Intelekto koeficientas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Intelekto koeficientas (IQ) – standartizuotų testų (IQ testas) rezultatas, įvertinamas kaip asmens pažinimo sugebėjimų (intelekto) lygio santykis su to pačio amžiaus asmenų grupės vidurkiu.
[taisyti] Intelekto testai
Pirmieji šiuolaikiniai IQ testai – Stenfordo-Binė testai, sukurti 1905 metais Alfredo Binė, kaip būdas atpažinti mokinius, kuriems reikalinga papildoma pagalba mokytis. Jis manė, kad žemesnis intelekto koeficientas reiškia, kad mokiniui reikia papildomai pasimokyti, bet ne sugebėjimą mokytis. Šią nuomonę vis dar palaiko dalis šių laikų mokslininkų.
IQ testas yra pritaikomas konkrečiai šaliai ir būtinai turi būti to žmogaus gimtąja kalba.
IQ įvertinimas yra taip normalizuotas skaičius, kad vidutinis amžiaus grupės įvertinimas yra 100, taigi reikšmės virš 100 reiškia didesnį nei vidutinį tos amžiaus grupės IQ lygį, mažesnės reikšmės reiškia mažesnį lygį nei vidutinis. Dažniausiai testai paruošiami taip, kad standartinis nuokrypis (σ) būtų 15. Taip pat testai ruošiami taip, kad reikšmės pasiskirstytų pagal Gauso skirstinį.
Kai reikšmių pasiskirstymas įprastas (nuokrypis 15), apie 68 proc. žmonių IQ lygis yra tarp 85 ir 115. Į „normalų“ rėžį (70-130) patenka apie 95% žmonių. Reikšmė žemiau 70 gali reikšti protinį atsilikimą (genetinį ar vystymosi sutrikimą), reikšmė virš 130 – intelekto dovaną. Mokslininkai autistai paprastai pasižymi įspūdingomis mąstymo galiomis, tačiau jų IQ lygis gali būti žemesnis nei vidutinis. 136 ar didesnės IQ reikšmės gaunamos maždaug 1 proc. žmonių.
[taisyti] Kritika
IQ teorija neretai kritikuojama, kaip pseudomokslinė:
- Tyrimais nustatyta kad IQ lygį aplinka lemia ne mažiau, nei paveldimumas.
- Testais neįmanoma atskirti įgimtų sugebėjimų nuo įgytų žinių: klausimų, kurie leistų identifikuoti intelektą, neatsižvelgiant į įgyjamas (išmoktas) žinias, niekas nėra sugalvojęs.
- IQ teorija remiasi išankstine prielaida, kad yra socialiai identifikuojamos grupės, turinčios labai skirtingus IQ, pvz., universitetų profesorių IQ vidurkis turi būti labai aukštas, nusikaltėlių IQ vidurkis – labai žemas, o vidutinės klasės žmonių (pvz., darbininkų) – atitinka vidutinį. Testai sudaromi taip, kad vidutiniai socialiniai rodikliai atitiktų prognozuojamus IQ rodiklius.
- Norint statistiškai patvirtinti labai aukštus IQ rodiklius (pvz., 150 ar daugiau), reiktų ištirti pakankamai didelę tokius rodiklius turinčių žmonių grupę (pvz., 100 žmonių), tačiau norint išskirti tokią grupę, reiktų ištestuoti milijonus žmonių – tokie tyrimai niekad nebuvo vykdomi.
- Tyrinėtojai, sudarantys IQ testus, tiki, kad jie gali identifikuoti ir labai aukštus IQ, nors pagal jų pačių sudaromą IQ testų apibrėžimą, abejotina, ar jų pačių IQ leidžia korektiškai apibrėžti tokį IQ atitinkančius klausimus.
- Yra žinoma, kad vieni iš IQ teorijos kūrėjų – Henry H. Goddard ir Carl C. Brigham testų rezultatais bandė įrodyti, kad kai kurios tautos (žydai, vengrai) ir rasės (negrai) turi labai žemą IQ.
- Intelektas yra ne konkretus sugebėjimas, o tokių sugebėjimų visuma, todėl net ir pagal objektyviai apskaičiuotą IQ reikšmę negalima vienareikšmiškai spręsti apie žmogaus tinkamumą konkrečiam protiniam darbui. Ši problema iškyla jau lyginant daug paprastesnes sistemas (tarkim, du skirtingus procesorius).