Vytautas Mačernis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vytautas Mačernis
Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis (1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime (Plungės raj.). – 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje) – XX a. lietuvių poetas.

[taisyti] Biografija

Gyvendamas gimtajame Žemaitijos kaime Vytautas Mačernis užaugo ir sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių vienkiemis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti.

1938 m. tėvas mirė, ir poeto mama liko su 2 paaugusiais ir 5 mažamečiais vaikais. V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o paaugusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pats susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<...> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <...> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

1939 m. pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose.

1943 m. dėl karo uždarius universitetą, V. Mačernis grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 7 kalbas.

1944 m. spalio 7 d. atsitiktinė sviedinio skeveldra atėmė jauno ir talentingo poeto gyvybę. Jis palaidotas tėviškės kalnelyje, kurį buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.

[taisyti] Kūryba

Visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi.

Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau – fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai – antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas „Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais.

Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys „Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“ (trečias žiemos sonetas).

Tačiau V. Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo.

Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.

[taisyti] Darbai

Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., paskutinį – 1944 m. spalio mėn. Rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius.

Vienintelis ciklas, kurį jis spėjo pabaigti – „Vizijos“ (19391942 m.). Taip pat sukūrė 81 iš 96 planuotų sonetų „Metų“ ciklui, 14 „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių. Yra žinomos jo novelės „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, „Ramybės bankas“, „Tuštybė“.

Parašė filosofinės poemos „Žmogaus apnuoginta širdis“ pradžią, nemažai vertė iš užsienio kalbų.