Antika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis, senas) – senovės istorijos dalis, senovės graikų ir romėnų pasaulis.
Antika apima Viduržemio jūros kraštus laikotarpiu nuo 1250 m. pr. m. e. iki 476 mūsų eros metų (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Kai kurie autoriai antikos pabaiga laiko Atėnų akademijos uždarymą 529 metais. Šį terminą naudoti pasiulė profesorius C. Cellarijus, tik XVIII amžiuje.
[taisyti] Antikinė literatūra
Literatūra remiasi mitais, kuriems būdingas antropomorfizmas (dievams suteikiamas žmogaus pavidalas). Didelis dėmesys skiriams kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Idealas - fiziškai ir dvasiškai idealus žmogus (harmoningas). Kūriniams būdingas epinis objektyvumas, momentualumas (didingumas), patetika (jausmų pakilimas), harmoningumas. Susiformuoja pagrindiniai epikos, lyrikos, dramos žanrai.
[taisyti] Antikos atstovai
Žymiausi atstovai - Homeras, Aischilas, Sofoklis, Vergilijus, Horacijus, Ovidijus ir kt.