Mažoji Lietuva
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mažoji Lietuva (vok. Klein Litauen, Preussisch Litauen, retai – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen ), istorinė sritis (Prūsijos teritorijos dalis, XVI-XIX a. kompaktiškai gyventa lietuvių), taip pat vienas iš 6 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Iki 1525 m. priklausė Kryžiuočių ordinui, 1525-1701 m. – Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701-1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871-1918 m. – Vokietijos imperijai, 1918-1933 m. – vad. Veimaro respublikai, 1933-1945 m. – Trečiajam reichui.
Kaip atskiras etnokultūrinis regionas Mažoji Lietuva susiformavo XV-XVI a., kryžiuočių XIII a. užkariautose baltų žemėse (Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje, Pilsote, Semboje, Šiaurės Bartoje ir Šiaurės Notangoje) kuriantis išeiviams iš LDK (lietuviams ir sulietuvėjusiems pabėgėlių iš Vokiečių ordino valdų palikuonims) bei jiems maišantis su menkais vietos baltų likučiais.
Literatūroje Mažajai Lietuvai neretai priskiriama tik Nadruva, Skalva, Lamata ir Pilsotas, t.y. Mažąja Lietuva vadinama tik ta jos teritorijos dalis, kurioje iki XVIII a. I pusės gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Rytinė Mažosios Lietuvos riba iki pat 1945 m. sutapo su 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatyta Lietuvos ir Vokiečių ordino/Vokietijos/Klaipėdos krašto siena, tačiau dėl vakarinės krašto ribos tyrinėtojai nesutaria; kai kurie iš jų šią ribą tapatina su su buv. nadruvių kilties arealo vakarine bei pietine ribomis ir brėžia pietrytine Kuršių marių pakrante, Deimenos, Priegliaus, Alnos ir Ašvinės upėmis, link Ašvinio ežero (vok. Nordenburger See), o nuo jo – į rytus iki Didžiosios Lietuvos sienos.
Šiuo metu (nuo 1945 m.) Mažąją Lietuvą yra pasidalijusios 3 valstybės,– didžiąją jos dalį apima Kaliningrado sritis (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (XVII-XVIII a. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t.y. Klaipėdos ir Šilutės rajonų vakarinės dalys, Pagėgių savivaldybė ir Neringa – Lietuvos Respublikai.
Iš buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų savo senąją „lietuvninkų“ kalbą dabar moka vos keli šimtai asmenų. Dauguma vad. mažlietuvių, arba lietuvninkų (dėl XIX a. itin sparčiai vykusios Rytprūsių gyventojų germanizacijos XIX a. pab. beveik visi buvę lietuvninkai – įskaitant ir tuos, kurie dar mokėjo lietuvių kalbą – jau tapatinosi su (vokietkalbiais) prūsais), kalbėjo vad. vakarų aukštaičių tarme, gyvenę palei Kuršių marias – vad. „kuršiuojančia“ („žemaičių donininkų“) šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – vad. dzūkų tarme.
[taisyti] Mažoji Lietuva XIX a.
XIX a. Rytprūsių gyventojų socialinė, politinė padėtis buvo nepanaši į Rusijai priklausančių Lietuvos regionų. Socialinius, ekonominius ir kultūrinius skirtumus tarp mažlietuvių ir didlietuvių pirmiausia nulėmė priklausymas kitai valstybei – Prūsijos karalystei.
Nuo 1736 m. lietuviai gyveno Lietuvos departamente (vėliau jis buvo pavadintas į Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardas). 1871 m. po vokiečių žemių suvienijimo, Prūsijos karalystė tapo Vokietijos imperijos dalimi.
Mažosios Lietuvos lietuviai (save vadinantys lietuvninkais) turėjo savitą etninį identitetą ir mentalitetą. Tai lėmė ne tik priklausymas kitai valstybei, bet ir Liuteronų bažyčiai. Taip pat nemažą įtaką darė pietistinis surinkimininkų sąjūdis. Liuteronų bažnyčia sąlygojo monarcho valdžiai lojalią laikyseną. Kita vertus, Liuteronų bažnyčia padėjo per ilgus šimtmečius lietuvninkams išlaikyti tautinį identitetą. Liuteronų bažnyčios vyresnybė iki XIX a. vid. laikėsi nuostatos, kad pamaldas lietuvių kalba reikia laikyti, jeigu to prašo bent penkiasdešimt parapijiečių.
XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvių tarpe vyko asimiliaciniai procesai. Jie ypač paspartėjo po 1871 m., Vokietijos imperijai pradėjus germanizacijos politiką. Valdžia administracinėmis priemonėmis, propaganda, švietimu skatino lietuvių asimiliaciją.
Dauguma lietuvių buvo valstiečiai, mažiau jų gyveno miestuose. Be to, vokiečių valstiečiai yurėjo daugiau privilegijų. Lietuvių valstiečiams buvo trukdoma laisvai keltis į miestus, jie negalėjo paveldimai naudotis skirtine žeme. Mažosios Lietuvos elitą sudarė vokiečių dvarininkai. Jiems, galutinai panaikinus baudžiavą 1807 m., atiteko didžiuliai žemės plotai.
[taisyti] Nuorodos
- Tilžės aktas
- Mažoji Lietuva – Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ svetainė
![]() |
Lietuvos etnografiniai regionai | ![]() |
Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija |
||