Vidurinė Lietuva (pseudovalstybė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vidurinė Lietuva (lenk. Litwa Środkowa) – 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolo L. Želigovskio užgrobtame Vilniaus krašte sukurta savarankiška pseudovalstybė, egzistavusi iki 1922 m. kovo 24 d., kai prijungta prie Lenkijos.
Nors pagal 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi nustatytą demarkacijos liniją Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai, jau po kelių dienų Želigovskio kariai apėjo demarkacijos liniją (kuri baigėsi ties Bastūnais) ir užimtose žemėse inscenizavo sukilimą prieš Lenkijos valdžią, sudarant įspūdį, kad Vilniaus kraštas nenori priklausyti Lietuvai ir siekia atkurti 1772 m. sienų Abiejų Tautų Respubliką. Valstybės pavadinimas reiškė, kad į vakarus ir rytus esančios atitinkamai Vakarų Lietuva ir Rytų Lietuva taip pat turėtų atkuriamai priklausyti Lenkijos ir Lietuvos valstybei.
Vilniaus kraštą, kurio centru buvo Vilnius, sudarė Ašmenos, Švenčionių bei Vilniaus apskritys, taip pat dalis Trakų apskrities, iš viso 13 014 km², krašte gyveno 499 554 gyventojai. Valstybės vadovu paskelbtas generolas Želigovskis, vykdomoji valdžia priklausė Laikinajai valdančiajai komisijai, veikė karo teismai. Trumpu valstybės gyvavimo laikotarpiu savininkams grąžinti tarybų valdžios nacionalizuoti dvarai ir fabrikai, įvesta cenzūra, teisių suvaržymai.
1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į seimą, kuriuos dauguma lietuvių, baltarusių bei žydų boikotavo. Išrinktasis seimas nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos
[taisyti] Šaltiniai
- Zigmantas Kiaupa. The History of Lithuania. Vilnius, 2004
- Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988