Termodinamikos dėsniai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Termodinamikos dėsniai nusako šilumos pernešimo ir darbo termodiniaminiuose procesuose ypatumus.
Turinys |
[taisyti] Nulinis dėsnis
![]() |
Jei dvi termodinaminės sistemos yra šiluminėje pusiausvyroje su trečia, tai jos taip pat yra šiluminėje pusiausvyroje tarpusavyje. |
![]() |
Dviejose tarpusavyje kontaktuojančiose sistemose energijos mainai tarpusavyje vyks tol, įsivyraus termodinaminė pusiausvyra.
Nulinis dėsnis suvoktas tik praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, daug vėliau, negu pirmi trys, todėl ir buvo pavadintas nuliniu.
[taisyti] Pirmasis dėsnis
Šiuo dėsniu išreiškiamas vienas pagrindinių gamtos dėsnių – energijos tvermės dėsnis. Primasis termodinamikos dėsnis nusako, jog energija negali būti sukurta ar sunaikinta. Sistemai pereinant iš vienos būsenos į kitą, jos visos energijos pokytis yra lygus tos sistemos atžvilgiu atlikto darbo ir jai suteikto šilumos kiekio sumai.
Remdamiesi pirmuoju termodinamikos dėsniu galime daryti išvadą, jog amžinas variklis yra negalimas.
[taisyti] Antrasis dėsnis
![]() |
Neįmanomas toks procesas, kurio vienintelis rezultatas būtų iš šildytuvo gautos šilumos pavertimas jai ekvivalentišku darbu. |
![]() |
Paprasčiau kalbant, antrasis termodinamikos dėsnis sako, jog uždaroje sistemoje šiluma iš šaltesnio kūno negali būti perduota šiltesniam.
Iš šio dėsnio daroma išvada, jog procesas, kurio metu viena energijos forma – darbas – virsta kita – šiluma – yra negrįžtamas. Šiluma gali virsti darbu tik tada, kai vyksta koks nors kompensuojantis procesas.
[taisyti] Trečiasis dėsnis
Tai reiškia, jog pasiekus absoliutų nulį tikimybė sistemai išlikti vienintelėje savo būsenoje priartėja prie vieneto, t.y. visi procesai sustoja, nes sistemos entropija taip pat pasiekia nulį.