Aleksandras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės – Aleksandras (reikšmės).
Aleksandras (dail. Jan Matejko)
Aleksandras (dail. Jan Matejko)

Aleksandras (1460 m. spalio 5 d. Krokuvoje1506 m. rugpjūčio 19/20 d. Vilniuje), Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1492 m. iki mirties) ir Lenkijos karalius (nuo 1501 m. spalio pradžios iki mirties). Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus, Jogailos anūkas. Lenkijoje vadinamas „Aleksandru Jogailaičiu“ (Aleksander Jagiellończyk).

Turinys

[taisyti] Bendra valdymo laikotarpio charakteristika

Aleksandro valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatiniais LDK karais su kaimyninėmis šalimis. Pavojingiausias Lietuvos kaimynas tuo metu buvo sparčiai stiprėjanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, nemažai rūpesčių kėlė ir du Maskvos sąjungininkai – Mengli Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir gospodariaus Stepono Didžiojo valdoma Moldova, kurių karinės pajėgos aptariamu laikotarpiu dažnai puldinėjo LDK pietines sritis (XVI a. pradžioje Krymo raitelių būriai ne kartą įsiveržė ir į tikrąją Lietuvą, 1503 m. pasiekė net Vilniaus apylinkes).

Valdant Aleksandrui Lietuvoje ėmė plisti (iš dalies ir per didžiojo kunigaikščio dvarą) renesanso ir humanizmo idėjos.

[taisyti] Valdymo pradžia. Ponų Tarybos teisių išplėtimas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas Aleksandras faktiškai ėjo jau nuo 1488 m. (dalies istorikų manymu – nuo 1490 m.), tuomet savo tėvo paliktas Vilniuje kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas, taigi 1492 m. liepą Vilniuje susirinkęs visų LDK žemių atstovų seimas (jis laikytinas pirmuoju tikru seimu Lietuvos valstybės istorijoje,– anksčiau Lietuvoje būdavo šaukiami tik LDK Ponų Tarybos posėdžiai ir šios tarybos išplėstiniai posėdžiai) didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrą tik patvirtino (liepos 18 d.). Tą patį mėnesį Petrakave susirinkęs Lenkijos seimas Aleksandrą ketino kviesti užimti ir Lenkijos karaliaus sostą, tačiau liepos pab. į šį sostą atsisėdo Aleksandro brolis Janas Albrechtas, paremtas už motinos pinigus pasamdyto kariuomenės dalinio,– taip kuriam laikui nutrūko nuo 1447 m. gyvavusi LDK ir Lenkijos karalystės personalinė unija. Netrukus po to, t.y. 1492 m. rugpjūčio 6 d., Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų Tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią: nuo šiol didysis kunigaikštis jau nebegalėjo bausti Ponų Tarybos narių už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą, taip pat be Ponų Tarybos žinios keisti jo kartu su Ponų Taryba priimtų nutarimų; be to, Ponų Taryba įgijo teisę atmesti didžiojo kunigaikščio jai siūlomus svarstyti klausimus.

[taisyti] Pirmasis Aleksandro valdomos LDK karas su Maskva

Tų pačių 1492 m. rudenį kilo LDK ir sparčiai stiprėjančios Maskvos didžiosios kunigaikštystės karas, pasibaigęs 1494 m. vasario mėn. sudaryta LDK ir Maskvos DK „amžinosios taikos“ sutartimi, 1495 m. vasarį dar sutvirtinta Aleksandro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos vedybomis (Elenos į Vilnių atsivežtas rusiškas dvaras ne tik saugojo didžiąją kunigaikštienę nuo neva žalingos katalikybės įtakos, bet ir atliko savotiško Lietuvoje akredituoto Maskvos šnipų korpuso funkcijas). Minėta sutartimi Lietuva Maskvai užleido Viazmos kunigaikštystę ir šiaurinę Okos aukštupio srities dalį (Vorotinską, Beliovą, Kozelską, Odojevą), taip netekdama ~87 tūkst. km² teritorijos (1492 m. LDK apėmė ~800 tūkst. km²).

[taisyti] Aleksandro santykis su lietuvybe

Aleksandras, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose. Pritardamas Vilniaus vyskupo Alberto Taboro siekiui padidinti Vilniaus vyskupijoje lietuviškai mokančių kunigų skaičių, 1501 m. rugsėjį Aleksandras šio vyskupo naudai atsisakė vad. valdovo patronato teisės 28 Vilniaus vyskupijos parapijose bei dar 5 atskirose bažnyčiose.

Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą laiko paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai (kad Aleksandras mokėjo lietuvių kalbą, netiesiogiai rodo tam tikri nuo jo valdymo pradžios fiksuojami LDK kanceliarinės slavų kalbos pokyčiai, – Aleksandro raštininkai, skirtingai nei Kazimiero raštinėje dirbę jų pirmtakai, jau nebeiškraipydavo didžiojo kunigaikščio lietuviškai diktuojamuose tekstuose pasitaikydavusių socialinės ūkinės srities lituanizmų, o ir pačių šių lituanizmų Aleksandro padiktuotuose dokumentuose yra kur kas daugiau nei ankstesnių Lietuvos valdovų dokumentuose).

[taisyti] Aleksandro santykiai su LDK žydais

Dalis tyrinėtojų Aleksandrą laiko pirmuoju Lietuvos valdovu judofobu. Mat 1495 m. šis Lietuvos žydams prasiskolinęs monarchas išvarė iš LDK beveik visus joje gyvenusius judėjus, t.y. LDK žydus ir karaimus; tiesa, vėliau, jau tapęs Lenkijos karaliumi, Aleksandras suprato, kad be gaivinančio žydų kapitalo poveikio sunkių karų su Maskva bei nuolatinių grobiamųjų Krymo totorių puldinėjimų nualintą LDK ūkį gali ištikti tikra katastrofa, ir nuo 1503 m. jau nebedraudė LDK judėjams gyventi jų gimtosiose vietose.

[taisyti] Antrasis Aleksandro valdomos LDK karas su Maskva

1500 m. gegužę Ivanas III „amžinąją taiką“ nutraukė ir Lietuvoje neva skriaudžiamų stačiatikių gynimo pretekstu pasiuntė į LDK didžiulę maskvėnų kariuomenę; liepos 14 d. šiai kariuomenei prie Vedrošos k. (dabar – mstl. vardu Aleksino, – Rusijos Smolensko sr. Dorogobužo rajone) stipriai sumušus Konstantino Ostrogiškio vadovaujamą LDK kariuomenės avangardą, iki 1500 m. rugpjūčio rusai pasiekė Dniepro vidurupį ir užėmė maždaug trečdalį LDK teritorijos.

1501 m. pavasario pab. ar vasaros pradžioje Aleksandro iniciatyva buvo sudaryta prieš Maskvos DK ir jos sąjungininką Krymo chanatą nukreipta LDK ir Aukso Ordos karinio bendradarbiavimo sutartis (derybos dėl šios sutarties vyko jau nuo 1496 m.), tačiau ji neteko reikšmės jau 1502 m. birželį, tada Krymo totoriams netoli Vorsklos upės kone visiškai sunaikinus Aukso Ordos karines pajėgas, o netrukus po to galutinai iširus pačiai Aukso Ordos valstybei. Kur kas naudingesnė Lietuvai buvo 1501 m. kovo 3 d. Aleksandro ir Livonijos ordino magistro Valterio Pletenberbo sudaryta prieš Maskvą ir jos sąjungininką Pskovą nukreipta LDK ir Livonijos karinė sutartis, 1501-1503 m. atitraukusi dalį maskvėnų pajėgų iš Maskvos-Lietuvos į Pskovo-Livonijos frontą.

1500 m. kilęs Lietuvos karas su Maskva buvo nutrauktas 1503 m. kovo pab. pasirašyta paliaubų sutartimi, kuria Lietuva prarado dar ~210 tūkst. km² teritorijos (Brianską, Černigovą, Severėnų Naugardą, Gomelį, Starodubą, Toropecą ir kt.). Tačiau Maskvos kurstomas Krymo chanas LDK žemių puldinėjimų nenutraukė ir po šių paliaubų pasirašymo, – totorių grėsmė etninei Lietuvai buvo pašalinta tik 1506 m. rugpjūčio 6 d., tada Mykolo Glinskio vadovaujamai LDK kariuomenei Klecko mūšyje sunaikinus kone visas Krymo chanato karines pajėgas.

[taisyti] Aleksandro valdomos LDK santykiai su Lenkija

Nuo XV a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Aleksandras nuolat prašė Lenkijos paremti LDK šiai atremiant totorių puldinėjimus bei rengiantis naujam karui su Maskva. 1496 m. slapto pasitarimo su savo broliu Jonu Albrechtu metu Aleksandrui pavyko susitarti dėl bendro Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygio prieš Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje dar 1484 m. įsitvirtinusius turkus bei totorius (atrodo, Lietuva tuo žygiu tikėjosi susigrąžinti iš Osmanų imperijai pavaldžios Edisano ordos Juodosios jūros pakrantės ruožą tarp Dniepro ir Dniestro žemupių).

1497 m. vasarą ir rudenį vykęs sutartasis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygis, Jonui Albrechtui paties žygio metu netikėtai pakeitus puolimo objektą, virto vad. Moldovos žygiu ir skaudžiu Lenkijos kariuomenės pralaimėjimu; Konstantino Ostrogiškio vadovaujama LDK kariuomenė šio žygio metu tik sumušė (liepos pab., netoli Braclavo) nežinomo dydžio totorių kariuomenės dalinį bei atstatė moldavų prieš porą metų apgriautą Braclavo tvirtovę, o į Moldovos teritoriją įkandin lenkų nebuvo įžengusi (Aleksandro reikalavimui žygiuoti į Moldovą griežtai pasipriešino LDK didikai).

1501 m. birželį mirus Jonui Albrechtui, tų metų rugpjūčio pab. Lenkijos seimas nauju Lenkijos karaliumi nutarė skelbti Aleksandrą, tačiau su išlyga, kad šis, tapęs karaliumi, prijungs prie Lenkijos LDK. Aleksandras, nuolat prašęs Lenkijos suteikti Lietuvai jai labai reikalingą karinę pagalbą, tuoj sutiko su visomis lenkų sąlygomis ir netrukus išvyko į Melniką (Palenkė) susitikti su specialia Lenkijos seimo delegacija, turėjusia perduoti Aleksandrui karalystės valdžią.

[taisyti] Melniko aktas. Aleksandro valdymo pabaiga

1501 m. spalio pradžioje pasivadinęs „Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“, to paties mėn. pab. Aleksandras kartu su kai kuriais jį į Melniką atlydėjusiais Ponų Tarybos nariais pasirašė vad. Melniko aktą, skelbiantį Lenkijos karalystės ir LDK susijungimą į vieną valstybę su bendru seimu, bendra kariuomene ir bendra pinigų sistema; 1505 m. lapkričio-gruodžio mėn. Gardine posėdžiavusiam LDK Seimui šio Lietuvos valstybingumą naikinančio akto nepatvirtinus, „Melniko unija“ liko neįgyvendinta (šiai unijai bent jau dinastiniais sumetimais nepritarė ir pats Aleksandras); kita vertus, Melniko aktas pasitarnavo kaip pagrindas 1569 m. sudarytai Liublino unijai.

Aleksandras mirė 1506 m. rugpjūčio 19 ar 20 d. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose. Netrukus po to Gardino valdytojas Jonas Manvydas Zaberezinskis (Aleksandro valdymo pradžioje jis buvo faktiškasis LDK vyriausybės vadovas) dėl neva netikėtos valdovo mirties viešai apkaltino Aleksandro favoritą, Klecko mūšio laimėtoją Mykolą Glinskį, Aleksandro ligos metu tariamai siekusį didžiojo kunigaikščio valdžios (iš tiesų Aleksandras nuo 1505 m. birželio buvo suparalyžiuotas; 1506 m. gegužę jo sveikata buvo jau tiek pablogėjusi, kad tų metų birželį Aleksandras nutarė atsisakyti didžiojo kunigaikščio valdžios, o liepos pab. surašė testamentą, kuriuo LDK paliko savo broliui Žygimantui). Aleksandrą Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste pakeitusiam Žygimantui Senajam iki pat vad. Glinskio maišto (1508 m.) taip ir nesurengus specialaus teismo, tariama M.Glinskio kaltė liko neįrodyta.

Mirusio Aleksandro palaikai buvo palaidoti Vilniaus katedroje. Aleksandras yra vienintelis Vilniuje palaidotas Lenkijos karalius.


Anksčiau valdė:
Kazimieras Jogailaitis
Lietuvos didysis kunigaikštis
14921506
Vėliau valdė:
Žygimantas Senasis
Anksčiau valdė:
Jonas I Albrechtas
Lenkijos karalius
15011506
Vėliau valdė:
Žygimantas Senasis