Indoeuropiečių protėvynė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Skirtingos indoeuropiečių protėvynių lokalizacijos pagal įvairius kalbininkų, archeologų duomenis. Sudaryta pagal J.Mallory. Iš „Baltų archeologijos“ žurnalo.
Skirtingos indoeuropiečių protėvynių lokalizacijos pagal įvairius kalbininkų, archeologų duomenis. Sudaryta pagal J.Mallory. Iš „Baltų archeologijos“ žurnalo.

Indoeuropiečių protėvynė – hipotetinė istorinės lingvistikos, indoeuropeistikos, etnologijos ir archeologijos rekonstrukcija, nusakanti žmonių, kalbėjusių taip vadinama indoeuropiečių prokalbe pradinį buvimo arealą. Yra pasiūlyta daugiau dešimties skirtingų indoeuropiečių lokalizacijų, neapeinant Egipto ar Lietuvos. Žinomiausios protėvynės teorijos yra Lordo Collin Renfrew, kuris ją sieja su žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo vieta Mažojoje Azijoje bei Marijos Gimbutienės, kuri indoeuropiečių protėvyne laikė pietų prieuralės stepes, kuriose tarpo Kurganų kultūra, užplūdusi Senąją Europą keletu bangų. Šios teorijos yra kritikuojamos naujausių mokslinių atradimų – archeogenetikos duomenų šviesoje. Svarbiu indoeuropietiškų bendrybių pradinio išplitimo Europoje arealu laikomi Balkanai bei Dunojaus žemupys ir vidurupis, kur pirmiausiai iš Mažosios Azijos atkeliavo žemdirbystė ir gyvulininkystė.

[taisyti] Nuorodos

Modernių teorijų autoriai:

Skirtingos, taip vadinamos, indoeuropiečių protėvynės lokalizacijos:

Archeogenetikos duomenys: