Silmarillion
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Silmarillion – Džono Ronaldo Ruelio Tolkino visą gyvenimą rašytos mitologijos, kurias po jo mirties surinko ir išleido sūnus Kristoferis, padedamas fantasy rašytojo Guy Gavriel Kay.
Turinys |
[taisyti] Idėja
Viename laiške Tolkinas yra rašęs:
- Seniau <...> norėjau sukurti visumą daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių legendų nuo didingų kosmogoninių iki romantinio pasakos tipo <...>; visa tai būčiau galėjęs dedikuoti paprasčiausiai Anglijai, savo šaliai. Trokštamas tonas bei pobūdis būtų savotiškai vėsus ir aiškus, primenantis mūsų „orą“ (Šiaurės vakarų klimatą bei dirvą, tai yra Britaniją ir netoli šios esančias Europos vietoves <...>), pasižymintis (jei tik man pavyks tai padaryti) skaisčiu nepagaunamu grožiu, kai kurių vadinamu keltišku <...>. Kai kurias didžiąsias sakmes sukurčiau iki galo, o kitų palikčiau tik eskizus. Ciklai turėtų jungtis į didingą visumą, palikdami vietos kitiems protams bei rankoms, įvaldžiusioms tapybą, muziką ar dramą.
Savąsias legendas (arba mitologijas) Tolkinas rašė visą gyvenimą. Jos prasidėjo „Prarastųjų sakmių knyga“ 1917 m. Tik vėliau atsirado pavadinimas Silmarillion (angl. The Silmarillion). Tolkino sukurta kalba kvenja (Quenya) šis žodis reiškia „apie silmarilius“ (vns. silmaril – tokie akmenys, vaidinantys svarbų vaidmenį Tolkino mitologijoje; kuopinė daugiskaita silmarilli; dgs. genityvas silmarillion).
Ištraukas iš mitologijų Tolkinas skaitė savo draugams bei šeimos nariams.
Paskatintas „Hobito“ sėkmės, Tolkinas bandė įsiūlyti „Silmarillion“ leidėjams, tačiau niekada nesitikėjo jų dėmesio. Nepavykus sumanymui išleisti „Žiedų valdovą“ drauge su mitologijomis, „Silmarillion“ jis ir toliau tobulino patylomis. Tačiau būtent „Silmarillion“ mitologijas Tolkinas laikė svarbiausiu savo gyvenimo kūriniu. Anot jo, „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ į mitologijas tik netikėtai įsibrovė.
Mirus tėvui, sūnus Kristoferis Tolkinas ėmėsi redaguoti išlikusias krūvas rankraščių. Jis sudarė knygą, dabar žinomą pavadinimu „Silmarillion“, stengdamasis iš gausybės variantų atrinkti tuos, kurie, jo manymu, labiausiai atitiko paskutinį tėvo sumanymą. Ši knyga išleista 1977 m. Vėliau likę rankraščiai bei versijos su išsamiais Kristoferio komentarais išleisti knygoje „Nebaigtosios sakmės“ bei „Viduržemės istorijos“ tomuose.
[taisyti] Struktūra
"Silmarillion" sudaro:
- Ainulindalë ([ainulindale], kvenja „ainų muzika“) – Eä (visatos) sutvėrimo mitas.
- Valaquenta ([valakventa], kvenja „valų sakmė“) – apie tvėrėjo Eru vietininkus Ardoje valas (Valar) bei majas (Maiar).
- Quenta Silmarillion ([kventa silmarillijon], kvenja „sakmė apie silmarilius“) – didžiausia knygos dalis, kurioje pasakojama apie įvykius prieš Pirmąjį Amžių ir Pirmajame Amžiuje.
- Akallabêth – pasakojimas apie Antrąjį Amžių (Nūmenorės – savotiškos Ardos Atlantidos – istorija).
- Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių
„Silmarillion“ įvykiai trumpai atpasakojami „Žiedų valdovo“ prieduose. Šioje knygoje sudėtos žymiausios ir reikšmingiausios Tolkino parašytos istorijos: apie Tūriną Turambarą (pagrįsta Kulervo istorija iš „Kalevalos“, apie Bereną ir Lūtijeną, apie Hūrino vaikus ir kitos.
[taisyti] Siužetas
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės
„Ainulindalėje“ pasakojama, kad buvo Eru, elfų vadinamas Ilūvataru, ir jis iš pradžių sutvėrė ainas (Ainur), kurie ėmė prieš jį giedoti. Ilūvataras jiems pasiūlė temą, ainos ėmė kurti Didžią Muziką. Muzikoje atsirado nedarnių garsų, kurių įpynė vala, vardu Melkoras. Kliaudoms pataisyti Ilūvataras įvedė dar vieną temą, vėliau dar vieną. Galiausiai Muzika baigėsi. Tuomet Ilūvataras parodė ainoms Viziją, kurioje buvo matyti viskas, ką jie giedojo, o paskui tarė: Eä, tebūnie! Taip atsirado Eä – Pasaulis, kuris Yra. Į šį pasaulį nusileido dalis ainų ir pamatė, kad tai, ką jie giedojo, dar reikia sukurti. Po ilgų darbų jie sutvėrė Ardą – Žemę. Ardą ypač pamilo dalis ainų ir nusileido į ją. Jų galios susietos su Arda, todėl jie vadinami valomis (Valar) – Pasaulio Galybėmis. Apie valas pasakojama „Valakventoje“: Manvė yra vyriausiasis, su juo gyvena Varda, žvaigždžių sutvėrėja, Javana – augalų ir gyvūnų globėja, Ulmas – vandenų valdovas ir t.t.
„Quenta Silmarillion“ pasakojama apie Ilūvataro Vaikus. Ilūvataro Vaikai – tai elfai ir žmonės. Apie juos ainos negiedojo Muzikoje, jie atėjo tik iš Ilūvataro temų. Dar yra dvarfai, kuriuos, nesulaukdamas elfų ir žmonių, kūrė vala Aulė, tačiau paaiškėjo, kad jis negali suteikti jiems gyvybės. Ilūvataras pasigailėjo ir „įsivaikino“ dvarfus. Pagal „Quenta Silmarillion“ pirmieji atsibudo elfai. Jie atsibudo ne valų susikurtoje palaimos kupinoje žemėje Amane, apšviestoje Dviejų Medžių, o tamsioje Viduržemėje, kur juos kraupino į Ardą taip pat nusileidęs Melkoras. Todėl valos elfus pasikvietė pas save. Dalis jų išvyko į Amaną, dalis liko Viduržemėje. Amane gimė ir užaugo elfas Feanoras, kuris padarė silmarilius – akmenis, švytėjusius Medžių šviesa. Melkoras nužudė Du Medžiu ir pagrobė silmarilius. Tuomet Feanoras ir septyni jo sūnūs prisiekė, kad atims silmarilius ir neatleis nė vienam, kuris iš jų juos bandys paveržti. Suklaidinti Melkoro melų, dalis elfų iš Amano grįžo į Viduržemę ir čia prasidėjo ilgus metus trukusi beviltiška kova su Melkoru. Ji pasibaigė Belerijando – Viduržemės dalies, kurioje vyko dauguma „Quenta Silmarillion“ įvykių, – paskendimu.
Valos į Viduržemę ištremtiems elfams atleido ir leido grįžti į Vakarus, tačiau ne visi grįžo iškart. Žmonėms už pagalbą kovose valos padovanojo Nūmenorės salą. Apie gyvenimą joje ir jos žūtį (ne be Saurono pagalbos) pasakoja „Akallabêth“.
Dalis „Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių“ trumpai atpasakoja įvykius Antrajame Amžiuje – kaip buvo nukaldinti Galios Žiedai, vaidinę svarbų vaidmenį Trečiojo Amžiaus įvykiuose – ypač šio Amžiau pabaigoje, kaip aprašyta „Žiedų valdove“.