Nesavastingumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) tai terminas apibudinantis kiekvieną būtybe, kaip neturinčią savasties – nemirtigo, vientiso ir nepriklausomo pagrindo, kuris būtų nekintantis ir amžinas. Pali budizmo raštai mini, kad visi gyvieji susidaro iš penkių dalių vadinamų skandomis, kurios neturi savastingumo. Šios skandos neegzistuoja atskirai ir nepriklausomai nuo kitų, bet tik kartu su kitomis skandomis, kurios postoviai keičia ir įtakoja viens kitą. Šios penkios skandos tuo pačiu metu sąveikauja su supančia visata. Tokių būdu, jos taip kartu keičia ir pačią visatą.
[taisyti] Budistų požiūris
Budistai užduota klausimą: kaip gali egzistuoti kažkoks nekintantis esminis pagrindas, toks kaip atmanas, jeigu kartu su visata viskas pastoviai keičiasi? Toks klausimas iliustruoja budizmo požiūrį pagal kurį nėra jokio ego, super sielos, nemiringos šerdies, kuri būtų nekintanti ir nemirtinga, nes viskas postoviai kinta ir priklauso nuo kitų sudaromųjų dalių.
[taisyti] Theradava budizmas ir nesavastingumas
Priešingai nuo Brahmaniškų teorijų, Buda pasirinko nedaryti prielaidos apie esminės sielos, ilgalaikio pagrindo, Induizme vadinmu atmanu, egzistavimą. Buda detaliai dėstė apie priešingą požiurį vadinamu anatman – vidinio, tikro, esminio dvasinės asmenybės neegzistavimą. Tokie jo mokymai buvo pagristi protinių-fiziškų faktorių gyvenimo priežastingumu. Šie priežastingumai yra išdėstyti Budos raštuose iš Theravados tradicijos Paticcasamuppāda „Priklausanti Pradžia“ ir Idappaccayatā kūrinyje „Tai Pagrysta Tuo“. Glausta suvestinė yra pateikiama aprašyme Tilakkhana – „Trys Bruožai“.
Buda užsiminė apie laikinumą Damapadoje: „visi procesai yra laikini; dėl to visi procesai yra nepatenkinami; visi reiškininiai neturi pačio esminio pagrindo; kai tai yra suprasta su išmanymu – yra pasiekiamas išsilaisvinimas nuo sielvarto-iliuzijos. Tai yra kelias yra tyrumą.“
Ši analizė yra taikoma bandant suprasti jausmų sąveika protiniuose-fiziškuose faktoriuose ir matyti juos tokie kokie jie yra. Išsami šių realybių analizė yra sudaryta iš supratimo apie jų nestabilumą, nepastovumą, nepasitenkinimą, ir kad jos neturi neatskiriamos, įgimtos asmeniškos tapatybės. Pagal Buda, toks supratimas veda link išminties (panna), troškimo sustojimo (nirodha), ir Išsilaisvinimo (nibbana).
Tekste Majjhima Nikaya, Vacchagotta klajūnas paklausia Budos „Ar gerbiamas Gotama apskritai tiki kokia nors teorija“. Buda atsakė "Teorijos, Vaccha, buvo paskleistos Tathāgatos. Vaccha, Tathāgata suprato tai: Toks yra materialumas, tokia yra materialumo prigimtis, toks ir materialumo išnykimas. Tokie yra jausmų pojūčiai, toks yra jausmų-sąmoningumas, toks yra valios-pažinimas. Toks yra sąmoningumas, tokia yra ir sąmoningumo kilmė, ir toks yra sąmoningumo išnykimas. Todėl aš sakau: Tathāgata, per sunaikinimą, sumažinimą, išnykimą, palikimą, atsižadėjimą, ne-atsiradimą ir išsilaisvinimą nuo visų iliuzijų, visų protinių-gudrybių, visų Aš-darymų, savanaudiškumo ir nuslėptų pasiputimo polinkių – yra pasiekiamas Išlaisvinimas.
Persona yra nieko daugiau kaip elementarių dalelių eiga su nuslėptu sąmoningumo polinkiu. Ši eiga yra sukabinta atminties gija. Ši gija riša vis-besikeičiančios realybės patyrimus. Negali būti jokios individualybės šių dalelių junginio išorėje.
Todėl, budizmo skirtis yra įgyti laisve nuo pančių su „atrodančiais daiktais“, nuo klydimų apie troškimą ir sukeliama savęs-sutapatinimą su įvykiais, sukeliama baime, pasibjaurėjimu, ir ateities viltim – pabusti ir išvysti dalykus tokie, kokie jie yra, prieinant prie natūralaus realybės supratimo naudojant turimus sugebėjimus vis besikeičiančioje patyrimu eigoje.
Nėra nieko kas turėtų kažką peržengti, jokios personos ar sielos, kuri turėtų būti išlaisvinta, taip kaip nėra nieko ką būtų galima peržengti, nes kas buvo, buvo tik kvailai įsikabinusios, sąmoningumo polinkius turinčios iliuzijos vaidmuo, įgauti įpročiai ir atmintis. Nėra į kur peržengti, tik būti čia ir dabar, su protu, kuris yra laisvas nuo iliuzijos. Atsiskleidimo procesas yra suprantamas, apgaulingumo našta palikta, neturintis šeimininko troškimai, kurie tai palaikė išnykę, tapsmas niekad daugiau. Bet Buda taip ir neatsakė kai kurių provuokuojančių klausimų. Atsiskyrėliui (paribbājako) Vacchagottai paklausus, „Ar egzistuoja koks nors pagrindas, kuris išlieka mums mirus?“, Buda pasirinko neduoti jokio atsakymo. Kai Ānanda vėliau paklausė apie jo nutylėjimą, Buda pasakė, kad patvirtinti ar paneigti savastingumo egzistavimą būtų lygu dvasininkų teorijų pritarimui ir visiškai supainiotų Vacchagotta.
Daugumos Budistų nesavasties požiūris atspindi suprastimą, kad ilgalailis esminis pagrindas neegzistuoja jokioje būtybėje – nėra visiškos-sielos, gyvybiškai svarbios esencijos, nėra jokio nemirtingo pagrindo. Bet dalis budistų ypač iš Mayahana budizmo, tokie kaip Jonangpa ir Tathagatagarbha, mano, kad yra Esminis Pats nepriklausantis nuo laikinų skausmą-sukeliančių skandhų. Jie mano, kad toks Esminis Pats yra transcendentinis, viską-prasismelkiantis Pats.
[taisyti] Mahajana budizmas ir nesavastingumas
Kai kuriuose Mahajana tekstuose, yra priimtas šiek tiek skirtingas požiūris apie nesavastingumą. Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; Mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma, niekuma.