Stasys Šalkauskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stasys Šalkauskis (1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose) – lietuvių filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius. Julijono Šalkauskio sūnus, Kazio Šalkauskio brolis.

[taisyti] Biografija

Baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. – Maskvos universitetą, 1915-1920 m. studijavo Friburgo universitete, tapo filosofijos daktaru.

1922-1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultete dėstė filosofiją, docentas, 1922 m. – profesorius, 1939-1940 m. – VDU rektorius.

Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigimo (1922 m.) iniciatorius, nuo 1933 m. – jos akademikas, 1938-1940 m. – pirmininkas. 1927-1930 m. – ateitininkų vadovas.

1921-1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932-1934 m. – žurnalą „Židinys“.

Filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griežtu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir poskyrių artikuliacija.

Palaidotas Šiaulių kapinėse.

[taisyti] Literatūra

Šalkauskių šeimos kapas Šiaulių kapinėse
Šalkauskių šeimos kapas Šiaulių kapinėse
  • Studija „Bažnyčia ir kultūra” (1913 m.),
  • „Kultūros filosofijos metmenys” (1926 m.),
  • „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai” (1926 ir 1933 m.),
  • „Visuomeninis auklėjimas” (1932 m.),
  • „Ateitininkų ideologija” (1933 m.),
  • „Lietuvių tauta ir jos ugdymas” (1933 m.),
  • „Bendroji filosofijos terminologija” (1938 m.),
  • Raštai. Vilnius. Mintis. (1990 m.),
  • Rinktiniai raštai. Vilnius. Vaivorykštės. (1992 m.).

[taisyti] Nuorodos