Jėzus Kristus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

XI amžiaus portretas
XI amžiaus portretas

Jėzus Kristus (Jėzus, Jėzus iš Nazareto; gimė apie 6–4 pr.m.e, mirė apie 29–33) – svarbiausia asmenybė krikščionybėje. Paprastai manoma, jog Jėzus apreiškė ar sukūrė krikščioniškąjį tikėjimą ir už jo skelbimą buvo nuteistas mirties bausme. Krikščionys taip pat tiki jog Jėzus mirdamas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį pomirtinį gyvenimą ir vėliau iš numirusiųjų prisikėlė.

Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas tiesiog pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.

„Jėzus“ kilęs iš graikų Ιησους (Iēsoûs), o šis verstas iš

arba

„Kristus“ yra teologinis vardas, kilęs iš graikiško Χριστός (Christos), versto iš iš hebrajų Mashiach (Mesijas), reiškiančio „pateptasis“.

Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus, ypač paskutiniąją savaitę, iš evangelijų. Tačiau kai kurie šaltiniai teigia, jog nemaža dalis istorijų apie pranašo gyvenimą yra nukopijuotos iš įvairių to istorinio periodo pasakų ir sakmių1, kas kelia nepasitikėjimą ir kitų evangelijų vietų istoriškumu. Nors dauguma informacijos apie Jėzaus gyvenimą remiasi tik krikščionybės kanonų tekstais, dalis vakarų istorikų pripažįsta jo istoriškumą. Jo gimimo ir mirties datos spėjamos pagal kai kuriuos nesusijusius įvykius, aprašytus evangelijose. Pavyzdžiui, Erodas mirė 4 m. pr. m. e., o evangelijose rašoma, kad Jėzus gimė dar jam gyvam esant – vadinasi, jei tikėti evangelijomis, Jėzus negalėjo gimti vėliau, kaip 4 m. pr. m. e.

[taisyti] Istoriškumas

Dauguma šiuolaikinių istorikų mano, jog Jėzaus istorija ganą ilgą laiką buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir buvo pirmąkart užrašyta tik praėjus keliasdešimčiai metų nuo nukryžiavimo. Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio Pauliaus laiškai, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose.

Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami.

Be evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų.

  • Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
  • Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
  • Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų TrajanuiBitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <...> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
  • Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos krikščionys dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas Tacitą.

Visi kiti šaltiniai remiasi tik evangelijomis arba apokrifais, todėl jie nėra pirminiai ir jų patikimumas abejotinas.

Vardas Chrestos tais laikais buvo ypač paplitęs tarp vergų ir atleistinių, senovės Romos antkapių užrašuose jis rastas aštuoniasdešimt kartų.

[taisyti] Literatūra

  • 1Kosidovskis Z., Evangelijų sakmės.V.,1986
  • Robertson A., Istorinis Kristus.K.,1997
Krikščionybė
Krikščionybės istorija - Jėzus Kristus - Biblija - Senasis Testamentas - Naujasis Testamentas - Popiežius
Katalikybė | Stačiatikybė | Protestantizmas | Anglikonizmas | Koptai | Nestoriečiai