Valstybinis socialinis draudimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta - straipsnio tekstas yra Lietuvos Respublikos įstatymo kopija, kurią būtina apibendrinti
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar užsiimančiam individualia veikla pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ar verslo liudijimus. Daliai asmenų draustis neprivaloma – tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai (gali draustis savanoriškai), bedarbiai Ūdraudžiami valstybės lėšomis). Neapseinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.

Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems „uždėtą“ sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas. Viena iš svariausių priežasčių, verčianti verslo įmones pažeidinėti galiojančius įstatymus, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus, yra santykinai didelės socialinio draudimo įmokos.

Socialinis draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami:

  • asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį;
  • deputatai, gaunantys atlyginimą už darbą atitinkamose tarnybose;
  • sukarintų organizacijų (priešgaisrinės apsaugos, gelbėjimo tarnybų, ryšių ir kt.) darbuotojai, jei jie pagal kitus įstatymus neturi teisės į specialųjį socialinį aprūpinimą;
  • akcininkai, gaunantys akcinėje bendrovėje pajamas, susijusias su darbo santykiais;
  • advokatų kolegų nariai;
  • individualių įmonių savininkai;
  • ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimos nariai, dirbantys ūkyje.

Savanoriškuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami ne jaunesni kaip 16 metų asmenys tuo laiku, kai jie nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, ir asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 7-13 punktuose. Taigi savanoriškuoju pensijų draudimu gali draustis:

  • asmenys, kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
  • asmenys, kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti.

Asmenys savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Lietuvoje išskiriamos šios valstybinio socialinio draudimo rūšys:

  1. pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms (pagrindinei, pagrindinei ir papildomai pensijos dalims), numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;
  2. ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, ligos ir motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;
  3. draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą. Iš šio draudimo lėšų taip pat kompensuojama už kitas nedarbo priemones, numatytas Bedarbių rėmimo įstatyme;
  4. draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

Socialinis draudimas veikia PAY AS YOU GO, t.y. pajamų-išlaidų suderinamumo principu. Tai nominalus draudimas, nes juo apdrausti asmenys įgyja tik juridines, bet ne finansines teises į išmokas, ir tai su išlygomis. Tai reiškia, kad šių teisių įgyvendinimas priklauso ne nuo faktiškai įmokėtų pačių apdraustųjų asmenų įmokų, bet nuo fondo finansinės būklės ir taikomų išmokų formulių. Tuo būdu socialinio draudimo sistema yra lengvai pažeidžiama politiškai, priklauso nuo valdžios sprendimų.

Nuosekliai laikantis draudimo principų, išmokų dydis turėtų vienareikšmiai priklausyti nuo įmokėtų įmokų dydžio, tačiau taip nėra. Socialinio draudimo sistemoje yra stiprus perskirstymo elementas – daugiau pajamų gaunantys asmenys sumoka už tuos, kurie uždirba mažiau. Todėl visiškai išlaikyti įmokų ir išmokų priklausomybės principo nepavyksta.