Ūlos akis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ūlos akis – verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.
Turinys |
[taisyti] Apie šaltinį
Šaltinis yra sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m3/d. Vanduo kyla iš giluminių tarpmorerinių vandeningų sluoksnių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis arba, anot vietinių, „šalcinis alma“.
[taisyti] Šaltinio vanduo
Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Jame yra apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies, lyginant su geriamo vandens standartu.
Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.
[taisyti] Pasakojimai
Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė...“