Argentina
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
|||||
![]() |
|||||
Valstybinė kalba | ispanų | ||||
Sostinė | Buenos Airės | ||||
Didžiausias miestas | Buenos Airės | ||||
Valstybės vadovai | Nestoras Kiršneris
Prezidentas
|
||||
Plotas - Iš viso - % vandens |
2 766 890 km² (8) 1,1% |
||||
Gyventojų - 2006 liepa (progn.) - Tankis |
39 921 833 (31) 14,43 žm./km² (163) |
||||
BVP - Iš viso - BVP gyventojui |
2006 (progn.) 599,10 mlrd. $ (19) 15 000 $ (49) |
||||
Valiuta | Argentinos pesas | ||||
Laiko juosta - Vasaros laikas |
UTC -3 netaikoma |
||||
Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta |
nuo Ispanijos 1810 m. gegužės 25 1816 m. liepos 9 |
||||
Valstybinis himnas | Argentinos himnas | ||||
Interneto kodas | .ar | ||||
Šalies tel. kodas | 54 |
Argentinos Respublika (Argentina) – antra pagal dydį valstybė Pietų Amerikoje ir aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, išsidėsčiusi tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno.
Argentina ribojasi su Brazilija, Paragvajumi, Bolivija, Čile ir Urugvajumi. Užima 2 791 810 km² plotą. Be to, Argentina pretenduoja į Didžiosios Britanijos okupuotas Malvinų salas, Pietų Džordžiją ir Pietų Sandvičo salas, bei 969 464 km² užimančią Antarktidos dalį – Argentinos Antarktidą. Oficialiai šalis vadinama Argentinos Respublika (isp. República Argentina).
Turinys |
[taisyti] Vardo kilmė ir istorija
Argentinos pavadinimas kilęs iš lotyniškojo sidabro pavadinimo – argentum. Pirmieji europiečiai, vadovaujami Juan Díaz de Solís, pasiekė La Platą. Čia jie pas vietinius gyventojus rado šiek tiek sidabro, bei išgirdo legendą apie Sidabro šalį (Sierra del Plata). Dėl to Paranos estuarija praminta Río de La Plata („Sidabro upe“), o šalis įgijo Argentinos vardą. Pirmą kartą Argentinos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1612 m. Ruy Díaz de Guzmán Argentinos užkariavimo metraščiuose.
[taisyti] Istorija
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos istorija
Pirmųjų žmonių, gyvenusių Argentinoje maždaug 11 tūkst. m. pr. m. e., pėdsakų randama Patagonijoje. Pirmajame mūsų eros amžiuje vakarų ir šiaurės vakarų Anduose pradėjo formuotis pirmosios civilizacijos (Ansilta, Condorhuasi, Cienaga, Aguada, Santa Maria, Huarpes, Diaguitas, Sanavirones), kurių didžiąją dalį vėliau okupavo kečujai ir pajungė į Inkų imperiją (į kurią įėjo dabartinės Tukumano apylinkės). Šiaurės rytuose susikūrė gvaranių, auginusių juką ir saldžiasias bulves, kultūra. Pampose ir Patagonijoje gyveno nedidelės indėnų gentys, XVII a. sujungtos mapučių.
Pirmieji europiečiai regione pasirodė XVI a. pradžioje – pirmasis pamatęs ir pradėjęs kolonizuoti žemę buvo ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís 1516 metais. Po intensyvios kolonizacijos, 1580 metais iškilo kolonija – Buenos Airės. 1776 m. suformuota La Platos Vicekaralystė. 1806-1807 m. į vicekaralystę įsiveržė britai, tačiau netrukus buvo išstumti vietinių gyventojų. 1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airių gyventojai, sužinoję apie Ispanijos karaliaus Ferdinando VII nuvertimą ir prancūzų įsigalėjimą Ispanijos soste, suformavo Pirmąją Chuntą ir nuvertė vicekaralių. 1816 m. liepos 9 d. buvo deklaruota nepriklausomybė nuo Ispanijos. Iškilo konfliktas tarp centralistinių ir federalistinių grupuočių ir tik 1853 m. buvo priimta bendra konstitucija.
Užsienio investicijos ir didelė imigracija iš Europos leido Argentinai tapti viena svarbiausių XIX a. pab. ekonomikų. 1880 m. prezidento Julio Roca pavedimu pradėtas „Dykumos užkariavimas“ (Conquista del desierto) – Patagonijos žemių įsisavinimas.
1880 – 1930 m. Argentina buvo klestinti bei svarbi pasaulio valstybė. Iki 1916 m. valdžioje dominavo konservatyviosios jėgos. Vėliau į valdžią atėjo jų pagrindiniai oponentai – radikalai. Po 1930 m. prieš prezidentą Hipólito Yrigoyen suorganizuoto karinio perversmo į valdžią vėl grįžo konservatoriai.
Nauji politiniai pasikeitimai prasidėjo 1946 m. į valdžią atėjus Chuanui Peronui. Jis siekė suteikti daugiau teisių darbininkų klasei ir susilaukė didelio jų palaikymo. 1955 m. Revolución Libertadora metu nuverstas.
Tarp 1950 – 1970 m. nei viena politinė jėga nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje. Smuko ekonominis lygis. 1973 m. Peronas grįžo į prezidento postą, bet netrukus mirė. Jį pakeitė jo žmona Isabel. Ji nesugebėjo išlaikyti valdžios ir 1976 m. kovo 24 d. nuversta karinio perversmo metu.
Karinės pajėgos suformavo karinę chuntą, kuri iki 1983 m. tęsė Valstybinį Reorganizacijos Procesą. Opozicija buvo negailestingai naikinama (pradėtas „Nešvarusis Karas“). Diktatoriai buvo remiami JAV, kadangi neleido įsigalėti komunistams.
Ekonominės problemos, korupcijos skandalai, žmogaus teisių pažeidimai, Folklando karo pralaimėjimas galutinai diskreditavo karinę chuntą ir ši buvo priversta pasiduoti.
1983 m. grįžo demokratinis valdymas. Prezidentas Raúl Alfonsín ėmėsi atgaivinti demokratines institucijas bei naikinti karinės chuntos padarinius. Chuntos lyderiai nuteisti ir ilgam laikotarpiui uždaryti į kalėjimą. Tačiau ekonominės problemos neleido Alfonsinui ilgai išbūti savo poste.
Prezidentas Carlos Menem ėmėsi reformų bandydamas sustabdyti hiperinfliaciją. Pradėta masinė privatizacija, pesas susietas su JAV doleriu.
Po Menemo į valdžią atėjęs de la Rúa susidūrė su sumažėjusiu eksportu, pramonės nusilpimu, bedarbyste, prekybos deficitu. 1998 m. Azijos ekonominė krizė sukėlė kapitalo nutekėjimą. Prasidėjo nuosmukis, bankų krizė, o 2001 m. lapkritį pasiekė finansinę paniką. Prasidėjo kruvinos riaušės ir de la Rúa buvo priverstas atsistatydinti.
Per kelias savaites pasikeitė keli laikinieji prezidentai, kol galiausiai Eduardo Duhalde ilgesniam laikui tapo šalies vadovu ir ėmė spręsti susidariusią krizę. Ekonominės reformos stabilizavo padėtį.
Pradėta reindustrializacija, padidėjo eksportas. 2003 m. Nestoras Kiršneris išrinktas Argentinos prezidentu. Šalis išsivadavo iš užsienio skolų, pradėtos nacionalizuoti seniau privatizuotos pramonės įmonės.
- Susijęs strapisnis: Argentinos prezidentų sąrašas
[taisyti] Politinė sistema
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos politinė sistema
Argentinos politinės sistemos pagrindas – federacinė prezidentinė demokratinė respublika. Šalies ir valdžios vadas – prezidentas, padedamas multipartinės sistemos. Pagal 1853 m. konstituciją, reformuotą 1994 m., valdžia atskirta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisinę. Be to, skirstoma į valstybinį ir provincijų lygį.

Vykdomąją valdžią atstovauja prezidentas ir jo kabinetas. Prezidentas ir viceprezidentas renkami tiesiogiai kas 4 metus ir gali eiti pareigas 2 kadencijas. Ministrų kabinetą formuoja prezidentas.
Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vyriausybė ir parlamentas: dviejų rūmų Argentinos Nacionalinis Kongresas (Congreso de la Nación), sudarytas iš 72 Senato (Senado) narių, ir Deputatų Rūmų (Cámara de Diputados), sudarytų iš 257 deputatų. Senatorių kadencija – 6 metai. Deputatų Rūmų nariai renkami tiesiogiai 4 metų kadencijai proporcine sistema, pusė jų – Žemutinių Rūmų nariai – renkami kas 2 metus. Trečdalis partijų siūlomų kandidatų turi būti moterys.
Teisinė valdžia nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios. Argentinos Aukščiausiąjį Tesimą sudaro 9 nariai, siūlomi Senato ir tvirtinami prezidento. Kiti teisėjai tvirtinami Valstybės Magistrų Tarybos.
Argentina priklauso Mercosur – tarptautiniam blokui, kuris prižiūri kai kurias teisines funkcijas. Šią organizaciją sudaro 5 nariai: Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus ir Venesuela. Kitos Pietų Amerikos šalys šioje organizacijoje turi stebėtojo statusą.
[taisyti] Tarptautiniai santykiai
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos tarptautiniai santykiai
Argentina – vienintelė Lotynų Amerikos šalis, 1991 m. su JTO mandatu dalyvavusi Persų įlankos kare bei Haičio operacijoje. Argentina taip pat dalyvavo ir dalyvauja daugelyje taikos palaikymo misijų: Salvadore-Hondūre-Nikaragvoje, Gvatemaloje, Ekvadore-Peru, Vakarų Sacharoje, Angoloje, Kuveite, Kipre, Kosove, Kroatijoje, Bosnijoje, Rytų Timore. Už didelį indėlį į taikos palaikymą pasaulyje, 1998 m. JAV prezidentas Bill Clinton Argentiną paskelbė svarbiausia sąjungininke, ne NATO nare. 2005 m. Argentina buvo laikinoji JTO Saugumo Tarybos narė.
2006 m. Argentina pabrėžia Mercosur kaip prioritetinę atsvarą JAV. 2005 m. lapkričio 4-5 d. Mar del Platoje vyko Ketvirtasis Amerikų valsybių vadovų susirinkimas. Jį lydėjo didelis antiamerikietiškų protestų skaičius.
Argentina skelbia pretenzijas į Malvinų, Pietų Georgijos ir Pietų Sandvičo salų bei beveik 1 mln. km² užimančią Argentinos Antarktidą (nacionalinė teritorija).
- Susijęs straipsnis: Argentinos karinės pajėgos
[taisyti] Administracinis suskirstymas
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos provincijos
- Susijęs straipsnis: Argentinos gubernatoriai
Argentina suskirstyta į 23 provincijas (provincia) ir 1 autonominį miestą* (paprastai vadinamą capital federal).
Buenos Airės yra Argentinos sostinė nuo pat valsybės susikūrimo, tačiau valdant prezidentui Rauliui Alfonsinui, buvo planuojama sostinę perkelti į Rio Negro provincijos centrą – Viedmą. Tačiau dėl hiperinfliacijos 1989 m. projektas žlugo ir buvo pamirštas.
[taisyti] Urbanizacija


- Pagrindinis straipsnis: Argentinos miestų sąrašas
Apie 2,7 mln. gyventojų gyvena autonominiame Buenos Airių mieste ir apytiksliai 11,5 mln. Didžiosiose Buenos Airėse, kuri yra viena didžiausių pasaulyje miestų konglomeracijų. Kartu su metropolinėmis teritorijomis antras ir trečias pagal dydį Argentinos miestai, Kordoba ir Rosarijas, turi atatinkamai 1,3 ir 1,1 mln. gyventojų.
Dauguma imigrantų iš Europos (didžiausios imigracijos bangos buvo I ir II pasaulinių karų metais) apsigyveno miestuose, kuriuose lengviau galėjo įsigyti darbą, išsilavinimą, kas leido jiems tapti viduriniosios klasės atstovais. Nuo 1930 m. dauguma kaimo gyventojų pradėjo keltis į miestus.
1990 m. daug nedidelių provincijų miestų tapo „miestais vaiduokliais“, kai buvo sustabdyti kai kurie geležinkelių maršrutai, nusilpo vietinė pramonė, sumažėjo eksportas. Didžiųjų miestų apylinkėse sparčiai pradėjo augti lūšnynai (villa miseria), apgyvendinti skurdžių žemutinės klasės atstovų, atvykėlių iš periferijos, taip pat imigrantų iš kaimyninių šalių.
Dauguma Argentinos miestų turi ryškių europietiškų bruožų, kadangi juose didelę įtaką turėjo imigrantai iš Europos. Daug miestų pastatyta taip, kaip Ispanijoje – apie centrinę aikštę (plaza). Katedra ir svarbiausi valdžios pastatai pastatyti priešais aikštę. Miestų planavimo sistema vadinama damero (šachmatinė), kadangi miestus sudaro kvadratinės formos kvartalai. Tačiau kai kurie vėlesnės statybos miestai (pvz., La Plata) turi modernesnį išplanavimą.
Didžiausi Argentinos miestai pagal gyventojų skaičių yra šie: Buenos Airės, Kordoba, Rosarijas, Mendosa, La Plata, Tukumanas, Mar del Plata, Salta, Santa Fė ir Bahija Blanka.
[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Argentinos geografija
Argentina nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus – 1400 km. Šalis skirstoma į 3 svarbiausias dalis: derlingas centrines lygumas ir svarbiausią žemės ūkio sritį – Pampas, atšiaurią plokščiakalnių sritį pietuose – Patagoniją (su Ugnies Žeme), bei vakariniu šalies pakraščiu, Čilės pasieniu besidriekiančią Andų kalnų juostą. Netoli Mendosos miesto yra aukščiausia Pietų Amerikos vieta – Akonkagva (6960 m).
Lygumos į pietus ir vakarus nuo Buenos Airių (drėgnosios pampos) yra vienos iš derlingiausių pasaulyje. La Pampos ir San Luiso provincijų lygumos yra daug sausesnės. Gran Čiako sritis šalies šiaurėje taip pat sausringa.
Patagonijos stepės, užimančios Neukeno, Rio Negro, Čiubuto ir Santa Kruso provincijas, yra daugiausia sausringos ir šaltos. Pirmoji žmonių gyvenvietė čia įkurta prieš 10 amžių. Ferdinando Magelano ekspedicija pirmoji iš europiečių atrado šias žemes. Rodrigo de la Isla buvo pirmasis europietis, nukeliavęs sausuma per Patagoniją.
Svarbiausios Argentinos upės yra Paragvajus, Bermechas, Koloradas, Urugvajus, o pati svarbiausia – Parana. Pastarosios dvi upės prieš įtekėdamos į Atlanto vandenyną, sudaro milžinišką La Platos estuariją. Tarp šių dviejų upių įsiterpusi žemė vadinama Tarpupiu (Mesopotamija), į kurią įeina Entre Rioso, Misioneso ir Korienteso provincijos. Argentinoje klimatas einant iš šiaurės į pietus keičiasi nuo tropinio iki subantarktinio. Argentina reiškia pretenzijas į Antarktidos teritoriją – Argentinos Antarktidą, kurią yra užėmę (įkūrę nedidelę gyvenvietę) jau daugiau nei 100 metų.
- Susijęs straipsnis: Argentinos nacionalinių parkų sąrašas
[taisyti] Anklavai ir eksklavai
Argentina turi vieną eksklavą: Martín García salą (koordinatės: ). Ji yra La Platoje, netoli Paranos ir Urugvajaus upių santakos, Urugvajaus teritoriniuose vandenyse, 3,5 km nuo Urugvajaus pakrantės, priešais nedidelį Martín Chico miestą.
1973 m. Argentina ir Urugvajus pasirašė teisinį susitarimą dėl šios salos ir nutraukė seną konfliktą. Ši sala užima 2 km² teritoriją, o joje gyvena apie 200 gyventojų.
[taisyti] Ekonomika
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos ekonomika
Argentina daugiausia naudos turi iš gamtinių resursų, gerai išsilavinusios visuomenės, į eksportą orientuoto žemės ūkio bei įvairialypės pramonės. Šalyje istoriškai susiformavo plati vidurinioji klasė, kas yra nebūdinga daugeliui Lotynų Amerikos šalių. Visgi per pastarąjį dešimtmetį šalis turėjo nemažai problemų dėl infliacijos, užsienio skolų, kapitalo nutekėjimo ir biudžeto deficito.
Nuo 1970 m. Argentinai pradėjo kauptis užsienio skolos, pradėjo kamuoti didelė infliacija. 1991 m. Argentinos pesas buvo susietas su JAV doleriu ir buvo apribotas piniginės bazės augimas. Vyriausybė pradėjo prekybos liberalizaciją, dereguliaciją ir privatizaciją. Infliacijos rodiklis krito ir BVP pradėjo augti, tačiau pernelyg skubotos pertvarkos ir reformų klaidos privedė iki ekonominės krizės 2001 m.
Ekonomikos augimas 2000 metais buvo neigiamas ir sudarė -0,8%, kuomet vidaus ir užsienio investuotojai neigiamai vertino vyriausybės galimybes išmokėti skolas ir išlaikyti esamą fiksuotą peso ir JAV dolerio kursą. Ekonominė padėtis ypač pablogėjo 2001 m., neribotai leidžiant valstybės obligacijas, masiškai atsiiminėjant indėlius iš bankų ir mažėjant vartotojų bei investuotojų pasitikėjimui. Vyriausybės siekiai panaikinti deficitą, stabilizuoti bankų sistemą ir atgaivinti ekonomikos augimą pasirodė neįgyvendinami ir susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis. Fiksuoto Argentinos peso palaikymo kurso su JAV doleriu buvo atsisakyta 2002 m. sausį, todėl peso kursas vasarį nukrito. Rezultatas buvo toks, kad realusis BVP 2002 m. nukrito -10,9%, tačiau metams įpusėjus, ekonominė situacija stabilizavosi. 2003 ir 2004 m. BVP kilo po 8%, mažėjant nedarbui ir infliacijos tempams.
2005 m. ekonominė situacija pagerėjo, tačiau išliko didelis nedarbas ir skurdas, ypač Buenos Airių priemiesčiuose. Nepaisant to, Argentina yra labiausiai išsivysčiusi Lotynų Amerikos šalis. Ji turi didžiausią BVP/1 gyv., industrializacijos, išsilavinimo rodiklį regione. Plačiai išvystyta telekomunikacijų sistema, sparčiai diegiamas internetas. 2002 m. skurdo lygis buvo 57%, 2005 m. – 33,8%. Bedarbystės lygis krito nuo 25% 2002 m. iki 10,2% 2005 m. Pastebimas ryškus ekonominkos augimas: 2003 m. – 8,9%, 2004 m. – 9%, 2005 m. – 9,5%, 2006 m. smuktelėjo iki 7%.
- Susijęs straipsnis: Turizmas Argentinoje
[taisyti] Demografija
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos demografija
Skirtingai nuo daugumos Pietų Amerikos valstybių (bet panašiai kaip ir Urugvajuje), dauguma Argentinos gyventojų yra europiečių palikuonys. Gyventojų daugumą sudaro ispanų kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę italai ir ispanai. 97% gyventojų yra baltaodžiai.
Vis dėlto genetikos tyrimais nustatyta, kad beveik 56% argentiniečių turi indėniško kraujo. Tie, kurie sakėsi esą kilę iš ispanų arba iš ispanų kartu su kita tautybe, pvz., ispanų-italų, dažniau nei kitos kilmės grupės turėjo indėniško kraujo; tai paaiškinama ilgai trukusia kolonizacija.
Vietiniai indėnai, kurių yra tarp 500 000 ir 2 000 000, ir metisai daugiausiai gyvena šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose. 2001 m. duomenimis, 2,8% Argentinos namų ūkių gyvena bent vienas asmuo, save priskiriantis čiabuvių grupei.
Didžiausios europiečių imigrantų bangos atvyko į Argentiną XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje. Patagonijos Čiubuto slėnyje gyvena daug velsiečių kilmės gyventojų, kurie išlaiko Velso kultūrą. Kitos didesnės imigrantų grupės atvyko iš Vokietijos, Prancūzijos (apsigyveno pagrinde Buenos Airėse), Skandinavijos (ypač Švedijos), Jungtinės Karalystės ir Airijos (Buenos Airėse ir Patagonijoje), Rytų Europos (Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Kroatijos, Rumunijos, Serbijos). Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje žydų bendruomenė (daugiausia iš Rytų ir Šiaurės Europos). Argentinoje gyvena nedidelė lietuvių bendruomenė (daugiausia Aveljanedoje).
Paskutinį dešimtmetį į Argentiną atvyksta vis daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių: Peru, Paragvajaus, Čilės, Bolivijos. XX amžiaus 10-ame dešimtmetyje imigracija iš kitų Lotynų Amerikos šalių siekė nuo 2 000 000 iki 4 000 000 žmonių.
Argentinoje gyvena (pagrinde Buenos Airėse) nedidelis imigrantų iš Azijos skaičius. Daugiausia atvykėlių yra iš Japonijos, Korėjos, Kinijos, Indijos.
- Susijęs straipsnis: Lietuviai Argentinoje
[taisyti] Kultūra
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos kultūra
Argentinos kultūra visų pirma buvo ypač įtakojama Europos. Buenos Airės yra neginčiamai europietiškiausias Pietų Amerikos miestas ir daugelio vertinamas kaip kultūrinė žemyno sostinė. Miestas kultūriškai papildomas imigrantų iš Europos.
Argentina turi turtingą, pasaulyje išgarsėjusios literatūros istoriją, tame tarpe vieną iš gersiausiai kritikų vertinamą XX a. rašytoją Jorge Luis Borges.
Argentinos kinas pasiekė tarptautinį pripažinimą su tokiais filmais, kaip „Oficiali Istorija“, „Devynios Karalienės“ ar „Iluminados por el Fuego“. Antravertus, šie filmai populiarumu negalėjo varžytis su Holivudo fimais. Nepaisant to, Argentinos filmai laimi apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose (pvz., Kanuose). Mar del Platos miestas taip pat organizuoja kino festivalius.
Argentinos maistas yra įtakojamas ispanų, italų, vokiečių, prancūzų ir kitų Europos šalių virtuvių. Argentina turi didelę pagrindinių maisto produktų (isp. Comidas típicas) įvairovę: empanadas – kimšta tešla, locro – javų, pupų, mėsos, kumpio, svogūnų, moliūgų mišinys, chorizo – dešra su aštriais prieskoniais. Argentinos lauko virtuvė (isp. Asado argentino) garsėja pasaulyje mėsos paruošimo įvairove. Tradicinis gėrimas (ypač šalies šiaurėje) – matės arbata.
Futbolas yra populiariausia šalyje sporto šaka. Be to, argentiniečiai turi ir nacionalinį sportą – pato. Argentina garsėja gerais polo ir krepšinio žaidėjais.
[taisyti] Muzika
Argentina išgarsėjo pasauliui suteikdama naują muziką ir šokį – tango. Užsieniečiams tango asocijuojasi tik su šokiu, tačiau tik kartu su muzika ir daina (dažniausiai atliekama lunfardo slengu) Argentinoje yra įsivaizduojamas tango. Dabar populiarus naujasis tango, kurio pradininkas – Astor Piazzolla.
Nuo 1970 m. Argentinoje tapo populiarus rokenrolas. Rokenrolas ir pop muzika varžėsi viena su kita dėl populiarumo, todėl iškilo daug garsių ir vieno ir kito stiliaus grupių bei kompozitorių. Argentinos rokas populiarus tarp jaunimo.
Buenos Airės yra techno ir elektroninės muzikos sostinė Lotynų Amerikoje. Europos klasikinė muzika taip pat atstovaujama Argentinoje. Svarbiausias šios muzikos centras – Colón teatras Buenos Airėse. Šalis taip pat turi visame pasaulyje garsių kompozitorių ir dainininkų.
[taisyti] Kalba
Vienintelė valstybinė Argentinos kalba yra ispanų. Tačiau Korienteso provincijoje valstybinės kalbos statusą turi ir gvaranių kalba.
Kai kurie imigrantai ir vietiniai gyventojai (indėnai) yra išlaikę savo kalbas. Dauguma Patagonijoje gyvenančių išeivių iš Velso kalba velsietiškai. Vokiečių kalbą galima sutikti Patagonijoje, Kordobos provincijoje, Buenos Airėse. Šalies sostinėje dažnai galima išgirsti kalban angliškai, itališkai, prancūziškai, rusiškai, Rytų Azijos kalbomis. Argentinoje yra didžiausias pasaulyje ispanakalbių, vartojančių voseo (vos naudojama vietoje tú, yra ir kitų neįprastų veiksmažodžių jungimų) skaičius. Plačiai vartojamas La Platos dialektas (ypač aplink La Platą).
Fonetinės studijos parodė, kad Buenos Airių gyventojų kalba artima italų kalbos Neaopolio dialektui, kadangi čia ypač jaučiama italų kalbos įtakos. Dėl imigracijos sostinėje išplito Lunfardo slengas.
- Susijęs straipsnis: Indėnų kalbos Argentinoje
[taisyti] Religija
- Pagrindinis straipsnis: Religija Argentinoje
Argentina – krikščioniška šalis. 93% Argentinos gyventojų save laiko Romos katalikais. Katalikybę taip pat pabrėžia šalies konstitucija. Nuo 1980 m. vis didesnę įtaka įgauna evangelikų bažnyčios (3,5 mln. – 10%). Mormonų krypties atstovų yra apie 330 tūkst. (7 pagal gausumą bendruomenė pasaulyje). Žymi protestantų dalis.
Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje judėjų bendruomenė (2% šalies gyventojų). Yra nedidelė musulmonų bendruomenė.
[taisyti] Šventės
- Pagrindinis straipsnis: Argentinos šventės
Argentiniečiai pažymi nemažai istorinių švenčių: Gegužės Revoliuciją (gegužės 25 d.), Nepriklausomybės Dieną (liepos 9 d.), Malvinų dieną (balandžio 2 d.) bei Atminties dieną (kovo 24 d.). Taip pat švenčiama Valstybinės vėliavos diena (birželio 20 d.), Mokytojo diena (rugsėjo 20 d.), José de San Martín diena (rugpjūčio 17 d.). Švenčiamos ir tarptautinės šventės – Darbininkų diena, Kolumbo diena, bei religinės – Kalėdos, Marijos Dangun Ėmimas, Velykos.
[taisyti] Flora ir fauna

Argentinoje sutinkama per 10% pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė yra šalies šiaurės rytuose.
Argentinos nacionalinis gyvūnas – paukštis krosnius (Furnarius). Nacionalinė gėlė – Argentininė raudūnė.
[taisyti] Kita Informacija
- Argentinos ryšiai
- Argentinos transportas
- Argentinos sportas
[taisyti] Nuorodos
[taisyti] Valdžia
- Argentina.gov.ar – Oficiali valstybės svetainė
- Gobierno Electrónico – Oficiali vyriausybės svetainė
- Presidencia de la Nación – Oficiali prezidento svetainė
- Honorable Senado de la Nación – Oficiali senato svetainė
- Honorable Cámara de Diputados de la Nación – Oficiali Žemutinių Rūmų svetainė
- Secretaría de Turismo de la Nación – Oficiali turizmo svetainė
[taisyti] Žinynai
[taisyti] Naujienos
- Télam (Oficiali naujienų agentūra)
- Buenos Aires Herald
- Clarín (dienraštis Clarín)
Šalių sąrašas | Amerika |
Šiaurės Amerika |
JAV | Kanada | Meksika Kiti politiniai vienetai: Bermudų salos | Grenlandija | Sen Pjeras ir Mikelonas |
Centrinė Amerika |
Belizas | Gvatemala | Hondūras | Nikaragva | Kosta Rika | Panama | Salvadoras |
Karibų jūros regionas |
Antigva ir Barbuda | Bahamos | Barbadosas | Dominika | Dominikos Respublika | Grenada | Haitis | Kuba | Jamaika | Sent Kitsas ir Nevis | Sent Lusija | Sent Vinsentas ir Grenadinai | Trinidadas ir Tobagas Kiti politiniai vienetai: Angilija | Aruba | Britanijos Virdžinijos salos | Gvadalupė | JAV Virdžinijos salos | Kaimanų salos | Martinika | Montseratas | Nyderlandų Antilai | Puerto Rikas | Terkso ir Kaikoso salos |
Pietų Amerika |
Argentina | Bolivija | Brazilija | Čilė | Ekvadoras | Gajana | Kolumbija | Paragvajus | Peru | Surinamas | Urugvajus | Venesuela Kiti politiniai vienetai: Falklando (Malvinų) salos | Prancūzų Gviana |
![]() |
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |