Germanų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Germanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos šaka. Priskaičiuojamos 53 germanų kalbos.
[taisyti] Klasifikacija
Ribos tarp germanų kalbų grupių nėra ryškios, tarmės paprastai sudaro kalbinį kontinuumą (t.y. dvi gretimos dviejų kalbų tarmės yra tarpusavyje artimesnės, nei standartizuotos literatūrinės kalbos).
- Vakarų germanų kalbos
- Vokiečių-aukštaičių
- Vokiečių kalba (literatūrinė) ir jos aukštaičių bei vidurio tarmės
- Liuksemburgiečių kalba (kilusi iš vidurio vokiečių tarmių)
- Jidiš kalba
- Wymysojer – Wymysöryś – kalba (vartojama Silezijoje, nykstanti)
- Vokiečių-žemaičių
- Frankų
- Olandų kalba
- flamandų kalba (olandų kalbos variantas}
- Afrikansas
- Limburgiečių kalba
- Saksų ir rytų vokiečių-žemaičių (laikomos vokiečių kalbos tarmėmis)
- Frankų
- Salų germanų
- Fryzų kalba
- Anglų kalba (turi daug regioninių variantų ir tarmių)
- Škotų kalba (Scots)
- Söl'ring (vartota Zilto saloje)
- Jola (vartota Airijoje, išnykusi)
- Vokiečių-aukštaičių
- Šiaurės germanų kalbos (skandinavų kalbos)
- Vakarų (salų) skandinavų
- Naujoji norvegų kalba (Nynorsk)
- Islandų kalba
- Farerų kalba
- Norn (išnykusi, vartota Šiaurės Škotijoje)
- Rytų (žemyno) skandinavų
- Vakarų (salų) skandinavų
- Rytų germanų (kilusios iš gotų kalbos, išnykusios)
- Krymo gotų kalba (išnyko XVIII a. pabaigoje)
- Vandalų kalba
- Burgundų kalba
- Lombardų kalba
Dar išnykusios: Senoji Saksų kalba, Žydų kalba, Gotu kalba ir Ufanretų kalba