tas ir sako: – Ar prauseis prieš valgydama? – Ajajai, vos neužmiršau, – prisiminė katė ir, pasidėjus žvirblį, ėmė praustis. Žvirblis kiek pagulėjo, o paskui tik purpt – ir sėdi ant šakos. – Tai dabar kitų pusryčių paieškok, – pasijuokė žvirblis ir nuskrido. O katė pabaigė praustis ir pati sau sako: – Kad jau šitaip, tai nuo dabar tik pavalgius prausiuos. Taip ir po šitai dienai daro – pirma paėda, paskui prausias. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 43tt0p7f32qpcno0my9zg38tfn7mmuu 0 4895 14376 10956 2026-09-25T11:45:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14376 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako: – Pondieve, o ką aš bepadirbsiu? – Ožką. – O kaip ją reik dirbti? – Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi. Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką. – Ai, – sako, – dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti? – Pūsk per užpakalį, ir įpūsi. Velnias pakėlė ožkos uodegą, pučia pučia, pučia pučia – ožka negyva. Ėjo pro šalį ponas dievas, mato, kad velnias šokinėja sušilęs apie ožką, vargsta. Pagailo jam, su lazda pamojo. – Škic, – sako, – ko čia stovi! Ožka drykt, ir nulėkė. Tai dabar ožkos ir laksto per tvoras. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] eh5yiu2tizzjdgisq5jpa3nczpmq9g7 0 4896 14282 10957 2026-09-25T11:41:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14282 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas sukūrė aviną be ragų, užtat jį visi skriaudė. Tuomet jis nuėjo pas dievą ir ėmė prašyti, kad dievas duotų jam atsiginti kokį nors įrankį. Dievas, kai avinas visas skriaudas įrodė, davė jam ragus. Nuo to laiko ir liko avinas su ragais. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ccc3xs6nll3x4z2m44h9d96mo3ltnus 0 4897 14280 10958 2026-09-25T11:41:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14280 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas sukūrė visus gyvulius ir davė jiems visiems vardus. Paskutinis liko asilas. Dievas jį pasišaukė ir pasakė, kad jis – asilas. Bet asilas tuojau užmiršo ir vėl klausia dievo. Dievas sako, kad jis – asilas, asilas. Bet asilas vėl užmiršo ir vėl atėjo pas dievą klausti savo vardo. Dievas supyko, paėmė jį už ausų ir kratydamas sako: – Asilas, asilas, asilas... – iki jis jau atsiminė. Parėjo asilas namo, ir jį visi vadino, be to, dar ir ilgaausiu, nes jo ausys buvo labai ilgos. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] mrlaus2a8530eed055zzx6o5d082xsu 0 4898 14278 10959 2026-09-25T11:40:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14278 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Saulė nusileido ant žemės. Visi eina pro šalį ir garbina saulę: vieni poterius kalba, kiti kitaip. Eina pro šalį asilas ir klausia: – Ko tu čia sėdi? – Aš noriu eiti toliau, bet niekas neneša. Asilas sako: – Sėsk ant manęs. Saulė sėdo, ir asilas ją neša. Asilui jau pasidarė karšta toj vietoj, kur saulė sėdėjo. Jis ėmė bėgt. Saulė, nenorėdama nukristi, čiupo už ausų. Asilas nuo karščio stojo piestu, ir saulė nučiuožė užpakalin. Asilui ausys nutįso, ir toj vietoj, kur saulė nučiuožė, liko žymė ant nugaros. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] n8tamst2nz0zsz8756f1dgibqwbybs4 0 4899 14428 10962 2026-09-25T11:47:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14428 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje vaikščiojo dievas su šventu Petru. Vieną kartą jie ėjo pro ganančius bandą piemenis. Piemenys, pamatę iš tolo ateinant praeivius, sumanė juos išgąsdinti. Vienas piemuo apsivilko išverstais kailiniais ir pasislėpė šalia kelio augančiuose krūmuose. Dievas visa tai matė ir ramiai ėjo. Kai jis su šventu Petru priėjo krūmus, piemuo šoko iš jų ir jau norėjo pakeleivius išgąsdinti, bet dievas visai ramiai tarė jam: – Norėjai būti meška, tai ir būk! Ir piemuo pavirto amžinai meška. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] m6j8573xlowugnjw7lyndwjr9sq2m88 0 4900 14545 10963 2026-09-25T11:53:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14545 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti – kaip negyvas, taip negyvas. Dirbo dirbo, galiausiai eina pas dievą ir klausia: – Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią? – Nueik pas savo vilką, – sako dievas, – ir sakyk jam: „Vilke, vilke, papjauk velnią!“ – tada jis pasidarys gyvas. Nuėjo velnias pas vilką ir sako jam: – Vilke, vilke, papjauk poną dievą! Bet vilkas nė judėti nejuda – stovi kaip stovėjęs. Tuomet velnias įlipo į aukštą medį ir sako: – Vilke, vilke, papjauk velnią! Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą – ir įspyrė velnio plauką. Vilkas nubėgo į mišką, o kaktoj ir šiandien tebėra įspirtas velnio plaukas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] e02wqcbvns3melp37szxqmhyiq7d9q6 0 4901 14559 10964 2026-09-25T11:54:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14559 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje, kuomet ant žemės vaikščiojęs Jėzus ir velniai, kada kas prapuldavo, tai vis būdavo bėda nelaimingam velniui. Tada žmonės ir sako: – Velnias nunešė! Ir per ištisus metus kaltindavę velnią. Pradėjęs velnias skųstis dievui savo likimu. Dievui pagailo velnio, ir jis pasakęs: – Padaryk panašų, kaip aš darau, gyvulį. Velnias lipdė iš molio panašų, kaip buvę jam pasakyta. Kai velnias lipdė, tai jam dievas pasakė: – Šiam gyvuliui duosim vardą vilko, kuris neš gyvulius. Velnias, lipdydamas iš molio, įdėjo savo plaukų. Nulipdęs pūtė jam ausin taip, kaip darydavo dievas, bet šis gyvūnas, velniui pučiant, neatsistojo. Velniui bepučiant net akys iššoko iš kaktos. Tada velnias nunešė pas dievą. Dievas papūtė – ir atsistojo. Dievas šiam gyvuliui pasakė: – Tavo vardas vilkas. Dievas jam įsakė: – Kliudyk tą gyvulį, kuris tau atrodys raudonas, o žmogaus nekliudyk. Ir nuo to laiko vis kaltė būdavo vilkui. Todėl, jaučiant vilką, arba kai pamatai, ima šiurpas, nes jame yra velnio plaukų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] e6m6uz1vf99lni169f0dd6hy86mqrzr 0 4902 14563 10965 2026-09-25T11:54:17Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14563 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Ten dievas jam pasakė, kad gali nebeiti žmogui tarnauti, bet be jokio darbo nueiti į namą su galvijais arba kur kitur ir pjauti žmonėms naudingus gyvulius. Tam šuniui dėl to, kad apdegęs, snukis pasidarė juodas. Ir jį žmonės pavadino vilku dėl to, kad jis visur valkiojasi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ml9cnsuf47ftqvpko07hgd2ufcms6ug 0 4903 14561 10966 2026-09-25T11:54:11Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14561 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kadaise vilkas buvo bajoras ir pas save turėjo gerus kilmės dokumentus. Vilkas nebeišmanė, kur juos paslėpti. Padavė šuniui paturėti: – Tu namuose sėdi ir vietą turi, tai gali mano dokumentus pasaugoti, o man reikia po mišką lakstyti. Šuva paėmė dokumentus iš vilko, bet pagalvojo, kad katinas dar daugiau vietos turi: gali gryčioje padėti ar ant aukšto užnešti. Ir atidavė šuo dokumentus katinui. Katinas pagalvojo: „Mane kartais išvaro iš gryčios, ir galiu jų nenusaugoti. Geriausia atiduoti tuos popierius žiurkei: žiurkė įkiš į urvą, ir bus saugiausia.“ Katinas padavė tuos popierius žiurkei, bet užmiršo pasakyti, kad tie popieriai labai brangūs. Žiurkė padėjo tuos popierius savo urve ir, kai taisė lizdą, juos sukapojo – nesuprato, kad čia tokie svarbūs dokumentai. Kartą vilkas, grįžęs iš miško, paprašė šuns popierių. Šuva paprašė katino, o katinas – žiurkės. Žiurkė sako: – Man reikėjo lizdelį pataisyti, ir sukapojau. Katinas pranešė šuniui, kad žiurkė sukapojo popierius, o šuva vilkui, kad jo popierių nebėra. Nuo to laiko vilkas pjauna šunį, šuva katę, o katė žiurkę. Nuo tada ir bajorai pražuvo – dingo visi jų popieriai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] rzzew4b1zfp3fvsmsjd3jk99gw9qn4y 0 4906 14569 10971 2026-09-25T11:54:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14569 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Voverį dievas sutvėrė nedidelę ir su mažute uodega. Kiti gyvuliai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš voveries juoktis, kad ji su savo uodega negalėsianti ir musių nusibaidyti. Nuėjo tuomet voveris pas dievą ir ėmė skųstis, kad kiti gyvuliai iš jos juokiasi, jog ji turinti tokią mažutę uodegą. Dievas davė jai tokią uodegą, kokios dar iki tolei nebuvo turėjęs nė vienas gyvulys. Ir dabar voveries uodega už visų gyvulių uodegas gražiausia ir dailiausia. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] jskl152nkc6gykb9oxa0iaxdny13p5e 0 4907 14350 10972 2026-09-25T11:44:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14350 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kiškiui labai liūdna buvo, kad jį visi baido, o jo niekas nebijo. Nuėjo jis skųstis dievui: – Jau geriau būtų, kad aš nieko neregėčiau, – sako jisai, – kas prieš mane daros! Dievas ir padarė kiškiui taip, kad jis dabar regi tiktai iš šono, o iš priekio, nors kariuomenė eitų, vis tiek neregėtų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ct6pvgicy1ndci9jsqr24rkxwu08h8c 0 4908 14352 10973 2026-09-25T11:44:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14352 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Bobutė ganė aveles. Nu, sėdi ji ant akmenio, o kitam šone kiškutis sėdi ir verkia. Sako bobutė: – Ko tu, kiškuti, verki? Sako: – Kad manęs niekas nebijo. Tai aš eisiu ir prisigirdysiu. O bobutė sako: – Ne, kiškuti, neik, nesigirdyk, tupėk čionai, – sako, – kai avelės ateis, tai šok iš už akmenio, matysi, kaip tada pradės avelės nuo tavęs bėgt! Tai jis ir tupi už akmenio. Kai avelės priėjo prie jo, tai kaip šoks iš už akmenio! Ir kai pasibaidė avelės, tai tada kaip pradėjo jis juoktis, tai ir lūpytė trūko. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] jc4d4n8le7zwo3jn71da7nfa7gchok4 0 4909 14615 10974 2026-09-25T11:56:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14615 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą kad ponas dievas visiem gyvuliam, žvėrim ir paukščiam dalijęs talentus: vieniem – gražumus, kitiem – greitumus, levui – už visus didesnę jėgą. Tada levas klausęs pono dievo: – Gi kam, pone dieve, protą atidavei? Ponas dievas sakąs: – Žmogui. Levas sakąs: – Na, tai ir aš esu žmogaus rankose. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 0g1z1um7zv3ij3dpds0xizsc5imoghy 0 4910 14300 10975 2026-09-25T11:42:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14300 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ežį dievas sukūrė kaip ir kitus gyvulius ir davė jam labai švelnius plaukus. Ežys tais plaukais labai didžiavosi. Vieną kartą jis, eidamas pro eglę, įsidūrė į jos spyglius snukį, labai supyko ir pradėjo bartis ant dievo. Paskum kreipėsi į eglę sakydamas: – Kad tu turėtum tokius švelnius plaukus kaip aš, tai ir šakas aukščiau laikytum, o kad turi tokius aštrius ir negražius, tai ir laikai juos žemai nulenkus, kad praeiviai susibadytų. Dievas supyko ant ežio ir sako: – Kad tu taip pasididžiuoji savo švelniais plaukais ir pyksti ant tų, kurie turi aštrius plaukus, tai tu nuo šios dienos turėsi juos dar aštresnius kaip šios eglės spygliai! Nuo tos dienos ežys ir turi aštrius plaukus, už kuriuos, nuolatos kukendamas, ir barasi ant dievo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] edbfs18x63av3t9lgnjst6arbu5v0d6 0 4911 14302 10976 2026-09-25T11:42:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14302 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Pradžioj gyvulėliai, kur katras pirmą naktį gulėjo, tokias vilnas ar plaukus įgavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą – užtai ir jo dygliai kaip žarai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fboz5ox5issij64nytqcqxrtukgce5l 0 4912 14461 10977 2026-09-25T11:49:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14461 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai Adomo sūnai užmušė viens kitą, tai dievas užmušėją pavertė kurmiu. Kad jis po žemėm šliaužiot per savo visą gyvenimą, neišeidamas ant šviesos. Užtat jis dabar, kai tik išeina ant šviesos, tai ir stimpa. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] pb8g94zbm0jubktfmyv9j5wlpf68v2z 0 4913 14370 10978 2026-09-25T11:45:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14370 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Vieną dieną ponas dievas įsakė visiem žvėrim eit kelių tiest. Visi žvėrys susirinko, ištisą dieną dirbo. Tik vienas kurmis neatėjo. Tada ponas dievas nuėjo pas kurmį ir klausia: – Tai ko, kurmi, darban neatėjai? – Tai kad aš blogai matau ir įsakymo perskaityt negalėjau, – sumelavo kurmis, nors tada ne blogiau už kitus žvėris matė. Supyko ponas dievas ir sako: – Kad tu meluoji, tai nuo šios dienos iš viso nematysi. Nuo tada kurmis vis po žeme rausias ir nieko nebemato. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ruot0odtjcr53iy5d6sipopdx46pmtp 0 4914 14465 10979 2026-09-25T11:49:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14465 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą ponas dievas sukvietė visus žvėris ir žmones kelio taisyt. Visi susirinko ir kelią greit pataisė. Tik vienas kurmis neatėjo. Ponas dievas ir klausia jo: – Ko, kurmi, kelio taisyt neatėjai? – Kam man tas kelias reikalingas? Aš visą gyvenimą po žeme gyvenu, savo urvus rausiu. Supyko dievas ant kurmio: – Kad tu toks, tai klausyk, ką tau pasakysiu: papuls tau iš žemės išlįst, ant kelio ar tako išeisi, – tai, ant jo išlipęs, ir pastipsi. Ir dabar kai tik kurmis ant kelio papuola, tuoj ir nudvesia. Kiti sako, kad nuo žmogaus pėdų kvapo, bet tas netiesa. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] jn2mm0v2febks0wura867xyd9d7c23x 0 4915 14402 10980 2026-09-25T11:46:45Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14402 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Visi matė, kad priekinės kurmio kojos kaip žmogaus rankos. Tik ne visi žino, kodėl taip. Tai va. Seniai, labai seniai, dievas įsakė visiem žmonėm eit griovių kast. Visi žmonės susirinko su kastuvais, tik vieno nebuvo. Nuėjo vienas kasėjas pažiūrėt, kodėl to žmogaus nėr. O tas guli ramiausiai. Atėjęs ir klausia: – Ar sergi? – Sveikas, – atsako tas. – Tai ko neini su visais griovių kast? – Gal aš kvailas po žemes raustis. Pragyvensiu ir be griovių. Nuėjo žmogelis prie kasėjų ir papasakojo ką matęs ir girdėjęs. Supyko kasėjai ir sako ponui dievui: – Mes dirbam, prakaituojam, o jis gulės ir tinginiaus? Ponas dievas ir sako: – Kad jis bijo žemėj raustis, tai visą gyvenimą tik žemėj ir rausis. Aš jį kurmiu paversiu. Ir pavirto tas žmogus kurmiu, tik jo rankos ir liko rankom, kuriom žemę rausia. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ljfq9kisyjpr4cl6f52vadsnh13uinj 0 4916 14585 10981 2026-09-25T11:55:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14585 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą buvo kilęs tarp žvėrių ir paukščių karas. Abu pulku ties Uralo kalnu didelį karą kėlė. Bet ilgą laiką karas nei vienai, nei antrai pusei nesisekė. Šikšnosparnis tad abiem pusėm tarnavo: kai paukščiai nugalėdavo, tai jis prie paukščių pristodavo, bet kai žvėrys laimėdavo, tai jis prie jų pristodavo. Kai jau buvo taika padaryta ir kariuomenė ėjo namo, šikšnosparnis vėl prie paukščių pristojo. Bet paukščiai jo dėl neištikimumo nepriėmė. Ir žvėrys jo nepriėmė. Dėl to šikšnosparnis ir dabar, paukščių ir žvėrių nekenčiamas, slapstosi nuo jų ir tiktai vakare, kai visi gyvuliai sugula, išskrenda maisto ieškoti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] kl3x24qp0eay9jgudqz0l5o4t40a5jm 0 4917 14473 10982 2026-09-25T11:50:06Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14473 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Paukščiai rinko karalių. Kas aukščiau pasikels, tas bus karalius. Užsikėlė visi paukščiai. Mažutis paukščiukas kukis, kuris po žabus slapstės, užskrido ereliui ant nugaros. Pasikėlė visi paukščiai aukštai aukštai, o erelis dar aukščiau. Niekas aukščiau nebekilo. Tik purpt ir pakilo aukštyn kukis, dar aukščiau už erelį. Užpyko visi paukščiai. Ir paleido vanagą vyti paukščiuką. Kukis įlindo medžio skylėn. Nudžiugo visi paukščiai, sako: – Jau pagausim. Neįlenda nė vienas. Pastatė pelėdą saugot, o patys nuskrido ieškot genio. Pelėda saugo, o miegas baisiai ją ima. Kukis prašo, kad paleistų – bijo, kad nepagautų, pelėdą kalbina. Ji žiūri ir žiūri į skylę, išplėtus akis (užtat pelėdos nuo to laiko akys išverstos). Kukis sako: – Žiūrėk, kojinės kokios tavo gražios! Jai parūpo pasižiūrėti, ir pažiūrėjo. O kukis tik purpt ir išskrido, pelėda nė nepamatė. Ji saugo ir žiūri į skylę. Atskrido jau ir genys ir kals skylę – užmuš kukį. Įlindo paukštis, vardu Jadvyga, sako: – Nėr kukio! Tuoj ir kiti pažiūrėjo – tiesa, jo nėr. Pradėjo visi paukščiai bartis ant pelėdos, ėmė ją mušt, kam išleido karaliuką, ir sako: – Kur pagausime, vis mušime. Užtat pelėda dieną nesirodo, o tik naktį. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] floew2quorf6lj16yon8g6f1qfky8ne 0 4918 14378 10983 2026-09-25T11:45:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14378 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Vieną kartą dievas nužengęs iš dangaus ant žemės pažiūrėti, kaip gyvena jo kūriniai. Visų pirma dievas aplankė žmogų. Pas žmogų rado viską tvarkingai, palaimino jį ir nuėjo toliau. Gyvuliai nusiskundė žmonių žiaurumais. Dievas pažadėjo labiau atliuosuoti nuo žmonių ir nuėjo toliau. Dievas sušaukęs ir visus paukščius, kad apsakytų savo gyvenimą. Visi paukščiai pasigyrė dievui, kad linksma gyventi, tik viena pelėda buvo nepatenkinta, kam vasarą tokios ilgos dienos, prašė dievo sutrumpinti, nes maža yra poilsio. Tada dievas sako: – Tu daugiau nematysi dienos šviesos, tik naktį rinksi sau maistą. Ir nuo to laiko pelėda dieną nemato, o miega, tik nakties sulaukus ieško sau maisto. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] a934v2uf264bwqxsmhpfui8ldjmzmi0 0 4920 14264 10985 2026-09-25T11:40:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14264 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sako: – Mano vaikai gražesni! Varna sako: – Mano vaikai gražesni! Pelėda vėl sako: – Mano vaikai gražesni! Varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 89h6mjkl6vakq5qm4z7xexn85yb15v6 0 4921 14479 10986 2026-09-25T11:50:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14479 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Labai labai seniai, kai dar paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, dievas sušaukė juos visus, kad galėtų padalyti jiems akis. – Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis, – tarė dievas. Visi gyvuliai ir paukščiai labai skubėjo pas dievą, tik viena pelėda vos vilkosi paskui. Jau sutemus atėjo pelėda pas dievą. Dievas surado patamsyje dideles akis ir padovanojo jas pelėdai, kad ji galėtų jomis matyti ir naktį. Taip dievas padarė todėl, kad labai tingėjo viešniai patalą nakvynei taisyti. Pelėda gavo dideles akis ir nakties metu parskrido namo. Nuo to laiko pelėda vien naktį temato. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] n8gh5cd9vt7qvjdekygwgerj3lks8uv 0 4922 14362 10987 2026-09-25T11:44:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14362 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Pelėdai užsnūdus, karaliukas pabėgo ir gerai pasislėpė. Reikia jį surast. O kas pavasarį jo ieškos? Visiem darbo lig valios – gūžtas suka, kiaušinius deda, vaikus peri, Tarės, tarės paukščiai – nieko nenutarė. Čia atskrido gegutė, atsisėdo ant šakos ir sako: – Aš skrisiu karaliuko ieškot, o jūs man vaikus auklėkit. Žinoma, paukščiai sutiko. O gegutei to ir reikia. Vienon gūžton kiaušinį padėjo, kiton, trečion ir nuskrido karaliuko ieškot. Gegužiukus kiti paukščiai augina, o gegutė po miškus skraido, karaliuko ieško. O tas taip gerai pasislėpė, kad gegutė ir lig šiol jo nerado. Kiekvieną pavasarį miške girdis: – Kukū! Kukū! Tai gegutė karaliuko ieško. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 9n0k2sheweyvbius1d8afrq8u4fvvw3 0 4923 14400 10988 2026-09-25T11:46:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14400 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Buvę kitą kartą labai dideli paukščiai kugai, ir jie labai kitus paukščius ir paukštelius rydavę. Kad tik koks paukštelis pasirodydavęs ore, tuojau tie kugai ir prarydavę. Tai daugiau visi tie paukščiai ir paukšteliai susitarę devynias dienas gavėt, kad niekur nė viens nuo žemės į orą nepakiltų. Ir išgavėję. Po devynių dienų dar visi paukščiai ir paukšteliai prie žemės tyliai tebetupėję, gegužė pirmoji apsidrąsinus ir, iškilusi į orą, sakanti: – Kugai, kugai! Kukū kukū! Bet jau kugai visi buvę išdvėsę, nebebuvę nė vieno gyvo. Tai daugiau visi paukšteliai, didi maži, sukilę į orą ir ėmę visi laisvai lakioti. O tie patys mažieji paukšteliai: kielės, startos, pečlindos, medšerkos ir kiti apsiėmę gegužei vaikus išperėti. Tai užtat dabar gegužė pati vaikų savo ir nebeperi. Kad kiti paukščiai ją už tai subara, tai ji kukuodama sako: – Kas kukuos, kas kukuos, kad aš eisiu perėti?! [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] go0971kcmv4goxu81mzlif1y2viw8dw 0 4924 14457 10989 2026-09-25T11:49:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14457 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gegutė taip kukuoja. Sako, kai poną dievą kankino, kai poną dievą vedė kankint pro šalį, tai karaliaus Arono duktė pro ketvirto aukšto langą žiūrėjo ir sakė: – Aha, ponaiti, prapuolei dabar! Kukū! Tai ponas dievas atsisuko ir sako: – Tu kukuosi amžinai ir šeimos neturėsi, vaisiaus neturėsi! Taip gegutė tik pripuolusi kur svetiman lizdan padeda – ir viskas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1m5w9a0iljglxlgt6g2cvhusid0hjx6 0 4925 14306 10990 2026-09-25T11:42:18Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14306 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Sesuo išlydėjo į karą brolį, ir brolis žuvo kare. Ji labai pradėjo verkti, raudoti. Tai dievui jos pagailo, ir pavertė gegute. Ir ji dabar kukuoja, raudodama žuvusio brolio. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8crfj8lv9vbzxxarxgkecdb754acqlt 0 4926 14446 10991 2026-09-25T11:48:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14446 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Buvo našlė, ir ji labai raudojo ir raudojo vyro. Nueina ir rauda ant kapų. – Nusibodai tu mums su savo raudojimu, – sako numirėliai, – geriau tu virsk geguže ir kukuok savo amžių! Ir našlė virto geguže. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] se8vh1r55d4wj7s0f4zb1cbc652qz2x 0 4927 14308 10992 2026-09-25T11:42:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14308 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gegutė iš piktumo kukuoja. Paskolino duonos griežlei. Griežlė sako: – Tris. O ji paskolino daugiau (svarais, svaras buvo). Tutlys sako: – Du, du. O gegužė daug buvo paskolinusi. Ji perpyko ir sako: – Tu šū! Tu šū! Ir ligi šiol tebepyksta. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] d4jg9potlsqxv667vsa67vxdcraevpn 0 4928 14493 10993 2026-09-25T11:51:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14493 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Nežinau, kur gyveno tėvas ir duktė. Ir ta duktė ištekėjo toliman kraštan. Pagyveno tėvas keletą metų vienas. Bet jau negalėt pradėjo, ir pragyvent jam pasidarė sunku. Sugalvojo jis, kad eis pas dukterį, gal pas ją pabus, o gal ir iš viso liks, gal jį pašelps kuo duktė. O kaip ištekėjo duktė, tai jis pas ją nebuvo, ir ji pas jį nebuvo. Ištekėjo gana toli, gal už kokio šimto kilometrų. Ir eina pėsčias pas dukterį. Privargo eidamas ir dar nežino, ar toli, užeidamas pas žmones klausiasi kelio. Galvoja, kad pabus pas dukterį, tai jį išleisdama sušelps maistu ir dar pavėžės namo. Nu, jau vargais negalais nuėjo. Buvo jau vėlus vakaras. Dar ugnis degė – nemiegojo. Durys užbrauktos, tai ilgai baladojos, kol įleido. Įleido, mato kad niekas neapsidžiaugė. Priėmė jį ne kaip svečią, bet kaip pakeleivingą. Davė valgyt, ką patys valgė, jam nieko neparuošė. Taip jis prabuvo kokias keturias dienas nemylimas. Jau ruošiasi išeit namo ir mato, kad jam nieko neruošia kelionėn. Jau ir sudiev sako – nieko. Tai jis ir paprašė. Duktė iš kažkur ištraukė duonos plutą ir jam padavė. Labai susigraudino tėvas, kad jis pas dukterį taip buvo priimtas, ir išeidamas pasakė: – Kad tu virstum geguže ir niekad pati savo vaikų neaugintum. Tėvas išėjo, o duktė, jam išėjus, virto geguže ir išskrido iš savo namų, gal miškan, nežinau. Dabar kai liūdnai kukuoja, tai gailisi, kad apleido – nepagerbė savo tėvo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6wfob39huxxgse0ehbmt56a33k7h3ci 0 4931 14450 10996 2026-09-25T11:49:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14450 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran ir įmesti. Liepė nešant nežiūrėt. Bet kur tau boba iškentės nepažiūrėjus. Ji atrišo maišą ir pažiūrėjo. Kai atrišo, tai išbėgo visos bjaurybės. Pradėjo šliaužt, ropot – ir visos išbėgo. Boba nusigando ir nuėjus dievui pasakė, kad išbėgo. Dievas pavertė ją garniu ir liepė rinkt lig dievo teismo. Boba buvo apsivilkus balta palaidine ir tamsiai mėlynu, net juodu, karaliaučiniu sijonu. Užtat ir garnio pusė balta, o pusė juoda. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] sffv7bgt1srvgcvqs5fu8pxzoi76np4 0 4932 14424 10997 2026-09-25T11:47:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14424 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas su šventu Petru, vaikščiodamas po žemę ir mokydamas žmones, užėjo miške dvi moteriškes, renkančias uogas. Jos buvo su juodais sijonais ir su baltom palaidinėm. Šventas Petras paklausė moteriškių: – Ką jūs čia veikiate? – Renkame varles, – atsakė moteriškės. Tada šventas Petras tarė: – Viešpatie, nubauski jas, kad jos neteisybę sako! Ir viešpats dievas tarė moteriškėms: – Nuo šio laiko jūs visados rinksite varles! Jos pavirto gandrais ir nulėkė. Kadangi jos buvo su juodais sijonais ir su baltom palaidinėm, tai dabar gandrai turi užpakalį juodą, o priešakį baltą. Jos lakstė visur, bet jų niekas nepažino, niekur jų nerado. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fi3x4ez1bgt5cwetyet3t84v2gzcfkc 0 4933 14328 10998 2026-09-25T11:43:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14328 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą siuntė viešpats dievas gandrą į pragarą vėlių išvaduoti. Velniai jį tenai pagavo ir įmetė į dervos katilą. Nuo to ir paliko tasai gandras juodas, o žmonės jį pragaro gandru vadina. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 2wx9w8n9k174y73dxmxdj2p9ya5rapj 0 4934 14491 10999 2026-09-25T11:50:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14491 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Velnias su dievu susilažino, kuris padarys gražesnį paukštį. Dievas pradėjo gražint karvelį, o velnias – povą. Dievas nugražino visą karvelį, o velnias povui tik uodegą. Visą povą nugražint nespėjo, nes užgiedojo gaidys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] f5ztnm3cldjefwaj4imdgi65q9xyfq5 0 4935 14495 11000 2026-09-25T11:51:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14495 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno vyras su žmona, kuri labai mėgdavo puoštis. Kaip pati mėgdavo, tai ir vyrą puošdavo. Vieną sekmadienį jie norėjo eiti į bažnyčią, bet pirma reikėjo pasipuošti. Žmona pirmiau vyrą papuošė, o jai dar nepabaigus puoštis, bažnyčioj prasidėjo pakylėjimas – ir jie abu pavirto povais. Povas ir dabar gražesnis už povienę. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] smik0w9dvo8zixx6h6capnoimcare4q 0 4936 14380 11001 2026-09-25T11:45:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14380 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą velnias povą visaip kaip gražiausiai išrėdęs visokiom aukso, sidabro plunksnom, bet tiktai patiną, o patelės nebespėjęs išrėdyt – buvęs kelias plunksnas įkišęs, ir tos pačios iškritusios, nes gaidys pragydęs. Užtai povo mėsa nevalgoma. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] n5vzultqa2o6e3zo1t12am9q4kw9t22 0 4937 14334 11002 2026-09-25T11:43:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14334 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai velnias piešė povą, tai kalakutas stovėjo iš šalies ir žiūrėjo. Tuomet velnias padavė jam laikyti teptuką. Kalakutas paėmė tą teptuką ir pasidėjo užantyje. Taigi ir dabar jisai tenai matyti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] bo1aj83m6ywpvv7w7o0111oklca390y 0 4938 14489 11003 2026-09-25T11:50:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14489 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno labai negeras ponas. Jis labai mušdavo darbininkus, jiems valgyt neduodavo. Darbininkams daug sunkiau buvo gyvent pono dvare negu gyvuliams. Jie gaudavo tik peludės valgyti ir gulėdavo tvartuose: vyrai – su arkliais, moterys – su karvėmis. Kartą pro tą dvarą ėjo dievas, pasivertęs elgeta, ir užėjo naktigulto. Ponas leido jam apsinakvoti tvarte su kitais darbininkais ir davė jam peludės valgyti. Elgeta rytojaus dieną atsisveikindamas paprašė pono duonos kąsnio, nes jis negalįs peludės valgyti. Ponas užpyko ant jo už drąsų kreipimąsi, išvarė ir užpjudė šunimis. Dievas pavertė tą poną kalakutu. Ponia ir ponaičiai atsikėlę rado kalakutą kieme. Jie labai nustebo, nes niekas nebuvo matęs tokio padaro, ir liepė įvaryti į tvartą. Pono ieškojo ieškojo, bet nerado. Dievas, bausdamas poną už išdidumą, pavertė jį kalakutu, kuris dabar tebesididžiuoja iškėlęs raudoną skiauterę, nors ir tvarte gyvendamas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] df217psxr5925y6wen2y0ldiak474wo 0 4939 14396 11004 2026-09-25T11:46:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14396 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Mergaitė nuo Marijos pavogė raudoną kamuoliuką siūlų ir žirklutes. Tai Marija pavertė tą mergaitę į kregždę. Ir dabar jos uodegoj žirklutės, o po snapeliu raudonas kamuoliukas – siūlų gumuliukas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 76ig8thqzlk0snrbuqo9gb4it5ff1my 0 4940 14507 11005 2026-09-25T11:51:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14507 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas pamatė, kad sukūrė ir paleido pasaulin gyventi įvairius piktus uodus ir muses, kurie gyvuliams ir žmonėms neduoda ramumo. Kai kurie tų piktadarių net kraują geria iš žmogaus ir gyvulių. Panoro dievas visus nereikalingus vabalus išnaikinti. Sušaukė paukščius, didelius ir mažus, ir liepė jiems išgaudyti visus vabalus. Vieni paukščiai kalbėjo, kad jiems dideliems nepatogu maži vabalai gaudyti, kiti skundėsi, kad jiems sunku lekioti, treti sakė, kad jų akys blogai mato, ir taip toliau. Tik viena kregždė sutiko ir ėmė uoliai gaudyti muses ir uodus. Begaudydama vabalus, pamatė kregždė, kad jų nedaug jau beliko. Paskui dievas pasišaukė kregždę ir sako: – Pasidarbavusi dabar pasilsėk! Kregždė jam atsakė: – Aš, begaudydama vabalus, jokio vargo nejaučiu. Pasilsėsiu, kai visus juos išgaudysiu! Tuomet dievas jai atsakė: – Gerai! Jei tokia uoli esi ir netingi gaudyti vabalų, tai aš tau suteiksiu dovaną: tu niekuomet nepavargsi belakiodama! Ir tikrai, dabar kregždė niekados nepavargsta. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] p30vpnyir5qot9yp6dc8enmm8ktkjjl 0 4941 14398 11006 2026-09-25T11:46:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14398 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas liepė visom paukštėm eit sodint medžių. Visos paukštės ėjo, tiktai nėjo viena kregždė. Užtat ana dabar lizdo nesuka medy, o tiktai po stogu. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] rr71ch8sh7mu4fokto7giz6lild40yz 0 4943 14290 11009 2026-09-25T11:41:33Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14290 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas, sukūręs Žemę, sumanė joje apgyvendinti paukščių. Ir sukūrė visokių paukščių. Tada gandras ir kovas buvo balti, o blezdinga neturėjo raudono pagurklio ir perskeltos uodegos. Dievas tada sukūrė ir žmogų. Kad jam nebūtų šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuj, nei danguj ugnies nebuvo. Dievas įsakė kovui parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas į pragarą, įlėkė į vidų, ir tuoj – prie krosnies paimti ugnies. Bet jį pastebėjo velnias, nutvėrė, ir tuoj į dervos statinę murkt, ir įmurdęs. Kovas gal būtų ir žuvęs dervos statinėj, bet spėjo iškišti snapą laukan. Šiaip taip jam pasisekė išlėkti iš statinės. Parskridęs žemėn, žiūri, kad visas pajuodavęs, tik vienas snapas baltas. Nuo to laiko ir liko kovas juodas baltu snapu. Dabar dievas siunčia gandrą į pragarą ugnies parnešti. Jį, betykantį ugnies, prie pragaro durų pastebėjo velnias ir, nutvėręs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Gandras išsigandęs dūmė žemėn ir paršveitė su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau dievas pasiuntė blezdingą ugnies parnešti. Ji nulėkė į pragarą, pagrobė ugnies ir lekia. Pamatė velnias, pagriebė šaudyklę, ir kad šaus į ją, bet pataikė tik į uodegą ir perskėlė. Už tai dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogum gyventi ir atminimui paliko jai raudoną pagurklį. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] eya9t2531mc1zz1jvjohka55lso2xya 0 4944 14394 11010 2026-09-25T11:46:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14394 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kregždė ir vieversys su dievu ginčijosi. Vieversys sako: – Kad dievas duotų, kad žmonės daugiau mirtų, tai man daugiau dirvonų liktų, tai mano kiaušinukų nenaikintų, ir bus daug mano vaikų. O kregždė sako: – Kad dievas duotų, kad žmonių daugiau gimtų, man daugiau palėpių būtų. Po palėpe ji padirba gūžtelę ir peri vaikus. Tai dievas padarė, kad daugiau žmonių gimsta, – kregždei daugiau palėpių yra. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fm3aytcssdgw3pw4pp0ggp7cyii3x3g 0 4945 14555 11011 2026-09-25T11:53:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14555 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas, norėdamas vieversį sukurti, paėmęs molio gabalėlį ir metęs aukštyn. Molio gabalėlis virtęs vieversiu, nukritęs žemėn ir pradėjęs giedoti. Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė ir panoro padaryti paukštelį. Paėmė dumblo saują ir metė aukštyn. Dumblas nukrito atgal ir, palindęs po akmeniu, pradėjo kurkti, dėl ko ir pats velnias išsigando. Tai buvo rupūžė. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] r2i3t7olmz7kr4yohbneb9zqdrz6jf7 0 4946 14557 11012 2026-09-25T11:54:00Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14557 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žmogus išėjo pavasarį art. Dar anksti anksti pavasarį, dar paukštelių nebuvo. Eina vargšas žmogus elgetaudamas. Sako: – Padėk dieve. Tas atsakė: – Ačiū. – Na, seneli, – sako, – kai tu vaikščioji per pasaulį, ar linksma tau? Tas senelis sako: – Tai kodėl? – Taip kaip ir visiems. – O man, – sako, – labai liūdna. – O ko tau liūdna? – senelis paklausė. – Užtat, kad joks paukštelis dar nečiulba. Senelis paėmė žemės, kur buvo prakaito lašas nulašėjęs, tą žemės saujelę paleido aukštyn – ir pradėjo kilt vieversys. Iškilo ir pradėjo čiulbėt. Tai dabar pirmas artojo paukštelis – vieversys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] nrobozkoxjy0l5hlhjr0ljsa0mc334j 0 4947 14553 11013 2026-09-25T11:53:49Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14553 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dar baudžiava buvo, žmonės laikrodžio neturėjo. Dirbo dirbo ir laukė vakaro, o saulė vis aukštai, vis nesileidžia. Nu, ir kaip ją pasiekt ir nutraukt? Tai žmogus iš vagos pasiėmė saują smėlio ir pylė į saulę. Iš šito smėlio vieversys nuskrido į saulę ir pradėjo čirikuot nuskrisdamas. Ir iš to laiko atsirado vieversys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fa8bgkvfyekep2qmdz6ntvwlw9wwyo6 0 4948 14404 11014 2026-09-25T11:46:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14404 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą lakštingalai buvusios už visų paukščių gražesnės plunksnos ir balsas. Ta lakštingala ėmus didžiuotis. Šokinėdama sakanti: – Koks tas dievs, koks nedievs, aš to dievo nepažįstu! Ponas dievas ir pasiuntęs vanagą, sakąs: – Eik tu jai tas gražiąsias plunksnas nurauk! Vanagas tuoj sučiupęs, nuravėjęs, ir daugiau atidygusios tiktai tokios pilkos kaip žvirblio. Tada sakanti: – Dievas visagalis, ką nori – tą padaro. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 3hgbnhf9b288dzjeeqvv3aluzu4py39 0 4949 14444 11015 2026-09-25T11:48:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14444 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno kitą kartą varginga mergaitė, vardu Lakštutė, kuri buvo visiškai našlaitė, nes neturėjo nei tėvų, nei giminių. Jai teko tarnauti pas žmones, kurie buvo labai nedori ir ją visaip skriaudė. Dievas pasigailėjo tos nelaimingos mergaitės ir pavertė ją lakštingala. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 4rbygcjyqka7rilxsocguho2rri1wtz 0 4950 14368 11016 2026-09-25T11:45:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14368 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą kai kurios kurapkos skundėsi dievui, kad taip negražiomis plunksnomis jas apvilko. Pageidavo, kad žvaigždžių šviesa ar bent švento Jono vabalėlio spindėjimu jas papuoštų. Dievas išklausė jų noro. Bet neilgai jos tesidžiaugė savo puošnumu: vienas šauliai iššaudė, o kitas vanagai išgaudė – niekur negalėjo pasislėpti. Beliko vienos raibosios. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 4dlka60t9qi247j916qaak2a7rtvp79 0 4951 14286 11017 2026-09-25T11:41:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14286 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres mares, labai pavargo, ir paskiau vos per vandenį perlėkė, tai jo snapas net pradėjo degt, ir padavė žmonėms ugnį. Tai dėl to dabar balandžio snapas raudonas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] gf9ew9v2tf408xb4e85lcnxe8q81o8e 0 4952 14342 11018 2026-09-25T11:43:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14342 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai buvo Nojaus tvanas, visi medžiai buvo vandenio apsemti, nebuvo kur nusileist paukščiam. Visi paukščiai skraidė, skraidė ir, neturėdami kur nutūpt, prigėrė. O karvelis išsiturėjo: skraidė skraidė, net jam tulžis trūko, bet neprigėrė. Užtat dabar karvelis neturi tulžies. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] pz8n70wqp5fh4lqfxrxdnorkxoh2b0n 0 4953 14340 11019 2026-09-25T11:43:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14340 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Karvelis buvo gudas, o strazdas lietuvis. Strazdas tankų lizdą sumūrijo, o karvelis retą, ir jis prašo strazdo: – Padėk tu man lizdą sudaryt tokį kaip tavo. Tai strazdas sako: – Gerai, padėsiu. Karvelis klausia: – Ko pirmiausia reikia? – Pirmiausia, sako, – reikia padėt šakučių. Karvelis sunešė ir padėjo. Vėl klausia: – Ko daugiau reikia? – Reikia ir samanų. Karvelis sako: – Moku, moku (gudiškai samanos mok). Strazdas dėl to žodžio supyko, nusispjovė ir sako: – Kad moki, tai ir daryk! – ir nuskrido. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] d8hhqy5oaxe9evkuas2k1ujeid748jg 0 4954 14521 11020 2026-09-25T11:52:20Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14521 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas liepė paukščiams eiti griovių kast, nes vasara buvo labai sausa, nebuvo iš kur atsigert, tada visi paukščiai kasė. O tas sėjikas, kur sako: „Lyk, lyk!“, jis nėjo griovių kast; pasakė, kad aš apsieisiu be griovių, atsigersiu nuo akmenų. Tai jam dievas pasakė: – Tai tu galėsi gerti tik nuo akmens ir visada trokši! Tai jis dabar visada lakiodamas prašo lietaus. Jo čiulbėjimas: „Lyk, lyk, lyk!“ [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] edp4lc6o0uwi4pv4hmsz4v5vus08qhb 0 4955 14463 11021 2026-09-25T11:49:38Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14463 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas dar anais laikais sušaukė visus paukščius valyt ežerų, prūdų. Neatėjo tik krunkočius į talką. Dievas ant jo už tai labai supyko ir pasakė, kad daugiau nė iš upių, ežerų, prūdų neatsigers nė lašelio vandens. Tik nuo akmens jis rinks lietaus lašus. Ir dabar krunkočius, jei nori gerti, šaukia lietų: – Krun! Krun! Ir dažniausia po jo šauksmo būna lietaus. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] qiworu2bz0l8wpozfx9h4zg0amrpgat 0 4956 14382 11022 2026-09-25T11:45:50Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14382 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kielė gi ėjo į vestuves – neturėjo uodegos. Sako tilvikui: – Paskolink gi tu man uodegą – aš einu į vestuves. Ėmė tilvikas ir paskolino. Sugrįžo ji iš vestuvių. – Atiduok, – sako, – uodegą. – O! – sako, – reikėj neskolint! Ir dabar tilvikas be uodegos, o kielė laksto ir vizdikuoja ilga uodega. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ddfvh7cznh9s6j9q086ygzr9cs7gl3b 0 4957 14587 11023 2026-09-25T11:55:23Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14587 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą, seniai seniai, šikšnosparnis, varnalėkštis ir tilvikas, pasisamdę laivą, važiavo į užmarį kokių ten prekių pirkti. Bet šikšnosparnis, neturėdamas savo pinigų, skolinos iš kito. Kai nuvažiavo į užmarį, tai prisipirko prekių daugybę. Nežinau, kokias prekes šikšnosparnis pirko, bet varnalėkštis prisipirko daugybę gelumbių, o tilvikas brangių deimanto akmenėlių. Ir kai, susidėję į laivą, važiavo namo, nelaimė ištiko: paskendo laivas su visomis prekėmis, tik vos jie patys išsigelbėjo nuo mirties. Tos nelaimės ir po šiai dienai neužmiršta šikšnosparnis. Nebeturėdamas pinigų skolai užmokėti, ir po šiai dienai slapstos, idant nesutiktų tą, nuo ko tur pinigų paėmęs. Užtai dieną nelaksto – tiktai naktį. O varnalėkštis dar ir po šiai dienai patvoriuose ir šalikelėm tykinėja tų savo gelumbių. Kas eina pro šalį, jis tam vis griebia už drabužių, čiupinėja, bene jo gelumbes dėvi. Taip pat ir tilvikas visais paupiais tebelaksto, ieškodamas tų savo brangių akmenėlių. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] l8gzec56xt23gvotqrm80ujtsmbscla 0 4958 14420 11024 2026-09-25T11:47:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14420 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniai, labai seniai, kada dar tiktai buvo sukurta žemė, dalino dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas. Kur buvęs kur nebuvęs, ateina dagilėlis, – seniau paukščiai, plunksnų neturėdami, negalėjo skraidyti, ir pėsti vaikštinėdavo. Pamatė paukščiai dagilėlį ir ėmė iš jo juoktis, o dievas ir klausia: – Kur tu buvai užtrukęs? Dagilėlis atsako: – Iš namų anksti išėjau, bet pakeliui man nelaimė atsitiko: užpuolė neprieteliai šunys mažą kiškelį. Aš, tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo! Dievas nebeturėjo vienodos spalvos plunksnų ir, parinkęs jų nuo visų paukščių po vieną ar kelias, aptaisė jomis vargšą dagilėlį. Kai dagilėlis buvo jau aptaisytas, tai visi paukščiai žiūrėjo į jį ir stebėjosi jo gražumu. Dagilėlis, dievui dėkodamas, linksmai grįžo namo. Dėl to ir dabar dagilėlio rūbai įvairių spalvų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ppvgt0jevs6440jttglm5r48z0no9dt 0 4959 14364 11025 2026-09-25T11:44:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14364 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Bekurdamas paukščius, dievas išvirė visokių dažų ir pradėjo kiekvieną paukštį atskira spalva dažyti. Darbas jau buvo baigtas, visi paukščiai nudažyti, ir dievas likusius dažus, kuriuos prieš tai sumaišė, norėjo išpilti. Bet tuo metu atskrido genys, kuris nežinia kodėl pasivėlino, ir prašė dievą jį nudažyti. Pagailo dievui genio, ir jisai nudažė genį likusių dažų mišiniu. Taip nudažytas, genys ir liko margas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] c96274edtl6c8nx29czmuohxtbh8tc2 0 4960 14312 11026 2026-09-25T11:42:34Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14312 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Miške genys kalvis. Atėjo pas jį gegutė: – Ar neapkaustytum man ratų? – Apkaustysiu. Atvežk. Na ir atvežė. Pradėjo kaustyt: :Tak tak tak, tuk tuk tuk, :Tak tak tak, tuk tuk tuk. Ir apkaustė. Atėjo pas jį pempė: – Jau man laikas važiuot šiltan kraštan. Apkaustyk, geny kalvi, man ratus. – Apkaustysiu. Ir tai pradėjo kaustyt: :Tak tak tak, tuk tuk tuk, :Tak tak tak, tuk tuk tuk. Ir apkaustė. Ir toji išvažiavo. Paskiau atėjo pas jį gervės, didelis didelis gervių būrys. – Kalveli geny, ar neapkaustytum mum ratų? – Nu, apkaustysiu – atvežkit. Atvežė ratus, tai pradėjo kaustyti: :Tak tak tak, tuk tuk tuk, :Tak tak tak, tuk tuk tuk. Apkaustė. Paskiau gerai kaip išgėrė, užkando, tai genys truputį pasigėrė ir užmigo. Svečiai išvažiavo, o jis vargšelis ir atliko čionai. Kai truputį pamiegojo – atsirado jau sniego ir užšalo – kurgi važiuosi, – ir žiemoja. Ir šiemet čionai bus, žiemos. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6z2piwb4xy6l431sqocujvlpwz7xn7q 0 4961 14426 11027 2026-09-25T11:47:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14426 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Meleta juodoji ganius pas velnią bandą ir praganius visus jo gyvulius. Tai velnias jai kaip metęs su akmeniuku į pakaušį, ir pramušęs kruvinai. Užtai juodosios meletos ir dabar pakaušis raudonas, o ji vis lekiodama tebešaukia tuos velnio galvijus: – Tprus, tprus! [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] g8sa1lxsmzyv0s7kxp5qomyqljwhgku 0 4962 14625 11028 2026-09-25T11:57:09Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14625 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kartą nuėjo žvirblis pas vieversį prašyti, kad šis išmokytų jį giedoti. Matai, žvirblis neturėjo jokio balso ir norėjo pramokti tokių gražių giesmių kaip vieversys. Vieversys sutiko ir ėmė žvirblį mokyti, bet kai tiktai ištarė žodį „čivir vivir“, žvirblis nustojo vieversio pamokos klausyti. Nustojo klausyti ir ėmė pats giedoti: – Čia čiau, čia čiau! Paskum nuskrido ir sako: – Dabar aš jau moku giedoti, užteks man tų mokslų! Užtai ir dabar žvirblį vadina čiauškiu, nes jis visuomet čiauškia, o kitaip giedoti nemoka. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 6hsq6t3j1ggwojl5e911vr5ynp5ia7q 0 4963 14565 11029 2026-09-25T11:54:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14565 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Volungė mainė su putpele arkliais, ir volungė laimėjo. Iš džiaugsmo volungė šeria arkliui ir rėkia: – Išt ci ci, išt ci ci! O putpelė, norėdama atsimainyti, šaukia: – Put, palauk! Put, palauk! [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] kyap9py1669kgv7wbvfm82bdbb1oxju 0 4964 14531 11030 2026-09-25T11:52:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14531 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą tutlys pasiskolino iš griežės duonos. Paskui grąžino du kepalu. Griežė reikalauja trijų: tiek buvę imta. Liudininkų nėra. Ginčui spręsti pasirinko gegužę. Ta, nenorėdama supykinti nei griežės, nei tutlio, pareiškė: – Aš, moteriškė, negudrią galvą teturiu, galiu suklysti. Neužilgo aš išperėsiu vaiką, tas užaugęs išspręs judviem bylą: jis, kaip vyriškis, bus gudresnis. Bet kad nepastatytų nė savo vaiko keblion padėtin, ji pati vaikų neperi – deda kiaušinius į kielės lizdą. O tutlys su grieže, laukdami bylos sprendimo, vis tvirtina: vienas – du du, antras – trys trys. O gegužė, juos gudriai nuvylus, pakukavus tankiai nusikvatoja. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] mjmnb60fs8m3z0v0fmyjk3qzfd863ei 0 4965 14603 11031 2026-09-25T11:56:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14603 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą švedai gaudė žmones. Nelabai jie sugaudydavo. Na ką darys? Tada tie švedai ėmė parsivežė pempes. O nuo pempių pasislėpti negali. Jos tikrai kaip šunys yra. Jau pempės kame kriokia, tikrai žinok, kad eina kas: ar lapė, ar žmogus. Nu ir jos pasako – į tą vietą eik, ir rasi ką nors. Senieji žmonės ir sako, kad pempės – švedų šunys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 693goed8cdc74xidybcrv5qi4j1oceh 0 4966 14529 11032 2026-09-25T11:52:42Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14529 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai visi šieną pjovė, pempė nėjo, išskrido kitan kraštan. Ir dabar ji išskrenda, neina šieno pjaut, kai pamato dalgį kur nors pamiškėj. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1mpmdiaybc6rwvwodpty2mbw34986fp 0 4967 14509 11033 2026-09-25T11:51:47Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14509 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą varnas ir skruzdė ginčijosi, katras jųdviejų daugiau pakels. Skruzdė sakėsi, kad ji pakelsianti tris kartus daugiau už varną. Bet varnas, žinoma, netikėjo ir, tą girdėdamas, juokėsi. Į jų kalbą įsikišo dievas, kuris suprato skruzdės kalbą. Jisai paėmė svarstykles, pasvėrė tiek alavo, kiek svėrė skruzdė. Skruzdė, žinoma, tuojau paėmė ir nunešė alavą. O varnas savąjį gabalą vos tik galėjo pajudinti. Taigi dievas ėmė ir nubaudė varną: jis leido skruzdėms papjauti visus varno vaikus. Dabar kiekvieną pavasarį varnas peri vaikus tuo laiku, kol dar skruzdės tebėra neatgijusios. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] eivrsty7uwrl2pf9zpb6dn1c33cmmpe 0 4968 14623 11034 2026-09-25T11:57:03Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14623 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žuvis yra priešinga dievui. Jis davė jai sparniukus, kad labai aukštai skraidyti galėtų, vos ne už debesų. Ji supyko ant dievo: – Kam man davei sparniukus? Mane nušaus! Leisk mane vandenin. Dievas ir įleido su visais sparniukais. Tai ją dabar kiekvienas vaikas gali pagauti. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] em8pqj7sgyjfuqlulr4xx11py4a41t5 0 4969 14471 11035 2026-09-25T11:50:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14471 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Ponas dievas, sukūręs žuvį, paleido į vandenį ir sako: – Būk vikri! Žuvis atsakė: – Jei kas mane sugaus, gyvą tekepie. Dėl to žuvis ir kepama taip ilgai nedvesia. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] bxz9hv7zcks0o2x2iefocj8sg9a5xo4 0 4970 14416 11036 2026-09-25T11:47:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14416 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kristui keliaujant kartą prireikė persikelti per upę. Jis tuo laiku ėjo vienas be apaštalų. Per upę nebuvo nei liepto, nei tilto. Valties aplinkui irgi nebuvo matyti. Vakaras artinosi, ir Kristus turėjo skubėti. Bestovėdamas pastebėjo plaukiant lyną ir paprašė, kad jį perkeltų per upę. Lynas nepažino Kristaus. Mat jis paprastai didelis miegalis, o čia buvo vakaras, todėl ir visai apsnūdęs plaukė. Į Kristaus prašymą tik sumurmėjo: – Noriu miego, matai, kad vakaras! – ir nulindo į dumblą. – Tu visuomet lindėsi dumble! – nubaudė jį Kristus. Iki šiol lynai visą laiką gyvena dumbliname dugne. Pro šalį plaukė ešerys. Kristus kreipėsi į jį. Nors jis irgi buvo didelis tinginys, tačiau apsukrus, tuoj pastebėjo, kas per dalykas. – Viešpatie, aš toks mažiukas, nė nepakelsiu tavęs. Mano nugara šiurkšti – tu įsidursi, ant manęs atsisėdęs, – teisinosi ešerys. – Tu visada liksi toks neūžauga ir tau ant nugaros augs aštrūs dygliai! – nusprendė Kristus. Pasirodė lydys. Jis bematant Kristų pernešė per upę. Atsidėkodamas Kristus jam pasakė: – Tu savo galvoj nešiosi visus mano būsimos kančios įrankius. Be to, būsi stipriausias ir didžiausias ežeruose ir upėse. Tavo mėsa bus skaniausia. Tave aš skiriu ežerų ir upių karaliumi! Iš tiesų, lydžio galvoj yra kaulų kryžiaus, ieties, replių, vinių, kūjo pavidalo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1zytcsu5hh97xxnmuco1oklgii79he2 0 4971 14414 11037 2026-09-25T11:47:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14414 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kadais, seniai tai buvo – žuvys rinko sau karalių. Lydeka žuvų susirinkime ir sako: – Aš esu pati didžiausia ir pati stipriausia, tai aš ir esu jūsų karalium. O visos žuvys atsakė lydekai: – Maža, kad tu esi stipri ir didelė. Sako, yra valstybių ir didelių, ir mažų, bet kartais stiprią ir didelę nugali maža valstybė. Tai mes tavęs už karalių nepripažįstam. – Tai ką jūs pripažįstat už karalių, jei ne mane? – O, – sako, – ešerį. Ešerys tai mūsų karalius, nes jis gerai spygliuotas. Na gerai, ir pradėjo lydeka pult ant ešerio spyglių. Ešerys į ją vis uodegą suka, nes lydeka nuo galvos galėtų jį praryt, o kaip nuo uodegos – pastato spyglius – tai ir negali jo priveikt. Iš to pykčio lydeka dabar visas žuvis gaudo ir ryja. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] tqklazis2ib0whz9o02kfcq0gyhly9a 0 4972 14298 11038 2026-09-25T11:41:55Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14298 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau ešerį labai gaudydavo kitos žuvys. Jis nuėjo pas dievą ir sako: – Viešpatie, duok man tokį ginklą, kad galėčiau nuo žuvų apsiginti. Dievas metė jam saują adatų ir sako: – Kokia žuvis norės tave praryti, tu tuoj kišk tas adatas. Ešerys dabar turi tas adatas ir daro taip, kaip liepė dievas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 40byim21abhrij4qj13gurtccb2w48i 0 4973 14485 11039 2026-09-25T11:50:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14485 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai dievas sukūrė pasaulį ir gyvulius, tai davė visiems vardus. Norėdamas sužinoti, ar visos žuvys žino savo vardus, pradėjo jas klausinėti. Visos žuvys žinojo. Plekšnė girdėjo, kaip dievas jos vardą šaukė, bet tyčia neatsiliepė. Tada dievas dar smarkiau šūktelėjo: – Plekšne, plekšne! Plekšnė savo snukį suraukė ir pamėgdžiodama atsakė: – Plekšne, plekšne! Dievas labai už tai supyko ir padarė, kad visos plekšnės iki šios dienos turi kreivą snukį. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8uci93kiqcuwjqvth2xj7gn50lsrnbc 0 4974 14551 11040 2026-09-25T11:53:43Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14551 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Erodas valgė vakarienę. Valgė žuvį, ir buvo žuvies visas vienas šonas nuvalgytas. Tiktai užgirdo, kad kažkas dunktelėjo. – Kas gi čia? – klausia Erodas. – Kristus iš numirusių atsikėlė, – atsakė kiti. – Jau kaip šita žuvis nepasidarys gyva, taip ir Kristus neprisikels, – pasakė Erodas. Tiktai žiūri – kad kruta žuvis. Tai ją mariosna ir paleido. O kaip jos buvo pusė nuvalgyta, tai ir atsirado vienašonės žuvys. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fw7oh5hbhxl814oy0gpcq7keudah3i0 0 4975 14621 11041 2026-09-25T11:56:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14621 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žuvims ir vėžiui buvo paskirta atgaila. Atgailavo jie medy. Kai pasibaigė atgaila, dievas juos paleido vandenin. Gera žuvelei vandeny – ir plaukia sau. Iš to didelio džiaugsmo pasakė: – Aš galiu ir be dievo gyvent! Dievas užpyko ant žuvies už tokį pasakymą ir paleido žveją, kad ją pagautų. O vėžys atgailavo aklas. Įleido jį vandenin, ir jau plaukia jis. Taip gera! – Palauk, vėžy, – sako dievas, – aš tau akis įdėsiu. – Kišk užpakalin, – atsakė vėžys. Dievas ir įkišo užpakalin. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] k0iwhbfvlti8gv7qpwniehm0gqwh2p7 0 4976 14577 11042 2026-09-25T11:54:56Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14577 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas sukūrė gyvūnus. Mato, kad jiems kažko trūksta. Tada padarė akis, sušaukė visus ir dalija: – Dvi akys laputei, dvi ežiukui, dvi pelytei, dvi... ir t. t. Išdalijo visiems po dvi akis, tik pamiršo atiduoti vėžiui. Pastebėjęs savo klaidą, ištiesė ir vėžiui. Užpykęs vėžys sako: – Kišk į užpakalį tas akis. Dievas taip ir padarė. Visų akys priekyje dabar, o vėžio užpakalyje, ir jis vaikščioja atbulas iki šiol. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ef8udmourbop2dknzle57jxl8sqow9g 0 4977 14579 11043 2026-09-25T11:55:01Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14579 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Iš visų žvėrių, katruos dievas sukūrė, mandriausias buvo vėžys, nes jis buvo malūnininku. Malęs keletą metų, jis pradėjo vogti. Bet taip jam nesisekė, kad visados jį sugaudavo. Tada jis atėjo pas dievą ir prašo, kad duotų jam į užpakalį akis, nes nemato, kaip jį nutvers už svetimą daiktą. Dievas, neilgai laukęs, išėmė akis iš jo kaktos ir įdėjo į užpakalį. Turėdamas akis užpakaly, vėžys visai turėjo perstoti vogti, nes negalėjo greit paeiti. Tada jis atėjo pas dievą ir prašė, kad dievas jam duotų akis ir užpakaly, ir priešaky. Bet dievas atsakė: – Niekam aš nedaviau po keturias akis, ir tu negausi! Tada vėžys, supykęs ant savo kūrėjo, nunešė prie upės visus daiktus, kurie priklausė prie jo malūno, ir, suvertęs į upę, pasistatė sau mūrinį malūną – urvą krante. Praėjo keletas dienų, upė užtvino ir jo malūną visai sugriovė, o jis, sugavęs vienas tik girnas, pasiliko vargšas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ou8cc21bq1uil2yk6g2jpvatptfuja2 0 4978 14270 11044 2026-09-25T11:40:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14270 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Senų senovėje keli šventieji ėjo per žemę mokyti žmonių. Dievas norėjo sužinoti iš apynio ir vėžio, kur nuėjo šventieji, – ar jie sakys teisybę. Apynys parodė dievui į viršų. Dievas liepė sekti ir jam į viršų. Todėl apynys ir raitėsi į viršų. O vėžys parodė atgal su ranka. Dievas ir jam liepė eiti atžagariom. Todėl ir dabar vėžys rėplioja atžagariom. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ryjmozs4ahz9m1sf2922u0jr3ulili0 0 4979 14539 11045 2026-09-25T11:53:10Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14539 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Žmonės sėjo rugius, o varlė pasakė: – Tegu sėja, aš juos prarysiu. – Neprarysi! – pasakė jai dievas ir užrakino snukį. Tai ir po šiai dienai, kai rugius sėja, varlių snukis užaugęs. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fchq5wzxf2gykm9fqb714adx36j8k5l 0 4980 14459 11046 2026-09-25T11:49:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14459 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai Erodas gaudė mažus vaikus, Juozapas, Marija ir Kristus bėgo į Egiptą. Erodo sargybiniai vijosi. Bėgo jie per lauką, o ten žmogus buvo atsivežęs rugius sėt. Jie ir sako jam: – Rytoj ateik su dalgiu tų rugių pjaut, kad šiandien sėji. O kad kas klaus, ar nematei tokių bėgant, tai pasakyk: „Tada mačiau, kai rugius sėjau.“ Sekančią dieną atėjo žmogus, žiūri – rugiai išaugo. Pjaus su dalgiu. O ir tie jau atsigena, klausia: – Ar nematei bėgant? Jis sako: – Mačiau, kai rugius sėjau. Tai tie ir sako: – Kvailas žmogus. Pern sėjo – matė, o dabar pjaudamas dar sako. O varlė atsiliepė: – Vakar! Vakar! Tai dievas tai varlei ir užrakino dantis nuo švento Baltramiejaus (dvidešimt ketvirtos rugpjūčio). Kai pradeda rugius sėti, ir nutyla varlės. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] c0a4og1cnlko3njh6ckbh7lxw2x3f0h 0 4981 14537 11047 2026-09-25T11:53:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14537 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kartą sumanė saulė tuoktis. O varlės galvoja: „Dabar viena jau visas balas išdžiovina, o kai bus dviejuos, dar vaikai, – tai niekur balelės nerasi!“ Ir susitarę nuėjo dievui skųstis, bet jo namie nerado. Kai dievo nerado, tai saulė sužinojusi sako: – Šviečiau ir šviesiu, šildžiau ir šildysiu, bet šitų bjaurybių mano spinduliai nepasieks! Ir dabar užtai varlių kraujas šaltas iki šiai dienai. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 5s7rtr91f41au73vr255761hf3vfg4l 0 4982 14511 11048 2026-09-25T11:51:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14511 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Skruzdėlė po žemę bėgiojo, kur artojas arė. Jis tuomet valgė pietus. Ir pametė labai mažą trupinėlį duonos. Voras paėmė tą trupinėlį duonos ir bėgo į dangų pas dievą apskųsti artoją, kad jis mėto duoną kepalais, kad dievas neduotų artojams duonos. O skruzdėlė, pamačiusi vorą blogai darant, bėgo paskui pasakyt, kad neteisybė – netyčia pametė žmogus mažą trupinėlį duonos. Bet voras nubėgo pirmas ir skundė, kad žmonės mėto kepalais duoną. Skruzdėlė bebėgdama iš didelio nuovargio pertrūko pusiau. Skruzdėlė atskubėjusi sakė: – Dieve, neteisybė: žmogus tik mažą trupinėlį pametė duonos. Voras meluoja! Tada dievas skruzdėlę šiek tiek pagydė ir paleido atgal, padėkojęs jai už gerumą, o vorui davė ranka per nugarą – kad net duonos trupinys prilipo ant nugaros. Nuo to laiko jis nešioja kuprą, o skruzdėlė pertrūkus. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] g7z7ulm9uimynca0dnpogc1z1csysrz 0 4983 14567 11049 2026-09-25T11:54:28Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14567 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Nuėjo kadais voras pas dievą ir sako: – Šitoj skruzdėlė yra labai gobši, – sako, – ji viską praryja, suneša savo lizdan, kad per ją nieko negalima paragaut ko skanesnio. Dievas paklausė vorą: – Tai nejau ji taip daug ryja, kad tu nieko per ją negali ir paragaut? Davė angelui diržą: – Eik, – sako, – tu jai pilvą sujuosk, kad ji taip daug neryt. Matai, ateina ir skundžias. Angelas, kai nuėjo, pamatė, kad skruzdėlės sandėly nieko nėra prinešta. Na tai vis tiek, kaip buvo jam liepta, skruzdėlę sujuosė. O voras dar vis tupėjo pas dievą. Grįžus angelui, dievas paklausė: – Na ką tu matei taip daug prinešta pas skruzdėlę? – O nieko, – sako, – ir vienam kartui nebuvo ko pavalgyti. Tai tada dievas papyko, paėmė didelį kamuolį, kaipgi duos pečiuosna vorui! – Ok tu melagiau, – sako, – ir nešiosi, – sako, – per visus amžius tą kamuolį ant kupros! Ir voras kuprotas pasidarė, o skruzdėlė kaip buvo apjuosta, taip ir iki dabar vis plona. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] o9epkz2l8h2d126yddfxy7q4tqtf25c 0 4984 14581 11050 2026-09-25T11:55:07Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14581 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyveno moteris. Dieną ir naktį ji dirbo, kad išmaitintų ir aprengtų tris savo dukteris. Ir išaugo trys dukros, linksmos ir žvalios. Viena po kitos ištekėjo ir paliko motinos namus. Praslinko keletas metų. Sunkiai susirgo motina ir siuntė pas savo dukteris rudąją voverėlę. – Pasakyk joms, širdele, kad skubėtų pas mane. Vyriausioji, išgirdusi iš voverėlės liūdną žinia, atsiduso: – Aš mielai eičiau, bet pirma turiu iššveisti šiuos du dubenis. Tada voverėlė supyko. – Tai būk tu su jais amžinai neperskiriama! Dubenys greitai nušoko nuo stalo ir apkabino vyriausiąją dukterį. Ji puolė žemėn, atsiduso, pavirto dideliu vėžliu ir iššliaužė iš namų. Pasibeldė voverėlė pas antrąją dukterį. – Oi, – atsakė toji, – aš tuojau bėgčiau pas motiną, bet labai užimta: turiu iki mugės audimą išausti. – Na ir ausk visą gyvenimą, niekad nesustodama! – tarė voverėlė. Ir antroji duktė pavirto voru. O jauniausioji maišė tešlą, kai voverėlė pas ją pasibeldė. Duktė, netarusi nei žodžio, net rankų nenusišluosčiusi, bėgo pas savo motiną. Trečioji duktė gyveno ilgus metus, ir visi ją mylėjo. O kai atėjo laikas mirti, ji pavirto auksine bitele. Visą vasarą kas miela dienelė renka bitutė žmonėms medų, ir jos pirmutinės kojelės visada aplipusios saldžia tešla. Dėl to žiemą, kai viskas aplinkui žūva nuo šalčio, bitelė miega šiltame avilyje, o nubudusi valgo tiktai medų ir cukrų. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 8jrf192jseny54smiijizxkaq628u9o 0 4985 14513 11051 2026-09-25T11:51:58Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14513 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Sliekas veda žmoną tūkstantkoję. Sliekas eina į piršlius pas tūkstantkoję. Nuėjęs ir klausia: – Ar tu tikrai už manęs tekėtai? Aš jau, – sako, – namą baigiu statyt. Tūkstantkojės seserys klausia jos: – Ar tu tikrai nori tekėti už slieko? Ji atsakė seserim: – Tikrai tekėsiu. O ko, ar aš negyvensiu – jau ir namą baigia statyti; bus gerai! Kai tūkstantkojė pasakė savo seserim, tai jos iš pavydo ėmė jai peikti: – Kur tu tekėsi! Netekėk! Jis toks ilgas vyras – reiks jam ilgus marškinius siūt, kiek tau reiks dėl jo dirbt! O tūkstantkojė neklauso seserų, sako: – Eisiu, jei tik mane ims. Mato seserys, kad nieko nepadarys, tai jos nuėjo pas slieką ir jam sako: – Ar tu ją imsi? Sliekas sako: – Imsiu. O tos šimtakojės seserys sako: – Gerai apsigalvok, gerai! Kiek jai reiks batukų: penkių šimtų raudonų, šešių šimtų juodų. Tai kai tu ją apausi, tai kai ji ims šokti, trepsėti, tai tau ir naujo namo naujas grindis sulaužys. Iš pavydo tūkstantkojės seserys sliekui ją supeikė. Sliekas supyko, tų kalbų pasiklausęs, ir liko nevedęs. Tai ir dabar sliekas tebestato po žeme namus, o tūkstantkojė liko netekėjusi – tai ir guli prieš saulę po šiekštu. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 4mufum7dlc688qy022c5cyu3gfqid6y 0 4986 14322 11052 2026-09-25T11:43:02Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14322 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kitą kartą dievas liepė visiems austi drobę. Gyvatė nepaklausė ir neaudė. Todėl dabar negali įkąsti per drobę. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] hnxh6hr0a4nsit8vka314rjq8mtqfgt 0 4987 14348 11053 2026-09-25T11:44:14Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14348 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai nuo tvano visi buvo susėdę laivan, pelė pragraužė skylę laivo dugne. Nėr kuo tą skylę užkišt. Tai gyvatė užkišo savo uodega, kad vanduo neitų laivan. Gyvatė išgelbėjo laivą nuo paskendimo. Tada ji reikalavo, kad jai už tai duotų suryt, kas turi gardžiausią kraują. Išsiuntė uodą, kad paragautų visų gyvių kraujo ir atskridęs pasakytų, kieno gardžiausias. Grįžta uodas, kraujo priragavęs, ir jį sutinka kregždė. Tai ji klausia: – Na, kieno kraujas gardžiausias? – Žmogaus, – atsakė uodas. Tąkart kregždė ėmė jam ir nuplėšė apatinę lūpą. Jis atskridęs negalėjo pasakyti nė žodžio, tiktai zirzė. Niekas negali suprast, ką jis sako. Atskridus kregždė pasakė: – Aš suprantu, ką jis sako. – Na ką? – Jis sako, kad gardžiausias kraujas – tai varlės ir gyvatės. Gyvatė, išgirdusi tokį žodį, supyko ant kregždės ir išplėšė jai uodegos galą. Nuo to kregždės uodega nelygi. Gyvatė ryja tik varles. Uodas negali nieko kito, tiktai zirzia. O žmonės už tai, kad kregždė išgelbėjo žmogų nuo gyvatės, ją myli ir leidžia jai sukti lizdus savo namų pastogėj! [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ary97xznzpsinzt82378l81t114f7rq 0 4988 14418 11054 2026-09-25T11:47:30Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14418 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Buvo taip: dievas velnią apvylė. Velnias pasirūpino bites, o dievas turėjo šituos varmus, kur kanda karves, arklius. Dievas regi, kad bitės medų nešioja. Ir dievas užsinorėjo medaus. Tada sako velniui: – Duok, pamainysim: tu man duosi bites, aš tau – varmus. Tada velnias sako: – O gal tu mane apvilsi, gal negerai bus? Kad galėt atsimainyt! Dievas sutiko. Ir jau reikia pasakyt, kada atmainyt, jei negerai velniui bus varmai. Jis gi nežino, gal tie varmai bus geriau kaip bitės. Tada dievas sako: – Tada atsimainysi, kai nubyrės visi lapai nuo medžių. Velnias gi žino, kad rudenį nubyrės. O dievas tada išgalvojo pušį ir eglę, kurių lapai niekada nebyra. Kada velnias ateina rudenį pas dievą, kad jau lapai nubyrėjo, tada dievas sako velniui: – Argi aklas, pasidairyk, – ar nubyrėjo? Velnias pasidairė – kad yra. Ir paliko dievui bites. O dievas davė žmonėm ir pasakė: – Kur bitės, ten perkūnas nedauš niekada. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 5gngw4wuea032yquk0tuhvatzn189dq 0 4989 14288 11055 2026-09-25T11:41:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14288 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet to ji negavo, atvirkščiai – jei kam nors įgels, pati turės mirti. Taip ir yra. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] g4s5vp7j4cd688oemrs3k6rkpw3fjuf 0 4990 14438 11056 2026-09-25T11:48:26Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14438 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Sakoma, kad ugnies į peklą pats pirmas buvo nuėjęs šuo. Pavogęs ją, nešęs nešęs ir pavargęs atsigulė. Pamatė jį katė. Prisėlino ir, pavogusi ugnį iš šuns, nunešė toliau. Bet ir ta pavargo. Atsisėdo ant griovio ir užsnūdo. Pamatė tai musė. Priskridusi čiupo ugnį ir parnešė į žmogaus namus. Todėl musė dabar visur kartu valgo iš vieno dubens su žmogumi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ou1nez9gkf6qut0c2x67s6h6ynctp1k 0 4991 14533 11057 2026-09-25T11:52:53Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14533 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Velnias kitą kartą sakęs: – Pone dieve, aš padirbsiu tokius smulkius musulėlius, kad tu jų niekaip neatsiginsi. Ponas dievas sakęs: – Padirbk, padirbk! Velnias padirbęs daugybę uodų ir paleidęs naktį. Ponas dievas susikūręs ugnelę – uodai per dūmus nė viens neiną. Daugiau ponas dievas sakąs: – Nu, aš sutversiu mažus vabalėlius, tu ar atsiginsi? Velnias sakąs: – Atsiginsiu. Ponas dievas sukūręs blusas. Tas kai paleidęs, tai velnias vos ant vagelio susirietęs iškentėjęs. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 7j7i0a5jhrltotiokybp1czfm7wboyg 0 4992 14422 11058 2026-09-25T11:47:41Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14422 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Seniau kalbėjo medžiai. Tai kai žmonės nueidavo pjaut medžių miškan, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Tai priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo. Tada dievas užgynė jiems kalbėt. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] j4rf0bbhsmypgqr8xjg4kdamx1opihk 0 4993 14304 11059 2026-09-25T11:42:12Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14304 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kregždės už visus paukščius greitesnės. Susirinko visi paukščiai ir nežino, kur tokį kraštą surasti, kur žiemoti galima. Kregždę paleido – ir ji surado šiltą kraštą. Tada paukščiai skrido į šiltus kraštus. Kregždei buvo lengva skristi, nes skrisdama maistą randa. Ji atsiskyrė nuo kitų. Viena kregždė palaužė koją, ateina miškan ir sako: – Kur man prisiglausti, niekur nerandu vietos. Prie kadagio prieina. Tas priglaudžia. – Aš tau maistą duosiu. Pušis, eglelė sako: – Galėsi prie mūs prisiglausti! O kiti, kurie nepriglaudė, tai žiemą be lapų, už tai, kad nepriglaudė kregždės. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ljne1hxz8op3x6sqe7ewg06130jxfsy 0 4994 14266 11060 2026-09-25T11:40:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14266 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia: – Ar jūs jau išsprogę? Medžiai sprogdami juokias iš jo, sako: – Kad dar ne! Kada medžiai jau seniai su lapais būna – pasako uosiui: – Ko tu vis nuogas? Mes jau seniai išsprogę! Tada uosis labai skubiai išsprogsta. Pagyvenęs uosis iki rudens, klausia vėl medžių: – Ar jūs jau be lapų? Medžiai jam sako: – O, jau seniai! O dar jie būna su lapais – juokias iš uosio. Tada vėl jis vieną dieną nuberia savo lapus, nes jisai aklas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] e8nlmiqwl78s9varyr3nt3pei8sndta 0 4995 14356 11061 2026-09-25T11:44:37Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14356 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kadais per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokion vieton, kur buvo šuva palaidas, bet labai piktas. Velnias priėjo per arti namų. Šoko šuva ant jo. Gerai velnias bėgo, o dar geriau jį šuva vijo. Neturėdamas kur dėtis, velnias šoko medin. Tuo kartu šuva privijo ir įkando jam koją. Na, žinoma, iš žaizdos ištekėjo kraujas. Tas medis, kur velnias buvo įšokęs, buvo alksnis. Užtai dabar alksnio medis raudonas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 2r6s8qtcddcqssliz4auwom031qrhga 0 4996 14481 11062 2026-09-25T11:50:29Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14481 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas sukūrė visus medžius ir liepė visiems budėti, nemiegoti. Viena epušė užmigo. Pabudusi žiūri – velnias sėdi jos viršūnėje. Labai persigando ir ėmė drebėti. Ir šiandien epušė tebedreba. Visi medžiai pyksta ant jos ir barasi: – Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos valandėlės nenustoji. Kliudai mums vakarinių varpų skambėjimo klausytis. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] c0rotskdqklig3kk14xv7zd0ug7oai4 0 4997 14360 11063 2026-09-25T11:44:48Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14360 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kada Kristų Judas išdavė ir iš gėdos nubėgo pasikarti, visi medžiai budėjo ir nė vienas jo nepriėmė ant savo šakų. Tiktai viena epušė miegojo. Pabudusi ji pamatė pasikorusį Judą ant savo šakų, nusigando ir pradėjo labai drebėti. Ir nuo to laiko epušė dreba. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 1uun1vb9so7hgnwwo9j9g7lmrp0rg4o 0 4998 14430 11064 2026-09-25T11:48:04Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14430 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Epušę tai prakeikė ponas Jėzus. Mat kai Judošius pardavė jį žydams ir norėjo nuo sąžinės graužimo pasikart, tai nė vienas medis jo neprisileido. Kai tik jis prieina artyn, tai ir užriečia šakas aukštyn, kad nepasiekt. Tik kai priėjo prie epušės, ta pasigailėjo – nepakėlė šakų. Užtat Judošius ant jos ir pasikorė. Nuo to karto, kad ji buvo tokios minkštos širdies, tai dievas tokią ir paliko visą gyvenimą. Užtat dabar retai rast tokia epušė, kad nebūt išpuvusia šerdim, – „minkšta“. Ir ji laikoma prasčiausia iš visų medžių. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] s8gwxl65z58y1omhk5u7uabet5cm6vp 0 4999 14406 11065 2026-09-25T11:46:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14406 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Marija su kūdikėliu Jėzum ėjo, ir užkilo didelė audra. Nė vienas medis nepriėmė pasislėpti, tik lazdynas, – ir jis savo šakom apgaubė. Na tai ir dabar jo šakos linksta į žemę, ir jo niekuomet netrenkia perkūnas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] lhhmjw0v5cuihygusqxio9b66jph2xe 0 5000 14412 11066 2026-09-25T11:47:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14412 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai šventoji šeimyna bėgo iš Egipto, tai pakelėj beržai, nuleidę šakas, verkė jų, gailėjo. Užtai ir dabar beržai pakelėse liūdi nuleidę šakas. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] q7ns9gi8rdi2jmj7wfu9qtk5h5xmo92 0 5001 14497 11067 2026-09-25T11:51:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14497 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Boba kepė blynus, ir vaikas susišiko. Tai ji ėmė, blynu vaiką nušluostė ir numetė. Lig tol būdavo varpos per visą šiaudą. Už tai žmonės duonos ir netausodavo, nei duonos, nei blynų. Dievas užpyko ant žmonių, kad taip nebrangina jo dovanos, ir pradėjo braukyt varpas. Šuva pamatė, kad dievas brauko varpas, tai pradėjo prašyt dievo, kad nedaryt bado. Dievas šunio prašymo paklausė ir paliko varpas tiek, kiek šuva apžioja. Nuo to laiko žmonės ir gyvena iš šuns dalies. Gera šeimininkė, duoną kepdama, ir šuniui pakepa bandelę. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 3w8bvvf3mbyhi9xtydimm5zn8nk6a28 0 5002 14284 11068 2026-09-25T11:41:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14284 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Išdygo aviža su miežiu, ir jie abudu augo. Ir miežis pasistengė avižai mažą. Aviža nešiojas prie savęs susukusi. Miežis, kai prinoko anksčiau, skubinosi į svirną pirma. O aviža užpykusi, kad ją apgavo ir paliko, paėmė pagalį, kai paleido į miežį – ir įstrigo. Ir dabar miežis nešiojasi. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ar54kqu7yq71koqo0rg21k9utcpbrom 0 5003 14499 11069 2026-09-25T11:51:19Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14499 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Rugys, miežis ir aviža susitarė žiemoti lauke. Avižai vienai šalta pasidarė, ji ir sako jiems: – Leiskit mane namo, aš pasiimsiu savo dukrelę, mum dviem susiglaudus bus šilčiau. Aviža, kai nuėjo, ir negrįžo. Tai kaip ji norėjo būt dviejuos, taip ir liko – vienoj makštelėj visada po dvi. O miežis, kai tik pasirodė šalna, pabūgo šalčio ir, nekláusęs rugio, ukadai namo. Tik rugys, paėmęs lazdą, kaip mes jam – ir pataikė stačiai užpakalin, – lazda ir įsibedė. Tai jis dabar su lazda – su akuotu. O rugys išlaikė sutartį, peržiem išbuvo lauke. Užtat jis švarus, be jokio akuoto. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] qwe2pqqfy2qc4j202ns4ee0katgdgc8 0 5004 14410 11071 2026-09-25T11:47:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14410 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Linus išgalvojo dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust – ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot. Velnias užtai linų nemyli, kad juos išgalvojo dievo motina. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] niew4t8s0bbnq6zg1sxpv1t1f7zalm5 0 5005 14448 11072 2026-09-25T11:48:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14448 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kai Kristus mirė ant kryžiaus, tai visi žolynai nuliūdo. O dobilai nė kiek, kaip žydėjo, taip ir žydi. Jie negailestingi. Užtat jų bažnyčia nešvenčia ir bitės neima medaus. Jei bažnyčion ir nuneši, tai prie jų šventimas nelips. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 0auce7gl1423raqwkmz3clz54ptf2x1 0 5006 14452 11073 2026-09-25T11:49:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14452 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kūrėjas sukūrė gėles ir kiekvienai gėlei davė vardą. Bet kokį tai gėlei buvo davęs, aš nežinau. Ta gėlė suprato kūrėją, o kadangi savo vardą buvo užmiršusi, nuėjo ir sako: – Kaip mano vardas? Aš užmiršau. Kadangi kūrėjas žinojo, kad ji suprato, tai pasakė: – Kad tu mane supranti, tai neužmiršk manęs. Ir ta gėlė palaikė tą vardą. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] ba5ici43yfxoy07qa6j6xxx9b5pjpap 0 5007 14609 11074 2026-09-25T11:56:24Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14609 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Grybas abriedukas norėjo kadaise vesti žibuoklę. O jai jis labai nepatiko. – Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo! Ir pavasarį, kai tik abriedukai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi jau. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] itxilmi4of76xum0nw50htvrnzo6skv 0 5008 14619 11075 2026-09-25T11:56:52Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14619 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Gyvatė sako: – Kai įkąsiu, žmogus numirs. Dievas sako: – O aš tokią žolę išleisiu. – O aš tos žolės atkąsiu šaknį. Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ką nukąsti. Tokie geltoni kvietkučiai ant kelio auga. Žolelės kočiukas yra, o tam kočiuky skylelė. Kai šunį įkanda gyvatė, šuo laksto, uodžia, o kai tik tą žolę randa – nukanda. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 3s0rn5nsj8s8m05xv1qnxd6nqf9hyah 0 5009 14326 11076 2026-09-25T11:43:13Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14326 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Kažkur vaikai susigavo mažą gandriuką ir augino augino. Pavasarį, tėvui liepus, išleido. Išleido, per vasarą nėra ir nėra. Rudenį, susigrupavus skristi, atskrido tan kieman, pakaleno pakaleno ir nuskrido su kitais skrendančiais. Per žiemą prabuvus, pavasarį mato: atskrenda su pagaliu snape. Jis eina eina su tuo pagaliu pirkion, ir padėjo imbiero šaknį – iš šilto krašto atnešė. Nuo to laiko atsirado imbiero, ir žydai jo vis dar tebeturi (mat skalsus) ir pardavinėja. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] d1yl94ctw2deqp2emu7y5wbi3a7m78r 0 5010 14316 11078 2026-09-25T11:42:46Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14316 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Mano tėvas liuob taip pasakos: Vaikai, ar jūs žinot, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako: – Ko lieti? Juk jis ne tavo. Spjauk lauk tą grūdelį. Tas išspjovė. Dievas ir sako: – Iš to grūdelio išdygs grybelis, te būna neturtingam žmogui. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 9beyd69pj375ck140c4cq2tp6eypjkg 0 5011 14318 11079 2026-09-25T11:42:51Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14318 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Iš pradžių grybai buvo visi vienoki, nebuvo nei raudonų, nei geltonų, nei juodų. Ir visi buvo nenuodingi. O musė buvo labai bloga, visur platino visokius mikrobus. Tada sugalvojo ir grybus apnuodyt. Tai padarė grybų balių, aprengė juos visokiais spalvotais rūbais, o kartu ir nuodijo. Kiekvienam nustatė vietą, kur augt: vienam po pušim, kitus po egle pastatė, trečius po beržu, ketvirtus po ąžuolu. O voras labai ant musės buvo piktas už tai, kad ji jam ant nugaros kryžių pastatė ir du taškus – kaip kryžiuočiui. Tai jis medy pastatė tinklą ir pagavo musę. O kai pagavo, tai ir suėdė. O grybai tada taip ir liko aprengti spalvotais rūbais, nes musės nebuvo – ir nebuvo kam juos nurengt. Ir nuodingų tada atsirado. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] fu35ny3cgt6tuqol812nb6uc8i7kasb 0 5012 14294 11080 2026-09-25T11:41:44Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14294 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas pasėjęs vynuoges. O velnias priėjęs ir palaistęs, pirma beždžionės krauju, antrąkart liūto, o trečiąkart – kiaulės. Tai žmogus, kai išgeria degtinės, – iš pradžių raudonas, linksmas, juokias, šoka, kraipos kaip beždžionė. O kai labiau pasigeria – piktas ir stiprus kaip liūtas. O kai visiškai pasigeria, tai purvyne išsivolioja ir užmiega minkštai kaip kiaulė. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] 5wkyv952raz6ampf5ec4b3g47zslb3f 0 5013 14523 11081 2026-09-25T11:52:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14523 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Dievas, sukūręs medžius, augalus, žoles, nebuvo paskyręs žolėms vardų. Tuomet vieną kartą liepė susirinkti visoms žolėms. Prisirinko daugybė žolių. Dievas pavadino jas įvairiais vardais. Po kurio laiko, kažkur eidamas, rado lyg matytą žolę. Dievas paklausė žolės, koks jos vardas. Žolė atsakė: – Viešpatie, aš jokio vardo neturiu. Dievas vėl sako: – Tai tu nebuvai atėjusi, kai aš visoms žolėms skyriau vardus? – Ne, – atsakė žolė. – O kodėl nebuvai? – klausia dievas. – Todėl, kad mane paragavęs Adomas apspjovė, o tai pastebėjusios, kitos žolės mane dar labiau apspjaudė. Dėl to, viešpatie, aš nedrįsau tau pasirodyti. Dievui pagailo žolės, ir jis pasakė: – Nuo šiol žmonės ims tave gerbti ir daug kas pamils, o tu pati vadinsies tabakas. Taip ir įvyko: žmonės ėmė rūkyti tabaką ir visuomet su savim nešiotis, bet visuomet labai spjaudosi jį rūkydami, kaip tos žolės kad jį apspjaudė. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] qwi0zc2vwl8jv7gi7jno8ed1sfv0gfp 0 5014 14525 11082 2026-09-25T11:52:31Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių etiologinė sakmė}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14525 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių etiologinė sakmė}} Numirė vieno velniuko mama. Jis nuėjo pas kaimynus, pasakė, kad jo mama numirė, ir prašė juos ateit į laidotuves. Atėjo kaimynai, bet išdykauja, juokauja – niekas neverkia. Velniukas mato, kad kitose laidotuvėse verkia – gaili mirusiųjų, o jo mamos niekas negaili, ir jam labai nesmagu. Tai velniukas atnešė iš kažkur uostomo tabako ir visiems papylė. Kai pradėjo žmonės čiaudėt ir net verkt, tada velniukas džiaugias, kad žmonės verkia jo mamos. Ėjo pro šalį Kristus su mokiniais. Eina pro tuos namus, kur gulėjo numirus velniuko mama. Kristus žino, kad čia laidotuvės, tai ir sako savo mokiniams: – Čia užeikim, čia laidotuvės. Užėjo visi. Mato: žmonės verkia. – Ko jūs verkiat? Ar velniuko mamos? – klausia Kristus. Žmonės pasakė, kad verkia nuo kažko, ką papylė velniukas. Tai Kristus išėmė papirosų ir apdalijo visiems sakydamas: – Rūkykit, tai neverksit. Žmonės papirosus rūko, išdykauja ir juokias – neverkia. Vadinasi, uostomoji taboka nuo velnio, o papirosai nuo dievo. [[Kategorija:Etiologinės sakmės]] sl59qtjwvhngyf3zpcphzicisvw52pn 0 5031 14391 11115 2026-09-25T11:46:16Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14391 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Akmenės parakvijoj, Šiaulių paviete, netoli nuo Vegerės - per tris varstus, – Kuriežių sodžiaus gale, yra Lokavos kalnas, apie kurį žmonės taip kalba. Vegerės ponas vasaros laike važiavęs kas vakarą ant to kalno pa­sivažinėti. Taip jam besivažinėjant, vieną vakarą, saulei leidžiantis, apsipylęs tas kalnas raudona šviesybe, kaipo ugnimi, iš ko tas ponas persigandęs, neilgai trukus susirgęs ir miręs. Po tam vienas to sodžiaus ūkininkas, kurio dalyje stovi tas kalnas, išaręs ant jo pūro sėjimo laukelį ir kelerius metus sėjęs. Visokie javai gerai užaugo, bet ir anam taip pat nutiko, kaip minėtam ponui. Tai regėję ir apsukui buvusieji žmonės. Nuo to laiko lig šiai dienai niekas ten nebedrįsta arti. Seniau ant to kalno vienoj šaly, stačioj pusėj, netoli viršaus, buvę urvai, iš kur kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergelė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi: – Tbruka, tbruka, tbruka, – kaip karvę kad šaukia. O žmonėms einant arti, ji pasislėpdavusi. Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetę į urvą, o patys nubėgę šalin. Tas, be kepurės pasilikęs, verkia, apie tą urvą vaikščiodamas. Neilgai trukus, minėta mergelė išnešusi jam kepurę, aukso pinigų pripiltą. Tas džiaugdamos parbėgęs namo. Apie tai išgirdę žmonės, aplinkinai susitarę, ėjo kasti tą urvą. Bet jie per dieną kiek kasę, tai po nakties buvę užgriuvę. Taip ilgai besi­darbuojant, aniems atsibodo. Po tam davė ramybę tam darbui. Nuo to laiko nieko daugiau nebematę ant to kalno. Važiuojant su javų vežimais pro tą kalną nakties laiku, paskui važiuojantis žmogus miegojęs, pabudęs neberanda maišų su javais, bet radęs ratuose aukso pinigus, kurių vertė buvusi dviguba kaip tų javų. [[Kategorija:Padavimai]] k2g1pxzsj152xalvguxk4cn0stdbwqo 0 5032 14588 11116 2026-09-25T11:55:27Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14588 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mūsų kaime nuo senų laikų yra užsilikę kalneliai kokių trisdešimt penkių metrų aukščio. Apie tuos kalnelius senesni žmonės pasakoja įvairių padavimų. Štai iš tų padavimų vieną išgirdęs užrašiau. Vienam kalnely buvo skylė, ir toje skylėje girdėdavosi dundėjimas arba kildavo iš skylės dulkės bei dūmai. Kartą keli drąsesni žmonės nuėjo į tą kalnelį ir į skylę įleido virvę su pririštu akmeniu. Pasigirdo dundėjimas, ir ištraukus virvę, žmonės pamatė, kad nėra trečios dalies virvės su akmeniu. Po to įvykio žmonės bijodavę eiti į tą kalnelį: sakydavo, kad ten gyvena užkeiktas bajoras, nes toje vietoje vaidindavosi. Naktį apie dvyliktą valandą prie tos skylės lodavęs šuo arba vaikščiodavo baltu apsiaustu vyriškis. Dabar tos skylės vietoje yra tik įdubimas trijų pėdų pločio. [[Kategorija:Padavimai]] j2mtqwi6an43yqxw4tjehbqu0aagg97 0 5033 14458 11117 2026-09-25T11:49:25Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14458 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Išėjo kadais Aigradas. Kada kur išėjo ar nuskendo miestas Aigradas – tai Dievas žino. Tai apie tą miestą pasakojo. Atėjo žmona pas šulinėlį ir atsiklaupė gerti. Kai atsiklaupė gert, žiūri – stovi graži spyna šulinėly vandeny. Ji paėmė tą spyną ir kėlė ją. Kai tik paėmė, kai tik kilstelėjo, tai ten, vandeny, pradėjo lyg varpai skambint, – ar teisybė, ar ne, tai aš nežinau, tai pasaka tokia, – varpai skambint – ir jau tokia grandinė pasikėlė. Tai kalba, kad žmona tiktai spjovė, nusigando: – Oi, kad prapultai! Tai nutraukė atgal vandenin ir tą spyną, ir visa, kad ji vėl taip už­keikė. Kad ji būtų spyną čion kėlus, tai būtų iškėlus miestą, pastačius. Tai džiaugės miestas, kad jau jį kelia! [[Kategorija:Padavimai]] mbjchcgow3ig61jvc5iuf7bt3rgg5u9 0 5034 14490 11118 2026-09-25T11:50:54Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14490 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Alsėdžių valsčiuje yra Zernių kaimas, kurio viduryje yra piliakalnis. Žmonės pasakoja, kad jame yra urvas, kuris esąs uždarytas geležinėmis durimis, kurių niekas negali atidaryti, nes rakto neturi. Pasakoja, kad tas raktas esąs vienoje žuvyje. Reikia naktį dvyliktą valandą eiti į prie kalno bėgantį upelį maudytis. Besimaudant atplauks didelė žuvis, kurią reikia sugauti ir perpus perplėšti, ir jos žiomenyse ras tą durų raktą. Kai raktas sugirgždės duryse, tai jos atsidarys, o už jų rasime daug visokių turtų: aukso, sidabro ir kitokių daiktų, kurie labai daug kainuoja. Kiti tvirtina, kad reikia išrauti ant kalno esančią didžiausią eglę, ir po jos šaknimis rasią tą raktą. Treti dar tvirtina, kad reikia susitaisyti penkiasdešimt vyrų, kurie būtų be nuodėmės, ir atsivedus kunigą, kuris turi būti mišiaunas*, užgiedoti „Angelas apreiškė", ir su kryžiumi suduoti į duris tris kartus – durys atsidarysiančios. Vienas taip pasakoja, kitas kitaip, bet niekas nėra niekaip mėginęs, todėl ir pasakoja žmonės tenai vaidenantis. Vieną kartą grįžo viena mergelė iš laukų. Jau buvo sutemę, kai ji ėjo pro kalną. Tada iš kalno vidurio, iš tos pusės, kur yra durys, išėjo panelė. Ji buvo apsiavusi raudonom pančekom, geltonais bačiukais, languotu sijonu, baltu žakietu ir raudona skrybėle. Užėjusi ant pat kalno krašto, ėmė pasikėlusi sijoną sukti. Šoko šoko ir nušokusi į tą vietą, kur yra durys, pranyko. Vieną šviesią vasaros naktį trys vyrai, kaimo drąsuoliai, sumanė kalną kasti ir įsikasti į tą urvą, į kurį vedė durys. Jie kasė kasė, ir nė juste nepajuto, kaip atsirado už kelių kilometrų, kito kaimo ga­nyklose. Po to jų iškastoji duobė vėl pasidarė kaip buvusi. <small>* Mišiaunas (svet.) - galintis laikyti mišias.</small> [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie piliakalnius]] jovzkh5k6axfcffcxnvnfyqm6wl4y3b 0 5035 14528 11119 2026-09-25T11:52:40Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14528 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Žinau tik, kad žmogus kitąsyk sapnavęs, kad yra raktas upėje. Upė­je esanti sietuva, ir per dvyliktą reikia nerti į tą sietuvą. Ten yra akmuo, o po tuo akmeniu – raktas, tą raktą reikia išimt ir pilelę atidaryt. [[Kategorija:Padavimai]] ec7j2607cqvhf751zz77g8wh1glkttc 0 5036 14534 11120 2026-09-25T11:52:57Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14534 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Kaip mum pasakojo, taip ir mes. Pasamanėj gyveno toks senelis. Jį apibūrė burtininkai, ir jį šuniukas nešiojo tarp kojų. Jis buvo dešimčiai metų užburtas. Ot, ir nunešė jį, šitą senelį, šitas šuniukas ton bažnyčion po žemėm. Ir ką – nieko bažnyčioj toj nėra, tik jaunoji prirakinta prie stulpo didžiosiose du­ryse. Tada jį šuniukas išnešė ir vėl viršun. Ė senelis šitas pasakojo žmonėm. Tada nuėjo ir rado raktus, tai paėmė ir atsinešė. Tai jam atėjo naktį ir sako: – Atnešk, nes negerai bus. Jis ir kitą naktį pernakvojo, ir vėl ateina in jį ir sako: – Nu, tai dar tu neklausai. Tai, – sako, – šią naktį jau mes tave nepaleisime. Jis paėmė ir nusviedė raktus. Nusviedė raktus, ir raktai nužvangėjo. Nuėjo jis pas kunigą, kunigui pasakė, kad šitaip jam atsitiko. – Tai tu, – sako, – durnas buvai, kad nunešei. Reikėjo, sako, – man atnešti. Nu, ir ką gi jis nuneš, kad nėr. [[Kategorija:Padavimai]] [[Kategorija:Padavimai apie bažnyčias]] odsqrc0hnlwn0lh0uwcj20h1gtlhru6 0 5037 14641 11121 2026-09-25T11:58:36Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14641 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Nuėjo žmogus ant kalno, veizi – yra žaltys. Tai žaltys sakąs: – Imk iš mano nasrų raktus su savo burna. Tas žmogus pabijojęs, neima. Žaltys sakąs: – Durnas buvęs, durnas ir paliksi. Būtum gavęs dvarą. Kitąkart sakė, kad buvęs dvaras, apneštas smiltimis, ar bažnyčia buvus. [[Kategorija:Padavimai]] diho6hb9u789bl8ecdodm1bw7j9lfxb 0 5038 14431 11122 2026-09-25T11:48:08Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14431 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Vieną kartą pas tą kalną artojas aręs ir pusryčio laike pasilaidęs pasiganyti jaučius. Pavalgęs pats užsnūdęs. Atsibudęs žiūrįs – tokia žmona jo jaučius bevarinėjanti tolyn nuo to kalno. Šis atsikėlęs einąs artyn, žiūrįs – tam kalne durys atidarytos. Klausiąs tos žmonos: – Aš ar ten galiu eit pasižiūrėti? Sakanti: – Gali, tiktai išeidamas neatsižiūrėk atgal. Įeinąs į tą kalną, žiūrįs: kunings mišias belaikąs, žvakės ant altoriaus žib, varpeliais skambin, žmonių daugybė meldžias. Ir šis, pasibaigus mišiom, ėjęs laukan; eidams girdžiąs, kad paskui jo taušku tauškais visi ein. Šis tarpdury ir atsižiūrėjęs. Tuoj buldu buldais ir užgriuvę, ką tiktai jis pats paspėjęs savo kavalšis išnešti. [[Kategorija:Padavimai]] a20rbzl9k0bvnp2sj1ln2nkoagsdsbh 0 5039 14645 11123 2026-09-25T11:58:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14645 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Veliuonos bažnytkalny, sako, yra užkeiktas dvaras ir pana. Vienąsyk labai dievobaimingas žmogelis pasivėlino į bažnyčią. Skubinosi jis kaip galėdamas, bet jau numano, kad ras kunigą prie altoriaus. O kitąsyk nebuvo dar to tako, kur eina pro namą skersai kalno, bet reikėdavo eiti aplinkui keliu per tarpkalnę. Einąs šis poteriaudamas per tarpkalnę, eidamas žiūri, kad jau tokia graži pana sėdi ant skrynios, kad jau tokia graži, kad miela! Ir sako ta pana: – Žmogeli, pabučiuok mane! Žmogus nusispjovė ir nieko nesakydamas eina tolyn. Pana vėl: – Žmogeli, pamislyk tiktai, kas yra skrynioje – užteks tau ir man. Žmogus rėžė pro šalį. – Žmogeli, pasigailėk, pabučiuok mane, o būsiu išvaduota ir tu būsi laimingas. – Kad tu pragaran nugarmėtum, nebegundžius manęs! Po tų žodžių žemė atsivėrė, pana sucypė, suvaitojo ir barškėdama į skradžias tiktai tuos žodžius pasakė: – Žmogau be mielaširdystės, tau buvo nuo Dievo leista mane išgelbėti, jei tiktai būtum išpildęs mano prašymą, o dabar vėl einu septynis šimtus metų į pragarą kentėti. Nors pranešk svietui apie mane. Bet dar iki šiol apie ją nieko negirdėti. [[Kategorija:Padavimai]] 82bavona4d80he1bl9w3wzsdgdx1v4c 0 5040 14586 11125 2026-09-25T11:55:22Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14586 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Šalia Raseinių miesto yra Prabaudos upelis, prie upelio yra Cibikalnio kalnas, tame kalne yra užkeikta merga ir jos dvaras. Čia buvo toks atsitikimas. Kokie septyni metai atgal, valdžia liepė ant kelio pro tą kalną iškasti ravus. Buvo nusamdyti keli darbininkai ir jie kasė. Vieną vakarą visi darbininkai nuėjo namo, o vienas iš jų atsiskyrė ir pasiliko prie kelio. Jis nuėjo prie Cibikalnio pasikirsti karkliukų. Jam ten nuėjus, pasirodė mergaitė, apsirėdžiusi baltais rūbais, ir pradėjo kalbėti, prašydama išgelbėti. Sakė: – Išgelbėk mane, aš tau atiduosiu savo dvarą, kurį tu kartu su manim išgelbėsi. Išgelbėti turi taip: aš pasirodysiu labai baisi, panaši į velnią, o tu turi mane ir tokią baisią pabučiuoti. Bučiuoti gali taip: uždėk ant mano veido nosinukę ir bučiuok. Jis prižadėjo gelbėti, o ji pasižadėjo jam ant rytojaus pasirodyti. Ant rytojaus vėl visi išėjo į darbą. Dirbo iki vakaro. Vakare visi ėjo namo, o tas vyras pasiliko užkeiktos mergos gelbėti. Vakare nuėjo jis prie kalno ir laukia tos mergaitės. Pagaliau pasirodė ta mergaitė – ji buvo labai baisi, panaši į velnią. Rankoje ji turėjo raktus. Kai tik jis ją išvydo, tai labai nusigando ir pradėjo bėgti, o ji pradėjo vytis. Matydama, jog jo nepasivys, ji paleido jam su raktais. Raktai nukrito ant žemės, o ji pranyko. Jis parbėgęs namo sunkiai susirgo, papasakojo savo atsitikimą ir mirė. Tada jo draugai nuėjo ieškoti raktų. Raktus surado ir nunešė kunigui. Kunigas padėjo juos bažnyčioj prie altoriaus. [[Kategorija:Padavimai]] 84jtu84n5znp0xko0okkt0h83jign6p 0 5041 14578 11126 2026-09-25T11:54:59Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14578 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Mastaičių kaime apie Gelgaudiškį yra kalnas – tai užburta pilis. Tame kalne kitąsyk buvo skylė. Kai piemenys berdavo akmenukų, tai skambėdavo ir skambėdavo. Išeidavo kitąsyk iš to kalno pana. Sykį kerdžius pamatė ją. Ji jam papasakojo, kad jis galėtų ją ir tą pilį išvaduoti, tik turi, kai ji iš to kalno išeis rupūže, per šilkinę skepetą pabučiuoti. Kerdžius prižadėjo. Ugi išėjo baisiausia rupūžė. Kerdžius persigando ir ėmė bėgt. Paskui ta rupūžė atvirto į paną ir sugrįžo į kalną verkdama. Nuo to sykio jau ji nebeišeina. [[Kategorija:Padavimai]] hou5aglf2cyyyzmdxl10o7aep7u7hx4 0 5042 14580 11127 2026-09-25T11:55:05Z Knutux 3974 Pakeista {{antraštė}} į {{Lietuvių liaudies padavimas}} (šaltinio/nuorodos tvarkymas) 14580 wikitext text/x-wiki {{Lietuvių liaudies padavimas}} Seniau Padovinio laukai buvo apžėlę giriomis. Kur ne kur žmonės buvo išsiskirstę žemės plotelius ir sėjo javus, statė trobas. Kartą miške, netoli piliakalnio, piemuo ganė bandą. Seniau buvo paprotys, kad piemuo turi gyvulius ganyti, kol jam užaugs ūsai. Taip jam beganant, vieną gražią dieną jis pamatė, kaip iš kur tai piliakalny atsirado durys. Jos atsidarė, ir išėjo graži graži mergelė. Prie piemens priėjus, prašo mergaitė kitą dieną ateiti pietų laiku ir niekam apie tai nepasakyt. Mergelė nuėjo į kalną, ir regėjimas prapuolė. Antrą dieną skirtu laiku vėl atsiranda: atsidaro durys ir vėl, kaip ir pereitą dieną, prieina prie piemens mergelė ir klausia, ar niekam nesakęs. Piemuo argi kam sakys, kad jam ganant pas jį merginos vaikščioja. Mergina prašo kantrybės ir ateiti vėl pietų laiku ir trečią kartą. Kaip ir pirmąkart, nueina į kalną, durys užsidaro ir pranyksta iš akių. Piemuo (buvo) šitokių išdaigų dar nematęs, jam įdomu, ir eina trečią kartą. Mergelė skirtu laiku išeina ir pirmiausia klausia, ar niekam nesakęs. Piemuo pasigiria nesakęs. Tuomet mergelė prašo, kad piemuo ją pabučiuotų. Piemuo sutinka. Tuo tarpu ji pavirsta į rupūžę, tokią didelę, tokią bjaurią. Dabar mergelė (rupūžė) liepia ją bučiuoti. Piemuo jau nesutinka. Tuomet ji jam duoda šilkinę skarelę ir per ją prašo bučiuoti. Piemuo taip pat nesutinka. Tuomet rupūžė vėl virsta mergele ir pasako, kad ji jo laukė keletą šimtų metų – laukė jo užgemant ir ją išvaduojant iš šio užburto kalno. Paskui apsiverkė ir vėl nuėjo kalnan. Jai įėjus, kažkas nusikvatojo, kad net šiurpas piemenį paėmė. Durys užsitrenkė, ir visa pranyko – kalnas virto tokiu, kokiu dabar yra. Seni žmonės pasakoja, kad ta mergelė dar ir dabar ten yra, tik ten ne paprasta mergaitė, o karalaitė. Seniai, labai seniai viena ragana ją ir visą jos karalystę užbūrė: jos pilį pavertė kalnu, jos pavaldinius – medžiais aplinkui ją, o ji vargšė liko kentėti ir laukti, kol kas ją išvaduos. Tuomet vėl jos visa karalystė atgytų, ir vėl būtų visa taip, kaip tuomet buvo. Tik drąsuolių šiandien jau visai nebeliko. [[Kategorija:Padavimai]] rnrbqaxbujekw1ajlmmwzbmgeziu8fu 14 5235 13826 12163 2026-09-25T06:34:44Z Knutux 3974 13826 wikitext text/x-wiki [[Kategorija:Literatūra]] te4f60wn9rwojfhs856gmgyqeagjq35 14 5236 13828 12164 2026-09-25T06:36:06Z Knutux 3974 13828 wikitext text/x-wiki [[Category:Azija]] h24trrmtri3ugigdrjjli66gxdzby06 14 5324 13834 12918 2026-09-25T07:13:14Z Knutux 3974 13834 wikitext text/x-wiki [[w:lt:Žagarės I šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia|Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo Romos katalikų bažnyčios]] metrikų knygos ir kiti dokumentai [[Category:Bažnyčių dokumentai]] [[Category:Naujoji Žagarė]] 7g4id83a17myft65u6earj9k6m7iv9v 14 5667 13827 2026-09-25T06:35:58Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Category:Geografija]] 13827 wikitext text/x-wiki [[Category:Geografija]] ltjhu4ayus8fcyoup0ygq3srut3x6ar 0 5668 13829 2026-09-25T06:41:16Z Knutux 3974 Nukreipiama į [[Naujosios Žagarės RKB parapijiečių sąrašas (1902)]] 13829 wikitext text/x-wiki #redirect [[Naujosios Žagarės RKB parapijiečių sąrašas (1902)]] jfep9idl0za4rackfsnvxpn08ms2wi9 11 5669 13830 2026-09-25T06:43:04Z Knutux 3974 /* Tikslas */ naujas skyrius 13830 wikitext text/x-wiki == Tikslas == Šio naršymo skydelio (`navbox`) tikslas - susieti visas transkribuotas Naujosios Žagarės RKB parapiiečių 1902 metų sąrašo dalis. [[Naudotojas:Knutux|Knutux]] ([[Naudotojo aptarimas:Knutux|aptarimas]]) 06:43, 25 rugsėjo 2026 (UTC) ase4769is8h3bll92mvsescwd09n9qi 10 5670 13831 2026-09-25T07:05:10Z Knutux 3974 Naujas puslapis: __EXPECTWITHOUTSCANS__<includeonly>{{#if:{{{img|}}}|[[File:{{{img}}}|thumb|{{{img_alt|{{{article|{{PAGENAME}}}}}}}}]] }}'''{{{desc}}}''' Plačiau: [[w:lt:{{{article|{{PAGENAME}}}}}|{{{article|{{PAGENAME}}}}} Vikipedijoje]].</includeonly><noinclude> Naudojimas puslapiams, kurie tik nukreipia į lt.wikipedia straipsnį ir nėra skenuoto teksto korektūros puslapis (žr. [[Special:PagesWithoutScans]]). <pre> {{Vikiportalas |img=Žagarės naujoji bažnyčia 2.JPG |desc=Trumpa... 13831 wikitext text/x-wiki __EXPECTWITHOUTSCANS__<includeonly>{{#if:{{{img|}}}|[[File:{{{img}}}|thumb|{{{img_alt|{{{article|{{PAGENAME}}}}}}}}]] }}'''{{{desc}}}''' Plačiau: [[w:lt:{{{article|{{PAGENAME}}}}}|{{{article|{{PAGENAME}}}}} Vikipedijoje]].</includeonly><noinclude> Naudojimas puslapiams, kurie tik nukreipia į lt.wikipedia straipsnį ir nėra skenuoto teksto korektūros puslapis (žr. [[Special:PagesWithoutScans]]). <pre> {{Vikiportalas |img=Žagarės naujoji bažnyčia 2.JPG |desc=Trumpas aprašymas iš Vikipedijos. |article=Straipsnio pavadinimas lt.wikipedia (jei skiriasi nuo šio puslapio pavadinimo) }} </pre> Parametrai: * '''img''' — (neprivalomas) Commons failo pavadinimas be <code>File:</code> priešdėlio. * '''img_alt''' — (neprivalomas) paveikslėlio alt/antraštės tekstas; jei tuščias, naudojamas straipsnio pavadinimas. * '''desc''' — trumpas aprašymas (viena–dvi sakiniai). * '''article''' — straipsnio pavadinimas lt.wikipedia; jei nenurodyta, naudojamas šio puslapio pavadinimas. [[Kategorija:Šablonai]] </noinclude> rijf1pk25ovoy2ie8ikb1fnun7ipqaj 13832 13831 2026-09-25T07:08:03Z Knutux 3974 13832 wikitext text/x-wiki __EXPECTWITHOUTSCANS__<includeonly>{{#if:{{{img|}}}|[[File:{{{img}}}|thumb|{{{img_alt|{{{name|{{PAGENAME}}}}}}}}]] }}'''{{{name|{{PAGENAME}}}}}''' — {{{desc}}} Plačiau: [[w:lt:{{{article|{{PAGENAME}}}}}|{{{article|{{PAGENAME}}}}} Vikipedijoje]].</includeonly><noinclude> Naudojimas puslapiams, kurie tik nukreipia į lt.wikipedia straipsnį ir nėra skenuoto teksto korektūros puslapis (žr. [[Special:PagesWithoutScans]]). <pre> {{Vikiportalas |img=Žagarės naujoji bažnyčia 2.JPG |name=Straipsnio/objekto pavadinimas (jei skiriasi nuo šio puslapio pavadinimo) |desc=Trumpas aprašymas be pavadinimo, pvz. „Romos katalikų bažnyčia Naujojoje Žagarėje“. |article=Straipsnio pavadinimas lt.wikipedia (jei skiriasi nuo šio puslapio pavadinimo) }} </pre> Parametrai: * '''img''' — (neprivalomas) Commons failo pavadinimas be <code>File:</code> priešdėlio. * '''img_alt''' — (neprivalomas) paveikslėlio alt/antraštės tekstas; jei tuščias, naudojamas '''name''' arba puslapio pavadinimas. * '''name''' — (neprivalomas) paryškintas pavadinimas eilutės pradžioje; numatytas — puslapio pavadinimas. * '''desc''' — trumpas aprašymas (be pavadinimo), pvz. „Romos katalikų bažnyčia Naujojoje Žagarėje“. * '''article''' — straipsnio pavadinimas lt.wikipedia; jei nenurodyta, naudojamas šio puslapio pavadinimas. [[Kategorija:Šablonai]] </noinclude> cyagb4nhaopivi81zli9q3juz15kj92 14 5671 13833 2026-09-25T07:12:52Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Category:Žagarė]] 13833 wikitext text/x-wiki [[Category:Žagarė]] jacxb953srjtvk285wnu828iivdhxdb 0 5672 13835 2026-09-25T07:13:22Z Knutux 3974 Naujas puslapis: {{Vikiportalas |img=Žagarės naujoji bažnyčia 2.JPG |desc=Romos katalikų bažnyčia [[lt:w:Naujoji Žagarė|Naujojoje Žagarėje]]. Pastatyta XVI a. pirmoje pusėje, nuo XVI a. pabaigos Naujosios Žagarės parapijos centras. Sujungus Senosios ir Naujosios Žagarės miestus pervadinta į Žagarės I šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. |article=Naujosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia }} == Šaltiniai == * Naujosios Žagarės RKB parapijiečių s... 13835 wikitext text/x-wiki {{Vikiportalas |img=Žagarės naujoji bažnyčia 2.JPG |desc=Romos katalikų bažnyčia [[lt:w:Naujoji Žagarė|Naujojoje Žagarėje]]. Pastatyta XVI a. pirmoje pusėje, nuo XVI a. pabaigos Naujosios Žagarės parapijos centras. Sujungus Senosios ir Naujosios Žagarės miestus pervadinta į Žagarės I šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. |article=Naujosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia }} == Šaltiniai == * [[Naujosios Žagarės RKB parapijiečių sąrašas (1902)]] [[Kategorija:Naujoji Žagarė]] 0rz8viw732kanekxym45sfb5v8uf3qe 0 5673 13836 2026-09-25T07:15:02Z Knutux 3974 Nukreipiama į [[Naujosios Žagarės RKB parapijiečių sąrašas (1902)]] 13836 wikitext text/x-wiki #redirect [[Naujosios Žagarės RKB parapijiečių sąrašas (1902)]] jfep9idl0za4rackfsnvxpn08ms2wi9 10 5674 13837 2026-09-25T08:26:00Z Knutux 3974 Naujas puslapis: {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Mitologinės sakmės|Lietuvių mitologinių sakmių]] rinkinio}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, pap... 13837 wikitext text/x-wiki {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Mitologinės sakmės|Lietuvių mitologinių sakmių]] rinkinio}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, papildykite. [[Kategorija:Tekstai be šaltinio]] </div> }}__EXPECTWITHOUTSCANS__<noinclude> [[Kategorija:Formatavimo šablonai]] </noinclude> 08k7j4944lb0r8qc5y6vpb0nbb27lc2 13838 13837 2026-09-25T08:27:37Z Knutux 3974 13838 wikitext text/x-wiki {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Mitologinės sakmės|Lietuvių mitologinių sakmių]] rinkinio}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, papildykite. [[Kategorija:Mitologiniai tekstai be šaltinių]] </div> }}__EXPECTWITHOUTSCANS__<noinclude> [[Kategorija:Formatavimo šablonai]] </noinclude> md9yzorre9y7w8f9gtyqug0faf6yao3 14 5675 13840 2026-09-25T08:27:57Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Kategorija:Tekstai be šaltinio]] 13840 wikitext text/x-wiki [[Kategorija:Tekstai be šaltinio]] jhx9qqq13h4qr0b2nwu2684cghhfdu2 14 5676 13841 2026-09-25T08:30:12Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Kategorija:Vikišaltinio priežiūra]] 13841 wikitext text/x-wiki [[Kategorija:Vikišaltinio priežiūra]] groowp9g79jgogax0vf3j492o120kmf 14 5677 13842 2026-09-25T08:30:36Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Category::Klasifikavimas]] 13842 wikitext text/x-wiki [[Category::Klasifikavimas]] i8qe5r2gt8xbc56dp54ru77607mm76w 10 5678 14170 2026-09-25T10:55:34Z Knutux 3974 Sukurtas šablonas (analogiškai {{Lietuvių mitologinė sakmė}}) 14170 wikitext text/x-wiki {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Padavimai|lietuvių liaudies padavimų]] rinkinio}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, papildykite. [[Kategorija:Padavimai be šaltinių]] </div> }}__EXPECTWITHOUTSCANS__<noinclude> [[Kategorija:Formatavimo šablonai]] </noinclude> m3ak2ocyo9wk9hcvypd2j77q36ch14f 14262 14170 2026-09-25T11:25:10Z Knutux 3974 Pridėtas nebūtinas parametras užrašymo_metai 14262 wikitext text/x-wiki {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Padavimai|lietuvių liaudies padavimų]] rinkinio{{#if:{{{užrašymo_metai|}}}| Užrašytas {{{užrašymo_metai}}} m.}}}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, papildykite. [[Kategorija:Padavimai be šaltinių]] </div> }}__EXPECTWITHOUTSCANS__<noinclude> [[Kategorija:Formatavimo šablonai]] </noinclude> es8gkt3pzt52k70dnx0g2rmwmuemhza 10 5679 14172 2026-09-25T10:55:39Z Knutux 3974 Sukurtas šablonas (analogiškai {{Lietuvių mitologinė sakmė}}) 14172 wikitext text/x-wiki {{Antraštė | pavadinimas = {{{pavadinimas|{{PAGENAME}}}}} | autorius = {{{autorius|}}} | pastabos = {{{pastabos|Dalis [[:Kategorija:Etiologinės sakmės|lietuvių etiologinių sakmių]] rinkinio}}} }} {{#ifeq:{{{be_saltinio|taip}}}|taip | <div style="border:1px solid #cc9; background:#ffffe0; padding:4px 8px; font-size:90%; margin-bottom:0.5em;"> Šis tekstas neturi nurodyto šaltinio (leidinio, publikacijos ar užrašymo aplinkybių). Jei žinote šaltinį, papildykite. [[Kategorija:Etiologiniai tekstai be šaltinių]] </div> }}__EXPECTWITHOUTSCANS__<noinclude> [[Kategorija:Formatavimo šablonai]] </noinclude> bb26lg5uyl2nbwa0m0aoeoke9e1qi63 14 5680 14202 2026-09-25T10:58:10Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Category:Tekstai be šaltinio]] 14202 wikitext text/x-wiki [[Category:Tekstai be šaltinio]] hvt0qztohq3asq2maz3rfveubk2vrcl 14 5681 14208 2026-09-25T10:58:37Z Knutux 3974 Naujas puslapis: [[Category:Tekstai be šaltinio]] 14208 wikitext text/x-wiki [[Category:Tekstai be šaltinio]] hvt0qztohq3asq2maz3rfveubk2vrcl