Hipiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hipių atsiradimą Lietuvoje galima sieti su 1967-1968 metais. Tai buvo neformalaus intelektualaus jaunimo judėjimo pradžia. Šią datą nurodė ir dauguma mano apklaustų hipių judėjimui priklausiusių asmenų. Kitas faktas, leidžiantis teigti apie hipių atsiradimą Lietuvoje būtent šiais metais – tai roko muzikos atėjimas 7-jo dešimtmečio viduryje ir pirmųjų jaunimo roko grupių atsiradimas. Be to, kūrybingiausias roko laikotarpis tai pat truko 1967-1980 metais. Lūžis – Romo Kalantos susideginimas ir po to sekusios jaunimo manifestacijos. 1972 m. gegužės įvykiai žymėjo hipiuojančio jaunimo skaičiaus padidėjimą, bet tuo pačiu ir masines represijas, nukreiptas prieš juos. Be to, viskas, kas tuo laikotarpiu nors kiek išsiskyrė iš kasdienybės konteksto, valdžios buvo greitai užgniaužiama ir išsklaidoma:Visuomenėje ir jaunimo tarpe atsirado tam tikra grupė, kurie pradėjo labai neigiamai žiūrėti į hipius: „Ai, tie hipiai, kvailiai, juos reikia mušti.“ Taip pat hipių judėjimo silpnėjimą Lietuvoje po 1972 metų lėmė padidėjusios represijos, senų narių pasitraukimas iš judėjimo bei naujos kartos atėjimas: „Paskui kai kurie žmonės pamatė, jog tai yra labai patrauklu. Ir pradėjo auginti plaukus, dėvėti gėlėtus marškinius, nutrintus sulopytus džinsus. Iki plačiųjų masių šis reikalas nenuėjo, tačiau buvo toks sluoksnis, kuris darė tai iš mados. Be abejo, tai buvo vėliau, nes visi judėjimai ilgainiui išsigimsta ir išsivadėja.“ Susiformavus hipių judėjimui atsirado daugybė hipiuojančių, kurie pradėjo kopijuoti hipių madas bei jų gyvenimo būdą: “Tikrajam hipių branduoliui pakako vien buvimo tokiais, kokie jie yra, jie buvo savimi, jiems visai nereikėjo, kad kas nors į juos kreiptų dėmesį, būti madingais. Pakako, kad jie yra, ir kad jų yra kažkiek. Ir kad jų yra kažkur. Ir kad jie yra hipiai.“ Tikrieji hipiai ir buvo tie, kuriems būti hipiu buvo gyvenimo būdas, asmens charakteristika, o hipiuojantys – tai sekantys ta mada, nešiojantys ilgus plaukus ar plačias kelnes. Todėl po 1972 metų judėjimas ėmė prarasti savo esmę. Savo apdarą hipių judėjimas skolinosi iš daug ko: „iš kairuoliško radikalizmo bei jo ideologijos atplaišų, iš siurrealizmo estetinių programų ir principų, iš psichiatrijos ir psichoanalizės gelmių, iš Rytų religijų ir filosofijos, iš indėnų gyvensenos bei papročių, galiausiai iš amžinosios išminties. Hipiai iš naujo „atrado“ tuos pačius Rytus ir kitokius jausenos, galvosenos, gyvensenos ir patirties modelius“. Todėl hipių judėjimas buvo gana spalvingas ir egzotiškas tiek Vakaruose, tiek ir Sovietų Sąjungoje. Konkrečios, tiksliai suformuotos ideologijos Lietuvos hipiai neturėjo, galima teigti, kad teorija nebuvo svarbi: „Teorinė judėjimo pusė nebuvo svarbi, priešingai, tai buvo protestas ir prieš teoriją, nes ten kur teorija – ten ir tvarka.“