Aklamacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aklamacija (bendrąja prasme – plojimai, pritarimas) – rinkimų būdas politikoje, ypač esant nedidelėms institucijoms arba tik vienam kandidatui. Aklamacijos metu šūksniu arba rankos ženklu reiškiamas pritarimas priimti sprendimą arba jį atmesti.
Žodis kilęs iš lotynų kalbos acclamatio šūksnis, sušukimas. Iš a – su-, clamare – šaukti)
Pavyzdžiui, „Šiandien norėtume paskirtį poną X. Z. organizacijos garbės pirmininku. Ar pritariate tam?“ – Visi garsiai atsako „Taip“. |
[taisyti] Aklamacijos akademinėje visuomenėje
Aklamacija dažniausiai pasireiškia rankos beldimu į stalą – paskaitos pabaigoje arba vietoj plojimų, išreiškiant padėką, pritarimą, pagarbą dėsčiusiam profesoriui.
Balsavimo metu esant beldimui, jis reiškia sprendimo priėmimo formos pakeitimą. Toliau sprendimai priimami balsuojant rankos pakėlimu.
[taisyti] Aklamacijos Romos Imperijoje
Romoje aklamacijos reiškė paskelbimą imperatoriumi karvedžio, nugalėjusio mūšio lauke.
[taisyti] Religijoje
Judaizme bei krikščionybėje labiausiai paplitusi aklamacija maldų metu – Amen.