Aleksandrija (Šiauliai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aleksandrija
[[Image:|270px]]
Šiaulių rajonas
Aleksandrija
Koordinatės
55°55'20″ š. pl.
23°22'10″ r. ilg.
Artimiausias miestas
Savivaldybė Šiaulių rajonas
Seniūnija Šiaulių kaimiškoji seniūnija
Gyventojų skaičius 290 (2001 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Aleksandrijà
Kilmininkas: Aleksandrìjos
Naudininkas: Aleksandrìjai
Galininkas: Aleksandrìją
Įnagininkas: Aleksandrijà
Vietininkas: Aleksandrìjoje

Aleksandrija – gyvenvietė Šiaulių rajone, 3 km į rytus nuo Šiaulių miesto centro, abipus kelio į Kairius ir Radviliškį.

[taisyti] Geografija

Ribojasi šiaurėje su Lepšiais, rytuose su Bertužiais, pietuose su Zokniais, vakaruose su Šimše. Rajonas kalvotas, kalvose trykšta keli šaltiniai, turintys gydomųjų savybių.

[taisyti] Istorija

Rajono teritorijoje žmonių gyventa jau VIII-IX a. Tai rodo senkapio, kurį tyrinėjo archeologas Balys Tarvydas. Jo radiniai dabar saugomi Aušros muziejuje.

Kadaise čia buvusį dvarą ir kaimą vadino Lepšiais. 1832 m. dvarą įsigijo grafas Nikolajus Zubovas. Valstiečiams jis liepė išsikraustyti į dvaro žemių pakraštį ir pastatė naujus dvaro rūmus bei kitus trobesius. Dvaras N. Zubovo žmonos Aleksandros garbei buvo pavadintas Aleksandrija.

1886 m. grafas Aleksandrijoje pastatė plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Iš šios plytinės plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų. 1902 m. plytinę iš Vladimiro Zubovo nupirko Miša Lensonas ir Icikas Frankas. Po Antrojo pasaulinio karo plytinės pastatuose veikė raštinės reikmenų fabrikas „Beržas“.

XIX a. pab. – XX a. pradžioje Aleksandrijoje buvo gražus pušynas, pamėgtas šiauliečių. 1894 m. jame įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė. Gegužinės prisiminimui 1934 m. pušynėlyje įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. dirbk).

Aleksandrijos kalvelėje, prie plento, palaidotas įžymus Lietuvos miškininkas, rašytojas bei visuomenininkas profesorius Povilas Matulionis (1860-1932). Jis piktinosi klerikalų veikla, buvo laisvamanis. Reikšdamas protestą prieš valdžią ir kunigus, paprašė artimųjų, kad jo palaikus po mirties palaidotų nešventintoje žemėje. Tačiau sovietinio mankurtizmo laikotarpiu kalvoje pradėtas kasti smėlis ir žvyras, išnaikinta didžioji pušyno dalis, o vėliau memorialinėje vietoje įrengta motociklų lenktynių trasa.

Dvare 1950 m. įsikūrė karinio dalinio štabas, greta pastatyti namai karininkams.