Burgundai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Burgundai – rytų germanų gentis, kuri tikriausiai iš Skandinavijos pusiasalio emigravo į Bornholmo salą, kuri senovės skandinaviškai vadinosi Burgundarholmr („Burgundų sala“) ir iš ten į Europos žemyną. Þorsteins sagoje Víkingssonar, vesetai apsigyveno saloj, kuri vadinosi Borgundo sala t. y. Bornholmu. Alfredo Didžiojo Orosius vertime naudojamas Burgenda šalies pavadinimas. Poetas ir anktyvasis mitologas Viktoras Rydbergas (18281895 m.) (Mūsų tėvų dievo saga) tvirtino remdamasis anstyvu viduramžių šaltiniu Vita Sigismundi, kad burgundai išlaikė kalbinę tradiciją apie jų kilmę iš Skandinavijos.

Turinys

[taisyti] Anktyvoji istorija

[taisyti] Genties kilmė

Burgundų skandinavišką kilmę remia vietovardžiai ir archeologiniai kasinėjimai. Daugelis šią nuomonę laiko teisinga. Tikriausiai todėl, kad Skandinavija, buvo už anktyvųjų Romos šaltinių horizonto, įskaitant Tacitą (kuris pamini tik vieną skandinavų gentį – Suiones), romėnai nenurodė iš kur kilę burgundai ir pirmieji paminėjimai nurodo juos esant į rytus nuo Reino. Jie manė, kad tai tik dar viena rytų germanų gentis.

Apie 300 m. imperatorius Valentinianas I pamini jų paramą kare su kita germanų gentim, alemanais. Tuo metu burgundai tikriausiai gyveno Vyslos baseine pagal VI a. gotų istoriką Jordaną. Praėjus kiek laiko po karo su alemanais, burgundai buvo nugalėti Fastidos, gepidų karaliaus, ir buvo sutriuškinti, beveik sunaikinti.

Po maždaug keturiasdešimt metų burgundai vėl pasirodo. Po to, kai Stilichas patraukė karius kautis su Alariko I vizigotais 406-408 m., prasidėjo Völkerwanderung t.y. germanų migracija, kai šiaurinės gentys persikėlė per Reiną ir įsiveržė į Romos imperiją. Tarp jų buvo alanai, vandalai, svebai ir tikriausiai burgundai, kurie patraukė į vakarus ir įsikūrė Reino slėnyje.

Tuo metu buvo draugiški santykiai tarp burgundų ir hunų. Buvo hunų paprotys moterims dirbtinai pailginti kaukoles tvirtai aprišant kaukoles kūdikio amžiuje. Germanų kapai kartais randami su tokiom kaukolėm ir hunų ornamentais, bet į vakarus nuo Reino tik burgundų kapai turi daug tokių kaukolių.

[taisyti] Religija

Kažkur rytuose burgundai priėmė Arijaus krikščionybės formą, o tai kėlė Vakarų Romos imperijos katalikų nepasitikėjimą. Nesutarimas išnyko apie 500 m., kai Gundobadas, vienas paskutiniųjų burgundų karalių, palaikė glaudžius asmeninius ryšius su Avitu, Vienės vyskupu. Be to jo sūnus ir įpėdinis Zigizmundas buvo katalikas ir yra daug įrodymų, kad daug burgundų atsivertė į katalikybę, įskaitant valdančios šeimos keletą moterų.

[taisyti] Anktyvieji santykiai su romėnais

Iš pradžių jų tarpusavio santykiai buvo audringi: romėnai naudodavosi burgundais apsiginti nuo kitų germanų genčių, bet patys burgundai irgi plėšikaudavo pasienyje ir bandydavo išplėsti savo įtaką.

[taisyti] Burgundų karalystės

[taisyti] Pirmoji karalystė

411 m. burgundų karalius Gundaharas ar Gundikaras su Goaru, alanų karaliumi, pasodino į sostą jiems paklusnų imperatorių Joviną. Su jo autoritetu Gundaharas įsikūrė kairiajam Reino krante, tarp Najės ir Lauterio upių, užimdami Worms Speyer Strasbūro miestus. Pagal taikos sutartį imperatorius Honorijus oficialiai jiems „davė“ tas žemes.

Nepaisant naujo foederati statuso, burgundų išpuoliai į aukštutinęGallia Belgica tapo netoleruotini ir buvo užbaigti 436 m., kai Romos generolas Etijus, kuris pasikvietė hunų samdinius, o šie nugalėjo Reino krašto karalystę 437 m. Gundaharas buvo nužudytas mūšyje su dižiąja genties dalimi.

Burgundų karalystės žlugimas pavaizduotas Nybelungų žiede.

[taisyti] Antroji karalystė

Dėl šaltiniuose neminimų priežasčių burgundai gavo foederati statusą antrąkart ir 443 m. Etijus juos perkėlė į Sapaudijos regioną. Nors Sapaudija neatitinka jokio dabartinio regiono, burgundai tikriausiai gyveno prie Lugdunum, šių dienų Liono. Naujas karalius Gundiokas ar Gunderikas, laikomas Gundaharo sūnum, valdžiusiu po tėvo mirties. Iš viso aštuoni Gundaharo namų karaliai valdė burgundus, kol karalystė buvo užimta frankų 534 m.

Kaip Romos sąjungininkai paskutiniais jos dešimtmečiais, burgundai kovėsi su Etijumi, vizigotų konfederacija ir kitais prieš Atilą Chalonų mūšyje (kitaip „Katalaunų laukų mūšis“) 451 m. Burgundų ir vizigotų sąjunga atrodo buvo stipri, nes Gundiokas ir jo brolis Chilperikas I lydėjo Teodoriką II į Ispaniją kovoti su svebais 455 m.

[taisyti] Įtaka imperijoje

455 m. taip pat neaiški nuoroda infidoque tibi Burdundio ductu įvelia neįvardintą maištingą burgundų lyderį į imperatoriausPetronijaus Maksimo nužudymą chaose prieš Romą nusiaubiant vandalams. Patricijus Ricimeris irgi kaltinamas. Jis spėjama buvo Gundioko žentas ir Gundobado dėdė.

Burgundai, tikintys savo augančia galia 456 m. derėjosi su vietiniais Romos senatoriais dėl teritorijos išplėtimo ir dalijimosi susitarimo.

457 m. Ricimeris nuvertė kitą imperatorių Aviką, pasodindamas į sostą Majorianą. Naujasis imperatorius greit pasirodė nepravartus Ricimeriui ir burgundams. Metams po iškilimo praėjus, Majorianas nedavė burgundams žemių, kurių jie prašė prieš du metus. Po kitų nepriklausomybės ženklų pademonstravimo, Ricimeris jį nužudė 461 m.

Po metų 462 m. Ricimeris, kuris tada buvo Vakarų imperijos imperatoriaus Antemijaus žentas, planavo su Gundobadu nužudyti uošvį. Gundobadas nukirto galvą imperatoriui (atrodo asmeniškai). Ricimeris imperatorium paskiria Olybrijų. Abu miršta, bet dėl naturalių priežasčių per kelis mėnesius. Gundobadas vietoj dėdės tapo patricijumi ir imperatorių darytoju į sostą pasodindamas Glycerijų.

474 m. burgundų įtaka visai imperijai baigėsi. Glycerijų nušalino Julijus Neposas, o Gundobadas sugrįžo į Burgundiją tikriausiai dėl tėvo mirties. Tuo metu Burgundijos karalystę pasidalino Gundobadas ir jo broliai Godigiselis, Chilperikas II, ir Gundomaras I.

[taisyti] Karalystės sutvirtėjimas

Gregoras iš Tūro teigia, kad Gundobadui sugrįžus į Burgundiją prasidėjo kraujo praliejimas siekiant sutvirtinti valdžią. Gundobadas nužudė brolį Chilperiką, nuskandino jo žmoną ir ištrėmė dukras (viena iš jų tapo Chlodvigo žmona ir atvertė jį į katalikybę). Bet Gregoras ne visai teisingai nurodo chronologiją.

Apie 500 m. kai Gundobadas ir Chlodvigas I kariavo tarpusavy, Godegiselis atrodo išdavė brolį ir prisijungė prie frankų, su kuriais nugalėjo Gundobado armiją. Pats Gundobadas pasislėpė Avinjone, bet sugebėjo atkurtį armiją ir nusiaubti Vienę, kur buvo nužudytas Godegiselis ir daug jo pasekėjų. Nuo tada Gundobadas tavo vieninteliu Burgundijos karaliumi. Tuo metu Gundomaras turėjo būti miręs nors jokie šaltiniai to tiesiogiai nenurodo.

Susitaikius su frankais ar dėl ankstesnio pralaimėjimo turėjęs pripažinti jų pranašumą, Gundobadas padėjo frankams pergalėje prieš Alariko II vizigotus 507 m.

Per neramumus kažkur 483-501 m. Gundobadas pradėjo rengti Lex Gundobada, išleidęs tik pirmą dalį, paremtą Lex Visigothorum. Po valdžios sutvirtinimo tarp 501 m. ir jo mirties 516 m. Gundobadas išleido antrąją dalį, kuri buvo labiau burgundiška.

[taisyti] Antrosios karalystės žlugimas

Burgundų valdos buvo pietryčių Galija t.y. šiaurės Italija, vakarų Šveicarija, pietryčių Prancūzija. 493 m. Chlodvigas I, frankų karalius, vedė burgundų princesę Klotildą (Chilperiko dukrą), kuri jį atvertė į katalikų tikėjimą.

Iš pradžių VI a. buvę sąjungininkais su Chlodvigo frankai prieš vizigotus, burgundai buvo frankų užkariauti 534 m. Burgundai tapo Merovingų karalystės dalimi ir buvo asimiliuoti.