Naskos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Naskos kultūros teritorija
Naskos kultūros teritorija
Naskos keramika
Naskos keramika

Naskos kultūra (isp. Cultura Nazca) – senovės Peru kultūra, gyvavusi Naskos regione, tarp 300 m. pr. m. e. ir 800 m. Naskos kultūra labiausiai garsėja sukūrusi mįslingus Naskos geoglifus ir dykumoje įrengusi iki šių dienų išlikusią irigacinę sistemą. Naskos kultūrą priimta laikyti Parakaso kultūros tęsiniu. Naskos sostinė buvo Kauačio miestas.

Naskos žmonės buvo puikūs keramikai – rasta daug išlikusių naskiečių keramikinių dirbinių: žmonių, augalų, gyvūnų, dievybių statulėlių. Žmonių statulėlės neretai vaizduojamos su nukirstomis priešų galvomis apie juosmenį. Naskos gyventojai mokėjo ir tekstilės amatą.

Netoli dabartinio Naskos miesto yra vadinamas Čaučiljos kapynas, kuriame išlikusios senųjų naskiečių mumijos. Dėl itin sauso oro mumijos gerai išsilaikiusios, taip pat kapyne rasta gerų tekstilės ir keramikos pavyzdžių.

Sudėtinga irigacine akviadukų ir kanalų sistema vanduo iš kalnų pasiekdavo pakrantę. Drėkinamose žemėse buvo auginami kukurūzai, pupelės, moliūgai, juka, žemės riešutai, čili pipirai, guavos, medvilnė.

Naskos kultūrą mitais ir mįslėmis apipynė jų gigantiški Naskos piešiniai, kurių tiksli paskirtis neaiški. Neretai teigiama, kad tai buvę aerodromai ir ženklai kosmoso keliautojams. Netgi manoma, kad Naskos gyventojai mokėję sukonstruoti skraidymo aparatus, o piešiniais naudojosi kaip orientyrais skraidant. Nors labiausia tikėtina, kad geoglifų paskirtis buvo nustatyti Saulės padėtį, ar atlikti kitiems gamtiniams stebėjimams.