Čilė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Čilės Respublika yra Pietų Amerikos šalis, kuri šiaurėje ribojasi su Peru, Bolivija, o rytuose su Argentina.

República de Chile
Čilės vėliava Čilės herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Čilė žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų
Sostinė Santjagas
Didžiausias miestas Santjagas
Valstybės vadovai Michelle Bachelet Jeria
Prezidentė
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
756 950 km² (37)
1,07%
Gyventojų
 - 2006 liepa (progn.)
 - Tankis
 
16 134 219 (59)
21,31 žm./km² (150)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
203,00 mlrd. $ (42)
12 700 $ (56)
Valiuta Pesas
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC -4
-
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
Nuo Ispanijos
1810 rugsėjo 18
1818 vasario 12
Valstybinis himnas Čilės himnas
Interneto kodas .cl
Šalies tel. kodas 56

Turinys

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Čilės istorija

1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diego de Almagro ir jo ispanų konkistadorų gauja, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedro de Valdivia, vienas iš Francisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.

Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivia ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardo O'Higgins, žymiausias Čilės patriotas ir José de San Martín, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus.

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (1879-83) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.

1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932-1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje. Vėlesnę politinę šalies raidą nutraukė Augusto Pinočeto diktatūra, trukusi nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Čilės politinė sistema

Vykdomąją valdžią įgyvendina prezidentas, kuris skiria ministrų kabinetą. Prezidentas renkamas 6 metų kadencijai ir negali būti perrenkamas iš karto kadencijai pasibaigus.

Aukščiausioji teisminės valdžios institucija yra Aukščiausiasis Teismas. Įstatymų konstitucingumo klausimus sprendžia Konstitucinis Teismas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia susideda iš dviejų rūmų parlamento: Senato ir Atstovų Rūmų (120 tiesioginiuose rinkimuose renkamų 4 metams narių)

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Čilė yra suskirstyta į tryliką regionų, kurie žymimi romėnišku skaičiumi ir turi savo pavadinimus. Tam tikrą išimtį sudaro sostinės regionas, kuris žymimas „RM“ raidėmis (Región Metropolitana).

Regionų sąrašas

  • I Tarapakos regionas (Región de Tarapacá; sostinė Iquique)
  • II Antofagastos regionas (Región de Antofagasta)
  • III Atakamos regionas (Región de Atacama; sostinė Copiapó)
  • IV Kokimbo regionas (Región de Coquimbo; sostinė La Serena)
  • V Valparaiso regionas (Región de Valparaíso)
  • RM Santjago metropolinis regionas (Región Metropolitana de Santiago sostinė: Santjagas)
  • VI Išvaduotojo Generolo Bernardo O'Higinso regionas (Región del Libertador General Bernardo O'Higgins; sostinė Rancagua)
  • VII Maulio regionas (Región del Maule; sostinė Talca)
  • VIII Biobijo regionas (Región del Bío-Bío; sostinė: Concepción)
  • IX Araukanijos regionas (Región de la Araucanía, sostinė: Temuco)
  • X Los Lagos regionas (Región de Los Lagos, sostinė: Puerto Montt)
  • XI Aiseno regionas (Región Aysen del General Carlos Ibáñez del Campo; sostinė: Coyhaique)
  • XII Magelano ir Čilės Antarktidos regionas (Región de Magallanes y de la Antártica Chilena; sostinė: Punta Arenas)

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Čilės geografija

Čilė išsidėsčiusi ilga juosta tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno pakrantės. Šalies šiaurėje yra sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Centrinėje dalyje, kur gyvena daugiausiai gyventojų, sudaro derlingi slėniai.

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis: Čilės demografija

Šalyje daugiausiai vartojama ispanų kalba, kuri yra vienintelė oficiali kalba. Be jos vartojamos ir kitos vietinės kalbos: aimarų, kečua, rapanui ir mapudungún.



Šalių sąrašas | Amerika
Šiaurės Amerika
JAV | Kanada | Meksika

Kiti politiniai vienetai: Bermudų salos | Grenlandija | Sen Pjeras ir Mikelonas

Centrinė Amerika
Belizas | Gvatemala | Hondūras | Nikaragva | Kosta Rika | Panama | Salvadoras
Karibų jūros regionas
Antigva ir Barbuda | Bahamos | Barbadosas | Dominika | Dominikos Respublika | Grenada | Haitis | Kuba | Jamaika | Sent Kitsas ir Nevis | Sent Lusija | Sent Vinsentas ir Grenadinai | Trinidadas ir Tobagas

Kiti politiniai vienetai: Angilija | Aruba | Britanijos Virdžinijos salos | Gvadalupė | JAV Virdžinijos salos | Kaimanų salos | Martinika | Montseratas | Nyderlandų Antilai | Puerto Rikas | Terkso ir Kaikoso salos

Pietų Amerika
Argentina | Bolivija | Brazilija | Čilė | Ekvadoras | Gajana | Kolumbija | Paragvajus | Peru | Surinamas | Urugvajus | Venesuela

Kiti politiniai vienetai: Falklando (Malvinų) salos | Prancūzų Gviana