Prabaltai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prabaltai – archeologų, istorikų, lingvistų, mitologų, etnologų ir kitų mokslų atstovų vartojamas terminas, apibūdinantis Baltų pirmtakus, jų tiesioginius protėvius. Ilgą laiką buvo teigiama, kad Baltai – tai neolitiniai, ar dar vėlesni ateiviai į rytines Baltijos jūros pakrantes, kuriose būta fino-ugrų (šią teoriją tebevysto suomis Kalevi Wiik), vėliau – kad jie susiformavo virvelinės keramikos kultūros žmonėms asimiliavus vietinius, nežinomo substrato gyventojus (R.Rimantienės plėtota, remiantis Marija Gimbutiene). Pastaruoju metu suformuota mokslinė teorija, rodanti, jog Baltai yra autochtonai, t. y. – vietiniai gyventojai nuo pat poledynmečio pradžios – mezolito, pabaltijyje jų archeologinės kultūros patyrė tolydžią, nenutrūkstamą raidą, o virvelinės keramikos kultūros atstovų įtaka jiems buvusi ribota (A.Girininkas). Tokiu atveju prabaltais tenka laikyti ne daugiausia paupiais migravusius virvelinės keramikos kultūros atstovus bei vietinius, nežinomos kilmės gyventojus, o žymiai ankstesnius, poledyninius ateivius – medžiotojus, žvejus migravusius Baltijos pakrantėmis bei iš Karpatų-Balkanų, centrinės Europos regiono. Pasak naujų archeogenetikos duomenų dauguma jų priklausė IX genetinei žmonijos grupei (M173/M207 mutacijos. Jų kalbos pėdsakų ieškoma tiek nostratiniame ikiindoeuropiniame kalbiniame sluoksnyje, sisteminant baltiškas žodžių šaknis ir, netgi, paleolingvistų dalinai rekonstruotoje ankstyviausioje žmonijos proto-kalboje. Prabaltų ir baltų kalbų santykis yra aktuali istorinės lingvisitikos problema. Giminingas prabaltams yra protobaltų terminas.