Reliatyvumo teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Reliatyvumo teorija – dviejų Alberto Einšteino aprašytų teorijų rinkinys, sudarytas iš:

[taisyti] Specialioji reliatyvumo teorija

Specialioji reliatyvumo teoriją Albertas Einšteinas aprašė 1905 metais straipsnyje „Apie judančių kūnų Elektrodinamiką“, dirbdamas Šveicarijos patentų biure.

Šios teorijos pagrindinis teiginys – kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume vienodas, nepriklausomai nuo stebėtojo judėjimo greičio.

Teorijai įrodyti užtenka dviejų sąlygų:

  • Šviesos greitis vakuume yra pastovus
  • Visiems stebėtojams galioja vienodi fizikos dėsniai

[taisyti] Bendroji reliatyvumo teorija

Bendroji reliatyvumo teorija sujungia erdvę ir laiką į vieną keturmatį erdvėlaikį, kuris yra masyvių objektų iškreipiamas, taigi šiuo iškreipimu paaiškinama gravitacija.

[taisyti] Nuorodos