Homoseksualumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Homoseksualų teisinė padėtis pasaulyje. L – legalu (M – galimos vedybos, U+ – galima oficiali partnerystė, U- – oficiali partnerystė negalima) I – nelegalu (F – lengvos bausmės, I – sunkios bausmės,# – kalėjimas, T – mirties bausmė). Abiem atvejais ? – nėra duomenų
Homoseksualų teisinė padėtis pasaulyje. L – legalu (M – galimos vedybos, U+ – galima oficiali partnerystė, U- – oficiali partnerystė negalima) I – nelegalu (F – lengvos bausmės, I – sunkios bausmės,# – kalėjimas, T – mirties bausmė). Abiem atvejais ? – nėra duomenų

Homoseksualumas – lytinė orientacija, pasižyminti potraukiu tos pačios lyties asmenims. Apibūdina asmens savivoką ir patiriamus jausmus, nors neretai klaidingai naudojama nusakyti elgsenai.

Turinys

Sąvokos

Žodis „homoseksualus“ sudarytas iš graikiško žodžio homo (ὁμός) (tas pats) ir lotyniško sex (lytis). Paplitęs angliškos kilmės žodis „gėjus“ reiškia homoseksualios orientacijos vyrą, „lesbietė“ – homoseksualios orientacijos moterį. Terminai „homoseksualumas“, kaip ir „homoseksualizmas“, dėl implikacijos išskirtinai į „seksualinius“ santykius, vartojami vis rečiau. Nusakant jausminius, socialinius ar teisinius santykių tarp tos pačios lyties asmenų aspektus, dažniau naudojami skoliniai „gėjus“ (angl. gay), „gėjiškas“.

Požiūris į homoseksualumą

Daugelis religijų (tarp jų visos judaistinės kilmės religijos – islamas, pats judaizmas ir krikščionybė) homoseksualų ar biseksualų elgesį laiko nuodėme. Kai kurios iš religijų homoseksualumą ar biseksualumą traktuoja kaip asmens pasirinkimą. Šiose religijose laikoma, kad homoseksualai pasirenka nuodėmingą gyvenimą, kai nusprendžia turėti seksualinių santykių su tos pačios lyties asmenimis.

Romos katalikų bažnyčia šiuo metu pripažįsta skirtingų lytinių orientacijų egzistavimą ir reikalauja susilaikymo nuo homoseksualių santykių, remdamasi „nereprodukcinių lytinių santykių“ draudimu. Pagal dabartinę bažnyčios doktriną, biseksualūs asmenys privalo apsiriboti tik heteroseksualiais santykiais, o jų homoseksualūs potraukiai yra „išmėginimas“.

Požiūris į homoseksualus įvairias laikotarpiais, ir įvairiose kultūrose buvo skirtingas, pavyzdžiui, Senovės Graikijoje, tai buvo priimtina. Kai kuriose visuomenėse, pvz., Spartoje, tam tikrose situacijose homoseksualumas netgi buvo skatinamas. Vėliau Europoje tai imta laikyti iškrypimu ir psichine liga, kurią gydydavo psichiatrai. XX amžiuje pamažu požiūris į homoseksualus ėmė liberalėti. Jau daugumoje pasaulio valstybių homoseksualumas nebelaikomas protine liga ir legalizuotas (anksčiau, pvz., Sovietų Sąjungoje už lytinius santykius tarp tos pačios lyties žmonių buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė). Dabar yra steigiami įvairūs homoseksualų klubai, rengiami paradai. Nuomonės šių renginių atžvilgiu išsiskiria: vieni (net ir kai kurie homoseksualai) mano, jog jie tik padeda įtvirtinti homoseksualų atskyrimą nuo visuomenės, kitų nuomone, tai yra tam tikras būdas įrodyti, kad homoseksualai taip pat turi teisę rengti savo viešus renginius.

Tam tikrais istorijos etapais homoseksualumas tapdavo neapykantos objektu visuomenėse, sprendžiančiose politines arba socialines problemas. Tokiu pavyzdžiu gali būti nacių vykdytas masinis homoseksualių asmenų naikinimas arba baudžiamasis persekiojimas sovietinėse totalitarinėse visuomenėse.

Per keletą paskutinių dešimtmečių daugumoje išsivysčiusių šalių radikaliai pasikeitė teisinė homoseksualių asmenų būklė. Keleto valstybių teisė šiuo metu numato vienos lyties asmenų santuokas, o daugelio Europos šalių teisėje sukurtas civilinės sąjungos institutas.

Požiūris į homoseksualumą, kaip į lytinį nukrypimą

1886 metais seksologas Richard von Krafft-Ebing paminėjo potraukį tos pačios lyties asmenims darbe “Psychopathia Sexualis”. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams.

XX a. 7-8 dešimtmečiais, intensyvėjant moksliniams tyrimams ir daugėjant duomenų, šis požiūris ėmė keistis. Nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra nukrypimas (2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija).

Lietuvos psichinės sveikatos profesinės organizacijos savo pozicijos viešai nėra paskelbę. Nuomonės, kad homoseksualumas yra liga, laikosi kai kurie Lietuvos respublikos Seimo nariai.

Homoseksualumo priežastys

Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos. Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama. Mokslininkai taip pat nustatė, kad homoseksualus elgesys būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitoms gyvūnų rūšims (pvz., pingvinams, šimpanzėms, delfinams).

Homoseksualus elgesys

Homoseksualai vyrai paprastai užsiima analiniu arba oraliniu seksu (pastarasis, priešingai, nei dažnai manoma, labiau paplitęs). Homoseksualios moterys paprastai naudoja dvigubus vibratorius (t.y. vibratorius dviem galais), pririšamus vibratorius, stimuliuoja viena kitos makštį pirštais ar ją laižo.

Vyrauja stereotipas, jog homoseksualus lengvai galima atskirti pagal išvaizdą ir manieras. Šis įsitikinimas greičiausiai kilęs dėl to, kad homoseksualumas dažnai painiojamas su transseksualumu ar transvestitizmu.

Homoseksualumo paplitimas

Alfredo Kinsio tyrimai 1948 metais ir vėlesni tyrimai suformavo šiuo metu gana paplitusią nuomonę, kad tam tikrą biseksualią ar homoseksualią orientaciją turintys asmenys visuomenėje sudaro labai didelę dalį žmonių – A. Kinsio teigimu, 37% procentai vyrų ir 13% moterų dėl homoseksualių santykių yra patyrę orgazmą. Daugelis homoseksualų organizacijų platina spekuliatyvius duomenis, pagal kuriuos homoseksualių polinkių žmonių gali būti netgi daugiau nei pusė. Naujesnių Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis (skirtingais vertinimais), homoseksualūs vyrai gali sudaryti 1-17%, skaičiuojant ir biseksualius – iki 21%, homoseksualių ir biseksualių moterų skaičių nustatyti kebliau, manoma, kad jis gali siekti 18%. Visiškai vienareikšmių duomenų nėra, nes daugumoje tyrimų naudojami gana skirtingi homoseksualumo apibrėžimai (pvz., vienais atvejais homoseksualu laikomas žmogus, patyręs orgazmą dėl homoseksualių santykių, kitais atvejais – bet kokių homoseksualių santykių turėjęs žmogus, trečiais – tik žmonės, kurie pripažįsta, kad tos pačios lyties asmenys juos traukia labiau, nei priešingos ir pan.), dalis homoseksualų net ir demokratiškose šalyse nedrįsta pripažinti savo orientacijos, taip pat – dalis tyrimų yra daromi tiesiog tendencingai, siekiant įrodyti itin mažą ar itin didelę homoseksualių asmenų dalį visuomenėje.

Išnašos

    Išorinės nuorodos

    Vikiteka: Homoseksualumas – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu