Vormso konkordatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Apie XI a. beveik visa Europa jau krikščioniška. Europos tautos gyvena Bažnyčios diktuojamu ritmu. Bažnyčia gerai organizuota, jos vadovas - popežius, vyskupai valdo vyskupijas, laiko mišias katedrose, kur jiems talkina kanauninkai. Krikščionys suburiami į parapijas, patikėtas kunigams.

Vienuolynuose gyvenantys vienuoliai priklauso reguliarinei dvasininkijai, o kunigai buvo sekuliarinė dvasininkija. Kunigų buvo nedaug, o ir tie patys dažnai nepakankamai būdavo išsilavinę, kad paaiškintų religijos principus. Bažnyčios turtai susikaupia senjorų rankose, todėl jie skiria dvasininkus, o suverenai parenka vyskupus. Vyskupai feodalinėje sistemoje stovėjo greta senjorų. Kai kurie dvasininkai visai nesilaikė celibato, pardavinėjo sakramentus (simonija). Religinės apeigos darosi vis labiau formalios, vykstama į maldingas keliones atsivežti relikvijų. Bažnyčios reforma tapo būtina.

Du popiežiai: Mikalojus II ir Grigalius VII bandė tai atlikti. Jie pašalino senjorų paskirtus vyskupus, popiežius pasiskelbė Bažnyčios vadovu ir kovojo su imperatoriumi dėl pirmumo krikščioniškame pasaulyje. Prasideda vadinamoji kova dėl investitūrų. Kova baigiasi Vormso konkordatu (1122 m.): dvasinė investitūra atitenka popiežiui, o pasaulietinė lieka imperatoriaus žinioje.