Ferdinandas Magelanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Portretas
Portretas

Ferdinandas Magelanas (port. Fernão de Magalhães, isp. Fernando de Magallanes; 1480 pavasaris – 1521 m. balandžio 27 d.) – portugalų jūrų keliautojas, atradėjas, tarnavęs Ispanijos karalystei. F. Magelanas pirmasis iš Europos vakarų kryptimi pasiekė Aziją, pirmasis perplaukė Ramųjį vandenyną. Jo pradėta ekspedicija pirmoji apiplaukė pasaulį, nors pats šios kelionės metu jis ir žuvo dabartiniuose Filipinuose.

Turinys

[taisyti] Jaunystė

Magelanas gimė šiaurės Portugalijoje, Tras-os-Montes provincijoje, Vila Reale, nusigyvenusio kilmingojo šeimoje. Jo tėvas buvo miesto burmistras Pedro Rui de Magelanas, motina – Alda de Meskuita. Magelanas turėjo brolį Diego de Sousa ir seserį Izabelę.

Fernando tėvai mirė, kai jam buvo 10 metų. Po dviejų metų jis tapo karaliaus Jono II ir karalienės Eleonoros pažu Lisabonos dvare, kur brolis Diego atvažiavo dar po dviejų metų. Čia kartu su pusbroliu Francisku Seranu, tęsė geografijos ir istorijos mokslus. Manoma, kad jo mokytoju galėjo būti Martinas Behaimas. 1496 m. Magelanas tapo ginklanešiu.

Sukakus 20 metų, Fernandas Magelanas pirmą kartą išplaukė į jūrą. 1505 m. jis išplaukė į Indiją. Ekspedicijos tikslas buvo įvesti ten Portugalijos vicekaraliaus Francisko de Almeido valdžią ir pakeliui įkurti karines ir jūrų bazes.


Kita kelionė buvo į vakarų Indiją. Čia Magelanas dalyvavo žygiuose į Molukus. 1510 m. Fernandas tapo kapitonu, tačiau po slaptos kelionės į rytus, be leidimo, prarado valdžią ir grįžo į Portugaliją. 1511 m. Magelanas buvo išsiųstas į Maroką, kur 1513 m. rugpjūčio 28 d. dalyvavo mūšyje prie Azamoro ir buvo rimtai sužeistas Maroko tvirtovės apgulties metu. Be sužeidimų, jis buvo apkaltintas prekyba su Mauritanijos musulmonais. Ten taip pat įvyko konfliktas su Almeida, kai be leidimo paliko armiją. Almeida nusiuntė skundą į Portugalijos dvarą. Keli kaltinimai buvo panaikinti, tačiau Magelanas vistiek pelnė karaliaus Manuelio I nemalonę. Karalius atsisakė pakelti pajamas. Manuelis I taip pat pranešė, kad Magelanas nuo 1514 m. gegužės 15 d. daugiau nebetarnaus karaliui. Magelanas formaliai atsisakė pilietybės ir išvyko į Ispaniją siūlydamas savo paslaugas vienam dvarui.

[taisyti] Kelionė

Kelionę 1519 m. rugpjūčio 10 d. pradėjo 237 ar 270 jūreivių, bet atgal į Ispaniją 1522 m. rugsėjo 6 d. sugrįžo tik 18. Po F. Magelano žūties kapitonu buvo tapęs Juan Sebastián Elcano.

[taisyti] Kelionės prielaidos

Magelano ekspedicija aplink pasaulį
Magelano ekspedicija aplink pasaulį

Pagal 1494 m. pasirašytą stipriausių XV amžiaus jūrinių valstybių – Ispanijos ir Portugalijos – sutartį, Ispanija turėjo teisę į visas žemes, esančias į vakarus nuo dienovidinio, einančio maždaug 45° vakarų ilgumos, o Portugalija – į rytus nuo šio dienovidinio. Kadangi šio dienovidinio padėtis yra priešingoje Žemės pusėje, prie Azijos rytinių krantų, kur driekiasi Molukų salos (tuomet vadintos Prieskonių salomis), buvo neaiški, Ispanija surengė F. Magelano ekspediciją, tačiau jos kelias negalėjo eiti per Portugalijos vandenis. Būdamas įsitikinęs, kad Žemė yra rutulio formos, F. Magelanas nutarė pasiekti Molukų salas vakarų keliu.

Magelano išplaukimo vieta
Magelano išplaukimo vieta

1519 m. rugpjūčio 10 d. flotilė iš penkių laivų vadovaujama Magelano paliko Seviliją ir išplaukė iš Guadalkuivirio upės, į pietus San Lukar de Barramedos, kur buvo penkias savaites. Ispanų valdžia su nepasitikėjimu žiūrėjo į Ispanijos admirolą ir mažai truko, kad sulaikytu kelionę, 1519 m. rugsėjo 20 d. Magelanas galutinai išplaukė iš Sanlucaro de Barramedos su 270 įgulos nariais.

[taisyti] Išbandymai

Portugalų karalius Emanuelis sužinojęs apie jo išplaukimą nurodė laivyno vienetams jį pagauti, bet Magelanas paspruko nuo Portugalų. Išplaukęs iš San Lukaro de Barramedos ir trumpai pastovėjus Kanarų salose atplaukė į Žaliojo iškišulio salas, iš kurių išplaukė į Švento Augustino iškyšulį Brazilijoje. Lapkričio 20 d. kirto pusiaują ir gruodžio 6 d. įgula pamatė Brazilijos krantus.

Brazilija priklausė Portugalijai, todėl jis ją aplenkė ir gruodžio 13 d. išmetė inkarą arti dabartinio Rio de Žanėro, kur buvo geras oras, o vietiniai buvo maloniai nusiteikę. Flotilė papildė atsargas bet dėl įvairių priežasčių išplaukė pavėluotai. Toliau plaukė pro Pietų Amerikos krantus, sustojus 1520 m. sausio 10 d. Rio la Platoje. Kai ekspedicija ieškojo paėjimo į Ramųjį vandenyną prasidėjo žiema.

Magelanas nusprendė pralaukti žiemą Patagonijoje. Kovo 31 d. įgula įkūrė gyvenvietę, kurią pavadino Puerto San Julianas (Šv. Juliano uostas). Tada kilo sukilimas, kuriame dalyvavo tris iš penkių laivų kapitonų, bet nevykęs, kai įgula buvo daugumoje lojali. Quesada ir Mendoza buvo prarasti, o Kartagena ir ekspedicijos Kaplanas buvo išsodintas į krantą.

Magelano sąsiauris sename žemėlapyje
Magelano sąsiauris sename žemėlapyje

Magelano sąsiauris kerta pietinį Pietų Amerikos žemyną, jungiant Atlantą ir Ramųjį vandenyną. Rugpjūčio 24 d. kelionė buvo pradėta ir Santjagas buvo išleistas ištyrinėti kelią, bet sudužo grįžtant atgal. Tik du jūreiviai grįžo, kad supažindinti Magelaną, kas atsitiko. 1520 m. spalio 21 d. 52° pietų platumoje, laivynas pasiekė Kape Virgenes ir patvirtino, kad praėjimas surastas, nes vandenys buvo sūrus ir gilūs. Keturi laivai pradėjo plaukti per 372 mylių praėjimą, kuri Magelanas pavadino Estreito de Todos los Santos (Visų šventųjų sąsiauris), nes flotilė išplaukė Visų šventųjų lapkričio 1 d. Dabar ji vadinama Magelano sąsiauriu.

Magelanas pirma liepė San Antonio ir Koncepcion laivams sąsiaurio tyrimus, bet pirmas, vadovaujamas Gomezo, dezertyravo ir grįžo į Ispaniją. Lapkričio 28 d. likę tris laivai išplaukė į Ramiojo vandenyno pietus. Magelanas tuos vandenys pavadino Mar Pacifico (Rami jūra) nes tuo momentu buvo ramūs vandenys.

[taisyti] Magelano mirtis

1521 m. vasario 13 d. įgula kirto pusiaują, o kovo 6 d. pasiekė Marianus, o kovo 16 d. Homonhonmo salą Filipinų archipelage. Iki to laiko liko tik 150 įgulos narių. Magelanas galėjo susikalbėti su vietiniais, nes jo malajų vertėjas suprato jų kalbą. Balandžio 7 d. pasiekė Cebų salą, balandžio 27 d. Magelanas žuvo per konfliktą Maktano saloje.

Antonijus Pigafetas, turtingas turistas, kuris sumokėjo, kad galėtu dalyvauti ekspedicijoje ir venas liko gyvas ir galėjo papasakoti apie Magelano mirtį parašė:

Kai išaušo rytas, 49 iš mūsų išlipo iš laivo ir valtimis nuplaukė per du šūvius iš patrankos, kol pasiekė krantą. Valtis negalėjo priplaukti prie kranto dėl skalų prie kranto. Likusieji 11 žmonių liko saugoti valčių. Kai priplaukėme vietiniai suformavo tris dalinius maždaug iš 1500 žmonių. Kai mus pastebėjo, atakavo, garsiai rėkdami. Muškietininkai ir patrankininkai šaudė į juos bet nesėkmingai... Ant kapitono taip buvo užpulta, kad jis prarado šalmą... Vietinis smogė bambukine ietimi tiesiai jam į veidą, bet jis nužudė jį savo piką, kuri papuolė tiesiai į tikslą. Kai pabandė ją ištraukti jis buvo bambukinę ietimi sužeistas į ranką. Kai čiabuviai tai pamatė visi puolė ant jo. Kitas jo kairę koją sužeidė ilgu peiliu, panašiu į kardą, bet dar didesniu. Dėl to kapitonas nukrito ant veido, o čiabuviai puolė jį su galeniniais ir bambukiniais ietimis ir peiliais, kol užmušė mūsų šviesulį, mūsų paguodą ir mūsų tikrąjį vedlį. Kai jam smogė, jis dar atsisuko, pažiūrėti, ar visi pasiekėme valtį. Pamatė jo mirtį, sužeisti pasiekėme valtį, kuri jau atsispyrė.

[taisyti] Pasaulio apiplaukimas

Magelanas buvo nurodęs, kad malajų vertėjas atgautu laisvę. Vertėjas, kuris buvo vadinamas Enriku (Hendriku) Malkoje, kuris 1511 m. pagrobtas Sumatros verslininkų iš savo gimtosios salos tapo pirmuoju žmogumi, kuris apiplaukė žemę. Enriką rišo sutartis su Magelanu ir jis buvo šalimais kovose Afrikoje, per konfliktą su portugalu dvaru ir tada, kai organizavosi ekspozicija. Bet po atsitikimo Maktane ir mirus kapitonui Magelanui, likę kapitonai atsisakė suteikti laisvę Enrikui. Jis nutraukė sutartį ir pasileido bėgti. Bet Antonijas Pigafetas visą laiką vedė kalbos užrašus ir galėjo kalbėti su vietiniais toliau keliaujant.

Tris likusieji laiavi nuplaukė į vakarus į Palavaną, kuri paliko 1521 m. birželio 12 d. pasuko į Brunėjų Bornėjuje vadovaujant Morui, sugebėjęs plaukti per seklius vandenys. Apsistoto 35 dienom prie Brunėjaus, kur Pigafetas aprašė radžos dvaro puošnumą (auksas, perlai kiaušinio dydžio ir t. t.). Dar Brunėjus galėjo pasigirti 62 daliniais, dresiruotais drambliais ir ginkluote, 5 kartus didesne, negu turėjo Magelano laivai. Brunėjuje buvo gydoma šaknimis, kurie buvo brangesni aukso grįžus į Ispaniją. Pigafetas atsiminė kai kuriuos dirbinius dvare, kaip porcelianą, kuris nebuvo plačiai pasiekiamas Europoje, ir akinius – monoklius kurie Europoje buvo naudojama.

1521 m. lapkričio 8 d. pasiekus Maliukus (Šaknų salose), įgulą paliko 115 dalyviai. Jies pavyko sudaryti sutartį su Tidoro Sultonu, kuris buvo Ternato sultono varžovas ir Portugalijos sąjungininkas. Koncepcija buvo evakuota, o prieskoniai pernešti į Viktoriją ir Trinidadą, bet Trinidadas buvo perimtas Portugalų kai plaukė per Ramųjį vandenyną. Viktorija išplaukė namo 1521 m. gruodžio 21 d. ir 1522 m. kovo 22 d. vadovaujama Juano Sebastino Elkano apsuko Gerosios valios įlanką, maistui turintis tik ryžius. 20 įgulos narių mirė iš bado, kol Elkanas pasiekė Žaliojo Iškyšulio salas, Portugalijos nuosavybę, kur išsiuntė į sausumą 13 tolimesnių įgulos narių bijodamas prarasti 26 tonas prieskonių (gvazdikų ir cinamono).

[taisyti] Grįžimas

1522 m. rugsėjo 6 d. Juanas Sebastianas de Elcanas ir likusieji įgulos nariai grįžo į Ispaniją, po trijų metų išvykos.

Elcanas iš karaliaus Karolio V gavo didelę 500 dukatų per metus pensiją (taip pat priėmė įgulą naujuose rūbuose karūnos pinigais). Karalius paprašė savo žmonos brolio Joao III paleisti iš arešto Žaliojo iškyšulio salose 13 likusius įgulos narius. Elkano pavaduotojas vardu Migelis de Rodas iš karaliaus gavo 50 tūkstančių maravedų pensiją į metus (du kartus didesnę negu karininkas), o po 3 metų guodėsi, kad į rankas negavo nieko. Pagrindinis Magelano investuotojas vardu Kristobalas de Haras, be žmogiškų ir laivų nuostolių tapo turtuoliu. Atvežta apie 25–26 tonos gvazdikų, kurie buvo parduoti už milžinišką 7 888 634 maravedų kainą. (Šaltinis: S.A.Morison, The European Discovery of America. The Southern Voyages. [2 tomas], 461 pusl.).

Rekonstruotas Nao Victorija laivas
Rekonstruotas Nao Victorija laivas
18 žmonių grįžusių į Seviliją laivu „Viktorija“ 1522 m.
Vardas Laipnis
Juanas Sebastianas de Elcano Kapitonas  
Franciskas Albo Vairininkas  
Migelsis de Rodas Vairininkas  
Juanas de Akurio Vairininkas  
Antonio Pigafetas Keleivis  
Martinas de Judicibus Pagrindinis stiuartas  
Hernandas de Bustamentas Jūreivis  
Nikolas the Greekas Jūreivis  
Miguelas Sančėsas Jūreivis  
Antonio Hernandezas Kolmeneras Jūreivis  
Franciskas Rodrigas Jūreivis  
Juanas Rodrigas Jūreivis  
Diegas Karmenas Jųreivis  
Hansas of Achenas Altireristas  
Juanas de Aratianas Vyresnysis jūreivis  
Vaskas Gomezas Galegas Vyresnysis jūreivis  
Juanas de Santandresas Terminuotas jūreivis  
Juanas de Zubelitas Pagalbininkas

Tik 4 iš 55 pirmų „Trinidado“ įgulos narių 1525 metais gryžo į Ispaniją.

[taisyti] Atradimai ir pastebėjimai

Magelano ekspedicija pirma apiplaukė žemę, pirma perplaukė Pietų Amerikos sąsiaurį jungianti Pietų Ameriką su Ramiuoju vandenynu. Įgulos nariai buvo pirmi Europiečiai, kurie pastebėjo sekančius daiktus:

  • „Kupranugarius be kuprų“, kuriais greičiausiai buvo lama, guanakas, vikunia arba alpaka.
  • Juoda „žąsis“, kuris nereikėjo nei skusti nei pešti – greičiausiai pingvinai.
  • Dvi iš artimiausių mūsų galaktikų – Magelano debesys – matomi tik iš žemės pietų.
  • Žemės dydis buvo daug kartų didesnis negu galvojo mokslininkai – kelionės ilgis buvo 69 tūkstančiai kilometrų.

Buvo patvirtinta, kad žemė tikrai apvali (o tuo pačiu tais laikais neįsivaizduojamo dydžio). Taip pat įgula labai nustebo, kai nepriskaičiavo vienos dienos. Per visą kelionę buvo nuosekliai skaičiuojamas laikas ir vieta. Magelanas į kelionę paėmė keliasdešimt 30 – minučių klepsidrų. Grįžtant atgal įgula turėjo sustoti prie Afrikos, Žaliojo iškyšulio įlankoje. Ten pat, liepos 9 d. trečiadienį įgula sužinojo, kad dabar ketvirtadienis (sekanti kalendoriaus diena). Įgula galėjo padaryti mirtiną nuodėmę, pasninko nesilaikymo penktadieniais, mišių sekmadieniais ir t. t. Priežastį išsiaiškino tik sugrįžus į Seviliją. Kelionė saulės nusileidimo pusėn pridėjo vieną dieną.

Vikiteka: Ferdinandas Magelanas – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu