Kinas Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kinas Lietuvoje buvo rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, kuriamas – nuo XX amžiaus pradžios.

Patogumo dėlei šiame straipsnyje kalbama tiek apie kiną Lietuvoje, tiek apie lietuvių kuriamą kiną.

Turinys

[taisyti] Kino rodymas

Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m., kai Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino seansas. Pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.

Šiuo metu Lietuvoje veikiantys kino teatrai bei kino salės:

  • Vilnius: „Skalvija“, „Ozo kino salė“, „Forum Cinemas Akropolis“, „Coca Cola Plaza Vingis“.
  • Kaunas: „Cinamon Kaunas", „Romuva“, „Forum Cinemas“, M. Žilinsko galerija.
  • Panevėžys: „Garsas“.
  • Klaipėda: „Jūratė ir Kastytis“, "Cinamon.
  • Šiauliai: „Saulė“, „Laikas“.
  • Marijampolė: „Spindulys“.
  • Alytus: „Dainava“.
  • Varėna: Varėnos kultūros centro kino salė.
  • Palanga: „Naglis“.
  • Ukmergė: Ukmergės kultūros centras.
  • Nida: „Agila“.

Daugiausia rodomi užsienio komerciniai filmai, tačiau vis populiarėja nekomercinis kinas. Daug žiūrovų sulaukia festivaliai „Kino pavasaris“, „Tinklai“. Lietuvišką kiną pastaraisiais metais populiarino festivalis „Trispalvis kinas“. 2005 metais rengiamas pirmasis komercinio lietuviško kino festivalis – konkursas „AXX“.

[taisyti] Kino kūrimas

Pirmąsias kronikas 1909 m. Lietuvoje ėmė filmuoti Antanas Račiūnas. Tais pačiais metais Kauno fotografas Vladislovas Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. Starevičius žinomas kaip tūrinės animacijos pradininkas, tačiau „savu“ jį laiko ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, prancūzai.

Kino kroniką vėliau ėmė kurti Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Antanas Uibas, Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys ir kt.

1926 m. randasi pirmosios kino mokyklos, įsikuria „Lietfilmo“ ir „Akies“ kino studijos. Sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“ (1931 m.), įvairūs trumpametražiai („Rūpestingas tėvas“, „Gydytojas per prievartą“, „Kareivis – Lietuvos gynėjas“). Pirmasis garsinis filmas buvo Henriko Kačinsko režisuotas „Storulio sapnas“ (1938 m.). Dauguma šių juostų neišliko.

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, visą kino gamybą bei platinimą ėmė kontroliuoti sovietų valdžia, o kino teatrus užplūdo sovietų propaganda. Kaune įkurta Lietuvos respublikinė kino kronikos studija,, 1949 m. perkelta į Vilnių, o 1956 m. pavadinta Lietuvos kino studija. 1947 m. „Mosfilm“ sukūrė lietuvišku vadintą filmą „Marytė“ – jį režisavo ir jame vaidino rusai, o pačiame filme pasakota apie Mariją Melnikaitę. 1953 m. panašiai sukurtas filmas „Aušra prie Nemuno“.

Pirmasis savarankiškas vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“ (rež. Vytautas Mikalauskas)sukurtas 1957 m. Pirmoji nacionalinės režisūros karta pradėjo veikti „atšilimo“ metais. Maskvos Kinematografijos institute mokslus baigęs Vytautas Žalakevičius Lietuvoje sugebėjo suburti bendraminčius. Sovietmečiu buvo kuriama daug ideologinių filmų, tačiau lietuvių kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir menine kalba prabilti į žiūrovą. Todėl ypač dažnai kurti filmai apie vaikus ir jų pasaulį: šitaip buvo lengviau išvengti cenzūros priekabių. Svarbi tema buvo ir pokario kaimas. Šiuose filmuose bandyta parodyti kovos tarp komunistų šalininkų bei priešininkų nevienpusiškumą. Paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais kurtos užsienio autorių kūrinių ekranizacijos.

Lietuvių filmai garsėjo įvairiuose kino festivaliuose. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) apdovanotas II sąjunginiame kino festivalyje, „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972) – VIII tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ iš novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960) – Karlovy Varuose, „Paskutinė atostogų diena“ – Lokarne, apdovanojimų gavo Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, Robertas Verba ir kiti.

Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų.

1987 m. Šarūnas Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo finansavimo problema. Kai kurie kino kūrėjai, įpratę būti finansuojami iš Maskvos, sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – valstybė smarkiai sumažino filmų finansavimą. Išpopuliarėjo komerciniai užsienio filmai, lietuviški filmai vis rečiau rodyti kino teatruose. Tačiau atsirado įvairių smulkesnių kino studijų, nauja gabių kino kūrėjų karta. Tarptautiniuose festivaliuose sekėsi Šarūno Barto, Audriaus Stonio (Feliksas už filmą „Neregių žemė“ (1991)), Arūno Matelio, Janinos Lapinskaitės, Valdo Navasaičio, Dijana ir Kornelijus Matuzevičiai/Dijanos ir Kornelijaus Matuzevičių,Ramunė Kudzmanaitė/Ramunės Kudzmanaitės filmams. Dirba jauni režisieriai Oksana Buraja, Ruslan Korostenskij, Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis ir kiti.

[taisyti] Asmenybės

  • Režisieriai: Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius, Šarūnas Bartas, Gytis Lukšas, Audrius Stonys,Ramunė Kudzmanaitė, Inesa Kurklietytė, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, Janina Lapinskaitė, Jonas Mekas, Vytautas V. Landsbergis ir kt.
  • Aktoriai: Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Vaiva Mainelytė, Lina Braknytė, Ingeborga Dapkūnaitė, Vytautas Kernagis, Valentinas Masalskis, Inga Mickytė, Elvyra Piškinaitė, Eugenija Pleškytė ir kt.
  • Operatoriai: Jonas Gricius, Juozas Kazlauskas, Ramūnas Greičius, Rimvydas Leipus, Rytis Kurkulis, Rolandas Leonavičius, Algimantas Mikutėnas, Vladas Naudžius, Vaidotas Digimas, Dmitrij Gribanov, Vytautas Survila, Audrius Kemežys, Paulius Želvys, Andrius Trukanas, Albinas Slavinskas, Dainius Mažulis, Toby Birney, ir kt.
  • Kritikai: Saulius Macaitis, Živilė Pipinytė, Skirmantas Valiulis ir kt.

[taisyti] Nuorodos