Wikipedia:Naudingi resursai/VGTU Vingis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vingis - Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansamblis. Šablonas:Ansamblio informacija

[taisyti] Tradicijos

Iš ko galima atpažinti du vingiečius? Jei tai vingietis ir vingietė, tai jie susitikę be abejonės pasibučiuos, taip lyg pasakydami „labas“. Jei tai abu vingiečiai, tai įmantriais rankų paspaudimais ir supliauškėjimu rankomis išsiduoda, kad yra Vingio nariai. Be abejonės, tokie gestai būna sunkiausiai įsisavinami naujųjų Vingio narių, kurie buvo priimti šokti bei groti. Ne kiekviena naujokė mergina sutiks pasibučiuoti su vyresniu vingiečiu, o ir vaikinams nedrąsu bučiuoti vyresnes vingietes. Visokiausių kuriozų nutinka, kai reikia sveikintis vaikinams – net rankas galima išsisukti. Bet nieko, pripranta ir naujokės merginos ir naujokai vyrai sveikintis vingietiškai.

Tiesa, naujus narius Vingis priima rugsėjo mėnesį. Kai tik pirmakursiai apsitrina universiteto auditorijose jie yra laukiami Vingio patalpose, kur juos dažniausiai pasitinka sunkiausias išbandymas – atranka. Informaciniai plakatai apraizgo visus VGTU fakultetus, pasiekia net AGA institutą. Tuomet nurodytomis dienomis ateina būsimi vingiečiai ir vadovams rodo, ką jie moka. Gaila, tačiau ne visi gali tapti vingiečiais, bet norinčių jais būti yra tikrai nemažai. Per pirmą pusę metų , po pirmųjų pasibuvimų su vyresniais vingiečiais, naujieji nariai apsisprendžia, ar jiems Vingis yra tinkamas kolektyvas, ar jiems patiko aplinka, ten esantys žmonės, tradicijos. Tikriausiai sunkiausia užduotis naujam vingiečiui yra suderinti du dalykus – universitetą bei repeticijų lankymą. Nors naujo vingiečio priesaikoje rašoma, kad „Jei mokslai trukdo Vingiui, mesk mokslus“, tačiau tai daugeliui nepadeda. Tikras vingietis privalo pasirinkti Vingį.

Daugiausiai vyresnieji apie naujokus sužino per susipažinimo vakarą. Tai būna jaudulio pilnas vakaras naujiesiems Vingio nariams, tačiau jaudulys dažniausiai dingsta vos tik įeini į patalpą, kurioje yra vyresni vingiečiai. Visi pirmakursiai laukia atskirti nuo vyresnių ir po vieną yra kviečiami užeiti į vyresniųjų ratą. Kiekvieno naujoko klausinėjami patys paprasčiausia dalykai – taip susipažįstama su būsimais Vingio nariais iš arčiau. Tačiau skirtumas nuo paprasto klausinėjimo yra tas, kad atsakius į kiekvieną klausimą naujoką lygi nelaukti ženklai. O tuo metu, kai vienas žmogus yra klausinėjamas, pirmakursiai, kurie dar nebuvo „senių“ rate, išgirdę keistus garsus iš klausinėjimo patalpos svarsto, kas ten yra daroma. Galima net pagalvoti, kad ten kiekvienas pasakoja anekdotus. Bet tokius juokingus, kad kuo puikiausiai juokas girdisi per duris. Po susipažinimo, kaip ir kiekvieno renginio Vingyje, neapsieinama be šokių ir alaus. O kas nenorės pašokdinti naujos vingietės?

Tikriausiai smagiausias laikas yra kai susirenkam visi peržiūrėti buvusios metų kelionės nuotraukų. Prisimenam visus buvusius atsitikimus, įvykius. Juokiamės iš šypseną veide keliančių nuotraukų. Nuotraukos žinoma iš pradžių yra atrenkamos, kad būtų ką prisiminti. Visi tuomet susirenka, užsiperka alaus, atsisėda prieš projektorių ir žiūri. Taip pat nuotraukos yra paruošiamos tam, kad būtų pateikiamos ataskaitinio renginio metu visiems vingiečiams.

Tikriausiai svarbiausias Vingio metų renginys yra ataskaitinis susirinkimas, kuris vyksta metų gale. Tai teminis ataskaitų pateikimo, naujos valdžios rinkimo bei planų aptarimo metas. Tema dažniausiai būna parenkama atsižvelgiant į metų kelionės (Vingis kasmet važiuoja koncertuoti į svečią šalį) nutikimus, prisiminimus, pastebėjimus. Gali tema būti žinoma net esant ilgam periodui iki ataskaitinio, o jei ne, tai galvojama apie savaitę prieš jį. Ataskaitas parengia prezidento (ar prezidentės) įgalioti asmenys, kurie praverčia visų metų VGTU laikraščio „Inžinerija“, žurnalo „Gedimino universitetas“ numerius, taip pat prisimena ir gražia forma perteikia Vingio metinę veiklos ataskaitą. Įdomiausia ataskaitinio dalis yra nominacijų įteikimas. Kasmet prieš renginį nominacijų skyrimo komisija susėda ir aptaria visus vingiečius, apžvelgia jų darbus, įsimintiniausius bruožus ir paskiria kokią nors nominaciją. Tuomet renginio metu visi yra apdovanojami nominacijomis. Svarbiausias šio renginio akcentas – prezidento rinkimai, kurie kasmet sukelia begalę diskusijų. Prezidentą (ar prezidentę) gali siūlyti visų buvę vingiečiai (Vingis gyvuoja nuo 1963 metų), o taip pat ir dabartiniai vingiečiai, išskyrus naujokus. Pasiūlyti kandidatai pasisako – pritaria arba atmeta argumentuodami būti Vingio prezidentais arba ne. Tuomet kandidatai yra paprašomi palikti salę ir laukia rezultatų už uždarų durų. Balsuoti gali taip pat tik esami ir buvę vingiečiai, be naujokų, pakeldami ranką už vieną ir kitą kandidatą. Jei balsų skaičius yra apylygis, daromas antrasis balsavimo turas. Taip išrenkamas naujas prezidentas. Naujasis prezidentas išsako savo mintis, gauna Vingio antspaudą, o taip pat pasveikinimus iš vadovų pusės. Visa rinkimo procedūra baigiasi Vingio himno sudainavimu. Pasibaigus oficialiai daliai, prasideda šokiai, vaišės ir dainos.

Kalbant apie vaišes, verta paminėti, kad tapo tradicija, kad vingietės atsineša keptos duonos, o vingiečiai alaus į kiekvieną vingio renginį. Alus – taurusis Vingio gėrimas, o jo vyrams per renginius reikia atsinešti tiek, kad užtektų ne tik tau, bet ir tavo draugui.


Tikriausiai seniausia tradicija Vingyje yra rengti kasmetinius ViNeVos koncertus. Kas yra ViNeVa? 1981 metais kolektyvai Vingis, Neris ir Vaiva pasirašė susitarimą rengti koncertus Vilniaus visuomenei vasario 16-osios proga. Tai tapo gražia tradicija ir kasmet atsiranda vis daugiau kolektyvų, norinčių dalyvauti šiame renginyje. Koncertas yra šokių pynė, kurioje vienas po kito šoka atskiri kolektyvai taip sudarydami gražų reginį žiūrovams. Koncertas pritraukia nemažai vilniečių, taip pat ir sostinės svečių.

Prisiminus naujokus Vingyje, galima pasakyti, kad didžiausias jų išbandymas yra krikštynos, kurios vyksta pavasarį. Per jas kruopščiai yra išbandomas kiekvienas naujai atėjęs narys. Daug kas priklauso nuo krikštytojų fantazijos, tačiau pagrindiniai akcentai yra kliūčių ruožas, apsilankymas Vingio grožio salone bei priesaika. Kliūčių ruožas kasmet būna vis kitoks, gi keičiasi laikai, keičiasi ir reikalavimai Vingio nariui. Na, o Vingio grožio salonas yra tikrai kitoks, nei visur. Vingio salone išskirtinai naudojamos tik natūralios medžiagos, iš kurių galima išskirti miltus ir H2O bei begalę kitų. Salone taip pat nemokamai atliekamas ūgio matavimas, kuris nėra toks jau įprastas, kaip visose kitose vietose. Norint tapti tikru vingiečiu, reikia prisiekti laikytis Vingio taisyklių (kitaip dar vadinamų įsakymais). Priesaiką pakartoja kiekvienas iš jau pakrikštytų narių. Pasibaigus visam krikštyto džiaugsmui, naujokui leidžiama nusivalyti krikštynų metu susikaupusį grimą. Apsitvarkę, visi švarūs nauji vingiečiai už visas krikštynų metu patirtas kančias ir už pasirengimą būti garbingu Vingio nariu yra apdovanojami pažymėjimu – žvakių šviesoje pražengę pro tautines juostas, pagerbia Vingio vėliavą ir palieka sruogelę plaukų. Galiausiai naujieji tikrieji vingiečiai parodo savo meninį pasirodymą, kuris dažniausiai yra teigiamai įvertinamas visų vyresnių vingiečių. Vakaras baigiasi linksmu pasišokimu tol, kol turima sveikatos.

Laukiamiausias Vingio metų įvykis – poilsis Aukštadvaryje. Jau daugelį metų iš eilės vingiečiai pirmąją rugpjūčio savaitę praleidžia VGTU sporto ir poilsio bazėje, kuri yra labai netoli Aukštadvario miestelio, prie Skrebės ežero. Ten susirenka visi vingiečiai smagiai praleisti laiko, pavakaroti, pailsėti bei... pasiruošti metų kelionei į svečią šalį. Kasdien atsikėlę ankstyvą rytą repetuojame. Po to visą dieną praleidžiame ką nors veikdami – maudomės, deginamės, gaivinamės alumi, aplankome įžymias Aukštadvario regioninio parko vietas. Tiesa, sunkiausia, kaip ir turėtų būti, yra pirmamečiams. Jie turi kelias pareigas, kuriomis turi rūpintis, tačiau tai dažniausiai yra malonumas – kiekvienas vingietis tai yra patyręs. Na, o savaitgalis yra pats nerealiausias viso Aukštadvario laikas, kai į poilsio bazę iš visų Lietuvos kraštų suguža begalė visų laikų vingiečių (primenu, Vingis gyvuoja nuo 1962 metų). Jie linksminasi kartu su jaunimu ir net nepasakytum, kad yra bent kiek vyresni (kai kuriems per 40). Dabartiniai vingiečiai parodo „seniams“ savo programą, kurią paruošė kelionei, seniai parodo savo. Po koncerto seka paskutinis Vingio naujokų išbandymas – krikštynos Aukštadvaryje. Pastarosios skiriasi nuo krikštynų Vingyje, nes jas rengia buvę vingiečiai. Aišku, visas savaitgalio džiaugsmas baigiasi baliuku po atviru dangumi, šokiais iki ryto ir visais kitais malonumais.

Po Aukštadvario dažniausiai turime šiek tiek laisvo laiko ir ruošiamės išvykimui į užsienį. Metų kelionė dažniausiai būna rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje. Kelionės metu aplankoma kelis miestus, kurie būna pakeliui. Per kelionę ansambliečiai labai susigyvena, pasidaro tarsi viena šeima. Iš kelionės parsivežame begalę gerų emocijų, nuotraukų bei filmuotos medžiagos, kurią panaudojame nuotraukų peržiūroje.

Vingis dalyvauja beveik visuose universiteto renginiuose – VGTU bendruomenės dienoje rugsėjo pabaigoje, Sausio 13-osios minėjime Antakalnio kapinėse, įvairiuose seminaruose, konferencijose. O taip pat dalyvauja jau kasmetiniu tapusiu „Linksminkimos“ festivalyje, tarptautiniame studentų festivalyje „Gaudeamus“, pasaulio lietuvių dainių ir šokių šventėje, kituose rengiamuose koncertuose. Nevengiam sudalyvauti ir konkursuose, kuriuose išbandom savo jėgas su kitais šalies (ar reginio) ansambliais.

Vingis – tai tiesiog gyvenimo būdas.

[taisyti] Kelionės

Kiekvienas meno kolektyvas didžiuojasi galėdamas parodyti savo kūrybą ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Būtent koncertinių kelionių skaičius ir intensyvumas rodo, ar kolektyvas yra mielai priimamas, ar jo propaguojama kūrybos kryptis yra populiari ir patraukli žiūrovams. Kadangi skirtingų šalių publikos ir skoniai skirtingi, tai visuomet vykstant koncertuoti į užsienio šalį tenka svarstyti, kaip paruošti programą, kuri būtų ir įdomi, ir kartu universali, suprantama įvairiems žiūrovams.

“Vingis” savo koncertine veikla užsienyje gali pagrįstai didžiuotis. Šiuo metu kolektyvas priklauso CIOFF asociacijai (tarptautiniam folkloro ir tradicinių menų organizacijų susivienijimui). Tai yra nevyriausybinė tarptautinė organizacija, skatinanti tradicinių menų puoselėjimą pasauliniu mastu, siekiant palaikyti įvairių tautinių kultūrų bendravimą. Į jos veiklą yra įsitraukusios daugiau kaip šešiasdešimt šalių visame pasaulyje. Šis susivienijimas organizuoja žinomus festivalius, grupių keitimosi programas, kongresus, seminarus, parodas ir meno muges. Kiekvienais metais “Vingis” yra mielai kviečiamas dalyvauti kokiame nors tarptautiniame festivalyje. Prie tokio populiarumo daug prisideda ir intensyvi marketingo veikla: stengiamasi užmegzti kontaktus su festivalių organizatoriais, siunčiami informaciniai lankstinukai apie kolektyvą ir vaizdinė medžiaga su koncertų įrašais.

CIOFF festivaliai yra aukšto lygio ir jų organizavimas paprastai būna labai kruopštus, suplanuojamos net mažiausios smulkmenos. Dalyviai kvietimus su tikslia renginių programa gauna dar prieš metus, kartais ir anksčiau. Pasirūpinama jų priėmimu, apgyvendinimu, maitinimu, laisvalaikio programa. Kolektyvai savo ruožtu turi pasirūpinti, kad jų programa tilptų į nustatytą laiko intervalą, atitiktų kitus reikalaujamus kriterijus.

„Vingiui“ kiekviena kelionė į užsienį yra metų įvykis. Paprastai važiuojama rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Taip užbaigiamas praėjęs sezonas, nes po kelionės prasideda nauji mokslo metai, o kartu su jais “Vingį” papildo nauji nariai ir kolektyvo sudėtis šiek tiek keičiasi. Į kokią šalį važiuoti paprastai pradedama svarstyti jau rudenį. Per ilgus savo gyvavimo metus “Vingis” yra koncertavęs daugelyje šalių. Pastaraisiais metais vyrauja Vakarų Europos vėjai – lankytasi Portugalijoje, Italijoje, Vengrijoje, Belgijoje; tačiau mielai lankomos ir netolimos Rytų kaimynės – Ukraina, Rusija. Važiuojame paprastai samdytu autobusu, nes tai pigus ir pakankamai patogus variantas.

Su kelionėmis susiję didžiausi vingiečių lūkesčiai ir smagiausi prisiminimai. Nėra geresnio būdo kolektyvui “susicementuoti”, nei keletą savaičių praleisti visiems drauge, dalinantis tiek kelionės nepatogumais, tiek naujais įspūdžiais ir atradimo džiaugsmais. “Cementovkė” prasideda dar Lietuvoje, vos autobusui pajudėjus tikslo kryptimi. Kadangi norint iš Lietuvos pasiekti likusį pasaulį tenka ilgai ir nuobodžiai dardėti siaurais Lenkijos keliukais, tai tas laikas yra skiriamas dainoms, žaidimams ir filmų žiūrėjimui (šokti autobuse, deja, neįmanoma). Išskirtinis reiškinys “gyvenime ant ratų” yra nakvynė. Tautiečių išradingumą ieškant patogios padėties nakčiai, po kurios nesijaustum kaip sulaužytas, liudija iš kelionių parsivežtos nuotraukos. Tokių akrobatinių triukų, kuriuos atlieka vingietis, turėdamas tikslą nors kiek numigti, galėtų pavydėti bet kurie jogos meistrai – pasirodo, įmanoma miegoti ir ant praėjimo tako, ir po sėdynėmis, ir aukštielninkam išsitiesus ant atlošų, ir susirietus dvilinkam, ir sėdint lotoso poza, ir dar daugybe kitų būdų... Užtat po dviejų – trijų tokio miego naktų visi pasidaro pikti kaip širšės. Bet galima perfrazuoti seną gyvenimo tiesą – draugą kelionėje pažinsi - nes būtent tokioje aplinkoje geriausiai atsiskleidžia visos žmogaus savybės.

Kelionėje visuomet stengiamasi aplankyti įdomesnius miestus, esančius pakeliui. Taigi, kai autobusas sustoja numatytoms valandoms, o vairuotojai nueina ilsėtis, vingiečiams prasideda klaidžiojimo po svetimą miestą metas, visuomet pilnas savotiškos romantikos. Visi pasiskirsto grupelėmis – kas didesnėmis, kas mažesnėmis, - ir traukia skirtingų tikslų vedini: vieni - apžiūrėti įžymių vietų, pasigrožėti miesto architektūra, kiti – aplankyti kavinių ar siaubti drabužių parduotuvių, dar kiti – į medžioklę (savaime suprantama, kokią...). Po aštuonių valandų visi klajokliai vos pavilkdami kojas sugriūva atgal į autobusą ir šis vėl pajuda pirmyn – iki sekančio sustojimo vietos.

Folkloro festivaliai būna labai smagus įvykis ne tik jo dalyviams, bet ir miesto, kuriame jis organizuojamas, gyventojams. Jų metu vyksta daugybė renginių, kurių dauguma būna nemokami. Taip pritraukiama daug atrakcijų mėgėjų ir sukuriama labai džiugi, šventiška atmosfera. Festivalių dalyviams tenka dalyvauti koncertuose, eisenose, kartais ir miesto valdžios priėmimuose. Apgyvendinami dalyviai būna mokyklose, viešbučiuose arba šeimose, priklausomai nuo skiriamo finansavimo. Smagiausia būna tuomet, kai visi kolektyvai apgyvendinami kartu. Tuomet nesibaigiantys vakarėliai su šokiais, muzika, dainom ir pasakojimais garantuoti.

Jei koncertų maratone pasitaiko viena kita laisva dienelė, ją būtinai stengiamasi išnaudoti ekskursijoms. Neretai patys festivalio organizatoriai pasirūpina, kad atvykę į jų miestą svečiai kuo daugiau sužinotų ir nė minutėlės nenuobodžiautų. Tačiau ne bėda, jei išvykas tenka pasiplanuoti patiems – ypač atvykus savo transportu.

Dalyvavimas tokiame visuotiniame šurmulyje išties palieka nepakartojamą įspūdį. Be to, festivalių metu ne tik susipažįstama su daugybe įdomių žmonių, bet ir užmezgami dalykiniai kontaktai, kurie gali praversti ateityje ieškant festivalių.. Kelionės metu atsiskleidžia pati didžiausia dalis “nuopelnų”, už kuriuos kolektyvo nariai vėliau, per ataskaitinį susirinkimą yra apdovanojami nominacijomis. Vingiečiai parsiveža įvairiausių nuotykių ir mielų atsiminimų, kuriais dalijasi per kelionės nuotraukų ir filmų peržiūrą. Paskui tais pačiais įspūdžiais gyvenama ištisus ateinančius metus.

[taisyti] Nuorodos