Mongolų imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mongolų imperija 1300-1400 m.
Mongolų imperija 1300-1400 m.
Mongolų imperijos plėtimasis 1206-1294 m.
Mongolų imperijos plėtimasis 1206-1294 m.

Mongolų imperija (mongol. Их Монгол Улс ‘Didžioji Mongolų tauta’) – didžiausia vienalytė imperija pasaulio istorijoje, gyvavusi 12061368 metais, savo klestėjimo laikais užėmusi daugiau nei 36 milijonus km² ir turėjusi apie 100 milijonų gyventojų.

Mongolų imperiją 1206 m. įkūrė Čingischanas, suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Daugybės užkariavimų, prasidėjusių Vakarų Xia žemės šiaurės Kinijoje bei Chvarezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos. Jos egzistavimo metu, XIII-XIV a., „Mongolų taika“ (Pax Mongolica) palengvino kultūrinius mainus bei prekybą tarp Rytų, Vakarų ir Viduriniųjų Rytų. Šie mongolų viešpatavimo šimtmečiai paliko gilią žymę Eurazijos demografijoje ir geopolitikoje bei paspartino šiuolaikinių tautų, pvz., Rusijos, Turkijos, Kinijos, Irano ir Indijos, susiformavimą.

Mongolų imperiją valdė didysis chanas. Po Čingischano mirties imperija suskilo į keturias dalis (Juanių dinastija, Il-chanatas, Čagatai chanatas ir Aukso Orda), kurių kiekvieną valdė atskiras chanas.