Lada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lada, Leta – įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį.

Didžioji deivė Motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela tapo tarpininke tarp dangaus ir žemės. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai. Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.

Didžioji motina gimdytoja Lada labiausiai buvo garbinama per laiko atgimimo apeigas – pavasario ir vasaros šventes. Lietuviai, kuršiai ir latviai Lados garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis, gėlėmis ir rinko gydomąsias žoles. Jų pagerbimo dienomis žmonės nieko nedirbo, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų, bet kėlė puotas, aukojo aukas. Vaikščiodami iš vieno namo į kitą, giesmėmis užkalbinėjimais prašė deivės, kad dygtų žolė, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad merginos ištekėtų. Priedainyje kartodavo: „Ei, Lada! Ei, Lela!“, priegiesmiuose dažni „lado“, „ladum“, „leliumai“. Ladą ir Lelą lietuviai pagerbdavo pirmąkart išgindami gyvulius, pradėdami arimą ir sėją. Lada dainose buvo vadinama didžiąja deive, auksine boba ir pan.

Dailėje ji dažniausiai vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Per pavasario šventes jaunimas šokdavo “Lados ratelius” su iškeltomis į viršų rankomis. Didžioji deivė motina Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis, t. y. rodanti į žemę su jau pribrendusiu derliumi. Tada žmonės deivei nešdavo pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas.

Deivė Lela buvo vaizduojama trigalvė. Ją laikė tarpininke tarp žmonių ir dievų, tarp žemės ir dangaus.

Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartėjo prie žemės deivės Žemynos ir kitų vaisingumo bei derlingumo deivių. Tačiau dar ilgai gyvavo jų kultas. Deivių vardai išliko ir rusų bei kitų slavų apeiginių dainų priedainiuose: „Oi didi Lada!“, nes jų garbinimas buvo išplitęs didelėje teritorijoje, kurioje kadaise gyveno baltų gentys, vėliau asimiliuotos slavų. Slavai perėmė baltų archainio ritualo šūksnį: „Didi Lada!“.

Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai. Jų kulto arealas buvo labai didelis – pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Deivės Lados garbei pavadintas Ladakalnis – kalva Aukštaitijoje.