Egle Mikulionyte

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

GALIMI TEISIŲ PAŽEIDIMAI

Straipsnio tekstas tikriausiai pažeidžia autorines teises, nes, gali būti, jog, neturint sutikimo, yra kopijuotas iš

http://www.teatras.lt/person_item.php?strid=1031&id=1393&1099=15557

Puslapis kol kas yra stebimas, prašome jo neredaguoti. Jeigu gautas leidimas kopijuoti medžiagą, sutinkant su Vikipedijos licencijos sąlygom ar esate autorinių teisių savininkas, prašome tai parašyti diskusijų puslapyje.

Primename, kad medžiagos kopijavimas, neturint autorinių teisių turėtojo raštiško leidimo, galimai pažeidžia Vikipedijos taisykles. Vartotojų, daug kartų pažeidusių autorines teises, dalyvavimo Vikipedijoje teisės gali būti laikinai apribotos.

Jei nebuvo gautas leidimas kopijuoti medžiagą, prašome aprašyti bent nepilną, bet konkretų tekstą šiame straipsnyje, kitaip puslapis bus ištrintas. Jei išaiškės, kad autorinės teisės nepažeistos, bus atstatytas prieš tai buvęs turinys.

Prieš tai buvusį turinį dar galima rasti istorijos puslapyje.

Eglė Eutropija MIKULIONYTĖ

Aktorė Gimė 1965 metais Kaune. „Ji savita ir autentiška iki pašaknų, jos netipiškas grožis ir plastika išsiskiria visame Lietuvos aktorinio meno peizaže. Gyvenime ji niekuo pernelyg neišsiskiria – gal tik paprastumu ir nestandartine mąstysena, o scenoje ji – neatpažįstamai stipri, tvirta ir tikra.“ (D.Šabasevičienė) Photo


Gimė 1965 metais Kaune, gyvena Vilniuje


Studijos:

Baigusi Juozo Naujalio muzikos mokyklą Kaune išvyko į taigą, du metus mokėsi Komi teatro ir šokio 1987-1991 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (teatro ir kino fakultetas), pedagogas – Jonas Vaitkus Nuo 1990 metų dirba LVADT

Apdovanota Šv. Kristoforo prizais kaip geriausia 1994-1995 ir 2000-2001 sezonų aktorė


Svarbesnieji vaidmenys teatre:

1989 Nuotaka. A.Mickevičius. Vėlinės. Režisierius Jonas Vaitkus. LVADT 1992 Jaunoji moteris. A.Vvedenskij, D.Charms. Senė, Senė 2. Režisierius Oskaras Koršunovas. LVADT 1993 Renė de Sad. Y.Mishima. Markizė de Sad. Režisierius Jonas Vaitkus. LVADT 1994 Džitsuko. Y.Mishima. Panelė Chan. Režisierius Cezaris Graužinis. LVADT 1994 Slaugė. A.Vvedenskij. Labas Sonia Nauji metai. Režisierius Oskaras Koršunovas. LVADT 1994 Elizabet Fogler. I.Bergman. Persona. Režisierius Jonas Vaitkus. LVADT 1996 Aldona. S.Šaltenis. Lituanica. Režisierius Rimas Tuminas. LVADT 1996 Jaja. S.Yashiro. Jaja. Režisierius Kęstutis Marčiulynas 1997 Karalienė Gertrūda. W.Shakespeare. Hamletas. Režisierius Eimuntas Nekrošius. LIFE 1998 Karalienė Jokastė. Sofoklis. Karalius Edipas. Režisierius Rimas Tuminas. LNDT 1998 Motina ir Dama. B.-M.Koltes. Roberto Zucco. Režisierius Oskaras Koršunovas. LNDT 1999 Jorko Hercogienė. W.Shakespeare. Ričardas III. Režisierius Rimas Tuminas. LNDT 2000 Anuška. M.Bulgakov. Meistras ir Margarita. Režisierius Oskaras Koršunovas. OKT 2002 Freken Julija. A.Strindberg. Freken Julija. Režisierius Justinas Lingys. Lietuvos valstybinis jaunimo teatras 2002 Barbora. S.Parulskis. Barboros Radvilaitės testamentas. Režisieriai Algirdas Latėnas ir Jurijus Smoryginas. Lietuvos valstybinis jaunimo teatras 2002 Teiresijas. Sofoklis. Oidipas karalius. Režisierius Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras 2002 Margarita. J.Mekas. Pati pradžios pradžia. Režisierius Jonas Vaitkus. LNDT 2003 Ema Bovari. G.FLaubert. Madam Bovari. Režisierius Jonas Vaitkus. LNDT 2003 Džuljetos auklė. W.Shakespeare. Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija. Oskaro Koršunovo teatras


Eglė Mikulionytė

  Aktorei Eglei Mikulionytei priklauso keliolika pačių ryškiausių vaidmenų, kurie sukūrė XX a. pabaigos Lietuvos teatro istoriją, o kai kurie "įžengė" į XXI amžių, garsindami mūsų teatrą. Jeigu šiandien teatras didžiąja dalimi priklauso nuo režisieriaus, tai nereiškia, kad stiprus režisūrinis pradas gali apsieiti be gero aktoriaus. Yra aktorių, kurių niekada niekas nesugebės pakeisti. Tokia nepakeičiama – E.Mikulionytė. Ji savita ir autentiška iki pašaknų, jos netipiškas grožis ir plastika išsiskiria visame Lietuvos aktorinio meno peizaže. Gyvenime ji niekuo pernelyg neišsiskiria – gal tik paprastumu ir nestandartine mąstysena, o scenoje ji – neatpažįstamai stipri, tvirta ir tikra. Scenoje sunku ją atpažinti, o jos vaidmenys tokie skirtingi, kad lengva suabejoti, ar juos sukūrė ta pati artistė. Tai aktorė, nebijanti būti aktore. Ji kiekvieną kartą atrodo kitaip, neatpažįstamai, ir tik ilgainiui iš jos judesio, kalbos, mimikos pradedi jausti, jog tai ta pati Eglė Mikulionytė. Jos laikysena, akys, atviras veidas jautriai atspindi kintančias kuriamų personažų būsenas.
  E.Mikulionytė visais gyvenimo atvejais bus vadinama menininke. Tai neeilinio talento artistė, kuri savo vaidmenis didžiąja dalimi kuria pati. Jos talentas išryškėjo 1991 metais, kada baletiškais šuoliais ir išskirtine veido išraiška ji sukūrė pamišusios balerinos vaidmenį improvizaciniame Jono Vaitkaus mokinių spektaklyje "Dar kartą apie tą patį". Tokį unikalų artistinį grožį aktorė išsaugojo iki šiol. Jos unikalumą pastebėjo ne vien mokytojas J.Vaitkus, paskyręs jai ne vieną sudėtingiausią vaidmenį, bet ir kiti režisieriai. Reta aktorė, net ir brandaus amžiaus sulaukusi, gali pasididžiuoti tokia prasminga moteriškų portretų galerija.
  Ypatinga koncentracija E.Mikulionytė sužavėjo publiką Markize de Sad to paties pavadinimo spektaklyje (rež. Jonas Vaitkus). Konfliktiška siela, vibruojanti tarp meilės ir netekties kraštutinumų, Eglės Mikulionytės Markizė spinduliavo moterišku švelnumu ir grožiu. Jos Markizė de Sad – gležnas pumpuras, žiedas, augantis ir besiskleidžiantis plačialapiu vainiku, dvelkiančiu neįprasčiausiais kvapais. Nors praėjo jau nemažai laiko, atmintyje iškyla nepamirštamas Eglės Mikulionytės-Renė paveikslas su charakterio jėga ir aktyviu mąstymu. Kaulėtas jos veidas, įtampa, sukoncentruota rankų pirštuose rodo, kad jaudinasi ne ji, o jos herojė. Todėl ir beriamus žodžius priimi kaip duoną, suvoki ir mąstai veiksmu, o žodžių srautas, formuojantis mąstymo blokus, kuria poeziją. Taip gimsta aukščiausias aktoriaus menas. 
  "Persona" pagal Ingmaro Bergmano kino scenarijų – grakščiai stilingas 1994 metų sezono spektaklis. Spektaklyje egzistencinė būsena taip glaudžiai sujungė personažus su aktorėmis, kad repeticijos tapo gyvenimo tąsa. Eglės Mikulionytės Persona išraiškinga vizualiai, ir ne vien dėl to, kad aktorė beveik neturėjo teksto – tik judesiu kūrė savąją Elizabet. Ji labai plastiška – išraiškingas veidas, svajingos akys, ilgi, grakštūs pirštai, paslankus kūnas, raiški eisena. Neskubėdama, nepergyvendama dėl judesiais neišreikštų kai kurių minčių, aktorė kiekvieną kartą Elizabet kūrė iš naujo. Jau tada tapo aišku, kad E.Mikulionytė – viena iš nedaugelio aktorių, sugebanti ir norinti kiekvieną spektaklį savo vaidmenį pradėti nuo pradžių; ji ieško to, ką suvokia mintimis, ieško naujų detalių, improvizuoja, rizikuodama prarasti tai, kas jau buvo atrasta. Ji moka sugerti iš aplinkos daugelį dalykų, ji pastabi, imli. 
  "Personos" likimas lydėjo Eglės Mikulionytės "Jają" – spektaklį, kurį aktorė pastatė kartu su Kęstučiu Marčiulynu. Aplankęs Japoniją, Maskvą, Peterburgą, įvairius Lietuvos miestus, Paryžiuje šis spektaklis buvo apdovanotas Tarptautinio teatro instituto prizu už geriausią moters vaidmenį mono spektaklyje, o 1997 m. Eglė Mikulionytė apdovanota Japonijos Uchimuros premija.
  Bernard-Marie Kolteso spektaklyje "Roberto Zucco" (režisierius – Oskaras Koršunovas) Eglė Mikulionytė sukūrė du vaidmenis – Motiną ir Damą. Ne veltui Oskaras Koršunovas pirmąsias spektaklio mizanscenas pradėjo su Egle Mikulionyte pirmajame plane – jos aktorinė įtaiga ir koncentracija momentaliai prikaustė publikos dėmesį. Nualinta, sukritusi Eglės Mikulionytės Motina blaškėsi po sceną lyg išprotėjusi Ofelija. Palaidi plaukai, išcentruota plastika, paklaikusios akys, žemas balsas apibendrino pervargusias nuo kasdienybės, automatiškai su savo vaikais kalbančias motinas. O paskutiniajame veiksme E.Mikulionytė-Dama pasitiko žiūrovą, sėdėdama ant properšos ir valiūkiškai maskatuodama kojomis. Kai esi dangoraižyje, visas gyvenimas atrodo iki kelių. O dar pavojingiau ant aukščiausio riedutininkų čiuožyklos taško. Čiuožti – nečiuožti, tylėti – kalbėti nesvarbu ką, duoti prieš sekundę sutiktam Zucco mašinos raktelius ar neduoti. Viskas nesvarbu, viskas bergždžia ir nerimta – kol nušaunamas šios impozantiškos damos sūnus, čiuožykloje buvęs tarytum lieptas tarp Motinos ir Zucco prisiminimų. Eglės Mikulionytės Dama – ne tik režisūrinio užtaiso pradžia ar sumanymo išpildymas; tai tiesiog tas pradinis santykis su užsisklendusiu, savo kataklizmus išgyvenančiu Zucco. Aktorė sugebėjo puikiai išgyventi netipiškas būsenas, o svarbiausia – jas atskleisti ir išbūti. Aktorė šiame spektaklyje neglėbesčiuodama partnerio sugebėjo būti jam ypatingai atidi, nežvelgdama jam į akis, žodžiu pataikyti tiesiai jam į širdį, savo vienos kūnu, savo vienos esybe charakterizuoti daugumą, sukurti visuomenės įvaizdį. Du vaidmenys spektaklyje "Roberto Zucco" – tipiški Eglės Mikulionytės kūrybiniame gyvenime. Niekas nežino, kiek aktorei kainavo pastangų juos sukurti. Atvirkščiai – ne vienas pasakys: Eglė juk tokia gyvenime. Kartais išvargusi, išblyškusi ji tarytum panirusi savo individualiose svajose ar nieko nežadančioje realybėje. O kartais  ekstravagantiška eisena, pakelta galva, žvaliom akim ji įžengia į teatrą – savo karalystę, pripažindama, kad tik užsitrenkusi duris, intensyviai repetuodama tarp keturių sienų ji gali pasiekti norimo rezultato. 
  1999 metais Justo Lingio pastatyta Augusto Strindbergo "Freken Julija", pirmą kartą parodyta "Moterų forumo" metu, išsikovojo daugelio žiūrovų simpatijas. Kai kurie Strindbergo ar šios dramos gerbėjai suabejojo tokiu sprendimu, tačiau apskritai šis spektaklis buvo pripažintas be išlygų. Pirmiausiai – dėl aktorių Eglės Mikulionytės, Dainiaus Kazlausko ir Astos Baukutės "kaltės". Augustas Strindbergas "Panelės Julijos" pratarmėje rašė: "Mūsų smalsioms sieloms neužtenka matyti tai, kas vyksta, joms reikia žinoti, kaip tai vyksta. Mes norime matyti siūlus, mechanizmą, ištirti dėžutę su dvigubu dugnu, apčiuopti stebuklingą žiedą, kad rastume sulydymo vietą, pažvelgti į kortas, kad pamatytume, kaip jos sužymėtos". Į tokią šmėklų sonatos preliudiją E.Mikulionytės Freken Julija įžengia uždara ir rami, paskui save vilkdama šleifą savo ir ne tik savo gyvenimo. Jau įvykusios tragedijos kodai – daugelio amžiaus pradžios "naujosios dramos" personažų kodai. Freken Julija – ne išimtis. Ir E.Mikulionytė tai vysto su tokiu pagreičiu, kad tiesiog pradedi laukti sprogimo, tačiau jauti, kad aktorė, kūnu įsiaudrindama, balso taip ir nepakelia. Toji tariama Julijos ramybė įaudrina publiką. Vyksta psichologinis susišaudymas. Eglės Mikulionytės Freken Julija kuriama ne iš trupinėlių – ji tiesiog tokia jau yra. Jai nereikia vaidinti aristokratiškų manierų, ji jas turi pati savyje. 
  Eglė Mikulionytė turi profesionalios balerinos išsilavinimą – ji kurį laiką net dirbo viename iš Rusijos baleto teatrų. Todėl jos vaidmenys ypač dinamiški – išlavintas kūnas, padedamas įgimto ir tikslingai išlavinto artistiškumo, sukuria plastiškai įtaigius personažus ne tik dramos spektakliuose. Itin ryškūs E.Mikulionytės vaidmenys Anželikos Cholinos sukurtuose šokio spektakliuose "Moterų dainos" ir "Bernardos Albos namai". O plastiškojo O.Koršunovo teatro geniali išraiška – Eglės Mikulionytės Anuška. Gero režisieriaus rankose aktorė vėl atsiskleidė kaip tikra teatro madona. Nors jos Anuškai toli iki bet kokios madonos – tai tarytum sovietiškoji "kirilica", talpinanti visos tautos dominuojančių moterų mentalitetą, išvaizdą, judesius, sąmonę. Eglė lyg juodas žarsteklis blaškosi po sceną, o išpylusi aliejų tampa viso spektaklio rakštimi. Jos, kaip ir Anuškos, pilna visur. Aktorė šiame spektaklyje sukuria šokį, kuris išreiškia daugiau nei dažname dramos spektaklyje purslais putojantys monologai. Ji nuolat sau panosėje kažką burbuliuoja; jei nugirsti, – irgi pasiseka, nes tai būna itin tiksli veiksmo ar situacijos replika. Ji žino, kada reikia rusiškai "pabalbatuoti", o kada pakanka vien aimanų. Ji yra tiesiog visos tautos liga, sargė ir slaugė. Tai vienintelis realus personažas, bandantis padaryti sąlyginę tvarką visiškame chaose. Į širdį ji nieko neima, protas to nesuvokia. Numazgojusi numirėlių kojas ji dar spėja nugvelbti Margaritos akis užspaudusias monetas. Jai to užtenka, kad būtų laiminga – nors vieną akimirką. Apie šį E.Mikulionytės vaidmenį galima rašyti atskirą studiją. Kokia ji nuostabi, kai visi lekia į beprotnamį: policijos mašina virsta psichiatrų automobiliu, o greta motociklu skuta Anuška: išpučia žandus, įkvepia orą ir ant kiekvieno posūkio, rodos, tikrai apsivers – mat jos stabdžiai atsisakę.

Spektaklio sistemoje egzistuoja Anuškos laboratorinė spintelė, kurioje įsikūrusi, ji pati primena laiko formaline užkonservuotas smegenis. Į fortepijoną režisierius Anuškos rankomis tiesiog supila sušluotas šiukšles. Muzikiniai garsai „nubyra“ kartu su veikėjais, Eglės Mikulionytės Anuška krenta kaip nata. Kas myli teatrą, turi skubėti išvysti Eglės Mikulionytės Anušką, nes tokių vaidmenų pasitaiko labai retai. Anuška šalia Benamio beprotnamyje su švirkštu rankoje „veikia“ tokiame muzikiniame fone, kad prisimeni ne vien chrestomatinius rusų filmus (pavyzdžiui, „Begemotą, kuris bijojo skiepų“) – prieš akis iškyla visa Rusija. Ir salė leipsta iš juoko. Spektaklio muzikalumą palaiko beveik visi aktoriai. Tai gali pastebėti, vos tik režisierius labiau paleidžia spektaklio siūlą – kada atsiranda didesnė galimybė improvizacijai. Eglė Mikulionytė, aišku, tampa šių spektaklio „triukų“ epicentru.

  Eglė Mikulionytė gyvenime – nenusakoma, naivumu, pykčiu, humoru nepakeičiama, visada be pudros. Šitas žmogiškas grožis ir paprastumas scenoje virsta įtempta styga, kuri kaskart skamba vis kitais, bet visą laiką iki pat žiūrovo širdies gelmių prasiskverbiančiais garsais.