Jonas Basanavičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d. – 1927 m. vasario 16 d.) – lietuvių visuomenės veikėjas, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.
Turinys |
[taisyti] Gyvenimas
[taisyti] Lietuva
Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje (Vilkaviškio apskritis).
Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. Jonui kiek paugėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių.
Tėvai Joną leido į Lukšių pradinę mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir turėjo grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. Baigęs keturias klases, Jonas mokėsi ir toliau, nors jo tėvai spirte spyrė jį eiti į kunigų seminariją. Kai Jonas baigęs Marijampolės gimnaziją sugrįžo namo, tėvas jam pasakė, kad nė skatiko daugiau neduos, jei sūnus neis į Seinus (kunigų seminariją). Tik po ilgų kalbų tėvas sutiko Joną išleisti ir jis su kokiu šimtu rublių išvyko į Maskvą.
[taisyti] Studijos Maskvoje
Maskvoje Jonas įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kur mokėsi 1873–1874 m. semestrus. Tų pačių metų rudenį perėjo į medicinos fakultetą, nes gavo stipendiją, be to jis mėgo mediciną. Universitete jis buvo pasišventęs vien medicinos mokslui ir lietuvių kalbos tyrinėjimams. 1879 m. birželio mėn. 11 d. Basanavičius baigė universitetą ir gavo gydytojo teises.
[taisyti] Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje
Susitaręs su Bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., Basanavičius išvyko į Bulgariją. Savo paskyrimo vietoje, Lom-Palankoje, jis pradėjo eiti ligoninės gydytojo ir direktoriaus pareigas. Kadangi jau turėjo pastovų darbą, J. Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. Iš čia pradėjo rašinėti straipsnius į lietuviškus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., J. Basanavičius išvyko iš Lom-Palankos, trumpam grįžo į Lietuvą, iniciavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir išvyko į Prahą.
Gyvendamas Prahoje Jonas vedė Eleonorą. Dėl finansinių sunkumų buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. Grįžęs į Bulgariją apsigyveno Elenoje, iš kur buvo perkeltas vėl į Lom-Palanką. Bet antras jo gyvenimo laikas Lom-Palankoj nebuvo toks laimingas: jį bandė nušauti, bet tik nesunkiai sužeidė. To įvykio priežastys taip ir liko paslaptyje. Spėliojama, kad visgi pasikėsinimo pagrindas buvo politikos motyvai.
1889 metais mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Smūgis dar labiau pablogino jo jau ir taip blogą sveikatą. Po žmonos mirties J. Basanavičius persikėlė į Varną. Ten, nežiūrint savo pašlijusios sveikatos, rausėsi archyvuose ir bibliotekose, ieškodamas medžiagos apie Lietuvos praeitį.
[taisyti] Nuopelnai Lietuvai
1904 m. prasidėjus rusų – japonų karui, J. Basanavičius susimąstė apie puikią progą grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną. Kitą dieną nuvyko į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis tuoj susipažino su eile Lietuvos inteligentų ir nusprendė įkurti Lietuvių mokslo draugiją, organizavo archeologinius kasinėjimus įvairiose Lietuvos vietose, pasipriešino caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui. Jo pastangomis 1905 m. buvo sušauktas ir Didysis Vilniaus Seimas.
1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. 1911 metais įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas lietuvių konferencijai Vilniuje. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus svajonės ir sumanymai pradėjo pildytis – 20 Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J. Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos valdžia dr. J. Basanavičiui paskyrė pensiją, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi, karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.
1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. iš Bazilikos, Vilniaus gatvėmis į Rasų kapines.
J. Basanavičiaus vardu pavadinta daugelis gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui.