Planinė ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Planinė ekonomika, arba socialistinė ekonomika – ūkio forma, kurioje visos įmonės priklauso valstybei (vadinama nacionalinę nuosavybę), o jų pelnas padalinamas tarp visų gyventojų sąlyginai tolygiai. Specialiai tam įkurtas valstybinis organas reguliuoja visų prekių kainas, atlyginimus ir kitų resursų paskirstymą. Galiausiai formuojasi visuomenė sąlyginai nepasidalinusi į turtingus ir vargšus.

Socialistinė ekonomiką dalinai ar visiškai draudžią privačią nuosavybę ir save priešpriešina rinkos ekonomikai. Ji labai patraukli neturtingiems asmenims. Jie ne tik galvoja, kad nieko nepraras, bet tikisi esant bendrai nuosavybei gauti vienodą ar bet didesnę sukurto produkto dalį, didesnę algą. Bet nusmukus pragyvenimo lygiui neturtingi žmonės daugiausiai ir nukenčia.

Turinys

[taisyti] Planinės ekonomikos pranašumai

  • Nebūna pinigų trukumo, reguliuojant kainas ir algas nereikia baimintis per didelės infliacijos (pinigų perviršis pasireikšdavo prekių trukumų – deficitu).
  • Nėra baimės, kad bus nesumokėtos algos, nes pinigų visada yra.
  • Sugalvojami nauji darbai, dažniausiai mažai mechanizuoti, be to nedemokratiškais būdais priverčiama dirbti visus darbingus asmenys (už bedarbyste TSRS buvo baudžiama nuo trėmimų TSRS valstybės gyvavimo pradžioje iki pusė metų nelaisvės paskutiniais dešimtmečiais, galiausiai įstatymas praktiškai nebuvo taikomas, nebent iš įkalinimo įstaigos grįžusiam asmeniui), taip panaikinama bedarbystė ir žmonės nors ką nors papildomai pagamina (pirmaisiais TSRS gyvavimo metais, taip pat pietinėse respublikose dėl labai didelio gyventojų prieaugio jautėsi darbo trūkumas.
  • Draudžiant privačią veiklą nekompetentingi žmonės nesiima veiklos ir nepraranda pinigų, nesunaudoja veltui resursų (dabar per 5 metus nutraukią veiklą apie 80 proc. įmonių, dažniausiai smulkių).
  • Nesant privačios nuosavybės nebuvo apgavystės baimės, kad įmonė gali prarasti pinigus (didesnė baimė prarasti darbuotojus, žaliavas ir kitus resursus ar jų tiesiog negauti).
  • Esant darbuotojų trūkumui nebuvo reikalaujama tokios disciplinos ir atsidavimo darbui, kaip privačiame sektoriuje.

[taisyti] Planinės ekonomikos trūkumai

  • Nesugebama subalansuoti net nedidelės valstybės ūkį, pastoviai esama vienų ar kitų prekių trūkumas, kartais pajaučiamas prekių perteklius. Resursai paskirstomi neracionaliai, reikalingesnes prekes gaminančios ar našiau dirbančios įmonės gauna taip pat resursus, kaip ir kitos įmonės.
  • Pelningai dirbančios įmonės išlaiko nuostolingas įmones, nors dėl skirtingų prekių ir žaliavų įkainojimų sunku nustatyti kuri yra pelninga ar nuostolinga.
  • Įmonės nekonkuruoja tarpusavyje, nenoriai įgyvendinamos inovacijos, žinant, kad sunku gauti žaliavų ar įrengimų nenoriai plečiama gamyba.
  • Esant darbuotojų trūkumui darbuotojai tuo pradeda piktnaudžiauti ir blogiau dirbti.
  • Esant netiksliam produkcijos įkainavimui sunku planuoti naujų, būtiniausių prekių gamybą.
  • Žinant, kad visos prekės vis tiek bus parduotos nebuvo stengiamasi gaminti kokybiškų prekių.
  • Dėl planavimo sudėtingumo ir suprastėjusios darbo disciplinos gaminama vienarūšė produkcija, dažniausiai tokia, kurios pagaminimui galima naudoti nesudėtingą mechanizaciją ir lengvai apskaičiuojama savikaina. TSRS laikais visada buvo siekiama, kad parduotuvėse būtu pakankamai pigios duonos. Tuo buvo siekiama išvengti bado ne tik apskritai, bet ir tarp mažas pajamas gaunančių asmenų. Duona buvo taip nupiginta, kad ją apsimokėjo maitinti gyvulius (buvo išleistas įstatymas draudžiantis duona maitinti gyvulius, nurodyta duona pardavinėti nustatytais kiekiais, po du kepalus. Praleidžiant eilėse ne vieną valandą antrą kartą jos nusipirkti tiesiog nepakaldavo laiko ir kantrybės).

[taisyti] Planinis ūkis pasaulyje

Planinis ūkis suprantamas, kai ūkio priemonės priklauso valstybei ir jinai jomis disponuoja. Nėra aiškiai nustatyta, kiek procentų ūkio turi priklausyti valstybei, kad būtu galima sakyti, kad ūkis jau planinis. Dabar Kinijoje „statant“ komunizmą praktiškai įdiegta rinkos ekonomika. Kapitalistinėse valstybėse atskiri ūkio sektoriai gali būti ar yra tik valstybiniai (Japonijoje atominės elektrinės, Izraelyje bankai, praktiškai visuose valstybėse keliai, paštas, oro uostai, medicina ir t. t. dažniausiai priklauso valstybiniam sektoriui).

[taisyti] Socialistinės ekonomikos istorija

Tipiškas socialistinės ekonomikos pavyzdys yra TSRS ekonomika nuo 1917 m. iki 1991 m. Valstybinių organu, reguliuojančiu ekonomiką buvo TSRS Valstybinio planavimo ministerija, kuri buvo įkurta 1921 m. vasarį (rus. ГОЭЛРО) komisijos pagrindu. Planavimo ministerija pirma planavo 1 metams į priekį, o nuo 1925 m. penkmečiui.

Visuose valstybėse pradėjus kurti socialistinę ekonomiką iš karto susidurta su dideliais sunkumais, paprasčiausiai prasidėdavo badas, todėl tokiose valstybėse, kaip Kinija, Vietnamas žymiai pasireiškus badui jos gana greitai buvo atsisakyta.

Taip pat jinai negali išsilaikyti demokratinėse valstybėse ir jos buvo atsisakyta vos tik įvedus demokratiją, taip įvyko visose be išimties rytų Europos valstybės.

[taisyti] Ypatumai socialistinės ekonomikos laikotarpiu

  • Esant socialistiniam ūkininkavimo būdui buvo lengva pravesti propagandinius kainų mažinimus. Ypač Stalino laikais pirma vienos prekės kainą ženkliai padidindavo, o paskui palaipsniui mažindavo, apie ką plačiai pranešinėdavo žmonėms.
  • Esant pastoviam darbuotojų trūkumui juos viliodavo į darbą pažadais, kad duos butą, paskirą automobiliui, kai kas pažadėta gaudavo, eidavo dirbti lengvesnius darbus. Galiausiai butai palaipsniui pradėti duodami bendrabučio teisėmis: kol žmogus dirba konkrečiame darbe, tol gali jame gyventi. Būdavo, kad būto visai negaudavo.
  • Plačiai buvo paplitusios vagystės savo pačių gamyklose pagamintos produkcijos. Tai tiesiog buvo vadinama nešimu iš darbo. Taip pat plačiai buvo paplitęs pirkėjų apsvėrinėjimas, benzino ir įvairių ypač alkoholinių gėrimų skiedimas.
  • Valstybei taupant lėšas kai kuriu darbo sričių darbuotojams algos būdavo nustatomos mažos, žinant, kad prekybininkai apgaudinėja (apsvėrinėja, apskaičiuoja) pirkėjus, mėsos kombinatų darbuotojai vagia mėsą, miškininkai mišką.
  • Pastoviai buvo prekių ir paslaugų trukumas (deficitas). Kai kurių paslaugų reikėjo laukti metais, o prekių dešimtmečiais, o kartais buvo galima įsigyti tik davus kyšį. Būtai nors ir būdavo dalinami nemokamai, jo reikėjo laukti dešimtmečiais, o kartais ir visai nesulaukti.
  • Produkcijos perprodukciją pardavinėdavo kartu su deficitinėmis prekėmis. Jei nori nusipirkti deficitinę prekę, turi kartu nusipirkti ir prekę kurios per daug prigaminta.
  • Televizijai, laikraščiams ir kt. nereikėjo tarpusavyje konkuruoti ir gavus nurodymą vesti propagandą nereikėjo rūpintis savo reitingais.
  • Plačiai buvo vedama propaganda, kad nėra bedarbystės, net nebuvo darbo biržų, nors buvo žmonių, kurie nenorėjo dirbti ir darbo neieškojo, taip pat keičiant darbą kuri tai laiką žmogus neturėjo darbo. Nesant bedarbystei nebuvo užsimenama apie mažas algas.

[taisyti] Kritika

Pirmu iš rimtų socialistinės ekonomikos kritiku buvo Liudvikas fon Mizecas. Jis 1922 m. išleido knygą „Socializmas“, kurioje autorius kritikavo socializmą pagal daugelį aspektų – kurių svarbiausias buvo negalimybė ekonomiškai korektiškai apskaityti.

[taisyti] Nuorodos