Valiutos kursas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Valiutos kursas – kaina, mokama šalies pinigais už kitos šalies pinigo vienetą (kartais skaičiuojama 100 ar net daugiau vienetų).

[taisyti] Pinigų keitimas

Pinigų keitimo punktai ar bankai nurodo, kiek nacionalinių pinigų reikės mokėti perkant ir kiek bus mokama parduodant vieną vienetą (jei kitų valstybių valiuta labai smulki, tai vietoj vieno vieneto nurodo 100 ar daugiau vienetų) kitų pinigų. Kartais nurodoma ne nacionalinių pinigų vieno vieneto, o 100 ar dar daugiau vienetų kaina kitų valstybių pinigų atžvilgiu. Lietuvoje pinigų keitimu gali užsiimti tik bankai.

Jei pinigai greitai praranda savo vertę, jų bus norima atsisakyti, juos stengiantis pakeisti į kitus pinigus ar išleisti; kartais nacionaliniai pinigai savo valstybėje iš dalies ar visai užleidžia vietą kitų valstybių pinigams. Dažnai tvirtą kursą turintys pinigai vadinami valiuta. Tolimų ir mažų valstybių valiutomis, kurių rečiau kam prireikia, o taip pat greitai vertę prarandančiais pinigais, nelabai kas nori prekiauti.

[taisyti] Valiutų kursai

Šiais laikais valstybės stengiasi reguliuoti savo valiutos kursus. Valstybė siekdama išlaikyti savo valiutą stabilią, siekia išlaikyti savo gyventojų perkamumo pajėgumą, siekdama sumažintų savo valiutos kursą siekia sumažinti valstybėje gaminamų prekių kainas ir taip pakelti savo ūkio konkurencingumą.

Valiutų kursai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausias – kurso pastovumas. Kursai skirstomi į pastovius ir svyruojančius. Praktikoje labai sunku nustatyti, ar tai pastovus, ar svyruojantis kursas.

Galima išskirti keturias pastovaus kurso formas:

  1. Pastovus valiutos kursas, išlaikomas nepriklausomais nuo ūkio stovio, infliacijos ar bedarbystės. Dar sakoma, kad valiuta pririšta prie kitos valiutos. Lietuvos litas 1994-2002 m. buvo pririštas prie JAV dolerio, nuo 2002 m. – prie euro.
  2. Pastovių valiutų kursų sistema, įvesta po Antrojo pasaulinio karo Bretton Woods sistemos rėmuose, atmetė tvirtų kursų idėją ir suteikė galimybę pakeisti pinigus nesant mokėjimo balanso pusiausvyros.
  3. Pastovių kursų sistema su toleruojama pokyčių marža, kuri leidžia eliminuoti trumpalaikes problemas mokėjimų balanse. Tokią sistemą įpareigoja Tarptautinis valiutos fondas, tada svyravimo marža buvo nustatyta 1% į abi puses nustatyto pariteto, o paskui padidinta iki 4,5%.
  4. Pastovūs kursai su leidžiamų nedidelių paritėtų pasikeitimu sistema, pvz., 1% kas mėnesį ar 5% per ketvirtį. Tokia sistema yra labiausiai artima svyruojantiems kursams. Jinai dar vadinama šliaužiojančiu kursu. Tokia sistema naudojama didesnės infliacijos laiku ir duoda didesnę laisvę ūkio politikoje.