Karvaičiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karvaičiai – buvęs kaimas Kuršių nerijoje, į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos. Dar ir dabar Kuršių marių įlanka vadinasi Karvaičių įlanka, o šalia Marių stūkso Karvaičių kalva.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Kaimą 1786 m. užpustė kopos. Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, buvo šventovė, mokykla, augo sodai.
[taisyti] Žymūs žmonės
Šiame kaime gimė tautosakininkas Liudvikas Rėza (1776–1840).
[taisyti] Padavimas
Pasakojama, kad Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Šeštadieniais dažniausiai jie susirinkdavo į seną L. Rėzos svetainę, pasėdėdavo, išgerdavo alaus, pasišnekučiuodavo, aptardavo kaip apsisaugoti nuo slenkančio smėlio ir pan.
Sykį keletas kortininkų susimetė namo kertėje ir ėmė žaisti. Prie aliejinės lempos žaisdami jie sulaukė vidurnakčio, kai vienas vaikščiodamas po kambarį pastebėti už lango svetimą žmogų. Kortininkai pakvietė nepažįstamąjį pažaisti, o tas sutiko. Išdalijus kortas žaidėjai pasigedo vienos, todėl vienas kaimietis pasilenkė po stalu ieškoti, bet išvydęs arklio kanopą, greitai išlindo ir paliko trobą. Paskui pritrūko dar vienos kortos, ir dar vienos, ir taip galiausiai visi žaidėjai vienas po kito išdūmė iš namų. O svetimasis atsisėdo ant krosnies suolo.
Išsigandęs namo šeiminkas suprato, su kuo turi reikalą. Nors jis ir prašė, ir meldė svečią palikti namus, tačiau tas tik atkirsdavo: „Jūs mane pašaukėte, užtat čia lieku!“ Auštant rytui šeimininkas tarė: „Eisiu pas katalikų kunigą, kad šis savo galią parodytų“. Tai išgirdęs velnias iškart baisiai ūždamas išmovė pro kaminą – taip, kad net plytos ir cementas nukrito ant žemės ir mūre atsirado skylė.
Tos skylės niekam nepavyko užmūryti, ji taip ir liko kaip kortininkų pabaisa, kol keliaujančios kopos visą kaimą uždengė.
[taisyti] Šaltinis
- Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.