Indijos mokslo ir technologijų istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Indijos mokslo ir technologijų istorija yra labai plati tema chronologiškai apimanti 5000 tūkst. metų laikotarpį. Šiuo laikotarpiu (o ypač valdant Guptų dinastijai) buvo plėtotos iš esmės visos mokslo šakos, kuriose pasiekta dažnai stulbinančių pasiekimų, padariusių ryškią įtaką ir kitų kultūrų mokslinei minčiai.
[taisyti] Matematika
Matematika yra mokslas reikalaujantis labai abstraktaus proto sugebėjimų. Šio mokslo šaknys Indijoje randamos jau Vedose, kurios sukurtos maždaug prieš 4000 metų. I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. po Kr. laikotarpiu buvo parašyta visa eilė autorinių matematinių traktatų. australų indologas A. L. Beshamas teigia, kad „pasaulis matematikos srityje labiausiai yra skolingas Indijai, kur ji Guptų periodu (apie 240 – 550 metus) buvo išplėtota tokiu lygiu, kokio nepasiekė jokia kita senovės tauta. Indų matematikos sėkmės priežastis daugiausia buvo aiški abstraktaus skaičiaus koncepcija, atskirta nuo skaitinės objekto ar erdvinės sklaidos kiekybės.“
Dabar yra visuotinai sutinkama, kad Indija buvo keleto matematinių koncepcijų gimimo vieta. Iš jų galima išskirti „nulį“, dešimtainę skaičiavimo sistemą, algoritmą, kvadratinę šaknį ir kubinę šaknį.
Geometrijos teorijos buvo jau seniai žinomos senovės indams. Tai leidžia suprasti šventyklų puošyba sudėtingais geometriniais ornamentais. Palaipsnis skaičiavimo metodas buvo užfiksuotas knygoje Penki principai {Panch-Siddhantika}, parašytoje V amžiuje.
Algebros teorijos ir matematiniai konceptai cirkuliavę Indijoje buvo surinkti ir išplėtoti V amžiaus Patnos matematiko Arjabhattos. XII amžiaus BBhaskaračarja parašė eilę matematinių veikalų, iš kurių vienas, Siddantha Shiromani, turėjo skyrių skirtą algebrai. Joje jis davė pradžią Role teoremai ir diferiancialiniui skaičiavimui.
Arabai ir persai perėmė ir išpopuliarino matematinius indų pasiekimus. Netgi bendrinis žodis arabų kalboje reiškiantis „matematiką“ yra hindsa („iš Indijos“).
XIV amžiaus indų matematikas Madhava iš Sangamagramos ir kiti Keralos mokyklos atstovai tyrinėjo begalines eiles, konvergenciją, diferenciavimą, pasikartojančius metodus netiesinėms lygtims spręsti.
[taisyti] Astronomija
Indijos indėlis į astronomijos mokslą yra neblogai žinomas ir dokumentuotas. Ankstyviausi teiginiai apie astronomiją aptinkami jau Rigvedoje. Po Aleksandro Makedoniečio žygių šis mokslas patyrė stiprią sen. graikų įtaką. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Indijos kultūroje astronomija visada buvo glaudžiai susijusi ar net priklausoma nuo astrologijos raidos. Tačiau būta ir pasiekimų, aktualių moderniam mokslui.
- Mokėjo apskaičiuoti užtemimus;
- Apskaičiavo Žemės apskritimo ilgį
- Būta teorijų apie gravitaciją
- Nustatyta, kad Saulė yra žvaigždė
- Nustatė planetų skaičių Saulės sistemoje
[taisyti] Vedų astronomija
Užuominos apie heliocentrinę Saulės sistemos sampratą aptinkamos įvairiuose tekstuose, parašytuose Vedų kalba.
Aitareja Brahmana (2.7) (IX – VIII a pr Kr.) teigia, kad „Saulė nei teka, nei leidžiasi. Kai žmonės galvoja, kad ji teka, taip nėra – jie klysta.“ Mintis apie Saulės stacionarumą papildoma Višnu puranoje (2.8) (I amžius): Žemė stovi visam laikui, vidury dienos. [...] Saulė, esanti vienoje ir toje pačioje vietoje, nei teka nei leidžiasi."
Jadžnavalkja (Yajnavalkya, legendinis indų išminčius) pripažino, jog [[Žemė[[ yra apvali, o Saulė yra „sferų centras“. Jo astronominiame veikale, Šatapatha Brahmana (Shatapatha Brahmana; (8.7.3.10)), pažymėta: „Saulė pririša šiuos pasaulius – Žemę, planetas, atmosferą – prie savęs siūlais“. Taip pat jis teigė, kad Saulė yra daug didesnė už Žemę, kas galėtų patvirtinti šį ankstyvąjį heliocentrizmą. Be to, Jadžnavalkja tiksliai išmatavo santykinį atstumą nuo Saulės ir Mėnulio iki Žemės, esant 108 kartus didesnį nei jų pačių skersmuo. Šie matavimai beveik atitinka šiuolaikinius lygius 107,6 karto Saulei ir 110,6 karto Mėnuliui. Visgi, reikia pažymėti, jog tai gali būti ir atsitiktinumas, žinant, kad 108 Indijoje yra šventas skaičius.
Remdamasis savo heliocentrine teorija Jadžnavalkja pateikė vidutinę žvaigždinių metų trukmę – 365,24675 dienos, kuri tik šešiomis minutėmis ilgesnė už modernių laikų skaičiavimus.