Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusius mokesčius galima apibūdinti keliais bendrais bruožais. Visų pirma, iki XVI a. Mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis). Pokyčiai pačiame gyvenime (prekinių- piniginių santykių įsivyravimas), javų eksporto pagyvėjimas XVI a. Pradžioje, pinigų poreikio karams su Maskva padidėjus – pagrindinės priežastys, kodėl natūriniai mokesčiai buvo pradėti keisti piniginiais. Žinoma, piniginius mokesčius buvo sunkiau mokėti, kadangi norint gauti tam tikrą sumą pinigų reikėjo parduoti produktus, t.y. juos paversti preke. Tai savo ruožtu skatino piniginių- prekinių santykių plėtrą [9,76].

Kitas svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių bruožas- mokesčių privilegijos ir lengvatos šalies feodalams, kurie nuolatinių mokesčių nemokėjo. Teisė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos Statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis Kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, miestiečio ir jų valdinių. Dar anksčiau mokesčių lengvatos būdavo taikomos į Lietuvą atvykstantiems verslo žmonėms. Pirmą žinomą tokią privilegiją suteikė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas (1316-1341), kuris, siekdamas pakelti Lietuvos ūkį, kvietė įvairius kitų šalių specialistus, žadėdamas jiems, jog galės atvykti ir išvykti su žmonomis, vaikais ir galvijais be jokių kliūčių, t.y. jiems nebus taikomi mokesčiai ir muitai.

Trečiasis tuometinės mokesčių sistemos bruožas- netolygus mokesčių naštos paskirstymas, “sunkesni” mokesčiai valstiečiams, miestiečiams, pirkliams. Ypač tai buvo žymu iki XVI a. Vidurio (t.y. iki valakų reformos, kuri vienodžiau paskirstė valstybines prievolias, padidino mokėtojų skaičių ir iždo pajamas). Mokesčių naštos atskiriems mokėtojams, atsižvelgiant į jų ekonominį pajėgumą, suvienodinimo procese ypač nusipelnė Vytautas Didysis. Iki jo mokesčių ir prievolių sistema dažnai būdavo kuriama atsitiktinai, neatsižvelgiant į pavienius mokėtojus, jų pajėgumą mokėti. Tuo tarpu Vytautas Didysis stengėsi nustatyti mokesčius ir prievoles atsižvelgdamas į mokėtojų turimą turtą ir gaunamą pelną.

Ketvirtas bruožas – didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių įvairovė: žagrinės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės ir kiti. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių, sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitativum. Pinigai Kunigaikščio iždui buvo gaunami ir kontribucijomis, tačiau karo ir kitiems reikalams to nepakako. Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, einantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalui už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą. XVI – XVII amžiuje Lietuvoje muitus rinko iždo pareigūnai, o vėliau buvo stengiamasi juos išnuomoti privatiems asmenims už tam tikrą pinigų sumą. Muitai buvo žymus valstybės pajamų šaltinis, kurį valstybės naudojo kariuomenės išlaikymui (nuo XVI a. Vidurio iki XVII a. Pabaogos finansinę padėtį labai sunkino samdyta algininkų kariuomenė, kuriai iždas labai dažnai stokodavo lėšų išmokėti algas), krašto apsaugos organizavimui, biudžeto “skylių” lopymui.

Plėtojantis amatams ir prekybai daugėjo apmokestinamų objektų kiekis. Atsirado propinacijos mokestis už degtinės darymą ir prekybą, kurio dėka surenkamos pajamos XVIII a. Sudarė nemažą valstybės biudžeto dalį. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Buvo taikomas ir tam tikros lengvatos. Vienu atveju jos teiktos tiems, kurie visgi turėjo iš ko ir galėjo mokėti (minėtos privilegijos, taikytos bajorams, dvasininkams), o kitu – iš tikrųjų negalėjusioms to daryti (pavyzdžiui, nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose nuomojami ir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.).

Lietuva XVII – XVIII a. pradėjo naudoti patį “jauniausią” mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo XIX a. antrosios pusės. Siekiant sudrausminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deklaracijų pateikėjus būdavo iš jų reikalaujama priesaikos, apeliuojant į mokesčių mokėtojų sąžinę ir viliantis, kad tikintys ir dori mokėtojai sąžiningiau atskleis savo tikras gaunamas pajamas.

Apskritai, vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta. Žinoma, kai kurios finansinės prievolės, pavyzdžiui, duoklė, mezliava, sidabrinė, pagalvė, buvo visoje kunigaikštystėje, tačiau tuo pačiu metu užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi praktiškai LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos. Netgi kai kuriose vaivadijose bei apskrityse (dar ir po 1569 m. unijos) apmokestinimo beo mokesčių mokėjimo tvarka skyrėsi, todėl siekta tokią finansinę tvarką suvienodinti. Šis procesas buvo vadinamas koekvacija, kuri reikalavo mokesčių inventorizacijos. 1625 m. ir 1642 m. priimti įstatymai, kuriuose nustatyta, kas turi būti nurodyta inventorizuojant mokesčius.]]