Rusijos pilietinis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusijos pilietinis karas vyko 1918-1920 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija).
Turinys |
[taisyti] Kovojančios pusės
[taisyti] Baltieji
Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:
- pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir rusų savanoriai;
- šiaurės vakaruose: Judeničiaus armija;
- vakarų Sibire, Omske: admirolo Kolčiako armija, sustiprinta 40 000 Čekų korpuso (karo belaisviai).
Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:
- rytų Sibire: atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų;
- Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizionas, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.
[taisyti] Raudonieji
Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras L. Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dviems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.
[taisyti] Karo eiga
1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.