Eremitas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eremitas arba atsiskyrėlis (graik. ἐρημίτης) eremites – „gyvenantis dykumoje“) – asmuo, kuris iš religinių paskatų atsiskiria nuo visuomenės, gyvena izoliuotai ir laikosi celibato. Visu pirma meldžiasi, laikosi askezės, gyvena iš elgetavimo.
Pirmi atsiskyrėliai (anachoretai) atsirado III a. Egipte ir Palestinoje. Kai kurie jų gyveno dykumoje. Griežtas eremitų asketizmas padarė įtakos karmelitų ir kartužių ordinų reguloms.
Dykumoje, vienuolynuose gyvenančių žmonių toks gyvenimo būdas buvo vadinamas erem – eremu.
Iki kanonizacijos eremitams priklausė Šventas Kalogeras, Šventas Rolandas ir Šventas Vivaldas.