Konfucianizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Konfucianizmas – Rytų Azijos etinė ir filosofinė sistema, gimusi iš Konfucijaus mokymų apie 500 m. pr. m. e. Konfucianizmas dažnai priskiriamas prie religijų.
Konfucijus gyveno VI-V a. pr. m. e. Konfucijaus mokymo esmė yra dorovės sistema, kuri remiasi paklusnumo hierarchija (pvz.: moteris turi paklusti vyrui, pilietis valstybei, vaikai- tėvams ir t.t), tradicijų ir tvarkos laikymusi. Konfucijus savo tiesas grindė panašiai kaip Buda. Jis pripažino kosmoso pradą ir, kad dangaus jėgos yra labai svarbios formuojant patį žmogų. Konfucijaus pasekėjai siekė ištobulinti žmogų per etikos arba doros normas. Kadangi žmogus dėl savo silpnumo blaškosi tarp gėrio ir blogio, tai tobulumo būsenoje jis transformuosis ir pereis į vadinamąjį dangiškąjį protą.
Savo brandą konfucianizmas pasiekė Mencijaus (idealistinis konfucianizmas) ir Xunzi (realistinis konfucianizmas) laikais III a. pr. m. e.
Konfucianizmas paplito Kinijoje ir Korėjoje, taip pat Vietname ir Japonijoje, kur tapo dominuojančia valstybine-religine doktrina.