Levretė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Levretė
Levretė

Levretė (angl. italian greyhound, it. piccolo levriero italiano) – šunų, dar vadinamų mažaisiais italų kurtukais, veislė.

Turinys

[taisyti] Istorija

Levretės – sena, iš Egipto kilusi kurtų veislė. Būtent Egipte buvo rasta daugiausiai piešinių, papirusų, raižinių ant akmens, kuriuose vaizduojamos levretės. Sakoma, kad Kleopatra turėjo 2000 levrečių. Iš Egipto veislė pateko į Graikiją, o iš ten – į Romą, kur tapo mėgstamu patricijų šunimi. Senieji Graikų dievai taipogi labai dažnai buvo vaizduojami su mažais kurtais.

Italijoje buvo rasta prieš 2000 metų pagaminta ir iki šių dienų puikiai išsilaikiusi marmurinė dviejų levrečių statulėlė. Žvelgiant į ją, galima spręsti, kad prieš kelis tūkstantmečius gyvenusios levretės niekuo nesiskiria nuo dabartinių.

XIV a. šis šuo išplito visoje Europoje, o ypač buvo mėgiamas Europos valdovų dvaruose. XVIII a. rūšis toliau vystėsi Italijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Senosios Europos tapytojų drobėse taip pat labai dažnai būdavo vaizduojamos levretės. Levrečių atvaizdų galima rasti Jano van Eico, Paolo Veronese’s, Antuano Watteau ir kitų menininkų paveiksluose.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta - Stilius
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

XVII a., Karalienės Viktorijos valdymo metu ši veislė išplito Anglijos ir Škotijos dvaruose.

1871 metais levretės pirmą kartą sėkmingai dalyvavo Londono šunų parodoje. Pilkai melsvos spalvos šunelis pelnė pripažinimą ir laimėjo daugybę prizų.

1880 m. levrečių veislę ištiko krizė. Veisėjai, norėdami dar labiau sumažinti jų ūgį, pradėjo jas kryžminti su toiterjerais. Laikui einant, šis eksperimentas turėjo neigiamą poveikį levrečių charakteriui ir išvaizdai. Todėl 1900 m. Anglijos veisėjų klubas ėmėsi griežtų veiksmų, kad levretės atgautų savo pirminę išvaizdą. Tuo tikslu iš JAV buvo atgabenta keletas šunų. Po Antrojo Pasaulinio karo Vakarų Vokietija ir Anglija tapo pagrindiniais levrečių veisimo centrais.

Levretė (italų kurtas) (amerikietiško standarto)
Levretė (italų kurtas) (amerikietiško standarto)

Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 m., FCI levretės buvo užregistruotos 1968 m. gruodžio 23 d.

[taisyti] Išvaizda

Levrečių ūgis – 32-38 cm., svoris – iki 5 kg. Spalvinė gama – vienspalvė visų įmanomų atspalvių juoda, rausvai ruda, pilka, tamsiai pilka ir geltona (itališkai – „Isabella“). Baltos dėmės leistinos tik ant krūtinės ir pėdų. Šuo išsiskiria ypatingai gilia krūtine, ilga kaukole, ilgomis kojomis, gracingais, elegantiškais judesiais.

[taisyti] Priežiūra

Paprastai levretėms nereikalinga jokia ypatinga priežiūra ar atsargumas. Tik mažus levrečių šuniukus reikia saugoti nuo galimų traumų. Paleidžiant nuo rankų šuniuką, reikia statyti taip: visų pirma užpakalines kojas, o tik po to priekines. Numesti šunį net iš nedidelio aukščio yra pavojinga. Šuniukas gali išsisukti ar net susilaužyti kojas. Keliant ir laikant rankose levretę reikia laikyti tvirtai, nes kartais šuniukų elgesys gali būti neprognozuojamas. Bekeliant jis gali pradėti muistytis ir iškristi. Būtų gerai, kad vaikai levretes ant rankų imtų tik tėvų prižiūrimi. Jei šunelis pats užlipo ant sofos – jis pats nuo jos ir nulips. Bet jei jį užkėlėte kažkur aukščiau – neleiskite jam pačiam nušokti. Visi pavojingi daiktai turėtų būti paslėpti, kaip ir nuo mažų vaikų.

[taisyti] Charakteris

Šios veislės charakteris yra labai lankstus, todėl kiekvienas šeimininkas gali užsiauginti levretę, puikiai atitinkančią jų gyvenimo būdą ir poreikius. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių mielai renkasi būtent šiuos šunis, kadangi jiems nebūtini ilgi pasivaikščiojimai, pakanka 15 min. Kaip ir visi kurtai, levretės yra mažai lojantys, tačiau sargūs ir be reikalo nekeliantys triukšmo šunys. Levrečių šuniukai net užaugę nepraranda vaikiško žaismingumo, todėl atrodo, kad jų vaikystė niekada nesibaigia. Levretės pasižymi ypatingu „katinišku“ gracingumu ir elegancija, begaline meile ir atsidavimu savo šeimininkui.

[taisyti] Temperamentas

Dėl puikaus temperamento bei charakterio levretėms nekyla jokių problemų bendraujant su kitais šunimis, katėmis ar vaikais. Tačiau jokiu būdu negalima levretės laikyti uždarytos narve. Tai jautrios psichikos, dinamiški ir žingeidūs šunys. Buvimas narve gali palikti gilų ir negatyvų pėdsaką jų psichikoje. Izoliuotos, narvuose laikomos levretės tampa baikščios ir nervingos.

Kadangi levretė yra mažytis ir švarus šuo, daugelis neatsispiria pagundai įsigyti du, tris ir daugiau šių šunų. Tačiau reikia nepamiršti, kad šunys – tai ne žuvelės akvariume. Kiekvienas šuo reikalauja individualaus dėmesio.

Levretės labai myli savo šeimininkus, todėl to paties tikisi ir iš savo šeimininkų. Toks šuo puikiai tinka pagyvenusiems ar šiaip vienišiems žmonėms. Savo švelnumu levretė sutrumpins ilgus ir vienatvės kupinus vakarus.