Wikipedia:Naudingi resursai/Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu tėvu
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[taisyti] VAIKO GYVENAMOSIOS VIETOS NUSTATYMAS SU VIENU IŠ TĖVŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ
ĮVADAS
Labai svarbu teisingai išspręsti tarp skyrium gyvenančių tėvų kilusį ginčą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kadangi tai lemia daugelio vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą. LR CK [1] 2.12 straipsnyje tiksliai apibrėžia fizinio asmens gyvenamąją vietą. Tai teritorijos dalis, kurią asmuo laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Gyvenamoji vieta yra ypač svarbi nepilnamečiui, t.y. vaikui. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos [2] 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, būtina užtikrinti vaikų, kaip ypatingos visuomenės grupės, teises ir interesus. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įpareigojantis atsižvelgti į vaiko interesus imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, yra įtvirtintas 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje [3], LR CK [1] 3.3 straipsnio 1 dalyje. Taigi matome, kad vaiko interesai yra tas atskaitos taškas, pagrindinis kriterijus nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Tačiau visai pagrįstai galime teigti, kad šis kriterijus pakankamai neapibrėžtas, todėl teismams gali kilti įvairių sunkumų sprendžiant šios kategorijos klausimus. Šiame darbe ir norėtume panagrinėti šią problemą ir apsvarstyti galimus jos sprendimo būdus.
Pirmiausia reikėtų aptarti atvejus, kada būtina nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Teismai, priimdami sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutikimu kartu turi patvirtinti sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje turi būti aptartas ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas (LR CK [1] 3.53 straipsnis). CK 3.76 straipsnis reikalauja nustatyti vaiko gyvenamąją vietą sprendžiant tėvų gyvenimo skyrium (separacijos) klausimą. Taip pat vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatoma pripažįstant santuoką negaliojančia bei vaikui gimus nesusituokusiems tėvams, šiems kartu negyvenant. Kitas žingsnis būtų išsiaiškinti, kas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti apie vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kaip jau minėjome, LR CK 3.169 straipsnis nurodo, jog “... vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu”; “Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.” Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) šiuo klausimu pasisako griežtai ir šios normos neaiškina plečiamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 35 patvirtintoje apžvalgoje dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium [4] išreikšta tokia pozicija: “Aptariamos kategorijos bylų ieškinio pareiškime turi būti nurodyta, ar tėvai vaiko gyvenamosios vietos klausimą sprendė tarpusavio susitarimu, ar tarp jų kilo ginčas. Jei ieškinio pareiškime nenurodyta, kad vaiko gyvenamosios vietos klausimo tėvai neišsprendė tarpusavio susitarimu ir tarp jų kilo ginčas, teismas privalo nustatyti ieškovui terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Paaiškėjus, kad tėvai nesprendė vaikų gyvenamosios vietos klausimo tarpusavio susitarimu, teisėjas, vadovaudamasis CPK 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą, pasiūlant šį klausimą išspręsti tėvų tarpusavio susitarimu (CPK 150 straipsnio 3 dalis). Tokia išvada darytina iš CK 3.169 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto principo, kad visų pirma vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas tėvų susitarimu ir tik kilus ginčui tarp tėvų šis klausimas sprendžiamas teismo sprendimu. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą pirmiausia spręsti tėvų tarpusavio susitarimu kyla iš prioritetinių tėvų teisių vaikams, dispozityvumo principo, taip pat tai atitinka ir pačių vaikų interesus, nes teisminis šio klausimo sprendimas gali pakenkti vaiko interesams, kadangi vaikas gali patirti neigiamų psichologinių emocijų, kai jo gyvenamosios vietos klausimas sprendžiamas teisme. Tačiau išimtiniais atvejais vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas turi būti išspręstas teismine tvarka neatsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nėra kilusio ginčo, pavyzdžiui, kai kitos valstybės įstatymai numato tokį reikalavimą ir į šią valstybę nori išvykti nuolat gyventi vaikas su vienu iš tėvų ir tam yra kito tėvo sutikimas. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus.” Kaip jau minėjome įvade, pagrindinis determinantas, sprendžiant šios kategorijos bylas yra vaiko interesai. Tačiau čia iškyla problema: vaiko interesų sąvoka nėra tiksliai apibrėžta nei jokiame nacionalinės, nei tarptautinės teisės akte. Minėtoje apžvalgoje LAT pabandė nustatyti požymių visumą, apibūdinančią atitikimą vaiko interesams. Remiantis LAT apžvalga galime pateikti šiuos vaiko interesų sampratos elementus: a) Sveikas vystymasis; b) bendravimas su kitu tėvu ir giminėmis; c) teisė į orumą, asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę; d) laisvas pažiūrų ir nuomonės reiškimas visais su juo susijusiais klausimais; e) teisė į mokslą; f) teisė į poilsį ir laisvalaikį; g) tinkamas teisės dirbti realizavimas; h) saugi socialinė aplinka. Tačiau ar nustatyti kriterijus pakanka? Ar tam, kad teismai galėtų teisingai spręsti bylas užtenka pateikti jiems kriterijus? M. S. Meli teigia, jog iš pradžių geriausių vaiko interesų kriterijus gali pasirodyti patrauklus, kadangi jis “atriša” teismui rankas, t.y. suteikia platesnę galimybę išsiaiškinti ir nuspręsti, kas vaikui yra naudingiausia [5]. Tačiau, žiūrint iš kito taško, besivadovaujant tokiu abstrakčiu kriterijumi kaip vaiko interesai akivaizdu, kad geriausio įmanomo sprendimo pasiekimas neretai yra labiau iliuzija nei realybė [6, p. 94]. Pakankamai svarus šiuo atveju yra vaiko norų vaidmuo. LR CK įtvirtinta norma, jog priimant sprendimą bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vaiko norams turi būti teikiamas didelis dėmesys. Tačiau šis kriterijus taip pat yra pakankamai “slidus”. Į vaiko norus gali būti neatsižvelgiama arba jiems skiriama mažiau dėmesio, kai vaikas yra nepakankamai subrendęs, kad išreikštų savo norus arba, kai vaiko norai prieštarauja vaiko interesams. Pažymėtina, kad Lietuvos teisėje nėra nustatyta amžiaus, nuo kada yra išklausoma vaiko nuomonė teisme, o tik minima, jog vaikas turi būti pakankamai subrendęs, kad mokėtų reikšti savo mintis. Kitose valstybėse, pavyzdžiui Rusijos Federacijoje, nustatomas konkretus amžius, o, pvz., Vokietijoje ši sritis reglamentuojama dar kitaip. Nustatoma amžiaus riba, nuo kurios nepilnamečio nuomonė tampa lyg ir lygiavertė tėvų nuomonei, tačiau apie šio instituto reglamentavimo ypatumus Vokietijoje aptarsime vėliau. Šiaip ar taip šis pagrindas netvirtas, kadangi ir čia “pirmauja” vaiko interesų kriterijus. Taigi kyla klausimas, kaip padėti teismams teisingiau ir objektyviau spręsti šios kategorijos bylas, t. y. kuo teismai dar galėtų vadovautis aiškindamiesi šių bylų aplinkybes. Į šį klausimą galbūt padėtų atsakyti kitų valstybių bei Europos žmogaus teisių teismo praktikos apžvelgimas. Galimas problemos sprendimo būdas galėtų būti prezumpcijų nustatymas. Šis klausimas panašiai yra sprendžiamas Rusijos teismų praktikoje. Prezumpcija pagal Tarptautinių žodžių žodyną yra fakto pripažinimas teisiškai patikimu, kol neįrodyta kitaip [7, p. 600]. Minėtoje valstybėje, nors tokios prezumpcijos teisiškai ir neįtvirtintos, tačiau plačiai taikomos. Pasak M. Antolskajos, Rusijos teismų praktikoje vaiko gyvenamoji vieta 90% atvejų nustatoma kartu su motina, nes manoma, kad gyvenimas su motina geriausiai atitinka vaiko interesus . Tačiau šitaip sprendžiant problemas Lietuva, ko gero, turėtų reikalų su Europos žmogaus teisių teismu (toliau EŽTT), nes jo pozicija šiuo klausimu yra kitokia. Taigi galima daryti išvadą, kad prezumpcijų įtvirtinimas būtų pakankamai problematiškas. Spręsdamas šios kategorijos bylas, EŽTT į situaciją žiūri iš EŽTK 8 ir 14 straipsnių pozicijų [8]. EŽTK taikymo praktika sprendžiant bylas, susijusias su teisių į vaiko globą nustatymu tėvams gyvenant skyrium, remiasi principu, jog šeimos gyvenimas nesibaigia dėl santuokos nutraukimo ar separacijos, todėl tiek kartu, tiek skyrium gyvenančių tėvų ir jų vaikų teisės turi būti ginamos vienodai. EŽTT jurisprudencijoje išvystytoje kriterijų visumoje dominuoja du principai: 1. geriausių vaiko interesų bei 2. nediskriminavimo principas. Kalbant apie prezumpcijas aptariamos kategorijos bylose, svarbesnis yra nediskriminavimo principas. Nediskriminavimo principo turinį sudaro šie elementai: nediskriminacija dėl lyties, dėl santuokinės padėties, religiniu pagrindu ir dėl seksualinės orientacijos. Camp and Bourimi v. Netherlands byloje [9] EŽTT: “tik ypatingai svarios priežastys gali pateisinti tai, kad asmens teisių skirtingas traktavimas <...> būtų laikomas suderinamu su Konvencija”. Pažymėtina, jog, jeigu nacionaliniai teismai identifikuodami vaiko interesų turinį laikysis minėtos LAT senato apžvalgos, tokia praktika atitiks EŽTK įtvirtintus žmogaus teisių standartus. Tačiau, štai pažvelgus kiek giliau, kyla klausimas ar iš tikrųjų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienodindamas teismų praktiką Lietuvoje, iš tikrųjų neįtvirtina šiokių tokių prezumpcijų. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į šias citatas iš minėtos LAT apžvalgos [4]: “Atkreiptinas teismų dėmesys, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims. Į šią aplinkybę reikia atsižvelgti ypač tuomet, kai nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su bet kuriuo iš tėvų pagal kitas faktines aplinkybes vienodai atitiks jo interesus.” “Atkreiptinas dėmesys, kad dažnai vaiko teisių ir interesų neatitinka sektų propaguojamos apeigos, mokymas ir gyvenimo būdas”. Keliame klausimą, ar jei būtų kreiptasi į EŽTT pirmu atveju dėl diskriminacijos dėl lyties, o antru – dėl religinių įsitikinimų, Lietuvai nebūtų lemta pralaimėti šią bylą? Šią abejonę norėtume pagrįsti pavyzdžiu iš EŽTT praktikos. Daug diskusijų sukėlusioje Hoffmann v. Austria byloje [10] pareiškėja kreipėsi į EŽTT dėl to, kad Austrijos teismai, priimdami sprendimą dėl teisių į vaiko globą perdavimo jos buvusiam vyrui, vadovavosi diskriminaciniais motyvais, t.y. jos priklausymu Jehovos liudytojų religinei bendruomenei, ir EŽTT pripažino, jog toks sprendimas yra nesuderinamas su Konvencija. Trumpiau tariant, tokiose bylose Teismui svarbiau yra ne priklausymo religinei bendruomenei faktas, o ar tos religinės bendruomenės praktikuojamų apeigų ir jos narių elgesys atitinka vaiko interesus, t.y. ar tai nekenkia normaliam ir sveikam vaiko vystymuisi. Taigi lengvabūdiška nuostata, kad vaiko interesų neatitinka visų sektų propaguojamos apeigos yra kritikuotinas EŽTK atžvilgiu. Nagrinėjant kitų valstybių teismų praktiką šios kategorijos bylose pastebimi kai kurie skirtumai Lietuvos teismų praktikos atžvilgiu. Rusijoje taip pat įtvirtinta būtinybė atsižvelgti į vaiko interesus visuose ginčuose dėl vaikų. Tačiau pastebimi du pagrindiniai skirtumai. Kaip jau minėta, Rusijoje nustatyta amžiaus riba, nuo kada teisme vadovaujamasi vaiko nuomone. Vaiko nuomonė išklausoma tik tada, kai vaikui sueina 10 metų (Lietuvoje amžiaus kriterijaus nėra). Ši nuostata vertintina teigiamai, kadangi tokiu būdu vaikas apsaugomas nuo galimų psichologinių traumų teismo proceso metu. Nors ir formaliai įtvirtintas tėvų lygiateisiškumas, teismų praktika rodo, kad dažniausiai vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina (90% atvejų). Pažymėtina, kad tokių sprendimų pagrindas yra ne privilegijos motinai, o teismų įsitikinimas, kad vaiko interesus labiau atitinka gyvenamoji vieta su motina [11]. Nagrinėjant Vokietijos normas, taip pat pastebimi kai kurie šios srities reglamentavimo skirtumai tarp BGB ir LR CK. Kaip kone svarbiausias vaiko interesų aspektas išskiriamas vaiko prisirišimo laipsnis prie tėvų, brolių ir seserų. Ne taip akcentuojama tėvų pareiga susitarti tarpusavyje, net numatoma teismo teisė nukrypti nuo jo, jei tai būtina užtikrinti vaiko interesus. Įdomu tai, kad jei vaiko, kuriam sukakę 14m., noras prieštarauja tėvų susitarimui, teismas sprendžia atsižvelgdamas į vaiko interesus [12]. Taigi, darome išvadą, jog vaikui sukakus 14 metų, jo nuomonė tampa lygiavertė tėvų susitarimui, o, susidarius kolizijai, teismui teikiama prerogatyva rasti geriausią sprendimą.
IŠVADOS
- Kaip matome, pakankamai problematiška yra nustatyti vaiko interesų turinį, o tuo labiau kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti apie situacijos atitikimą vaiko interesams. Juo labiau, kad tikslaus turinio nustatymas net gali būti vertinamas neigiamai, nes tai esą “suriša” teismui rankas, neleidžia kūrybingai žvelgti į sprendžiamą bylą.
- Lengviausias kelias į aptarinėjamos problemos išsprendimą, ko gero, būtų nustatyti prezumpcijas, kurios, jei nepadėtų priimti teisingesnio sprendimo, tai bent sudarytų šiokį tokį apibrėžtumo šioje srityje pojūtį. Tačiau galime teigti, jog prezumpcijų nustatymas, ko gero yra atgyvena šiuolaikinėje teisėje, nesuderinama su EŽTT doktrina.
- Svarbiausia čia yra pabrėžti, kad Lietuva šioje srityje eina teisingu keliu, nes jei teismai vadovausis minėta LAT senato apžvalga, nacionalinių teismų praktika daugiau ar mažiau atitiks EŽTT suformuotus standartus.
[taisyti] Literatūra
- Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000 09 29, Nr.:82
- Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992 11 30, Nr.:33-1014
- Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija // Valstybės žinios, 1995 07 21, Nr.:60-1501
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgoje dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, http://ovada.tic.lt/lat/paieska.aspx A2 - 35
- Melli M. S. Toward a Restructuring of Custody Decision – making at Divorce: an Alternative Approach to the Best Inerests of the Child // Eekalaar J. Sarcevic P. (eds.) Parenthood in Modern Society. – London: Martinus Nijhoff Publishers, 1993. P.32
- Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos teisėje. Daktaro disertacija. 2004. P. 94
- Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Alma litera, 2004
- Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3016
- Camp and Bourimi v. Netherlands // Appl. No. 00028369/95
- Hoffmann v. Austria // Appl. No. 00012875/87
- Антокольская, Мария Вадимовна. Семейное право : учебник, Москва : Юристъ, 2001
- Bürgerliches Gesetzbuch, Artikel Nr. 1671, München: Beck, 1997