Prancūzijos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turinys |
[taisyti] Priešistorė
Pirmieji rašytiniai šaltiniai pateikiantys žinių apie Prancūzijos teritorijoje gyvenusias gentis yra graikų. Maždaug nuo žalvario amžiaus dabartinės Prancūzijos teritorija buvo apgyvendinta galų (keltų) – iš čia jos senasis pavadinimas Galija.
[taisyti] Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai
I a. pr. m. e. viduryje Galiją užkariavo Roma, nuo V a. dabartinės Prancūzijos teritorija tapo pagrindine Frankų valstybės dalimi.
Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Iki XII a. vidurio vyravo feodalinis susiskaldymas.
Norint suvienyti Prancūziją, karaliui teko kovoti ne tik su vidaus, bet ir su išorės priešais, nes tuo metu didelę Prancūzijos dalį valdė Anglija. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų.
Reikšmingiausias buvo Šimtametis karas (1338–1453). Kadangi šį karą Prancūzija laimėjo, tai jos žemės grįžo karaliui.
Vidaus priešai buvo stambūs feodalai, sutriuškinti kariuomenės pagalba. Dalis feodalų nesipriešino. Kad būtų galima sėkmingai baigti Prancūzijos vienijimą, nuo 1302 m. karalius ėmė šaukti Generalinius Luomus (parlamentą). Juose dalyvaudavo trijų luomų atstovai: dvasininkija, bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai Luomai turėjo tik patariamąją teisę. Daugiausia jie spręsdavo mokesčių klausimus. Tai ir sudarė luominės monarchijos esmę.
XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją.
[taisyti] Naujieji laikai iki Didžiosios prancūzų revoliucijos
1713 m. Utrechto taika įtvirtino perdalijimus Europoje. Nuo tada iškyla Brandenburgas-Prūsija. Liudviko XIV pabaiga žymi Prancūzijos vyravimo pabaigą. Anglams prarandamos kolonijos. Karai ir milžiniškos karaliaus išlaidos išsekina biudžetą. Liudvikas XV (Liudviko XIV anūkas), paveldėjęs sostą būdamas 5-rių metų, kartu paveldi finansinę krizę. Realiai valdė regentas Orleano kunigaikštis, po to kardinolas Fleri. Fleri laikotarpiu Prancūzija įsivelia į Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) paveldėjimo karą tarp Stanislovo Leščinskio ir Augusto III-ojo. 1738 m. sudaryta Vienos taika. Augustas III-asis išlaiko sostą, o Leščinskiui atitenka Lotaringijos valda. 1743 m. Fleri miršta ir sostą Liudvikas XV užima tiesiogiai (iki 1774 m.). Liaudis Liudviką XV vadino Geruoju. Tačiau jis buvo tuščiagarbis, etiketą išvystęs iki pompastikos. Politine veikla domėjosi mažai. Turėjo daugybę meilužių ir favoritų, kurie turėjo realią įtaką politiniams procesams, tarp jų ir garsioji Pompadur. Skirtumai tarp aukštuomenės ir kitų didėja. Dvaras užsidaro Versalyje, tačiau krizės nesimato. Derliai yra geri, bado beveik nėra. kariuomenė patyrusi. Burbonai valdo Prancūziją, Ispaniją, kolonijas, abi Sicilijas.
[taisyti] Didžioji prancūzų revoliucija
Prancūzijos visuomenę sudarė trys luomai: dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Pastarajam priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki manufaktūrų savininko ir bankininko. Kitaip nei pirmieji du luomai, trečiasis turėjo mokėti mokesčius. XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę, ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko grudų, pakilo duonos kainos. 1788 m. rugpjūtį Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Generalinių luomų sušaukimo.
1789 m. pavasarį įvyko rinkimai į Generalinius luomus. Rinkimų išvakarėse buvo patenkintas trečiojo luomo reikalavimas duoti jam tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo privilegijuotieji luomai.
1789 m. birželio 17 d. 3-iojo luomo atstovai generalinius luomus paskelbė nacionaliniu susirinkimu – aukščiausia šalies valdžia, o jau tų pačių metų liepos 9 d. šis tapo Steigiamuoju susirininku, kurio tikslas buvo priimti konstituciją.
Steigiamasis susirinkimas paskelbė, kad: bažnyčios žemės tampa valstybės nuosavybe; Prancūzija suskirstoma į departamentus; panakiniamos vidaus muitinės; likviduoti viduramžių amatininkų cechai; sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės.
Liudvikui XVI permainos nepatiko, jis ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir Versalį buvo pradėta telkti kariuomenė. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastiliją, didžiulė minia puolė prie šios tvirtovės. Po trumpos kovos Bastilija buvo užimta. Šis įvykis skelbė revoliucijos pradžią ir absoliutizmo pabaigą.
1792 m. rugpjūčio 10 d. prancūzai nuvertė karalių, kurį kitų metų pradžioje giljotinavo. Prancūzija tapo respublika.
[taisyti] Napoleono karai
1799 lapkričio 9 d. (Briumero 18-oji) kariuomenė išvaikė Penkių šimtų tarybą, Napoleonui Bonapartui prijaučiantys deputatai iš abiejų rūmų perdavė valdžią iš trijų konsulų sudarytai laikinajai vyriausybei (į ją įėjo ir Napoleonas kaip pirmasis konsulas). Sudaryta komisija konstitucijai parengti. 1799 m. Prancūzijos Konstitucija buvo parengta specialios komisijos, ratifikuota tautos ir galiojo iki 1804 m. gegužės 18 d.
1799 m. Napoleonas pasiskelbia I-uoju konsulu, 1804 m. – imperatoriumi. 1814 m. Napoleonas atsisako sosto ir į Prancūziją grąžinama Burbonų dinastija.
[taisyti] Prancūzija XIX amžiuje
1815 m. Vaterlo mūšyje galutinai įveikus Napoleoną, buvo atkurta Prancūzijos monarchija. Po 1830 m. sukilimo buvo įkurta konstitucinė Liepos monarchija, kuri gyvavo iki 1848 m.
1848 m. vasario 22 d. kilo revoliucija ir liepos monarchija buvo nuversta. Tuoj pat sudaryta Laikinoji vyriausybė paskelbė Prancūziją respublika ir visuotinės rinkimų teisės pagrindu suorganizavo Nacionalinio susirinkimo rinkimus, kuris priėmė Antrosios respublikos konstituciją.
Pagal 1848 m. konstituciją prezidentu išrinktas Liudvikas Napoleonas Bonapartas reikalavo pakeisti konstitucijos nuostatą, draudžiančią rinkti prezidentą daugiau nei vienai kadencijai. Nacionaliniam susirinkimui nesutinkant, prezidentas nepaisydamas draudimų jį paleido, o tai reiškė valstybės perversmą. Referendumu gavę piliečių sutikimą, Liudviko Napoleono Bonaparto šalininkai parengė naują 1852 m. konstituciją, kuri faktiškai buvo patobulintas 1799 m. konstitucijos variantas. Lapkričio 21 d. Prancūzija oficialiai paskelbta imperija, o Liudvikas Napoleonas Bonapartas pasiskelbė imperatoriumi Napoleono III vardu. Iki 1870 m. gegužės 21 d. naujos konstitucijos valstybė buvo valdoma autoritariniais metodais.
Po Prancūzijos pralaimėjimo 1870 m. kare su Prūsija, Napoleonas III buvo nuverstas, o monarchiją pakeitė Trečioji respublika, kuri gyvavo iki 1940 m.