Josifas Stalinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Josifas Stalinas (nuo rus. сталь – plienas; g. 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – m. 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje; tikroji pavardė Džiugašvilis, gruzinų k.: იოსებ ჯუღაშვილი, rus: Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas. Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Tarybų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypatingai daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).
Nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 metų). Tai buvo diktatūra, kuriai negalėjo prilygti jokia kita. Būdamas absoliutus diktatorius, 1936-1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.

Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.
Turinys |
[taisyti] Pokario era
Po II pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė Sovietų Sąjungą prie pergalės II pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas, kaip vadovas, konsolidavęs Sovietų Sąjungos gyventojus kovai II pasauliniame kare.
Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susipaudę mažuose butuose.
[taisyti] Stalino politika ir pasiekimai

Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie moderios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti II Pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi. Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplito badas, ligos.
Istorikas Robert Conquest ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka.
Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir II Pasaulianiame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę Sovietų Sąjungos karininkų. Įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų.
Ne gana to, Stalinas nekreipė dėmesio į Sovietinės žvalgybos pranešimus apie Nacių Vokietijos pasirengimus karui.
[taisyti] Masinės žudynės ir deportacijos
Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinamas Didžiuoju Apsivalymu. Stalinas persiakiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrarevoliucionieriais. Kad būtų viskas atliekama oficialiai, žmones teisdavo NKVD troikos (trijų „teisėjų“ komisijos). Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire, pakakdavo vieno žmogaus skundo, kad jis neva girdėjo, kad tas žmogus neigiamai atsiliepė apie Sovietinį rėžimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.
[taisyti] Trėmimai
Prieš prasidedant II Pasauliniam karui ir iškarto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę deportacijų, kad etiniškai būtų aptvarkytas Sovietų Sąjungos žemėlapis.
Daugiau kaip 1,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos republikas.
Ypač daug buvo deportuota: ukrainiečių, lenkų, koriejiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, karaimų, maskito turkų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų, žydų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Centrinės Azijos republikose.
1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas pasakė, kad trėmimai yra leninistinių principų pažeidimas ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtasias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir meskams.
Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakledami nežmoniškų gyvenimo sąlygų mirė itin daug žmonių.
[taisyti] Aukų skaičius
Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 60 milijonų žmonių.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.
Stalino aukos:
- 1932-1933 m. 6-8 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose Sovietų Sąjungos vietose.
- 800 000 nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių.
- 1,7-3 milijonai kalinių ir tremtinių mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų.
- 27 milijonai žuvusių II Pasauliniame kare. Didelė dalimi dėl Stalino nesugebėjimo valdyti padėties (pvz., aukščiausių kariuomenės vadų išžudymas, atsainus požiūris į žvalgybos teikiamą informaciją).
[taisyti] Asmenybės kultas
Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Būtent Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą vadovo įvaizdį, nors tuo pat metu būdavo žudomi politiniai priešai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.
Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų Tėvas“, „Nuostabus Žmonijos Genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t.t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojams laimingai žaidžiantis su vaikais.
Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“ būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną.
Garsios frazės:
- „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika“.
- „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos“.