Nepilotuojami kosminiai skrydžiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nepilotuojamais kosminiai skrydžiais vadinamos kosminės ekspedicijos ir misijos, kurioms naudojami užprogramuoti ar nuotoliniu būdu valdomi kosminiai aparatai. Pirmuoju nepilotuojamu kosminiu skrydžiu laikoma kosminio aparato „Sputnik 1“ misija, paleista 1957 m. spalio 4 d., kai kosminis aparatas skriejo orbita aplink Žemę. Kosminiai skrydžiai, kurių metu kosminiuose aparatuose būdavo tik gyvūnai, priskiriamos prie nepilotuojamų, o tos, kurių metu ir žmonės, ir gyvūnai, – pilotuojamaisiais.
Dauguma įvykdytų kosminių skrydžių buvo nepilotuojami, dėl mažesnių misijos kaštų ir mažesnės rizikos. Pavyzdžiui, misijos su žmonėmis į Veneros ar Jupiterio „nedraugišką“ aplinką yra per daug pavojingos žmonėms, turint dabartines apsaugos technologijas, o misijos į išorines Saulės sistemos planetas – Saturną, Uraną, Neptūną – yra per ilgos ir per daug tolimos, kad jas būtų galima pasiekti šiuolaikiniais pilotuojamais kosminiais aparatais.
Nepilotuojamiems kosminiams aparatais valdyti, duomenų perdavimui ir Žemę ir iš jos į kosminį aparatą naudojama telemetrija. Dauguma aparatų įdiegta komandų sistema, leidžianti jį valdyti nuotoliniu būdu. Tuo pačiu dauguma kosminių aparatų turi autonomišką valdymo sistemą, kuri ypač svarbi tuomet, kai kosminis aparatas yra pakankamai toli nuo Žemės, kad būtų efektyvu radijo bangomis perduoti signalus, arba kai kosminis aparatas yra nepasiekiamas radijo bangomis iš Žemės. Naujausi kosminiai zondai Cassini-Huygens ir Mars Exploration Rover yra visiškai autonominiai ir gali būti valdomi vien tik juose esančių kompiuterių pagalba.
Nepilotuojamus kosminius skrydžius vykdė nemažai pasaulio valstybių. Daugumą JAV kosminių skrydžių koordinavo (koordinuoja) NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorija, Europos – Europos erdvės operacijų centras (Europos kosminės agentūros padalinys). Kosminius skrydžius taip pat vykdo Rusija, Japonija, Kinija, Indija.
Nepilotuojami aparatai skirstomi į dvi klases:
- dirbtinius palydovus – kosminius aparatus, skriejančius orbita aplink Žemę;
- kosminius zondus – kosminius aparatus, paliekančius Žemės orbitą ir tyrinėjančius kitas teritorijas.
Kai kurie, patys seniausi, nepilotuojami kosminiai aparatai negalėjo būti valdomi iš Žemės nuotoliniu būdu: „Sputnik 1“ ir „Explorer 1“ turėjo tik vienos krypties duomenų pedavimo šaltini – į Žemę, bet neturėjo imtuvo, todėl nebuvo galimybės priimti signalų ir juos valdyti.