Stasys Gorodeckis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
![]() |
Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas Prašom žiūrėti diskusiją. |
Stasys Gorodeckis (slapyvardis – S.Radžiūnas; 1915 m. lapkričio 25 d. Archangelsko srityje – 2002 metų vasario 16 d.Vilniuje) – poetas, literatūros kritikas, publicistas, inžinierius, humanistas, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis/
Turinys |
[taisyti] Vaikystė
Stasys Gorodeckis gimė 1915 metais Archangelske, į kurio kraštą pas nencus caro valdžios už prolietuvišką, bet kairuolišką veiklą buvo nutremtas jo tėvas bajoras Kostas Gorodeckis, baigęs Maskvos universiteto teisės ir miškininkystės fakultetus. Mama Elvyra, žymios rusų didikų Jagučianskių, pabėgusių nuo persekiojimų į Lietuvą Žečpospolitos laikais, giminės palikuonė atsekė paskui. Čia gimė taip pat vyresnis brolis Zigmantas. 1920 metais Lenino Rusijai pripažinus nepriklausomą Lietuvą, šeima patraukė į tėvynę. Pakeliui įstrigo Maskvoje, kur tėvas, kaip žinantis miestą, telkė lietuvius pabėgėlius grįžimui namo.
Pagaliau 1920 metų rudenį perėjus per revoliucinius filtravimo punktus šeima pasiekė Lietuvą. Kol tėvas įsikūrė ir įtaisė tarnybon miško ministerijos valdininku, šeima gyveno prie Raseinių ant Dubysos kranto pas aplenkėjusius gimines plikbajorius. Čia Stasiui teko pramokti ateityje prireikusius “poniškos” lenkų kalbos. 1925 metais šeima persikėlė į Kauną. 1925-1930 metais jis lankė Aušros berniukų gimnaziją. Vėliau mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, įgydamas architekto-projektuotojo specialybę. Po baigimo 1938 metais, dirbo prie statybų bei projektų Maistas bendrovėje, pagal jo projektus yra pastatytų namų Kaune, Ukmergėje ir kitur. Nuo vaikystės įsitraukė į Skautų (jūrų) veiklą, pereidamas visą jų hierarchiją. Už įžado atžymėti savo vardą ant okupuoto Vilniaus Gedimino pilies bokšto įvykdymą, tuometinio skautijos vado, prezidento Smetonos buvo apdovanotas skautų pasižymėjimo ženklu Lelijos ordinu. Leisdamas vasaras Klaipėdoje, pas dėdę Daugirdą, uosto viršininką, pramoko buriuoti bei įgavo kitų užsienio kalbų (anglų bei vokiečių) pagrindus. Pajutęs potraukį į literatūrą bei lingvistiką su pertraukomis 1939-1946 metais studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Universitetų humanitariniame fakultete.
[taisyti] Rezistencijos pradžia
1939 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, persikėlė į jį, nes tėvas buvo paskirtas miškininku prie Jašiūnų. Nuo to laiko tapo karštu Vilnijos krašto patriotu. Aneksavus sovietams Lietuvą, toliau nuo valdžios akių, pradėjo mokytojauti Pliustų pradinėje mokykloje prie Dieveniškių (dabartinis Šalčininkų raj.). Prasidėjus karui ir nutrūkus ryšiams su demaskuota Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) Vilniaus vadovybe, savarankiškai veikdamas į Dieveniškes sukvietė lietuvišką apylinkių jaunimą, iš kurio, apsiginklavę besitraukiančių rusų ginklais, sudarė savisaugos būrį. Vengdamas bereikalingo kraujo praliejimo, veikė ir gudrumu: gerai žinodamas rusiškai iškabino ant kelių skelbimus “ginklų surinkimas ir maisto išdavimas prie bažnyčios”. Prie bažnyčios rinkosi aibės rusų kareivių, norinčių pasiduoti. Sudarė Dieveniškių valsčiaus lietuvišką valdžią. Dalį sukilėlių persodino ant trofėjinių dviračių. Atvykę su šiuo skrajojančiu būriu į Kaulakiškį, jame taip pat įsteigė lietuvišką administraciją. Vokiečių karinei vadovybei, pareikalavus organizuotam būriui kartu vykti toliau su frontu į rytus, pasiūlė partizanams su ginklais išsiskirstyti po namus, patardamas vyramas tarnauti tik Lietuvai. Siekdamas išvengti vokiečių keršto už nepaklusnumą, nakčia išvyko į Vilnių, prisidėdamas prie trumpam atkurtos lietuviškos administracijos. Šios veiklos pasekoje visą likusį vokiečių okupacijos laikotarpį Dieveniškių valsčiuje veikė lietuvių partizanai, nepavaldūs nei vokiečiams, nei lenkiškai Armijai Krajovai, nei raudoniesiems Rūdninkų girios partizanams. Kaniukų kaimas, kuriame ir dislokavosi vienas iš būrių, keršijant už šią veiklą buvo sudegintas lenkų Armijos Krajovos (AK), Vilnijoje kolaboravusios su naciais. Gal tai ir lėmė, kad šis Dieveniškių kyšulys vėliau liko vis dėlto LTSR sudėtyje, o ne prarastas, kaip kitos istorinės mūsų žemės.
1942 metais pradėjo mokytojauti Skubėtuose, netoli nuo Jašiūnų tėvo girininkijos. Vokiečių administracijai liepus gyventojams dalintis suvežtus sušaudytų žydų rūbus, pasisakė prieš tai ir įspėjo gyventojus, kad doriems žmonėms taip daryti nevalia. Vengiant galimų vokiečių represijų, vėl teko palikti viską ir traukti slėptis į Vilnių. Vilniuje dalyvavo antinaciniame lietuviškame pogrindyje. 1943 metais prasidėjo lenkų Armija Krajowa siautėjimai, kurie kartą čiuptelėjo šeimą. Vieną naktį tėvų girininkiją apsupo AK būrys ir pranešė, kad jiems, kaip lietuviams valdininkams “kolonistams” bus įvykdyta bausmė. Kaimynų tuteišių užstojimu ir Stasio diplomatinių bei kalbinių sugebėjimų dėka ir atsekus galimus AK dalinio karininko “teršiančią” giminystę lietuvišku krauju, kurią jam teko vis dėlto pripažinti, ši grėsmė pasitraukė. Pasirodė, kad brolio, puikaus šaulio, Zigmanto kariški sugebėjimai, kai jis pro butelio kakliuką prašaudavo jų dugnus, negalėjo šiuo atveju atsverti brutalios jėgos. Taip vokietmečiu ir išsisaugojo, iš tėvo malonės įsidarbinęs prie plento darbų.
Grįžtant frontui 1944 metų vasarą, su tėvu Konstantinu Gorodeckiu suorganizavo Vilniaus lentpjūvių apsaugą, kad vokiečiai neišgrobstytų įrangos. Matė visą AK brigados tragizmą, kai per 10 aršaus vokiečių pasipriešinimo dienų Vilniuje, paguldė priešakinėse linijose daug jaunų vyrų, o likę gyvi vėliau buvo apgaulingai nuginkluoti “broliškos” tarybinės armijos ir išvežti į Sibirą. Būsimųjų tarybinių ministrų A.Matulionio ir P.Kūrio aptikti besaugant turtą, įgavo pasitikėjimą naujos tarybinės valdžios akyse. Buvo paskirtas atkurtos Medžio pramonės ministerijos vyriausiuoju inžinieriumi ir įtrauktas į fronto užnugario grupę, tiriančią užimtų miestų įmones bei fabrikus. Per lavonus ir minas važiavo Rytprūsių miesteliais, kur ant minos sprogus jų viliukui, vienintelis liko gyvas, bet kontūzytas. Tuo metu jo tėvą, bandžiusį ginti be kaltinimo suimamus miško darbininkus, “uždarė”. Pakėlus visus turėtus ryšius, Stasiui pavyko išlaisvinti tėvą, bet teko išeiti iš ministerijos.
[taisyti] Kūryba
1945 metais buvo priimtas į Lietuvos Rašytojų sąjungą nariu-kandidatu, priklausė jaunųjų rašytojų sekcijai, subrandinusiai dabar žinomus, bet konformistinį kelią pasirinkusius kūrėjus. Palankiai vertintas kaip poetas, dramaturgas, jam buvo pranašautas žymaus kritiko kelias. Per I-ąjį tarybinių rašytojų suvažiavimą, susipažino su būsimąja žmona Ona Jaskelevičiūte (poete Egle Nemunaite), kuri vėliau už neatitikusius to meto ideologijos eilėraščius pašalinta iš sekcijos.
Kūryboje atsirado literatūrinis slapyvardis S.Radžiūnas, kuris, deja, tapo labiau žinomas kaip rezistencinis. Pakvietė dirbti į Valstybinės grožinės literatūros leidyklą direktoriaus pavaduotoju. Literatūra, berods pas rašytoją K.Borutą, suvedė su iš nacių konclagerių sugrįžusiu Mokslų akademijos juriskonsultu kapitonu J.Noreika.
[taisyti] LTT
Lietuvoje situacija darėsi tragiška, ministerijos reikalais važinėjant po kraštą matė vykusį abipusį terorą. Kilo mintys apie būtinumą sustabdyti beprasmį kraujo praliejimą išsaugojant jėgas Lietuvai. Taip 1945 metų gale kartu su kapitonu Jonu Noreika(generolas Vėtra) ir poete Ona Lukauskaite-Poškiene įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT). Tai buvo centras, jungiantis visas veikiančias pogrindžio organizacijas, rengęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo struktūras. Jis pratęsė Lietuvos pasipriešinimo judėjimą ir atliko centrinės partizanų vadovybės vaidmenį. 1945 metais buvo likviduotas pasipriešinimo centras Kaune – Lietuvos Išlaisvinimo komitetas (LIK), Suvalkijos Tauro apygardos partizanų štabas. Todėl LTT netrukus tapo organizaciniu štabu visoms Lietuvoje veikiančioms ginkluotosioms grupuotėms, kaip Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (LGPVV). Visą atsakomybę už LTT ir LGPVV organizavimą ir veiklą trejetas prisiėmė sau. Jau pirmajame pasitarime buvo suredaguotas “Atsišaukimo į lietuvių tautą“ tekstas. Vėliau išleistas ir “Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas”, žinomas kaip memorandumas. LTT įkūrimo iniciatorius J.Noreika pasirašinėjo įsakymus ir instrukcijas kariniais klausimais, veikdamas kaip LGPVV vyriausiasis vadas generolo Vėtros vardu. Stasys Gorodeckis, veikdamas kaip generalinis sekretorius S.Radžiūnas, paruošė kitus paskleistus programinius dokumentus: teisines normas, nurodymus, įsakymus, direktyvas, instrukcijas, verbavimo tvarkas, žvalgybos ir politines apžvalgas. Šie dokumentai, ir likvidavus LTT, tapo norminiais ir pagrindu tolimesnėje kovoje, pagal juos vyko ir buvo organizuojamas tolimesnis rezistencinis pasipriešinimas. Buvo užmegzti tamprūs ryšiai su daugeliu tada veikusių partizanų štabų, perėjusių į LGVPP pavaldumą. Vykdant pareigas, Stasiui Gorodeckiui teko lankytis Žemaitijos ir Dzūkų partizanų apygardose, asmeniškai tartis su jų vadovybe legendiniu majoru J.Semaška-Liepa (“Žemaičių legiono” vadu), pulkininku J.Vitkumi-Kazimieraičiu, išgarsėjusiais savo koviniais žygdarbiais. Partizanų tarpe buvo diegiama drausmė ir konspiracija, nepagrįstai kerštaujantiems ir susitepusiems plėšikavimais partizanams buvo vykdomi karo lauko teismai. Ant vieno mirtino sprendimo teko parašą padėti ir S.Gorodeckiui. Šis vėliau NKVD surastas dokumentas teisme pakeitė siūlytą mirties bausmę, sukeldamas graužatį, kad prisidėjimas prie kažkieno mirties gali duoti išsigelbėjimą. Šios vykdytos griežtos bausmės sustabdė kuriam laikui atsakomąjį be teismo partizanų kerštą. Siekiant tarptautinio pripažinimo suverenei Lietuvos valstybei, buvo užmegzti ryšiai ir su JAV ambasada Maskvoje, kur, deja, buvo sutikti abejingai. LTT veiklos metu buvo fiksuojami sovietų nusikaltimai, kiek “nusikaltėlių” kasdien Vilniaus geležinkelio stotyje pakraunama išvežimams, žmonių naikinimas provincijoje. Tikrų žinių pasiuntimui į užsienį buvo planuojama užgrobti lėktuvą. Bręstančiam ir organizuojamam tautos sukilimui prieš sovietus ir Lietuvos valstybingumo atstatymui buvo iš anksto rimtai ruošiamasi. Be kovinių grupių, paruoštų veikimui Vilniaus mieste, buvo numatyta vardinė būsimos vyriausybės sudėtis, pasitelkiant profesorius Balį Sruogą, Kazį Šalkauskį, Vladą Jurgutį, Petrą Juodelį, poetą Kazį Jakubėną ir kitus įvairių pažiūrų intelektualus. Deja LTT su išdavikų pagalba buvo demaskuota. LTT veikla plačiai aprašyta bendražygio V.Ašmensko knygoje “Generolas Vėtra”, kurios autoriui pagrindines nedokumentuotas žinias suteikė S.Gorodeckis. Pačio veikla ir indėlis, deja, aprašyti labai šykščiai. Suimti nariai pusmetį buvo žiauriai tardomi KGB rūsiuose. Tėvai ir brolis bėgdami nuo galimo suėmimo, apsimetę lenkų repatrijantais ir pasikeitę pavardes, sugebėjo prasmukti į Lenkiją. Čia jie ir atgulė, neišvydę Lietuvos ir Stasio, savo kapan.
LTT rezistentų grupei, kurioje be 3 vadų dar buvo teisiami 8 asmenys, sovietų valdžia surengė parodomąjį teisminį farsą, nes teisiamieji nepripažindami tarybinio legitimumo, laikėsi nuostatos, kad veikė teisėtai – kaip tikri Lietuvos piliečiai vykdę savo pareigą. Pagrindinius kaltinimus prisiėmė vadų trijulė. Stasio Gorodeckio bendražygiai Jonas Noreika-generolas Vėtra ir jo adjutantas Zigmas Laukaitis–Šerkšnas buvo nuteisti myriop. Kiti gavo įvairias bausmes lageriuose su teisių suvaržymais. Tik praėjus 45 metams, plačiai pagarsėjusios pokario metu Vilniaus inteligentų bylos dalyviai 1991 buvo realibituoti, išskyrus poną V.Ašmenską realibituotą dar 1959 metais.
[taisyti] Lageriuose
Dievo ir saugumo dėka lageriuose S.Gorodeckis pateko į gerą kompaniją. Pradžioje Rasų lageriuose kartu su K.Boruta ir P.Juodeliu. Vėliau etapavo į Šiaurę, 500 kilometrų toliau nei gimtinė, Intos lagerius, Komijos ATSSR. Lageriuose pažino nuostabų tautiečių būdą bei šviesią prigimtį. Kaip su inžinieriniu išsilavinimu paskyrė viršesniu. Norėdamas apsaugoti nuo sunkių darbų, surinko sau lietuvių kunigų brigadą. Bet likimo ironija, nešant rastą nusilpę kunigai neišlaikė ir rastas prispaudė Stasį, sutraiškydamas galvą. Pragulėjo savaitę komos būsenoje, jau kitiems išsidalinus jo daiktus, bet šiaip ne taip atsigavo. 1949 metais S.Gorodeckį komisavo ir nurašė į Abezės klipatų speclagerį, kur rado tikrąjį savo universitetą. Viename barake, į kurį pateko, buvo virš 60 profesorių ir šiaip įžymybių. Vakarais norintiems jie skaitydavo paskaitas. Tai prilygo geriausioms studijoms. Čia teko jam klausyti paskutiniųjų prof. L.Karsavino paskaitų. Broliška bičiulystė visam gyvenimui sujungė su latvių rašytoju bei poetu Richardu Rudzyčiu. Kartą S.Gorodeckis nuramino pasišovusius karštus ukrainiečius, pasiryžusius sukilimui, taip išvengė Vorkutos lagerių tragedijos. Apsveikus buvo grąžintas į šachtas, kur gavo įsikurti atskirai vienas sanmazge. Ėmė rašyti. Atšilus politiniam klimatui, Intoje susibūrė lietuvių literatų sambūris. Bendradarbiaujant su kitais autoriais Intoje išėjo rankraštinis poezijos rinkinys “Saulėtekio link”, vėliau antologija “Benamiai”, perleista 1989 metais jau Lietuvoje. Šios eiles pasiekė Lietuvą ir plito rezistentų-disidentų tarpe. Išėjus už lagerio, džiugiai metėsi į lietuvišką švietėjišką veiklą. Iš aktyvesnių lietuvių inteligentų buvo sudarytas komitetas palaikyti savitarpio broliškiems santykiams, nes pradėjo skaidytis politinės pakraipos. Buvo suorganizuotas savišalpos fondas, organizuotai laikomos Šv.Mišios. Susilpnėjus režimui vykdavo susirinkimui, skaitymai, pravedami minėjimai. Juose bičiuliais tapo mons. Kazimieras Vasiliauskas, inžinieriai Kazimieras Brunius ir Jonas Seliokas, I-osios Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas Stasys Šačkus ir kiti iškilūs žmonės. Po 10 metų prievartinio išskyrimo ir laukimo, 1955 metais Intoje galėjo vesti Oną-Anetą Jaskelevičiūtę (Eglę Nemunaitę), kuri atliko savo bausmę Taišeto lageriuose, už sužeisto partizano slaugymą.
[taisyti] Sugrįžus į (tarybų) Lietuvą
Kai tik atsirado proga, parsirado į Lietuvą. Grįžęs negalėjo ieškoti jokio invalidumo patvirtinimo, nes būtų niekur neįdarbintas. Pirmi įsidarbinimai baigėsi nesėkmingai, dėl specįrašų pase buvo atleidžiamas. Norėdamas būti arčiau Vilniaus, į kurį neleido atsikelti, 1958 metais įsikuria Grigiškėse. Čia dirbo Grigiškių popieriaus fabriko statybos aikštelėje darbininkų meistru. Jam vadovaujant buvo pastatyta didžioji gyvenvietės dalis, šiuolaikiški tam laikui kultūros namai. Bet 1963 metais irgi buvo atleistas, nes bandė padėti įsikurti naujai pastatytuose butuose tremtiniams bei pasireiškė, atstovaudamas darbininkų interesus, profsąjungoje. Net šis trumpas darbo laikotarpis, pelnė pagarbą įvairiataučių Grigiškių gyventojų tarpe iki šiol. Toliau dirbo įvairiose statybos organizacijose meistru-inžinieriumi, statė Valkininkų vaikų sanatoriją. Bet vis šlyjant sveikatai, perėjo dirbti statybinių disciplinų dėstytojų Mokymo kombinate. Keičiantis pavaldumui ir statusui šiose struktūrose išdirbo iki darbinės veiklos pabaigos 1991 metais. Kursantams įvedė darbo psichologijos kursą, po kurio priedanga dėstė Lietuvos architektūros istorijos kursą. Taip daugeliui eilinių statybininkų darbininkų buvo įdiegtos kultūros ir restauravimo supratimo tradicijos. Reguliariai kiekvienai grupei vesdavo ekskursijas po Vilniaus architektūrines-istorines vietas bei tautines šventoves. Buvo pagarsėjęs gidas, turėdavo prašymų iš įvairų organizacijų padėti pristatyti svečiams Vilnių, ką darydavo visąlaik nemokamai.
Tačiau tarybiniais metais dirbant nelabai mielą darbą, visąlaik slypėjo noras kūrybai. Dar būnant Intoje, parašo dramaturginį siužetą apie nepasidavusius Pilėnus, kuris mintimis įsikūnija tuo pačiu metu kitų autorių darbuose Lietuvoje. 1962 metais grožinei leidyklai įteikia nemažą darbą – epinę poemą “Milžinai”, parašytą specifine archaine kalba, kuri ir dabar praverstų jaunimo auklėjimui patriotine dvasia. Ją gerai vertino šio žanro žinovai, tačiau to meto cenzūra spausdinti uždraudė. Matydamas, kad prie grožinės kūrybos bus visąlaik surasta priekabių, kibo prie lingvistinių baltistikos tyrinėjimų. Bendravo su žymiu rusų baltistu Toporovu. Tačiau ir čia nebuvo lemta pralaužti tarybinės izoliacijos gniaužtų. Bet tai nenuramino ieškojimų. Namai ilgai buvo sekami organų darbuotojų, sulaukdavo inspekcinių vizitų dabar švenčiamų datų progomis. Buvo šnipinėjamas palūžusių, bet niekad jo nekaltinamų bendražygių. Po LTT trečiosios narės O.Lukauskaitės-Poškienės, tapusios Helsinkio grupės nare, mirties 1983 metais, buvo lankytas aukšto KGB pareigūno su kipšo pasiūlymu – už neigiamą bendražygės viešą pasmerkimą, suteikti galimybę atvirai pasireikšti ir būti pripažintam kaip literatui kartu su žmona poete Egle Nemunaite. Be abejonių buvo atsisakyta ir parodytas aiškus savo apsisprendimas.
[taisyti] Laisvei artėjant
Nujausdamas artėjantį atgimimą, ėmė reikštis neformalioje kultūrinėje veikloje. Dar iki Sąjūdžio atvirumo ruošė pranešimus “Vilnijos” draugijoje, kuriuose nestokojo tikrosios istorijos pateikimo. Etninės kultūros tyrinėtojų susirinkimuose Rumšiškėse, Rericho sambūriuose Kaune buvo laukiamas kaip pranešėjas. Dalyvavo Kultūros fondo, Sąjūdžio tramplino, ankstyvoje veikloje. Susirinkimai Rumšiškėse nustatė teisingą dvasinės veiklos kryptį daugeliui ten dalyvaudavusių Sąjūdžio veikėjų, vėliau deja užsiangažavusių įvairiose pozicijose. Pakilus Sąjūdžio bangai, kūrė Politinių Kalinių Sąjungą, išrinktas į 1-jį jos prezidiumą. Prisidėjo prie Skautų judėjimo atsikūrimo. Atkūrus nepriklausomybę, nesiafišuodamas konsultavo atsikuriančias Lietuvos spectarnybas – AT Apsaugos skyrių. Nugriaudėjus Sausio salvėms, dar turėjo sveikatos išbūti gynėjų tarpe. Pakvipus ore parakui ir užvirus blaiviam lietuviškam kraujui, prisiminė apie užkastas vokietmetyje ir paliktas ateičiai ginklų atsargas. Tačiau meldė, kad tik turėtume proto nepaleisti šūvio pirmi ir sakė, kad ne šautuvų metalo stiprumas dabar lems mūsų pergalę. Po šių istorinių sukrėtimų sveikata jau pradėjo silpti, bet širdis džiaugėsi atgauta šalies nepriklausomybe ir rūpėjo, kad tik geriau išnaudotume šį istorijos suteiktą šansą. Tik 1999 metais, priprašytas namiškių, tėvas sutiko parašyti pareiškimą, ir padedant tikriems patriotams – KAM pareigūnams, jam buvo pripažintas kario savanorio statusas, ir tai už trumpalaikį nelabai jo vertinamą 1941 metų sukilimo epizodą, bei paskirta 1-o laipsnio valstybės pensija.
[taisyti] Pabaiga
Savo vaikus išauklėjo patriotinėje dvasioje ir trispalvės spalvos jiems tapo žinomos anksčiau nei 1988 metais. Sūnus Aringas Sąjūdžio steigiamojo iniciatyvinio susirinkimo organizatorius, buvo aktyvus Sąjūdžio seimo narys. Yra apdovanotas LR Nepriklausomybės medaliu. Deja, nesupratęs įsigalėjusių materialių gyvenimo nuostatų, dabar pasitraukė į veiklos šešėlį. Duktė Aušrinė dirbo AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininko sekretore kritiniu Lietuvai metu. Sūnus Sakalas telkė lietuvius studentus Maskvoje tautinei veiklai, grįžęs organizavo savanorius Vilniaus krašte, skriausdamas savo šeimą, dirbo Krašto Apsaugos ministerijoje.
Tėvas, Stasys Gorodeckis, pasižymėjo begaliniu humanizmu bei ypač savo veiklos, vaidmens kukliu vertinimu. Visada laikė, kad jau tai kad yra išreikšta mintis, ir kuo daugiau žmonių ją priims – tai laiko klausimas kur ji ir kieno bus įgyvendinta. Savęs įamžinimo, asmeninio egoizmo nesiekė. Nepriklausomos Lietuvos vizija nebuvo net ginčijama, man vaikui, pasakojant istoriją savaime viskas atrodė ir kaip ji grįš vėl. Visąlaik buvo gyvas išsisaugojimo instinktas, kad tik daugiau žmonių, jėgų liktų valstybės kūrimui ateityje. Turėdamas daug pagundų mėgautis tarybiniu kūrėjų komfortu, kam neatsispyrė daugelis jo kartos menininkų, jis sugebėjo likti nenusižengęs savo idealams, skriausdamas namiškius materialiai buityje ar likęs kartais tiesiog nesuprastas. Geriau atsitraukti nepraliejant kraujo ar negaunant gyvenime negyjamų lūžių, kad tik daugiau liktų jėgų ateičiai, kai galima bus laisva kūryba. Tai tada mums atrodė perdėtas atsargumas ar pasidavimas, bet gyvenimas parodė, kad taip elgtis buvo teisinga.
Lagerių bičiulystė suformavo plačią pasaulėžiūrą virš religinių, tautinių, partinių, idėjinių stereotipų, nepamirštant savo tautinės esybės. Niekada nebuvo pervertinamas nacionalinis aspektas virš paprastos žmogiškosios kultūros. Niekas nebuvo teisiamas, skundžiamas ar viešinamas, nors ir turint pakankamai tam įrodymų ir moralės. Skaitė, kad vėlesni gyvenimo darbai gali išpirkti silpnumo valandą padarytas negerybes ar išdavystes ir kad tik Dievas galės nuspręsti, kas teisus.
Deja, veiklos pripažinimą ir garbę šiais laikais gauna tie, kurių veiklos pėdsakus randa KGB archyvuose, ar įkyriai primindami apie save, bet patriotai tais laikais negalvojo apie nūdienos garbę, ar papildomos kopijos išsiuntimą išsaugojimui į organų archyvus. Jei veikla buvo gerai organizuota, kaltintojai negalėjo rasti įrodymų tai dienai, bet to pasigendama dabartyje. Kai paliudyti niekas negali, nes visi yra anapus anksčiau laiko – menama, kad taip negalėjo būti. Džiaugėsi, kad įvardintas kaip Eilinis savanoris, nors realiai atliko Kariuomenės vadovybės generalinio štabo viršininko pareigas. Tuo metu jo aštrus žodis bei mintis atliko didesnį darbą nei taikliai paleisti šūviai į savo tautietį ar okupantą. Dabar jau tik Dievas galės paklausti tėvuko paliudyti kažką, bet to niekas neprašė čia, kai galėjo, nors daug ką laikė ir žinojo savyje. Kad įrodyti savo nuopelnus reikėjo kažkieno malonės. Deja, tai jau išėjo negrįžtamai anam teismui. Prispirtas silpnesnių bendražygių, rašė jiems savo liudijimus apie didesnius jų žygius. Sūnui Sakalui, iškilus abejonių dėl apsisprendimo ir prasmės toliau dirbti civiliai-kariškoje ministerijos tarnyboje, užklaustas patarimo – atsakė, kad “jis kaip vienintelis gyvas iš pasipriešinimo vadovų, dar nėra niekam perdavęs savo įgaliojimų. Sutikus kitą pareigūną, veikiantį Lietuvos vardu, pritaikyti rezistentų-patriotų atsipažinimo tvarką, jei šis neatitinka šių reikalavimų – stengtis pasitraukti išsisaugojimui, nesukeliant priekabių, kad nevykdomas formalus įsakymas.” Kaip aidas šiam nusistatymui, buvo jo ilgesingai sutiktas Seimo aktas, pripažįstantis LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdis) 1949 vasario mėnesio rezoliuciją LR teisės aktu.
Buvo puikus oratorius, nustelbdamas įvairiuose renginiuose ultraveikėjų kalbas. Savo paskutinio žodžio, deja nepasakė per bendražygio mjr. J.Semaškos-Liepos kariškas perlaidojimo iškilmes Kaune 2001 metų rudenį, kur aidėjo garsūs ir tuštoki oficialių vyrų žodžiai. Nesugebėjau prikalbinti nuvažiuoti į šį renginį, tuo sukeldamas sau prarastų galimybių graužatį. Dvi dienas iki savo išėjimo sūnui buvo įteiktas tėvui paskirtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, kuriuo jis nespėjo pasidžiaugti. Savo išėjimo datą pasirinko trokštamą Vasario 16-jąją, įvykdydamas bendražygio generolo Vėtros pageidavimą būti sušaudytam šią dieną. Užmerkus amžinai jo akis, grįžus namo, sūnui rūsčiame nakties vėjyje teko nuleisti Trispalvę…..
Per vargus, lyg darant skolą, padedant geriems žmonėms palaidotas Vilniaus Antakalnio Karių kapuose Menininkų kalnelyje. Norėdamas būti menininku, nors po mirties gavo teisę būti tarp jų. Nebuvo garsių vyrų kalbų, neaidėjo salvės, o skambėjo jo eilėraščiai, sakomi nepalūžusios žmonos Eglės Nemunaitės, likusios ošti toliau. Šalia buvo tie, kurie, nelaukė vėl dvejojančių vadų įsakymo, ir, tikiuosi, norės būti kartu bet kokiu metu.
[taisyti] Bibliografija
- eilėraščiai rinkinyje „Benamiai“ – Inta, savilaida, 1955, perleisti Vilniuje, 1989.
- poema „Milžinai“ – 1962, tarybinės cenzūros nepublikuota.