Užbaigiklis (programavimas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Užbaigiklis (angl. finalizer) – specialus objekto metodas, kurį vykdanti sistema automatiškai iškviečia, kuomet objektas nebėra pasiekiamas programos kodo (nebėra jokios nuorodos į jį). Užbaigiklis atlieka įvairius šiuo atveju būtinus klasei specifinius veiksmus.

Užbaigiklio iškvietimo laikas paprastai nėra apibrėžtas. Vykdanti sistema gali jį iškviesti tiek tuojau pat objektui tapus nepasiekiamu, tiek ir vėlesniu, sistemai specifiniu laiku. Neapibrėžta ir laiko trukmė nuo užbaigiklio iššaukimo iki objekto sunaikinimo. Paprastai laikoma klaida tiesiogiai kviesti užbaigiklį iš vykdomos programos kodo.

Moderniose programavimo kalbose, naudojančiose šiukšlių rinkimo mechanizmą, užbaigiklis pakeičia destruktorių.

Kitomis kalbomis