Būrai (Afrikaneriai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Būrai, Afrikaneriai (Afrikaaner) – baltieji Pietų Afrikos Respublikos gyventojai, dar gyvenantys Zimbabvėje, Zambijoje, Namibijoje, Argentinoje, Nyderlanduose, JAV bei kitose Vakarų šalyse. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. būrų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Kalba germanų kalbų grupei priklausančia būrų kalba, dar žinomą afrikanso (afrikaans) pavadinimu. Afrikaneriai išpažįsta protestantizmą – dominuojanti atšaka kalvinizmas, yra ir liuteronų.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Afrikaneriai yra olandų, vokiečių, fryzų, prancūzų hugenotų ir valonų, atvykusių į Pietų Afriką XVIII-XIX a. palikuonys. Į afrikanerių tautos susidarymą įėjo taip pat kitų Europos šalių: daugiausia iš Skandinavijos ir Britų salų atsikėlę kolonistai.
1652 m. Nyderlandų Ost Indijos kompanija įkūrė Kapo koloniją su centru Keiptaune. Olandų kolonistai, vadinami būrais (tiesiogiai išvertus – valstiečiais), ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose aplink Gerosios vilties kyšulį. Jie greitai prarado kontaktą su Nyderlandais ir jų kultūra bei kalba ėmė vystytis atskirai, kiek įtakojama vietos kultūrų, susiformavo būrų arba afrikanerių etninė grupė. 1688 atsikėlė iš Prancūzijos pabėgusių hugenotų, kurie, kaip ir vėliau atvykę vokiečiai, perėmė olandų kalbą ir įsiliejo ir įsiliejo į besiformuojančią afrikanerių tautą. Jų tradicijos vystėsi kita linkme nei pačių Nyderlandų, dėl beveik išsyk su tėvyne prarasto kontakto. Dėl izoliacijos ėmė formuotis afrikanso kalba. Olandų kalba buvo paveikta vokiečių, prancūzų, anglų, taip pat vietinio olandų kalbos dialekto, naudoto vietinių vergų. Ši kalba buvo žinoma kaip Kapo olandų dialektas, o jau nuo XIX amžiaus ji jau tapo susiformavusia kalba.
Laikotarpyje tarp 1830-ųjų bei 1840-ųjų apie 12000 afrikanerių, dėl britų kolonijimnės administracijos vykdomos nepalankios politikos, anglikonų bažnyčios veiklos, nesiliaujančių pasienio karų su vietinėmis gentimis ir žemės trūkumo paliko Keiptauno apylinkes ir patraukė į Pietų Afrikos Respublikos gilumą – šiaurės rytus, kur įkūrė dvi valstybes: Oranžiją bei Transvalį. Laikinai egzistavo dar ir Natalis, kurį britai greit užėmė. Yra klaidingai manoma, jog dauguma vūrtrekerių turėjo vergus. Dauguma, priešingai nei Kapo olandai, kurie nemigravo į šiaurės rytus, jų neturėjo. Nepaisant to, didelį būrų nepasitenkinimą sukėlė britų administracijos 1828 metais išleistas aktas, garantavęs spalvotųjų ir baltųjų lygybę, kas prieštaravo afrikanerių įsitikinimams.
Didžiosios migracijos metu vyko dažni susidūrimai tarp būrų kolonistų bei vietinių afrikiečių genčių, dažniausiai su zulusų gentimi. Žymiausis susidūrimas įvyko 1838 m. gruodžio 16 d. dieną, kuomet būrų vado Adries Pretorius vadovaujami kolonistai Kruvinosios Upės mūšyje sumušė zulusų pajėgas. Žuvo daugiau nei 3000 zulusų, tuo tarpu nežuvo nei vienas kolonistas. To pasekoje atsivėrė kelias link Drakensbergo ir Transvalio.
Būrams įkūrus savo valstybes, greitai buvo susidurta su augančiais Britanijos interesais Pietų Afrikoje. Britus viliojo dideli deimantų ir aukso klodai, slūgsantys Transvalio bei Oranžijos respublikose. Konfliktą aštrino ir tai, jog ne afrikanerių kilmės kolonistai, daugiausia britai, negavo pilietybės ir buvo kitaip diskriminuojami. To pasekoje prasidėjo pirmasis 1880 – 1881ir antrasis 1898 – 1902 anglų – būrų karai. 1902 metais Didžiosios Britanijos pajėgos nugalėjo būrus ir afrikanerių respublikos buvo aneksuotos. Karo metu britai sukūrė didelį koncentracijos stovyklų tinklą, kur sunkiomis sąlygomis buvo įkalinti afrikaneriai.
1910 metais buvo įkurta Pietų Afrikos Sąjunga, kuri paaštino nesutarimus tarp afrikanerių ir išeivių iš Britanijos. Nepaisant to, daugumą sudarantys juodieji buvo diskriminuojami. Jie buvo įkurdinamui tam tikrose, tik jiems skirtose vietose: prie miestų esančiose lokacijose ir jiems skirtose rezervacijose – bantustanuose. Iki 1994 metų galiojo apartheido (Aparttheid) sistema, įteisinta 1948 metais.
Šiuo metų kai kurie liberalių pažiūrų afrikaneriai siūlo atmesti terminą „afrikaneris“ kaip sietiną su rasistine praeitimi.
[taisyti] Kultūra
Būrai yra gana religingi, tradiciškai užsiima ūkininkavimu. Kai kuriose šeimose dar yra išlikę patriarchato bei puritonizmo elementų. Gyvena vienkiemiuose (fermose) bei miestuose. Žodis afrikaneris reiškia afrikietis. Kolonistai save laikė vietiniais afrikiečiais, tuo skirdami save nuo kitų baltųjų. Pirmą kartą žodis „afrikaneris“ paminėtas 1707 metais, tačiau iki antrojo Anglų – Būrų karo, 1898 – 1902, nebuvo dažnai vartojamas. Vėliau šis terminas buvo naudojimas siekiant atskirti žmones vartojusius afrikansą bei anglų kalbas. Prieš įsigalint šiam terminui, afrikansu kalbantys gyventojai buvo vadinami įvairiais vardais: būrais, pusiau sėsliais – keliaujančiais būrais (trekboers), Kapo olandais – gyvenančiais vakaruose. Būrai, kurie nuo XIX amžiaus pirmosios pusės migravo į dabartinės PAR gilumą buvo vadinami vūrtrekeriais (voortrekkers).
Afrikaneriai yra labiau išsilavinę nei dauguma kitų Pietų Afrikos tautų. Kultūrinis atgimimas prasidėjo nuo 1961 metų, kai 1961 metų rinkimus laimėjo afrikanerių Nacionalinė Partija, tuometinė Pietų Afrikos Sąjunga išstojo iš Tautų Sandraugos ir tapo respublika. Tuo metu afrikansas buvo paskelbtas valstybine kalba, mokyklose pradėta mokyti afrikanso kalba, buvo atidaryta daug afrikanerių mokyklų, suklestėjo kultūrinis gyvenimas.
ŽIV paplitimas tarp būrų kur kas mažesnis, nusikaltimų būrai taip pat daro kur kas mažiau už negrų tautas Pietų Afrikoje. Tam įtakos turėjo ir apartheidas. Būrai vertina savo tautinį identitetą ir siekia jį išsaugoti. Neseniai buvo bandoma sutapatinti afrikanerius ir afrikansu kalbančius Kapo spalvotuosius į vieną grupę – afrikanerius, tačiau dėl abiejų kultūrų skirtumo to pasiekti nepavyko.
[taisyti] Diskriminacija
Po to, kai į valdžią Pietų Afrikoje atėjo negrai, būrai vėl neteko galios, imta naikinti jų kalbos įtaka – būrų kalba pavadinti ir būrų įkurti miestai pervadinami angliškais pavadinimais, griaunamos būrų didvyrių skulptūros, afrikanso kalbą stengiamasi naikinti iki vien šeimose vartojamos kalbos statuso, anglų kalbą padarant lingua franca tarp visų Pietų Afrikos tautų. Prieš būrus padaroma daug nusikaltimų, ypač žmogžudysčių ir išprievartavimų, procentas kur kas didesnis nei prieš kitus gyventojus(1, 2). Pasak būrų kultūrinių organizacijų, būrų fermeriai yra pasaulio žmonių grupė, kuriai priklausant didžiausia tikimybė žūti taikos metu. Dabar diskriminacija vykdoma ir valstybiniu mastu – apribotas procentas baltųjų (kurių daugumą Pietų Afrikoje sudaro būrai), kuriuos leidžiama priimti kiekvienam universitetui, taip sukuriant didelį kiekį bedarbių jaunų būrų ir atiduodant šias universitetų vietas ne tokiems gabiems negrams, kurių mokymosi rezultatai kur kas prastesni. Iš tradiciškai būrų kontroliuojamų verslų renkami dideli mokesčiai, kurie vėliau paskirstomi negrų rajonų patogumui didinti. Anglų kilmės Pietų Afrikos gyventojai emigruoja iš šalies atgal į savo istorinę tėvynę, tuo tarpu būrai savo tėvyne laiko Pietų Afriką.
[taisyti] Perspektyvos
Dėl to, kad būrai niekur nesudaro tikros gyventojų daugumos, skirtingai nei kitos PAR tautos, jų kultūros išlikimo perspektyvos dėl šios diskriminacijos yra miglotos, jau ir dabar afrikansas nebeįsisavina naujų terminų, ima vyrauti nuomonė, kad neva išlaikyti kalbą 4 milijonams žmonių (tiek yra būrų) yra per brangu. Kai kurie būrai siekia panaudoti savo santaupas, kad bendrai išsipirkti tam tikras gyventi netinkamas dykumas Šiaurės Kape su siekiu ten pastatyti miestus ir sukurti būrų daugumą. Taip buvo sukurtas Oranijos miestas. Planuojama įkurti būrų valstybė vadintųsi Volkštatu. Tačiau net ir nemažai būrų šiuos planus laiko pernelyg utopiniais. Tuo tarpu vyriausybė, nors ir kol kas nekovodama su tuo jėga, bando politinėmis priemonėmis kuo labiau apriboti šiuos planus (pvz., Oranijos savivaldybę bandoma sujungti su greta esančių negrų miestų savivaldybėmis, šitaip praturtėjęs išsilavinusių būrų miestas savo mokesčiais turėtų išlaikyti ir skurdžius aplinkinius miestus). Bandoma Volkštato idėją paskelbti rasistine, nepaisant to, kad ji susieta tik su tauta, o ne rase.