Pranciškus Karevičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pranciškus Karevičius (1861 m. Giršinuose, Skuodo raj. – 1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje) – kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas.
[taisyti] Biografija
Pradžios mokslą išėjo Mosėdyje, vėliau Parupės vidurinėje mokykloje. Įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Tačiau, pastebėjus jaunuolio gabumus, perkeltas į Dvasinę akademiją, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. 1886 m. gegužės 17 d. įšventintas kunigu ir paskirtas Peterburgo kunigų seminarijos moralinės teologijos ir liturgijos profesoriumi.
Nuo 1888 m. aptarnavo Samaros penkių apskričių katalikus, įsteigė vokiečių parapiją, 2 koplyčias su mokyklomis ir koplyčią lietuviams. Peterburge šalia sielovados ir mokymo gynė lietuvių ir latvių gimtosios kalbos teises bažnyčiose, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, ypač savišalpos ir labdaros draugijose.
Nuo 1911 m. liepos 28 d. Lietuvių mokslo draugijos narys Vilniuje. 1914 m. vasario 27 d. paskirtas Žemaičių vyskupu. Po ingreso įteisino lietuvių kalbą katedroje, vyskupo rūmuose, viešuose kunigų susirinkimuose, tvirtino ją parapijose. Per 12 m., kai valdė Žemaičių vyskupiją pašventino 39 naujas bažnyčias. Šalia religinio gyvenimo ypač rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe, suvienodino giedojimą, įvedė bendrą katekizmą. Savo pajamas atiduodavo labdarai.
1926 m. vasario 22 d. padalijus Žemaičių vyskupiją, ir vietoje vienos steigiant tris vyskupijas, jam turėjusį atitekti Kauno arkivyskupo sostą užleido jaunesniam vyskupui, savo pagalbininkui Juozui Skvireckui. Vatikanas pakėlė jį tituliniu Skitopolio arkivyskupu. P.Karevičius įstojo į Marijonų vienuoliją ir apsistojo Marijampolėje.
Rašė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.
[taisyti] Literatūra
- Pranciškus Karevičius. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai. Parengė prof. Aldona Gaigalaitė, Algimantas Katilius, Vilnius, 2006 m.