Sputnik 1

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

„Sputnik 1“ modelis
„Sputnik 1“ modelis

Sputnik 1“ (rusiškai „Спутник-1”, kitaip ПС-1 – “Простейший Спутник-1”, liet. “Paprasčiausias palydovas”) – pirmasis dirbtinis žemės palydovas, ir, apskritai, pirmasis kosminis aparatas sėkmingai išvestas į Žemės geocentrinę orbitą. Šiuo paldydovu buvo nustatytas žemės atmosferos sluoksnių tankumas keičiantis orbitai. „Sputnik 1“ tapo Tarybų SąjungosSputnik“ programos pradininku, jo paleidimas paskatino vadinamąsias Kosmoso varžybas Šaltojo karo laikotarpiu.

„Sputnik 1“ paleistas 1957 m. spalio 4 d. 19:28:34 UTC iš 5-ojo Tarybų Sąjungos gynybos ministerijos mokslinių tyrimų poligono „Tiura-Tam“ (dabar – Baikonūro kosmodromo). Į orbitą palydovą iškėlė raketa-nešėja „Sputnik“ (R-7). Sovietų apskaičiavimu, palydovas skriejo apie 30 000 km per valandą greičiu; radijo signalus skleidė 20,005 ir 40,002 MHz dažniu, kuriuos galėjo priimti mokslininkai bei radijo megėjai visame pasaulyje. „Sputnik 1“ radijo signalus skleidė iki 1957 m. spalio 26 d., kol išseko siųstuvo baterijos. Pats 1958 m. vasario 4 d.palydovas sudegė patekęs į Žemės atmosferą, orbita aplink Žemę nuskriejęs apie 60 milijonų kilometrų.

[taisyti] Kūrimo priešistorė

„Sputnik 1“ projketo sumanymas užfiksuotas 1954 m. gegužės 26 d. Tuomet inžinierius Sergejus Koroliovas tuometiniam gynybos ministrui Dmitrijui Ustinovui pateikė pasiūlymą sukurti dirbtinį žemės palydovą bei perdavė jam Michailo Tikonravovo įspūdžius apie panašius ketinimus užsienyje. M.Tikonravovas pabrėžė, kad dirbtinis palydovas – neišvengiama pakopa, kuriant raketines technologijas. 1955 m. liepos 29 d. JAV prezidentas Dvaitas Eizenhoveris per savo atstovą spaudai paskelbė, jog artimiausiu metu ketina paleisti dirbtinį žemės palydovą. Po savaitės, 1955 m. rugpjūčio 8 d., Tarybų sąjungos Komunistų partijos centro komineto prezidiumas pritarė dirbtinio žemės palydovo kūrimo idėjai.

[taisyti] Konstrukcija

„Sputnik 1“ – 580 mm sfera, pagaminta iš nušlifuoto 2 mm storio aliuminio AMG6T lydinio su keturiomis 2,4–2,9 m ilgio antenomis. Pilna masė 83,6 kg. Hermetiško korpuso viduje buvo sumontoti įrenginiai: elektrocheminis srovės šaltinis, radijo signalų perdavimo įrenginys, ventiliatorius, termorėlė ir termoreguliacijos sistema, komutacinis elektroautomatikos įrenginys, temperatūros ir slėgio jutikliai, kabelių tinklas. Vidinė palydovo ertmė užpildyta sausu azotu (0,13 MPa slėgis).

Elektrocheminis srovės šaltinis, svėręs 51 kg sudarytas iš 3 sidabro-cinko akumuliatorių: dvi baterijos buvo naudojamos radijo perdavimo sistemoms maitinti, trečioji – termoreguliacijos sistemai.

Radijo signalų perdavimo įrenginys (masė 3,5 kg) įjungdavo du siųstuvus, dirbusius 20,005 ir 40,002 MHz dažniais, kiekvieno jų išėjimo galia apie 1 W. Telemetrinė informacija apie temperatūrą ir slėgį buvo perduodama keičiant siunčiamų radijo signalų dažnį ir keičiant pauzę tarp jų. Kiekvienam siųstuvui buvo sumontuota po 2 antenas, tarp kurių kampas 70°.

Termoreguliacijos sistemą sudarė radiatorius (aušintuvas) ir dujinis kontūras, privertinė dujų cirkuliacija hermetiniame korpuse buvo sukuriama ventiliatoriaus pagalba. Bimetalinė termorėlė, temperatūrai pakilus aukščiau 36°C įjungdavo ventiliatorių ir cirkuliuojantis azotas veikdavo kaip šilumos pernešėjas iš labiau įkaitusių hermetinio korpuso vietų į kitą, kurioje buvo sumontuotas radiatorius. Temperatūrai nukritus iki 20°C, ventiliatorius išssijungdavo.

Komutacinis elektroautomatikos įrenginys skirtas įjungti maitinimo šaltinius po to, kai „Sputnik 1“ išvedamas į orbitą ir atskiria nuo raketos-nešėjos.