Alka (religijotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Alka, alkas (bendrine prasme) – šventvietė. Alkai žymi ne šventais laikomus gamtos objektus, o šventas ir (arba) kulto vietas. Dažniausiai alka būdavo įrengiama atviroje vietoje, pvz., aukštumoje, šventoje giraitėje, kalne arba lauke, kur auga šventas medis, yra aukuras ir dega amžinoji (šventoji ugnis). Tiksli aukojimo vieta nežinoma.

Rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar Tacito, kalbant apie nahanarvalų gentis I a. Latvių elks, prūsų kalbose žinoma kaip alka yra indoeuropietiškam kalbinio paveldo dalis. Indoeuropiečių al- ar alk-/elk- žodžių šaknys žymi religinę reikšmę turinčius žodžius, dauguma jų – sakraliniai terminai.

Žodis „alkas“ kildintini iš žodžio „alkti“, kas rodo archajišką kilmę ir seną aukojimo kaip „dievų maitinimo“ sampratą.

[taisyti] Žiūrėkite taip pat

Alkavietė, alkakalnis.

[taisyti] Nuorodos

Romuvos informacija