Entombed
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Entombed | |
---|---|
{{{paveikslėlis}}} |
|
Kilmė | Švedija |
Šalis | {{{šalis}}} |
Aktyvumo metai | 1989-dabar |
Žanras(-ai) | Death'n'roll |
Įrašų kompanija(-os) | Threeman Recordings |
Nariai | L-G Petrov Alex Hellid Nico Elgstrand Peter Stjärnvind |
Buvę nariai | Nicke Andersson David Blomqvist Uffe Cederlund Jörgen Sandström |
[taisyti] Biografija
Entombed susiformavo 1989 metais iš jau iširusios grupės Nihilist. Pirmoji demo „But Life Goes On“ buvo įrašyta tokia sudėtimi: Lars-Goran Petrov – vokalas Uffe Cederlund – gitara David Blomqvist – bosinė gitara Nicke Andersson – būgnai, gitara
1990 metais muzikantai pasirašė kontraktą su „Earache Records“ ir išleidžia savo pirmąjį albumą „Left Hand Path“. Albumas visam laikui įsiminė visiems „mirties metalo“ gerbėjams kaip pirmas švediško death metalo šedevras. Boso partijas reikėjo pasidalinti Uffe ir Nicke, nes David‘as pabėgo pas savo naujus draugus į grupę Dismember.
Kitais metais su ta pačia kompanija „Earache Records“ vaikinai išleidžia dar vieną diską „Clandestine“. Tai buvo pirmas rimtesnis darbas, kuris išgarsino grupę ne tik Švedijoje ir pagaliau vaikinai rado išskirtinį Entombed skambesį, kuris yra vizitinė grupės kortelė ir šiais laikais. Bosas atiteko naujam nariui Lasse Rosenberg, kuris prisijungė prie grupės iš karto po „Left Hand Path“. Dar vienas įdomus „Clandestine“ faktas: jis vienintelis buvo įrašytas be L-G Petrov‘o, kuris buvo laikinai išspirtas dėl to, kad nesitarė su pagrindiniu grupės lyderiu ir įkūrėju Nicke Andersson. Vieta prie mikrofono buvo skirta Johnny Dordevic, Nicke‘s draugui ir bosistui iš grupės Carnage (dar vienas tuo metu teikiantis vilčių death metal projektas) Juokingiausia yra tai, kad albume Johnny taip ir nesudainavo, visos vokalo partijos buvo įrašytos paties Nicke‘s, Johnny dainavo tik per pasirodymus. Jo vokalas grupei nelabai patiko ir po kiek laiko į Entombed grįžo L-G Petrov‘as.
Atnaujinę sudėtį Entombed įrašė tris EP: „Crawl“ (1991), „Stranger Aeons“ (1992), „Hollowman“ (1993), kurie davė „pavalgyti“ gerbėjams Entombed skambesio prieš pilną albumą „Wolverine Blues“ kuris pasirodė 1994 metais. Albumas galutinai patvirtino, kad Entombed priklauso metalo elitui. Būtent šiame darbe Entombed pakeitė savo stilių iš Death metal į „Throogie metal“, visiems geriau žinomu kaip Death‘n‘roll.
Po kiek laiko pasidarė aišku kad bosistas Lasse Rossenberg gali būti nebereikalingas grupei, juo labiau, kad jis išvyko į turnė su grupe Therion. Taip pasielgęs jis pavedė savo pagrindinės komandos draugus, vos „nepaskandindamas“ visus grupės koncertus. Bosisto vieta buvo pasiūlyta keturių stygų boso virtuozui Jorgen Sandstrom, kuris sugrojo su Entombed koncerte Hultsfred‘e. Po koncerto visi grupės nariai (išskyrus Lasse) nusprendė, kad Jorgen‘as jiems žymiai labiau patinka, negu Lasse su savo išsidirbinėjimais. Kartu su bosisto pasikeitimu buvo pakeista ir leidybinė firma, Entombed nusprendė nutraukti kontraktą su „Earache Records“ ir pabėgo pas „Music for Nations“. Su pastarosios kompanijos pagalba 1997 m. išeina albumas „DCLXVI - To Ride, Shoot Straight, and Speak the Truth“ – albumas, kuris gavo daugiau promocijos negu sudėjus visus kitus prieš tai Entombed įrašytus albumus. Įsižeidę „Earache Records“ bosai nusprendžia išleisti geriausių Entombed dainų rinkinį – jis pasirodė prieš pat „To Ride, Shoot Straight, and Speak the Truth“ išleidimą. Tais pačiais metais grupėje įvyksta kolkas didžiausias pasikeitimas Entombed istorijoje. Grupę nusprendė palikti lyderis, būgnininkas Nicke Andersson, jis buvo 90% Entombed dainų autorius. Į jo vietą atsisėdo Peter „Flinta“ Stjornvind iš Regurgitate.
1998 metai žinomi tuo, kad tada išėjo albumas „Same Difference“. Pirmas albumas be Nicke‘s ir labai eksperimentinis. Eksperimentas buvo visiškai nesėkmingas ir tai pripažino patys Entombed.
„Taip nėra, kad mes bandytume kratytis nuo „Same Difference“, tai buvo geras albumas ir mes nesigailime, kad parašėme jį, bet tokių daugiau neįrašinėsime. „Music for Nations“ ir mūsų vadybininkas norėjo, kad mūsų naujas albumas išeitų kuo greičiau, o mes patys tuo metu buvome labai pavargę ir, kaip matot, nelabai supratom ką darom. Be to albumą prodiusavo Daniel Ray – jis pasaulinio lygio vaikinas, bet aš manau, kad Entombed yra ne ta grupė, kuriai reikia prodiuserio, – sakė Uffe interviu projektui Metal-Is, – Nežinau, viskas buvo keista, tikriausiai reikėjo palaukt metus ar pusantrų. Su „Black Juju“ (EP įrašytas po „Same Difference“) buvo lygiai ta pati istorija, mes absoliučiai nesupratom ką darom...“
Ir štai 2000 metais vaikinai išleidžia naują diską „Uprising“ – grįžimas prie šaknų, kaip „Wolverine Blues“ ir „Clandestine“. Albuvo viršelyje grupė uždėjo savo seną logo ir monstriuką, kuris buvo ir paties pirmojo demo „But Life Goes On“ viršely.
Antras gimimas grupei pavyksta geriau nei puikiai, jie nufilmuoja klipą dainai „Say it in Slugs“ ir keliauja po Europą su legendiniais Iron Maiden, po to vyksta į Kanadą ir ten koncertuoja toliau. Kita pusę metų Entombed susikaupė naujo albumo įrašymams ir koncertavo tik Skandinavijos šalyse.
2001 metų pradžia. Grupei pasiūlyta sudalyvauti baleto pastatyme kartu su 30-čia balerinų ir 10 metų berniuku. Tais pačiais metais išeina dar vienas albumas – 12 dainų totalios beprotybės, kurios nebuvo girdėta nuo „Left Hand Path“ ir „Clandestine“ laikų. Lėti gitarų rifai ir galingas Petrov‘o balsas skambėjo albume „Morning Star“.
2003 metais pasirodė 2 geriausių Entombed dainų kompaktiniai diskai, pavadinimu „Sons of Satan Prise the Lord“. Į diskus įėjo 27 dainos. Tais pačiais metais išėjo dar vienas albumas, vėlgi nenuvylęs nei kiek fanų. „Inferno“ netgi dar labiau sustiprino Entombed death metal pakyloj.