Japonijos prefektūros

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Japonijos prefektūros (jap. 都道府県 todōfuken) – Japonijos administraciniai vienetai, susiformavę 1888 m. Jų yra 47, ir dauguma vadinamos 県 ken. Kai kurie administraciniai vienetai turi kitokius pavadinimus: Osaka ir Kyoto vadinami 府 fu, Tokijas – 都 to, Hokkaido – 道 . 1871 m. įvedus prefektūras jų buvo virš 300, 1888 m. jų skaičius sumažintas iki 47. 1947 m. išleistu įstatymu prefektūroms suteikta didesnė autonomija ir politinė valdžia.

1 Hokkaido
2 Aomori
3 Iwate
4 Miyagi
5 Akita
6 Yamagata
7 Fukushima
8 Ibaraki
9 Tochigi
10 Gunma
11 Saitama
12 Chiba
13 Tokyo
14 Kanagawa
15 Niigata
16 Toyama
17 Ishikawa
18 Fukui
19 Yamanashi
20 Nagano
21 Gifu
22 Shizuoka
23 Aichi
24 Mie
25 Shiga
26 Kyoto
27 Osaka
28 Hyogo
29 Nara
30 Wakayama
31 Tottori
32 Shimane
33 Okayama
34 Hiroshima
35 Yamaguchi
36 Tokushima
37 Kagawa
38 Ehime
39 Kochi
40 Fukuoka
41 Saga
42 Nagasaki
43 Kumamoto
44 Oita
45 Miyazaki
46 Kagoshima
47 Okinawa

Sąraše prefektūros išvardintos nuo šiauriausiai esančios iki piečiausiai esančios. Toks vardinimas yra priimtas Japonijoje.

Tarpusavyje prefektūros yra grupuojamos į regionus 地方čihō.

Smulkesni prefektūrų padaliniai apibendrintai vadinami 市町村 šičiōson. Jų yra trys rūšys: miestas 市 ši, miestelis 町 čiō/mači ir kaimas 村 son/mura.

[taisyti] Senoji administracijos sistema

Nors šiuolaikinės prefektūros vaidina svarbų vaidmenį Japonijos gyvenime, jos susiformavo ant daugiau nei tūkstantį metų egzistavusios senosios Japonijos administravimo sistemos, kuri šalyje vis dar svarbi, ypač kalbant apie regionų kultūrą ir tradicijas.

Senoji administracijos sistema buvo sukurta VII a, vykdant Taika reformas, ir rėmėsi kinišku administracijos principu, paplitusiu Rytų Azijoje. Visa Japonija buvo padalinta į septynis 道 (ščidō), kurie dalinti į žemes 国 kuni, o šios savo ruožtu dalintos į smulkesnius vienetus (kio, ri), iki pačio smulkiausio administracinio vieneto – 戸 to, atitinkančio vieną šeimą.

Žemės, kuni, ypač šalies susiskaldymo laikotarpiu tapusios uždarais pasauliais, vystė savitą kultūrą. Kiekviena jų garsėjo tam tikrais menais, tradicijomis ar produktais. Dar ir dabar plačiai naudojami tokie terminai, kaip Bizen keramika, Kaga audinių dažymas, Ečigo kardai ir pan.