Žiemos karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žiemos karas – karas tarp Tarybų Sąjungos ir Suomijos, prasidėjęs 1939 lapkričio 30 d. Faktiškai karą paskatino Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas, pagal kurį Suomija atiteko Tarybų Sąjungai. Formalus pretekstas – suomių įvykdytas artilerinis tarybinių kariuomenės dalinių apšaudymas (vėlesni duomenys rodo, kad tą apšaudymą įvykdė pati tarybinė kariuomenė). Tarybų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Karo metu Suomija prarado didelę dalį teritorijos, tačiau įstengė išsaugoti nepriklausomybę ir parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Dėl agresijos Tarybų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Kaip manoma, efektyvus suomių pasipriešinimas įtikino Adolfą Hitlerį tuo, kad Vokietija gali nugalėti Tarybų Sąjungą.
Turinys |
[taisyti] Karo metodai
Svarbiausia sėkmingų suomių veiksmų priežastimi tapo tam metui revoliucingos, pačių suomių sukurtos kariavimo metodikos. Skirtingai nuo daugelio Vakarų šalių, Suomija nebandė tobulinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tranšėjinio karo metodų, Suomijos pastatyta Manerheimo linija buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis išnaikinamas, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus dotus. Manerheimo linijos dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba netgi šiek tiek į Suomijos teritorijos gilumą, todėl rusų vykdyti artileriniai parengimai būdavo neefektyvūs. Dar labiau karo eigą pakeitė suomių naudoti ginklai: apginklavusi karius Pistoletais-kulkosvaidžiais, Suomija karių efektyvumą artimoje kovoje padidino keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos tarybinei kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Tarybinių tankų puolimus efektyviai sustabdydavo itin mobilūs suomių tankų padaliniai.
Po Žiemos karo panašius kovos metodus dalinai ėmė perimti kitų šalių (ir Tarybų Sąjungos, ir Vokietijos) kariuomenės, o po Antrojo pasaulinio karo tokie metodai (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, naktiniai veiksmai ir pan.) tapo įprastais visoms modernioms kariuomenėms. Žiemos karas baigėsi ir taikos sutartis pasirašyta 1940 metais.
[taisyti] Karo rezultatai ir padariniai
[taisyti] Teritoriniai pokyčiai
1940 m. kovo 12 d. pasirašytos taikos sąlygos Suomijai buvo sunkios. SSRS gavo Karelijos sąsmauką ir Vyborgo miestą, keletą salų Suomijos įlankoje, vakarinę Rybačio pussiasalio dalį, vakarinę ir šiaurinę Ladogos ežero pakrantę. Pagal šią sutartį Suomija neteko 10% dirbamos žemės, 11% miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pussiasalį karinei jūsų bazei. Tačiau Suomija išlaikė savo valstybingumą.
[taisyti] Pasekmės Sovietų Sąjungai
Agresija prieš Suomiją lėmė dar didesnę SSRS izoliaciją. Demokratinių valstybių visuomenė pasmerkė Sovietų Sąjungą kaip agresorę, ji buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, iš kurios jau anksčiau buvo pasitraukusios Japonija, Vokietija ir Italija. Tuometinė SSRS sąjungininkė Vokietija iš jos nesėkmių kare su Suomija padarė savas išvadas. Šis karas parodė prastą Raudonosios armijos karinį pasirengimą, ir Hitleris 1940 m. vasarą įsakė rengti karo su SSRS planą.