Kalio trąša
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kalio trąša – trąša turinti kalio. Kalio trąšos tinka visiems augalams ir visuose dirvožemiuose, tačiau itin veiksmingos jauriniuose dirvožemiuose ir durpynuose.Visos kalio trąšos lengvai tirpsta vandenyje, kalis gerai laikosi dirvoje, todėl tręšti galima ir rudenį. Iš kalio trąšų gaminamas kalio chloridas ir kalio sulfatas, kalimagnezija. Geriau vartoti kalio sulfatą, nes jame nėra augalams kenksmingo chloro (kai kuriems augalams, pvz., bulvėms, citrusinėms kultūroms, jis netgi žalingas). Braškes, serbentus, avietes taip pat verčiau tręšti kalio sulfatu. Jei jo neturima, žinoma, galima tręšti kalio chloridu, bet tik rudenį. Parduotuvėse būna trijų rūšių kalio trąšų.
Kalio trąšos – tai mineralinės medžiagos, vartojamos augalų maitinimui kaliu gerinti. Pagrindinis kalio trąšų šaltinis – gamtinių kalio druskų telkiniai.
Kalio trąšos skirstomos į: 1) koncentruotąsias, turinčias ~ 59-60 % kalio (pvz., kalio chloridas) 2) žaliavines, turinčias jo ~10 % (pvz., kainitas).
Iš kalio trąšų Lietuvoje naudojamas kalio chloridas KCl. Tai svarbiausioji kalio trąša. Gaunamas iš silvinito. Turi 59 -61 % K2O. Tai dažniausiai balti (rusvi arba pilki) ir smulkūs (0,15–0,75 mm) kristalai. Gerai tirpsta vandenyje. Greitai supuola.Beriamas į dirvą anksti (prieš sėją), kad vanduo spėtų išplauti chlorą. Į Lietuvą atsivežama iš Soligorsko (Baltarusija).
Kalio sulfatas, K2 SO4, gaunamas iš kalio chlorido tirpalo, veikiamo magnio sulfatu. Turi 45 -52 % K2O. Tai balti, smulkūs kristaliniai milteliai. Kadangi jo gaminama nedaug (brangus), vartojamas tik chlorui jautriems augalams (pvz., tabakui, pomidorams, linams, bulvėms) tręšti.
Kalio karbonatas, potašas, K2CO3, gaunamas kaip aliuminio gamybos iš nefelino atlieka. Turi 55 -56 % K2O. Stiprios šarminės reakcijos. Greitai drėgsta, supuola, tirpsta. Vartojamas rūgščioms dirvoms ir chlorui jautriems augalams tręšti. Medžio pelenai turi ~ 14 % K2O, cemento dulkės ~ 15 %.
Kalis sudaro 1–2 % augalų sausos medžiagos. Daugiau jo jaunose augalo dalyse ir lapuose. Jis dalyvauja fotosintezės procese, t. y. susidarant cukrums ir krakmolui, taip pat greitina baltymų sintezę aktyvindamas fermentus, katalizuojančius pektidų susidarymą iš amino rūgščių. Kai dirvose pakanka kalio, stiebai išauga tvirtesni ir atsparesni išgulimui.
Kalio trąšos paprastai į dirvą beriamos su fosforo arba azoto ir fosforo trąšomis. Efektyviausiai veikia durpiniuose, salpiniuose, prie smėlio ir lengvuose velėniniuose jauriniuose priemolio dirvožemiuose. Naudingos visiems augalams, o ypač bulvėms, daržovėms, cukriniams runkeliams, pašariniams šakniavaisiams, tabakui, linams, kanapėms, ankštiniams, kukurūzams, žiemkenčiams, pašarinėms žolėms. Tręšiant jomis nuolat be kalkių priedo, didėja dirvožemių rūgštingumas. Žiemkenčiams kalio trąšos beriamos rudenį, prieš sėją, cukriniams ir pašariniams runkeliams dažniausiai t. p. iš rudens, dobilams ir ganykloms – anksti pavasarį. Kai dirvos tręšiamos nedidelėmis mėšlo normomis (20 t/ha), kalio trąšų normos mažinamos pusiau.
Trūkstant kalio: v lapai pasidaro melsvai žali, po to išblykšta, paruduoja, ima džiūti jų viršūnė ir tarpgysliai.
v Lapai nenormalios, tamsiai žalios spalvos, susukti iš šonų žemyn. Laikui bėgan geltonuoja, pasidengia pilkais ir rudais taškeliais, tampa minkšti ir silpnėja.
KALIO FUNKCIJA:
v Kalis reguliuoja augalų maitinimą, didina pasipriešinimą ligoms ir reikalingas teisingam metabolizmui. v Marichuanai reikia daug kalio per visą augimo laikotarpį.
Kanapėms reikia gerai patręštos žemės. Paprastai kanapių hektarui reikia 100-125 kg azoto, 40-60 kg fosfatinių trąšų, ir 65-90 kg kalio. Briuselyje pasiekta švelnesnių importo sąlygų kalio ir azoto trąšoms. Lietuvoje kalio trąšos negaminamos...
Auginantys daržoves turėtų saikingai naudoti organines azotines trąšas, visai atsisakyti mineralinių trąšų, o dirvožemį praturtinti kalio trąšomis. Pastarosios mažina nitratų susikaupimą