Senelio paradoksas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senelio paradoksas – kelionės laiku paradoksas, pirmą kartą aprašytas 1943 m. Jis skamba taip: jei kelionė laiku galima, tai kas atsitiks, jei tokios kelionės metu keliautojas užmuš savo senelį, kol dar nėra pradėtas jo tėvas? Tada keliautojo egzistavimas neįmanomas.
Yra keli tokio paradokso sprendimo būdai:
- Kelionė laiku negalima.
- Kiekvienoje akimirkoje atsiranda begalybė alternatyvių pasaulių, priklausomai nuo įvykių. Todėl nužudžius senelį viename iš alternatyvių pasaulių, jis gali būti gyvas kituose.
- Keliaujant laiku nelieka laisvos valios ir negalima daryti poelgių, kurie gali pakeisti ateitį.
- Nukeliavus į praeitį, pasaulį galima tik stebėti, jame nieko negalima keisti.
- Negalime atsisakyti kelionės laiku. Jeigu negaliu atsisakyti, tai užmušiu ir savo senelį (nes jei manęs nebuvo, nebuvo ir mano kelionės laiku), jei galiu, tai viskas, ką padarysiu, jau turi savo žymes dabar. Dabar keliaudamas laiku, nieko negaliu padaryti, kad kas nors pasikeistų, ką žinau „iš ateities“. Kitais žodžiais, pakeitimai praeityje (kokius norime padaryti) iš tikro jau padaryti, nes kažkas jau grįžo ir juos padarė (ir tuo kažkuo buvau aš). Negalėjau užmušti senelio, nes turėčiau prapulti iš pasaulio, kuriame mano tėvas negimė, o tai logiškai negalima.
Reziumuojant: nieko negalime tvirtinti apie keliones laiku, kol kas nesukurs laiko mašinos.
Kiti teiginiai apie kelionę laiku:
- Laiko sugrąžinti negalime ir niekados nesugrąžinsime, nes kitaip mus aplankytų turistai iš ateities.
- Turistai iš ateities (jau aukščiau buvo rašyta, kad jų nėra) nieko negalės pakeisti – jie net negalės mums pasirodyti, nes tai jau būtu pasikeitimas, todėl jų „nėra“, t. y. jų nematyti.
Yra dar vienas senelio paradokso negalimumo paaiškinimas:
- Praeitis įtakoja ateitį, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, jei užmušime senelį praeityje, neegzistuosime ateityje, bet mūsų neegzistavimas ateityje nepakeis senelio gyvenimo praeityje.