Hipólito Yrigoyen
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ipolitas Irigojenas (Juan Hipólito del Sagrado Corazón de Jesús Yrigoyen Alem; g. 1852 m. liepos 12 d., Buenos Airėse – m. 1933 m. liepos 3 d.) – Argentinos prezidentas (1916 – 1922 m. ir 1928 – 1930 m.).
Iki įsitraukiant į politinę veiklą Irigojenas mokykloje dirbo mokytoju. 1891 m. jis kartu su savo dėde Leandro Alem įkūrė Unión Cívica Radical partiją. 1896 m. mirus Alemui Irigojenas tapo vienvaldžiu partijos lyderiu. Jo valdoma partija užėmė griežtą opoziciją valdančiosios partijos atžvilgiu. 1893 ir 1905 m. partija valdžią bandė užimti jėga. 1916 m. Irigojenas tapo prezidentu. Jam teko susidurti su opozicijos valdomų provincijų nepaklusnumu. Šalis užėmė neutralią poziciją prasidėjus I pasauliniam karui. Jo metu labai padidėjo šalies žemės ūkio produkcijos paklausa, dėl to šoktelėjo BVP ir gyvenimo lygis. Prasidėjo didelė imigracija. Po Irigojeno į valdžią atėjo Marcelo Torcuato de Alvear. Po pastarojo kadencijos Ipolitas Iriogojenas anrą kartą išrinktas Argentinos prezidentu. Jos metu prezidentas susidūrė su radikalių judėjimu pasipriešinimu. Ne kartą pasikesinta į jo gyvybę. Galiausiai 1930 m. rugsėjo 6 d. José Félix Uriburu vadovaujamo karinio perversmo metu Irigojenas nuverstas. Po perversmo buvo įkalintas Martín García salos kalėjime.
Anksčiau valdė: Victorino de la Plaza |
Argentinos Prezidentas 1916–1922 |
Vėliau valdė: Marcelo Torcuato de Alvear |
Anksčiau valdė: Marcelo Torcuato de Alvear |
Argentinos Prezidentas 1928–1930 |
Vėliau valdė: José Félix Uriburu |