Teodoras Brazys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Teodoras Brazys (1870 m. lapkričio 20 d. barono Bistramo dvare Memelhofe (ties Bauske, dabar Mazzalvė, Latvija) – 1930 m. rugsėjo 10 d. Mūnchene, palaidotas Kaišiadoryse), kunigas, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, muzikologas, kompozitorius.
[taisyti] Biografija
Baigęs Bauskės vokiečių mokyklą, iš pradžių vargonuoti mokėsi pas Pabiržės vargonininką ir Rokiškio muzikos mokykloje, paskui pas Kauno katedros vargonininką J. Kalvaitį. Iki 1896 vargonininkavo Pabiržėje (Biržų r.), Josvainiuose (Panevėžio r.) ir kitur. 1896 – 1900 mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigęs penkerius metus kunigavo Baltstogės (Biarystok) parapijoje (dabar Lenkija), vadovavo bažnyčios chorui. 1905 – 1907 studijavo Vokietijoje – Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1907 – 1917 buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir giedojimo mokytojas, taip pat lietuvių gimnazijos pirmasis muzikos mokytojas, Katedros choro ir orkestro dirigentas. Jo vadovaujamas choras (120 dalyvių) turėjo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, buvo laikomas vienu pajėgiausių Lietuvoje. Ištremtas iš Vilniaus, gyveno Pietų Lietuvoje – Perlojoje, Kietaviškėse, Dauguose ir Merkinėje. Dviračiu važinėjo po kaimus ir surinko apie 2000 lietuvių liaudies dainų. 1921 – 1923 dėstė muziką Merkinės progimnazijoje, o vėliau apsigyveno Kaune: nuo 1923 Kunigų seminarijos profesorius, nuo 1924 Universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė „Muzikos baruose" ir periodinėje spaudoje.
T. Brazys harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, iš kurių populiariausios „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Aušt' aušrelė“, „Vai tu, diemed', diemedėli“, išplėtotos liaudies dainos „Tu berželi“, „Vai tu sakai' sakale“, „Vai, gūdžiai barė“ ir kt. Sukūrė kantatas „Saliutas Lietuvos vėliavai“, „Te Deum laudamus“ (Žemaičių vyskupijos 500 metų garbei), daug giesmių. Parašė mokslinių muzikologinių-folklorinių darbų: „Apie tautines lietuvių dainų gaidas“ (1920), „Lietuvių liaudies daina vestuvėse“ (1924), „Lietuvių tautinių dainų melodijos“ (1927), „Kai kurie lietuvių ir latvių melodijų giminystės bruožai“ (1928), „Mažvydo melodijų kilmė ir jų santykis su lietuvių tautos muzika“ – habilitacinis darbas. Parašė pirmuosius muzikos vadovėlius: „Giedojimo mokykla“ (1920), „Muzikos teorija“ (1922), „Harmonija“ (1926), „Choralo mokykla“ (1926), išleido „Mūsų dainelių“ keturis sąsiuvinius: I – 1918, II – 1919, III ir IV – 1923, sudarė giesmyną „Cantionale" – kunigo A. Sabaliausko pastangomis išleistas 1932 Belgijoje.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.