Hiragana
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hiragana (japoniškai: 平仮名, kas reiškia plokščioji kana) – viena iš dviejų skiemeninių rašto sistemų japonų rašte. Kartais, drauge su katakana, vadinama tiesiog kana.
Kiekvienas hiraganos ženklas reiškia garsinį skiemenį, sudarytą iš priebalsio ir balsio (kartais priebalsis yra praleidžiamas). Kadangi balsių yra 5, o priebalsinių variantų (įskaitant priebalsio nebuvimą ir pusbalsį y) – 10, tai sudauginus gaunami 50 skiemenų. Dėl to hiragana, kaip ir katakana, dar vadinama 50-ties garsų sistema (godžiūon), ir paprastai vaizduojama lentelėje.
Iš tiesų skiemenų yra mažiau, nes variantų yi ir ye niekuomet ir nebuvo, o wi ir we šiuolaikinėje kalboje nebevartojami.
Garsai hiraganoje išdėstomi tokia tvarka: a, i, u, e, o, ka, ki, ku,... Hiragana baigiasi išskirtiniu ženklu n, kuris yra vienintelis savarankiškai vartojamas priebalsis japonų rašte. Jis dažniausiai naudojamas užrašyti skiemenų galūnėms.
[taisyti] Istorija
Hiragana Japonijoje sukurta Heian laikotarpiu (apie 10 a), kuomet Japonijoje suklestėjo nacionalinė kultūra, ir atsirado būtinybė užrašyti vietinę literatūrą. Pirmasis tokių bandymų buvo Manyoshu poezijos rinkinys, kur kiniški hieroglifai naudoti ne pagal prasmę, o pagal tarimą (vadinamoji manyogana. Ilgainiui pagal tarimą naudojami hieroglifai labai supaprastėjo, kol virto hiragana. Skirtingai nei katakana, hiragana yra kildinama iš labai kaligrafiško žolių stiliaus (草書, japoniškai sōsho), kuris jai ir suteikia grakščias, vingiuotas linijas.
Galutinai susisteminta hiragana buvo apie XI a.
[taisyti] Vartojimas
Šiuolaikinėje Japonų kalboje hiragana vartojama pirmiausia gramatinėms galūnėms, priesagoms, o taip pat japonų kilmės žodžiams, neturintiems savo hieroglifų, užrašyti. Virš sudėtingų hieroglifų dažnai yra pateikiamas hiraganos tarimas (tai vadinama furigana). Hiragana yra taip pat naudojama pradinėse mokyklose, mokantis japonų kalbos.
[taisyti] Skiemenų vediniai
50 skiemenų sistema neapima visų įmanomų garsų japonų kalboje, todėl egzistuoja įvairūs diakritiniai ženklai bei susitarimai, kurie papildo aukščiau pateiktąją lentelę:
- Ženkliuką nigori (reiškia „dulkelė“, „drumzlė“) prirašius prie atitinkamo skiemens, šis suskardėja. Tokiu būdu t virsta į d, k – į g ir pan. Pvz., garsas て tariamas te, o で – de, garsas し – ši, o じ – dži.
- Prirašius rutuliuką prie h prasidedančio skiemens, h virsta p. Pvz.: は tariamas ha, ば – ba, o ぱ – pa.
- Prie balsiu i besibaigiančio skiemens prirašius sumažintą ya, yu arba yo, jie susijungia į vientisą garsą. Tokiu būdu みゃ (mi + ya) tariamas ne miya, o mia.
- Balsis う u prailgina prieš jį einantį skiemenį. Taigi, とう (to+ u) tariamas tō
- Sumažintas つ tsu sudvigubina po jo einantį priebalsį. Todėl ちょっと tariamas kaip čiotto.