Arabų Kalifatas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Arabų Kalifatas – teokratinė arabų valstybė susikūrusi VII amžiuje Arabijos pusiasalyje. Valstybės aukščiausia valdžia priklausė kalifui. Kalifato gyventojai buvo prekybos tarpininkai tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Arabai kontroliavo prekybos kelius Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje ir Centrinėje Azijoje.
Turinys |
[taisyti] Kalifato valdymas ir visuomenė
Aukščiausia valdžia arabų valstybėje priklausė kalifui. Jo galios neribojo joks valstybės organas, jam priklausė beveik visa kalifato žemė. Kalifas turėjo tiek politinę, tiek karinę, tiek religinę valdžią. Iš tiesų jis buvo imperatorius ir popiežius viename asmenyje. Arabų kalifatą galima vadinti karine teokratine despotija. Kalifatas buvo imperinė valstybė, jo užkariauti kraštai virsdavo paprastomis beteisėmis provincijomis. Joms valdyti kalifas skirdavo savo vietininkus – emyrus, – kurie rėmėsi arabų karine jėga. Arabų kalba kalifate VIII a. pasidarė valstybinė. Buvo įvestas bendras viso kalifato piniginis vienetas – auksinė moneta denaras.
Vyko užkariautų šalių arabizacija ir islamizacija. Arabai jose kūrėsi kaip kolonistai, apsigyvendavo stovyklose – tarsi kokiuose kariniuose miesteliuose, išlaikomuose valstybės. Visa kalifato visuomenė suskilo į dvi dalis: į nugalėtojus musulmonus, kurie beveik nemokėjo mokesčių, be to, turėjo kitų privilegijų, ir į pavergtus kitatikius. Būtent jie savo mokamais didžiuliais mokesčiais ir išlaikė valstybę. Nemusulmonams tekdavo atiduoti pusę ar net du trečdalius derliaus. Muitai irgi buvo renkami nevienodi: iš pirklių musulmonų 2,5%, o iš ne musulmonų – 5%.
[taisyti] Kultūros ypatumai ir mokslo laimėjimai
Užkariautų šalių ir tautų kultūros laimėjimų arabai nesunaikino. Jų pagrindu jie sukūrė savitą ir gana brandžią kultūrą. Jie parėmė svarbius senovės Rytų ir Antikos kultūros elementus ir juos išlaikę vėliau perdavė viduramžių Europai.
[taisyti] Kalifato silpnumo priežastys
Arabų kalifatas, prievarta sujungęs užkariautas tautas, nepasižymėjo tvirtumu. Pavergtos tautos buvo labai skirtingos, kalifatas jungė regionus, esančius net trijuose žemynuose: Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Valdyti iš vieno centro tokią didžiulę teritoriją ilgesnį laiką buvo labai sunku, gal net neįmanoma.
Patiems musulmonams trūko vienybės. Jau VII a. jie suskilo į sunitus ir šiitus. Mat Mahometo pasekėjai, be Korano, parašė ir daugiau šventųjų knygų – vadinamąsias sunas. Jose fiksuojama žodinė islamo tradicija, plačiai rašoma apie pranašo Mahometo gyvenimą, jo poelgius. Tarsi pateikiamas pavyzdys visiems musulmonams, kaip gyventi, net ką valgyti ir gerti, kaip šukuotis barzdą ir pan. Sunos kai kuo skyrėsi nuo Korano. Pavyzdžiui, jose aprašomi stebuklai, o Koranas jų nemini.
Dalis musulmonų nepripažino sunų, t.y. atskilo nuo sunitų ir buvo pavadinti šiitais (atskalūnais). Tarp sunitų ir šiitų grupuočių kalifate vyko atkakli, kone nuolatinė kova.
Arabų valstybę ypač alino valdininkų savivalė, korupcija ir nepakeliami mokesčiai, kuriuos stengtasi išreikalauti žiauriausiais būdais. Kartais net nebuvo leidžiama palaidoti mirusiojo, kol giminės nesumokės jo mokesčių. Valdininkai įsigudrino imti dvigubą mokestį, vieną pagal Mėnulio, kitą – pagal Saulės kalendorių. Kad gyventojai visiškai nenuskurstų, 820 m. kalifas įvedė mokesčių maksimumą, ne didesnį kaip 2/3 derliaus. Tad arabų valstybėje tvyrojo nuolatinė įtampa, dažnai kildavo maištų, sukilimų.
Valstybės likimas labai priklausė nuo jos valdovo savybių – juk jo valdžia buvo neribota. O valdovų būta visokių: vieni rūpinosi valstybe, kiti atsidėdavo savo malonumams. Antai valdant Chišanui (724-743) kalifo valdžia buvo gana stabili. Jis gerai sutvarkė valstybės aparatą, buvo taupus. Tačiau jo palikuonys sukauptas lėšas greit iššvaistė. Per dvejus metus po Chišano mirties (743-744 m.) soste pasikeitė trys kalifai. Valstybės aparatas suiro, padėtis kariuomenėje neteko stabilumo.
Vienas iš minėtų trijų kalifų buvo Validas II. Valstybės reikalais jis visai nesirūpino, užtat labai mėgo medžioklę ir be galo norėjo būti poetu ar aktoriumi. Nesėkmingai konkuruodamas su tikrais menininkais, Validas II labai nervinosi, pyko ir tik švaistė pinigus. Maža to, jis nepaisė tikėjimo reikalavimų, net viešai paniekino Koraną, šaudydamas iš lanko į jo lapus kaip į taikinį. Tokiu jo elgesiu musulmonai pasipiktino ir jį nuvertė. Bet ir kitas kalifas nebuvo geras valdovas.
[taisyti] Kalifato suirimas
- 756 m. atskilo Pirėnų pusiasalis – įsikūrė Kordobos kalifatas.
- VIII a. pab. susikūrė nepriklausoma Šiaurės Afrika.
- Senasis Kalifatas pasivadino Bagdado kalifatu (Arabija, Sirija, Palestina, Egiptas). Sostinė iš Damasko 750 m. buvo perkelta į Bagdadą.
- X a. Ispanijos ir Egipto provincijos paskelbė nepriklausomybę. Atsirado trys kalifatai: Bagdadas, Kairas, Kordoba.
- XI a. turkai seldžiukai užkariavo Iraną, Iraką ir dalį Mažosios Azijos.
- XIII a. mongolai-totoriai sunaikino Bagdado kalifatą.
- XIV a. turkai įkūrė savo valstybę – Osmanų imperiją.