Wikipedia:Naudingi resursai/Kražių skerdynės
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvai rusinti valdžia vartojo įvairiausias priemones: spaudą, mokyklas, valsčių
savivaldybes, kolonistus ir kitas priemones. Kaip reikia su tuo kovoti, pirmasis mokė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, o vėliau — slaptoji lietuvių spauda. Valančius ragino nesimokyti rusiškai, su rusais rusiškai nekalbėti, o kalbinamiems atsakyti: „Nesuprantu“, juk į Rusiją nuvykęs lietuvis negalįs reikalauti, kad su juo kalbėtų lietuviškai, tad Lietuvoje niekas negalįs reikalauti, kad kas kalbėtų rusiškai. Kad jaunimas nepramoktų rusiškai, jis ragino neleisti vaikų į rusų mokyklas, o mokyti juos namie. Tada ir prasidėjo slaptosios (daraktorinės) mokyklos ir mokymas namie, prie motinos verpstės.
Kova dėl bažnyčių buvo sunkiausia, nes jos buvo labiausiai puolamos. Tam tikslui vyskupas
Valančius išleido net 9 slaptus atsišaukimus, kuriuose mokė, kaip reikia priešintis pravoslavų tikėjimo brukimui tikintieji ir kunigai. Jis ragino neiti į cerkves, o jei kunigams įsakytų raginti žmones į pravoslaviją, jie turį veikti priešingai, nors už tai tektų ir mirti; nereikią bijoti jokių kančių, nes Dievas visada sunaikinąs ir galingiausių viešpačių nedorus sumanymus. Roma persekiojusi krikščionybę ir Dievas už tai ją sunaikinęs. Vyskupas nebaigė sakyti, bet ir taip jau buvo aišku, kad Dievui nepatinkąs Rusijos sumanymas panaikinti Lietuvoje katalikybę, ir todėl jis pražudysiąs Rusiją.
Rusijos pareigūnai persekiojo katalikybę; neleido statyti naujų ir remontuoti senų bažnyčių. Be to, ėmė uždarinėti vienuolynus, o kai kur ir bažnyčias, tuo pat metu statomos naujos cerkvės. Valančius mokė ir čia priešintis rusams - iš pradžių reikia gražiuoju prašyti vyresnybę neuždaryti bažnyčios, bet jei tatai negelbėtų, tuomet reikia visiems parapijiečiams susirinkus į šventorių ir į bažnyčią jokiu būdu neleisti jos uždaryti. Kiek vėliau to pat rašė ir katalikiškasis laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (ėjęs 1890m.-1896m.). Uždarant bažnyčias, žmonės dažnai bandė priešintis. Pirmas toks pasipriešinimas įvyko Tytuvėnuose (šiandien – Kelmės rajonas) dar Valančiaus laikais (tytuvėniškių pasipriešinimą jis laikė visiems pavyzdžiu). Didesnį pasipriešinimą žmonės parodė tik 1886m., uždarant Kęstaičių (šiandien – Telšių rajonas) bažnyčią, prie kurios gyveno pasenę ir ligoti kunigai. Žmonės susirinko ginti uždaromos savo bažnyčios. Atvykę žandarai su kazokais juos visus išvaikė, bažnyčios altorius išgriovė, kryžius sulaužė, paveikslus ir vėliavas sukapojo, sugadino net trobesius, kad nebegalima būtų juose gyventi. Buvo uždaryta nemaža vienuolynų ir kitur, bet labiausiai pagarsėjo kruvinas uždarymas moterų benediktinių vienuolyno ir jų bažnyčios Kražiuose. Valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines (1891m.). Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis (pareigas ėjo 1883 V 22 - 1908 V 2), gavęs įsakymą (1892m.) išgabenti vienuoles į Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti. Tuo tarpu žmonės sujudo. Buvo paduoti keli prašymai užtarimo ne tik carui, bet net ir užsienio valdovams. Caro atsakymo nesulaukdami, žmonės ėmė dieną ir naktį budėti bažnyčioje, nes bijojo, kad policija jos neuždarytų nesulaukusi atsakymo. Policija daug kartų bandė išvaikyti žmones, o valdžios įsakomi kunigai mėgino išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį, tačiau žmonės neleido. Pagaliau bažnyčios uždaryti lapkričio 22d. paryčiais atvyko patstuometinis Kauno gubernatorius M. Klingenbergas su dideliu būriu policijos. Jis veltui bandė prikalbėti žmones išeiti geruoju iš bažnyčios — tie nesiskirstė. Žandarams pavartojus jėgą, šventoriuje susibūrę pagaliais ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų, ir kilo smarkios muštynės su policija. Jos truko iki pat ryto, iki atvykstant būriui kazokų, ir minia žiauriai buvo išsklaidyta. Kai kurie nuskendo, įvyti į patvinusią Kražantės upę, o kiti, sugaudyti prie bažnyčios ir namuose, buvo suvesti prie valsčiaus valdybos, viešai išplakti ir susodinti į kalėjimus. Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų Vilniuje. Visuomenės pasipiktinimas valdžios priemonėmis buvo toks didelis, jog kaltinamuosius veltui apsiėmė ginti žymiausi Rusijos advokatai. Suimtieji buvo kaltinami padarę iš anksto suplanuotą, inteligentų ir lietuviškųjų laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi liudininkų parodymais, įrodinėjo, kad dėl įvykių kalta pati administracija, kuri užpuolė nekaltus žmones jiems besimeldžiant. Advokatai net reikalavo bausti ne kaltinamuosius, o valdininkus, kad šie daugiau nebesavivaliautų ir nebedarytų Rusijai gėdos prieš pasaulį. Teismas taip pat švelniai pažiūrėjo į kaltinamuosius ir jiems paskyrė mažas bausmes. Be to, pačiam teismui prašant, caras jiems dovanojo visas bausmes; buvo palikta po metus kalėti tik 4 vyrams, kuriems teismas buvo paskyręs po 10 metų katorgos, tokiu būdu administracija buvo aiškiai sukompromituota. Kražių įvykių reikšmė tautiškam judėjimui buvo nepaprastai didelė – caro pareigūnų žiaurumas pirštu akivaizdžiai parodė priespaudos jungą, o laiminga bylos pabaiga padrąsino dar griežčiau kovoti su priespauda. Lietuviškoji spauda dar labiau paplito. Į kovą stojo kaskart vis platesni visuomenės sluoksniai. Ypač aiškiai pradėjo reikštis pasipriešinimas mokyklose: mokiniai atsisakinėjo kalbėti rusiškai maldas, eiti i cerkves ir ėmė burtis į kuopeles.