Lyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Moters, grojančios lyra fotografija (1913 m.)
Moters, grojančios lyra fotografija (1913 m.)

LyraSenovės Graikų styginis muzikos instrumentas, geriausiai pažįstamas iš Senosios Antikos laikų. Šiuo instrumentu akomponuodavo senovės graikų deklamacijas.

Lyra – citrų šeimos narė. Ja grojama panašiai kaip ir gitara, braukiant, o ne timpčiojant stygas kaip grojant arfa.

Pagal senovės graikų mitologiją, jaunasis dievas Hermis sukūrė lyrą iš didelio vėžlio kiauto, kurį uždengė gyvūnų kailiais ir antilopių ragais. Lyros siejosi su Apolono susilaikymo ir pusiausvyros dorybėmis, priešingomis Dionizo skudučiams, kurie simbolizavo ekstazę ir šventimą.

Vietos pietų Europoje, vakarų Azijoje ar šiaurės Afrikoje buvo laikomos istorinėmis instrumento kilmės šalimis. Lyra iki šių dienų groja šiaurės rytų Afrikos dalyse.

Kai kurie lyros patobulintojai kilę iš graikų ajolų arba jonijų kolonijų Azijos pakrantėse (senovės Mažoji Azija, dabartinė Turkija), besiribojančių su Lidijos imperija. Kai kurie mitų pasakotojai kaip Orfėjus, Musajus ir Tamyris tikėjo, kad yra gimę Trakėje, kitoje graikų kolonijos vietoje. Kisaro pavadinimas (kithara), sugalvotas senovės graikų Egipto mušamiesiems, atskleidžia panašumus, atpažintus pačių graikų. Senovės Egipto aukso amžius ir tuo pat metu galimas kūrybos amžius buvo anksčiau nei V a. klasikinė Graikija. Taigi galime manyti, kad instrumentas egzistavo vienoje iš Graikijos kaimyninių šalių, taip pat Trakėje, Lidijoje ar Egipte ir buvo naudojamas iki-klasikinių Graikijos laikų.


Turinys

[taisyti] Konstrukcija

Lyros rėmas susideda iš tuščiavidurio karkaso arba garso dėžutės. Iš jos nutęsti du sparnai, kurie irgi gali būti tuščiaviduriai ir yra sulenkti į vidų, o išlinkimo pabaigoje – į išorę. Viršuje jie sujungti skersiniu arba jungu. Kitas skersinis, pritvirtintas prie garso dėžutės, formuoja tiltą, perduodantį stygų vibracijas. Žemiausia nata buvo toliausiai nuo grojančiojo; stygos ilgiu per daug nesiskyrė; žemesnėms natoms išgauti turbūt buvo daromos storesnės stygos, kaip smuike ir panašiuose šiuolaikiniuose instrumentuose, arba buvo mažiau įtemptos. Stygas gamino iš žarnų ir įtempdavo tarp skersinio ir tilto, arba iki postygio po tiltu. Buvo galima išgauti dvejopą skambesį: vienu atveju, pririšant stygas prie kojelių, kurios sukinėjasi; kitu atveju, sukeičiant stygų vietas virš skersinio; ko gero, abiem atvejais žmonės naudojosi.


[taisyti] Stygų skaičius

Skirtingose epochose ir kraštuose stygų skaičius kito – dažniausiai lyros turėdavo keturias, septynias arba dešimt stygų. Jomis grojo be postygio ir nė vienas graikiškas aprašymas neaiškina, kad tai kaip nors susiję. Nebuvo naudojamas ir strykas, kuriam plati garso lenta būtų neįveikiama kliūtis. Bet plektrą naudojo pastoviai. Jis buvo laikomas dešine ranka, kad priverstų viršutines stygas skleisti garsą; kitais atvejais jis būdavo pririštas juostele prie lyros. Kairės rankos pirštai liesdavo žemesnes stygas.

Herojiniame amžiuje nebuvo jokių instrumentų, panašių į graikų lyrą. Plutarchas sako, kad Olimpas ir Terpanderis naudojo tik tris stygas savųjų deklamacijų akompanimentui. Vietoj keturių stygų imta naudoti septynias, o vėliau ir aštuonias padvigubinant tetrakordą, o trikordą, siejamą su heksakordu arba šešiastyge lyra, vaizdavo daug archajiškų graikiškų vazų. Nutapyti vaizdai nėra tikslūs, vazų tapytojai mažai dėmesio skyrė visiškam detalių vaizdavimui; dėl to galima manyti, kad jiems svarbiau buvo nupiešti, nei žinoti tikslų skaičių. Buvo įprasta vaizduoti, kad kaire ranka žmogus liečia stygas, o dešinėje laiko plektrą. Graikų civilizacijoje buvusi didelė laisvė ir įvairios tautos stygavo lyrą kaip norėjo, ką parodo išlikę, antikoje naudoti chromatiniai (pustonių) ir neharmoningi (kvartos) skambesiai, pažymintys gyvybingumą ar azijietišką polinkį į rafinuotumą ir intonacijas.


[taisyti] Modernioji Graikija

Kai lyromis šiais laikais Graikijoje jau niekas nebegroja, terminas „lyra“ apibūdina įvairius regioninius tautinius styginių instrumentų tipus (lankinės liutnios), paplitusius šalyje. Ten yra du pagrindiniai styginių lyrų stiliai: 1) kriaušės formos instrumentas su skliauto formos uždanga, labiausiai paplitęs Graikijos salose – daugiausia Dodecanese saloje ir Kretoje – ir šiauriniuose Makedonijos bei Trakės regionuose. 2) instrumentas su siauru kvadratiniu cilindru, paplitusiu tarp graikų, kurių šaknys kildinamos iš Ponto salos, šiaurės Turkijos regiono prie Juodosios jūros. (Ponto graikiška lyra dar vadinama kemenche) Abi lyrų rūšys paprastai turi tris stygas. Jos įtemptos vertikaliai ir išlenktos horizontaliai; jei grojantysis sėdi, instrumento pagrindas padedamas ant kairios šlaunies. Kretos lyra tradiciškai grojama duetu kartu su laouto – ilgu kakleliu dalmens lyra, skambančia kaip gitara.

[taisyti] Taip pat žiūrėkite

Klasikinės graikiškos lyros tipai (angliškai):


Vikiteka: Lyra – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu
Kitomis kalbomis