Antanas Tatarė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Antanas Tatarė (1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose (Šakių raj.) – 1889 m. gruodžio 25 d. Lomžoje (Lenkija) – lietuvių prozininkas.

[taisyti] Biografija

Mokėsi Naumiesčio pradžios ir Seinų keturklasėje mokykloje, 1832 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Vikaravo Balbieriškyje, Ilguvoje.

Iš Ilguvos kun. A. Tatarė buvo perkeltas į Lukšius. Būdamas Lukšių parapijos vikaras 1839-1855 metais, pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Jis įkūrė Lukšiuose pradedamąją mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Kun. A. Tatarė prikalbino Zyplių dvarininką J. Bartkauską, kad šis pastatytų mokyklą. Tas sutiko ir pastatė mokyklai mūrinius namus gražiausioje vietoje, ant kalnelio, ir ten įkurdino mokytoją. Kun. A. Tatarė rinko į mokyklą gabesnius mokinius, o baigusius skatino siekti aukštesnio mokslo. Pastebėjęs savo mokinio Martyno Sederevičiaus gabumus, patarė tėvams leisti jį į aukštesnę mokyklą, pats rėmė tolesnį jo mokymąsi. M. Sederevičius pasekė savo mokytojo pėdomis ir tapo kunigu.

Lukšiuose praleisti penkiolika metų buvo patys kūrybiškiausi. Čia kun. A. Tatarė parašė geriausias savo knygas: "Pamokslai išminties ir teisybės" (1851 m.), "Pamokslai gražių žmonių" (1849 m.), "Šventa ir pagirta roda" (1849 m.), "Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos" (1848 m.) ir "Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę" (1849 m.).

Nuo 1855 m. Sintautų klebonas. Apkaltintas rėmęs 1863 m. sukilimą, buvo ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. grįžęs iš tremties apsigyveno Lomžoje. Pirmas žymus Užnemunės rašytojas. Švietėjas, pratinęs žmones prie knygos, mokęs ūkininkavimo.

[taisyti] Kūryba

Sukūrė prozinių pasakėčių, apsakymų ir apysakų. Pats išleido jų knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1851 m.), rankraščiais paliko apysakų bei pasakojimų rinkinį „Pamokslai gražių žmonių“ (išleista 1900 m.) ir „Šventa ir pagirta roda“ (dalis paskelbta 1987 m.), sueiliavo lenkiškos poezijos (rankraštis). Rengė religinę literatūrą. Išvertė iš lenkų k. katechetinę knygą „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848 m.), parašė dekalogo temos pamokslų rinkinį „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1849 m.). Prozos kūriniai šviečiamojo didaktinio pobūdžio. Jų siužetai dažniausiai skolinti, ypač iš lenkų pasakėtininkų ir didaktų. Juose mokoma sąžiningumo, darbštumo, dievobaimingumo, blaivystės, ugdoma pagarba mokslui. Kūrinių moralai išreiškiami schemiškai – sektinais ar smerktinais gyvenimo ir žmonių paveikslais, bet jaučiama pasakotojo asmenybė – jausminga ir dėmesinga skaitytojui, kalbanti gyva, nors svetimybių kiek primaišyta aukštaičių vakariečių šneka.