Tibeto kalnynas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tibeto kalnynas arba Čangtangas (kin. 青藏高原) – kalnų sistema Centrinėje Azijoje, Kinijoje (Tibeto AR, Qinghai prov.), Tibeto šalyje, aukščiausia ir viena didžiausių kalnų sričių pasaulyje, dažnai vadinama „pasaulio stogu“. Plotas ~2 mln. km². Pietuose riboja Himalajai, šiaurėje – Kunlunas, vakaruose – Karakorumas, rytuose – Sino Tibeto kalnai. Vyrauja plokščios ir nedaug kalvotos aukštikalnių lygumos, iškilusios į 4000-5000 m aukštį, su kalnagūbriais, siekiančiais 6000-7000 m aukštį. Lygumas sudaro smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, o kalnus – daugiausia gneisai ir granitas. Pietuose, palei Himalajus, Tibeto kalnynas leidžiasi į tektoninį lūžį.
Klimatas ryškiai kontinentinis, rūstus. Kritulių nuo 500-700 mm per metus pietuose, iki 100-200 mm šiaurėje. Žiemą sniego beveik nebūna. Sniego linija yra 5000-6000 m aukštyje (aukščiausia pasaulyje). Tangalo, Kailaso ir kituose kalnagūbriuose – ledynai. Daug ežerų (Namco, Selingas, Dangrajumas ir kt.). Tibeto kalnyne ištakas gauna daug didžiųjų Azijos upių: Indas, Bramaputra, Salvinas, Mekongas, Jangdzė, Chvangchė. Vyrauja šaltosios kalnų pusdykumės ir dykumos, slėniuose – skurdūs krūmynai.