Natūrali atranka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Natūrali atranka yra procesas, kurio metu dėl išorinių faktorių keičiasi biologinės populiacijos, perduodant paveldimus bruožus, turinčius įtakos skirtingų fenotipų išlikimui ir dauginimuisi. Tai yra vienas iš mechanizmų skatinančių biologinių rūšių evoliuciją. Ypatinga natūraliosios atrankos reikšmė yra organizmų prisitaikymui prie aplinkos.

Natūraliosios atrankos sąvoką ir teoriją 1858 m. pasiūlė Čalzas Darvinas (Charles Robert Darwin ir Alfred Russel Wallace, nors mažiau tikslios formuluotės buvo naudojamos ir ankstesnių tyrinėtojų. Natūralioji atranka tebėra viena iš kertinių sąvokų moderniojoje evoliucijos teorijoje.

Natūraliąją atranką galima skirstyti į dvi grupes:

  • ekologinė atranka, kylanti iš tos organizmo aplinkos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su lytine konkurencija (pvz., maisto prieinamumas, gruobuonių buvimas ir pan.),
  • lytinė atranka, kuri kyla iš konkurencijos dėl lytinių partnerių tarp tos pačios rūšies individų.

Ši skirtis yra prasminga dėl to, kad lytinės atrankos rezultatas gali atrodyti kontrproduktyvus žvelgiant tik iš ekologinės atrankos perspektyvos (tipiškas pavyzys yra povų uodegos, kurios yra labai "nepatogios", tačiau vaidina reikšmingą vaidmenį lytinėje atrankoje).

Natūrali atranka skiriasi nuo dirbtinės atrankos (selekcijos), kurios metu naminių gyvūnų rūšys keičiasi dėl žmogaus įsikišimo, tuo tarpu natūralios atrankos atveju poveikį daro "gamtinė aplinka". Nepaisant to natūralios ir dirbtinės atrankos mechanizmas iš principo yra identiškas, dėl to Č. Darvinas rėmėsi pavyzdžiais iš dirbtinės atrankos, siekdamas parodyti kaip veikia natūrali atranka.

Pagal modernią natūralios atrankos teoriją sąlygos natūraliajai atrankai susidaro dėl genetinių skirtumų tarp individų, o genetiniai skirtumai atsiranda dėl atsitiktinių mutacijų.

Pagrindinis natūraliosios atrankos principas yra tai, kad gamtinės sąlygos ("gamta") lemia ("atrenka") kaip tam tikri organizmų bruožai tarnauja organizmo išgyvenimui ir dauginimuisi. Neturintys tokių bruožų organizmai gali žūti iki dauginimosi pradžios ar daugintis prasčiau. Tol, kol aplinkos sąlygos išlieka tokios pačios ar panašios, organizmų su palankesniais bruožais populiacijoje daugės, nes jie turės daugiau palikuonių ir perduos jiems šiuos palankius bruožus. Tais atvejais, kai rūšis praranda arba perpildo savo ekologinę nišą dėl organizmų skaičiaus didėjimo, palankūs išgyvenimui bruožai gali visiškai pasikeisti - šiuo atveju vyksta ekologinė atranka.

Tam tikro organizmo bruožo perdavimas iš kartos į kartą priklauso nuo aplinkos faktorių, įskaitant plėšrūnus, maisto šaltinius, fizinės aplinkos ir kt. Kai vienos rūšies organizmai atskiriami vieni nuo kitų, pvz., geografiškai, jie patenka į skirtingą fizinę aplinką ir vystosi skirtingomis kryptimis. Po ilgo laiko tarpo dviejų tos pačios rūšies organizmų bruožai vystysis tokiomis kryptimis, kad po kurio laiko jie nebegalės tarpusavyje kryžmintis ir tuo metu šias grupes jau galėsime laikyti skirtingomis rūšimis. Tokiu būdu rūšys kartais skyla į kelias rūšis, o ne pasikeičia nauja rūšies forma (iš to Č. Darvinas darė išvadą, kad visos dabartinės rūšys kilusios iš bendro protėvio).