Kristupas Kolumbas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo, arba Cristóbal Colón; 1451 m. rugpjūčio 25 d. ar spalio 31 – 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolide) – italų keliautojas ir pirklys.
[taisyti] Biografija
Tiksli K. Kolumbo gimimo data ir vieta nėra žinoma. Dabar 6 Italijos ir Ispanijos miestai varžosi dėl jo tėvynės vardo. Paprastai teigiama, kad jis gimė 1451 (tarp rugpjūčio 26 ir spalio 31) metais neturtingoje šeimoje Italijos pajūrio mieste Genujoje. Pagal kitus tyrinėtojus, Kolumbas galėjo būti kilęs iš Genujos apylinkių ar net Emilijos-Romanijos.
1470 metais šeima persikėlė į Savonos miestą į vakarus nuo Genujos, kur Kolumbas dirbo tėvo vilnos perdirbimo versle, o laisvalaikiu su broliu mokėsi kartografijos. Nuo 1474 metų jis pradėjo dirbti įvairiuose laivuose.
K. Kolumbas mirė 1506 m. Valjadolide (Ispanija), palaidotas Sevilijos katedroje. Ilgą laiką buvo ginčijamasi, ar Kolumbo palaikai yra Sevilijoje, ar Santo Dominge, tačiau Granados mokslininkai 2002-2006 m. nustatė, kad palaikai yra Sevilijoje (buvo lyginama K. Kolumbo ir jo brolio Diego DNR).
[taisyti] Atradimai

K. Kolumbą išgarsino tai, kad jis su Ispanijos vėliava 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu manė, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Išplaukęs trimis laivais „Niña“, „Pinta“ ir „Santa Maria“, Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Tuo metu idėja, kad Žemė yra sferinės formos, jau buvo gana paplitusi ir Kolumbo idėjai prieštarauta daugiau dėl to, kad manyta, jog vandenynas, esantis tarp Indijos ir Europos yra per didelis, kad jį būtų galima perplaukti.
Kristupas Kolumbas nebuvo pirmasis žmogus, pasiekęs Amerikos žemyną, nes šis jau buvo apgyvendintas. Taip pat jis nebuvo pirmasis tai padaręs europietis, kadangi dar XI amžiuje tai padarė vikingai (Leifas Eriksonas), kurie ten įkūrė trumpai gyvavusią koloniją, kur dabar yra L'Anse aux Meadows. Taip pat, pasak Gavin'o Menzies'o (anglų jūrininkas, tyrinėtojas), 1421 metais Amerikos žemyną pasiekė kinų laivynas (knyga: „1421 metai, kai Kinija atrado Ameriką“).
Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, vėliau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą (dabartinį Haitį). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu. Vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų.
Kolumbo ekspedicijos sąlygojo ilgalaikius Senojo ir Naujojo Pasaulio santykius, apsikeitimą rūšimis (žalingais virusais bei bakterijomis, bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais), taip pat Amerikos kolonizavimą.
[taisyti] Kelionės
- 1492 m. atrado Bahamų salyną, Kubos šiaurinę pakrantę ir Haičio salą.
- 1493-1496 m. atrado keletą salų Mažuosiuose Antiluose, Puerto Riką, Jamaiką ir pietinį Kubos krantą.
- 1498-1500 m. atrasta Trinidado sala ir dalis Pietų Amerikos pakrantės.
- 1502-1504 m. atrastos Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno pusės nuo Hondūro iki Darjeno įlankos.
[taisyti] Ispanija XV a. antroje pusėje
1469 m. Kastilijos karalienė Izabela I ištekėjo už Aragono sosto įpėdinio Ferdinando II. 1479 m. Ferdinandas paveldėjo sostą, ir pačios stambiausios Pirėnų pusiasalio valstybės susijungė į vieningą Ispaniją. 1480–1485 m. karališkajai šeimai įkūrus inkviziciją, numalšintas stambių feodalų ir dvariškių pasipriešinimas ir įtvirtinta absoliuti valdžia.
1492 m. spaudžiant susivienijusiai Ispanijai, krito paskutinė Pirėnų pusiasalio musulmoniškoji valstybė – Granados emyratas. Tuo pačiu baigėsi rekonkistos periodas, tesęsis aštuonis amžius.
Išsprendusi vidines problemas, Ispanija pradėjo vykdyti išorinę ekspansiją. Čia kaip tik sutapo karališkojo dvaro (naujos valstybės pajamos), buržuazijos, katalikų bažnyčios (pagonių atvertimas į krikščionybę ir Ispanijos dvarininkijos (pasibaigęs karas su maurais) interesai.
[taisyti] Naujojo kelio idėjos gimimas
Iki 1472 m. K.Kolumbas gyveno Genujoje, o nuo 1472 m. Savonoje. XV a. septintajame dešimtmetyje dalyvavo jūrų ekspedicijose. Egzistuoja prielaida, kad dar 1474 m. astronomas ir geografas Paolo Toskanelis laiške jam pranešė, kad Indiją galima pasiekti daug trumpesniu keliu, plaukiant į vakarus. Gali būti, kad jau tada Kolumbas galvojo pasiekti Indiją vakarų keliu. Vadovaudamasis Toskanelio patarimais jis pats atliko skaičiavimus (kurie, beje, buvo klaidingi ir rodė, kad atstumas iki Indijos esąs daug maženis negu iš tikrųjų) ir nusprendė, kad visų patogiausiai plaukti pro Kanarų salas, nuo kurių iki Japonijos turėtų būti 5 tūkstančiai kilometrų.
1476 m. Kolumbas persikrausto į Portugaliją, kur gyvena 10 metų. Per tą laiką jis spėja pabuvoti Anglijoje ir Gvinėjoje. Jis pasiūlė savo projektą Portugalijos karaliui Žuanui II, bet po ilgo tyrimo projektas buvo atmestas.
[taisyti] Projekto įgyvendinimas
1485 m. Kolumbas su sūnumi Diegu pervažiuoja į Ispaniją. Jis dar kartą pasiūlo savo projektą, tik šį kartą Ispanijos karaliui. Tuo pačiu metu jis užmezga ryšius su karaliaus patarėjais finansų reikalams, pirkliais ir bankininkais. Kolumbo pasiūlymą tiria šventikai, kosmografai, juristai, vienuoliai, dvariškiai. Jo siūlymai atmetami ir sprendimas pakeičiamas paskutiniu momentu, kai jis vyksta į Prancūziją. Padėjo tai, kad Sevilijos pirkliai pasiūlė paskolą ekspedicijos aprūpinimui.
1492 m. balandžio 30 d. karališkoji šeima suteikia Kolumbui ir jo palikuonims titulą „donas“ (tai yra, jis tampa dvariškiu) ir pažada, kad sėkmės atveju jis taps visų salų ir kontinentų, kuriuos atras ar nusipirks, admirolu, o titulas bus paveldimas. Kolumbas tampa vicekaraliumi ir pagrindiniu teritorijų valdytoju.
[taisyti] Pirmoji Kolumbo kelionė
1492 m. gegužės 22 d. Kolumbas atvyko į Paloso miestą, kuriame pagal karaliaus įsakymą turėjo gauti dvi karaveles. Miestas jam atidavė karaveles „Nina“ ir „Pinta“. Tai buvo apie 20 metrų ilgio ir 7 metrų pločio laivai. Savo flagmanui Kolumbas iš Juano de la Cosa išsiderėjo didesnį laivą „Santa Marija“.
1492 m. rugsėjo 3 d. karaka „Santa Marija“ (280 tonų) kartu su dviem karavelėmis – „Pinta“ (240 tonų) ir „Nina“ (100 tonų), kuriomis iš viso plaukė 90 žmonių, pakėlė bures. Kelionė truko du mėnesius. Spalio 12 d. 2 valandą ryto jūreivis Rodrigo de Trianas pamatė žemę. Išsikėlę į krantą, ispanai pastebėjo, kad vietiniai gyventojai turi auksinių daiktai. „Indėnai“ nurodė kelią į pietus. Kolumbas iš to padarė išvadą, kad yra šiaurėje nuo pagrindinės žemės ir nuplaukęs į pietryčius spalio 28 d. atrado Kubą, gruodžio 6 d. Haičio salą (Ispanjolę), kurią pasirinko savo būstine.
Sudužus flagmanui „Santa Marija“, per audrą praradęs ryšį su „Pinta“, Kolumbas nusprendžia asmeniškai vykti „Niña“ ir pranešti apie naujo kelio į Aziją atradimą Ispanijos dvarui. Gruodžio 16 d. palikęs dalį įgulos Navidado forte Ispanjoloje (Haičio saloje), su 43 savanoriais išplaukė atgal. 1493 m. kovo 21 d. užsuko į Seviliją, iš kurios pranešė į Barseloną Kastilijos monarchams, kad kelionė pavyko.
Kolumbas, atplaukęs į kontinentą, plačiai išreklamavo savo sėkmę. Keletą dienų prieš savo kelionę į Barseloną jis išsiuntė pasiuntinius su auksu ir spalvingomis aromis (papūgomis), kurie skelbė apie jo pergalingą grįžimą. Kelyje į juos žiūrėjo tūkstančiai žioplių ir vaikų.
Susitikęs su karališkąja pora – Ferdinandu II ir Izabala I – Kolumbas papasakojo, kokie turtai jų laukia naujosiose žemėse. Tai sukėlė atradimo karštinę ir inicijavo antrąją Kolumbo kelionę.
[taisyti] Kelionės chronologija
- 1492 m. rugpjūčio 3 d. – Kolumbas išplaukė iš Paloso įlankos.
- rugsėjo 6 d. – užtaisius skylę „Pintoje“, ekspedicija keliauja toliau į vakarus iš Kanarų salyno Gomerio salos.
- rugsėjo 16 d. – ekspedicijos kelyje pradėjo pasitaikyti žalių augalų gumulai. Palaipsniui jų atsirado vis daugiau. Per tokią keistą vietą laivai plaukė tris savaites. Taip atrasta Sargaso jūra.
- spalio 7 d. – pareikalavus komandai, nusprendusiai, kad "prašoko“ Japoniją, laivai paima kursą labiau į pietus.
- spalio 12 d. – 2 valandą po vidurnakčio iš laivo „Pinta“ pamatyta žemė.
- spalio 13 d. – Kolumbas išsilaipino krante, iškėlė Kastilijos vėliavą ir formaliai sudaręs notarinį aktą tapo salos valdytoju. Salą pavadino San Salvadoru (dabar tai Votlingo sala, viena iš Bahamų salų, į šiaure nuo Haičio. Jos koordinatės – 24º š. i. ir 74º 30' v. i. Saloje ispanai pamatė vietinius gyventojus. Tai buvo аravakai – tauta, kuri per 20–30 metų bus pilnai sunaikinta. Aravakai vaikščiojo visiškai nuogi, ant kūno išsipaišę ritualinius ženklius. Geležinių ginklų jie neturėjo. Jūra plaukiojo irkluojamomis valtimis, į kurias tilpo po 40 žmonių. Čia vietiniai padovanojo Kolumbui „sausus lapus“ – tabaką. Kolumbas, pamatęs pas juos aukso gabaliukus, paėmė 6 aravakus į nelaisvę ir privertė parodyti kelią toliau. Dvi savaites Kolombas plaukė į pietus, atrasdamas naujas Bahamų salas. Čia vietiniai gyventojai nešiojo medvilninius drabužius. Jų namuose ispanai pirmą kartą pamatė hamakus. Iš vietinių gyventojų ispanai sužinojo apie pietinę salą Kubą.
- spalio 28 d. – Kolumbas išsilaipino Bariel įlankoje, šiaurės rytų Kuboje, 76º v. i. Pagal vietinius gyventojus Kolumbas nusprendė, kad yra viename iš Rytų Azijos pusiasalių, bet čia nerado nei aukso, nei prieskonių, nei didelių miestų. Jų namai buvo pastatyti iš šakų, nendrių, augino medvilnę, [[[bulvė|bulves]], tabaką ir kukurūzus. Nusprendęs, kad pasiekė pačią skurdžiausią Kinijos dalį, Kolumbas nusprendė pasukti į rytus, kur jo manymu turėjo būti Japonija.
- lapkričio 13 d. – pas vietinius sužinojęs apie salą, kur yra labai daug aukso, Kolumbas pasuka į rytus jos ieškoti.
- lapkričio 20 d. – prapuolė „Pinta“. Du likusieji laivai nuplaukė į rytus, kur pasiekė rytines Kubos apylinkes – Maisos įlanką.
- gruodžio 6 d. – atradęs Haičio salą, Kolumbas ją pavadino Espanjola, todėl, kad jos toliai pasirodė panašus į Kastilijos žemes. Plaukiant palei šiaurinį krantą, atrasta Tortugos sala.
- gruodžio 25 d. – „Santa Marija“ sėdo ant rifų. Su vietinių gyventojų pagalba iš laivo pavyko nuimti patrankas, atsargas ir brangų krovinį. Iš laivo likučių buvo pastatytas fortas, pavadintas Navidadu (Kūčios). Kolumbas įkurdino forte 39 jūreivius, apginklavo jį patrankomis, nuimtomis iš „Santa Marijos“ ir paliko atsargų metams, o pats 1493 m. sausio 4 d., paėmęs keletą salos gyventojų su mažu laivu „Ninja“ išplaukė į jūrą.
- 1493 m. sausio 6 d. – prie Espanjolos šiaurinio kranto “Ninja“ sutiko „Pintą“.
- sausio 16 d. – abu laivai išplaukė atgal.
- vasario 12 d. – pakilo audra ir laivai pametė vienas kitą.
- vasario 15 d. – kai vėjas truputi nutilo, jūreiviai pamatė žemę ir vasario 18 d. „Ninja“ priplaukė prie salos, pavadintos nuskendusio laivo vardu, „Santa Marija“ Azorų salos.
- kovo 15 d. – „Ninja“ pasiekė Ispaniją. Tą pačią dieną atplaukė ir „Pinta“. Kolumbas atvežė su savimi čiabuvius, kuriuos pavadino indėnais, truputį aukso, vaisius, paukščius ir jų plunksnas.
[taisyti] Pasaulio padalinimas
1452 m. – 1456 m. popiežiai Nikalojus V ir Kaliksas III Portugalijai suteikė teisę valdyti žemes, atrastas į pietus ir rytus nuo Bohadoro iškyšulio, „iki pačių indėnų“.
Kristupo Kolumbo grįžimas iš pirmos kelionės ir žinios apie tai, kad jis atrado „Vakarų Indiją“, sujudino Portugaliją – šitas atradimas panaikino jai suteiktas teritorines teises. Kastilija nesutiko su popiežiaus leidimu, siekdama įteisinti atradimo pirmumą. Konfliktą galėjo išspręsti tik popiežius.
1493 m. gegužės 3 d. popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad visos žemės, kurias Kastilija atrado ar atras vakariau meridiano, esančio 100 lygų į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio, turi priklausyti Ispanijai, o ryčiau – Portugalijai. Popiežiaus sprendimas tapo Ispanijos – Portugalijos derybų pagrindu, kurios po metų 1494 m. birželio 7 d. baigėsi Tordesilijos sutartimi.
[taisyti] Antra kelionė
Jau tais pačiais metais paskubomis buvo suorganizuota nauja Kolumbo vadovaujama ekspedicija.
Jei 1492 m. vasarą Kolumbui teko keletą mėnesių rinkti 90 žmonių įgulą pirmai kelionei, tai norinčių vykti į antrą kelionę žmonių kiekis buvo toks, kad reikėjo daryti atranką ir žmonių apriboti kiekį 1500–2500, laivų kiekį iki 15–17 (dėl tikslaus laivų skaičiaus iki šiol diskutuojama). Į kelionė buvo paimti arkliai, kiaulės, pedsekiai šunys. Vėliau Kolumbas sakė, kad net siuvėjai buvo pasiruošę keliauti, kad tik galėtų greitai praturtėti. Galiausiais į ekspediciją buvo paimti ir misionieriai, kurie nusprendė evangelizuoti atrastų žemių gyventojus.
Kelionė prasidėjo 1493 m. rugsėjo 25 d. Šį kartą Kolumbas pasirinko labiau pietinę trasą ir atrado Mažuosius Aptikus, Dominiką, Marija-Galante, Gvadelupą, Antigvą ir Puerto Riką. Lapkričio 22 d. Kolumbas dar kartą atplaukė į Haičio salą. Išaiškėjo, kad viso įgula žuvo kovose su vietiniais Indėnais. Palikęs didžiąją dalį žmonių ieškoti aukso ir kurtis saloje, Kolumbas su 150 žmonių įgula nuplaukė palei Kubos pietinę pakrantę ir atrado Jamaiką. Saloje likę žmonės pasklido po teritoriją, pradėjo plėšikauti, prievartauti, versti vietinius kasti auksą.
Dėl Kolumbo autokratinio vadovavimo tarp ekspedicijos narių įvyko skilimas. Daug nepatenkintų darbu ir legendinių turtų nebuvimu patys pradėjo paieškas. Kiti grįžo į Ispaniją, visaip kritikuodami Kolumbą. Įtakingi Kolumbo priešai siekė, kad į jo vietą būtu pastatytas karališkas vietininkas. Susidarius tokiai situacijai kovo 19 d. Kolumbas iškeliavo į Ispaniją, kuri pasiekė birželio 11 d. Dvare jam teko gintis nuo jam mestu kaltinimų. Kolumbas gavo savo privilegijų patvirtinimą ir pažadą organizuoti trečią kelionę.
[taisyti] Kelionės chronologija
- 1493 m. rugsėjo 25 d. – ekspedicija išplaukė iš Kardiso. Kanarų salose paėmė cukranendres ir šunis, išmokytus medžioti žmones. Plaukė maždaug 10º piečiau, negu pirmą kartą. Vėliau tuo keliu naudojosi visi laivai, plaukiantys iš Europos į „Vakarų Indiją“.
- Pučiant pakeleivingam vėjui (Atlanto vandenyno ekvatoriaus zonoje vėjai pastoviai pučia į vakarus) kelionė truko tiktai 20 dienų. 1493 m. lapkričio 3 d. (sekmadienį) buvo atrasta Mažųjų Antilų salyno sala, pavadintu Dominika.
- lapkričio 4 d. – ekspedicija atplaukė į pačią didžiausią salą, pavadinta Gvadelupa. Atrastose salose gyveno karibai, didelėmis valtimis rengiantys žygius į taikių aravakų apgyvendintas salas. Jų ginklai buvo lankai ir strėlės su antgaliais iš vėžlių kiautų ar žuvų kaulų.
- lapkričio 11 d. – atrastos Monserato, Antigva ir Nevio salos.
- lapkričio 13 d. – prie Santa Kruzo įvyko pirmas ginkluotas susirėmimas su karibais.
- lapkričio 15 d. – į šiaurę nuo Santa Kruzo atrastas archipelagas, kurį Kolumbas pavadino „Vienuolikos tūkstančių merginų salomis“ dabar jos vadinamos Virginijos salomis. Apiplaukę archipelagą iš abiejų pusių, lavai susitiko po trijų dienų.
- lapkričio 19 d. – ispanai išlipo didelės salos vakarinėje dalyje, kurią Kolumbas pavadino San Huan Batista. Nuo XVI a. jinai vadinama Puerto Riku.
- lapkričio 27 d. – laivynas atplaukė prie per pirmąją ekspediciją pastatyto Navidado forto, bet aptiko tik gaisro pėdsakus ir lavonus.
- 1494 m. sausio mėnesį – į rytus nuo sudeginto foto pastatytas miestas, pavadintas Izabele. Daugelis ispanų apsirgo geltonąją karštinę. Būrys ispanų, pasiųstas į šalies gilumą, rado aukso upelio smėlyje ir kalningame San Kordilero Sentilio rajone.
- 1494 kovo mėnesį – Kolumbas surengė žygį į salos vidurį. Tuo tarpu Izabelėje nuo karščio sugedo didžioji dalis maisto atsargų. Kolumbas nusprendė palikti tik 5 laivus ir apie 500 žmonių, likusius išsiųsti atgal į Ispaniją. Su jais perdavė pranešimą karaliui, kad rado didelius aukso telkinius ir paprašė atsiųsti gyvulių, maisto ir žemės ūkio įrangos, pasiūlėęs už juos sumokėti vergais.
- 1494 m. balandžio 24 d. – Izabelėje palikęs garnizoną, vadovaujamą savo jaunesniojo brolio Diego, Kolumbas trimis nedideliais laivais išplaukė į vakarus palei pietryčių Kubos krantų.
- gegužės 1 d. – rado siaurą ir gilią įlanką (dabartinis miestas su įlanka Guantananamo). Toliau į vakarus – kalnus – Siera Maestro. Iš čia Kolumbas pasuko į pietus.
- gegužės 5 d. – atrado Jamaiką (Kolumbas ją pavadino Santjago).
- gegužės 14 d. – perėjęs šiaurinius Jamaikos krantus ir neradęs aukso, Kolumbas grįžo prie Kubos. Sekančias 25 dienas laivai plaukė pro mažas salas palei pietinį salos krantą.
- birželio 12 d. – nuplaukęs 1700 km. palei pietinį Kubos krantą ir nepriplaukęs tik 100 km. iki jo pabaigos, Kolumbas nusprendė pasukti, nes jūra pasidarė labai sekli, jūreiviai pradėjo nerimauti, o maisto atsargos ėjo į pabaigą. Tam, kad Ispanijoje nebūtų apkaltintas paviršutiniškumu, iš komandos pareikalavo prisiekti, kad Kuba – dalis kontinento, ir toliau plaukti nėra prasmės. Pasukus atgal ekspedicija atrado Evanhelistos salą (vėliau pavadinta Pinosu, o nuo 1979 m. – Huventudu.
- birželio 25 d. – rugsėjo 29 d. – grįžtant atgal Kolumbas iš pietvakarių aplenkė Jamaiką ir, praplaukęs pietinius Espanjoles krantus, grįžo į Izabelę. Tuo metu jis sunkiai sirgo.
- Per paskutinius penkis mėnesius antras Kolumbo brolis, Bartolomėjus, atvedė tris laivus su kariuomene ir atsargomis. Ispanų grupė užgrobė juos ir pabėgo namo. Likusieji išsibėgiojo per salą, plėšdami ir prievartaudami vietinius. Vietiniai pradėjo priešintis ir nužudė dalį ispanų. Grįžęs Kolumbas penkis mėnesius praleido ligos patale. Pasveikęs, 1495 m. kovo mėnesį, organizavo Espanjoles užkariavimą su 200 kareivių. Vietiniai buvo beveik beginkliai, Kolumbas prieš juos naudojo kavaleriją (raitelius) ir specialiai apmokytus šunis. Po 9 mėnesių sala buvo nukariauta. Indėnai buvo apdėti mokesčiais, padaryti vergais darbui aukso kasyklose ir plantacijose. Indėnai bėgo iš gyvenviečių į kalnus, mirė nuo nežinomų ligų, kolonistų atvežtų iš Europos. Tuo tarpu kolonistai persikėlė gyventi į pietinę salos dalį, kur 1496 m. Bartolomejus Kolumbas įkūrė miestą Santo Domingą – busimąjį Espanjolos centrą, vėliau Dominikos Respublikos sostinę.
- Ispanijos karališkoji šeima, nusprendusi, kad pajamos iš Espanjolos (nedaug aukso, vario, vertingos medienos ir keletas šimtų vergų, atsiustu Kolumbo į Ispaniją) nereikšmingos, leido visiems Kastilijos pavaldiniams persikelti gyventi į naujas žemes, už tai sumokant auksu.
- 1496 m. birželio 11 d. Kristupas Kolumbas grįžo į Ispaniją ginti prieš tai jam suteiktų teisių. Jis pateikė dokumentą, pagal kurį jis pasiekė Azijos kontinentą, (iš tikro tai buvo Kubos sala). Taip pat jis pareiškė, kad atrado nuostabią šalį Ofirą, kur buvo kasamas biblinio karaliaus Saliamono auksas. Galiausiai jis pasiūlė į naujas žemes nusiųsti ne laisvus gyventojus, o kriminalinius nusikaltėlius, trumpinant jų bausmės laką per pusę. Paskutiniam pasiūlymui pritarė elitas, siekdamas atsikratyti nuo nepageidaujamų piliečių ir sumažinti išlaidas jų išlaikymui.
[taisyti] Trečia kelionė
Nežiūrint to, kad Kolumbas išsaugojo visas savo privilegijas, ankstesnis pasitikėjimas buvo prarastas. Trečiosios ekspedicijos teko laukti net iki 1498 m. Gegužės 30 d. išplaukė šešiais laivais su 300 žmonių, kurių tarpe buvo ir nusikaltėlių. Dabar jis laikėsi dar pietesnio kurso 9º 30' š. p. Tris laivus paprasčiausiai nusiuntė į Haitį, trys kiti išplaukė į pietryčius ieškoti išsvajotos Indijos. Liepos 31 d. atrado Trinidado salą. Po to pirmą kartą pasiekė Amerikos kontinentą prie Orinoko upės. Jos deltą tyrinėjo dvi savaites. Susirgęs išplaukė į šiaurės vakarus ir atvyko į Haitį, kur tuo tarpu buvo įkurta Rytų Indija, Santo Domingas, pirma Ispanijos kolonija . Rugsėjo 20 d. atplaukęs į Santo Domingą surado prieš jo brolį sukilusius kolonistus. Baigėsi tuo, kad Kolumbas indėnams teko paskirti po didelį žemės plotą.
Ispanų tarpusavio santykiai Santo Dominge nebuvo geri. Autokratinis Kolumbas kėlė savo žmones, konkrečiai savo sūnų Diegą. Dėl ekonominės naudos nebuvimo ir sunkumų su čiabuviais kilo nepasitenkinimas. Kaip ir per pirmą kelionę, žinios apie problemas pasiekė karalių. Tada buvo nuspręsta veikti ryžtingiau. 1500 m. birželį į vakarus išsiųstas Franciška Bobadilas, kuris turėjo plačius įgaliojimus. Sužinojęs apie situaciją Haityje jis liepė areštuoti Kolumbą ir jo sūnų. Abu su antrankiais išsiųsti į Ispaniją. Ispanijoje Kolumbas vėl apsigynė ir atgavo karaliaus pasitikėjimą. To rezultatas buvo ketvirta ir paskutinė Kolumbo kelionė į Ameriką.
[taisyti] Ketvirta kelionė
1502 m. gegužės 11 d. flotilė iš 4 laivų su 150 žmonių igula išplaukė į vakarus. Kolumbas į kelionę pasiėmė 13 metų sunų Fernandą. Tuo tarpu Vasko da Gama atrado kelią į tikrą Indiją aplink Afrikos kontinentą. Kolumbas siekė įrodyti, kad jo kelias į Indiją yra trumpesnis, pelningesnis ir saugesnis. Kolumbas tikėjo, kad šis kelias plyti vakariau Kubos. Ten ir nuplaukė. Buvo pasiektas Hondūras ir Meksika, rytinė Nikaragvos pakrantė. Ten iš vietinių gyventojų buvo sužinota apie „turtingas karalystes“ (Majų Civilizacija, o gali būti ir apie Inkų valstybę) ir „didžiąją jūrą“ (Ramųjį vandenyną), esantį toliau į vakarus. Praradus du iš keturių laivų, buvo nuspręsta grįžti į Kubą, o vėliau į Jamaiką. Ten teko likusius laivus pasodinti ant smėlio. Sunaikintų laivų medžiagos buvo panaudotos stiprinant gyvenvietę. Vienas iš Kolumbo draugų Diegas Mendezas, su indėnišku laiveliu išplaukė ieškoti pagalbos. Tik po kelių mėnesių kelionės jis pasiekė Haitį, iš kur atvedė pagalbą. Tuo tarpu Kolumbas sunkiai susirgo ir 1504 m. lapkričio 25 d. sergantis pasiekė Ispaniją.
[taisyti] Chronologija
- 1502 m. gegužės 11 d. – ekspedicijos pradžia.
- birželio 15 d. – plaukiant per Mažąsias Antilų salas atrasta Martinikos sala.
- birželio 2 d. – gelbėjantis nuo audros paprašė Espanjolos vietininko Nikolaso Ovando prieglobsčio Santo Domingo įlankoje, bet jam buvo atsakyta. Laimei Kolumbo laivai atlaikė audrą.
- liepa – Kolumbas judėjo į vakarus palei pietinę Espanjolos pakrantę ir Jamaiką. Jis tikėjosi pasiekti pietinę kontinento dalį ir atrasti kelią į Indiją.
- liepos 30 d. – Kolumbas išsilaipino šiaurinėje žemyno pakrantėje ir formaliai įformino savo valdžią. Tose vietovėse gyveno majai, dabar Hondūras.
- rugsėjis – atrado „Moskitų krantą“ (Nikaragva) ir „Auksinį krantą“, vėliau Kosta Rika, „Turtingas krantas“.
- spalio 5 d. – iš Veragua (Panama) valstybės indėnų sužinojo, kad iš Pietų jūros iki Ramiojo vandenyno galima patekti per siaurą kalningą sausumą Panamos sąsiauriu.
- spalio 17 d. – atrasta Moskitų įlanka. Vietiniai papasakojo, kad pietuose yra valstybė, kurioje gyvena karingi žmonės, jodinėja ant gyvulių, nešioja šarvus, naudojasi lankais, ietimis, strėlėmis (greičiausia buvo kalbama apie Perų – išsivysčiusią inkų valstybę, kur lamas naudojo kaip krovinius gyvūnus).
- lapkritis – Kolumbo laivai plaukia palei Panamos krantus.
- Gruodis – ekspedicija sutinka Naujuosius 1503 metus įlankoje, kuri po 400 metų taps vartais į Panamos kanalą. Nuo Ramiojo vandenyno Kolumbą skiria tik 65 km., bet jis jų nekada neįveiks.
- 1503 m. sausis – Kolumbas grįžta į Moskitų įlanką. Jis nori čia palikti brolio Bartolomėjaus vadovaujamą koloniją, bet vietiniai indėnai buvo tokie karingi, kad sumanymo atsisakyta.
- balandžio 16 d. – Kolumbas, ieškodamas kelio į Indiją, plaukia į rytus.
- gegužės 1 d. – pasiekęs Tiburono ir Darjėno įlankas Kolumbas iš vietinių sužino, kad rajone jau prieš du metus buvo europiečiai. Kolumbas išplaukia į šiaurę, Jamaiką.
- birželio 25 d. – Kolumbui po ilgų kelionių jūra pavyko atrasti Mažąsias Kaimanų salas, atplaukti į šiaurinį Jamaikos krantą (200 km. nuo Espanjolos). Laivai sėda ant seklumos.
- liepa – Kolumbas pasiunčia į Espanjolą pasiuntinį su pagalbos prašymu Ispanijos kolonijos vietininkui.
- 1504 m. birželis – tik po metų į Jamaiką atplaukė laivas, paėmęs visus likusius gyvus.
- birželio 29 d. – Kolumbas paliko Jamaiką. Iki Espanjolos plaukė pusantro mėnesio.
- rugsėjo 12 d. – broliai Kolumbai paliko Espanjolą ir pasiekė Kastiliją.
[taisyti] Masinė Espanjolos kolonizacija
Tuo laiku į Ispaniją pradėjo tekėti auksas ir perlai, surinkti Perliniame krante (pietinis Karibų juros krantas). Į vakarų Indiją pradėjo keltis šimtai ir tūkstančiai žmonių, norinčių praturtėti. Nuo 1502 m. prasidėjo masinis Antilų salų apgyvendinimas.
Ispanai žvėriškai elgėsi su vietiniais gyventojais. 1515 m. vietinių Haičio gyventojų buvo jau mažiau nei 15 tūkstančių, o XVI a. viduryje jų visai neliko. Į Espanjolą pradėti vežti vergai iš Mažųjų Antilų salų, o taip pat „laukiniai“ iš Kubos, Jamaikos ir Puerto – Riko. Prasidėjo masinė vietnių gyvetojų medžioklė Pietų Amerikoje, o galiausiai pradėti vežti vergai iš Afrikos. Jų palikuonys, dalinai susimaišę su ispanais, galiausiai apgyvendino visą Haičio salą.
[taisyti] Kolumbo amžininkų kelionės į Pietų Ameriką
Vos panaikinus Kolumbo monopolines teises į Naujas Žemes, iš karto pradėtos organizuoti ekspedicijos.
Pirmaisiais tapo Pedro Alonso Ninjo ir Alonso Oheda. Pedro Alonso Ninjo 1499 m. –1500 m. aplankė Karibų jūroje Perlų krantą į vakarus nuo Pairijos įlankos ir atsivežė patį didžiausią XV a. laimikį – 38 kg. perlų.
Alonso Oheda į 1499 m. ekspediciją pasiėmė ir ekspediciją finansavusių Florencijos bankininkų atstovą Amerigo Vespuči. Priplaukęs prie Pietų Amerikos kontinento 5º š. p., Oheda pasuko į šiaurės vakarus, nuplaukė 1200 km. palei Gvianos ir Venesuelos krantus iki Orinoko deltos, toliau per Karibų jūros sąsiaurį iki Perlų jūros.
Tuo tarpu Amerigo Vespuči, plaukdamas pietryčių kryptimi, atrado Amazonės upės ištakas ir Papa. Praplaukęs valtimis 100 km. upe jis taip ir nesugebėjo išsilaipinti, nes krantai buvo apaugę tankiu mišku. Judėti į pietryčius buvo labai sunku dėl stiprios priešpriešinės srovės. Taip jie atrado Gvianos srovę. Viso Vespučis atrado 1200 km. šiaurės rytinės Pietų Amerikos pakrantės. Grįžtant Vespuči išsilaipino Trinidade, vėliau susijungė su Ohedos laivais. Jie kartu plaukė palei vakarinę Perlų jūros pakrantę ir atrado rytinę Karibų Andų dalį, dalyvavo kariniuose susirėmimuose su nesvetingais indėnais, atrado Kjurasao ir Аruba salas – labiausiai į vakarus nutolusias Mažųjų Antilų salos. Įlanką į vakarus Oheda pavadino Venesuela, („Mažoji Venecija“). Vėliau šis pavadinimas prigijo visai pietų pakrantei iki Orintos deltos. Viso Oheda ištyrinėjo daigiau kaip 3000 km. nežinomos sausumos kranto linijos ir taip nesurado jos galo. Pagal tai buvo galima spręsti, jog kad tai kontinentas.
1499 m. gruodį į ekspedicija išplaukė dar vienas pirmos ekspedicijos dalyvis – Vincentas Janes. Jis pirmas iš ispanų kirto ekvatorių, o 1500 m. sausio 26 d. pasiekė pačią rytinę Pietų Amerikos kontinento dalį – San Rokį. Pinsonas išsilaipino į krantą ir įteisino savo valdžią, duodamas žemei Brazilijos vardą. Keliaudamas į šiaurės vakarus Pisonas antrą kartą atrado Paros, Amazonės ir Orinoko žiotis, pasiekė Gvianą.
Tuo pačiu metu įvyko dar kelios ekspedicijos (jų pagrindinis tikslas buvo rasti perlų ir pagauti vergų, kuriuos galima būtų parduoti Ispanijoje), galiausiai pradėjo aiškėti šiaurės ir rytų kontinento ribos ir tai, kad jo didžioji dalis yra žemiau ekvatoriaus. Vadinasi, tai negali būti Azija.
[taisyti] Paskutiniai gyvenimo metai
Po ketvirtos kelionės Kolumbas stengėsi susitikti su karaliumi. Jo didžiausia rėmėja Izabelė jau buvo mirusi. Karalius Ferdinandas nesuteikė jam audiencijos. Nebuvo realizuota nei viena iš žadėtų privilegijų. Paliktas ir pamirštas Kolumbas mirė po dviejų metų. Pagal kitą versiją (Manuskriptas iš Pūros) Kolumbas mirė daug vėliau ir dar kartą surengė ekspediciją į Rytų Indiją. Šaltinio autentiškumas kelia dideles abejones.
[taisyti] Įvykiai po mirties
Po Kolumbo mirties 1506 m. kūnas buvo palaidotas Sevilijoje (Ispanijoje). Vėliau imperatorius Karlas V nusprendė išpildyti Kolumbo norą ir kūną palaidoti Rytų Indijos žemėje. Kolumbo kūną 1540 m. nuvežė į Espanjoles salą (tada taip vadinosi Haiti) ir palaidojo Santo – Dominge. Kai XVIII a. – XIX a. sandūroje dalis Espanjolos perėjo iš ispanų rankų prancūzams (pavadinimas pakeistas į Haiti), kūnas pervežtas į Kubą. Kai iš salos 1889 m. buvo išvaryti ispanai, Kolumbo kūnas vėl grąžintas į Santo – Domingą, vėliau į Seviliją.
XIX a. pabaigoje restauruojant katedrą Dominikos Respublikoje, rūsyje buvo rasta dėžė su kaulais. Užrašas liudijo, kad tai Kolumbo palaikai. Tarp Sevilijos ir Santo – Domingo kilo ginčas, kur palaidotas didysis atradėjas.
2003 m. šio klausimo tyrimu užsiėmė grupė genetikų ir antropologų, vadovaujama Grenados universiteto teisminės medicinos ir FTB akademijos profesoriaus Kvantiko Hose Antonio Lorenzė. Sevilijoje ekshumuoto kūno likučiai priklausė labai liesam 45 metų vyrui, tuo metu Kolumbas buvo tvirto kūno sudėjimo ir mirė 55–60 metų amžiaus.
Dabar tiriami kiti palaikai, kurie buvo ekshumuoti 2003 m. spalio men. prie švyturio – paminklo Kolumbui Santo – Dominge. Gali būti, kad Kolumbo kūnas visiškai prarastas.
[taisyti] Kilmės paslaptis
Tikroji Kristoforo Kolumbo kilmė – dar viena paslaptis. Pagal paplitusią nuomonę jisai gimė Genujoje, audėjo šeimoje. Bet ispanai tvirtina, kad jis buvo nesantuokinis Ispanijos princo De Viano sūnus ir saugodamas šią paslaptį pristatydavo kaip prastakilmis.
Pagal kitą versiją, iškeltą ispanų ir amerikiečių istorikų, Kolumbas gimė Maljorkos saloje. Jis kruopščiai slėpęs šį faktą, kadangi jaunystėje buvo Korsikos laivo kapitonas ir kariavo prieš Aragono karalių, Ispanijos karaliaus Ferdinando tėvą.
Kaip šios hipotezės patvirtinimas, pateikiamas faktas, kad savo laiškuose Kolumbas niekada nenaudojo italų kalbos. Rašytinių tekstų stilistika, kalba ir braižas rodo, kad jis buvo kultūringas ir išsilavinęs žmogus, o ne prasčiokas, per klaidą atradęs Naująjį Pasaulį.
Pagal dar vieną versiją jis – krikštytas žydas, ir todėl vienu metu užsiiminėjo kartografija ir kaligrafija, paplitusia to laikotarpio žydų profesija.
Kolumbo išvaizda žinoma pagal portretus, kurie buvo nutapyti jau po jo mirties. Baltorome de Las Kalas, matęs Kolumbą 1493 m. aprašo jį taip:
„Aukštas, aukštesnis už vidutinį, pailgo veido: kelianti pagarbą, ereliška nosis, akys mėlynai pilkos, balta oda su raudonumu, barzda ir ūsai jaunystėje buvo rusvi, bet darbuose pražilo“
[taisyti] Dar žiūrėkite
- Kolumbo kiaušinis