Pozitronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pozitrono pėdsakas (iš viršaus į apačią, lenktas) Vilsono kameroje. Pėdsakas lenktas nes kameroje buvo sukurtas magnetinis laukas. Pagal išlinkimo kryptį nustatyta jog dalelės krūvis teigiamas (elektronas būtų nukrypęs į priešingą pusę). Dalelė perkirto horizontalią plokštelę, žemiau kurios jos greitis sumažėjo ir magnetinio lauko sukeliamas nukrypimas sustiprėjo.
Pozitrono pėdsakas (iš viršaus į apačią, lenktas) Vilsono kameroje. Pėdsakas lenktas nes kameroje buvo sukurtas magnetinis laukas. Pagal išlinkimo kryptį nustatyta jog dalelės krūvis teigiamas (elektronas būtų nukrypęs į priešingą pusę). Dalelė perkirto horizontalią plokštelę, žemiau kurios jos greitis sumažėjo ir magnetinio lauko sukeliamas nukrypimas sustiprėjo.

Pozitronas, e+elektrono antidalelė su teigiamu krūviu ir sukiniu 1/2. Viena iš fundamentaliųjų dalelių – leptonų.

Vykstant elektrono ir pozitrono anihiliacijai susidaro du fotonai (pasitaiko atveju, kai susidaro trys ir daugiau):

e + e + = γ + γ( + γ...)

Atvirkštinio šiai reakcijai proceso (aukštos energijos gama kvantų sąveika su medžiaga) metu susidaro eletrono-pozitrono poros.

Pozitrono egzistavimą teoriškai numatė Polis Dirakas 1926, o atrado Karlas Andersenas 1936 (jis nesėkmingai siūlė dalelę vadinti „negatronu“).