Malaizijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

GALIMI TEISIŲ PAŽEIDIMAI

Straipsnio tekstas tikriausiai pažeidžia autorines teises, nes, gali būti, jog, neturint sutikimo, yra kopijuotas iš kitur.

Puslapis kol kas yra stebimas, prašome jo neredaguoti. Jeigu gautas leidimas kopijuoti medžiagą, sutinkant su Vikipedijos licencijos sąlygom ar esate autorinių teisių savininkas, prašome tai parašyti diskusijų puslapyje.

Primename, kad medžiagos kopijavimas, neturint autorinių teisių turėtojo raštiško leidimo, galimai pažeidžia Vikipedijos taisykles. Vartotojų, daug kartų pažeidusių autorines teises, dalyvavimo Vikipedijoje teisės gali būti laikinai apribotos.

Jei nebuvo gautas leidimas kopijuoti medžiagą, prašome aprašyti bent nepilną, bet konkretų tekstą šiame straipsnyje, kitaip puslapis bus ištrintas. Jei išaiškės, kad autorinės teisės nepažeistos, bus atstatytas prieš tai buvęs turinys.

Prieš tai buvusį turinį dar galima rasti istorijos puslapyje.

Malaizija. Istorija

Senovės istorija. Akmens amžiaus žmonės gyveno Saravake jau prieš ~40 tūkst.metų, kontinentinėje M. – prieš 6000-10000 metų, neolitas datuojamas 2500-1500 pr.Kr. Manoma, kad šiuolaikinių malajų protėviai nedidelėmis grupėmis persikėlė iš pietinės Kinijos, Borneo ir dab. Filipinų 1-me tūkstantmetyje pr. Kr. ir pamažu asimiliavo autochtonus.

Žinios apie Malajos pusiasalio senovės istoriją labai fragmentiškos, daugiausia iš kinų kronikų. II-III aa. po Kr. rytinėje pakrantėje atsirado pirmos kunigaikštystės (didžiausia – Langkasuka), kuriose per pirklius iš Indijos paplito indų kultūra, hinduizmas bei Mahajanos budizmas. Indijos kultūra dominavo apie 1000 metų.

Viduramžiai. Dabartinės M. teritorija buvo svarbi prekybos tarp Rytų ir Vakarų, taip pat tarp Indijos ir Kinijos kryžkelė, be to garsėjo savo auksu, alavu, mediena ir ypač ir specijomis. Todėl nedidelės, mažai apgyvendintos malajų kunigaikštystės su savo prekybos uostais įvairiais laikotarpiais buvo priklausomos nuo galingesnių kaimyninių Funano, Šrividžajos (VII-XIV aa.), Kambodžos, Madžapahito, Ajuthajos imperijų bei karalysčių. Nuo 13 a. per Indijos pirklius pradėjo plisti islamas; šis procesas užsitęsė ~400 metų.

~ 1400 m. Palembango (Sumatra) princas Paramesvara įkūrė Malakos (dab. Melaka) uostą, kuris greitai tapo svarbiu Senojo pasaulio prekybos centru ir to paties pavadinimo sultonato sostine. XV a. pabaigoje sultonatas apjungė visą Malajos pusiasalį ir dalį rytinės Sumatros. Siekdami saugumo, Malakos valdovai siuntė duoklė Kinijai, Madžapahito imperijai ir Ajuthajos karalystei. Sultonatas ypač sustiprėjo vyriausiojo ministro Tun Perako valdymo laikotarpiu (1456-1498); tada malajų kalbos ir ir ganėtinai paviršutiniško islamo pagrindu pradėjo formuotis malajų tapatybė. Vidiniai rajonai išliko neislamizuoti iki pat XX a. pradžios. XV a. susiformavo ir kinų pirklių kolonija Malakoje.


Kolonijinis laikotarpis. 1511 08 m po mėnesį trukusios apgulties Malaką užėmė Afonso de Albuquerque vadovaujami portugalai. Dėl aukštų muitų ir portugalų religinio nepakantumo komercinė uosto reikšmė sumenko. Tuo pasinaudojo nauji sultonatai pusiasalyje ir Borneo saloje (tarp jų Brunėjus). Daugumas jų mokėjo duoklę Džohoro sultonatui, kurį įsteigė buvusieji Malakos valdovai. Keletą šiaurinių sultonatų aneksavo sustiprėjęs Siamas (Tailandas). Sugrąžinti buvusį klestėjimą nepavyko ir 1641 m. portugalus su Džohoro pagalba pakeitusiems olandams. Jų siekimas perimti visą Pietryčių Azijos prekybą ženkliai susilpnino regiono sultonatus ir sąlygojo jų tarpusavio konkurenciją ir politinį nestabilumą. Padėtį komplikavo regioninė migracija: į retai gyvenamas teritorijas nuo XVIII a. pradžios skverbėsi migrantai iš kaimyninių šalių (minangkabau iš Sumatros, buginiečiai iš Sulavesi, javiečiai, dajakai iš Borneo ir kiti). Asimiliuoti jų palikuonys sudaro nemažą dalį dabartinės malajų tautos.

1786 britų Rytų Indijos kompanija (East India Co.) iš Kedaho sultono įsigijo Penango salą, 1795 perėmė Malaką, 1819 – Singapuro salą. 1824 britų-olandų sutartimi dėl įtakos sferų Pietryčių Azijoje Malajos pusiasalis buvo pripažinta kaip britų valda. Šia sutartimi buvo incijuoti procesai, kurių pasekme tapo šiuolaikinių Malaizijos ir Indonezijsos valsrtybių formavimasis. 1826 sujungtas į vieną koloniją – Sąsiaurio Nausėdijas (Straits Settlements) nuo 1858 valdė Britų Indijos administracija, nuo 1867 m – betarpiškai JK vyriausybės Kolonijinis departamentas (Colonial Office). 1840 už suteiktą pagalbą numalšinant maištą Brunėjaus sultonas perdavė dabartinio Sarawako teritoriją britų avantiūristui Jamesui Brookui; jo įkurta „baltųjų karalių“ dinastija valdė Saravaką iki 1948 m. 1888 Sarawakas, Sabahas ir Brunėjus tapo Britanijos protektoratais. Daugumą nausėdijų gyventojų sudarė kinai ir (mažiau) indai, kurių migraciją į menkai apgyvendintas teritorijas britai visaip skatino dėl kolonijinės ekonomikos plėtros poreikių.. Kinai dirbo alavo kasyklose, vertėsi prekyba bei amatais, įkūrė Kuala Lumpurą ir keletą kitų miestų ir sudarė didžiąją dalį buržuazijos, pasidalijusios į konkuruojančias slaptas bendrijas. Siekdami politinio stabilumo ir kolonijinio ūkio plėtros, britai stiprino savo įtaką sultonatuose, paskirdami į juos savo rezidentus. XIX a. antroje pusėje britams įveikus politinę suirutę, Malajoje įsigalėjo pax britannica („britų taika“). 1895 iš keturių sultonatų (Selangoro, Perako, Negeri Sembilan ir Pahango) buvo sudaryta federacija (Federated Malay States), vėliau pavadinta Britų Malaja (British Malaya); administraciniu centru tapo Kuala Lumpuras. 1909 britai privertė Siamą pasitraukti iš keturių šiaurinių sultonatų, tačiau neprijungė jų prie federacijos. Sultonai po kelių pavienių sukilimų susitaikė su nepriklausomybės apribojimais. Kaip ir kitose britų kolonijose, M. susiklostė tiesioginio (nausėdijos) ir netiesioginio (sultonatai, Britų Šiaurės Borneo kompanija) valdymo sistema.

Kolonijiniu laikotarpiu įvyko dideli ekonominiai pokyčiai: įsteigtos naujų ž.ū. kultūrų, tarp jų kaučiuko, plantacijos, sukurtas kelių ir geležinkelių tinklas. Malaja tapo didžiausia natūralios gumos ir alavo eksportuotoja pasaulyje. Moderniajame sektoriuje (kalnakasyboje, finansuose ir versle) dominavo kinai, kurie XX a. pradžioje sudarė apie trečdalį M. gyventojų; malajai buvo daugiausia valstiečiai, žvejai ir kolonijinės administracijos tarnautojai, indai dirbo kaučiuko (atvežto iš Brazilijos) plantacijose, kurios 1930 užėmė 2/3 pusiasalio dirbamos žemės. Pramonė apsiribojo smulkiomis įmonėmis. Kolonijinė valdžia vystė malajų švietimo sistemą, kinai ir indai steigė savo privačias mokyklas. M. susiformavo etnosocialiniai skirtumai, būdingi visai Pietryčių Azijai, išskyrus aplinkybę, kad autochtonai malajai tapo mažuma. Dėl šios priežasties antikolonijinis judėjimas Malajoje susiformavo vėliau, negu kitose regiono šalyse.

II Pasaulinio karo metu M. japonai pradėjo puolimą Malajoje 1941 12 08, užėmė Singapūra 1942 02 15. Japonai skatino malajų savimonę ir kultūrą, tačiau sukėlė jų nepasitenkinimą, perdavę Tailandui 4 šiaurinius sultonatus. Partizaniniame judėjime (Malajos liaudies antijaponiškoje armijoje) dalyvavo beveik vien kinai, vadovaujami Malajos komunistų partijos, įsteigtos 1930 m. Karo eigoje M. ūkis buvo praktiškai sugriautas.

Po karo britai planavo suvienyti visus sultonatus į „Malajos sąjungą“ ir suteikti pilietybę bei lygias politines teises nemalajams. Tai sukėlė malajų elito nepasitenkinimo ir nacionalizmo bangą. 1946 m įsteigta Tunku Abdul Rahmano vadovaujama Suvienytoji malajų nacionalinė organizacija (UMNO) surengė streikus ir masines demonstracijas ir privertė kolonijinę administraciją derėtis dėl M. ateities. 1948 m. paskelbiama Malajos Federacija, kurioje turėjo būti užtikrintos ypatingos malajų ir jų sultonų teisės; Singapūras, Šiaurės Borneo ir Sarawakas tapo atskiromis kolonijomis. Komunistai kinai pradėjo partizaninį karą, kuris užsitęsė iki 1960 m. Ieškodami sprendimo, britai pažadėjo nepriklausomybę ir pradėjo derybas su UMNO, Malajos kinų asociacija ir Malajos indų kongresu. Šios trys organizacijos sudarė antikomunistinę antikolonijinę koaliciją, kuri 1955 m. rinkimuose į parlamentą laimėjo 51 iš 52 vietų. Ministru pirmininku tapo UMNO lyderis Tunku Abdul Rahmanas.

Nepriklausomybės periodas. 1957 08 31 Malajos Federacija buvo paskelbta nepriklausoma (be Saravako ir Sabaho), T.A.Rahmanas tapo pirmuoju ministru pirmininku. Centrinės ir sultonatų valdžios struktūrose įsitvirtino UMNO atstovai. Kinams buvo suteikta pilietybė ir jie išsaugojo savo ekonominę galią. Vykstant dekolonizacijai, Britanija pasiūlė savo likusioms valdoms regione prisijungti prie Malajos Federacijos. 1963 09 16, prisijungus Singapūrui, Saravakui ir Sabahui (Brunėjaus sultonas atsisakė), įsteigta Malaizijos Federacija.

Nauja valstybė turėjo spręsti keblias problemas. Indonezija iki 1966, keldama teritorines pretenzijas, vykdė konfrontasi (konfrontacijos) politiką, Saravake komunistai organizavo sukilimus, stiprėjo trintis tarp centrinės valdžios ir federacijos subjektų, ypač kiniškojo Singapūro. Dėl šių priežasčių buvo apribota demokratija (draudimas viešai diskutuoti „jautriais“ klausimais) bei sultonatų autonomija ir susiformavo režimas, kuriam būdingi parlamentarizmo ir autoritarizmo bruožai. Malaizijai reikalaujant, iš federacijos 1965 08 pasitraukė Singapūras. Tai sustiprino UMNO pozicijas, ir centrinė vyriausybė galėjo sustiprinti malaizacijos politiką. Po 1969 m. rinkimų įvyko tarpetninės riaušės, kurių metu žuvo keli šimtai žmonių, daugiausia kinų. Vyriausybė paskelbė ypatingąją padėtį, iki 1971 suspendavo parlamentą ir konstitucijos galiojimą. 1971 m pradėta vykdyti „Naujoji ekonominė politika“ (NEP, nuo 1991 m. – „Naujoji plėtros politika 1991-2020“ arba „Vizija 2020“), kurios pagrindinis tikslas buvo skelbiama skurdo ir etnosocialinės atskirties eliminacija, faktiškai – turto perskirstymas malajų naudai, kurių pusė gyveno žemiau skurdo ribos. Vyriausybė atvirai pradėjo teikti pirmnenybę malajų interesams ir siekė padaryti M. malajų tautine valstybe. Tačiau nesiskaityti su etniniu pliuralizmu buvo pernelyg rizikinga, todėl 1974 įkurtas nacionalinis frontas (Barisan Nasional), apjungęs malajų, kinų ir musulmonų politines partijas, dominavo M. politinėje scenoje. M. ūkis, ypač valstybinis sektorius, vystėsi labai sparčiai: 1971-1990 BNP didėjo 6.8% kasmet, pajamos vienam gyventojui išaugo nuo 380 iki 2200 JAV dolerių, eksporte pirmąją vietą užėmė pagamintos prekės. Nežiūrint įspūdingo progreso tarpetniniai nesutarimai, valstybinių įmonių privatizacija, vesternizacijos procesai didino įtampą ir sudarė pagrindą kairiųjų, radikalių islamiškųjų ir intelektualinio elito opozicijos stiprėjimui. Režimas įgijo autoritarizmo bruožų, ministras pirmininkas Mahathir bin Mohamad užėmė savo postą 1981-2003 ir labai išplėtė ministro pirmininko galias, pateisindamas tai socialinio stabilumo ir ekonominės plėtros poreikiais, ir pretendavo į Azijos lyderio vaidmenį. Kartu buvo apribotos sultonų teisės ir karaliaus teisė vetuoti įstatymus.

Saravake ir Sabahe, kurie istoriškai buvo mažiau susieti su Malaja ir prisijungė kiek skubotai, nepasitenkinimą kėlė intensyvi gamtinių resursų (naftos, miško) eksploatacija, neatsižvelgiant į sultonatų interesus.

Vykdant strategines ekonomines programas buvo užtikrinta sparti ūkio plėtra ir sumažinta tarpetninė įtampa. 1993 konstitucinėmis pataisomis apribotos sultonų teisės.

1997-98 M.išgyveno finansinę ir ekonominę krizę, apėmusią ir kitas regiono šalis. Nors Nacionalinis frontas įtikinamai laimėjo 1999 m rinkimus į parlamentą, tuo pačiu laikotarpiu sustiprėjo islamistinės jėgos, Parti Islam Sa-Malaysia atėjo į valdžią Keleantano ir Terengganu valstijose. 2000 01 ir 2001 04 areštuoti režimo kritikai. 2003 10 31 Mahathiras perdavė ministro pirmininko postą savo pavaduotojui Abdullah bin Ahmad Badawi, kuris ėmėsi atsargių reformų (ekonomikos liberalizacija, priemonės prieš korupciją). 2004 03 rinkimuose jo vadovaujamas Barisan Nasional (Nacionalinis frontas) laimėjo 198 vietas parlamente, opozicijai atiteko 21.

1999 pradėtas sostinės perkėlimas į naujai statomą miestą Putraja (48 km į pietus nuo Kuala Lumpūro). Malaizija tapo labiausiai išsivysčiusia Pietryčių Azijos šalimi, pagal bendrą vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui (2005 m. – $ 12 100 pagal perkamąją galią), įeidama į vidutinio išsivystymo šalių grupę (77-ji vieta pasaulyje). Ne mažiau svarbūs M. pasiekimai nacionalinės integracijos sferoje: daugelis malajų, kinų ir indų identifikuojasi kaip malaiziečiai (Malaysians).

B. Watson Andaya, L. Y. Andaya, A history of Malaysia. Basingstoke, 2001; V.M.Hooker, A Short History of Malaysia: Linking East and West.London: George Alan & Unwinn, 2003; P.G. Riddell, Islam and the Malay-Indonesian World. University of Hawaii Press. 2001.