Vytautas Steponaitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytautas Steponaitis (1893 m. kovo 24 d. Sintautuose, Šakių raj. – 1957 m. spalio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – karo istorikas, bibliografas, redaktorius, kolekcininkas.
[taisyti] Biografija
Šešiametis pats vienas nuėjęs į Striūpų (prie Šakių) pradžios mokyklą ir pasiprašęs priimamas. Jam paaiškino, kad visi suolai esą užimti. Vytukas pasakė, jog atsinešiąs savo kėdutę. Taip ir įvyko. Nuo 1907 m. lankė Kauno komercinę mokyklą. Baigęs ją nuo 1914 m. mokslus tęsė Maskvos komercijos institute. Komercijos žinias 1927-1929 m. gilino Lietuvos universitete, išklausė ekonomikos kursus, o 1929-1931 m. teisės mokslų kursus baigė labai gerais pažymiais.
Nuo 1908 m. pragyvenimui užsidirbo žurnalisto plunksna. 1912-1914 m. laikraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas-reporteris, bendradarbiavo ir literatūriniame priede „Aušrinė“. 1916 m. pašauktas į carinę kariuomenę baigė Odesos karininkų mokyklą, bet mūšiuose nedalyvavo. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą ir netrukus buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Antrajame pėstininkų pulke, o nuo 1919 m. paskirtas į Lietuvos kariuomenės štabą, jo Spaudos ir švietimo skyrių. 1927-1940 m. šio skyriaus vadovas.
1919-1920 m. redagavo leidinį „Kariškių žodis“, kuris vėliau pavadintas „Karys“. Nuo 1921 m. karybos ir istorijos žurnalo „Mūsų žinynas“ redaktorius, 1925-1940 m. – tęstinio žurnalo „Karo archyvas“ redaktorius. Priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. 1933-1940 m. Lietuviškosios enciklopedijos Karo skyriaus vedėjas ir bendradarbis.
1930 m. gruodžio 17 d. Kaune Vytautas Steponaitis, Viktoras Cimkauskas, Paulius Galaunė ir Marija Mašiotaitė-Urbšienė įsteigė XXVII knygos mėgėjų draugiją, kuri ugdė pomėgį grožinės literatūros knygoms, leido knygas ir savo metraščius, palaikė ryšius su užsienio bibliofilų organizacijomis. Draugijoje negalėjo būti daugiau kaip 27 nariai. Kiekvieno mėnesio 27 dieną vykdavo susirinkimai, kuriuose nariai skaitydavo pranešimus. Lietuvą okupavus, 1940 m. liepos 26 d. draugijos veikla buvo uždrausta.
Po 1944 m. dirbo Lietuvos centrinėje bibliotekoje, mokslo darbuotojams rengdavo išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija, ekonomika, kultūra. Lietuvai paliko vertingą didžiulę įvairių spaudinių kolekciją, išsaugojo nemažai unikalių leidinių. Jo knygų ir periodikos rinkinį sudarė daugiau kaip 8000 pavadinimų. Respublikinei bibliotekai buvo perduota arti 740 ekslibrisų, per 2600 atvirukų, religinio turinio paveikslėlių. Biblioteka įsigijo 140 senų žemėlapių, 270 senų teatro afišų, apie 770 senų maldaknygių, devynias XVII-XVIII a. knygas.