Holokaustas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žydų holokausto vieta Kaušėnuose (Plungės raj.)
Žydų holokausto vieta Kaušėnuose (Plungės raj.)
Holokausto memorialas Berlyne
Holokausto memorialas Berlyne

Holokáustas – sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) nacių vykdytas Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.).

Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus”, o tą „gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą.

Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos į uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti.

1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų – vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacių pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti į kokią nors aikštę tariamam perkėlimui į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi į žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, tada sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo į duobes. Kartais žydus suvarydavo į getus, bet daugumą jų gyventojų taip pat išžudydavo.

Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.

Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.

Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 mln. vienos tautos žmonių. Žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu.

Šalis Žydų skaičius iki II pas. karo Sunaikinta Procentais
Lenkija 3 300 000 2 800 000 89%
TSRS 2 100 000 1 500 000 71,5%
Rumunija 850 000 425 000 50%
Vengrija 400 000 200 000 50%
Čekosovakija 350 000 260 000 82,5%
Prancūcija 300 000 90 000 30%
Vokietija 210 000 170 000 81%
Lietuva 150 000 130 000 86%
Nyderlandai 150 000 90 000 60%
Latvija 95 000 85 000 89%
Belgija 90 000 40 000 44%
Graikija 75 000 60 000 80%
Austrija 60 000 40 000 66%
Italija 57 000 15 000 26%
Bulgarija 50 000 7 000 14%

[taisyti] Taip pat skaitykite