Kritinis mąstymas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kritinis mąstymas – mąstymas, kai prie problemos prieinama siekiant įvertinti žinių apie ją pagrįstumą ir aptikti silpnas, menkiau argumentuotus teiginius.
Mokslo filosofijoje ryškiu kritinio mąstymo atstovu buvo austrų filosofas Karlas Popperis, mokslo raidą vaizdavęs, kaip viena kitą keičiančių verifikuojamų ir falsifikuojamų mokslo teorijų kaitą.
Inteligentijos atstovai, tam tikra prasme, dėl tokio mąstymo būdo yra pasmerkti amžinai opozicijai, kadangi jie dėl turimo išsilavinimo ir kritinio mąstymo būdo paprastai geba suvokti silnas egzistuojančių valdymo sistemų grandis bei jų trūkumus, o taip pat visuomenės raidos problemas ir siekia šalinti jas. Šiam mąstymui priešingybė yra autoritarinis mąstymas.
Kritiniam mąstymui tarpti objektyvias prielaidas sudaro mokslinių teorijų neadekvatumas stebimiems reiškiniams, jų problematiškumas, o taip pat sociumo netobulumas, neatitikimas tam tikroms vertybių sistemoms (humanizmo, demokratijos...).