Stasys Šimkus
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stasys Šimkus (1887 m. vasario 4 d. Motiškių k. (Jurbarko raj.) – 1943 m. spalio 15 d. Kaune) – kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas ir muzikos visuomenininkas.
[taisyti] Biografija
1897 – 1900 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursuose Kaune, dainavo mėgėjų choruose, vargonininkavo. Nuo 1904 m. dalyvavo lietuviškųjų vakarų veikloje, organizavo chorus, rengė koncertus, užrašinėjo liaudies dainas. 1904 – 1906 m. mokėsi Varšuvos muzikos instituto vargonų klasėje pas prof. J. Suržinskį. 1908 – 1914 m. stažavosi Peterburgo konservatorijoje, vadovavo lietuvių chorams. Be studijų, dėstė muziką šv. Kotrynos bažnyčios katalikų gimnazijoje, kaip chormeisteris bendradarbiavo su Česlovu Sasnausku.
1915 m. Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos pasiųstas į JAV rinkti aukų. 1915 – 1920 m. organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes JAV miestuose, leido žurnalą „Muzika“.
Grįžęs į Lietuvą, dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, 1922 m. buvo jos valdybos pirmininkas. 1921 – 1922 m. studijavo kompoziciją Leipcigo ir Berlyno konservatorijose. 1923 m. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, joje dėstė, 1924 – 1927 m. ir 1928 – 1930 m. buvo jos direktorius. Čia subūrė simfoninį orkestrą.
1930 – 1933 m. dirbo Valstybės teatro dirigentu, 1933 – 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto mišraus choro vadovu ir Švietimo ministerijos muzikos inspektoriumi.
S. Šimkus daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928 m.) rengimo, buvo jų dirigentas. Nuo 1942 m. profesoriavo Kauno konservatorijoje. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
S. Šimkus buvo įdomi asmenybė – didelio temperamento, ūmus, neišsenkamos energijos. Dažnai būdavo geros nuotaikos, nekreipdavo dėmesio į smulkmenas, karštai griebdavosi naujų darbų, nepasižymėjo taupumu, nevengdavo naujų pažinčių, pobūvių.
[taisyti] Kūryba
Kompozitorius S. Šimkus pagrįstai laikomas lietuvių muzikos klasiku. Jį žavi gamtos poezija, buities vaizdai, meilės lyrika. S. Šimkus sugebėjo atrinkti vertingas liaudies melodijas ir pritaikyti jas chorui. Jo dainos buvo leidžiamos įvairiais rinkiniais („Mūsų dainos”, „Dainų dainorėlis” ir kt.).
Svarbesni kūriniai: surinktos ir harmonizuotos dainos „Ūžia girelė”, „Oželis”, „Tykus buvo vakarėlis”, „Mes padainuosim”, „Ko vėjai pučia”, „Pamylėjau vakar”, „Aš augau pas tėvelį”, chorinė daina „Vėjo dukra” (Fausto Kiršos ž.), simfoninė poema „Nemunas” (apie 1925 m.).
Stambiausias S. Šimkaus vokalinis – instrumentinis kūrinys yra opera „Kaimas prie dvaro” („Pagirėnai”). Ji tarsi apibendrino visą kompozitoriaus kūrybinį kelią, nes buvo užbaigta 1941 m., o pastatyta 1942 m. Kaune.
S. Šimkus sukūrė žinomą masinę dainą „Lietuviais esame mes gimę” (Jurgio Zauerveino tekstu), tapusią Mažosios Lietuvos himnu.
Dar kompozitoriui gyvam esant pusė visų Lietuvoje dainuojamų dainų buvo S. Šimkaus. Daugelį metų S. Šimkaus vedami chorai buvo laikomi geriausiais Lietuvoje. Kompozitorius gerai pažinojo mūsų liaudies kūrybą ir paliko užrašęs apie 1200 liaudies dainų, melodijų ir tekstų. Dauguma jų ir dabar įeina į profesionalų bei mėgėjų atlikėjų repertuarą.