SSRS istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pasiūlyta šį straipsnį arba skyrių jungti su TSRS istorija.   (Diskutuoti)

SSRS (Sovietų Sąjungos) istorija apima laikotarpį nuo sąjungos susikūrimo 1922 m. gruodžio 31 d. iki iširimo 1991 m.

Turinys

[taisyti] Sovietų Sąjungos atsiradimas

Iš kairės į dešinę: Leonidas Trockis, Vladimiras Leninas ir Levas Kamenevas.
Iš kairės į dešinę: Leonidas Trockis, Vladimiras Leninas ir Levas Kamenevas.

1917 m. įvyko du perversmai, kurie pakeitė Rusiją. Pirmoji revoliucija buvo spontaninė, kita buvo įvykdyta planuoto valstybės perversmo būdu.

Caro valdžios nemokšiškas vadovavimas karo operacijoms Pirmajame pasauliniame kare sukėlė revoliuciją. Prie nesėkmių fronte prisidėjo kareiviais tapusių valstiečių kovinės moralės smukimas. Į puolimą daugelis kareivių ėjo kaip patrankų mėsa – be batų ir be ginklų. Transporto sistema nesugebėjo vienu metu aprūpinti fronto ir miestų maistu, jo kainos išaugo, o biurokratai nesugebėjo užtikrinti teisingo skirstymo.

Bolševikams iškovojus daugumą 1917 m. didžiųjų miestų sovietuose, Leninui pavyko įtikinti partijos vadovybę, kad reikia sekti jo idėjomis („Taika – žemė – duona“ ir įvykdyti valstybės perversmą. Laikinosios vyriausybės liaudis nerėmė, ir ji negalėjo geriau vadovauti karui geriau negu caras. Perversmui vadovavo Leonidas Trockis. Perversmas įvyko 1917 m. baktį iš lapkričio 6 į 7 d. (senuoju kalendoriumu – iš spalio 24 į 25 d.), kadangi tą dieną turėjo būti surengtas sovietų suvažiavimas Petrograde. Po revoliucijos Leninas tapo naujos vienpartinės, bolševikinės vyriausybės vadovu. Bolševikai taip pasitikėjo savo pergale, kad leido surengti rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (parlamentą), kaip buvo iš anksto numatyta – 1917 m. gruodžio mėn. Rinkimų rezultatai sukėlė šoką – bolševikai gavo tik 25% balsų, kadangi juos menkai rėmė kaimas. Kitos socialistinės partijos surinko daugiausiai balsų. Bet kai Steigiamasis susirinkimas 1918 m. sausio mėn. pradėjo darbą, Leninas davė įsakymą jį išvaikyti. Bolševikai nenorėjo atiduoti valdžios. Netrukus visos prieštaravusios socialistinės ir buržuazinės partijos buvo uždraustos, jų spauda panaikinta. Leninas sugebėjo įtikinti savo partiją, kad Rusijai reikia nutraukti karą, o su Vokietija sudaryti taiką.

Raudonosios armijos padedami komunistai paėmė valdžią Ukrainoje, Baltarusijoje bei Kaukazo respublikose – Gruzijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje. 1922 m. jos su Rusija sudarė Sovietų Sąjungą. Kiek vėliau į Sąjungą įėjo dar devynios respublikos.

[taisyti] Naujoji ekonominė politika

Pilietinio karo metu (1917-1921) Leninas laikėsi karinio komunizmo doktrinos, pagal kurią stambūs ūkiai ir dvarai buvo nusavinami ir suskaidomi, o žemės ūkio produkcijos perviršis prievarta atimamas. Kronštato sukilimas 1921 m. kovo mėn. parodė didėjantį nusivylimą komunistų politika kaime: besibaigiant Rusijos pilietiniam karui nusivylę jūreiviai, daugiausiai kilę iš valstiečių ir buvę pagrindiniais bolševikų rėmėjais Laikinosios vyriausybės metu, sukilo prieš naująjį režimą. Nors Raudonoji armija vadovaujama Levo Trockio per sušalusį ledą puolė Kronštatą ir numalšino sukilimą, šis didėjančio nepasitenkinimo ženklas privertė bolševikus kurti platų darbininkų klasės ir valstiečių (sudariusių 80 proc. gyventojų) aljansą, nepaisant to, kad kairuoliškas partijos sparnas linko į vien darbininkų interesus palaikantį režimą. Leninas baigė karinio komunizmo laikotarpį ir paskelbė Naująją ekonominę politiką (NEP), pagal kuria buvo toleruojami riboti rinkos santykiai. Leista egzistuoti smulkiam verslui ir šiek tiek atleistas politinės veiklos suvaržymas.

Šios politikos esmė buvo žemės ūkio pertekliaus nusavinimo politikos pasikeitimas. Vietoje to, kad paprasčiausiai nusavinti žemės ūkio produkcijos perviršį, kad būtų galima išmaitinti miesto gyventojus (karinio komunizmo pagrindas), NEP leido valstiečiams patiems pardavinėti žemės ūkio produkciją laisvoje rinkoje. Tuo tarpu valstybė pasiliko Lenino manymu pagrindinių ekonomikos svertų valdymą: sunkiąją pramonę, įskaitant anglies, plieno ir metalurgijos sektorius, taip pat bankininkystę ir finansinius ekonomikos valdymo instrumentus. Šiose srityse dirbo didžioji miesto gyventojų dalis. NEP'o sąlygomis valstybinės įmonės galėjo laisvai priimti ekonominius sprendimus. Sovietinis NEP'as (1921-29) iš principo buvo „rinkos socializmas“ panašus į Kinijos reformas po 1978, nes abiem atvejais buvo pripažįstamas privataus verslo ir ribotos rinkos vaidmuo, pakeičiantis pilnai centralizuotą planavimą.

NEP'o laikotarpiu žemės ūkio derliai ne tik pasiekė prieš bolševikinę revoliuciją buvusį lygį, bet ir gerokai jį praaugo. Pusiaufeodalinių carizmo epochos dvarų suskaidymas suteikė valstiečiams papildomų paskatų didinti produkcijos apimtis. Galėdami parduoti savo perviršį atviroje rinkoje, valstiečiai teigiamai paveikė ir gamybos sektoriaus plėtrą miestuose. NEP'o pasekmė buvo ta, kad Tarybų Sąjunga tapo didžiausiu javų augintoju pasaulyje.

Tiesa žemės ūkis po pilietinio karo atsigavo žymiai greičiau nei sunkioji pramonė. Pramonė buvo žymiai mažiau produktyvi. Be to, įmonių sujungimas į trestus ir sindikatus pagal ekonomikos sektorius prisidėjo prie paklausos ir pasiūlos išsibalansavimo dėl monopolistinio tokių sindikatų poveikio. Kadangi nebuvo konkurencinės rinkos, o valstybė mažai kišosi į šių įmonių vidaus politiką, trestai buvo linkę parduoti savo produkciją padidintomis kainomis.

Lėtas pramonės atsigavimas kėlė problemas valstietijai, sudariusiai 80 proc. visų gyventojų. Kadangi žemės ūkis santykinai buvo produktyvesnis, santykiniai kainų indeksai pramonės prekėms buvo aukštesni nei žemės ūkio produkcijai. Susidarė vadinamoji „kainų žirklių“ krizė, taip vadinama dėl žirkles primenančių santykinių kainų indeksų grafikų. Trumpai tariant valstiečiams reikėjo parduoti vis daugiau žemės ūkio produkcijos, kad galėtų nusipirkti vartojimo prekių iš miesto. Dėl to kai kurie valstiečiai ėmė kaupti žemės ūkio perviršį, tikėdamiesi aukštesnių kainų, o tai sukėlė nedidelius maisto produktų trūkumus miestuose. Tai, be abejo, buvo spekuliacinis elgesys rinkoje, kuris supykdė komunistų partijos narius, kurie situaciją priėmė kaip miesto gyventojų eksploataciją.

Partija ėmėsi ir konstruktyvių veiksmų siekdama išspręsti krizę, bandydama sumažinti pramonės prekių kainas ir stabilizuoti infliaciją įvedant pagrindinių pramoninių prekių kainų kontrolę ir suskaidant trestus, taip siekiant padidinti jų našumą.

[taisyti] Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metu

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, SSRS liko totalitarine valstybe, valdoma komunistų partijos ir jos lyderio Stalino. Po karo režimas nė kiek nesušvelnėjo: veikė visos represinės struktūros, gulago sistema.

Ekonominė padėtis buvo labai sunki, trūko būtiniausių prekių, maisto, reikėjo atkurti sugriautą ūkį, atstatyti miestus ir kaimus. Tačiau SSRS vadovai pagrindinį dėmesį skyrė ginklų gamybai bei savo įtakos pasaulyje plėtimui.

Kai mirė Josifas Stalinas, tarp komunistų partijos lyderių kilo kova dėl valdžios. Ją laimėjo Nikita Chruščiovas. Naujasis lyderis sušvelnino totalitarinį režimą, todėl jo valdymo laikotarpis vadinamas atlydžiu, atšilimu.

Chruščiovas bandė reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį: buvo reikalaujama net netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus, įsisavinti Kazachstano upes. Nemokšiškos reformos padarė didelę žalą gamtai.

Didžiausias dėmesys ir toliau buvo skiriamas karinei pramonei, kosmoso įsavinimui. Rusas Jurijus Gagarinas – pirmasis žmogus pasaulyje pakilęs į kosmosą.

Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo: „Pavyti ir pralenkti“. Komunistų partijos XXII suvažiavimas numatė 1980 m. sukurti komunistinę santvarką, kurioje būtų patenkinti visi gyventojų poreikiai. Komunizmas turėjo tapti atsvara JAV kapitalizmui.

Chruščiovo valdymo laikotarpiu pašiltėjo ir santykiai su Vakarais, tačiau SSRS neatsisakė šaltojo karo, kuris 7-o dešimtmečio pradžioje Karibų krizės metu vos nevirto „karštuoju“ karu. Nikita Chruščiovas buvo pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, išvykęs vizito į užsienį, kalbėjęs iš JTO tribūnos.

Liaudies demokratinės valstybės buvo laikomos už „geležinės uždangos“, o jų priešinimasis negailestingai slopinamas (taip susidorota su vengrų pasipriešinimu).

Dėl nevykusių reformų Chruščiovas buvo pašalintas iš posto. Jo vietą užėmė Leonidas Brežnevas, išbuvęs valdžioje iki pat savo mirties. Jo valdymo periodas įvardijamas kaip sąstingio laikotarpis.

Bandyta decentralizuoti ekonomiką – atsakomybę už planų vykdymą bei prekių realizavimą perduoti įmonėms, tačiau tai nedavė ekonominio efekto. Nebuvo reformuojamas žemės ūkis. Ekonomika beviltiškai atsiliko nuo Vakarų technologijų.

Gyvenimo lygis, palyginti su pokariu, vis dėlto šoktelėjo, tad uždaroje visuomenėje buvo kuriama regimybė, jog valstybė klesti. Tačiau, iš tiesų, visuomenė skendėjo korupcijos, alkoholizmo liūne. Partijos elitas, biurokratai, mokslininkai, sportininkai gyveno geresniuose butuose, pirkdavosi prekes specialiose parduotuvėse, gaudavo paskyras lengviesiems automobiliams įsigyti, jiems leisdavo išvažiuoti su turistinėmis grupėmis į kitas Varšuvos pakto valstybes, retsykiais ir į kapitalistines šalis, tačiau tokios kelionės buvo ribojamos dėl nuolatinių sėkmingų bandymų pasilikti. Inteligentiją griežtai kontroliavo represinis KGB, taip pat, kaip ir partinė nomenklatūra besinaudojęs privelegijomis.

Karinės pramonės plėtotė Varšuvos pakto valstybėse ir ginklavimosi varžybos su NATO pasiekė tokį mastą, jog reikėjo sėstis prie derybų stalo su JAV ir sutartimis riboti ginklų kiekį.

SSRS ir toliau valdė Rytų ir Vidurio Europos valstybes, neleido joms išsiveržti ir už „geležinės uždangos“, manipuliavo Varšuvos sutarties bloko valstybėmis, nuo pat savo susikūrimo iki žlugimo vedė agresyvią užsienio politiką – vykdė karinius veiksmus Chasano ežero rajone nuo 1938 liepos 29 d. iki rugpjūčio 11 bei prie Chalkin-Golo upės nuo 1939 gegužės 11 iki rugsėjo 9 d. Nuo 1939 lapkričio 30 d. iki 1940 kovo 16 d. kariavo su Suomija, po II pasaulinio karo kvojo su Japonija (1945 rugpjūčio 9 d. – 1945 rugsėjo 3 d.). Pasirašiusi Ribentropo-Molotovo paktą vykdė karines operacijas vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje nuo rugsėjo 11 d. iki spalio 27 d. Dalyvavo kariniuose veiksmuose ar juos aktyviai rėmė Kinijoje(1945-1949, 1950-1953), Vengrijoje (1956), Alžyre(1962-1964), Egipte(1962-1963, 1967, 1968, 1969-1972, 1973-1974, 1974-1975), Jemene (1962-1963, 1969-1976), Vietname (1961-1974), Sirijoje (1967, 1970, 1972, 1973), Angoloje(1975-1979), Mozambike (1967-1969, 1975-1979), Etiopijoje(1977-1979), Afganistane (1978-1989), Kambodžoje (1970), Bangladeše(1972-1973), Laose (1960-1963, 1964-1968, 1969-1970), Sirijoje ir Libane (1982). 1956 ir 1968 m. negailestingai nuslopino sukilimus Vengrijoje, Čekoslovakijoje, jų statytiniai sušaudė darbininkų demonstraciją Gdanske, kur vėliau susikūrė profesinis judėjimas Solidarumas, pradėjęs klibinti sovietinės sistemos pamatus. Neramumai buvo kilę ir sovietų sąjungos viduje – šaudyta į darbininkus Karagandoje, išvaikytos demonstracijos Alma-Atoje, Kaune – 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo.

[taisyti] Atšilimas

Mirus Stalinui, pradėjęs valdyti Nikita Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio rėžimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“ (pagal I. Erenburgo 1954 metų romaną Ottepel). Šiuo periodu pradėti naikinti lageriai, paleista dalis tremtyje kalėjusiųjų politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Pradėta leisti nelegali spauda, kilo disidentų judėjimas. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.

[taisyti] Sovietų Sąjungos griuvimas

Po L. Brežnevo mirties Sovietų Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė. Netrukus į valdžią atėjo jaunas, palyginti su ligtoliniai vadovais, Michailas Gorbačiovas. Jis gavo sunkų komunistinės sistemos palikimą.

Naujas SSRS vadovas tikėjosi liberaliomis reformomis pakeisti visuomenę, sukurti teisinę valstybę. Gorbačiovas savo politiką pradėjo įvardyti kaip „perestroiką“ ir „glasnost“. Iš įkalinimo vietų buvo paleisti disidentai, gavo laisvę žiniasklaida.

Liberali politika leido reikštis separatistiniams reformų sąjūdžiams, kurie nuo 1988 m. ėmėsi keisti komunistinę sistemą, o paskui ir pačią SSRS. Prieš nepriklausomybės siekių apraiškas Sovietų Sąjungoje Gorbačiovas bandė panaudoti netgi karinę jėgą, tačiau nesėkmingai. Armijos susidūrimas su piliečiais Tbilisyje, Baku, vėliau ir Vilniuje atnešė aukų ir dar labiau paaštrino padėtį. Jis nesugebėjo išlaikyti SSRS pozicijų ir Vidurio Europos valstybėse. Kovos dėl nepriklausomybės priekyje žengė Baltijos valstybės, kurios 1940 m. buvo neteisėtai įjungtos į SSRS. Joms įkandin sekė kitos respublikos.

Gorbačiovas siekė pašalinti iš valdžios komunistus konservatorius ir ateityje remtis liaudies išrinktais atstovais. Per rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje į vieną vietą buvo galima kelti kelis kandidatus.

1990 m. prasidėjo SSRS griūtis. Pirmoji nepriklausomybę paskelbė Lietuva, paskui ją Latvija ir Estija.

Gorbačiovas bandė sustabdyti SSRS byrėjimą ekonomine blokada, kariniu būdu, siūlydamas įkurti nepriklausomų valstybių sąjungą. Tačiau procesas buvo nesustabdomas.

Konservatyvūs komunistai pamėgino išgelbėti SSRS kariniu valstybės perversmu 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Pranešta, kad Gorbačiovas, atostogavęs Kryme, uždarytas į namų arieštą. Kovos su pučistais iniciatyvą Maskvoje perėmė Rusijos gyventojai, vadovaujami Boriso Jelcino.

Pučas žlugo, Gorbačiovas grįžo į Maskvą, tačiau pirmoji politinė figūra jau buvo Jelcinas.

1991 m. SSRS sudarančios respublikos paskelbė nepriklausomybę, vietoj SSRS įsikūrė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Michailas Gorbačiovas liko prezidentu be valstybės, todėl 1991 m. gruodžio 25 d. atsistatydino.