Tibeto istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pietų Azijos istorija![]() ![]() ![]() ![]() ![]() ![]() ![]() Indijos istorija |
|||||
---|---|---|---|---|---|
Akmens amžius | 70,000–3300 pr. Kr | ||||
· Mehrgarhos kultūra | · 7000–3300 pr. Kr. | ||||
Indo slėnio civilizacija | 3300–1700 pr. Kr. | ||||
Vėlyvoji Harapos kultūra | 1700–1300 pr. Kr. | ||||
Vedų periodas | 1500–500 pr. Kr. | ||||
· Geležies amžiaus karalystės | · 1200–700 pr. Kr. | ||||
Mahadžanapadas | 700–300 pr. Kr. | ||||
Magadha | 1700 pr. Kr. –550 po. Kr. | ||||
· Maurjų imperija | · 321–184 pr. Kr. | ||||
Viduriniosios karalystės | 230 pr. Kr. –1279 po Kr. | ||||
· Satavahanos imperija | · 230 pr. Kr. –199 po. Kr. | ||||
· Kušano imperija | · 60–240 po Kr. | ||||
· Guptų imperija | · 240–550 po. Kr. | ||||
· Pala imperija | · 750–1174 | ||||
· Čola imperija | · 848–1279 | ||||
Musulmonų sultonatai | 1206–1596 | ||||
· Delio sultonatas | · 1206–1526 | ||||
· Dekano sultonatas | · 1490–1596 | ||||
Hojsala imperija | 1040–1346 | ||||
Kakatija imperija | 1083–1323 | ||||
Vidžajanagara imperija | 1336–1565 | ||||
Moghulų imperija | 1526–1707 | ||||
Marathų imperija | 1674–1818 | ||||
Kolonijinė Indija | 1757–1947 | ||||
Šiuolaikinė Indija | 1947 onwards | ||||
Valstybių istorijos Bangladešo istorija · Butano istorija · Indijos Resp. istorija Maldyvų istorija · Nepalo istorija · Pakistano istorija Šri Lankos istorija |
|||||
Regionų istorijos Asamo istorija · Bengalijos istorija · Pakistano regionai Pandžabo istorija Sindho istorija · Pietų Indijos istorija Andhra Pradešo istorija · Tamilnado istorija · Tibeto istorija |
|||||
Įvairios istorijos sritys Indijos dinastijos · Ekonomikos istorija · Indologija Lingvistinė istorija · Meno istorija · Laivybos istorija Karybos istorija · Mokslo ir technologijų istorija · Laiko juosta |
|||||
|
Tibeto istorija – Tibeto, t.y. etninių tibetiečių sričių (apimančių Kinijos Liaudies Respublikos Tibeto autonominį rajoną, Qinghai provinciją, Vakarinį Sichuan, Indijos Kašmyro regioną Ladaką) istorija, daugeliu atvejų neatsiejama nuo kai kurių gretimų teritorijų (Butano, Indijos Arunčial Pradešo ir Sikimo valstijų) istorijos.
Turinys |
[taisyti] Priešistorė
Dar prieš mūsų erą šiose srityse susiformavo pirmieji gentiniai – valstybiniai junginiai. Tarp jų – žinomiausi:
- Žanžungų „imperija“, nuo 2 a susikūrusi Vakarų Tibeto kalnyne ir palikusi skitų meno pagrindu kurtus piešinius uolose ir citadelių griuvėsius.
- Supi valstybė dab. Kinijos Liaudies Respublikos Qinghai vakariniame Regione ir Kamo regione.
- Vakarinio Sichuan valstybės, tarp kurių ypač žinoma Rytinių moterų (kin. Dongnu) valstybė
- Monyul valstybė dab. Butane ir Arunčial Pradešo vakarinėse srityse, apie 6 a pr. m. e. sukurta monpa tautos.
- Fan valstybė, nuo paskutiniųjų a. pr. m. e. susikūrusi Jarlungo slėnyje (į šiaurę nuo Butano), kurią sukūrė tibetiečių gentys, ir kurią valdė legendinė Njatrių dinastija.
[taisyti] Tibeto imperija (Tubo)
Jau legendinių Fan valstybės valdovų laikais ji gana stipriai plėtėsi. 7 a Njatrių dinastijoje pasirodo pirmieji istoriniai valdovai, kurie pradeda kurti tikrą galingą imperiją: ilgainiui užimamos visos šioje teritorijoje egzistavusios gentinės valstybės ir Tibetas nepaprastai išsiplečia. Tai – Tibeto imperijos pradžia.
Imperijos įkūrėju pagrįstai laikomas karalius (Tibete tituluojamas cenpu) Songcen Gampas, kuris įvykdė svarbias administracines reformas, privertė Tangų Kinija imperatorių išleisti sau į žmonas princesę Wenchen, kuri introdukavo šalyje budizmą, jo įsakymu buvo sukurtas Tibetiečių raštas, pagrįstas Indijos raštų sistema. Po neilgo Garų klano viešpatavimo į valdžią atėjo kitas žymus valdovas – Trisong Decenas, kuris labai sustiprino budizmo pozicijas šalyje. Jo pakviestas Kašmyro išminčius Padmasambhava atnešė tibetiečiams labai priimtiną budizmo atšaką – vadžrajaną, kuri davė impulsą formuotis labai savitam Tibeto budizmui. Padmasambhavos mokymas inspiravo „raudonkepurių“ sektos Nyingma susiformavimą.
[taisyti] Susiskaldymas
Po paskutinio Njatrių dinastijos valdovo Lang Darma mirties Tibetas ėmė byrėti. Prasidėjo periodas, istorikų vadinamas „duobe“ arba „įgriuva“. Apie jį žinoma labai nedaug, mat Tibete nebeliko centrinės valdžios, o visa teritorija pasidalinta tarp karališkosios dinastijos palikuonių, kurie ėmė valdyti smulkias valstybėles: Gugę (Ngario sritis), Ladaką, Lasą, Jarlungą, Giulsę (kin. Gusiluo) ir pan.
Visgi kultūrinėje plotmėje tai vienas brandžiausių Tibeto istorijos laikotarpių, mat tuo metu galutinai įsitvirtino budizmas. 10-11 a vyko tikra religinė reformacija, mat atskirų valstybėlių karaliai kviesdavosi išminčius iš Indijos ir Kašmyro, o šie atsinešdavo tuo metu naujausias vadžrajanos doktrinas: Kalačiakra sistemą, Avalokitešvara garbinimą. Dėl to susiformavo trys naujos religinės sektos – Sakya, Kadam ir Kagyu. Jos rėmėsi naujais budistinių tekstų vertimais ir išskyrė save nuo senąja tradicija besiremnčių Nyingma pasekėjų. Tuo metu reformas patyrė ir tradicinė tibetiečių religija – bonas.