Akropolis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Akropolis (gr. ακρόπολης – miestas ant kalvos) – Senovės Graikijos miesto dalis su įtvirtinimais, iškilusi ant aukštesnės kalvos. Kadangi gynybiniais sumetimais akropoliai paprastai buvo įrengiami ant aukštesnių kalvų, šios citadelės dažnai tapdavo Senovės Graikijos miestų, išsidėsčiusių kalvos papėdėje, branduoliu. Nors pats žinomiausias yra Atėnų akropolis, jų būta ir kituose Graikijos miestuose: Arge, Tėbuose, Korinte.
[taisyti] Atėnų akropolis
Atėnų akropolis yra geriausiai žinoma tvirtovė ant kalvos, kuri paprastai vadinama tiesiog Akropoliu. Čia žmonės apsigyveno jau neolito viduryje. Tai susiję su ypatinga vietos geografine padėtimi: plynaukštėje buvo nesunku gintis nuo priešų, be to, nuo Akropolio buvo gerai matomas Viduržemio jūros uostas.
Ilgainiui Atėnams išsiplėtus į lygumą, esančią šalia plynaukštės ir VI a. pr. m. e. pastačius Atėnės šventyklą, Akropolis tapo reikšminga Atėnų miesto tvirtove ir kulto vieta. 490 m. pr. m. e. ant Atėnų akropolio buvo pradėtas statyti akmeninis senasis Partenonas, siekiant pažymėti pergalę Maratono mūšyje. 480 m. pr. m. e. persų karalius Kserksas nusiaubė Atėnus ir sudegino senuosius medinius Akropolio statinius.
Valdant Perikliui (460-430 m. pr. m. e.) Akropolio pastatai buvo atstatyti. V a. pr. m. e. nusistovėjo Atėnų akropolio išplanavimas, jis tapo vien šventyklų vieta. Žinomiausi architektūros paminklai – Atėnės šventykla, Akropolio vartai (Propilėjus), Erechtejono šventykla, Partenono šventykla.