Naudotojas:Turbo/Slavų problema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Slavų problema apima dalines jų susidarymo - etnogenezės, jų istorinės raidos, dabarties bei perspektyvų problemas. Esminės dabarties bei perspektyvų problemos yra apsprendžiamos vykstančiais politiniais ir geopolitiniais, ekonominiais, socialiniais procesais bei dvasiniais pokyčiais, kurie savo ruožtu priklauso ir nuo etninių dalykų, glaudžiai susijusių su socialine psichologija, istorine atmintimi, demokratijos sklaida visuomenėje. Slavai sudaro gausiausią etninę grupę Europoje, slavų valstybės priklauso skirtingiems blokams bei sąjungoms, todėl skirtingai nuo baltų, apie jų politiką galima kalbėti konkrečių valstybių ir sąjungų lygmenyje.

Turinys

[taisyti] Slavų etnogenezės problema

Slavų kilties problema yra sprendžiama bendrame indoeuropiečių susidarymo ir raidos problemos kontekste. K.Mošinskis slavų protėvyne laiko padneprę, lenkų tyrinėtojai T.Ler-Splavinskis bei kiti – plotus tarp Vyslos ir Oderio, vokiečių mokslininkas J.Udolfas – priekarpatėje, O.Trubačiovas linkęs akcentuoti Dunojaus baseiną. Koliziją sudaro vėlyvokas - Va. paminėjimas istoriniuose šaltiniuose bei itin archajiškos leksikos buvimas, verčiantis iėškoti slavų, kaip ir baltų bei germanų ištakų tūkstantmečiais, jei ne dešimtimis anksčiau. Prielaidas tokiems tyrinėjimams sudaro nauji darbai poledyninių kalbų rekonstrukcijos srityje bei archeogenetikos pasiekimai. Žinomas nostratinių tyrimų autoritetas Vladislavas Illič-Svityč nustatė, kad ne tik baltų , bet ir slavų kalbose yra išlikę daug žodžių - archaizmų, sudarančių ikiindoeuropinį nostratinį kalbinį sluoksnį slavų kalbose.

Rytų slavų kilmė menine forma yra atspindėta epinėse poemose, kurios herojus -didvyris Ilja Muromecas.

[taisyti] Slavų kraštų vidaus ir užsienio politikos problemos

Rytų slavų valstybės subyrėjus Tarybų Sąjungai, išgyveno žinomą ekonominį nuosmukį, tačiau turimi gamtiniai resursai leidžia jiems plėtoti ekonomiką ir palaipsniui toliau integruotis į pasaulio ekonomikos struktūras. Svarbus ir Vl.Putino požiūris išdėstant valstybės strategiją, kai buvo teigta, kad lemiamas faktorius yra susijęs su finasiniais srautais bei gebėjimu tuo naudotis, neblogai atspindi Kremliaus poziciją po NATO plėtros - pirmaeilė orientacija į ekonominį konkurencingumą, finasinį dominavimą atskirose srityse. Vidinės problemos yra susiję su bandymais kontroliuoti žiniasklaidą, magnatų, oligarchų pažabojimu, neišvystyta infrastruktūra, aštria socialine nelygybe, skurdu. Užsienio politikoje vykdoma aktyvoka politika su daugeliu pasaulio valstybių, konsultuojamasi su Europos sąjunga bei jos atskiromis valstybėmis, pastoviai kontaktuojama su NATO, tačiau lieka neišspręstas Čečėnijos klausimas ir santykiai su islamo valstybėmis. Esminė problema - Ukrainos ateitis. Rytų slavų valdomi gamtiniai resursai sudaro prielaidas jų sėkmingai integracijai į Europos bei pasaulio ekonomiką, o vykstantys demokratiniai procesai, ir palaipsniam įsijungimui ir į Europos sąjungą. Demokratiniuose sluoksniuose iškilusi Baltarusijos problema dėl Aleksandro Lukašenkos režimo autoritarinio valdymo metodų yra stabdžiu šiems procesams. Viena rytų slavų problemų - carinės imperijos palikimas, sukeliantis tautinius judėjimus, o taip pat santykiai su islamiškais pakraščiais - Čečėnijos drama. Kaimyninės baltų valstybės nesutaria su Rusija dėl dujotiekio į Vokietiją Baltijos jūros dugnu panaudojimo, rusakalbių integracijos problema tebėra aštroka Latvijoje.

Vakarų bei pietų slavų valstybės susidūrė su panašiais nedarbo pažabojimo, tolesnės integracijos į ES bei NATO programas uždaviniais.


[taisyti] Socialinė psichologija ir politikos gairės

Slavų problema yra išryškėjusi permainingų kovų su germanais istorijoje, trunkančioje apie pusantro tūkstančio metų ir atnešusioje Europos bei pasaulio gyventojams siaubingų pasekmių, o taip pat nuožmių kovų po karingų azijatų ekspansijų - hunų, avarų, mongolų-totorių - tamsiaisias amžiais bei viduramžiais plotmėje, kuri buvo priartėjusi iki išlikimo klausimo. Nacistinė Vokietija slavų problemą sau buvo suformulavusi su atviru cinizmu ir buvo užsibrėžusi jų, kaip ir kitų "žemesniųjų rasių" pavergimą bei naikinimą, t.y. etnocidą. Slavai yra pats gausiausias etnosas Europoje, po II pasaulinio karo visas pakliuvęs į socializmo stovyklą, ir buvęs politiškai integruotas, pastaruoju metu, geopolitine prasme, yra skilęs. Vakarų Slavų valstybės integravosi į Europos Sąjungą,NATO pietinės slavų valstybės taip pat eina šiuo keliu, o Ukraina yra pusiaukelėje, Rusija ir Baltarusija eina savu keliu balansuojant ir ant totalitarizmo ribos, siekdama įtakos Ukrainoje. Šis skilimas istoriškai sąlygotas krikščioniškojo pasaulio pasidalijimu į stačiatiškąjį ir katalikiškąjį - Bizantijos (Konstantinopolio) ir Romos bažnyčių priešprieša, carinės Rusijos imperijos virsmu Sovietų Sąjunga su totalitariniu režimu, antagonistiniu Antantės valstybėms, nacistiniam blokui, bei pokarinio Varšuvos pakto ir NATO valstybių priešprieša. Indėlį į Europos dezintegraciją padarė ir savojo kelio ieškojimas XIX a. suformuotas slavofilų srovės. Su slavų charakteriu bandoma sieti tokias savybes, kaip ekspresyvumas, atlapaširdiškumas, emocionalumas, linksmybė, nepaklusnumas, nenuolaidumas, drąsa, kartais, racionalumo stoka, paviršutiniškumas, nenustygimas vietoje, mobilumas, o ekstremaliose situacijose - charakterio emocionalumo padiktuotas aršumas. Slavai kaip ir baltai yra vaišingi, tačiau be paplitusio alkoholio vartojimo, kuris, beje, griežtai draudžiamas islamo krštuose, rimta problema yra tapę iš Azijos plūstantys narkotikai. Mentalitetas apsprendžiamas provoslavybe ir katalikybe, bei laisvamanybe, suformavę tiek autoritarinį tiek ir kritinį mąstymą, o taip pat slavų istorijos tragizmo pajauta. Rytų slavuose yra revanšizmo apraiškų, baltų tapatinimo su fašistais. Tai trukdo jų integracijai į Europos Sąjungą ir pačia bendriausia prasme. Slavų nuopelnai yra tapatinami su jų indėliu į pergalę prieš nacizmą Europoje, neįkainuojamas jų indėlis į pasaulio mokslo bei meno lobyną. Baltams yra svarbūs kalbininkas V.Toporovas, archeologas, etnologas - genčių ir kultūrų žinovas V.Sedovas objektyviai ar pakankamai problematiškai gvildenantys baltų ir slavų kilmės problemas.

Sudėtingas slavų problemas - nuolatines kovas su priešais, traukimąsi nuo jų ir erdvės sau iškovojimą, įsitvirtinimą, išlikimą bei kitas iškilusias istorines kolizijas ir prieštaravimus - tame tarpe ir imperinį palikimą, drauge su visais slavais sprendė visas būrys iškilių istorinių asmenybių, politikų bei dvasininkų, o slavus pasaulyje garsino bei mezgė ir palaikė ryšius su kitomis tautomis jų talentingi menininkai ir mokslininkai, kuriems atskirose epochose buvo atitekusi ir emigrantų opozicionierių režimui dalia.

[taisyti] Istorinės asmenybės

Iškiliausios Rytų slavų istorijos asmenybės yra jų raštijos pradininkai vienuoliai Kirilas ir Metodijus, sukilimo vadai Mininas ir Požarskis, maištininkai Stepanas Razinas, Jemeljanas Pugačiovas, imperatorius Petras I, užkariautojas Jermakas, Romanovų dinastijos atsotovai, sukilėlių vadas Tadeušas Kosčiuška, karvedys Aleksandras Suvorovas, karvedys Michailas Kutuzovas, mistikas Grigorijus Rasputinas, revoliucionierius V.Uljanovas - Leninas, diktatorius Stalinas, maršalas Georgijus Žukovas, gausus disdentijos sluoksnis, kurios lyderis -žymus mokslininkas, fizikas Andrejus Sacharovas, demokratė Galina Starovoitova, prezidentas Vladimiras Putinas, oranžinės revoliucijos Ukrainoje lyderis Viktoras Juščenko, skandalingas politikas Vladimiras Žirinovskis, o dvasinis tėvas - filosofas Vladimiras Solovjovas, archierėjus Aleksijus II.

Vakarų slavų žinomiausi politikai tarpukario čekų prezidentas Tomas Masarykas, disidentas - Čekų prezidentas Vaclavas Havelas, jo bendražygis, buvęs 'Solidarumo' profesinės sąjungos lyderis Lechas Valensa, o dvasinis vadovas - Popiežius Jonas Paulius II.

[taisyti] Meno ir mokslo korifėjai

Gausiausia Europos etninė grupė slavai į pasaulio meno ir mokslo istoriją įnešė įspūdingą indėlį. Minties galiūnai ir virtuozai literatai Aleksandras Sergejevičius Puškinas, Tarasas Ševčenka, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Solženycinas, Osipas Mandelštamas, kompozitoriai Frederikas Šopenas, Michailas Glinka, Aleksandras Musorgskis, Karlas Černis, Piotras Čaikovskis, Dimitrijus Šostakovičius pripažinti klasikais arba lygiuojasi į juos. Slavų valstybėsi yra daugybė žymių atlikėjų, o tarp jų - žinomas violončelistas Mstislavas Rostropovičius. Į naująsias sroves - popkultūrą indėlį įnešė bardai Vladimiras Visockis, Viktoras Cojus, Borisas Grebenščikovas, šou žvaigždė Alla Pugačiova. Stipri slavų klasikinio baleto mokykla su primabalerinomis Anna Pavlova, Galina Ulanova, legendine balerina Maja Pliseckaja savita ekspresyvi slavų dailės mokykla imanti ištakas iš senosios ikonų mokyklos - Aleksandro Rubliovo laikų - jos lyderiai Georgijus Šiškinas, Valentinas Serovas, Ivanas Aivazovskis, Ilja Repinas, Vasilijus Surikovas, Michailas Vrubelis, Levas Antokolskis. Modernistai - Vasilijus Kandinskis, Kazimiras Malevičius bei išaugęs Rusijoje Markas Šagalas, Indijoje kūręs Nikolajus Rerichas. Kino mene ryškų pėdsaką paliko vienas talentingiausių visų rusų režisierių - emigrantas Andrejus Tarkovskis. Režisieriai Konstantinas Stanislavskis, eksperimentatorius ir novatorius -Vsevolodas Mejercholdas padėjo pamatus rusų teatrui. Teatro raida dėl ideologinių priežasčių slavų valstybėse socialistinio režimo metais buvo stabtelėjusi. Viena iš įspūdingo slavų indėlio į pasaulio meno lobyną slypi ir jų charakterio bruože - emocionalume, persipynusiame su giliausia minties tėkme.

Mokslo istorijai priklauso astronomas Nikalojus Kopernikas, gamtamokslininkas Michailas Lomonosovas, chemikas Dimitrijus Mendelejevas, radijo konstruktorius Aleksandras Popovas, chemikė, radioaktyvumo atradėja Marija Sklodovska-Kiuri, aviacijos pradininkas Nikolajus Žukovskis, pirmasis pasaulio kosmonautas Jurijus Gagarinas. 1904 m. Nobelio premiją medicinos srityje gavo Ivanas Petrovičius Pavlovas, sukūręs sąlyginių refleksų teoriją. Tradiciškai stipria laikoma slavų matematikos, fizikos mokykla - 2003 m. Nobelio fizikos prizu už superlaidumo reiškinio tyrimus žemose temperatūrose apdovanoti Aleksejus A. Abrikosovas, Vitalijus L. Ginzburgas, žinomi pasaulyje ir slavų lingvistai su savo atstovais V.Toporovu, ukrainiečių genijumi poliglotu lyginamosios kalbotyros korifėjum Vladislavu Illyč-Svityč. Žinomą atsilikimą į Tarybų Sąjungos mokslą įnešė Stalinas kibernetiką, genetiką pavadinęs žeminančiu išsigalvojimu - lženauka, o to užteko, kad tyrimai šioje srityje dešimtmečiui būtų sustabdyti. Slavų mokslui dėl atotrūkio teoriniuose darbuose nuo praktinio eksperimentavimo galimybių neretai vartojamas stiprių teoretikų, kurių koncepcijomis naudojasi visi, apibūdinimas.

[taisyti] Nuorodos