Maroko istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Marokas. Istorija. Priešistorė.Maroko senovės istorija yra dalis Šiaurės Afrikos regiono, kurį senovės graikai vadino Libija, romėnai – Afrika, arabai – Džazirat al-Maghrib (Vakarų sala). Regionas gyvenamas nuo gilios senovės (homo erectus), Maroke rasti paleolito įrankiai datuojami ~30 000 metų pr.Kr., homo sapiens apsigyveno 15 000 -10 0000 pr. Kr. Neolita kultūra, siejama su naminių gyvulių atsiradimu ir žemdirbystės užuomazga datuojama 6-1 tūkstantmečiais pr. Kr. Senovės istorija.Autochtoniniai Š.Afrikos gyventojai buvo berberai. XII-VIII aa. pr. Kr.Š.Afrikos pakrantėje atsiranda nedidelės finikiečių faktorijos: Liksus, Tangis (Tanžiras), Melililia ir kt. Maroko teritorijoje, Kartagena (dab.Tunise). Kartagenai tapus imperija (V a. pr.Kr.), jos kultūra (ypač žemdirbystės) ženkliai įtakojo berberus. Jie mokėjo kartaginiečiams mokesčius ir tarnavo kariuomenėje Punų karuose. Anot Herodoto, kartaginietis Hanno V a pr.Kr. apiplaukė dab. Maroko vakarinę pakrantę. Kartagenai silpstant, regione atsirado kelios naujos valstybės, tarp jų Mauritanija, apėmusi ir dalį dab. M.. 40 m. po Kr. romėnai ją nukariavo ir padalino į dvi provincijas – Mauretania Caeseriensis dab. Mauritanijos ribose ir Mauretania Tingitana su sostine Tingis (dab. Tanžiras Maroke). Dab. Maroko teritorija buvo tolima provincija, kurioje romėnai efektyviai kontroliavo tik pakrantės miestus ir kelius. Miestuose nemažą gyventojų dalį sudarė romėnų karo veteranai ir fermeriai (coloni). Kaimo bendruomenės ir gentys turėjo autonomiją. Su nepriklausomomis kalnų gentimis romėnams dažnai tekdavo kariauti. Romėnų laikais sparčiai vystėsi ūkis: pagal turimus paskaičiavimus, Romėnų Afrikoje buvo išauginama apie 1 mln T grūdų, kurių ¼ buvo eksportuojama į Italiją, gaminamas alyvų aliejus, išsivystė gyvulininkystė, buvo nutiesti keliai. Š.Afrika buvo dalinai romanizuota, nuo II a. plito krikščionybė. Tačiau dab. Maroko teritoriją progresas palietė mažiau, negu Tunisą ir kitas artimesnes provincijas.III a. Mauritanijos kalnuose įvyko trys sukilimai, privertę imperatorių Maximianą aplankyti provinciją 297-298 m. ir atsisakyti didelės dalies Mauretania Tingitana provincijos. Skirtingai nei Galijoje, Ispanijoje ir Rumunijoje, vietiniai gyventojai neperėmė lotynų kalbos ir krikščionybės.

    429 m. Šiaurės Afriką užėmė karaliaus Gaiserico vadovaujami vandalai, kurie nusiaubė Mauritaniją ir visą regioną. Tačiau vandalai silpnai kontroliavo nukariautas teritorijas, ir Mauritanijose atsirado nepriklausomos berberų valstybės. 533-534 m. vandalus sumušė imperatoriaus Justiniano generolas Belisarius, kuris per kelioliką metų numalšino ir Mauritanijos pasipriešinimą. Tačiau Bizantijos valdžia Magribe greitai nusilpo ir nesugebėjo efektyviai pasipriešinti arabų invazijai.
    Viduramžiai. VII a. visą Š.Afriką nukariavo arabai. Berberai priėmė jų religiją - islamą, tačiau daugeliu atvej7 tik formaliai, išsaugodami pagonybę. 780 m. Idris ibn Abdallah vadovaujamas M. atsiskyrė nuo Abbasidų kalifato (sostinė Bagdadas) ir susikūrė vietinė Idrisidų dinastija (780-974). Marokas (arab. Al Maghrib - "vakarai") tapo civilizuota ortodoksalaus sunitiškojo islamo galinga valstybe ir išsaugojo nepriklausomybę iki pat XX a. pradžios. Valdovus arabus 1073 m pakeitė berberų dinastijos: Almoravidai, Almohadai ir Marinidai (1073-1420). Tačiau kiekvieną dinastiją sužlugdydavo konfliktai tarp berberų genčių. Tuo vėl pasinaudojo arabai, atkūrę Saadi (1511-1659) ir Alavitų (nuo 1664 iki šiol) dinastijas, pretendavusias į kilmę nuo pranašo Muhammado. Krikščionių rekonkistos Ispanijoje metu į Maroką iš Ispanijos persikėlė daug musulmonų ir žydų, atnešdami europietiškos urbanistinės kultūros elementus. XVI a. Maroką bandė pajungti Otomanų imperija, užėmusį kaimyninį Alžyrą. Tačiau jie buvo atmušti, ir M. išliko vienintele arabų valstybe, išvengusia turkų valdžios. 1578 08 04 marokiečiai laimėjo kautynes su portugalais prie Alcazarquiviro; mūšyje žuvo Portugalijos karalius Sebastianas (1554-1578). Tai trims šimtmečiams sustabdė europiečių mėginimus kolonizuoti Maroką.
    Naujieji laikai. Alavitai plėtojo prekybinius ir kultūrinius ryšius su arabų ir Europos šalimis, Subsaharine Afrika. To dėka M. tapo santykinai išsivysčiusia šalimi. Sultono Moulay Ismailo (1672-1727) įvesta centralizuota valdymo sistema užtikrino politinį stabilumą. Marokas buvo pirmąja valstybe, pripažinusia JAV nepriklausomybę. Tačiau Europoje prasidėjus revoliucijoms Maroko valdovai laikėsi izoliacinės politikos,  šalyje prasidėjo ekonominis ir kultūrinis nuosmūkis.
    1844 m. dėl prieglobsčio suteikimo alžyriečių sukilėlių vadui Abdelkaderui įvyko militarinis susidūrimas su prancūzais, kurie bombardavo Tanžirą bei Essaouirą ir sumušė Maroko kariuomenę prie Isly. Sultonas pažadėjo deportuoti maištininką, jei jis vėl pasirodytų Maroke, ir po dvejų metų neisileido jo į savo šalį. 1859 m. iškilo konfliktas su Ispanija dėl ispaniško anklavo Ceutos sienų. Ispanija paskelbė karą ir privertė Maroką padidinti Ceutos teritoriją, atiduoti Ifni kaip dar vieną anklavą ir sumokėti 20 mln. JAV dolerių kontribuciją. Nuo to laiko Marokas ilgam prarado dalį suvereniteto.
    Kariniai pralaimėjimai privertė sultoną Sidi Muhammadą mėginti modernizuoti armiją, tačiau tam stigo žmogiškųjų ir materialių resursų. Sultono Abd al-Azizo (valdė 1894-1908 ) vesternizacijos siekiai ir žemėvaldos reformos mėginimai sukėlė religinių lyderių,  stambių žemvaldžių ir genčių pasipiktinimą, peraugusį į atvirą maištą. Nestabilumu pasinaudojo Europos valstybės, nusprendusios pasidalinti įtakos sferas Š.Afrikoje. 1906 m. M. atstovai buvo pakviesti į konferenciją Algecire (Ispanija), kur buvo nuspręsta neliesti Maroko vientisumo, tačiau suteikti Prancūzijai ir Ispanijai teisę kontroliuoti M. uostus ir rinkti muito mokesčius.
     1907-1908 m sultono brolis Moulay Abd al-Hafid Marakeše sukėlė maištą prieš sultoną, apkaltinęs jį kolaboravimu su Europos valstybėmis. Abd al-Azizas bėgo į Tanžirą, o al-Hafidas nesėkmingai bandė pulti Prancūzijos pajėgas, užėmusias Casablancą. Iš ten al-Hafidas pasitraukė į Fesą, kur buvo paskelbtas sultonu. 1909 m jį oficialiai pripažino Europos valstybės. Tačiau jam nepavyko stabilizuoti padėties šalyje. Sukilusios gentys apsupo sultoną Fese, ir jis buvo priverstas prašyti prancūzų pagalbos. Prancūzai išgelbėjo sultoną, tačiau už tai jam teko 1912 03 30 pasirašyti sutartį, pagal kurią M. tapo Prancūzijos protektoratu. Prancūzija įsipareigojo užtikrinti sultono ir jo palikuonių statusą. Kartu buvo pripažinti Ispanijos interesai M. šiaurėje ir atskira Tanžiro administracija.  1/10 teritorijos (Atlanto ir Viduržemio pakrantės ir Tarfayos provincija šalia Ispanijos Saharos) faktiškai  tapo Ispanijos protektoratu. Prancūzai paskyrė į Maroką generalinį rezidentą, kuris realiai valdė protektoratą; vyriausybėje  visas svarbesnes pareigas užėmė prancūzai, į sritis, išskyrus kelias berberu gentis pietuose, buvo skiriami civiliai kontrolieriai (contrôleurs civils).
    Al-Hafidas negalėjo susitaikyti su tokiu pažeminimu ir atsistatydinęs prisijungė kaip pensininkas prie savo brolio Tanžire. Sultonu buvo paskirtas trečias brolis, Moulay Yusufas.
    Pirmasis generalinis rezidentas generolas (vėliau maršalas) Louis-Hubert-Gonzalve Lyautey, įgijęs didelę administravimo patirtį kitose Prancūzijos kolonijose, siekė modernizuoti M., kartu išsaugant šalies tradicijas. Atlanto pakrantėje buvo pastatyta nauja sostinė Rabatas, Casablanca tapo stambiu uostu ir pramonės centru. Pirmasis pasaulinis karas nepalietė M. Po karo jungtinės prancūzų ir ispanų pajėgos (250 000 karių) numalšino Abd el-Krimo maištą (1926), 1934 prancūzai nuslopino berberų sukilimą Atlaso kalnuose. Padaugėjus prancūzų kolonistų, miestuose plito prancūzų kultūra, nemaža jaunų marokiečių įgijo europietišką išsilavinimą. Jie pradėjo reikalauti reformų: naujos teisinės sistemos, didesnių galimybių studijuoti Prancūzijoje ir arabų šalyse, naujų mokyklų, darbo vietų administraciniame aparate. Kolonijinė valdžia siekė užgniaužti tautinį sąjūdį, supriešindama arabus ir berberus, tačiau tai tik dar labiau padidino marokiečių nepasitenkinimą. Šalyje pradėjo kurtis partijos, reikalavusios savivaldos.
    1939 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sultonas Muhammadas V parėmė Prancūziją, buvo organizuotas Maroko (daugiausia berberų) kontingentas. Sultonas atsisakė paklusti marionetinei Vichy vyriausybei (nepriėmė antisemitinių įstatymų). 1943 Casablancos konferencijoje sultonas susitiko su JAV prezidentu Franklinu D.Rooseveltu. Marokiečius labai įtakojo JAV ir Britanijos kariuomenės išsilaipinimas Maroke, taip pat sajungininkų ir Berlyno radijo propaganda, agitavusi už M. nepriklausomybę. Nepriklausomybės partija (Hizb al-Istiqlal) 1944 01 įteikė sajungininkams (tarp jų Prancūzijai) memorandumą su nepriklausomybės reikalavimu. Partijos lyderiai, tarp jų generalinis sekretorius Ahmadas Balafredžas, buvo apkaltinti kolaboravimu su nacistais ir areštuoti. Tai sukėlė riaušes Fese ir kituose miestuose, apie 30 žmonių žuvo. Naujas generalinis rezidentas generolas (vėliau maršalas) Alphonsas Juinas, kilęs iš Alžyro, paasiūlė didžiuosiuose miestuose įkurti renkamus municipalitetus, tačiau sukėlė nepasitenkinimą tuo, kad į savivaldybes galėjo būti renkami prancūzai. Sultonas pasinaudojo išlikusia formalia privilegija ir nepasirašė generolo dekreto. Juinas bandė spausti sultoną, įsakydamas priešiškai nusistačiusiems berberams apsupti Sidi Muhammado rūmus. Matydama marokiečių nepasitenkinimą Juino veiksmais, Prancūzijos vyriausybė 1951 08 generaliniu rezidentu paskyrė generolą Augustiną Guillaume'ą. Tačiau tai nesumažino marokiečių ir jų sultono nepriklausomybės siekių.
    1953 04 vienos religinės sektos (Kittaniya) vadovas kartu su berberų lyderiu Al-Glaoui, palaikomi dalies prancūzų pareigūnų, pareikalavo sultono demisijos. Paryžiui reikalaujant, sultonas sutiko perduoti savo legislatyvines galias tarybai, sudarytai iš marokiečių ministrų ir prancūzų direktorių, ir pasirašyti visus atidėtus dekretus. Tačiau tai nepatenkino Al-Glaoui, ir jam reikalaujant sultonas buvo deportuotas, o į jo vietą paskirtas paklusnesnis Moulay Ben Arafa. Nušalintas sultonas tapo nacionaliniu herojumi.
    1954 11 kaimyniniame Alžyre prasidėjo karas už nepriklausomybę, ir Paryžiui reikėjo ieškoti susitaikymo su marokiečiais. Al-Glaoui reikalaujant, Muhamammadui V buvo suteikta teisė suformuoti vyriausybę. Dėl karo Alžyre negalėdama imtis militarinių priemonių Maroke, Prancūzijos vyriausybė nekliudė  Marokui 1956 03 02 paskelbti nepriklausomybę. Ispanija savo kontroliuojamų šiaurinių rajonų nepriklausomybę pripažino  balandžio 7 d. Kai kurios teritorijos buvo perduotos Marokui vėliau: Tarfaya 1958, Ifni 1970, o Ceuta ir Melilla iki šiol išliko kaip Ispanijos anklavai.
    
    Nepriklausomybės laikotarpis. Sultonas, 1957 08 oficialiai paskelbtas karaliumi, prancūzams spaudžiant suformavo vyriausybę, kurioje buvo atstovaujamos pagrindinės gyventojų grupės (arabai, berberai, žydai). Vietoj parlamento karalius suformavo Konsultacinę asamblėją, kuri turėjo parengti konstituciją. 1959 nuo Istiqlal partijos atskilo socialistinės pakraipos frakcija, pasivadinusi Nacionaline liaudies jėgų sąjunga (UNFP – Union Nationale des Forces Populaires). 1961 mirė karalius Muhammadas V, sostą užėmė jo sūnus Hassanas II. Jis įvedė konstituciją, išsaugojusią monarcho galias, taip pat teisę užimti ministro pirmininko postą. Konstitucija buvo patvirtinta referendume 1962 12. 1963 05 parlamentinius rinkimus nežymiai laimėjo nauja rojalistinė koalicija, remiama daugiausia berberų. Pasinaudojęs politikų nesutarimais, po metų karalius paleido parlamentą, paskelbė ypatingąją padėtį ir valdė autoritariniais metodais iki 1970 m., kada  įsigaliojo nauja konstitucija. 1971 07 ir 1972 08 kariškiai nesėkmingai bandė nuversti karalių. 1977 m. rinkimus, kurių rezultatai buvo ženkliai falsifikuoti, laimėjo karaliaus šalininkai.  Karaliaus populiarumą padidino Vakarų Saharos, 1884-1976 buvusios Ispanijos kolonija, aneksija ir prasidėjęs karas su sahariečių partizaniniu nepriklausomybės judėjimu Polisario. Tačiau dėl kelių nederlingų metų ir karo Vakarų Saharoje kaštų šalyje augo nepasitenkinimas, Kasablankoje 1981 06 vyko masiniai neramumai. Sekančiame dešimtmetyje monarchas liberalizavo politinę sistemą, išplėtė asmenines žmogaus teises, paskelbė amnestiją tūkstančiui politinių kalinių, numatė suteikti kiek daugiau galių  parlamentui.1996 09 referendumu priimtos konstitucijos pataisos. 1997 11 rinkimus laimėjo opozicinės partijos, ministru pirmininku tapo socialistas Abd ar-Rahman El Youssufi. 1999 07 23 karalius Hassanas II mirė ir sostą paveldėjo jo sūnus Muhammadas VI. Jis inicijavo politinę  liberalizaciją: buvo paleisti 17 000 politinių kalinių, kitiems sumažinta įkalinimo trukmė, suteikta daugiau teisių moterims, švietimo sistemoje pradėta vartoti berberų kalbą. 2002 09 laisvose rinkimuuose daugiausia vietų (50 iš 325) laimėjo Socialistinė liaudies jėgų sąjunga (Union Socialiste des Forces Populaires, USFP), ir buvo suformuota koalicinė vyriausybė. Demokratijos elementų Matoke daugiaui, negu kitose arabų šalyse, legaliai veikia beveik 30 politinių partijų. Tačiau kaip ir daugelyje kitų musulmoniškų šalių, Maroke stiprėja islamiškasis radikalizmas, žymia dalimi sąlygojamas skurdo. 2003 05 Casablancoje musulmonų savižudžių išpuoliuose žuvo 45 žmonės. Keli tūkstančiai ekstremistų 2003-2004 m  areštuoti, daugiau nei 1000 nuteista. 

I.Dalle, Les trois rois. La monarchie marocaine de l'independence à nos jours, Paris, 2004; A.Dziubiński, Historia Maroka, Wrocław, 1983; B.Lugan, Histoire du Maroc des origines à nos jours, Paris, 2000; R.Pennel, Morocco since 1830, New York University Press, 1999 .