Kuršo hercogystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kuršo ir Žiemgalos Hercogystė
Ducatus Curlandiae et Semigalliae

1561–1795 03 18; 1918 03 15–1918 04 12
Kurzemes Hercogistes karogs Kurzemes Hercogistes ģērbonis
Valstybės susikūrimas 1561 m., sugriuvus Livonijos Konfederacijai
Pabaiga 1795 m. kovo 3 d., hercogui atsisakius sosto
Pagr. religija Evangelikų liuteronų
Valstybės santvarka monarchija
Sostinė Kuldyga, vėliau Jelgava
Valstybės vadovas Kuršo hercogas
Plotas 27 283 km2
Gyventojų skaičius apie 200 000

Kuršo hercogystė, pilnas pavadinimas Kuršo ir Žiemgalos hercogystė (Ducatus Curlandiae et Semigalliae), buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalinė valstybė, kuri nuo 1561 iki 1795 m. valdė Kuršą, Žiemgalą ir Sėlą. Jos pirmieji valdovai turėjo pretenzijų į visą Latviją, todėl jų titulas buvo Dei gratia in Livonia Curlandiae & Semigalliae Rex. Hercogystei viena po kitos vadovavo dvi dinastijos ir pora su jom nesusijusių hercogų.

[taisyti] Istorija

Po Livonijos karo (15581582) nustojo egzistuoti Livonijos Konfederacija. Estijos pietvakariai ir Latvijos šiaurės rytai tapo tiesiogiai pavaldūs Lenkijai, ten suformavus Pardaugavos hercogystę. O Dauguvos vakariniame krante buvo sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė. Iš pradžių ji buvo pavaldi Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, o vėliau tiesiogiai Lenkijos-Lietuvos karaliui. Pirmuoju Kuršo hercogu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotchardas Ketleris.

Naujojo hercogo padėtį sukomplikavo tai, kad kelios teritorijos Kurše visiškai nebuvo jam pavaldžios. Gruobinios apskritis buvo išnuomota Prūsijos hercogui jau Livonijos ordino laikais. O buvusios Kuršo vyskupijos teritorijos (Piltenės sritis) priklausė Danijos karaliui Magnusui. Jis žadėjo po savo mirties jas palikti hercogystei, tačiau pažado neištesėjo ir šias teritorijas hercogystė gavo tik hercogo Vilhelmo valdymo metu.

Po Gotchardo mirties hercogais tapo jo sūnūs Fridrichas ir Vilhelmas. 1596 m. jie pasidalijo hercogystę į dvi dalis – Fridrichas valdė Žiemgalą ir Sėlą, su rezidencija Mintaujoje (dab. Jelgava), o Vilhelmas – Kuršą, su rezidencija Kuldygoje. Vedęs Prūsijos hercogo dukrą Vilhelmas atgavo Gruobinios apskritį. Jis taip pat išpirko Piltenės sritį, tačiau ji perėjo tiesioginiam Lenkijos valdymui. Vilhelmo laikais Kurše pradėjo plėstis metalo apdirbimas ir laivų statyba. Panaudojant naujai pastatytus laivus padidėjo Kuršo prekių eksportas į užsienį.

Tačiau santykiai tarp hercogo ir dvarininkų buvo labai įtempti. Lenkijos karalius buvo suinteresuotas susilpninti hercogo galią ir stojo į dvarininkų pusę. Vilhelmo nepasitenkinimas dvarininkija atvedė prie jo nuvertimo nuo sosto 1616 m. Vilhelmą išvijo iš Kuršo, o Fridrichas ėmė valdyti visą hercogystę.

Nuo 1600 iki 1629 m. vyko karas tarp Švedijos ir Lenkijos, po kurio Švedija kontroliavo didžiąją dalį Pardaugavos hercogystės (Vidžemę), Lenkijai palikdama tik Latgalą (Lenkų Vidžemę arbą Inflatiją). Kuršo hercogystė buvo įtraukta į karinius veiksmus Lenkijos pusėje, tačiau pati kare ypatingai nenukentėjo.

Hercogas Fridrichas neturėjo palikuonių, tačiau kitu hercogu tapo išvyto Vilhelmo sūnus Jekabas. Gyvendamas Vakarų Europoje Jekabas buvo aistringas merkantilizmo idėjų šalininkas. Jis dar labiau išplėtojo metalo apdirbimą ir laivų statybą, taip pat kūrė daug kitų manufaktūrų. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ne tik su kaimyninėm valstybėm, bet ir su Didžiaja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kt. Jekabas įkūrė Kuršo hercogystės prekybos laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje ir Liepojoje. 1651 m. hercogystė savo nuosavybėn įsigijo pirmą koloniją – Andrejaus salą Gambijoje ir įkūrė ten Jekabo fortą. 1652 m. buvo įkurta antroji Kuršo kolonija – Tobago sala Vestindijoje.

Tačiau visą šį laiką hercogystė buvo Švedijos ir Lenkijos interesų objektas. 1655 m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir prasidėjo Lenkijos-Švedijos karas. Hercogą Jekabą sugavo švedai ir laikė nelaisvėje nuo 1658 iki 1660 m. Tuo metu abi kolonijas perėmė olandai, prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos. Karas baigėsi Olyvos taikos sutartimi. Nors hercogas Jekabas nedelsiant pradėjo hercogystės atkūrimą ir trumpam net atgavo Tobago koloniją, hercogystė daugiau niekada nepasiekė 1655 m. išsivystymo lygio.

Po Jekabo mirties 1682 m., hercogu tapo jo sūnus Fridrichas Kazimiras. Jo valdymo metu prekių gamybos apimtys sumažėjo. Patį hercogą labiau domino brangios puotos ir pinigų švaistymas, negu hercogystės vystymasis. Dėl pinigų trūkumo jis net pardavė Tobago salą britams. Jis mirė 1698 m. Fridricho Kazimiro valdymo metu Lenkija padidino savo įtaką hercogystės politiniame ir ekonominiame gyvenime. Taip pat pradėjo rastis ir Rusijos interesai šiame regione.

Kitas hercogas Fridrichas Vilhelmas gavo sostą būdamas šešerių ir iki jo pilnametystės faktiniu hercogystės vadovu buvo jo dėdė lenkų generolas Ferdinandas. Tuo metu prasidėjo Šiaurės karas (17001729) tarp Švedijos iš vienos pusės ir Rusijos su jos sąjungininkais (Lenkija, Saksonija ir Danija) iš kitos. 1710 m. Rusija kontroliavo Vidžemę ir padidino savo įtaką Kuršo hercogystėje. 1711 m. Fridrichas Vilhelmas susituokė su Ana Ivanovna (vėliau Rusijos imperatorė), tačiau grįždamas iš vestuvių mirė, ir iki 1730 m. hercogystę valdė Ana su Ferdinandu.

Po Anos tapimo Rusijos imperatore vieninteliu hercogu liko Ferdinandas. Tačiau jo rezidencija buvo Dancige, todėl jo nepripažino dvarininkai, nes buvo nustatyta, kad hercogo rezidencija turi būti hercogystės teritorijoje. Iš vienos pusės Ferdinandas dalinai valdė hercogystę laiškais, tačiau iš kitos, faktiškai hercogystė buvo be hercogo. Dar didesnį chaosą sukėlė tai, kad Ferdinandas neturėjo palikuonių, todėl atsirado daug pretendentų į hercogo sostą.

Vienas iš tokių buvo Moricas, Lenkijos karaliaus ir Saksonijos kurfiursto Augusto II sūnus. Jis buvo išrinktas hercogu 1726 m., tačiau soste sugebėjo išsilaikyti tik metus. Jis nepatiko Rusijai ir Rusijos kariuomenė įsiveržė į hercogystę ir išvijo Moricą.

Kai Rusijos imperatore tapo Ana Ivanovna, ji Kuršo hercogu 1737 m. paskyrė savo favoritą Ernstą Johaną. Jis galėjo laisvai naudotis Rusijos valstybės iždo lėšomis, kurios buvo investuotos į statybą. Pagal italų architektą Rastrelli buvo pastatytos pilys Jelgavoje ir Rundalėje. Tačiau po Anos mirties Ernstas Johanas pateko į nemalonę ir buvo priverstas palikti Kuršą. Lenkijos karaliaus pritarimu jis tęsė hercogystės valdymą per korspondenciją. Tačiau su tuo nesutiko dvarininkija, kuri net atsisakė vykdyti hercogo įsakymus. Lenkijos karalius Augustas III pasidavė dvarininkų spaudimui ir naujuoju hercogu paskyrė savo sūnų Karlį. Tokiu atveju susiformavo situacija, kad formaliai hercogystė turėjo du valdovus. Situacija buvo labai įtempta – dalis dvarininkų rėmė Ernstą Johaną, dalis – Karlį. Situaciją išsprendė Rusijos imperatorė Katrina II, kuri leido Ernstui Johanui grįžti iš tremties 1763 m. Taip ji sumažino Lenkijos įtaką hercogystėje. Tačiau Ernstas Johanas buvo pavargęs nuo politinių kovų ir 1769 m. perleido sostą savo sūnui Pėterui.

Paskutinis hercogystės hercogas valdė iki 1795 m., kai po trečio ATR padalijimo jis 1795 m. kovo 28 d. atsisakė sosto Rusijos naudai.

Pirmojo pasaulinio karo metu Kuršo hercogystės teritoriją okupavo Vokietija ir Kuršo hercogystė 1917 m. buvo atkurta. 1918 m. kovo 8 d. Vokietijos kaizeris Vilhelmas pripažino jos nepriklausomybę. Hercogystė nustojo egzistuoti 1918 m. rugsėjo 22 d., kartu su Baltijos hercogystės paskelbimu.

[taisyti] Nuorodos