Sėlija (regionas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sėlija (lat. Sēlija), Latvijos konstitucija neįteisintas etninės Latvijos istorinis etnografinis regionas, apimantis Latvijos Respublikos Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonus (dab. Latvijos pietryčiuose, abipus Dauguvos). Gyvena latviai (vietos latviai kalba latvių k. augžzemniekų tarmės sėliškąja patarme[1], arba „sėliškosiomis šnektomis“), rusai (sovietmečio kolonistai), lietuviai (kairiajame Dauguvos krante esančioje Sėlijos dalyje lietuviai yra autochtonai, – manoma, kad dab. Sėlijoje gyvenusius sėlius jie asimiliavo jau XII-XIII a.), lenkai (sulenkėjusių lietuvių palikuonys) ir kt. tautų atstovai; dauguma vietos vietos gyventojų išpažįsta liuteronybę ir katalikybę. Vyraujanti ekonomikos šaka – žemės ūkis. Didžiausias miestas – Jekabpilis (neoficiali regiono „sostinė“).

Lotynišku „Selonijos“ (Selonia) terminu (iš dab. Sėlijoje ir gretimuose Lietuvos rajonuose iki XIII/XIV a. gyvenusios sėlių genties vardo) dab. Sėlija vadinta jau viduramžiais. Latviškuose raštuose „Sėlijos“ vardas pasirodo tik XX a. (Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonuose kraštovardis Sēlija ypač išpopuliarėjo po SSRS iširimo, tada dalies latvių inteligentų patangomis pradėjus formuotis vietos latvių „sėlietiškajam“ identitetui); XVI-XIX a. dab. Sėlija (tiksliau, tarp Dauguvos ir Lietuvos sienos esanti jos dalis ir su pastarąja besiribojantis dab. Latgalos pietinis pakraštys) latviškai vadinta Augškurzeme („Aukštutinis Kuršas“, „Kuršo [hercogystės/gubernijos] aukštutinė dalis“), Augšzeme (sutrump. iš Augškurzeme) arba tiesiog „Aukštutiniu [Kuršo] galu“ (lat. Augšgals).

  1. Anot kalbininkų, šios patarmės susiformavimą lėmė sėlių kalbos substratas.
Kitomis kalbomis