Habsburgų dinastija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Habsburgai (von Habsburg) buvo viena iš Europos valdovų giminių: Austrijos valdovai (kunigaikščiai 1282-1453, didieji kunigaikščiai 1453-1804 ir imperatoriai 1804-1918), Burgundijos valdovai, Čekijos karaliai, Vengrijos karaliai, Portugalijos karaliai, Ispanijos karaliai (1516-1700) ir kelis šimtmečius Šventosios Romos imperijos imperatoriai.
Vyriškoji Habsburgų linija išmirė 1740 m. Vėlesni Habsburgai kilę iš Marijos Terezos ir jos vyro imperatoriaus Franco I-ojo Lotaringiečio vadinami Habsburgų Lotaringijos šaka.
Habsburgų dinastijos pavadinimas kilęs iš 1020 m. pastatytos pilies Habsburg Aargau vietovėje Šveicarijoje, kur ši didikų giminė rezidavo XII-XIII a. Ankstyvųjų Habsburgų rezidencija buvo nedidelė pilis netoli Habsburgo (Altenburg bei Brugg). Otto II, pilies statytojo anūkas, pirmasis apie 1100 m. pasivadino grafu fon Habsburg. Nuo 1108 m. giminė ėmė vadintis fon Habsburg.
Iš pietryčių Vokietijos Habsburgai plėtė įtaką į rytinę imperijos dalį, praktiškai sutampančią su dabartinės Austrijos teritorija. Rudolfas Habsburgas 1273 m. buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi kaip imperatorius Rudolfas I-asis. Jis 1278 m. prie savo valdų prisijungė buvusias išmirusios Babenbergų dinastijos valdas Austrijoje ir Štirijoje. Nuo to laiko Austrija tapo Habsburgų valdų pagrindu ir išliko jų rankose iki pat naujausių laikų. Nuo pat savo įsikūrimo Austrijoje Habsburgai ėmėsi domėtis galimybe patekti ir į kaimyninių valstybių – Čekijos bei Vengrijos sostus. Kunigaikštis Rudolfas III-ais 1306 m. vedė Čekijos karaliaus Vaclovo II-ojo našlę Elžbietą, tačiau neturėjo vyriškosios lyties palikuonių ir Čekijos sostas atiteko Liuksemburgams.
Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių. Tačiau iš pradžių Habsburgų valdžia nebuvo labai stipri, nes nuolatiniai sukilimai, kovos su Šveicarija ir feodalinių valdų dalinimas silpnino monachiją.
XIV amžiuje dinastija skilo į dvi šakas: Alberto ir Leopoldo. Pirmajai šakai 1437 m. po Liuksemburgų atiteko Čekijos ir Vengrijos sostai. ŠI šaka išmirė 1457 m. – paskutinis atstovas buvo Vladislovas V-asis. Vladislovo sesuo Elžbieta ištekėjo už Kazimiero Jogailaičio ir įėjo į istoriją kaip „karalių motina“. Jaunesnioji Leopoldo šaka 1440 m. gavo renkamą Šventosios Romos imperijos sostą, kurį išlaikė iki dinastijos išmirimo 1740 m.
Habsburgų dinastijos hegemonijos kūrėju laikomas imperatorius Maksimilijonas I-asis (1459-1519), vykdęs sėkmingą dinastinę politiką. Po Maksimilijono I-ojo vedyvų su Marija, Burgundijos sosto paveldėtoja, Habsburgų valdos išsiplėtė į šiandienines Beneliukso šalis, o Austriją Maksimilijonas I-asis per Tirolį sujungė su Elzaso žemėmis. Po jo sūnaus Filipo Gražiojo vedybų su Joana, Ispanijos sosto paveldėtoja Habsburgų valdžion pateko didžiulė Ispanijos valstybė su kolonijomis.
Karolis V-asis 1519 m. paveldėjo valstybę, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Po jo dinastija skilo į dvi pagrindines šakas. Ispaniškoji šaka, kurios pradininkas buvo Karolis V-asis valdė Ispaniją ir Portugaliją (1580-1640 m.). Šis šaka išnyko po bevaikio Karolio II-ojo mirties (1661-1700).
Austriškąją šaką pradėjo Karolio V-ojo brolis imperatorius Ferdinandas I-asis (1503-1564). Jis 1526 po Jogailaičių perėmė Vengrijos ir Čekijos sostus, o 1555 m. tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Didieji kunigaikščiai Ernestas ir Maksimilijonas II-asis kandidatavo ir į Abiejų Tautų respublikos sostą pirmuosiuose karaliaus rinkimuose 1575 ir 1587 m. Ferdinando II-ojo valdymo laikotarpiu vyko Trisdešimties metų karas per kurį Habsburgai buvo praradę Čekiją (ją 1619/1620 valdė vadinamasis „žiemos karalius“ Palatinato elektorius Fridrichas V-asis) bei Vengriją (ją 1619-1621 m. valdė karaliumi išrinktas Transilvanijos kunigaikštis Gaboras Bethenas).
Dinastijos krizės laikotarpiu (nesant vyriškosiso lyties paveldėtojų) imperatorius Karolis VI-asis 1713 m. paskelbė vadinamąją „pragmatinę sankciją“. Pagal ją nesant tiesioginių vyriškosios lyties palikuonių, sostą paveldi moteriškoji linija, t.y. artimiausias giminaitis. Ši nuostata įgyvendinta 1740 m., kai po Karolio VI-ojo mirties sostą paveldėjo imperatoriaus ir kunigaikštienės Elžbietos von Braunschweig-Wolfenbeutel duktė Marija Terezė. Ji su savo vyru Francu I-uoju iš Lotaringijos (Pranciškum Steponu) pradėjo Habsburgų-Lotaringijos šaką, kuri nuo 1745 (po Austrijos įpėdinystės karo) valdė imperiją.