Grafas Montekristas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Grafas Montekristas (pr. Le Comte de Monte-Cristo) – Aleksandro Diuma (vyresniojo) nuotykių romanas. Kartu su romanu Trys muškietininkai, laikomas geriausiu autoriaus darbu ir dažnai įtraukiamas į visų laikų geriausių romanų sąrašus. Kūrinys buvo pabaigtas rašyti 1844 m. Kaip ir dauguma A.Diumos knygų, kurios buvo išplėstos pagal kitų autorių paruoštus siužetus, „Grafas Montekristas“ buvo parašytas bendradarbiaujant su Augustu Maketu (Auguste Maquet).

[taisyti] Išleidimas ir tematika

Pirmą kartą „Grafas Montekristas“ buvo spausdinamas „Debatų žurnale“, per aštuoniolika dalių nuo 1844 m. rugpjūčio 28 d. iki 1846 m. sausio. Pilnos kūrinio versijos prancūzų kalba pirmą kartą buvo išleistos XIX a.

Pagal knygą buvo pastatyta daug filmų, paskutinė 2002 m.

Pasakojimo veiksmas vyksta Prancūzijoje, Italijoje ir Viduržemio jūros salose 18151838 m. istorinių įvykių fone. Romano tematika – teisingumas, kerštas, gailestingumas ir atlaidumas – derinama su nuotykių istorijos stiliumi.

Romano idėją A.Diuma pasiskolino iš tikros gyvenimo istorijos, kurią jis aptiko Jacques Peuchet memuaruose. J.Peuchet buvo atpasakojęs Pjero Piko (Pierre Picaud), avalynės amatininko iš Paryžiaus, istoriją. Pastarasis buvo susižadėjęs su turtinga moterimi, tačiau keturių pavydžių draugų neteisingai apšmeižtas Anglijos šnipu, buvo įkalintas septyneriems metams. Kalėjimo metu mirštantis draugas kalinys testamentu paliko Pjerui Milane paslėptą lobį. Kai 1814 m. šis buvo paleistas iš kalėjimo, jis pasisavino lobį, grįžo į Paryžių pasikeitęs vardą ir praleido dešimt metų ruošdamasis kerštui prieš jį išdavusius buvusius draugus.

[taisyti] Siužetas

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Edmondas Dantesas, devyniolikmetis „Faraono“ laivo jūreivis, grįžta namo į Marselį. Jis džiaugiasi susitikimu su šeima bei draugais ir nekantrauja vesti savo sužadėtinę, Katalonijos gražuolę Mersedes. Jis taipogi laimingas, kad buvo pakeltas pareigose iki kapitono, bet tuo pačiu ir nuliūdintas dėl savo pirmtako ir draugo kapitono Leklero mirties.

Kapitonas Lekleras buvo atkaklus tuo metu jau ištremto Napoleono šalininkas, ir mirties patale įpareigoja Dantesą pristatyti siuntinį buvusiam vyr. maršalui Bertranui, kuris taipogi ištremtas į Elbos salą. '„Faraonui“ sustojus prie salos, Dantesas kalbasi su pačiu Napoleonu, kuris paprašo jaunuolį padėti nusiųsti slaptą laišką į Paryžių.

Edmondo sėkmė sukelia pavydą tų, kuriuos jis laiko draugais: ypatingai užgaunama laivo finansininko Danglaro savimeilė, taip pat paveikiamas ir nuskurdęs kaimynas siuvėjas Kaderusas, be to, Edmondo sužadėtinę įsimylėjęs jos pusbrolis Fernandas Mondegas. Danglaras paskundžia Edmondą Marselio teisiniams atstovams kaip bonapartistą. Kai kurių papildomų susikertančių interesų fone Dantesas netikėtai galiausiai nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Ifo pilyje, kalėjime saloje.

Būdamas kalėjime, Edmondas grimzta į neviltį ir bando ieškoti paguodos tikėjime Dievu. Po daugelio metų vienatvės mažoje, nešvarioje celėje jis bando numirti badaudamas. Jo valia gyventi sugrįžta, išgirdus kasimo garsus, ir jis savo ruožtu pradeda daryti tunelį, kol pasiekia likimo bendrininką, italų dvasininką Abį Faria. Jiedu tampa gerais draugais ir tęsia tunelio kasimą kartu.

Senasis kalinys – išsilavinęs žmogus, ir ilgainiui Edmondas išmoksta iš jo įvarių dalykų – kalbų, istorijos, ekonomikos, filosofijos, matematikos, etiketo normų bei rafinuotų manierų. Tuo pačiu jie atkuria įvykių seką, dėl kurios Dantesas atsidūrė kalėjime.

Dvasininkas numiršta prieš jiems pabaigiant tunelį, prieš tai spėjęs papsakoti Dantesui apie Monte Kristo salelėje esantį didelį lobį. Mokytojui numirus, Dantesas pasinaudoja galimybe pabėgti, perkeldamas Faria kūną į savo celę ir įlįsdamas į Faria kūnui skirtą maišą. Nors kalėjimo sargybiniai neneša maišo į kapines, kaip tikisi Dantesas, o išmeta jį, pririšę patrankos sviedinį, į Viduržemio jūrą, pastarasis sugeba išplaukti į krantą.

Kitą dieną Edmondas įsilaipina į kontrabandininkų laivą, apsimesdamas išsigelbėjusiu po praėjusios dienos audros jūroje. Ilgainiui įgijęs įgulos pasitikėjimą, jis pasiūlo pastariesiems Monte Kristo salą kaip idealią vietovę kontrabandos realizavimui. Vieno apsilankymo metu jis apsimeta susižalojęs ir įtikina įgulą palikti jį saloje kuriam laikui bei grįžti jo kitu reisu, kas įgalina jį susirasti Faria minėtą lobį.

Edmondo patirtis pakeičia jį tiek iš išvaizdos, tiek ir psichologiniu požiūriu. Žmonių, kuriais jis pasitikėjo, išdavystė sunaikina jaunystės naivumą ir įtvirtina cinizmą. Kartu su kalėjime iš dvasininko įgytomis žiniomis bei turtais, Dantesas įgyja ir priėjimą prie aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių.

Praėjus dešimčiai metų po jo sugrįžimo į Marselį, Dantesas pradeda įgyvendinti savo keršto planą. Jis susikuria sau Grafo Montekristo tapatybę – turtingą, paslaptingą, arogantišką ir charizmatišką aristokratą. Pirmiausiai pasirodo Romoje, susipažįsta su keliais aristokratais, tame tarpe ir su susituokusių Mondego bei Mersedes sūnumi Albertu. Vėliau persikrausto į Paryžių, tapdamas sensacija, kur savo žiniomis bei turtais sužavi daugelį.

Montekristas „susipažįsta“ su Danglaru, kuris dabar yra bankininkas, ir įtikina pastarąjį sudaryti sandėrį, kuriuo grafas gautų didelę paskolą. Vėliau jis manipuliuoja vertybinių popierių rinkoje taip, kad galiausiai Danglaras paliekamas tik su ta turto dalimi, kuri yra paskolinta grafui. Danglaras išvyksta į Italiją.

Grafas Montekristas turi gražią vergę graikę Haidi. Pastarosios tėvas Ali Paša praeityje buvo išduotas Fernando Mondego, o jam numirus, Mondegas pardavė Haidi ir jos motiną į vergiją. Manipuliuodamas Danglaru, grafas dabar patraukia Fernandą atsakomybėn, ir pastarasis atitinkamai pažeminamas.

Mersedes – vienintelė, atpažinusi grafą Montekristą. Ji papasakoja savo jaunystės istoriją sūnui Albertui, ketinusiam kautis su grafu, pažeminusiu tėvą. Mersedes ir Albertas išsigina Fernando ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo, pastarajam nusižudžius.

Galiausiai grafas keršija jį į kalėjimą įkišusiam Vilfortui, tačiau jo planai šiek tiek keičiasi dėl persipynusių įvykių ir jis galiausiai apsisprendžia nustoti.

Romanas baigiasi, Haidi pasiūlant jam savo meilę bei naujo gyvenimo pradžią.

Romane yra dar daug čia neminėtų veikėjų, kurių rolės vienaip ar kitaip susijusios.

[taisyti] Nuorodos