Leviratas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Leviratas (lot. levir – svainis, vyro brolis) – santuokos forma, kuomet našlė privalo ištekėti už mirusio vyro brolio. Paplitusi Kalifornijos indėnų, Australijos aborigenų, Afrikos bantų ir kitose gentyse.
Leviratas užtikrina susiformavusių socialinių ir ūkinių ryšių tęstinumą, suteikia tam tikrą socialinę apsaugą našlei ir jos vaikams. Jei jaunesnysis brolis jau vedęs, našlė tampa jo antrąja žmona.
Senovės žydų gentyse sūnus, pradėtas našlės ir buvusio vyro brolio, perimdavo mirusiojo vardą, vaidmenį ir tęsdavo giminę. Maorių gentyse našlę vedęs brolis perimdavo mirusiojo vardą. Šie papročiai laikomi matriarchalinių santykių liekana.