Senbernaras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senbernaras(St.Bernhardshund/Bernhardiner)
Turinys |
[taisyti] Istorija
Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes. Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta statinaitė su gėrimu, o ant nugaros – suvyniota antklodė.
[taisyti] Fizinės savybės
Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis ir rausvi su baltais lopeliais. Rausva spalva ir dėmės gali būti įvairių atspalvių. Leistina juoda kaukė ir juodi plaukai ant ausų. Senbernarai niekada nebūna vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas arba balta dėmė ant kaklo. Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių – 65 cm. Patelės dažniausiai būna silpnesnės, švelnesnio sudėjimo.
[taisyti] Charakteristika
Kai senbernarus pradėjo auginti mėgėjai, gerokai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Atrankos ir parinkimo būdu buvo išvesti aukštaūgiai, švelnaus būdo šunys. Tačiau geraširdžiai milžinai, ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui ir jo šeimos nariams, kartu yra ir puikūs sargai, nepasitikintys svetimaisiais ir gerai saugantys butą.