Bebriniai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Castoridae | ||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
![]() Upinis bebras (Castor fiber) |
||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||
|
Bebriniai (Castoridae) - graužikų (Rodentia) šeima, kurioje viena gentis (Castor) ir dvi rūšys: kanadinis bebras (Castor canadensis) ir upinis bebras (Castor fiber), kuris tiesiog vadinamas bebru.
Paplitę Šiaurės Amerikoje ir Europoje, lapuočių miškuose prie vandens telkinių. Ten kur yra nepakankamai aukštas vandens lygis - statosi užtvankas.
Upinis bebras (lot. Castor fiber, angl. European beaver, vok. Biber) - stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20-26 kg. Vienu metu Europoje išnaikinti praktiškai iki išnykimo, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių, kurie kaip manyta turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.
Kūnas aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai. Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti. Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodegos pagalba bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa. Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, o taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina gana specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras - sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų).
Bebrų maistas yra grynai augalinio pobūdžio. Tyrinėjant bebrų skrandžio turinį atrasta apie 150 augalų rūšių. Be vandens ir sausumos augalų lapų, stiebų, šakniastiebių, bebrai, ypač žiemą, minta krūmų ir medžių žieve. Rudenį bebrai pasidaro atsargų žiemai: prikapoja rykščių ir, nuplukdę jas iki savo buveinių, paskandina vandenyje. Maisto atsargų kaupimas būdingas gyvūnams, kuriems tenka gyventi klimato sezoninio kitimo sąlygomis. Taip pat tokie gyvūnai paprastai nepalankiuoju periodu neužmiega. Maisto atsargų rinkimo ir kaupimo tikslas – aprūpinti būtinomis medžiagomis savo palikuonis ir patį save.
Bebrai – monogamai. Tai labai keistas reiškinys, nes paprastai graužikai po susiporavimo išsiskiria, o jaunikliais rūpinasi tik patelė.