Prūsų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Prūsų kalba (Prūsiska Bila) |
|
---|---|
Kalbama: | - |
Kalbančiųjų skaičius: | išnykusi |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
Kilmė: |
Indeuropiečių |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba: | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1: | - |
ISO 639-2: | bat |
SIL: | ? |
Prūsų kalba – labiausiai pažįstama iš vakarų baltų kalbų. Ja buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose). Spėjama, kad I–III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę gotai. VIII a. buvo šios prūsų gentys: pamedėnai (Pamedė), pagudėnai (Pagudė), varmiai (Varmė), notangai (Notanga – Herkaus Manto, prūsų sukilėlių vado gimtinė), bartai (Barta), sembai (Semba – gintaro kraštas), nadruviai (Nadruva – čia XVIII a. gyveno Kristijonas Donelaitis), skalviai (Skalva). Prūsų gyventa ir Kulmo žemėje.
Prūsų vardas pirmąkart minimas Bavarų Geografo „Šiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“ (IX a.). Ten užrašytas krašto vardas Bruzi („Bruzi plus est undique...“). Enchiridiono forma „prūsiskan„ frazėje „en prūsiskan tautan“ „prūsiškame krašte“ (III 17) rodo, kad buvo etnonimas „prūsas“. Tad kraštas pačių prūsų galėjo būti vadinamas *Prūsā „Prūsija, Prūsa“. Šis vardas galėjo atsirasti iš upėvardžio *Prūsā. Dabar vartojama lytis Prūsija – aplotynintas Prūsos variantas.
Manoma, kad prūsų (bei jotvingių) kalba ėmė formuotis apie V a. pr. Kristų, kai atskilo nuo centrinio baltų arealo tarmių. Prūsų kalba turi daug bendrų bruožų su kitomis baltų kalbomis (fonetikos, gramatinės struktūros ir t. t.). Tačiau būdama archajiškesnė už kitas baltų kalbas, ji išlaikė daug dalykų, kurie lietuvių ir ypač latvių kalbose neseniai pakeisti. Prūsų kalba yra artimesnė lietuvių kalbai nei latvių.
Turinys |
[taisyti] Ryškesnės prūsų kalbos ypatybės.
[taisyti] Kirčiavimas ir fonetika
Prūsų kalboje, kaip ir lietuvių, buvo laisvas kirtis, dažnai kirčio vieta sutapo su lietuvių kalbos žodžių kirčio vieta, nors būta ir skirtumų. Priegaidėmis prūsų kalba daugiau sutapo su latvių kalba ir skyrėsi nuo lietuvių kalbos. Prūsų akūtinė priegaidė kaip ir latvių (taip pat slavų) buvo kylanti, o lietuvių krintanti; cirkumfleksinė priegaidė prūsų kaip ir latvių (taip pat slavų) buvo kylanti, o lietuvių krintanti.
Prūsai išlaikė senąjį dvibalsį ei, o lietuvių ir latvių kalbose kirčiuotas jis palaipsniui virto ie: pr. Deiws, lie. Dievas, la. Dievs; pr. deinan, lie. dieną, la. dienu ir kt. Junginiai dj, tj, kurie lietuvių kalboje virto dž, č, latvių ž, š, prūsų kalboje, atrodo, buvo virtę minkštaisiais d, t : pr. median ‘miškas’, lie. dial. medžias ‘t. p.’, la. mežs ‘t. p.’ Minkštieji priebalsiai g', k' prūsų kalboje išlaikyti kaip ir lietuvių, o latviai juos yra pakeitę: pr. gerwe, lie. gervė, la. dzērve ir kt. Mišrieji dvigarsiai an, en, in, un prūsų kalboje išlaikyti visose pozicijose, lietuvių kalboje – tik prieš sprogstamuosius priebalsius, o latvių kalboje visur pakitę: pr. rancko, lie. ranka, la. ruoka; pr. naktin, lie. naktį, la. nakti ir kt.
[taisyti] Morfologijos ypatybės
Prūsų kalboje buvo išlikusių bevardės giminės daiktavardžių: pr. assaran [azaran], lie. ežeras, la. ezers; pr. meltan, lie. miltai, la. milti ir kt. Prūsai išlaikė senąją o kamieno vardažodžių vns. kilm. galūnę -as, o latviai ir lietuviai turi kitą galūnę: pr. Deiw-as, lie. Diev-o, la. Diev-a; pr. swynt-as, lie. švent-o, la. svēt-a. Taip pat o kamieno būdvardžiai prūsų kalboje dgs. vard. turi tą pačią galūnę -ai kaip ir daiktavardžiai: pr. mīl-ai, lie. miel-i, la. mīļ-i; pr. tickr-ai, lie. tikr-i. Pasitaiko ir įvardinė galūnė -ei: pr. wert-ei, plg. lie. vert-ie-ji, la. vērt-ie. Manoma, kad tiek -ei, tiek -ai yra antrinės, įvardinės kilmes galūnės.
Prūsų kalbos skaitvardžiai, išskyrus vieną kitą, nesisikiria nuo lietuvių ir latvių skaitvardžių, bet gerokai skiriasi įvardžiai bei jų linksniavimas.
Prūsų kalboje būta tarmių. Tai atspindi prūsų kalbos paminklai. Elbingo žodynėlis parašytas pamedėnų tarmės pagrindu, o visi trys katekizmai remiasi Sembos tarme. Iš šių tekstų galima spręsti, kad pamedėnai buvo išlaikę sveikus ilguosius ī, ū, tuo tarpu sembai juos buvo sudvibalsinę į ej/ij, ui. Sembai, atrodo, buvo išlaikę sveiką ā (kaip dauguma latvių), o pamedėnai jį buvo susiaurinę į o (kaip dalis lietuvių), plg. III katekizmo brāti ‘brolis’ ir Elbingo brote ‘t.p.’
Kryžiuočių ordinui XIII a. užkariavus prūsus (1230-1283), prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai išnyko maždaug didžiojo maro metu (apie XVIII a. pradžią). Lietuvių kalboje yra du ryškesni prūsų kalbos skoliniai: malūnas ir savaitė.
XIX amžiuje, susikūrus lyginamajai kalbotyrai, prūsų kalbą tyrė daugiausia vokiečiai. Tačiau labiausiai prūsistikai nusipelnė baltų tautų kalbininkai – du didieji baltistai Janis Endzelynas (Endzelīns) ir Kazimieras Būga, įvairius prūsų kalbos dalykus nagrinėję ir aptarę daugybėje studijų ir straipsnių. Tie ir kiti jų darbai yra išleisti rinktiniuose raštuose. Didžiausias šių dienų prūsistas yra akademikas Vytautas Mažiulis, kuris naujai išleido visų žinomų prūsų kalbos paminklų šaltinius, parengė jų akademinį leidimą su vertimu į lietuvių kalbą ir komentarais, taip pat parašė keturių tomų prūsų kalbos etimologijos žodyną, kuriame prūsų kalbos medžiaga susiejama ne tik su baltų, bet ir su kitų indoeuropiečių kalbų faktais, išleido prūsų kalbos istorinę gramatiką, taip pat parašė daug straipsnių įvairiais prūsistikos klausimais.
[taisyti] Kalbos paminklai
Prūsų kalbos paminklai, nors ir negausūs, bet senesni už lietuvių ir latvių. Pagrindiniai išlikę kalbos paminklai:
- Seniausias išlikęs prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas – vadinamasis Bazelio tekstelis, kurį Bazelio unversiteto bibliotekoje 1973 metais surado Viskonsino (JAV) universiteto profesorius S. C. McCluskey. Tai dviejų eilučių eleginis distichas, kurį vienas studentas ironizuodams įrašė kitam studentui (XIV a. vidurys);
- Elbingo žodynėlis (802 vokiečių ir prūsų kalbų žodžiai), kurio nuorašas apie 1400 m. darytas Marienburge iš originalo (XIII a. pab. – XIV a. pr.) ar jo nuorašo;
- Simono Grūnavo žodynėlis (100 žodžių), XVI a. pr.;
- 1545 metais Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai);
- Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, taip pat išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šį katekizmą išvertė Pabėčių (dab. Romanovo 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) klebonas Abelis Vilis, kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott), dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaides. Taigi šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.
Prūsų kalbos būdvardžių galūnė -ai, kaip ir lietuvių kalbos I linksniuotės daiktavardžių -ai, yra įvardinės kilmės, tačiau kito vokalizmo laipsnio, nei lietuvių kalbos būdvardžių, plg. liet. balt-ie-ji , kur ie iš ei. Dėl ei ir ai kaitos: l-ei-sti (leido) ir l-ai-da, ž-ei-sti(žeidė) ir ž-ai-zda. Taigi tiek prūsų būdvardžių, tiek lietuvių I linksniuotės daiktavardžių bei I linksniuotės būdvardžių galūnės ai/ie(ei) yra įvardinės kilmės.
[taisyti] Kalbos atkūrimas
Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iš senųjų paminklų pavyko atkurti prūsų kalbos gramatikos sandarą ir apie 6000 žodžių. 2006-ųjų vasario mėnesį įkurtas virtualus diskusijų forumas prūsiškai.
[taisyti] Teksto pavyzdžiai
Bazelio epigrafas
Kayle rekyse toneaw labonache thewelyse
Eg Koyte poyte nykoyte penega doyte
‘Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis),
jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti’.
Dešimt Dievo įsakymų prūsų kalba.
Stai desimts palaipsāi.
- Pirmais. Tū ni tur turītwei kitans dēiwans.
- Anters. Tū ni tur nienbāndan twāise Dēiwas emnen.
- Tirts. Tū tur swintintwei lānkinan dēinan.
- Ketwirts. Tū tur zmūnintwei twajjan tāwan be mūtin.
- Pēnkts. Tū ni tur galintwei.
- Ušts. Tū ni tur limtwei salubiskan.
- Septmas. Tū ni tur ranktwei.
- Asmus. Tū ni tur waiţātun redi wīdikausnan preīken twajjan tawišan.
- Newīnts. Tū ni tur palaipsītwei twāisis tawišas butan.
- Desīmts. Tū ni tur palaipsītwei twāisis tawišas gēnan, wāikan, mērgan, pekku adder ka tenesan est.
[taisyti] Nuorodos
[taisyti] Literatūra
- G. H. F. Nesselmann, Thesaurus linguae Prussicae, Berlin, 1873.
- E. Berneker, Die preussische Sprache, Strassburg, 1896.
- R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910.
- G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922.
- R. Trautmann, Die altpreussischen Personnennamen, Göttingen, 1925.
- J. Endzelīns, Senprūšu valoda. – Gr. Darbu izlase, IV sēj., 2. daļa, Rīga, 1982. 9.-351. lpp.
- V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, t. I 1966, t. II 1981.
- W. R. Schmalstieg, An Old Prussian Grammar, University Park and London, 1974.
- W. R. Schmalstieg, Studies in Old Prussian, University Park and London, 1976.
- V. Toporov, Prusskij jazyk: Slovar', Moskva, 1975-1990 (nebaigtas).
- V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, Vilnius, t. I-IV, 1988-1997.
- G. Blažienė, Die baltischen Ortsnamen in Samland, Stuttgart, 2000.
- A. Kaukienė, Prūsų kalba, Klaipėda, 2002.
- V. Mažiulis, Prūsų kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 2004.
[taisyti] Apžvalginiai straipsniai
- A. Butkus, Latviai, Kaunas, 1995, 164-169 p.
- J. Kabelka, Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, 40-62 p.
- Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 1999, 512-515 p.
- V. Mažiulis, Pasaulio kalbos, Vilnius, 2001, 18-21 p.