Akstis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Akstis (angl. javelin, rus. дротик, сулица) – trumpa (~ 1 m ilgio) lengva svaidomoji ietis su akmeniniu, kauliniu ar metaliniu antgaliu. Antgaliai dažnai būdavo su užkarpomis, kad būtų sunkiau ištraukti (tuo tarpu iečių antgaliai būdavo bebarzdžiai, kad ietį eitų ištraukti). Svaidymo tolį padidindavo iki 70-80 m naudodami specialią kilpą arba ietisvaidę. Akstis buvo tiek kaip kovinis, tiek medžioklės ginklas. Senovinės medžioklinės akstys buvo lengvos – sverdavo apie 0,3 kg, būdavo iki ~2 m ilgio. Jas neretai svaidydavo su ietisvaidėmis. Kavalerijos akstys buvo trumpos – 70-120 cm ilgio, sverdavo apie 0,5 kg ir daugiau, todėl jos pramušdavo lengvus šarvus. Įprastinis jų svaidymo nuotolis – 10-15 m.

Akstis naudojo ir gentys, nežinojusios lanko ir strėlių (australai) ar jų nenaudojusios (aleutai). Akstys konkuruodavo su lankais. Akstys patogios tuo, kad jas svaido viena ranka, o kitoje galima laikyti skydą ar pavadį (jei akstininkas raitas), tuo tarpu lankininkas šaudo abiem rankomis.

Akstis akmeniniu antgaliu ir akmeninis peilis
Akstis akmeniniu antgaliu ir akmeninis peilis

Akstis su metaliniai antgaliais naudojo S.Graikijos ir Romos kariuomenės. Legionierių akstys piliumai buvo ypatingos konstrukcijos, dėl kurios priešai, apmėtyti piliumais, turėdavo mesti skydus su įsmigusiais piliumais. Aleksandro Makedoniečio kariuomenė turėjo atskirus pėsčių akstininkų dalinius, kurie kaudavosi pabira rikiuote smogdami priešininkui pirmąjį smūgį ir paruošdami pagrindinių jėgų ataką. Akstimis neretai kaudavosi kovos vežimų ekipažai. Rusų kavalerija naudojo akstis (pavadinimais сулица ir джерид) iki XVII a. pabaigos.

Akstininkai būdavo ginkluoti 3-4, kartais daugiau aksčių. Akstis neretai nešiodavo specialiame dėkle (akstinėje).

Akstis primena smigiai, tačiau šie paprastai mažesni, o jų galai su plunksnomis, stabilizuojančiomis lekiantį smigį.


Akstimi biologijoje vadina dygliais virtusius pakitusius ūglius, kokius turi, pvz., gudobelės.

Kitomis kalbomis