Amazonija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Amazonija (port. Floresta Amazônica, Amazônia; isp. Selva Amazónica) – Pietų Amerikos gamtinis regionas, esantis Amazonės baseine. Apima didelę Brazilijos dalį, taip pat dalį Peru, Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teritorijų. Neretai priskiriami ir Gvianos regiono šalių, Bolivijos ekvatoriniai miškai. Tai vienas didžiausių pasaulyje gamtinių regionų, pasižymintis labai gausia ir įvairia augalija bei gyvūnija, specifinėmis klimatinėmis sąlygomis. Amazonija – vienas mažiausiai ištirtų ir įsisavintų pasaulio regionų.
Turinys |
[taisyti] Geografija
Didžiąją Amazonijos dalį sudaro Amazonės žemuma, bei ją supančios Gvianos plokščiakalnio (Tepui plokštikalniai) ir Brazilijos plokščiakalnio dalys. Šiaurėje remiasi į Orinoko lygumą – Los Llanos, vakaruose siekia Andus. Amazonija užima 7 mln. km² plotą, iš kurių 5,5 mln. km² sudaro ekvatoriniai miškai.
Vyrauja plokščia neaprėpiama lyguma, išraižyta daugybės upių, protakų ir pelkių. Netgi Andų priekalnėse lygumos aukštis neiškyla virš 100 m. Tik pietvakariuose Amazonija patenka į Pardaos kalnų masyvą, kuris siekia 900 m aukštį. Anduose pereina į kalnų hilėją. Lygumą dengia storas kainozojaus periodo nuosėdinių uolienų sluoksnis. Upės labai vingiuotos, išsišakojusios, pilnos upinių salų. Vakarinėje Amazonijoje upių slėniai neryškūs, aukščiu nedaug tesiskiria nuo vandenskyrų. Upės neša labai daug aliuvinių nešmenų, kurių kiekį vandenyje dar labiau papildo kasmetinių potvynių metu. Jų metu upės išsilieja į plotį šimtus kilometrų ir selva pavirsta didžiuliais vandens tyrais. Rytų Amazonijoje paviršius pakyla į 200-250 m aukštį, o upės teka giliais slėniais per kristalines uolienas, formuoja krioklius. Amazonės deltoje upė suformuoja labai platų slėnį, skaidosi į daugybę protakų, atšakų, ežerų. Amazonė yra vandeninga ištisus metus, kadangi dalį metų ją maitina šiauriniai intakai (kai ten yra drėgnasis sezonas), dalį metų – pietiniai. Svarbiausios Amazonijos upės yra: Amazonė, Negras, Madeira, Šingu, Tokantinsas, Žapūra, Ukajalis.
[taisyti] Klimatas
Amazonijos landšaftai labai priklauso nuo klimato: drėgmės kiekis ir temperatūrų amplitudė formuoja regiono gamtą. Centrinėje ir vakarinėje dalyje klimatas tipiškai ekvatorinis. Yra 2 drėgnieji sezonai, priklausantys nuo Saulės padėties pusiaujo atžvilgiu. Ypač drėgni laikotarpiai tęsiasi nuo vasario iki birželio ir nuo spalio iki sausio. Tarp šių laikotarpių kritulių kiekis šiek tiek sumažėja.
Šiaurinės ir pietinės Amazonijos kritulių kiekis priklauso nuo metų laiko esančio atitinkamoje pusiaujo pusėje. Drėgnasis laikotarpis ten trunka labai ilgai, jo metu gausiai lyja. Sausasis laikotarpis trumpas, jo metu taip pat iškrenta kritulių, tačiau mažiau. Ilgiausiai sausasis periodas trunka teritorijose į rytus nuo Manauso. Ten dėl pasatų įtakos nuo gruodžio iki gegužės lyja labai gausiai, oro drėgnumas pasiekia 95%, tačiau nuo birželio iki gruodžio drėgmė žymiai sumažėja.
Visam Amazonijos regionui būdinga aukšta ir pastovi temperatūra, per metus besikeičianti labai nežymiai. Dienos temperatūrų svyravimas šiek tiek viršyja metinės tempertaūros svyravimą. Amazonijoje nebūna nei didelių karščių, nei šalčių, tačiau labai didelis oro drėgnumas padidina temperatūrinį efektą: dienos atrodo karštos, naktys šaltos. Vyraujanti metinė oro temperatūra 24-27°C. Krituliai iškrenta liūčių pavidalu, dažniausiai antroje dienos pusėje. Liūtis lydi audros ir perkūnijos. Vakare ir naktį išsigiedrija. Visus metus išsilaiko labai didelis oro drėgnumas (75-95%).
[taisyti] Augalija
Dėl didelio kritulių kiekio ir aukštos bei pastovios temperatūros Amazonijoje klesti labai gausi ir įvairi augalija. Beveik visame regione nenutrūkstamai tęsiasi bekraščiai selvos plotai. Amazonijos augalija išskiria didžiulį deguonies kiekį, todėl vadinama „Žemės plaučiais“ ir stabdo šiltnamio efektą. Bendras bruožais apibūdinant regiono augaliją galima sakyti, kad tai milžiniškas visažalių labai vešlių ir tankiai suaugusių augalų sąžalynas. Amazonijos augalija skirstoma į tris grupes:
- igapo – upių slėnių miškai, užliejami keliems mėnesiams
- varezija – upių slėnių miškai, užliejami trumpam laikui
- ete – vandenskyrų miškai, niekada neužliejami
- upių vandens augalija
- mangrovių sąžalynai vandenyno pakrantėje.
Augalija ilgai po vandeniu būnančiose teritorijose nėra ypač gausi. Medžių kamienai padengti dumbliais, apvynioti įvairių vijoklių, šakose auga įvairūs parazitiniai augalai. Žemės paviršiuje augalijos beveik nėra. Medžiuose auga paparčiai. Igapo zonai būdingas medis – cerkopija. Gausu lianų, epifitinių augalų, spalvingų tropikinių orchidėjų. Lėtai tekančių upių ir protakų vandenyje gausu vandens augalijos. Būdingas augalas – gigantiškoji viktorija, kurios lapai yra 2 m skersmens ir gali išlaikyti 50 kg svorį. Augalas turi didelius, kvapnius žiedus.
Varezijos zonos augalija pasižymi kur kas didesne augalų įvairove. Būdingi tankūs ir vešlūs 4-5 ardų miškai, augantys pelkiniuose dirvožemiuose. Daug palmių rūšių, iš kurių kai kurios rūšys gali pasiekti 60 m aukštį. Dažnai sutinkamas smulkiažiedis kapokmedis, augantis taip pat ir neužliejamoje zonoje. Dažni fikusų genties, pupinių ir karpažolinių šeimų medžiai. Iš karpažolių garsiausias augalas – brazilinė hevėja, iš kurios išgaunamas kaučiukas. Žemutiniuose arduose sutinkamas kakavmedis. Varezijos zonai taip pat būdinga labai gausi lianų ir epifitų augalija. Medžiuose auga labai gražios orchidėjos. Žemės paviršiuje gausi žolinė augalija: paparčiai, bananai, bromelija.
Didžiausiu augalijos tankumu ir įvairove pasižymi vandens neužliejami miškai. Juos galima laikyti turtingiausiais floros atžvilgiu pasaulio miškais. Jie išliko nedaig pasikeitę nuo prieš milijonus metų gyvavusių miškų. Šios zonos žemės paviršius sudarytas iš geležingų lateritinių dirvožemių.
Vandenskyriniai miškai, dar vadinami ete, sudaryti iš 10-12 ardų. Į jų sudėtį įeina neaprėpiama augalų įvairovė, nors dalis čia augančių augalų auga ir kitose zonose. Šioje zonoje auga gigantiškos kastanijos, seibos, įvairios palmės, laurų, mirtų, mimozų ir pupiniai augalai. Daugelis augalų tiekia vertingą medieną, jų dalys naudojamos maistui. Žemutiniuose arduose auga aukšti žoliniai augalai: kelis metrus siekiantys paparčiai, bromelijos, kanos. Daugybė įvairių dumblių, grybų.
Tokia augalijos sistema būdinga vakarų Amazonijai, tačiau rytuose, kur yra ir sausasis periodas auga ir lapus metantys augalai, tarp miškų yra savanų ruožų.
[taisyti] Gyvūnija
Amazonija taip pat pasižymi labai gausia gyvūnija, nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Tankiuose ekvatoriniuose miškuose beveik nėra stambių gyvūnų, iš jų paminėtini nebent jaguarai, tapyrai, ocelotai, jaguarundžiai, kapibaros, beždžionės. Jie gyvena dažniausiai upių pakrantėse. Kur kas gausesnė paukščių, roplių, varliagyvių, o ypač nariuotakojų įvairovė. Priskaičiuota net 2,5 mln. vabzdžių rūšių, apie 2000 paukščių, 3000 žuvų, virš 400 žinduolių, roplių ir varliagyvių. Vis dar randama daug naujų rūšių. Iš paukščių vyrauja papūgos, harpijos, tukanai, girnovės, kolibriai, ereliai, pelėdos ir daug kitų.
Vabzdžiai pasižymi ne tik didele įvairove, bet ir savo dydžiu bei gyvensena. Vabalas heraklis yra 15 cm ilgio ir dydžiu nusileidžia nebent vorams paukštėdoms, kurie užauga iki 25 cm pločio. Čia gyvena neįprasto grožio ir dydžio drugių, viską siaubiančių skruzdžių armijos, begalė muselių, moskitų ir kitų vabzdžių, vorų, erkių, kraujasiurbių dėlių. Selvoje gyvena daug medvarlių iš kurių didelė dalis – labai nuodingos. Labai gausi roplių įvairovė – milžiniškos anakondos ir pitonai, nuodingos gyvatės, kaimanai, vėžliai. Gyvūnijos knibžda ir vandenyje: čia randama nuo vos kelių milimetrų žuvelių iki milžiniškų šamažuvių.
[taisyti] Istorija
Amazonės baseinas buvo apgyvendintas prieš 12 tūkst. metų, kai čia atsikėlė indėnų gentys iš šiaurės. XVI a. džiungles pasiekė europiečiai. Tuo metu daugelis indėnų gyveno pirmykštėje santvarkoje, susiskaidę į nedideles gentis. Labiau pažengę buvo tik vakarų Amazonijos indėnai, kuriems įtaką darė Inkų kultūra. Amazonijos pakraščiuose gyvenusios gentys buvo greitai išnaikintos arba priverstos traukti gilyn į Amazoniją. Pagal Fusiljadeso sutartį vakarinė Amazonija atiteko Ispanijai (Peru ir Naujosios Granados vicekaralystėms), o rytinė – Portugalijai (šiuolaikinė Brazilija). XVII a. prasidėjo portugalų ekspedicijos į Amazonijos gilumą. Upių pakrantėse buvo kuriamos gyvenvietės, įsisavinami nauji plotai. Kaučiuko bumo metu išaugo nauji miestai. 1903 m. Brazilija prisijungė didelį Bolivijos plotą – Akrės valstiją. XX a. pradėtas intensyvus selvos kirtimas ir teritorijos įsisavinimas. Skersai per Amanoziją nutiestas Transamazonijos plentas. Pradėti regiono gamtos tyrinėjimai, naudingų iškasenų gavyba. Nepaisant vis didesnio žmonių skverbimosi į džiungles, Amazonijoje dar liko daug labai mažai ištyrinėtų vietų.
[taisyti] Gyventojai
Pusiaujinė Amazonijos sritis gyvenama labai retai. Daugelyje vietų bene vienintelis susisiekimo kelias – upės. Todėl praktiškai visos Amazonijos gyvenvietės yra prie upių. Gyvenvietės taip pat įkurtos ir prie Transamazonijos plento. Dauguma regiono gyventojų – indėnai. Europiečiai gyvena daugiausia prie didžiųjų upių esančiose gyvenvietėse. Dauguma vietinių indėnų priklauso tupių-gvaranių grupei. Kitos gausesnės šeimos: pano, že, karibai, aravakai, tukano, chibaro. Tačiau čia gyvena ir daug labai negausių genčių, kurias sudaro vos po kelis šimtus narių. Netgi šiuo metu pačiuose Amazonijos užkampiuose randama vis naujų genčių. Daugelis Amazonės baseino indėnų gyvena pakankamai civilizuotai, tačiau vis dar yra labai priklausomi nuo gamtos. Tuo tarpu Amazonijos gilumoje yra tautelių gyvenančių dar pirmykštėje santvarkoje. Didžiausi Amazonijos miestai: Manausas, Belenas, Portu Veljas, Riu Brankas, Santaremas (Brazilija), Ikitosas (Peru), Puerto Ajakučas (Venesuela).
[taisyti] Ekonomika
Nors Amazonija turi nemažą ekonominį potencialą, dėl sudėtingų įsisavinimo sąlygų ekonomika išvystyta silpnai. Dėl nederlinų dirvožemių, dažnų užtvindimų žemės ūkis išvystytas silpnai. Svarbiausia ūkio šaka – miškininkystė. Kertami labai vertingą medieną turintys medžiai. Renkami valgomieji vaisiai, riešutai, vaistiniai augalai. XIX a. pab. – XX a. pr. Amazonijoje buvo kaučiuko bumas. Tačiau atradus sintetinius pakaitalus gumai gaminti kaučiuko pramonė sumenko. Vyksta naudingų iškasenų, ypač naftos gavyba. Medžiojami kailiniai žvėreliai, kolekcijoms paukščiai ir drugiai. Žvejyba.
[taisyti] Amazonija ir žmogus

Amazonija – viena nepalankiausių žmogui gyventi planetos vietų. Tik Antarktyje ir dykumose išgyventi yra sunkiau. Prie Amazonijos geriausiai prisitaikiusios čia gyvenančios indėnų gentys. Civilizuotam žmogui, net ir su naujausiomis technologijomis į selvą prasibrauti sunku. Amazonijoje žmogaus pavojų ir diskomfortą kelia:
- klimatas – daugeliui žmonių, pirmąkart atvykusių į Amazoniją labai sunku prisitaikyti prie tvankumo ir labai didelio oro drėgnumo. Dienos atrodo nepakelimai karštos, naktys vėsios.
- pavojingi gyvūnai – Amazonijoje tūkstančiai gyvūnų kelia realų pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nors čia tėra vienintelis pavojingas žinduolis jaguaras, tačiau pavojų kelia nuodingos gyvatės, smaugliai ir anakondos (yra atvejų kai prarijo žmogų), labai nuodingos varlės, vapsvos, viską naikinančios skruzdės, milijonai dėlių, blakių, moskitų ir muselių, siurbiančių kraują, dedančių į odą kiaušinius. Ne mažiau pavojų tyko ir vandenyje: kaimanai, piranijos, gėlavandeniai rykliai, elektriniai unguriai, lervos, įsiskverbiančios į žmogaus kraujotaką, genitalijų šamukai, parazituojantys žmogaus šlapimo sistemoje.
- užkrečiamos ligos – milijonai geliančių vabzdžių perneša labai pavojingas ligas, keliančias pavojų gyvybei: maliariją, Čagaso ligą, geltonąjį drugį ir kt.
- nuodingi augalai – didelės dalies augalų vaisiai, lapai, sultys labai nuodingos. Organizmą apnuodyti gali netgi spyglio padarytas įbrėžimas.
- sudėtingas susisiekimas – bene vienintelis būdas susisiekti – keliauti upėmis. Tačiau daugelis upių slenkstėtos, jomis pavojinga keliauti. Amazonėje pavojų kelia pororokos reiškinys. Keliais sujungtos tik nedaugelis gyvenviečių. Lėktuvų tūpimo takus turi taip pat tik didesni miestai. Todėl žmogui Amazonijoje sunku laiku suteikti medicininę pagalbą.
[taisyti] Problemos
Viena didžiausių Amazonijos problemų – miškų kirtimas. Apskaičiuota, kad apie penktadalis selvos yra iškirsta. Per beveik 10 metų (1991-2000 m.) iškirsta Portugalijos dydžio teritorija. Miškai kertami tiesiant kelius, naudojant medieną, kuriant plotus ganykloms, gyvenvietėms. Miškų kirtimas sukelia daugybę globalinių problemų:
- Amazonės miškai – pagrindinis planetos deguonies tiekėjas ir anglies dioksido vartotojas. Miškų kirtimas katastrofiškai spartina visuotinį klimato atšilimą.
- Kertant miškus naikinamos retos augalų (kai kurie jų gali būti panaudoti gyvybiškai svarbių vaistų gamybai) ir gyvūnų rūšys.
- Kertant miškus naikinama vietinių indėnų genčių gyvenamoji aplinka. Gentys išnyksta arba asimiliuojasi su kitomis tautomis. Nyksta tradicinis indėnų gyvenimo būdas.
- Iškirstuose plotuose pradėjus verstis gyvulininkyste, skurdūs lateritiniai dirvožemiai greitai sunyksta ir virsta tuščia dykyne.
[taisyti] Šaltiniai
- Vikipedija anglų kalba: Amazon Rainforest, Amazon Basin
- „Физическая География Частей Света“, Т.В. Власова. Москва, 1966 г.
- „Gyvoji Gamta“, Vilnius, 1990 m.
- Kiti šaltiniai
[taisyti] Nuorodos
- Amazonijos gamtos apsaugos svetainė (anglų k.)
- Amazonijos indėnai (anglų k.)
- Amazonijos tyrimų institutas (portugalų k.)
- Kelionės po Amazonės selvą (anglų k.)
- Amazonės miškai (anglų k.)
- Apie Amazoniją (lietuvių k.)
![]() |
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |