Žmogaus teisės
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žmogaus teisės – universalios teisės, priklausančios be išimties ir vienodai kiekvienam žmogui, nepriklausančios nuo teisinės sistemos ar kitų vietinių veiksnių. Formali žmogaus teisių koncepcija nėra visuotinai pripažįstama, todėl taikomos kiek skirtingai.
Tarptautinės teisės dalimi tapo nuo 1948 metų, kai Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos balsų dauguma gruodžio 10 d. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Europoje nuo 1953 m. galioja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios laikymasis privalomas ją pasirašiusioms valstybėms. Konvencijoje numatytas priežiūros mechanizmas – Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėjantis valstybių ir piliečių skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų. 2007 m. sausio 1 d. Konvenciją buvo pasirašiusios ir ratifikavusios 46 Europos valstybės.
Tos žmogaus teisės, kurios dabar suvokiamos kaip savaime suprantamas dalykas, buvo ilgo proceso, kuris tęsėsi visą XX amžių, išdava.
Lietuvoje žmogaus teisės saugomos, remiantis Jungtinių Tautų Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Nuo 2004 metų Lietuvoje veikia Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Europos Parlamentas, besirūpinantis žmogaus teisių apsauga ES ir už jos ribų, kasmet skiria Sacharovo premiją už minties laisvę asmeniui ar organizacijai už nuopelnus ginant žmogaus teises. 2006 m. šią premiją laimėjo Baltarusijos opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius.
[taisyti] Nuorodos
- Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
- Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
- Žmogaus teisių stebėjimo institutas