Kazys Pakštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kazys Pakštas
Kazys Pakštas

Kazys Pakštas (1893 m. birželio 29 d. Alinaukos k. (Utenos raj.) – 1960 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje) – profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos geografų draugijos prezidentas (19331940 m.), parašęs daug straipsnių Lietuvos geopolitikos tematika.

Turinys

[taisyti] Biografija

Kazys Pakštas gimė Alinaukos vienkiemyje (prie Užpalių). 19121913 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1914 m. išvyko į JAV. 1918 m. baigė Fordhamo (Niujorke) Sociologijos fakultetą, 19191923 m. Friburgo (Šveicarija) universitete studijavo gamtos mokslus, apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos klimatas“. 1923 m., vėl grįžęs į JAV, buvo „Darbininko“ (Bostone) redaktorius, 19241925 m. – „Draugo“ (Čikagoje) vyr. redaktorius.

1925 – 1939 m. dėstė įvairias geografijos mokslų disciplinas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1925 m. – docentas, nuo 1929 m. – profesorius, nuo 1931 m. – Geografijos katedros vedėjas. 1939 m. išvyko į JAV, dėstė Kalifornijos universitete, vėliau – Čikagoje, Pitsburge, Vašingtone. Mirė Čikagoje 1960 m.

Apdovanotas Švedijos Geografijos ir antropologijos draugijos Andree medaliu (1934 m.), Latvijos Trijų žvaigždžių ordino komandoras (1938 m.), Jo Didenybės Švedijos Karaliaus Vazos ordino kavalierius (1939 m.).

[taisyti] Mokslinė veikla

[taisyti] Geopolitika

K. Pakštas į Lietuvos politinės minties istoriją įėjo kaip mokslininkas, vienas iš nedaugelio suvokęs geopolitikos svarbą tarpukario Europos ir pasaulio situacijoje. Tai mokslininkas, sugebėjęs įsiklausyti į tuo metu pasaulyje vyravusias nuotaikas, supratęs politinio mąstymo vystymosi kryptis ir prioritetus.

K. Pakštas buvo ne tik teoretikas, bet kūrė ir praktinių projektų modelius, bandė juos realizuoti. Tačiau tuometiniam autoritariniam Antano Smetonos režimui geografijos profesoriaus idėjos nebuvo priimtinos. Svarbiausias ir didžiausias jo darbas politinės geografijos srityje yra 1929 m. išleista knyga „Baltijos respublikų politinė geografija“. Šia tema taip pat buvo paskelbęs straipsnių spaudoje – „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“ (1928 m.), „Lietuvos ribų problema“ (1939 m.), „Baltoskandijos konfederacija“ (1936 m.), „Kodėl Lietuva turi būti nepriklausoma?“ (1943 m.) ir kt.

Nors K. Pakšto pagrindinio darbo pavadinime ir nėra žodžio geopolitika, jis gana dažnai sutinkamas pačiame tekste. Iš principo sunku surasti tvirtą ribą tarp to, kas vadinama politine geografija ir geopolitikos termino.

Kaip geografas K. Pakštas taip pat įsitraukė į valsybės likimo aiškinimą per geografinę aplinką. Jis rašė, kad „tautų ir valstybių painiuosius klausimus pridera spręsti ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu. Šitą erdvę mes suprantame kaip geografinę aplinką (milieu, environment), kurioje daugelis gyvenimo reiškinių susipina į tamprią virtinę ir vystosi nuolatinėje savitarpio įtakoje“. Tačiau savo tyrimuose K. Pakštas nebuvo maksimalistas ir nemanė, kad „visą žmonijos margumą“ galima būtų aiškinti vien tik gamtinės aplinkos įtaka.

[taisyti] Valstybės „talpumas“

K. Pakštas išskyrė keletą problemų, kurias, jo nuomone, turėtų nagrinėti geopolitikos mokslas. Viena iš jų yra valstybės teritorinis talpumas, t.y. kiek gyventojų valstybė galėtų išlaikyti ir išmaitinti esant tam tikram pragyvenimo standartui.

Lygindamas tos pačios platumos valstybes, turinčias maždaug vienodas gamtines sąlygas, K. Pakštas teigė, jog galima gana tiksliai nustatyti valstybės galimybes išlaikyti gyventojus. Šis klausimas buvo labai aktualus Lietuvai, nes profesorius laikėsi tokios nuomonės (ir ją pagrindė matematiniais skaičiavimais). Jis tvirtino, kad Lietuvoje artimiausioje ateityje bus didelis gyventojų perteklius, šis perteklius savaime ieškos lengviausių būdų savo gyvenimo standartui pakelti, t.y. – emigruoti. K. Pakštas pirmasis iš lietuvių pareiškė, jog emigracija yra neišvengiama. Jo nuomone, šio natūralaus proceso neįmanoma sustabdyti, tačiau galima reguliuoti emigracijos kryptis ir tempus. O teisingai tvarkantis emigracija gali netgi labai pasitarnauti metropolijai.

[taisyti] Galia

K. Pakštas, kalbėdamas apie valstybių galią, horizontaliam valstybės dydžiui priešpastato vertikalų. Jo nuomone, ypač svarbus yra kokybinis skirtumas tarp mažų ir didelių valstybių. Jis rašė, kad didžiosios valstybės auga horizontaliai – plėsdamos savo teritoriją. Tuo tarpu mažosios valstybės, norėdamos atsilaikyti, yra priverstos „augti vertikaliai“, t.y. didinti gyventojų išsilavinimą, savo kultūrinį svorį. „Prieš horizontalų erdvių platybę reikia pastatyti aukštą vertikalinį Baltijos tautų ūgį. Tik šis beveik vienintelis būdas ir tėra reikiamai pusiausvyrai palaikyti Baltijos pajūryje“.

Profesorius pažymi, kad ekonominės galybės savo pradžią ir įsibėgėjimą gavo „moralinėse versmėse“. Čia autorius kaip pavyzdį pateikia mažasias Europos valstybes – Daniją, Belgiją, Olandiją, Šveicariją. Faktiškai tai pirmasis toks praktinis švietimo ir mokslo būtinumo aiškinimas Lietuvoje.

K. Pakštas į Lietuvos politinės minties terminologiją įveda homo oeconomicus sąvoką. Nors ir nereikia užmiršti: tikrųjų moralinių žmogaus charkterio vertybių, tačiau tokioms valstybėms kaip Lietuva reikia mokytis išnaudoti homo oeconomicus savybes ir savo politiką statyti ant ekonominio pagrindo. Tam, kad valstybė būtų saugi, ji turi būti naudinga savo kaimynams. Šiuo požiūriu Pakšto vertinimu Baltijos valstybių padėtis yra palanki – jos yra tranzito šalys ir turi didelius užnugarius (hinterlandus). Tokia padėtis taip pat kelia ir pavojų – agresyvių kaimynų ambicijas.

[taisyti] Baltoskandijos federacija

Vienas iš būdų mažosioms valstybėms atsilaikyti prieš didžiųjų valstybių spaudimą yra jungtis į sąjungas ir glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje. Jungtis gali tik panašios savo dydžiu, geografine aplinka, tikėjimu, bei pagarbą ir toleranciją viena kitai jaučiančios valstybės. Remdamasis tuo K.Pakštas kalba apie galimą Baltoskandijos konfederaciją.

[taisyti] Nuorodos