Wikipedia:Naudingi resursai/Aristotelis “Nikomacho etika”
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[taisyti] “Nikomacho etikos” antra knyga
Pirmajame skirsnyje autorius išskiria dviejų rūšių dorybes – proto, kurios dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, ir būdo, kurias įgyjame per įprotį. Aristotelis pateikia labai vaizdingą pavyzdį apie akmenį, kuris iš prigimties krinta žemyn – taip jis reziumuoja išvadą, jog nepriversi jokių daiktų elgtis prieš jų prigimtį. Jis teigia, kad mums įgimtus dalykus iš pradžių mes įgyjame kaip galimybę, o vėliau juos realizuojame veiksmais – ypač ryškiai pojūčių atveju: matome ir girdime ne todėl, kad daug kartų matėme ir girdėjome, o todėl, kad jau turėjome šiuos pojūčius. O menų, kurių reikia išmokti, išmokstame praktikuodamiesi, pavyzdžiui, vienas iš menų – valstybių politinis gyvenimas – jame valstybių leidėjai, pratindami piliečius prie dorybių, padaro juos gerus. Be to, kiekviena dorybė žūsta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ji atsiranda. Taigi Aristotelis konstatuoja savo pradinį teiginį: dėl nuolatinio kartojimosi atsiranda įprotis. Savo veiksmams mes turime nustatyti pastovią kryptį, nes iš tų veiksmų susiformuoja nuostata.
Antrajame skirsnyje Aristotelis patikslina, kad mūsų tyrinėjimas yra ne teorinis, o praktinis, nes mes neklausiame, kas yra dorybė, o siekiame tapti dori. Todėl turime panagrinėti dalykus, susijusius su mūsų veiksmais – kaip reikia juos atlikti. Mąstytojas prašo sutikti, kad praktinio gyvenimo klausimai turi būti pateikiami tik bendrais bruožais – dalykai, susiję su elgsena ir su tuo, kas yra naudinga, nereikalingi tvirto apibrėžimo. Juk patys veikiantys žmonės turi derintis prie atitinkamų aplinkybių. Toliau Aristotelio svarstymuose atsiranda kituose skirsniuose figūruosiantys žodžiai – stoka ir perteklius: “Būdo dorybės iš prigimties yra tokios, kad žūsta ir nuo stokos, ir nuo pertekliaus”. Pavyzdžiui, ir per didelis, ir nepakankamas kūno mankštinimas pakerta jėgas, o saikingas išsaugo ir stiprina sveikatą. Taip pat ir su dorybėmis: kas visko vengia ir bijo, nieko nesiryžta imtis, tampa bailiu, o kas nieko nesibijo ir drąsiai žengia į kiekvieną pavojų, pasidaro įžūlus.
Trečiajame skirsnyje Aristotelis toliau kalba apie būdo dorybę. Jis teigia, kad būdo dorybė yra susijusi su skausmu ir malonumais. “Juk dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų” – teigia filosofas. Tai, kad mūsų veiksmus lydi malonumas ir skausmas, rodo, jog žmogus jau yra susidaręs nuostatą. Aristotelis pagrindiniu laiko teiginį, jos dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė – priešingai. Šį teiginį jis įrodinėja tuo, jog yra trys dalykai, kurių mes siekiame – gera, naudinga ir malonu,- ir trys priešingi dalykai, kurių vengiame – šlykštu, nenaudinga ir nemalonu. Šių visų dalykų atžvilgiu geras žmogus teisingai elgiasi, o blogas – klysta. Žmonės būna blogi dėl malonumų ir skausmų, kai jų siekia ar vengia, o malonumo siekimas mums yra įaugęs jau nuo vaikystės. Taigi yra svarbu veiksmų atžvilgiu mokėti teisingai džiaugtis ar liūdėti. Skirsnio pabaigoje Aristotelis tarsi padaro išvadą, jos kas malonumo ir skausmo atžvilgiu teisingai elgiasi, yra geras, o kas ne – blogas. Taip pat kad tos pačios priežastys, dėl kurių ji atsiranda ir vystosi, nulemia ir jos žlugimą, bei jog dorybė realizuojasi tuose dalykuose, iš kurių gimsta.
Ketvirtajame skirsnyje Aristotelis nagrinėja teisingus ir santūrius darbus ir kaip jie gimsta. Jis teigia, kad tai, kas daroma skatinant dorybei, būna teisinga ir santūru vien todėl, kad veikėjas, atlikdamas veiksmą, laikosi tokių sąlygų: 1. jis daro sąmoningai 2. jis būna iš anksto nusistatęs tai daryti – ir daryti dėl paties reikalo 3. jis daro ryžtingai ir tvirtai Dorybių įgyti sąmoningumas mažai tepadeda, tačiau kiti du dalykai lemia kone viską. “Dorybę įgyjame nuolat kartodami teisingus ir santūrius veiksmus” – teigia Aristotelis. Žmogus tampa teisingas teisingais darbais, o santūrus – santūriais darbais.
Penktajame skirsnyje Aristotelis siekia panagrinėti, kas yra būdo dorybė. Mąstytojas sieloje įžvelgia trejopus dalykus: • išgyvenimus, kurie yra visa tai, ką lydi malonumas ar skausmas; • galias – tai, dėl ko mes patiriame tuos išgyvenimus; • nuostatas – tai, dėl ko mes gerai ar blogai elgiamės patirdami minėtus išgyvenimus. Išgyvenimai nėra nei dorybės, nei ydos, dėl jų mūsų nei giria, nei peikia. Mus giria už dorybes, o peikia dėl ydų. Dorybės nėra ir galios – juk mūsų nevadina gerais ar blogais tik dėl to, kad mes turime galią patirti išgyvenimus. Be to, galios musm yra įgimtos, o dorybės – ne. Taigi belieka, kad dorybė būtų nuostata: taip mes pasakėme, aks ji yra rūšies atžvilgiu.
Šeštajame skirsnyje Aristotelis bando patikslinti, kokia gi nuostata yra dorybė. Filosofas teigia, kad kiekviena dorybė ir tą, kurio ji yra dorybė, išlaiko gerą, ir jo darbą padaro gerą. Žmogaus dorybė – tai nuostata, dėl kurios žmogus bus geras ir gerai atliks savo darbą. Toliau svarstoma, kokia yra dorybės prigimtis: “Išmanantis žmogus visada vengia to, kas per daug ir per mažai, o ieško ir pasirenka vidurį atsižvelgdamas ne į patį dalyką, o tik į mus. Todėl apie gerai atliktą darbą paprastai sakoma, kad prie jo nei pridėsi, nei atimsi – juk stoka ir perteklius sugadina daikto vertę, o vidurys išsaugoja. Taigi būdo dorybė siekia to vidurio, nes ji susijusi su išgyvenimais ir nuostatomis, o šiems dalykams būdinga perteklius, stoka ir vidurys. Būtent vidurys yra dorybės ypatybė. Kaip teigia pitagorininkai, blogis priklauso begalybei, o gėris – tam, kas ribota. Bet teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva. Galiausiai daroma išvada, jog perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui. Taigi apibendrinant, dorybė yra nuostata, kurią galima laisvai pasirinkti, tai – surastas vidurys mūsų atžvilgiu, o tą vidurį protas apibrėžia taip, kaip apibrėžia protingas žmogus. Šis vidurys tarp dviejų ydų – pertekliaus ir stokos. Dorybė – vidurys, o didžiausio gėrio ir tobulumo atžvilgiu tai yra viršūnė. Nors ne kiekvienas dalykas gali turėti vidurį – kai kurie dalykai yra savaime blogi.
Septintajame skyriuje Aristotelis sako, jog reikia kalbėti ne tik apskritai, bet ir apie veiksmus kaip apie atskirus atvejus, prie kurių atitinkamai reikia derinti ir žodžius. Taigi čia filosofas kalba apie stoka, vidurį ir perteklių įvairių dorybių atžvilgiu, įvairiais atvejais.
Pirmiausia trijų pačų primityviausių jausmų – baimės, malonumo ir pykčio – atžvilgiu:
Perteklius Vidurys Stoka 1. Per didelė drąsa 1. Narsumas, drąsa 1. Baimė 2. Nesusivaldymas 2. Santūrumas, nuosaikumas 2. Nejautrumas(malonumai) 3. Pyktis 3.Romumas 3.Nesugebėjimas pykti
Dviejų svarbiausių socialinių siekiamybių – turto ir garbės – atžvilgiu:
Perteklius Vidurys Stoka 1. Išlaidumas 1.Dosnumas 1.Šykštumas(pinigai) 2.Pagyrūniškumas 2.Iškilnumas, didžiadvasiškumas 2.Smulkmeniškumas(dideli pinigai) 3.Pasipūtėliškumas 3.Didybė(didi garbė), išdidumas 3.Per didelis nusižeminimas, menkumo jausmas 4.Garbėtroška 4.Be pavadinimo 4.Savimeilės stoka(maža garbė)
Trijų dorybių, liudijančių socialinius santykius, atžvilgiu:
Perteklius Vidurys Stoka 1.Pagyrūniškumas 1.Tiesumas,nuoširdumas 1.Apsimestinis kuklumas(tiesos atžvilgiu),ironija 2.Maivymasis(pramogų malonumai) 2.Sąmojingumas,mandagumas 2.Niugzlumas,nerangumas 3.Meilikavimas 3.Draugiškumas 3.Stačiokiškumas,aikštingumas
Dvi savybės nėra dorybės, nes tai nėra valios nuostatos:
Perteklius Vidurys Stoka 1.Gėdos stoka 1.Drovumas 1.Pernelyg didelis drovumas 2.Pavydas 2.Doras pasipiktinimas 2.Džiaugsmas dėl kito nelaimės
Aštuntajame skirsnyje Aristotelis konstatuoja tris polinkių rūšis, iš kurių dvi yra ydos – dėl pertekliaus ir stokos, o trečioji – dorybė, nes ji išlaiko vidurį, visos trys tam tikra prasme viena kitai priešingos. Tie, kurie linkę į kraštutinumus, kiekvieną, kuris laikosi vidurio, nukelia į priešingą kraštutinumą, ir narsų vyrą bailys vadina įžūliu, o drąsuolis – bailiu. Didžiausia priešingybė yra tarp kraštutinumų – didesnė negu tarp kiekvieno kraštutinumo ir vidurio. Kai kurie kraštutinumai yra netgi šiek tiek panašūs į vidurį, o kraštutinumai tarp savęs yra visiškai nepanašūs. Viduriui kartais būna priešingesnė stoka, o kartais perteklius. Taip yra dėl dviejų priežasčių: Pirmoji glūdi pačiame dalyke: vienas iš dviejų kraštutinumų yra artimesnis viduriui ir panašesnis į jį. Antroji priežastis kyla iš mūsų pačių: į ką mes iš prigimties esame labiausiai linkę, tai kaip tik yra labiau priešinga viduriui. Taigi priešingesniu viduriui dalyku laikome tai, kas lengviau mumyse išsikeroja.
Devintajame – paskutiniame antros knygos skirsnyje Aristotelis toliau plėtoja dorybingo žmogaus idėją. Jis teigia, kad sunku būti dorybingu žmogumi, nes nelengva kiekviename dalyke išlaikyti vidurį. Gėris yra retas, pagirtinas ir puikus dalykas. Tas, kuris siekia vidurio, privalo vengti to, kas yra labiausiai jam priešinga, mat iš dviejų kraštutinumų vienas yra klaidingesnis. Labiausiai reikia saugotis to, kas malonu ir smagu, nes apie tai mes nesugebame bešališkai spręsti. Galiausiai Aristotelis pripažįsta atskirus atvejus, apie kuriuos sprendžiama vadovaujantis nuojauta: kartais reikia nukrypti čia į pertekliaus, čia į stokos pusę. “Šitokiu būdu lengvai surasime vidurį ir tai, kas gera” – teigia mąstytojas.