Gyvenimo filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gyvenimo filosofija — XIX a. pabaigos – XX a. pradžios iracionalistinė filosofijos kryptis, kuri žmogų, intuiciją ir asmeninius išgyvenimus laikė vienintele ir nepakartojama vertybe. Ji kilo kaip atsakas į Hėgelio filosofiją. Jos pradininku laikytinas S. Kirkegoras. Pagrindiniai atstovai — V. Diltėjus, Friedrich Nietzsche, O. Špengleris ir A. Šopenhaueris.


Kitomis kalbomis