Falanga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Apie voragyvius falangas skaityti straipsnyje Solpūgos.
Falanga (angl. phalanx (dgs. phalanges ar phalanxes); rus. фаланга) – stačiakampė pėstininkų rikiuotė, paprastai sudaryta iš sunkiųjų pėstininkų, ginkluotų ietimis, pikomis, alebardomis ar panašiais ilgakočiais ginklais. Kariai būdavo ištreniruoti kautis suderintai, tvirtai išlaikyti rikiuotę. Falangos iečių miškas būdavo labai sunkiai įveikiamas tiek kavaleristams, tiek pėstininkams.
Falanga – firminė senovės Graikijos ar senovės Makedonijos rikiuotė (žodis kilęs iš gr. phalangos 'pirštas'). Falangos tipo rikiuotes naudojo ir kai kurios viduramžių kariuomenės.
Falangos gylis būdavo gana įvairus, nuo 4 iki 12 karių. Makedonijos karalius Filipas II patobulino falangą. Jo falangos gylis būdavo 8–16 karių gylio. 8 eilių falangos sarisos būdavo 5,5–6 m ilgio. Priekinės sarisos styrodavo 4–4,5 m prieš rikiuotę. Gilesnių rikiuočių ietys nesiekdavo priešų, tad jas laikydavo įstrižai virš priekinių sarisoforų. Galinės rikiuotės savo mase palaikydavo priekines eiles. Priekinei eilei kritus galinės užimdavo jų vietą.
Falangos trūkumas buvo tas, kad ji buvo nejudri, jai sunku būdavo greitai manevruoti mūšio lauke, ji netiko veikti raižytoje ar medžiais apaugusioje vietovėje.
Romėnai irgi naudojo paprastas falangas, nors vėliau jas pakeitė manipulų rikiuotė.
Senovės Graikijos falangos skirstomos į:
- Klasikinė falanga – sudaryta iš hoplitų , vienoje rankoje laikiusių didelį skydą, kitoje – ietį.
- Makedoninė falanga – sudarytą iš sarisoforų, ginkluotų ilgomis sunkiomis sarisomis.
[taisyti] Kilmė

Seniausios falangos tipo rikiuotės žinomos dar Šumere apie 2450 m.p.m.e. Kariai būdavo ginkluoti ietimis, šalmais ir dideliais skydais, pridengiančiais visą kūną. Panašią rikiuotę naudodavo ir senovės Egipto kariuomenė. istorikai iki šiol ginčijasi, ar graikai patys išrado falangą, ar jie pasinaudojo pirmtakų žiniomis.