Magna Carta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Magna Carta
Magna Carta

Magna Carta Libertarum – (iš lot. „Didysis įstatymas“), 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus Džono (John) išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią. Šiuo dokumentu pažadama valdyti Angliją ir elgtis su jos vasalais atsižvelgiant į feodalinės santvarkos įstatymų reikalavimus. Dokumentas įgaliojo laikytis įstatymų piliečių atžvilgiu. Tokiu būdu buvo sumažinta monarcho valdžia ir dalis jos perduota vasalams. Šis dokumentas vėliau patvirtintas bei vykdomas kitų valdovų ir šiandien yra nerašytosios Anglijos konstitucijos dalis.


Turinys

[taisyti] Didžiosios Laisvių Chartijos priėmimas ir reikšmė

Didžioji Laisvių Chartija pirmiausia buvo baronų, dvasininkų bei kitų stambiųjų feodalų interesus atitinkantis dokumentas, todėl pagrindinė jo priėmimo priežastis buvo didėjantys prieštaravimai tarp karaliaus Jono, praminto Bežemiu, ir įvairių luomų atstovų.

[taisyti] Atsiradimo aplinkybės

1. Karaliaus konfliktas su katalikų bažnyčia. Karalius įsitraukė į šį konfliktą atsisakydamas pripažinti Kanterberio arkivyskupu popiežiaus statytinį. 1208 m. popiežius Inocentas III skyrė interdiktą Anglijai ir ekskomunikavo karalių Jonas Bežemis Joną Bežemį, grasindamas jį nušalinti ir sostą atiduoti Prancūzijos karaliui Pilypui II Augustui. Jonas nenusileido, ėmė skirti dvasininkais savo žmones, tačiau ilgainiui padėčiai blogėjant, nepasitenkinimą reiškiant dvasininkams, jis galiausiai nusileido, atsidavė popiežiaus globai, faktiškai padovanojo jam Angliją, tapdamas jo vasalu. Todėl pirmasis chartijos straipsnis skelbė, kad bažnyčia yra laisva su savo laisvėmis ir teisėmis.

2. Karaliaus ir feodalų prieštaravimas dėl pernelyg išaugusios jo valdžios. Tuo metu labai išsiplėtė karaliaus teisminė jurisdikcija, nes jo teismai dėl didesnio jų efektyvumo, be to, ir teisinio vietos teismų apribojimo, ėmė išstumti vietos bei senjorų teismus. Teisėjai važinėjo po šalį, atlikdami aukščiausios teisinės valdžios funkcijas. Vestminsteryje buvo įkurtas Aukštasis Teismas iš trijų rūmų, kurio sprendimai buvo viršesni už vietos teismų. Karaliaus valdžia stiprėdama nebenorėjo remtis luomų atstovais, plėtė savo administracijos ir valdininkų valdžią. Tai kėlė luomų, ypač feodalų luomo nepasitenkinimą, o greit prie jų prisijungus ir dvasininkams, laisviesiems valstiečiams, karaliui teko imtis priemonių pusiausvyrai atstatyti. Todėl chartija didelį dėmesį skiria karaliaus valdžios ribojimui sukuriant Karalystės tarybą iš 25 baronų, jo teismų ir administracijos

3. Karaliaus nesėkmingi karai, konfliktai su Prancūzija, Pilypui II Augustu. Pilypas II nugalėjo Joną prie Bovinų 1214, taip susilpnindamas jo ir sustiprindamas karaliaus opozicijos pozicijas. Suaktyvėjo konfliktas su popiežiumi Inocentu ir dvasininkais. Taip pat augo feodalų bei laisvųjų nepasitenkinimas dėl augančių mokesčių karo reikalams. Taip nepasitenkinimas apėmė beveik visus socialinius sluoksnius ir tiesiogiai privertė karalių pasirašyti chartiją siekiant išsaugoti taiką. Chartija didelį dėmesį skiria mokesčių rinkimo reglamentavimui, neleisdama jų rinkti be tarybos sutikimo, išskyrus kelis atvejus.


[taisyti] Chartijos priėmimas ir sandara

Chartija karaliaus Jono Bežemio patvirtinta 1215 metų birželio mėnesį. Su kai kuriais pakeitimais ji dar kartą patvirtinta 1297 m. Eduardo I. Chartija susideda iš 63 straipsnių, jos originalas rašytas lotyniškai. Lotynišku variantu naudotasi iki 1534 m., kai advokatas Džordžas Feresas išvertė ją į anglų kalbą, atmesdamas pasenusius, daugiausiai feodalinio pobūdžio straipsnius, suskirstydamas į 37 straipsnius.

[taisyti] Chartijos reikšmė

Didžiosios laisvių chartija turi didelę išliekamąją vertę kaip istorinis dokumentas, atspindintis Anglijos visuomeninių santykių ir valdžios institucijų bei valstybės santvarkos istoriją. Tai pirmasis Anglijos konstitucinis aktas, kuris, neesant rašytinės konstitucijos, tiesiogiai taikomas iki šiol. Chartijos reikšmė yra didelė ir pasauliniu mastu, nes perduodama savo Bendrosios teisės sistemą, Anglija neišvengiamai įtakojo ir šiai sistemai priklausančių šalių pamatinius teisės aktus. Pvz., JAV nepriklausomybės deklaracijoje, JAV konstitucijos kūrėjai laikė šią chartiją svarbia ir atsižvelgė į jos nuostatas. Politine prasme Chartija įtakojo Anglijos valdžios institucijų raidą, apskritai demokratijos užuomazgas, nes jos numatyta Karalystės Taryba buvo tiesioginis Parlamento, įkurto po 50 m., pirmtakas. Bene reikšmingiausios Didžiosios Laisvių Chartijos nuostatos susijusios su žmogaus teisėmis, ginančiomis jį nuo centrinės valdžios savivalės, sudarančios galimybę būti teisiamam pagal nusikaltimo pobūdį, sau lygių asmenų.