Babilonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Babilonija – valstybė senovės Mesopotamijoje, gyvavusi nuo 1900 m. pr. m. e. iki 539 m. pr. m. e., Eufrato ir Tigro upių žemupyje, maždaug tarp dabartinio Bagdado ir Persijos įlankos. Kultūrinis Babilonijos centras buvo Babilonas.

Turinys

[taisyti] Istorija

Atskiros kunigaikštystės, sudariusios Šumero valstybę nenorėjo būti pavaldžios centrinei valdžiai ir tai lėmė Šumero susiskaldymą. Dėl didėjančio semitų spaudimo nestabilumas didėjo ir per porą šimtų metų semitai galutinai pavergė Šumero valstybes.

[taisyti] Senoji Babilono imperija

Babiloną 1894/1830/1806 m.pr.m.e. įkurė semitų amoritų gentis (chronologija ginčytina, todėl pateikiami trijų sistemų variantai).

Babilonijos istorijos pradžia galime laikyti Babilono hegemonijos pradžią, kuri prasidėjo valdant Hamurabiui. Hamurabio vardu pavadinta dinastija Babiloną valdė tris šimtmečius (1800-1600 m. pr. m. e.). Ją sudarė vienuolika valdovų, Hamurabis buvo šeštasis (valdė maždaug 1792-1750 m. pr. m. e.- datos labai netikslios).

Po to į kraštą įsiveržė kasitų gentys, o 1530 m. pr. m. e. – hetitai. Kasitų gentys tvirtai įsigalėjo Babilone ir ilgai jį valdė. XII a. pr. m. e. viduryje Babiloną užkariavo elamitai, o kasitų dinastija išnyko.

Tačiau dar tame pačiame amžiuje Nabuchodonosaras I nugalėjo elamitus. Tigro ir Eufrato žemupyje gyveno chaldėjų gentys. Jos susivienijo su Babilonu ir vadovaujant Nabopalasarui 626 m. pr. m. e. surengtas sėkmingas sukilimas prieš Asiriją (su kuria Babilonas nuolat varžydavosi).

[taisyti] Naujoji Babilono imperija

Dar po dešimties metų Nabopalasarui, chaldėjų vadui, pavyko pavergti visus Mesopotamijos miestus, todėl 626-539 m. pr. m. e. laikotarpis – naujas Mesopotamijos raidos etapas, vadinamas Antrąja (Naująja) Babilono karalyste arba Chaldėjų Babilonu. Antroji Babilono karalystė pasiekė suklestėjimo viršūnę karaliaus Nabuchodonosoro II valdymo metais (604–562 m. pr. m. e.). Jis užkariavo Palestiną, Finikiją, prapletė Babilono valdas iki pat persų įlankos. Miestas klestėjo. Jame buvo 1 iš pasaulio stebuklų – Kabantys sodai, bei įspūdingas Babelio bokštas. 539 m. pr. m. e. Nabuchodonosorui mirus prasidėjo neramumai, dėl valdžios varžėsi karinė diduomenė. Babiloną užėmė Persijos karalius Kyras II ir Antroji Babilono civilizacija žlugo.

[taisyti] Babiloniečių religija

Dievų trejybė: MARDUKAS – SARPANITA – NABU

Babiloničiai dievus perėmė iš iš šumerų ir suteikė jiems naujus vardus. Taip šumerų dievas Enkis tapo Ea. Mardukas užėmė vyriausiųjų dievų Anaus ir Enlilio vietą. Mėnulio dievas Sinas. Inana keičiama į Ištarę (funkcijos išlieka tos pačios). Saulės dievas Šamašas.

[taisyti] Literatūra ir rašytinė teisė

Žymus ir Babilono civilizacijos Hamurabio kodeksas (Hamurabis valdė 1790 m. pr. m. e. – 1750 m. pr. m. e., kodeksas buvo sukurtas jo valdymo metais). Babilono rašytinės teisės ypatumai:

  1. aukštas juridinės minties lygis
  2. į kodeksus įtraukti visi gyvenimo atvejai, kuriais gali kilti teisminiai ginčai
  3. neįtraukti tie, kurie sprendžiami pagal tradiciją (žmogžudystė, burtininkavimas)
  4. tendencija silpnąjį apginti nuo stipriojo
  5. pagrindinis bausmės principas – talionas
  6. pasaulietinis įstatymų pobūdis

[taisyti] Babiloniečių laimėjimai

  1. išplėsta rašto vartojimo sfera:
  2. sukūrė astrologijos sistemą, išlikę Zodiako ženklų pavadinimai (Jautis, Šaulys, Ožiaragis)
  3. Hamurabio kodeksas
  4. Kabantieji (Semiramidės) sodai
  5. Šešiasdešimtainę sistemą, išrasta šumerų, naudojo moksliniams skaičiavimams, o kasdienieme gyvenime taikė dešimtainę sitemą;

Babelio bokštas (Etemenankis) baigtas statyti VII a. pr. m. e. Nabuchodonosaro II įsakymu. Jo griuvėsius XIX a. pr. atrado vokiečių archeologas Koldevėjus. Babelio bokštas priklausė Marduko šventyklos (Esangilos) kompleksui.

[taisyti] Kalendorius

Babiloniečiai naudojo mėnulio kalendorių, metus suskirstė į 12 mėnesių, mėnesį – į 4 savaites, savaitę – į 7 paras, parą – į 24 valandas.

[taisyti] Babilonija ir krikščionybė

Naujajame testamente Babilonas minimas keliose vietose ir simbolizuoja žemiškąjį Antikristą – galybę prišpriešinamą Dievo miestui, „dangaus Jeruzalei“.

Rastafarijų tikėjime „Babilonu“, šalia Biblijoje minimos reikšmės, taip pat vadinamas ir jų „įkalinimo“ kapitalistinėje ir imperialistinėje pramoninių Vakarų valstybių sistemoje (vadinamos „shitstem“) vieta iš kurios reikia stengtis išsilaisvinti ir grįžti į pažadėtają žemę Sioną (Afriką).

[taisyti] Nuorodos