Vandenyno dugnas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vandenyno dugno amžius
Nustatyta, kad žemės geomagnetinis laukas ilgainiui keičia savo poliškumą. Todėl žemės istorijoje išskiriamos epochos, kurios skiriasi viena nuo kitos priešinga magnetinių polių padėtimi – šiaurinis tampa pietiniu, o pietinis -šiauriniu. Dauguma uolienų mineralų, turinčių geležies (feromagnetikų), savo erdvinę padėtį orientuoja pagal tos epochos, kai jie nuūsėda, magnetinio lauko linijas. Tai išlieka ir vėliau, todėl geologiniuose pjūviuose galima matyti magnetinį juostuotumą. Viršutinis sluoksnis, atitinkantis dabartinį žemės magnetinį lauką, įmagnetintas tiesiogiai, po juo slūgso atvirkščiai įmagnetintos nuogulos, giliau – vėl tiesiogiai įmagnetintos ir t.t. Tas pats vyksta ir auštant magmai. Kiekviena nauja žemės plutos dalis, kurri susidaro išsiliejus lavai vandenynų vidurio kalnagūbrio rifte, įsimagnetina ir atspindi geomagnetinį lauką, kuris egzistavo tuo metu. Spendingui vykstant toliau, besiformuojančiame ir slenkančiame į šalis bazaltiniame sluoksnyje išlieka žymės – linijinės tiesioginio ir atvirkštinio įmagnetinimo juostos, pasikartojančios abiejuose rifto pusėse. jos, kaip ir vertikaliose geologiniuose pjūviuose, parodo periodines magnetinio lauko inversijas.
Magnitometriniai vandenynų dugno tyrimai atskleidė, kad vandenynų vidurios kalnagūbrių keteras sudaro teisiamos magnetinės anomalijos, kurios atitinka dabartinio geomagnetinio lauko tiesioginį poliškumą. Iš abiejų pusių jas supa nuolat pasikartojančios siauros ir ilgos juostos, stiotinkančios tiesioginį ir atvirkštinį poliškumą. Gavę tokius duomenis RAmiajame ir Atlanto vandenynuosem F.J. vine'as ir D.H. Matthewas (1963) ankstesnę sprendingo idėja parėmė labai vertingais paleomagnetizmo duomenimis.
Vandenyno vidurio kalvagūbriai, būdami labai ryškia linihine strūktūra, leido lengvai atsekti simetrišką magnetinių anomalijų išsidėstymą jų ašies atžvilgiu. Pasauliniame vandenyne tai matoma pakankamai dideliais atstumais ne tik kalvagūbių šklaituose, bet ir gėlavandeniuose duburiuose. ai jostinės anomalijos buvo palygintos su geologinio laiko skale, pasidarė įmanoma nustatyti ne tik dugno amžių, bet ir spendingo greitį, apskaičiavusamžiaus ir atstumo nuo kalnagūbrio ašies santytį.
Paleomagnetinių inversijų chronologinė skalė, kurią J.R. Heitzleris su grupe mokslininkų (1968), buvo pagrįsta įmagnetėjimo poliškumo nustatymu ir uolienų amžiumi, gautu K-Ar metodu. Netrukus W.C. Pitmanas, R.L. Larsonas ir E.M. Herronas (1974) parengė pirmąjį Pasaulio vandenyno plutos amžiaus žemėlapį, patvirtinusį, kad beveik visas šiuolaikinis vandenyno dugnas yra susidaręs kaip spendingo rezultatas. Pagal amžių jis palyginti jaunas – susiformavo vėlyvajame mezozojuje ir kainozojuje