Kazachijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kazachijos tiurkų gentys pirmą kartą susivienijo į bendrą darinį XV a.
Iki XX a. tradiciškai egzistavo trys genčių susivienijimai (džuzai). Viršutinis (pietryčių Kazachijoje), Vidurinis (centriniame ir šiaurės Kazachijoje) ir Žemutinis (rytų Kazachijoje).
Nuo XIX a. pradžios Kazachija prarado savarankiškumą ir atsidūrė Rusijos valdžioje. 1837-1844 m. įvyko Kenesary Kasimovo sukilimas prieš okupantus.
Nuo 1892 m. prasidėjo rusų ir ukrainiečių kolonistų persikėlimas į Kazachiją.
1920 m. sukurta Kirgizijos Autonominė SSR su sostine Orenburge (nuo XIX a. vidurio rusų šaltiniuose vyravo klaidingas tautos pavadinimas „kirgiz-kaizakai“).
1925 m. prie jos prijungtos buvusios Turkestano ASSR Syrdarjos ir Džetysu sritys ir Karakalpakijos Autonominė Sritis (vėliau prijungta prie Uzbekistano), o Orenburgo sritis prijungta prie Rusijos. Respublika pervardinta į Kazachijos ASSR, sostinė perkelta į Kizyl Orda, vėliau Almatą.
Nuo 1936 m. Kazachija gavo sąjunginės respublikos statusą (Kazachijos SSR).
1956 m. dalis teritorijų prijungta prie Rusijos (dabartinėje Omsko srityje ir Altajaus krašte) ir Uzbekistano (dabartinės Navoji ir Džizako sritys).
Nuo 1965 m. iki 1986 m. respublikai vadovavo Dinmuchamedas Kunajevas.
1986 m. gruodžio 16 d. – gruodžio 18 d. Almatoj įvyko ir buvo jėga numalšinta protesto demonstracija.
Nuo 1989 m. šaliai autoritariškai vadovauja Nursultanas Nazarbajevas.
1991 m. gruodžio 16 d. Kazachija paskelbė nepriklausomybę.