Skalviai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skalviai – baltų gentis gyvenusi Nemuno, Minijos žemupyje ir prie jų ištakų – Skalvoje. Tai vakarų baltams skiriama kultūros sritis. Ją bandoma išskirti jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus pagal kelis laidojimo paminklus Šilutės rajone (Palumpiai, Vilkiškiai, Lumpėnai ir kiti). Išvesti griežtą ribą tarp skalvių ir kuršių apgyvendintų plotų neįmanoma nes abi gentys buvo labai artimos. Yra vietų kur šios gentys gyveno mišriai, ypač dabartinio Klaipėdos rajono pietinėje dalyje, kur daug skalviškų elementų. Yra ir atvirkščiai, kur nemažai kuršišku bruožų jau skirtinoje skalviams teritorijoje, bet tai daugiau būdinga ankstesniai jų kultūrai, maždaug pirmiesiems amžiams po Kristaus(Dauglaukio kapinynas). Vėliau, viduriniajame geležies amžiuje, vykstant genčių judėjimui ar persigrupavimui, skalviai judėjo šiaurės kryptimi ir pasiekė pietines Klaipėdos rajono apylinkes. Naujojo geležies amžiaus archeologiniuose paminkluose susiduriama jau su grynai skalviška archeologine medžiaga. Kuršiams plečiantis šiaurės kryptimi i gyvenamas lyvių žemes, jais sekė ir skalviai, tik jau į ištuštėjusias ankstesniais laikais gyventas kuršių žemes.
Į skalviams priskiriamą teritoriją Lietuvoje galima priskirti Klaipėdos kraštą (išskyrus teritoriją į šiaurę nuo Klaipėdos pietinių apylinkių), Veiviržėnų, Judrėnų, Švėkšnos, Vainuto apylinkes. Buvusių Rytprūsių teritorijoje maždaug visą Nemuno žemupio dalį 20–30 kilometrų į pietus, įskaitant Tilžę, Ragainę.
Literatūra: Lietuva valstybės priešaušriu, Regina Volkaitė-Kulikauskienė.