Lietuviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės – Lietuviai (reikšmės).
Lietuviai
Iš viso pasaulyje: ~5 milijonai
Pasiskirstymas pasaulyje: Lietuva:
2 907 000 (2005)

Brazilija:
800 000
JAV:
521 000
Rusija:
76 000
Vokietija:
40 000
Latvija:
32 000
Lenkija:
25 000
Kanada:
12 000
Australija:
10 000
Baltarusija:
10 000
Kazachija:
6 000
Ispanija:
4 300
Estija:
2 000
Ukraina:
2 000
Moldavija:
1 000
Uzbekija:
1 000
Tadžikija:
300
Armėnija:
200
Kirgizija:
200
Turkmėnija:
200

Kalba: lietuvių
Religija: Katalikai
Giminingos tautos: Indoeuropiečiai

  Baltai
    Latviai

Lietuviai, Rytų Europos tauta, kalbanti baltų kalbų grupei priklausančia lietuvių kalba. Iki 80% tikinčiųjų yra katalikai; likusieji išpažįsta įv. protestantizmo atmainas (Lietuvoje lietuviai protestantai susitelkę daugiausia apie Biržus, Kėdainius ir Tauragę), vad. netradicines ir kt. religijas.

Turinys

[taisyti] Skaičius ir paplitimas

Iš viso pasaulyje lietuviais save laiko per 4 mln. žmonių (įskaitant lietuvių k. nemokančius asmenis). Didžioji jų dalis gyvena Lietuvoje, gausios lietuvių bendruomenės nuo seno gyvuoja JAV, kai kuriose Pietų Amerikos ir buv. TSRS valstybėse. Šiek tiek lietuvių autochtonų iki šiol išliko kitapus dab. Lietuvos Respublikos sienos atsidūrusiose senojo lietuvių etninio arealo dalyse, t.y. Šiaurės Vakarų Baltarusijoje (apie Apsą, Gervėčius, Pelesą ir kitur), Pietryčių Latvijoje (tarp Lietuvos-Latvijos sienos ir Dauguvos žemiau Daugpilio) ir Šiaurės Rytų Lenkijoje (apie Punską ir Seinų bei Suvalkų miestuose).

[taisyti] Lietuvių etnogenezė

Etninės kilmės atžvilgiu lietuviai sietini su V-VI a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso pagrindu susiformavusia lietuvių (senlietuvių) gentimi (tiksliau, didžiąja gentimi, kurią visu jos egzistavimo laikotarpiu (V-XII a.) sudarė 2 subetnosai, t.y. rytiniai senlietuviai ir vakariniai senlietuviai) ir – mažesniu mastu – su kai kuriomis kitomis šios genties visiškai ar iš dalies asimiliuotomis baltų gentimis, ypač jotvingiais, (rytiniais) latgaliais, sėliais, žemgaliais, kuršiais ir vad. dregovičiais.

[taisyti] Tautos raida iki XIX a. II pusės

XIII a. pradžioje Livonijos (Kalavijuočių) ordino, o to paties amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje – ir Vokiečių ordino prūsiškosios šakos katalikybės plėtros dingstimi pradėtas kone visos katalikiškosios Europos karas su pagoniškąja Lietuva truko iki XIV a. pab. Būtent šis karas lėmė palyginti vėlyvą lietuvių christianizaciją ir kartu tokį pat vėlyvą lietuvių etnoso sukurtos valstybės, t.y., LDK įsijungimą į Vakarų Europos civilizacinę erdvę.

Iki XII a. pab. lietuvių gyvenamojo arealo pietrytinės ribos iš esmės sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo ribomis, XII-XIV a. dėl tuomet vykusios karinės lietuvių ekspansijos ir anksčiau apslavėjusių baltų žemių lietuviškosios kolonizacijos šis arealas ženkliai išsiplėtė į rytus ir dar labiau – pietų bei pietvakarių kryptimis (apie tai byloja ne tik į pietus bei rytus nuo minėtos kultūros arealo pietrytinės ribos išlikę lietuviški vietovardžiai, bet ir XV-XVI a. vien lietuviams pagonims steigtų katalikiškų parapijų paplitimas visame Nemuno aukštupio baseine), o vėlyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu ir ypač Lietuvos carinės okupacijos dešimtmečiais etninė lietuvių teritorija ėmė nuosekliai mažėti, – nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio lietuviškai beveik nustota kalbėti dab. Šiaurės Vakarų Baltarusijoje, Pietryčių Latvijoje, Šiaurės Rytų Lenkijoje ir Kaliningrado srityje (Mažojoje Lietuvoje). Pagrindinė šio lietuvių tautos arealo mažėjimo priežastis buvo lietuvių kalbos visuomeninio kultūrinio statuso silpnumas Lietuvos priklausymo Abiejų Tautų Respublikai ir carinei Rusijai laikotarpiu (XIII-XVII a. oficiali LDK rašto kalba buvo bažnytinė slavų kalba, o nuo XVII a. pab. – daugumai lietuvių didikų ir vidutiniųjų bajorų jau nuo XVI a. II pusės atrodžiusi „prestižiškesnė“ lenkų kalba).

Nuo XIX a. pradžios lietuvių siekis atkurti „lenkišką“ Abiejų Tautų Respubliką, lietuvių jaunimo bajoriškąją dalį apėmusi „lenkavimo“ mada ir objektyvus lietuvių kalbos silpnumas sąlygojo „istorinės genetinės“ lietuviškumo sampratos įsitvirtinimą daugelio etninės Lietuvos didikų ir bajorų sąmonėje, – nuo to laiko vis daugiau lietuvių bajorų, dvasininkų, inteligentų ir miestiečių (o nuo XIX a. 7-8 dešimtmečio – ir miestelėnų bei valstiečių) viešai vartojo vien lenkų kalbą. Kaip tik tuo metu tarp Lietuvos bajorų išpopuliarėjo dualistišką – bent jau mūsų dienų požiūriu – tautinę jų savimonę aiškinantis lotyniškas posakis „gente lituanus, natione polonus“ („tautybe – lietuvis, pilietybe – lenkas“).

Nors beveik visi „lenkuojantys“ ir net visai lietuvių kalbą pamiršę lietuvių kilmės Lietuvos gyventojai bent iki paskutiniųjų XIX a. dešimtmečių save laikė neatskiriama lietuvių tautos dalimi, po 1883 m. kilusio į „lingvistinės“ lietuvybės gaivinimą orientuoto lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai „motinų kalbos“ (taip savo gimtąją lietuvių k. XIX a. I pusėje mėgo vadinti dvikalbiai lietuvių bajorai) išsižadėjusių individų jau nebuvo linkę laikyti lietuviais.

[taisyti] Moderniosios lietuvių tautos susiformavimas

Modernioji (konsoliduota viešo lietuvių k. vartojimo pagrindu) lietuvių tauta kiek sparčiau formuotis pradėjo tik XIX a. II pusėje, tuomet lietuviakalbei kultūrai tarsi užpildant „tuščią nišą“, atsiradusią tada, kai lenkų kalbą viešajame Lietuvos gyvenime ėmė keisti rusų kalba.

Lietuvių moderniosios tautos formavimąsi skatino ir lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (1864-1904 m.), daugybei lietuvių tapęs akstinu pradėti neginkluotą „kultūrinę“ rezistenciją. Minėtu draudimu carinė administracija tikėjosi kultūriškai bei politiškai atitolinti lietuvius nuo lenkų, tačiau 1863-1864 m. Lietuvoje pradėtas „lenkiškųjų pradų“ naikinimas ne tik nepateisino Michailo Muravjovo ir kitų Lietuvos rusifikatorių lūkesčių, bet netgi atvirkščiai – pakurstė dar didesnį lietuvių palinkimą į Lietuvoje po 1863-1864 m. sukilimo pradžios kurį laiką draustą lenkų kalbą ir taip paskatino didelės dalies Rytų Lietuvos valstiečių sulenkėjimą.

Apie XX a. pradžią, kai galutinai išryškėjo lietuviakalbių dominuojamos Lietuvos valstybės sukūrimo siekiančios lietuvių visuomenės dalies atotrūkis nuo vadinamųjų krajovcų, kažkuris lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis tuomet anachronistiniu tapusiam posakiui „gente lituanus, natione polonus“ suteikė naują reikšmę – „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas“.

Galutinai lietuvių modernioji tauta susiformavo tik 1918-1940 m. gyvavusioje Lietuvos Respublikoje.

[taisyti] Lietuviai nuo XX a. pradžios iki 1990 metų

XX a. lietuvių tautą ypač skaudžiai palietė Pirmasis pasaulinis karas, želigovskinė Rytų Lietuvos okupacija (1919-1939 m.), dėl kurios iki 0,5 mln. ankstesniu laikotarpiu lingvistiškai suslavėjusių ar apslavėjusių lietuvių galutinai virto lenkais, Antrasis pasaulinis karas, kuriam baigiantis buvo iš esmės sunaikinta Rytprūsių lietuvninkų etnokultūrinė grupė, ir tarybų valdžios pokariu (1945-1952 m.) vykdyti masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą bei kitus TSRS azijinės dalies regionus.

1,2-1,5 tūkst. lietuvių dalyvavimas nacių organizuotose bei vadovautose Lietuvos žydų žudynėse (1941-1944 m.), kurių metu buvo sunaikinta ~80% 1940 m. Lietuvos Respublikoje (be vad. Klaipėdos krašto) gyvenusių žydų, vėliau pasitarnavo kaip faktinis pagrindas kai kuriems JAV ir Izraelio visuomenės veikėjams bei politikams tarptautinės bendruomenės akivaizdoje diskredituojant visą lietuvių tautą.

Nepaisant 1944-1953 m. stalininių represijų ir vėlesnių Maskvos pastangų kolonizuoti bei rusifikuoti Lietuvos Respubliką, sovietmečiu lietuvių tauta daugiausia dėl aktyvios ginkluotos lietuvių rezistencijos (1944-1952 m.) ženklesnės rusifikacijos nepatyrė, netgi priešingai, – beveik visu (antruoju) sovietmečiu Lietuvoje vyko savotiška tautinė LTSR gyventojų konsolidacija.

[taisyti] Lietuviai po 1990 metų

1990 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje etninių lietuvių skaičius dėl gausios jų emigracijos į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, JAV, Vokietiją ir kt. Vakarų šalis sumažėjo nuo ~3 mln. 100 tūkst. (1991 m.) iki ~2 mln. 900 tūkst. (2006 m.); ekonominės emigracijos, gimstamumo mažėjimo ir nepatenkinamo sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo sąlygotos lietuvių tautos demografinės krizės poveikis įvairioms šalies gyvenimo sritims ypač akivaizdus tapo po 2004 m., kai Lietuvos Respublika buvo priimta į Europos Sąjungą.