Informacijos skleidimo laisvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Yra pasiūlyta šį straipsnį ar skyrelį įkelti į Informacijos skleidimo teisė. (Diskutuok)


Konstitucinė laisvo informacijos skleidimo teisė – vienas iš kertinių demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės principų, postuluotų modernių visuomenių teoretikų ir realizuotas 'de jure' politikų daugelyje šiuolaikių valstybių. Šia teise idealiame demokratinės valstybės modelyje užtikrinama nepriklausomų masinės žiniasklaidos priemonių savininkų teisė informuoti piliečius apie svarbiausius visuomenės bei pasaulio įvykius, reikšti tam tikrus vertinimus, besiremiančius bendražmogiškomis humanizmo nuostatomis, o taip pat pavienių asmenų teisė laisvai reikšti savo nuomonę, skleidžiant ją prieinamomis priemonėmis.

Kita vertus, įstatymais yra draudžiama antihumaniška informacijos sklaida, susijusi su karo kurstymu, nacionalinės nesantaikos kurstymu ir pan. Praktika rodo, kad demokratinės visuomenės susiduria su žiniasklaidos priemonių nepriklausomumo problema, skverbimosi į jas spec. tarnybų pajėgomis, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone.

[taisyti] Konstitucinė laisvo informacijos skleidimo teisė

Konstitucinė laisvo informacijos skleidimo teisė buvo pamintos totalitarinėse valstybėse Nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, jų nesilaikoma Kinijoje, Šiaurės Korėjoje. Už jas kovoja tiek demokratinės valstybės, tiek ir žmogaus teisių organizacijos.

Lietuvos Respublikoje šios teisės 'de jure' buvo įtvirtintos 1992 m. spalio 25 d. referendume, priėmus patobulintą konstituciją. Joje pabrėžta, kad Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia konstituciją, kurioje teigiama, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę demokratinę jos santvarką. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis konstitucija. Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus laisvė neliečiama, Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Žmogaus asmuo neliečiamas.

Taip pat įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, nuosavybė (intelktualinė taip pat) yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai.

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

[taisyti] Laisvės ribojimas ir jo pagrindai

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Tą ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžusios Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijos.

LR Konstitucinis Teismas viename sprendimų 2005 metais pažymėjo, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui.

Kitomis kalbomis