Justinas Marcinkevičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r.) – poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys. Nusipelnęs meno veikėjas. Mokėsi Prienų "Žiburio" gimnazijoje. 1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę).
Justinas Marcinkevičius, kūrė sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Marcinkevičius kūrė ir kuria poeziją, artimesnę romantinei tradicijai ir kitą, stovinčią arčiau avangardo, modernumo. Tai intelektualus poetas.
[taisyti] Kūryba
Poetui būdingas metaforinis kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai. Justinas Marcinkevičius į literatūrą atėjo XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo svarbiausi poezijos rinkiniai:
- “Liepsnojantis krūmas” (1968 m.),
- “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978 m.)
Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama visa draminė trilogija arba jos dalys:
- „Mindaugas“ (1968 m.),
- „Mažvydas“ (1977 m.),
- „Katedra“ (1971 m.).
Žinomos esė knygos:
- „Dienoraštis be datų“ (1981 m.),
- „Tekančios upės vienybė“ (1994 m.);
Jo poezijos branduolys — tautos ir jos likimo apmąstymas. Tautos tapatybė jam remiasi agrarine kultūra. Žemdirbių buitis, daiktai, kasdieniniai darbai įvardijami kaip šventas ritualas, jie pakyla į mito ir sakralumo plotmę. Eilėraščiuose daug gamtos jausmo – kaimo gamtos, laukų, upių ir ežerų, visa tai gaubia rūpestis ir atsakomybė. Iš gamtos įvaizdžių susiklosto beveik visa Justino Marcinkevičiaus metaforika.