Josip Broz Tito
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Josip Broz Tito (1892 m. gegužės 7 d. – 1980 m. gegužės 2 d.) – Jugoslavijos politinis ir karinis lyderis, maršalas.
[taisyti] Ankstyvieji metai
Gimė 1892 m. gegužės 7 d. (cerkvės knygose buvo įrašyta gegužės 25 diena) Kroatijoje, Kumrovcų kaime, valstiečių šeimoje. Jų namas buvo vienas iš didžiausių kaime, tačiau kartu gyveno daug giminaičių todėl nei vietos nei maisto visiems neužtekdavo. Tėvas buvo kroatas o motina slovėnė. Jis buvo septintas vaikas šeimoje iš penkiolikos, tačiau išgyveno tik septyni. Vaikystėje, kaip ir visų valstiečių vaikai, ganė bandą, padėjo tėvams laukuose, baigė pradinę mokyklą. Paauglystėje ir jaunystėje jis dirbo pameistriu pas kalvį po to pas šaltkalvį, po trejų metų darbo jis puikiai įsisavino šaltkalvio darbą ir jau kaip kvalifikuotas meistras dirbo įvairiose gamyklose. 1910 m spalį tapo metalurgijos pramonės darbininkų sąjungos nariu ir įstoja į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Dalyvauja streikuose. 1913 m. rudenį jis buvo pašauktas į Austro-Vengrijos armiją. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje už antikarinę propagandą išsiunčiamas į frontą. Čia jis tarnaudamas 25 kroatų pulke pasireiškia kaip sumanus ir drąsus karys ir tampa būrio vadų. Taip pat dalyvavo ir Rusijos fronte, Galicijoje, Karpatuose. Karpatuose jo būrys paėmė į nelaisvę keliasdešimt rusų belaisvių ir už tai jis buvo apdovanotas. 1915 m. pavasarį Rusijos armija pralaužė frontą (konkrečiai čerkesų kavalerija), Tito buvo čerkesų raitelio sužeistas ir nuo mirties jis išsigelbėjo tik todėl kad jį palaikė mirusiu ir vėliau atskubėję rusų pėstininkai neleido čerkesams pribaigti visų sužeistųjų. Taip jis pateko į nelaisvę ir beveik metus praleido ligoninėje o vėliau karo belaisvių stovykloje. Čia jis 1917 m. po vasario revoliucijos pabėga į Sankt Peterburgą, čia jis net patenka į kulkosvaidžių apšaudymą, bando slėptis Suomijoje, tačiau Laikinosios vyriausybės „kompetentingi organai“ jį sulaiko ir trims savaitėms patenka į Petropavlovsko tvirtovę, iš kur su sargyba išsiunčiamas į karo belaisvių stovyklą, tačiau pakeliui jis pabėga ir Omske įstoja į Raudonąją Armiją. 1918 m. stoja į Rusijos bolševikų partiją. 1919 m. Omske tampa Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Jugoslavijos sekcijos nariu. Po to atėjus Kolčakui jis beveik dviems metams dingsta, Sibire. Čia jis vedą Pelagėją Belousovą ir 1920 m. grįžta į Kroatiją. 1918 m. Serbija, Kroatija ir Slovėnija susijungė į karalystę valdomą karaliaus Aleksandro. 1929 m. ši valstybė pasivadina Jugoslavija. Čia jis draugų padedamas įsidarbina mechaniku ir įstoja į Jugoslavijos komunistų partiją. To metu ši partija buvo nelegali, ir J. B. Tito aktyviai dalyvauja revoliucinėje veikloje, organizuoja streikus, platina nelegalią literatūrą, kuria partines kuopeles. 1928 m. jis tampa Jugoslavijos komunistų partijos Zagrebo komiteto sekretoriumi. Jis slapstosi, keičia butus, vardus, tačiau valdžios agentai jį suseka. Tais pačiais metais jis yra areštuojamas ir nuteisiamas penkiems metams kalėjimo. Jo žmona su sūnumi grįžta į Sovietų Sąjungą. 1934 m. išėjęs iš kalėjimo vėl įsitraukia į nelegalią veiklą. 1934 m. gruodžio mėnesį išrenkamas Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto nariu. 1934 m. gruodžio mėn. Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto politbiuro posėdyje buvo priimtas sprendimas Tito pasiųsti į Maskvą kaip partijos atstovą. Maskvoje jį buvo pasiūlyta paskirti į Kominterno Balkanų sekretoriatą politiniu referentu Jugoslavijos komunistų partijos klausimais. J. B. Tito šiuo metu išvyksta į Maskvą ir 1935–1936 metais dirba Kominterne . Į Maskvą Tito atvyko 1935 m. vasario mėn. iš Prahos su Austrijos piliečio pasu. Dirbdamas Kominterne Tito bendravo su šios organizacijos vadovais, aktyviai palaikė Stalino kovą su trockistais. 1935 m. buvo Jugoslavijos komunistų partijos delegacijos sudėtyje septintajame Kominterno kongrese. 1936 m nelegaliai grįžo į Jugoslaviją. 1937 metais Tito tapo Jugoslavijos komunistų partijos centro komiteto vadovu. 1938 m. Tito teko vykti į Maskvą, čia jau buvo areštuota apie 800 Jugoslavijos komunistų. Pats Tito tik per stebuklą išvengė arešto. Kaip vėliau pasakojo pats Tito, šis laikotarpis Maskvoje buvo pats sunkiausias jo gyvenime. Beveik kiekvienas jugoslavas tuomet TSRS buvo skaitomas trockistu. 1940 m. penktojoje JKP konferencijoje J. B. Tito išrenkamas generaliniu sekretoriumi.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, princo Pauliaus vadovaujama Jugoslavijos vyriausybė vykdė provokišką politiką. 1941 m. grupė karinių oro pajėgų karininkų įvykdo šalyje valstybinį perversmą, Princą Paulių pakeičia 17 – metis karalius Petras. Jugoslavija prisijungia prie sąjungininkų vykdomos politikos.
[taisyti] Tito II pasaulinio karo metu
Atsakydama į tai, Italija ir Vokietija, 1941 m. balandžio mėn. įsiveržė į Jugoslaviją ir šalį greitai okupavo. Karalius šalį paliko ir sukūrė vyriausybę emigracijoje. Prasidėjus karui iškart prasidėjo ir pilietinis ir liaudies išvaduojamasis karas, pačioje karo pradžioje visi kariavo prieš visus. Buvo sukurta nepriklausoma Kroatijos karalystė kuri vykdė serbų genocidą tai iššaukė atsakomuosius veiksmus, prasidėjo pilietinis karas. Tito ir komunistai čia svarbaus vaidmens nevaidino, karą prieš kroatus pradėjo Jugoslavijos Tėvynės armija (četnikai) vadovaujami Michailovičiaus. Pilietiniame kare serbai žudė kroatus, šie serbus, ir tie ir kiti komunistus. Vokiečiai ir italai tuo metu jautėsi ramiai. Tito priėmė iš pirmo žvilgsnio beprotišką sprendimą : Tito partizanai ginkluoti tik lengvaisiais ginklais su mažomis šaudmenų atsargomis patraukė į Bosniją į patį Kroatijos karalystės centrą, į Paveličius. Čia juos neturėdami kito pasirinkimo palaikė vietiniai gyventojai, pirmiausia išlike gyvi serbai. 1942 m. Bihačo mieste buvo išrinkta liaudies išsivaduojamojo judėjimo večė (būsimos Jugoslavijos vyriausybės pagrindas). Tuo metu sajungininkai, įskaitant net ir Staliną, palaikė tik Michailovičių o Tito nerėmė niekas. Vokiečiai savo pagrindiniu priešu laikė Tito, kaip išsireiškė Himleris „jis mūsų priešas, bet norėčiau kad Vokietijoje būtų dešimtis tokiu Titų-lyderių turinčių geležinę savitvardą ir ryžtą“. 1943 m. Tito suteiktas maršalo laipsnis. Juo pradėjo pasitikėti ne tik draugai bet ir sąjungininkai. Čerčilis jau 1943 m pasiuntė pas Tito savo karinę misiją, Stalinas taip pat nusisuko nuo Michailovičiaus ir pradėjo teikti paramą Tito. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armija buvo pripažinta sąjungininkų kaip pagrindinė jėga kovoje prieš vokiečius šalyje. Vokiečiai už Tito galvą buvo pasiūlę didelį užmokestį. Jugoslavijos Nacionalinio išsivadavimo armijai pradėjo teikti karinę paramą. Karo metų Tito labai laikėsi konspiracijos ir tik nedaugelis artimiausių draugų pažinojo jį iš veido. Todėl apie tai kaip jis atrodo kildavo įvairios legendos, buvo prieita net iki tokio absurdo kad tai ne vyras o moteris. Jugoslavijoje tuo tarpu tęsėsi pilietinis karas. „Četnikų“ jėgos seko ir jie kovoje prieš komunistus buvo priversti naudotis ir vokiečių pagalba, tai dar labiau pakirto jų autoritetą, Tito partizanų daugėjo. Ir jei karo pradžioje 1941 m. gruodį partizanų būriai jau buvo pasiekę 80000 karių skaičių ir pradėjo formuotis į proletarines brigadas, tai vykstant karių skaičius tik didėjo. Nuo 1942 m. lapkričio nacionalinėje išsivadavimo armijoje susiformavo divizijos ir korpusai, o 1944 m. rugsėjo mėnesį Nacionalinėje išsivadavimo armijoje jau buvo apie 400000 karių. Jau 1941 m. Jugoslavijoje atsirado išlaisvinti rajonai, o 1944 m. šie rajonai sudarė apie du trečdalius šalies teritorijos. Partizanai tapo vienintele realia jėga Jugoslavijoje, kovojusia prieš vokiečius. Vokiečiai susitarę su italais ir kroatais jau 1943 m. sausio 20 d. pradėjo stambią operaciją kodiniu pavadinimų „Vais“ prieš Tito partizanus, šioje operacijoje dalyvavo keturios vokiečių, keturios italų ir dvi kroatų divizijos, visos šios jėgos veikė nepriklausomai viena nuo kitos. Po to vokiečiai organizavo dar keletą operacijų norėdami sunaikinti Tito ir jo štabą, tačiau nesėkmingai. 1944 m. vasario mėnesį Stalinas atsiuntė ir savo karinį atstovą padėti Tito, taigi šiuo laikotarpiu Tito jau užsitikrino dviejų sąjungininkių paramą. JAV Tito remti atsisakė ir toliau rėmė karalių. Paskutinė rimta vokiečių operacija prieš Tito buvo organizuota 1944 m. gegužės mėnesį, šį kartą skirtingai nei ankstesniais operacija buvo nukreipta konkrečiai prieš Tito sunaikinimą šioje operacijoje dalyvavo keli šimtai vokiečių desantininkų, trys divizijos ir kroatų pulkas . Tačiau Tito su savo štabu, kompartijos nariais ir anglų bei sovietų misijomis pavyko per perėjas, kalnus pasprukti iš šio katilo.
1944 metų rugsėjo mėnesį Tito slapta išvyko į Maskvą, kad susitikti su Stalinu. Susitikimas buvo ne ypač draugiškas, kaip manė Tito to priežastis galėjo būti griežtos telegramos kurias jis siuntė į Maskvą tuo metu kai Stalinas palaikė Michailovičių, gal būt ir dėl to kad jo antroji žmona buvo nukankinta NKVD apkaltinus ją bendradarbiavus su gestapu. Tačiau kad ir kokia buvo susitikimo atmosfera, Stalinas sutiko su tuo, kad paėmusi Belgradą Raudonoji armija žygiuos į Vengriją, palikusi partizanams išvyti vokiečius iš Jugoslavijos, taip pat Jugoslavijos išsivadavimo armija parems kairįjį Raudonosios armijos sparną.
Kariniai veiksmai Jugoslavijos teritorijoje baigėsi jau po 1945 metų gegužės 9 dienos kada vokiečių armijos likučiai bandė prasiveržti į Austriją ir pasiduoti amerikiečiams, tačiau buvo apsupti didžiulės (800000) Jugoslavijos išsivadavimo armijos ir tiesiog sunaikinti.
[taisyti] Pokarinis laikotarpis
Jau 1944 metais su Jugoslavijos ministru pirmininku emigracijoje I. Šubaišičiu buvo sudaryta sutartis sukurti laikinąją jungtinę vyriausybę. Tito šito reikėjo tik todėl, kad sureguliuoti santykius su vakarų partneriais kurie nenorėjo pripažinti naujosios Jugoslavijos ir norėjo grąžinti monarchiją. Tačiau Šubaišičius buvo priverstas pripažinti naują federacinę santvarką ir naują valdžią. Iki naujo steigiamojo susirinkimo (skupčinos) turėjusio nuspręsti šalies ateitį, valdymo formą vyriausiąja valdžia šalyje liko 1943 m sukurta antifašistinė večė. Karaliui buvo draudžiama grižti į šalį. 1945 m. kovo mėn. 7 d. pagal Jaltos konferencijos rekomendacijas, Tito sukūrė laikinąją Demokratinės Federacinės Jugoslavijos liaudies vyriausybę, kurią pripažino visos trys antihitlerinės koalicijos šalys, emigrantų atstovams teko tik trys vietos. Tito buvo paskirtas Ministrų tarybos pirmininku, gynybos ministru.
1945 metų lapkričio 11 d. įvyko rinkimai į atkuriamąją skupčiną kur komunistai laimėjo didžiulę pergalę. Tų pačių metų lapkričio 11 d. susirinkusi atkuriamoji skupčina vienbalsiai priėmė sprendimą apie Jugoslavijos liaudies federatyvinės respublikos sukūrimą. 1946 metų sausio mėn. buvo priimta konstitucija pagal kurią visa valdžia priklausė liaudžiai. Ši konstitucija buvo sukurta sovietinės konstitucijos pavyzdžiu. Konstitucija paskelbė Jugoslaviją jungtine valstybe susidedančia iš šešių liaudies respublikų.
Prasidėjus Tito valdymui, bet kokie nacionaliniai ir religiniai prieštaravimai buvo komunistų diktatūros griežtai slopinami. Čia buvo sekama TSRS pavyzdžiu. Bet santykiai su TSRS vis aštrėjo. Santykių paaštrėjimas prasidėjo jau karo metais, kadangi Tito visada buvo labai savarankiškas ir dažniausiai veikdavo neatsižvelgdamas į Stalino norus. Stalinas šito negalėjo pakęsti. Jau 1945 metais TSRS–Jugoslavijos sutarties proga surengtame priėmime, Stalinas aštriai pasisakė Jugoslavijos partizanų ir Tito asmeninio gyvenimo adresu. Tito karo metu turėjo dvi žmonas.
Tuo metu pasaulyje klostėsi įtempta situacija, 1945-1948 m. įvyko Berlyno krizė, prasidėjo pilietinis karas Graikijoje, Tito kariuomenė grasino Italijos, Austrijos ir Graikijos sienoms, Čekoslovakijoje komunistai užgrobė valdžią. Jugoslavijos aviacija numušė du amerikiečių lėktuvus per klaidą įskridusius į jos oro erdvę. Jugoslavijoje buvo įvesta vienpartinė sistema. kurioje parlamentas vaidino tik simbolinį vaidmenį. Pats Tito asmeniškai taip pat pradėjo naudotis savo pergalės vaisiais. Jau karo pabaigoje jis pervažiavo į karaliaus rūmus Belgrado priemiestyje, pasisavino karaliaus ir net kai kurių didikų užmiesčio rezidencijas. Karališkajį traukinį perdarė į dar puošnesnį. Tuo pat metu Jugoslavijoje vyko represijos buvo susidorojama su visais Tito priešininkais. Buvo nuteistas ir sušaudytas Dražė Michailovičius, tai iššaukė aršią Vakarų kritiką, ypač Čerčilio ir De Golio. Taip pat buvo nuteistas 16 metų katorgos arkivyskupas Stepanicas. Tuo pat metu iš šalies bėgo tūkstančiai antikomunistiškai nusiteikusių žmonių. Bet Tito į tai paprasčiausiai nekreipė dėmesio.
Vakarai Tito laikė tiesioginiu Stalino pasekėju, tokiu pat žiauriu ir besilaikančiu tokios pat veikimo linijos. Todėl niekas net negalvojo, kad situacija 1948 metais kardinaliai pasikeis, kad Tito ir Jugoslavija paliks tarybinį bloką.
Nesutarimai su Stalinu prasidėję dar karo metu kritinį tašką, pasiekė 1948 m. visą pasaulį aplėkė pribloškianti žinia, kad Jugoslavija ir jos vadovas Tito buvo pašalinti iš kominterno ir apkaltinti antitarybiškumu. Ir tik 1953-1954 metais santykiai su Sovietų Sąjunga pradėjo normalizuotis. Tačiau nutrūkus santykiams su komunistinio bloko šalimis palengva buvo užmegzti santykiai su vakaru valstybėmis.
Nuo 1950 m. prasidėjo glaudesni ryšiai su Vakarais. Pirmiausia buvo užmegzti santykiai su rekonstrukcijos ir vystymo banku. 1951 m. buvo pradėtos derybos su JAV dėl ekonominių santykių. Tuo pat metu prasidėjo derybos ir dėl ginkluotės gavimo iš JAV. Tito dėl ginkluotės derėjosi slaptai ir tai slėpė. Kontaktus su amerikiečiais Tito laikė labai svarbiais. Dar vienas Tito veiklos bruožų, nesijungimas prie karinių blokų. Jugoslavija tarsi buvo tarpiniame punkte tarp karinių blokų. Buvo sudarytos sutartys su Didžiąja Britanija, JAV. Taip pat 1953-1954 m. Balkanų paktas tarp Jugoslavijos, Graikijos ir Turkijos. Vienas iš netikėtų ir nemalonių Tito karjeros įvykių buvo 1953 m. lapkričio 8 d. anglų ir amerikiečių sprendimas perduoti ginčytiną Triesto miestą Italams, Jugoslavijoje dėl to kilo neramumai, buvo užkabinėjami užsieniečiai, daužomos anglų ir amerikiečių bibliotekos, prasidėjo masiniai mitingai. Tačiau jau 1954 m. santykiai su Italija pagerėjo, padidėjo prekybinės apimtys, buvo statoma su „FIAT“ pagalba automobilių gamykla Jugoslavijoje. Santykiuose su Vakarais Tito ieškojo to kas naudinga Jugoslavijai, jis paprasčiausiai pasinaudojo Vakarų ekonomine ir karine parama, tuo pat metu išlaikydamas pilną Jugoslavijos savarankiškumą, Čia taip pat išryškėjo jo bruožas nelaikyti pykčio, praradęs Triestą jis greitai santykius su vakarais atgaivino gaudamas už tai ekonominę pagalbą.
Tito didelį dėmesį skyrė ryšių su buvusiomis kolonijinėmis šalimis Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje užmezgimui. Savo dažnų vizitų į šias šalis dėka 1953-1960 m. sulaukiant ir atsakomojo ryšio, Tito tapo neformaliu neprisijungusių valstybių organizacijos lyderiu, kurios pirmoji konferencija įvyko Belgrade 1961 m. Ji suvienijo į jokius karinius blokus nesusijungusias valstybes. Tai atvėrė kelią Jugolavijos eksportui, taip pat naudingiems užsakymams statybos ir pramonės srityse, pakilo šalies prestižas. Svarbiausia Tito buvo tai kad jis tapo „trečio pasaulio“ šalių lyderiu užėmusiu pozicijas tarp Rytų ir Vakarų. Tito bendravo ir su teroristino nuokrypio valstybėmis tačiau jų nepalaikė.