Ramybės parkas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ramybės parkas (Karmelitų kapinės, oficialus pavadinimas Kauno senosios kapinės) yra Kauno Naujamiestyje, Vytauto pr., į šiaurę nuo autobusų stoties.
[taisyti] Istorija
Kauno karmelitų kapinės, skirtos katalikams, stačiatikiams, liuteronams ir musulmonams, įsteigtos 1847 m. Didžiausią – centrinę – kapinių dalį užėmė katalikų sklypas, pietinė dalis paskirta stačiatikiams, šiaurinėje dalyje buvo laidojami evangelikai, o šiaurės rytuose – musulmonai. Per 112 metų laikotarpį kapinėse buvo palaidota keli tūkstančiai žmonių.
1930 m. spalio 27 d., minint Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių dieną, kapinėse atidengtas dailininko Stasio Stanišausko sukurtas paminklas „Žuvome už Tėvynę“. 1930 m. Kauno totorių draugijos iniciatyva vietoj ankstesnių medinių maldos namų pastatyta mečetė. 1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus.
Kapinėse buvo palaidotos Pirmojo pasaulionio karo aukos, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai, lakūnai, lietuviškų lėktuvų konstruktorius Jurgis Dobkevičius, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis (antkapinio paminklo autorius skulptorius Vincas Grybas), 1941 m. Birželio sukilimo aukos ir kt.
Sovietinė okupacinė valdžia bijojo bet kokių sąsajų su krašto praeities asmenybėmis, patriotais, vadino juos nacionalistais, socializmo arba liaudies priešais bei kitais niekinamais vardais ir įvairiais būdais stengėsi juos ištrinti iš tautos atminties.
1956 m. Vėlinių vakarą senosiose miesto kapinėse (prie tuometinio Lenino prospekto) kilo stichiška solidarumo su Vengrijos revoliucija akcija. Žmonės rinkosi pagerbti čia palaidotų artimųjų. Vėlai, jau sutemus, susirinkusieji tiesiog spontaniškai iš šalikų susegė Lietuvos trispalvę, o vienas jaunuolis, palypėjęs ant paminklo „Žuvome už Tėvynę“, iškėlė ją ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“. Čia pat susiformavo protesto demonstracija. Eitynėse dalyvavo apie 2000 žmonių. Valdžia, bijodama, kad Lietuvoje nepasikartotų Vengrijos įvykiai, davė įsakymą kareiviams blokuoti aplinkines gatves ir sklaidyti minią, o saugumo agentai, persirengę civiliais drabužiais, įsimaišė į protestuotojų gretas.
Eisena patraukė Vytauto prospektu iki saugumo rūmų, toliau pro Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Laisvės alėja iki A.Mickevičiaus gatvės. Čia dvi eilės kariškių, ginkluotų automatais, sustabdė demonstrantus. Jie nebandė atvirai vaikyti demonstraciją, tačiau atsiliekančius nuo minios suėmė ir išvežė dengtais sunkvežimiais. Pagal sovietinės vidaus reikalų ministerijos duomenis, buvo suimti 105 Vėlinių dalyviai. Pagal KGB duomenis, buvo teisiami 124 Vėlinių dalyviai. Visiems pritaikyti straipsniai už chuliganizmą – nuo 15 parų iki trijų mėnesių arešto. Aktyviausi protesto akcijos dalyviai pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba prarado darbus, jų pavardės įrašytos į KGB juoduosius sąrašus. 1957 m. Vėlinės miesto kapinėse taip pat pasižymėjo religinėmis giesmėmis, tautinėmis dainomis. Protesto akcija pasikartojo ir 1958 m. lapkritį.
Vietinė miesto valdžia sulaukė daugybės greta kapinių prieškariniuose namuose gyvenusių aukšto rango rusų kariškių nusiskundimų. Jie reikalavo ne tik užtikrinti jų saugumą, bet ir panaikinti miesto centre esančias kapines. 1956 m. buvo pradėtas naikinti paminklas „Žuvome dėl Tėvynės”: iškapoti užrašai, heraldiniai bareljefai, vėliau aptvertas aukšta tvora ir galiausiai visai sunaikintas. 1959 m. kovo 25 d. Vykdomojo komiteto pirmininko Juozo Piligrimo iniciatyva, „tenkinant gyventojų pageidavimus“, pasirašytas sprendimas Nr.285 „Dėl Kauno miesto centrinių kapinių, esančių Lenino pr., perkėlimo“. Tuometinėje „Kauno tiesoje“ išspausdintas pranešimas: „Ryšium su miesto centrinių kapinių, esančių Lenino prospekte perkėlimu, prašome visus piliečius, kurių artimieji yra palaidoti šiose kapinėse, iki 1959 m. birželio 1 d. įregistruoti palaikų perkėlimą”.
Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Petrašiūnų, Seniavos ir kitas kapines, o kita dalis liko žemėje. Dėl politinių motyvų daug kas nedrįso nurodyti, kur guli jų artimųjų palaikai ir prašyti leidimo išsikasti, nes tokiu būdu būtų išaiškėję jų giminės. Likę kapai tais pačiais metais išlyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, žemėmis užpiltas ir sulygintas S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejus. Kapinių vietoje suprojektuotas poilsio parkas su vaikų žaidimo aikštelėmis, nutiesti nauji asfaltuoti takai, pastatyti suoleliai. Totorių mečetė paversta kavine-skaitykla.
1991 m. šalia 1941 m. Birželio sukilimo aukų kapų pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) paminklas „Kryžius–medis” (arch. Eugenijus Miliūnas). 1992 m. balandžio 6 d. LR Vyriausybės potvarkiu įmonė „Palikimas“ įpareigota buvusiose Karmelitų kapinėse atstatyti karinio paveldo objektus ir karių kapus. 1994 m. spalio 28 d. atstatytas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“ (apdailos darbai baigti 1995 m. pavasarį, atstatymo autoriai – skulpt. Robertas Antinis, dail. Ričardas Bankauskas, inž. Kęstutis Linkus). 2006 m. spalio 31 d. atidengta paminklinė lenta, skirta 1956 m. Vengrijos revoliucijai ir Kaune kilusiai solidarumo akcijai paminėti.
Šiuo metu parke veikia Rezistencijos ir tremties muziejus.