Gliukagonas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gliukagonas – baltyminis hormonas, reguliuojantis angliavandenių apykaitą (didinantis gliukozės kiekį kraujyje). Veikia poroje su insulinu, kuris yra gliukagono antagonistas.
Žmogaus gliukagonas yra 1923 m. Kimball'o ir Murlin'o atrastas hormonas – 29 aminorūgščių polipeptidas, kurio masė 3485 daltonai, o aminorūgščių seka – NH2-His-Ser-Gln-Gly-Thr-Phe- Thr-Ser-Asp-Tyr-Ser-Lys-Tyr-Leu-Asp-Ser-Arg-Arg-Ala-Gln-Asp-Phe-Val-Gln-Trp-Leu-Met-Asn-Thr-COOH.
Kepenyse gliukozė yra kaupiama glikogeno pavidalu, o pastoviai gliukozės koncentracijai palaikyti tarp valgymų, glikogenas yra skaidomas iki gliukozės. Gliukagono molekulės veikia kaip signalai, didinantys gliukozės koncentraciją kraujyje ir audinių skystyje.