Laoso architektūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Išliko 1–5 a. megalitinių statinių. Tradiciniai gyvenamieji namai karkasiniai, statomi ant supilto paaukštinimo, iš medžio šakų pintomis arba lentų sienomis, dažnausiai su veranda, dengti dvišlaičiais stogais. Iš ankstyvųjų viduramžių netoli Savannaketo išliko 6–11 a., panašių į Kambodžos sakralinius pastatu, šventyklų, į š. nuo Vientianio – 10–12 a. uolų šventyklų. Nuo 14 a. pab. pradėta statyti vatai (šventyklos), sudaryti iš stačiakampio plano salės su 3, rečiau 1 arba 5 navomis, kartais apsupti galerija, viduje statyta Budos skulptūros. Dauguma vatų turi du portikus, atremtus į arkadomis sujungtas 4 kolonas (2 vidurinės aukštesnės už šonines), kartais su lotoso formos kapiteliais; stogas dvigubas su gyvačių arba ragų pavidalo į viršų užlenktais smaigaliais, šlaitus remia medinės raižytos konsolės (vatas Visun Luang Prabange, 1503). Didžiausi vatai statyti Vientiane – karališkasis Fra Kėjo (1565, 1938 atstatytas) ir Sisaket (1820). Dažnai vatas buvo dalis vienuolyno komplekso, kuriame statyti maldos namai (chovai), bibliotekos (umu), į indiškas stupas panašūs tchatai (vato Phou šventyklų kompleksas, 7–12 a.; jis su senųjų g-čių vietove bei kraštovaizdžiu – Pasaulio paveldo paminklas, nuo 2001). Tchatai statyti iš plytų, įv. dydžio ir formų (pusės sferos, varpo, laiptuotos piramidės, bokšto su smaile pavidalo). Kartais jie sudaro ansamblius (statytus aukštumose) su terasomis, galerijomis ir aplinkiniais mažesniais tchatais (tchatas Luang Vientjanyje, 1586, 1931 atstatytas). Šventyklų interjerai puošiami rel. tematikos sienų tapyba, frontonai, medinės durys – augalinių motyvų, mit. vaizdų drožyba, stiuko ornamentika. 17–19 a. plėtota medinė architektūra. Nuo 19 a. pab. miestų planai taisyklingi, statyti plytiniai, daugiausia 2–4 aukštų europietiški visuom. pastatai ir kotedžai, išsiskiriantys formų paprastumu, naudoti balkonai ir įrenginiai apsisaugoti nuo saulės. Po nepriklausomybės paskelbimo pastatyta modernių pastatų (Lansang viešbutis Vientiane, 1963, archit. Kchamfetas), kai kurie jų turi vietinės architektūros bruožų (Vidaus reikalų m-ja Vientiane, 1965, archit. Sergo; t.p. S. Fumo, g. 1901, Kchamfeto, projektuoti pastatai).