Analų mokykla
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Analų mokykla – istoriografinė prancūzų istorikų mokykla. Pradininkai – Marcas Blochas ir Lucienas Febvre. Kritikavo politinės ir karinės istorijos sureikšminimą. Siekė istoriją paversti tarpdisciplininiu mokslu. Praeities tyrimams taikė menotyros, geografijos tokių socialinių mokslų kaip sociologija, ekonomika, antropologija, psichologija metodus. Padarė didžiulę įtaką istorijos mokslo raidai XX amžiuje.
Mokyklos atstovai skirstomi į tris kartas.
Turinys |
[taisyti] Pirmoji karta
Pirmajai kartai priskiriami mokyklos tėvai – Blochas ir Febvre. Dėstydami Strasbūro universitete, jie 1929 metais pradėjo leisti poleminį žurnalą Annales d’histoire économique et sociale (vėliau pervadintas į Annales. Economies, sociétés, civilisations; nuo 1994 Annales. Histoire, Sciences Sociales), iš kurio ir kilo mokyklos pavadinimas. Tie Blochą, tiek Febvre stipriai įtakojo Émile Durkheimo, vieno sociologijos pradininkų, ir jo mokinių visuomenės tyrimai ir idėjos. Annales redaktoriai kritikavo tuo metu vyravusios pozityvistinės mokyklos idėjas, kuri visą dėmesį skyrė politinei „karalių ir karvedžių“ istorijai. Jie siekė į praeities tyrimus įtraukti ekonominių, socialinių ir kultūrinių procesų raidą, kreipė dėmesį į marginalinius istorijos reiškinius.
[taisyti] Antroji karta
Antrajai Analų mokyklos kartai priskiriami Antrojo pasaulinio karo metu ar tuoj po jo subrendę istorikai. Žymiausi iš jų Fernandas Braudelis, Pierre Goubertas ir Ernestas Labrousse. Savo darbuose jie įtvirtino ir išplėtė savo pirmtakų ir mokytojų idėjas. Ekonomika ir socialiniai santykiai, Febvre pradėta plėtoti mintis apie gamtinių sąlygų svarbą visuomenės raidai tapo neatsiejama istorijos tyrimo dalis. Nemažiau reikšmingas antrosios kartos indėlis į mokslo plėtojimą yra Braudelio „ilgo nuotolio“ (la longue durée) koncepcija, kuri atsirado Claude Lévi-Strausso struktūralizmo idėjų įtakoje. Ši koncepcija visuomenę apibūdina kaip inertišką, save reguliuojantį organizmą – struktūrą -, kurios pokyčius galima pajusti tik ilgo laiko („ilgo nuotolio“) perspektyvoje.
[taisyti] Trečioji karta
Trečiosios kartos atstovai atsakingi už dar vieną daugiasluoksnį lūžį istorijos sampratoje. Šalia ekonominių ir sociologinių tyrinėjimų, aštuntajame dešimtmetyje atsigręžta ir į kultūros bei mentaliteto istoriją, Jacques Le Goffo ir Pierre Noros įvardytą „Naujaja istorija“ (Nouvelle histoire). Naujos kartos istorikai ėmėsi tyrinėti meno palikimą, per jį atskleisdami „kolektyvinių vaizdinių“, įpročių, mąstymo struktūrų raidą. Jie ėmėsi kritikuoti tradicinę istorijos periodizaciją. Pradėjus taikyti kitų mokslų metodus „Naujoji istorija“ apjungė daugelį kitų socialinių ir humanitarinių disciplinų.
[taisyti] Istorikų priskiriamų Analų mokyklai sąrašas
[taisyti] Pirmoji karta
[taisyti] Antroji karta
- Fernand Braudel
- Ernest Labrousse
- Pierre Chaunu
- Pierre Goubert
- Pierre Villar
[taisyti] Trečioji karta
- Georges Duby
- Jacques Le Goff
- Emmanuel Le Roy Ladurie
- Philippe Ariés
- Mona Ozouf
- Arlette Farge
- Michele Perrot
- Alain Besancon
- Francois Furet
- Michelle Vovelle
- Maurice Agulhon
- Robert Mandrou
- André Burguiére