Stasys Matijošaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stasys Matijošaitis (Esmaitis) (1877 m. lapkričio 15 d. Padrečiuose (netoli Veiverių) – 1949 m. vasario 6 d. Kaune) – pedagogas, literatas, kultūros ir politikos veikėjas.
[taisyti] Biografija
1897 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Mokytojavo Mozūruose, 1905 m. – Žemaitkiemyje, 1906 – 1908 m. – Šančiuose. 1908 m. dirbo „Vilniaus žiniose“, 1909 – 1914 m. dirbo mokytoju Rygoje, 1914 m. – Šypuliuose.
1914 m. mobilizuotas į rusų kariuomenę, vėliau dirbo tremtinių komitetuose Voroneže, Petrapilyje. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. dirbo Lietuvos socialdemokratų partijos laikraštyje „Darbo balsas“. Organizavo I Lietuvos mokytojų suvažiavimą. 1918 m. dirbo Lietuvos švietimo ministerijoje, 1919 m. Vilniuje – bolševikų švietimo komisariate, bolševikams pabėgus – Vilniaus pradžios mokyklų inspektoriumi.
1920 m. dirbo Juozo Tumo-Vaižganto „Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Vilniaus aide“, redagavo „Vyrų žygius“. 1920 – 1923 m. mokytojavo lietuviškoje mergaičių gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1922 m. – „Kultūros“ bendrovės steigėjas, 1924 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariu, 1925 m. – Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 m. organizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje. 1933 m. lenkų iš Vilniaus ištremtas, gyveno Kaune.
Vadovėlio „Sakalėlis“, kuriuo 1917 – 1944 m. naudojosi pradžios mokyklų moksleiviai, autorius.
Vedė Jono Biliūno našlę. Dukra – Meilė Lukšienė.