Panslavizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Panslavizmas yra XIX a. vidurio judėjimas kėlęs slavų vienybės šūkį. Pirmasis pan-slavistinis konventas įvyko Prahoje 1848 m. ir buvo nukreiptas prieš Austrijos bei Otomanų imperijos dominavimą Balkanuose, o taip pat prieš Rusijos vykdytą politiką. Dar XVII a. viduryje Juraj Križanič palietė panslavistines idėjas, kurios formavosi ir kaip atsakas į pan-germanizmą, o vėliau ir į Bonaparto vykdytą politiką.
Pan-slavizmas daugiausiai apėmė intelektualius sluoksnius, besidominčius istorija, filologija bei folkloru.
[taisyti] Paplitimas
Palaipsniui panslavizmas įsigalėjo ir Rusijoje, kur slavų vienybės idėja buvo netgi transformuota iki Rusijos dominavimo slavų pasaulyje, kuris turėjo priimti “tikrųjų slavų” – rusų kalbą, ortodoksų religiją ir kirilicą. Tokiomis nuostatomis buvo vykdoma ir prievartinė rusifikacija Rusijos okupuotose valstybėse. Lenkijoje panslavizmas niekada neprigijo, nors po II pasaulinio karo būta pastangų šiomis idėjomis stiprinti slavų vienybę.
Pagrindinis panslavizmo židinys buvo Balkanuose, kur slavus valdė Otomanų imperija bei Austrija. Šį judėjimą kaip politinį įrankį naudojo carinė Rusija bei sovietų sąjunga. Žymiais pan-slavistais laikomi centrinės Azijos užkariautojas, generolas redagavęs „Ruskij mir“ Michailas Černiajevas, judėjimo ideologas Nikolajus Danilevskis, eseistas, propagavęs Rusijos ekspansiją į Indiją, Kiniją, Tibetą Konstantinas Leontjevas. Pan-slavizmas yra susijęs su slavofilija (slavianofilija). Pan-slavizmas laikomas žlugusiu. Panslavizmas naudojo šūkį Hey, slavai. Panslavizmo simbolis – raudona balta ir mėlyna spalvos atspindėtos šių dienų slaviškų valstybių vėliavose.