Jurgenas Habermasas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jurgenas Habermasas (vok. Jürgen Habermas) – vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys.

J. Habermasas gimė 1929 m. Diuseldorfe, viduriniosios klasės šeimoje. Svarbią įtaką Habermasui padarė jaunųjų hegelinkų, o ypač jaunojo Marxo veikalai bei G. Lukasco Istorija ir klasinė sąmonė. Tad nors ir priklausydamas pasiturinčiai viduriniajai klasei, Habermasas savo pažiūromis vis dėlto krypo į kairę. Būdamas dvidešimt vienerių metų jau ėmė spausdinti straipsnius filosofijos ir sociologijos temomis. 1955-1959 m. ėjo Th. Adorno asistento pareigas Socialinių Tyrimų Institute. Perimdamas ir tęsdamas kritinės teorijos tradicijas, Habermasas kartu išliko intelektualiai nepriklausomas ir gana kritiškas Frankfurto mokyklos ir atskirų jos atstovų plėtojamos koncepcijos nenuoseklumui. 1957 m. Habermaso straipsnis Dėl filosofinės polemikos apie Marxą ir marksizmą radikaliai supriešino jį su Instituto lyderiu Maxu Horkheimeriu. Habermaso teiginiai apie tai, kad filosofijos autonomija turėtų būti pakeista praktine istorijos filosofija, kurios tikslas – pakeisti istorijos filosofijai kritinę ar praktinę veiklą, Horkheimerio požiūriu, buvo parankūs diktatūrai ir griovė paskutinius civilizacijos likučius. Netrukus Horkheimeris sudarė Habermasui nepalankias darbo salygas ir pastarasis buvo priverstas atsistatydinti. Nuo 1961 m. Habermasas dirbo filosofijos ir sociologijos profesoriumi Heidelbergo bei Frankfurto universitetuose su dešimties metų pertrūkiu (1971-1981), kai jis Štarnbergo Maxo Plancko institute vadovavo Šiuolaikinio mokslinio-techninio pasaulio gyvenimo sąlygų tyrimams. Habermasas – ypač produktyvus mokslininkas, parašęs daugybę straipsnių bei knygų socialinės filosofijos ir sociologijos temomis.

J. Habermasas daugiausia rėmėsi L. Vitgenšteino kalbos žaidimų teorija, Hėgelio moralės koncepcijos pagrindą sudarančiu „tarpusavio pripažinimo“ principu, H. Gadamerio hermeneutika, Z. Froido psichoanalize.