Vėjas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vėjas – santykinai horizontalus oro judėjimas, atsirandantis dėl Žemės paviršiaus temperatūrų skirtumo.

Turinys

[taisyti] Charakteristikos

Vėjai būna labai įvairūs, besiskiriantys stiprumu, trukme ir priežastimis. Du pagrindiniai veiksniai, sukeliantys atmosferos cirkuliaciją, yra pusiaujo ir ašigalių temperatūrų skirtumas bei planetos sukimasis (Koriolio efektas).

Vejas kyla, atsiradus skirtumui tarp dviejų oro masių slėgio: pagal termodinamikos dėsnius, vėjas pučia iš aukšto slėgio regiono link žemo slėgio regiono, kol abiejų oro masių slėgiai susilygina. Vidutinėse platumose vėjo kryptį įtakoja ir Koriolio efektas. Jei planetos paviršius įšiltų vienodai ir Žemės sukimasis neįtakotų atmosferos cirkuliacijos, vėjai pūstų tik nuo pusiaujo į ašigalius viršutiniuose atmosferos sluoksniuose (šiltesnėms oro masėms kylant į viršų) ir nuo ašigalių link pusiaujo apatiniuose atmosferos sluoksniuose. Realiai cirkuliacija yra daug sudėtingesnė. Vietinių, smulkaus masto (apimančių zonas iki šimtų metrų) vėjų egzistuojančiomis priemonėmis tiksliai prognozuoti neįmanoma.

Vėjai prisideda prie sausumos reljefo formavimo (erozija, mažų dalelių ir nuosėdų pernaša).

[taisyti] Vėjų klasifikacija

Supaprastintas vyraujančių vėjų modelis
Supaprastintas vyraujančių vėjų modelis

Vėjai klasifikuojami pagal jų mastą, priežastis arba geografines vietoves, kuriose jie vyrauja.

Vyraujantys (reguliarūs) vėjai yra globalinio masių judėjimo apraiška. Šiai kategorijai priskiriami:

  • Pasatai (trade winds) – neskaitant tam tikrų vėjų Antarktikos bei Grenlandijos ledynuose, šie pusiaujo regiono vėjai yra patys pastoviausi planetoje. Šiais vėjais vadovaudavosi laivai, ankstyvosiose kelionėse iš Europos į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Jie siejasi su Hedlio cirkuliacijos modeliu (Hadley cell). Šie vėjai pučia iš šiaurės rytų link pusiaujo šiaurės pusrutulyje ir iš pietryčių pietų pusrutulyje.
  • Vakariniai (westerlies) – vidutinių platumų vėjai, susiję su Ferelo cirkuliacijos modeliu (Ferrel cell) ir pučiantys link ašigalių: iš pietvakarių šiaurės pusrutulyje ir šiaurės rytų pietiniame pusrutulyje. Šie vėjai gali būti labai stiprūs, ypatingai pietiniame pusrutulyje (40–50 laipsnių platumose), kur yra mažiau vėjams kliudančios sausumos.
  • Poliariniai rytiniai (polar easterlies) – vėjai, vyraujantys poliarinėse platumose, pučiantys nuo aukšto slėgio regionų ašigaliuose (į pietus šiauriniame pusrutulyje ir į šiaurę pietiniame). Jie yra paprastai silpni ir nereguliarūs.
  • Atmosferos sraujymės (jet stream) – tai palyginus siauros, vingiuojančios formos, nutrūkstančios oro srovės, greitai judančios atmosferoje maždaug 11 km aukštyje, dažniausiai iš vakarų į rytus abiejuose pusrutuliuose.

Sezoniniai vėjai – tai vėjai, kurie egzistuoja tik tam tikro sezono metu, pvz., Indijos musonai.

Sinoptiniai vėjai susiję su didelio masto reiškiniais, tokiais kaip šilti ar šalti atmosferos frontai, ir yra kasdieninių orų sudėtinė dalis. Prie šių vėjų priskiriami geostrofiniai (pučiantys išilgai izobarių, dėl slėgio gradiento ir Koriolio efekto sąveikos), gradientiniai ir ciklostrofiniai vėjai (uraganai, tornadai).


[taisyti] Bendra informacija

Skirtingose geografinėse vietovėse vėjai vadinami įvairiais vardais, pvz., bora Italijoje, mistralis Prancūzijoje.

Vėjo kryptimi laikoma iš kur vėjas pučia, pvz., rytų vėjas pučia iš rytų į vakarus. Naudojami įvairūs prietaisai ir būdai vėjo krypčiai bei greičiui nustatyti – anemometras, vėtrungė ir kiti.

Vėjo galia naudojama vėjo jėgainėse elektros energijos gamybai.

[taisyti] Taip pat žiūrėkite