Nacionalizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nacionalizmas yra ideologija vienu metu atsiradusi keletoje Europos valstybių XIX a. Kai kurių mokslininkų teigimu, nacionalizmo negalima laikyti ideologija, kadangi jis neturi nuoseklaus ir savito idėjų rinkinio, o pagrindines savo idėjas skolinasi iš kitų ideologijų. Manantys priešingai teigia, kad nacionalizmas visose šalyse turi panašią struktūrą, nes nacionalizmo naratyvai yra mėgdžiojami, nors patiems nacionalistams tai sunku pripažinti. Unikalią nacionalizmo kaip ideologijos šerdį sudaro tokie teiginiai:
- pasaulis yra padalintas į tautas
- kiekviena tauta turi teisę spręsti savo pačios likimą
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis
Taigi nacionalizmo ideologija teigia, kad etninės ir politinės sienos turi sutapti.
Nacionalizmas išlieka svarbia XXI a. ideologija, nors jau nuo XX a. vidurio buvo pranašaujamas šios ideologijos galas, silpstant tautinėms valstybėms, stiprėjant globalizacijai.
Vakarų pasaulyje „nacionalizmo“ sąvoka dažnai vartojama gana neutraliai, norint nurodyti į asmens lojalumą tam tikrai tautai.
Yra daug įvairių nacionalizmo apibrėžimų. Nacionalizmas siekia savo tautos nepriklausomybės, vienybės ir klestėjimo. Nacionalizmui būdingiausias teiginys, kad tautos ir valstybės sienos turi sutapti. Iš čia atsiranda mažumų klausimai, asimiliacija. Nacionalinėje valstybėje, apie kurią svajoja nacionalistai mažumos tampa problema. Dėl įsitikinimo, kad kiekviena tauta turi turėti „savo“ valstybę politiškai nacionalizmas dažnai susijęs su išsivaduojamaisiais judėjimais.
Priklausymas tautai nacionalistų požiūriu nėra pasirinktinas dalykas – jis atsiranda kartu su gimimu, todėl tautinį identitetą galima prarasti, tačiau negalima jo pasirinkti.
Nacionalistinės partijos paprastai priskiriamos dešiniajam partijų spektro sparnui. Kraštutinė nacionalizmo forma vadinama šovinizmu.
[taisyti] Rytų ir Vakarų nacionalizmas
Dalyje teorinių darbų apie nacionalizmą pabrėžiama, kad nacionalizmas kaip ideologija ir judėjimas turėtų būti skirstomas į vakarietiškąjį, kuriam labiau būdingas tapatinimasis su valstybe, ir Rytų Europos, kuris esą stipriai įtakotas vokiečių filosofo J.G.Herderio idėjų, kuris pabrėžė individų priklausymą etniniu ir kalbiniu pagrindu apibrėžtai tautai (Volk). Kitos teorijos šį skirstymą neigia, nurodydamos jo schematiškumą. Pasak šių autorių tiek vakarietiškajam, tiek rytietiškajam nacionalizmui priskiriami bruožai randami ir rytuose, ir vakaruose.