Stigmatizacijos teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stigmatizavimas – neigiamų savybių, charakteristikų priskyrimas asmenims ar jų grupėms, sąlygojantis jų diskriminavimą. Reiškinio priešingybė – „Charizma“ (ypatingų duotybių priskyrimas, sąlygojąs asmens išskirtinę padėtį visuomenėje).

Asmuo stigmatizuojamas dėl jo destruktyvios veiklos, gyvenimo būdo, ligų (AIDS, ŽIV užkrato nešiojimo), teistumo ar kt.

Socialinė stigma (etiketė) sąlygoja ilagalaikį ir nuolatinį asmens ir jo sugebėjimų nuvertinimą, o tai gali sąlygoti deviantinių grupių formavimąsi. To pagrindas – Normalumas, kurio pagrindu vertinamas asmuo ir jam priskiriama tam tikra socialinė niša arba rangas, vertinama jo padėtis.

Stigmatizacijos pasekmės įvairios. Dažniausiai – neigiamos tiek stigmatizuotam asmeniui, tiek socialinei grupei, stigmatizavusiai asmenį. Asmeniui eliminuojami visi tolesni prisitaikymo, veiklos grupėje keliai ir būdai, kadangi netenkama pasitikėjimo. Grupė gali patirti asmens veiklos, nukreiptos prieš stigmatizacijos šalininkus, neigiamas pasekmes.