Tradicija (antropologija)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos švenčių tradicijos
GALIMI TEISIŲ PAŽEIDIMAI |
Straipsnio tekstas tikriausiai pažeidžia autorines teises, nes, gali būti, jog, neturint sutikimo, yra kopijuotas iš |
Puslapis kol kas yra stebimas, prašome jo neredaguoti. Jeigu gautas leidimas kopijuoti medžiagą, sutinkant su Vikipedijos licencijos sąlygom ar esate autorinių teisių savininkas, prašome tai parašyti diskusijų puslapyje. Primename, kad medžiagos kopijavimas, neturint autorinių teisių turėtojo raštiško leidimo, galimai pažeidžia Vikipedijos taisykles. Vartotojų, daug kartų pažeidusių autorines teises, dalyvavimo Vikipedijoje teisės gali būti laikinai apribotos. Jei nebuvo gautas leidimas kopijuoti medžiagą, prašome aprašyti bent nepilną, bet konkretų tekstą šiame straipsnyje, kitaip puslapis bus ištrintas. Jei išaiškės, kad autorinės teisės nepažeistos, bus atstatytas prieš tai buvęs turinys. Prieš tai buvusį turinį dar galima rasti istorijos puslapyje. |
Lietuviams nuo seno svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės šventės, kurių metu žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir kitus svarbius įvykius – tam tikrų darbų pradžią bei pabaigą, buvo palydimos įvairiomis apeigomis ir papročiais. Daugeliui jų būdingas ugnies, vandens, medžio, dangaus šviesulių stebėjimas ir pagerbimas, mirusiųjų minėjimas. Svarbi apeigų dalis – šventinės vaišės: maistas ir gėrimas būdavo siejamas su auka, derliumi.
Per visas šventes ant lietuvio stalo būdavo iki soties alaus, kuris buvo verdamas bene kiekvienuose namuose. Buvo paplitęs paprotys per šventes nunešti alaus giminėms ir kaimynams. Alus visuomet buvo šiltų santykių ir draugystės simbolis.
Nors pavasario ženklų pasirodo daug anksčiau, pirmąją lietuviai minėdavo Lygę, vėliau Verbą, Velykas ir Jorę. Lygė švenčiama, kai diena susilygina su naktimi, pagerbiant du besivaržančius pradus – dvynius: vandenį ir ugnį. Šiuo metu vanduo nepaprastas – juo reikia praustis, šlakstytis ir laistytis. Buvo lankomi šaltiniai, kurių svarbesnieji puošiami verbomis. Kiekvienoje troboje, prie naujos ugnies, būdavo statomas indas su vandeniu. Nemažesnis dėmesys skiriamas ir ugniai: sena užgesinama, užkuriama nauja, atsinešta iš šventovės aukuro. Per Verbą kiekvienas parsinešdavo namo verbų – kadugio ir žilvičio šakelių, perrištų raudona juosta, jomis puošdavo namus ir šventinį rytą plakdavo pramigusius. Tikėta, kad jos suteikia augumo ir gyvybės jėgos, apsaugo nuo ligų.
Šventą gyvybinę galią, anot senolių, turi ir margutis. Kiaušiniai būdavo dažomi apeigoms, žaidimams, dovanojimui ir ridinėjimui iki pat Jorės. Statomos velykinės eglutės – kiaušininės. Velykos, švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, buvo siejamos su vėlėmis; jų metų buvo lankomi mirusiųjų kapai, ant kapų dedami kiaušiniai.
Pavasario šventes užbaigdavo Jorė (Jurginės), minima jaunimo linksmybėmis gamtoje su dainomis ir šokiais bei tradiciškai kepama kiaušiniene. Šios šventės metu būdavo ypač pagerbiama gamta, sodinami medeliai. Jorės rytą geriausia sėti rūtas, o išgirsti gegutę – didelė laimė ir džiaugsmas: bus geri metai. Gegužės pabaigoje šeimos susirinkdavo parugėse rugių ir kitų pasėlių lankyti, gerdavo sambarinį alų ir puotaudavo – šis paprotys buvo vadinamas Sambariais.
Birželį, kai naktys trumpiausios, o gamta klesti, auga, švenčiama Rasa arba Kupolinės ir Joninės. Rasa buvo laikoma esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Išvakarėse merginos eidavo rinkti žolynų – kupoliauti, pindavo vainikus, jais dabindavosi, puošdavo namus, duris ir vartus, burdavo. Pagal paprotį būdavo užgesinama senoji ugnis ir užkuriama nauja, lankomi javai, supamasi sūpynėmis, linksminamasi prie gausiai alumi, sūriu ir kiaušiniais apkrauto stalo. Dažnas traukdavo ieškoti paparčio žiedo ir sutikti tekančios saulės.
Reikšmingos apeigos būdavo atliekamos ir per Rugių šventę liepos pabaigoje. Šeimininkė parsinešdavo iš lauko pirmąjį pėdą, perrištą trijose vietose, ir statydavo troboje į šventąjį kampą – jis apsaugodavo trobą, suteikdavo žmonėms skalsos ir sveikatos. Šventė pasibaigdavo linksmomis vaišėmis. Naujo derliaus vaisių niekas nedrįsdavo ragauti iki Žolinių, rugpjūčio 15 d., kada susirinkdavo giminės ir bendrai vaišindavosi, būdavo aukojami grūdai ir duona. Rugsėjį šventinimo apeigomis, „atiduodant javą globon Dievo”, buvo siekiama išsaugoti derliaus gyvybinę jėgą. Ši tradicija buvo vadinama Dagotuvėmis (Dagos švente).
Visą rudens metą lietuviai minėdavo vėlių laiką, kuris lapkričio pradžioje pažymimas mirusiųjų gerbimo šventėmis Vėlinėmis arba Ilgėmis. Ilgės, dar siejamos ir su derliaus nuėmimu, Dzūkijoje buvo vadinamos Dziedais. Viena iš šventės dalių – gausios vaišės su alumi, kuriose dalyvaudavo ir mirusieji. Šventė prasidėdavo apeiginiu prausimusi: prie stalo žmonės sėsdavo švarūs, apsivilkę tvarkingais drabužiais. Vėlinių apeigų metu maldomis, raudomis bei giesmėmis būdavo pagerbiama ir deivė Veliuona.
Vėlines primena ir Kūčių šventvakaris, kai po pirties prie stalo susirenka visa šeima ir protėvių vėlės. Patiekiama 9, 12 patiekalų. Šeimininkas taria šventus žodžius kreipdamasis į žemės, požemio ir vėlių dievybes, laužia Kūčių duoną; visi geria iš apeigų indo alaus. Svarbiausias šventos vakarienės valgis – Kūčia, gaminama iš padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, riešutų, žirnių ir kanapių, sumaišant su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčių stalo gėrybėmis dalijamasi ir su kitomis gyvomis būtybėmis, įskaitant ir gyvulius. Po vakarienės lankomas sodas, laukai. Sakomi geri linkėjimai, visas blogumas sunaikinamas deginant balanas. Svarbi Kūčių vakaro dalis – burtai.
Kūčių vakarienės likučių po nakties būdavo randama ir ant kalėdinio stalo. Kalėda simbolizavo grįžtančią saulę. Giesmės ją vaizduodavo moterimi su perlų vainiku. Pirmoji Kalėdų diena – tai poilsio diena, kai į svečius neinama. Nuo pat ryto buvo giedamos Kalėdų giesmės, grojama su skudučiais, vaišinamasi šiupiniu su kiaulės uodega. Po namus giedodami ir kalbėdami oracijas vaikščiodavo būrelis persirengėlių. Šiupiniu ir kitais kalėdiniais valgiais būdavo mėgaujamasi ir Naujųjų metų išvakarėse per Mažąsias arba Riebiąsias Kūčias.
Jaunimui labai patiko švęsti ir Pusiaužiemį: merginos pagamindavo šventinio gėrimo iš aguonų, kanapių, medaus ir arielkos, kviesdavo bernus ir vaišindavosi iki vėlumos. Audringomis linksmybėmis minimos ir Užgavėnės – tai seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija. Per Užgavėnes Žemaitijoje ypač paplitusios persirengėlių vaikštynės, Aukštaitijoje – rogių lenktynės ir dainos. Būdavo gausiai vaišinamasi, laistomasi vandeniu, vaidinama, buriama, šokama, triukšmaujama ir juokaujama bei kitais būdais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią. Svarbiausias šventės akcentas – Morės vežiojimas ir deginimas. Užgavėnių apeiginis valgis blynai siejami su saule, vakarienė – ritualinė, į kurią kviečiamos protėvių vėlės.