Baudžiamoji teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baudžiamoji teisė yra viešosios teisės dalis. Ji skirstoma į dvi pagrindines šakas: materialinė baudžiamoji teisė ir formalioji baudžiamoji teisė.
Materialinė baudžiamoji teisė - tai visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, o taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.
Baudžiamoji teisė skirstoma į 2 dalis - tai baudžiamoji teisė objektyviąja prasme ir baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme.
Turinys |
[taisyti] Baudžiamoji teisė objektyviąja prasme
Baudžiamoji teisė - tai visuma įstatymų numatytų draudimų ir įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose.
[taisyti] Baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme
Baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Ši valstybės teisė laikoma neginčijama ir nesvarstoma todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikalauti iš valstybės, kad būtų užtikrintas jo saugumas. Ši teisė suponuoja valstybės pareigą ginti savo visuomenės narius, tuo pačiu ir pareigą užkirsti kelią nusikaltimams.
Baudžiamoji teisė saugo ne visus teisinius gėrius. Atsirenkant saugomus gėrius paprastai atsižvelgiama į jų svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį. Kadangi didelės šių gėrių dalies apsauga numatyta kitų teisės šakų (civilinės teisės, administracinės teisės), baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė padarius teisės pažeidimą.
Taigi, baudžiamosios teisės sąvybė yra ta, kad jos normomis nustatoma ne visų, bet paparastai tik svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, o už padarytus nusižengimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. Baudžiamosios teisės normos yra priskiriamos prie apsauginių.
Baudžiamosios teisės normų ypatumas taip pat pasireiškia tuo, kad jos yra nukreiptos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosios teisės normos yra realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia realizuoti ne tik tiksliai laikantis BT normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą. Tačiau dar reikėtų paminėti, kad baudžiamasias bylas nagrinėjantiems teisėjams yra suteikta diskrecijos teisė, kuri jų veiksmus atriboja nuo aklo sekimo įstatymo raide.
[taisyti] Baudžiamosios teisės apsaugos objektas
Taigi, baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normos nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių interesus, mūsų vadinamus teisiniais gėriais, jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar (ir) turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti.
[taisyti] Baudžiamosios teisės normų šaltiniai
Baudžiamojoje teisėje išskiriami tokie normų šaltiniai:
- Konstitucija, kurioje įtvirtinti pamatiniai teisinės sistemos dariniai ir baudžiamosios teisės principai.
- Baudžiamasis įstatymas, kuris yra labai svarbus baudžiamosios teisės normų šaltinis.
- Išaiškinimai, teismų praktikos apibendrinimai bei kasaciniai sprendimai baudžiamosiose bylose, kuriuos priemė Aukščiausias teismas.
- Tarptautinės teisės normos bei Europos Sąjungos teisės aktai.
- Tarptautinės sutartys, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo.
- Tarptautinės teisės principai.
[taisyti] Baudžiamasis Kodeksas
Baudžiamasis kodeksas, arba baudžiamasis įstatymas, yra baudžiamosios teisės normų sistema. Baudžiamosios normos sudaro kodekso bendrąją ir specialiąją dalis. Baudžiamasis Kodeksas detalizuoja nusikalstamų veikų sudėtis bei bausmių rūšis, kurios gali būti skiriamos asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką.
[taisyti] Literatūra
- Abramavičius A., Čepas A., Drakšienė A., Nocius J., Pavilonis V., Prapiestis J., Švedas G. Baudžiamoji Teisė - Vilnius, 1998