Parkinsono taisyklė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Parkinsono taisyklė – empirinė taisyklė, sakanti, kad bet koks darbas išauga apimtimi, kad galėtu užimti visą jam atlikti duotą laiką.
Taisyklė suformuluota istoriko Sirilo Nortkoto Parkinsono jo humoristiniame straipsnyje atspausdintam Jungtinės Karalystės žurnale The Economist 1955 metais ir vėliau išleistas kartu su kitais straipsniais knygoje „Parkinson’s Law: The Pursuit of Progress“, Londone, Džonas Murėjus, 1958 m. Parkinsonas savo pamastymus grindė vadovaujantis darbo patirtimi Jungtinės Karalystės valstybinėse įstaigose.
Pagal Parkinsoną tai atsiranda dėl dviejų priežasčių:
- valdininkai stengiasi didinti pavaldinių o ne konkurentų skaičių;
- valdininkai vienas kitam kuria darbus.
Jis taip pat pastebėjo, kad valdininkų augo po 5–7 % į metus nežiūrint, kad nesikeitė jų atliekamas darbas ar jo apimtys (jei iš vis darbo buvo).
„Parkinsono taisykle“ taip pat vadina visokias taisykles ir pastebėjimus, sekančius iš pirmos taisyklės: paliečiant kompiuterius Parkinsono taisyklė suformuluojama sekančiai: „Duomenų kiekis auga, kad užpildyti visą atminties vietą“, arba „Atminties padidėjimas atveria kelią technologijoms, kurios reikalauja daugiau atminties“.
Parkinsono taisyklė dažnai apibendrinama: „Resurso paklausa auga priklausomai nuo jo pasiūlos“. Brainas Treisas savo kurse „21 milijonierių sėkmės paslaptis“ tai interpretavo: „Išlaidos auga, kad padengtu pajamas“. Toks apibendrinimas atitinka ekonomikoje paklausos ir pasiūlos santykio taisyklę: kuo žemesnė prekių ir paslaugų kaina, tuo didesnė paklausa.
Parkinsonas taip pat pasiūlė taisyklę, kuri lietė administracinių organų efektyvumą. Jis nustatė „nereikalingumo koeficientą“ (angl. Coefficient of Inefficiency), narių keikis, po kurio komitetas tampa neveiksnus. Parkinsonas pasiūlė pusiau humoristinę formulę iš kelių parametrų pagal kurią butu galima apskaičiuoti nereikalingų narių skaičių.