Šabatas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šabatas (שבת, šabbāt, „poilsis“) – žydų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare (tradiciškai – kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Pagal Tanachą šabatas turi tris tikslus:
- Priminti izraeliečiams, kad Dievas per šešias dienas sukūrė visatą, o septintąją dieną ilsėjosi.
- Priminti izraeliečiams, kad Dievas juos išvedė iš Egipto vergovės.
- Priminti izraeliečiams, apie Dievo pažadėtus Mesijo laikus ir juos per Šabatą pajusti.
Šabato metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maisto gaminimui ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per Šabatą. Mozės laikais už darbą Šabato metu, buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas amkenimis.