Elektroneigiamumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Elektroneigiamumas – atomo branduolio savybė traukti elektronus. Perioduose iš kairės į dešinę didėja dėl didėjančio branduolio krūvio. Grupėse iš viršaus žemyn mažėja dėl didėjančio elektroninių sluoksnių skaičiaus. Didžiausias – fluoro, mažiausias – francio. Dažniausiai matavimui naudojama Polingo skalė, pagal kurią ličio elektroneigiamumas prilyginamas vienetui. Cheminiuose junginiuose elektroneigiamesnis elementas įgyja neigiamą krūvį.