Unė Babickaitė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Unė Babickaitė-Graičiūnienė (angl., Une Baye, 1897-1961) – lietuvių aktorė, režisierė.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Uršulė Babickaitė gimė 1897 balandžio 19 d. Laukminiškiuose.
1914-1918 m. dainavimo ir vaidybos mokėsi Peterburgo Imperatoriškoje konservatorijoje.
1918 – 1919 m. Kauno „Dainos“ draugijos aktorė ir režisierė.
1919 m. persikėlė į JAV. Sutrumpino vardą į Unė Babickaitė. Dviejuose begarsiuose filmuose vaidino svarbias roles. Dar sutrumpino savo vardą – pasivadino Une Baye. Trečiojo filme finansuotojai pareikalavo, kad jos reikšmingai rolei būtų parinkta amerikietė.
1924-1925 m. vaidino Vašingtono ir Niujorko teatruose.
1936 m. grįžo į Lietuvą, kartu su vyru – pasaulinio mąsto vadybos teoretiku Vytautu Graičiūnu, apsigyveno Kaune.
1936 – 1939 m. Šaulių teatro Kaune vadovė.
1938 – 1939 m. Šaulių sąjungos teatro vadovė.
1948 – 1950 m. Kauno universiteto dramos būrelio vadovė.
1951-1953 m. buvo ištremta į Kuibyševo sritį.
Grįžo į Kauną, kur gyveno likusią gyvenimo dalį.
Mirė 1961 rugpjūčio 1 d. Kaune. Palaidota Palėvenėje.
[taisyti] Unė – tarnavusi grožiui ir gėriui
Uršulė Babickaitė gimė Kupiškio valsčiuje, ūkininkų šeimoje, tėvas mirė anksti. Uršulė nuo vaikystės mėgo chorus, teatro vaidinimus ir muzikos ratelius. Artėjant Pirmam pasauliniam karui, Uršulė su broliais Petru, Kaziu ir Vytautu pasitraukė į Peterburgą. Lietuvių pabėgėlių stovykloje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, ten ji sutinka draugą iš Panevėžio laikų, to laiko „hipį“ Balį Sruogą ir pamažu įsitraukia į kultūrinę, meninę veiklą. Pirmas U. Babickaitės pasirodymas scenoje, – 1914 m. „Lietuviškas pulkas“. B. Sruogos pastangomis iš komiteto karo pabėgėliams šelpti buvo išrūpinta finansinė parama. Poetas ne vien Uršulę skatino vaidybos mokslų, bet ir pakrikštijo nauju vardu „Unė“, privertė įstoti į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją. Mokslai čia jai trūko nepilnus metus, bet ambicingoji Unę paskatino rimtai užsiimti teatro menais. Jau 1918 m. sugrįžusi į Lietuvą prisistato kaip režisierė-artistė. Gauna leidimą iš Kauno apskrities įsteigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukia publikos, bet yra kritikuojami ir 1919 m. gruodį išvyksta į JAV. Unė mane, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) neįsileis į valstybės teatro sceną ir liks ji tik artistų kuopos vadove. JAV nuobodžiauti naujai iškeptai emigrantei nebuvo kada. Apsistojo pas dėdę Čikagoje ir įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Unės globėja tampa tuo metu JAV gyvenusi Julija Žemaitė, suburia lietuvių dramos kursus, pati stato pjeses ir vaidina jose. Palankių pažinčių dėka jai atsiveria žymesnių JAV teatro durys (Niujorko, Vašingtono), ir vaidina šiuose teatruose. Susipažinusi su Paramount Pictures kino studijos režisieriumi, suvaidina trijuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame „Lapių medžioklė“ turi pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukia iš filmavimo aiktelės, mat filmo finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė. Unė buvo pakeista kita aktore, o afišose neliko nei Unės vardo, nei pavardės. Kaip ir daugelis lietuvių, JAV trumpinosi vardus ir pavardes, tad Unė Babickaitė tampa Unė Baye. 1924 m. ji išteka ir už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Giminaičiai iš pradžių nepritarė šiai santuokai, bet gavę pažadą, kad vaikų nesusilauks, nusileido. Inžinieriaus išsilavinimą turintis V. Graičiūnas buvo gabus vadybai ir susiranda darbą Europoje, kur ir abu išvyksta dirbti ir gyventi. Unės teatrinėje veikloje įvyksta didžiausios permainos, ji susipažįsta su vienu žymiausiu XX a. režisieriumi Teodoru Komisarževskiu ir ne mažiau įžymiu Nikolajumi Jevreinovu ir kuria bendras trupes. Vaidina Paryžiaus ir Londono scenose. Ne vien scenos darbais gyva Unė, paragauja ir taip vadinamo „Paryžiaus bohemos“ skonio. Rusų aristokratai, dailininkai, moderniojo baleto meistrai ir poetai tampa naujaisiais Unės draugais. Į Lietuvą grįžta 1936 m., vadovauja šaulių sąjungos teatrui, dirba Panevėžio teatre, pastato tris spektaklius, bet vėl į ją krypsta kritikos strėlės. Prasideda okupacijos ir karo metai. Po karo V. Graičiūnas dėsto Kauno universitete Statybos fakultete, bet parengia tik vieną studentų laidą. Amerikietišką pasą turintis dėstytojas negali būti palankus tuometinei valdžiai. Graičiūnai apkaltinami, kad namuose laiko Amerikos vėliavą, su kuria sveikins į Kauną įžengusius amerikiečius. Į Unės kamerą įtaisoma provokatorė ir sufabrikuojama byla. Vyras nuteisiamas 10 metų, o Unė – 5 metams tremties. Vyras tremtyje nusižudo, o Unė reabilituojama ir į Lietuvą sugrįžta jau N. Chruščiovo laikais. Skaudžiai išgyvena vyro netektį, apsigyvena pas uošvius Kaune. 1961 m. staigi ir netikėta mirtis sukrečia Unės draugus. Oficiali versija, – kraujo užkrėtimas įsidūrus į pirštą.
[taisyti] Vaidmenys
- , L. Giros „Beauštanti aušrelė“, 1915 m.
- Judita, L. Didžiulienės „Lietuvaitės“, 1916 m.
- Aldona, J. Slovackio „Mindaugas“, 1916 m.