Lietuvos administracinis suskirstymas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pagal paskutiniąją savivaldybių reformą, įvykdyta 1999-2000 metais, Lietuva yra suskirstyta į 10 apskričių, kurias sudaro 60 savivaldybių, kurios savo ruožtu suskirstytos į 546 seniūnijas.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Lietuvos administracinis suskirstymas per valstybės istoriją buvo įvairus ir esmingai keitėsi. Iki visiško valstybės centralizavimo XIV-XV a. LDK priklausė daug žemių ir kunigaikštysčių, kurių skaičius ilgainiui mažėjo, tiek dėl valstybės teritorijos pokyčių, tiek ir dėl pačių žemių jungimosi į stambesnius vienetus. XV-XVI a. jų vietoje kūrėsi centrinei valdžiai pavaldžios vaivadijos, kurių dauguma vėliau dalijosi į mažesnius administracinius vienetus – pavietus. Pirmasis toks aktas etninėje Lietuvoje atliktas 1413 m., kai buvo įkurtos dvi vaivadijos – Vilniaus ir Trakų. Pagal 1422 m. Melno taiką Lietuvai galutinai atiteko Žemaitija, kuri jos valdžioje buvo jau nuo 1411 m. Ją valdė seniūnas, kurios statusas vėliau prilygintas vaivadai (vaivadijos administratoriui).
[taisyti] XVI-XVIII amžiai
1564-1566 m. teismų ir administracinės reformos metu vaivadijos buvo padalintos į mažesnius administracinius vienetus – pavietus:
- Vilniaus vaivadija:
- Vilniaus,
- Vilkmergės (dabartinės Ukmergės),
- Ašmenos,
- Breslaujos,
- Lydos;
- Trakų vaivadija:
- Trakų,
- Kauno,
- Upytės,
- Gardino;
- Žemaitija turėjo tik vieną administracinį centrą – Raseinius. Tik 1764 m. nuo Raseinių buvo atskirta antroji Telšių dalis (reparticija), 1775 m. jos centras perkeltas į Šiaulius, o 1790 m. atgaivinta Telšių reparticija.
[taisyti] XIX amžius
Pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais, po kelių administracinių reformų, XIX a. pradžioje beveik visa dabartinė Lietuva atsidūrė Vilniaus gubernijoje. Ji dalijosi į senuosius administracinius vienetus – pavietus, kuriuos po 1830-1831 m. sukilimo raštvedyboje įsigalint rusų kalbai imta vadinti apskritimis (rus. уезд). 1842 m. pabaigoje įkurta Kauno gubernija. Tuo metu Lietuvos apskritys buvo:
- Vilniaus gubernija:
- Ašmenos,
- Dysnos,
- Lydos,
- Švenčionių,
- Trakų,
- Vileikos;
- Kauno gubernija:
Užnemunę nuo 1795 m. valdė Prūsija. Po Napoleono karų pagal 1807 m. Tilžės taiką ji atiteko Prancūzijos vasalui – Varšuvos kunigaikštystei, o vėliau, pagal Vienos kongresą 1815 m. – Rusijos imperijai priklausiusiai Lenkijos karalystei. Čia įkurtos dvi lietuviškos apskritys – Kalvarijos ir Marijampolės, kurios priklausė Augustavo, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijai.
[taisyti] XX amžius
Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei, 1915 m. imta kurti naujus administracinius vienetus, pavaldžius karinei Oberosto žemei. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos apskritys ėmė rastis 1918 m. pabaigoje, tačiau tam kurį laiką trukdė bolševikų įsiveržimas. Oficialiai apskritys įteisintos 1919 m. liepos 1 d. įstatymu, nors Vilniaus krašto okupacija ir 1923 m. atgauta Klaipėda privertė keisti kai kuriuos vienetus. Lietuvoje sudarytos 23 apskritys:
- Alytaus,
- Biržų,
- Kauno,
- Kėdainių,
- Klaipėdos,
- Kretingos,
- Marijampolės,
- Mažeikių,
- Pagėgių,
- Panevėžio,
- Raseinių,
- Rokiškio,
- Seinų (centras – Lazdijai),
- Šakių,
- Šiaulių,
- Šilutės,
- Tauragės,
- Telšių,
- Trakų (centras – Kaišiadorys),
- Ukmergės,
- Utenos,
- Vilkaviškio,
- Zarasų.
Apskritys buvo padalintos į valsčius, kurių buvo 365. Atėjus sovietų valdžiai apskričių išliko tiek pat, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jų skaičius padidėjo iki 41. 1950 m. birželio 20 d. visos apskritys buvo panaikintos ir suformuoti mažesni rajonai. Jų dydis ir skaičius keliskart keitėsi: iš pradžių buvo 88, o žlungant TSRS – tik 44. Atgavus nepriklausomybę, pagal 1994 m. liepos 19 d. LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą valstybė suskirstyta į 10 apskričių.