Realizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

[taisyti] Realizmas.

XIX a. viduryje, išblėsus romantizmo idėjoms, Vakarų Europoje imta diskutuoti apie realizmą. „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį gynė realizmo šalininkai. kaip matyti iš citatos, daugiausia dėmėsio buvo kreipiama į daiktišką tikrovę.

Literatūros kūrinys, anot jų, turi vaizduoti ne svajones ir fantazijas, o susitlkti vien į tikrovę, rodyti „kasdienio gyvenimo scenas“. Rašytojui realistui buvo keliami griežti reikalavimai. Išsamiausiai juos XIX a. viduryje išdėstė Prancūzijoje leidžiamas žurnalas „Realizmas“:

  1. menininkas turi gilintis ir vaizduoti tik savo gyvenamajį metą;
  2. nevalia nieko iškreipti ir prikurti, veikėjai privalo būti rašytojo amžininkai ir iš įvairių socialinių sluoksnių;
  3. svarbiausia atskleisti žmogaus aplinką, nes ji yra geriausiai matoma ir suprantama;
  4. stengtis vaizduoti žmonėms būdingas, dažniausias aistras ir instinktus;
  5. realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia aplinkybės, todėl išorės ir aplinkos aprašymas turi būti išsamūs ir teikiantys daug žinių;
  6. realistinio kūrinio pasakotojas – beasmenė būtybė, kuri nei nuteisia, nei išteisina, tik, žvelgdama iš šalies, pateikia faktus;
  7. reikia siekti, kad literatūra ne šiaip teiktų pramogą, o būtų naudinga ir pamokanti, todėl svarbu ne kopijuoti tikrovę, o atrinkti medžiagą ir ją sumaniai išdėstyti.

Nereikia kurti „tariamų grožio idealų“, teigia realizmo šalininkai, o vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Rašytojas turi tapti enciklopedistu ir būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto mokslo ir moralės tendencijas. Svarbiausias kūrėjo bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales.

[taisyti] Realistinis romanas.

XIX a. viduryje realistiniam romanui, kaip epinės literatūros žanrui, atėjo aukso amžius. Didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys to meto rašytojui atvėrė neregėtas galimybes – joks poetas ar dramaturgas iki tol negalėjo sau leisti trijuose puslapiuose smulkmeniškai aprašinėti visuomenės papročiusar veikėjo išvaizdą.


To meto Europos politiniame gyvenime įsigali demokratojos principai, ekonomikoje didėja pramonės gamyba ir stiprėja kapitalo įtaka, įsivyrauja požiūris, kad pažinti tikrovę (net ir socialinę) galima tik remiantis gamtos mokslais irjų metodais. Apimdamas visas šias gyvenimo sritis, romanas tampa svarbiausiu to meto epiniu žanru, savo forma suteikiančiu galimybę vaizduoti nuolat kintančią dabartį ir asmeninį žmogaus gyvenimą.

Realistinį romaną, XIX a. viduryje tapusį populiariausiu žanru visoje Europoje, imta vadinti „mokomąja knyga“, kuri priartina skaitytoją prie tiesos.

Žymiausi atstovai buvo: Onorė de Balzakas, Gustavas Floberas, Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Levas Tolstojus, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis.