Kraujotakos nepakankamumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kraujotakos nepakankamumas – tokia būklė, kai kraujo apytakos organai neaprūpina organizmo reikiamu deguonies ir energetinių medžiagų kiekiu. Skiriamos kelios kraujotakos nepakankamumo formos:

  • kraujotakos nepakankamumas dėl širdies veiklos sutrikimo, atsirandantis sutrikus širdies funkcijai;
  • kraujotakos nepakanamumas dėl kraujagyslių patologijos, atsirandantis sutrikus kraujagyslių tonusui ir pakitus jų sienelių elastingumui;
  • mišri širdies ir kraujagyslių kraujotakos nepakankamumo forma.

Pagal pobūdį ir eigą skiriamos ūminė ir lėtinė kraujotakos nepakankamumo formos. Ūminį kraujotakos nepakankamumą sukelia staigus miokardo susitraukimo funkcijos nusilpimas dėl miokardo infarkto. Lėtinis kraujotakos nepakankamumas atsiranda dėl aterosklerozės, hipertoninės ligos, širdies ydų ir kt.