Fidelis Kastro

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Fidelis Kastro
Fidelis Kastro

Fidel Alejandro Castro Ruz (Fidelis Alechandras Kastras Rusas; g. 1926 m. rugpjūčio 13 d.) – Kubos politikas. Šalies vadovas, 1959 m. nuvertęs diktatorių generolą Fulchensijų Batistą (Fulgencio Batista) ir tapęs šalies ministru pirmininku. Nuo 1965 m. yra Kubos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius, nuo 1979 m. eina Kubos Prezidento pareigas.

F. Kastro taip pat laikomas Kubos KP įkūrėju ir vadovu.

Turinys

[taisyti] Jaunystė

Fidelis Kastro – imigranto iš Ispanijos, cukrašvendrių plantacijos savininko Andželo Kastro (Ángel Castro) bei jo virėjos Linos Rus Gonzales (Lina Ruz González) sūnus. Lankė katalikiškas mokyklas Santjage, Orientės provincijoje. 1945 m. įstojo į Havanos universiteto Teisės fakultetą, studijų metu įsitraukė į revoliucinį judėjimą. 1947 m. Dominikoje dalyvavo kubiečių bei Dominikos tremtinių nesėkmingame bandyme nuversti diktatorių generalisimą Rafaelį Truchilją (Rafael Trujillo). Kastro taip pat dalyvavo 1948 m. balandį Kolumbijos sostinėje Bogotoje vykusiose riaušėse. 1950 m. baigė Havanos universitetą, įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį, vertėsi advokato praktika.

[taisyti] Atėjimas į valdžią

Vaizdas:Fidel Castro – MATS Terminal Washington 1959.jpg
1959 m. Kubos revoliucija tuo metu buvo laikoma demokratijos apraiška

1950 m. Fidelis Kastro įstojo į Kubos Liaudies partiją. Jis buvo vienas šios partijos kandidatų į Atstovų rūmus rinkimuose, kurie turėjo vykti 1952 m. birželį. 1952 m. generolui Fulchensijui Batistai (Fulgencio Batista) įvykdžius perversmą, nuvertus prezidentą ir atšaukus rinkimus, F. Kastras organizavo kovą prieš diktatorių. 1953 m. liepos 26 d. jis vadovavo sukilimui Santjago de Kuba mieste, kuriame dalyvavo 160 vyrų. 29 gyvi likę sukilėliai, tarp jų Kastras ir jo brolis Raulis, buvo nuteisti 15 metų kalėti. Po kiek laiko Batistai amnestavus sukilėlius, F. Kastras išvyko į Meksiką, kur įkūrė „Liepos 26-osios judėjimą“. Jo tikslas buvo nuversti Kubos diktatūrą.

1956 m. gruodžio 2 d. F. Kastro vadovaujama 82 revoliucionierių grupė laivu „Granma“ atplaukė į Orientės provinciją Kuboje. Po pirmųjų susidūrimų su kariuomene liko tik 12 nesugautų ar nenužudytų kovotojų, tarp jų broliai Kastrai, Če Gevara (Che Guevara). Jie atsitraukė į Siera Maestros kalnyną ir tęsė partizaninį karą prieš Batistos pajėgas. Augant partizanų skaičiui, Kastro sėkmingai kovojo prieš demoralizuotą, prastai vadovaujamą Batistos armiją. F. Kastro vykdoma propaganda pasirodė ypatingai efektyvi. Mažėjant politinei paramai šalies viduje ir vienam kariuomenės pralaimėjimui sekant po kito, Batista 1959 m. sausio 1 d. paliko Kubą, tą pačią dieną sukilėliai (nedalyvaujant pačiam Kastro) įžengė į Havaną.

F. Kastro į Havaną atvyko 1959 sausio 8 d. Kaip neabejotinas revoliucijos lyderis, Kastro tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu. Vasario 16 d. Kastro pradėjo eiti premjero pareigas, kurias išlaikė iki 1976 m. Nors Prezidento institucija išliko, visa Kubos valdžia buvo Kastro rankose.

[taisyti] Valdymo ypatumai

Fidelis Kastro susitikime Havanoje
Fidelis Kastro susitikime Havanoje

Kastro į valdžią atėjo remiamas daugumos Kubos gyventojų, nes pažadėjo sugrąžinti 1940 m. konstituciją, sukurti sąžiningą valdymo aparatą, atkurti visiškas politines ir pilietines žmonių teises, pradėti vykdyti nuosaikias reformas. Tačiau 1959 m. Kastras, tapęs Kubos vadovu, pertvarkė valstybinę santvarką socializmo pagrindais ir Kubą paskelbė socialistine respublika. Privatus verslas ir pramonė buvo nacionalizuota, pradėtos vykdyti radikalios žemės ūkio reformos. Kadangi tai buvo vienintelė komunistinė valstybė Amerikos žemyne, ji nedelsiant tapo Šaltojo karo konfrontacijos tarp Tarybų Sąjungos ir JAV objektu. 1960 m. buvo pasirašyta prekybos sutartis su SSRS, o ekonominiai santykiai su JAV visiškai nutrūko. 1961 m. JAV nutraukė ir diplomatinius santykius su Kuba.

F. Kastro tikėjosi SSRS paramos, siekdamas išsilaikyti prieš JAV spaudimą. 1961 m. balandžio mėn. JAV suorganizavo apginklavo tūkstančius emigravusių bei ištremtų kubiečių, siekiančių nuversti Kastro ir išlaipino juos Kuboje, tačiau sukilėliai buvo sutriuškinti Kastro ginkluotųjų pajėgų. Po nepavykusios JAV intervencijos, Kastro paprašė SSRS pagalbos. Atsakydama į šį prašymą, SSRS bandė dislokuoti Kuboje branduolinį ginklą galinčias nešti raketas, o tai 1962 m. sukėlė pasaulinę krizę, kurios metu iškilo branduolinio konflikto tarp SSRS ir JAV grėsmė. Tačiau Kubos krizė pasibaigė, kai Sovietų Sąjunga sutiko išvežti branduolines raketas iš Kubos už tai, kad JAV pažadėjo nebandyti nuversti Kastro režimo.

Fidelis Kastro išliko premjeru iki 1976 m., kai pagal naują konstituciją buvo sukurta Nacionalinė Asamblėja. Kastro tapo svarbiausios jos dalies, Valstybės Tarybos, pirmininku. Jis išlaikė vyriausiojo kariuomenės vado ir Kubos Komunistų Partijos generalinio sekretoriaus postus. Taigi, Kastro rankose išliko absoliuti Kubos valdžia. Pagrindinis jo padėjėjas buvo brolis Raulis, ginkluotųjų pajėgų ministras.

Kastro bandymai kurstyti marksistines revoliucijas kitose Lotynų Amerikos valstybėse žlugo, tačiau Kubos kariuomenė vykdydavo SSRS nurodymus ir dalyvaudavo įvairiuose trečiojo pasaulio šalių konfliktuose. Nuo 1975 m. iki 1989 m. Kubos karinės pajėgos kariavo Angolos pilietiniame kare komunistinio Angolos Išlaisvinimo Liaudies Fronto pusėje. 1978 m. Kubos kariai padėjo Etiopijai kariauti prieš Somalį. Devintajame dešimtmetyje Kastro, nepaisant akivaizdžių ryšių su Sovietų Sąjunga, dažnai pareikšdavo apie savo pasiryžimą atnaujinti diplomatinius santykius su JAV, jei jos nutrauks prekybos embargą.

Devintojo dežimtmečio gale, kai SSRS, vadovaujama Michailo Gorbačiovo, pradėjo vykdyti demokratines reformas ir rytų Europos šalims atsirado galimybė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, Kastro išlaikė grięžtą komunistinį režimą ir neatsisakė marksizmo idėjų. Sovietų Sąjungos subyrėjimas 1991 m. jam buvo netikėtas ir reiškė dosnių SSRS subsidijų pabaigą. Kastro pradėjo ekonomikos liberalizavimą, tačiau Kubos ekonominė padėtis ir šiomis dienomis yra sunki.

[taisyti] Fidelis Kastro ir žmogaus teisės

Kai kurios studijos teigia, kad F. Kastro valdymo metais buvo nužudyta iki kelių tūkstančių politinių oponentų, tačiau tikslus skaičius nežinomas. Politinius oponentus Kastro vadina „kontrarevuliucionieriais“, „fašistais“, „CŽV šnipais“. Daugelis taip pavadintų žmonių buvo pasodinti į kalėjimus be teismo. Šiuose kalėjimuose žmonės gyvena nežmogiškomis sąlygomis, dažnai kankinami. 1965 m. Kastro ir Če Gevara ėmė kurti darbo lagerius. Jose buvo kalinami ne tik politiniai priešininkai, bet ir sergantys AIDS.

Profesorius Marifeli Pérez Stable (dabar gyvenantis JAV), kuris seniau palaikė Kubos revoliuciją ilgainiui, pamatęs žmonių aukas, ėmė ją kritikuoti. Jo žodžiais: „(Kuboje) yra tūkstančiai žmonių, kurie buvo nužudyti. Kogero 40 ar 50 tūkstančių žmonių. Su likusiais gyvais politiniais priešais elgiamasi visas šiandien žinomas žmogaus teises... yra legytimu iškelti klausimus apie galimus nusikaltimus prieš Žmoniją, padarytus Kuboje“. F.Kastro pripažįsta, kad Kuboje yra politinių kalinių, tačiau teigia, kad tai yra teisinga, nes, jo nuomone, šie žmonės yra „kontrrevoliucionieriai“ ir sėdi kalėjimuose už nusikaltimus.

[taisyti] Fidelis Kastro ir religija

Fidelis Kastro yra ateistas. Nuo vaikystės jis nėra katalikas. Popiežius Jonas XXIII ekskomunikavo Kastro, 1949 m. Popiežiaus Pijaus XII įsakymu ekskomunikuoti komunistinių šalių vadovus. Šis veiksmas Kastro nepadarė didesnės įtakos, nes jis prieš tai buvo išsižadėjęs Katalikų tikėjimo. 1992 m. Kastro sumažino apribojimus tikintiesiems, netgi leido lankyti Katalikų Bažnyčią Kubos Komunistų Partijos narius. Popiežius Jonas Paulius II aplankė Kubą 1998 m.

[taisyti] Kastro ir Sovietų Sąjunga

Po krizės su JAV, Kubai užmezgus diplomatinius ryšius su Sovietų Sąjunga, Kuba tapo labai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Ši priklausomybė sietina su ekonominiais santykiais ir karine parama. Sovietų Sąjunga atvėrė savo rinką Kubai. Sovietų Sąjungai ir kitoms socialistinėms šalims teko didžioji dalis Kubos eksporto. Šalia to, Sovietų Sąjunga teikė visą įmanomą karinę pagalbą (teikė karinės technologijas, siuntė ekspertus, karinius konsultantus). Būtent ši pagalba leido Kubai sukurti palyginus stiprią armiją. Su KGB pagalba Fidelis Kastro sugebėjo sustiprinti Kubos komunistų partijos valdymą. KGB Fideliui Kastro taip pat padėjo perimti žiniasklaidos kontrolę, sukurti Sovietų Sąjungos tipo milicijos jėgą.

Fidelio Kastro sąjunga su Sovietų Sąjunga sukūrė tam tikro lygio lūžį santykiuose su Čegevara. Čigevara buvo labiau linkęs vystyti ryšius su Kinija.

1968 m. rugpjūčio 23 dieną Fidelis Kastro dar labiau sustiprino ryšius su Sovietų Sąjunga, kai parėmė žiaurius Sovietų Sąjungos veiksmus malšinant Čekoslovakijoje įvykusį Prahos Pavasario sukilimą. Kastro tada įspėjo Kubos gyventojus apie „kontrarevoliucionierius“, kurie „veda Čekoslovakiją prie kapitalizmo ie stumia liaudį į imperealistų glėbį“. Jis pavadino Čekoslovakijos sukilėlius Vakarų Vokietijos agentais. Už tokį palaikymą Sovietų Sąjunga suteikė Kubai papildomų paskolų ir padidino naftos eksportą.

[taisyti] Vertinimas

F.Kastro daugelyje šalių, ypač JAV, laikomas diktatoriumi, kritikuojamas dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimų, mirties bausmės, žodžio laisvės ribojimo).

Pasak F. Kastro šalininkų, Kubai pavyko sukurti geriausią Lotynų Amerikoje sveikatos apsaugos ir švietimo sistemą.

[taisyti] Fidelio Kastro asmeninis gyvenimas

[taisyti] Šeima

Fidelis Kastro nuo pirmosios žmonos Mirta Díaz-Balart turi sūnų, kurio vardas Fidel „Fidelito“ Castro Díaz-Balart. F. Kastro ir Mirta išsiskyrė 1955 m. Mirta dabar gyvena Madride, Ispanijoje. Ji ištekėjo antrą kartą. Jo sūnus Fidelito grįžo į Kubą ir dirbo Kubos atominės energetikos komisijoje, tačiau jį pašalino iš darbo tėvas.

Su antra žmona, Dalia Soto del Valle, Fidelis Kastro susilaukė penkių sūnų: Alexisio, Alexanderio, Alejandro, Antonio, ir Angelio.

Kol Fidelis dar buvo susituokęs su Mirta, jis turėjo romaną su Naty Revuelta, ko pasekoje jam gimė dukra Alina Fernández-Revuelta. Alina išvyko iš Kubos 1993 m. ir pasiprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji stipriai kritikavo tėvo vykdomą politiką.

F. Kastro sesuo Chuanita Kastro (ispaniškai – Juanita Castro) gyvena JAV nuo XX a. 7 dešimtmečio pradžios.

[taisyti] Turtai

2005 metais amerikietiškas verslo ir finansų žurnalas Forbes, paskelbė turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Paskaičiuota, kad F. Kastro turėjo 550 milijonų JAV dolerių. Daugiausiai Kastro turto turėjo valstybinėse įmonėse. 2006 m. Forbes F. Kastro turtą įvertino 900 milijonų JAV dolerių ir pridūrė, kad „pilnai apskaičiuoti Kubos diktatoriaus turtą praktiškai neįmanoma“. Į šį teiginį Kastro atsakė: „Jei bus įrodyta, kad aš turiu bent vieną dolerį užsienio banke, tai aš atsistatydinsiu“. Iš esmės pranešimai apie didelį Kastro turtą yra pagrįsti, nes jis kontroliuoja beveik visus Kubos ekonomikos sektorius.