Naudotojas:Linavilija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
'Šeimos turtiniai santykiai [1]Lietuvos Statutuose
[taisyti] Šeimos turtiniai santykiai
Paprastai turtiniai santykiai šeimoje apima tęstinį ciklą. Tas ciklas kartojasi nuo šeimos sukūrimo santuokos metu ir atsinaujina kiekvienai kartai sukūrus šeimą. Vienos šeimos gyvavimo metu dažniausiai susiformuoja viena (vaikų) arba dvi (vaikaičių) šeimų kartos, kurios per turto paveldėjimą įgyja tam tikrus turtinius santykius su tėvais ir seneliais. Tų santykių pobūdį lėmė visų pirma akonominiai ir socialiniai faktoriai, kuriuos sąlygojo visuomenės padalijimas į luomus, bei tęstinės šeimų turtinių santykių formavimosi luominės tradicijos. Todėl luominėjė visuomenėje sąvokos „šeima“ turinys priklausė nuo to, kurią kategoriją- valstiečio, miestiečio ar bajoro- ji charakterizavo. Šeimos dar skyrėsi ir pagal religinę priklausomybę, kuri taip pat turėjo įtakos jų vidiniams ir bendruomeniniams ryšiams. Luominiu požymiu [2]LDK šeima buvo paženklinta ne iš karto. Jos diferencijavimasis priklausė nuo aristokratijos ir bajorijos, kiap politinių jėgų, konsolidavimosi į uždarą luomą proceso ir jų gebėjimo šitai įtvirtinti teisinėmis priemonėmis. XIV-XVI a. LDK visuomenės šeima turi neabejotinų luominių požymių, kurie formavosi nuo valstybės kūrimosi pradžios. Visuose trijuose Lietuvos Statutuose reguliuotų šeimos nuosavybės santykių sferą nulėmė trys esminiai momentai:
- šeimos klasinė-luominė priklausomybė;
- turtinis pajėgumas;
- turto pasiskirstymas tarp sutuoktinių.
Nuo luominio feodalinės teisės pobūdžio priklausė ir [3]Lietuvos Statutuose ginami [4]teisės subjektai. Viešosios teisės subjektu galėjo būti tik feodalas. Tuo tarpu privatinės teisės subjektais galėjo būti ne tik feodalai, bet ir miestiečiai, dvasininkai, valstiečiai, atskirų tautinių grupių atstovai. Šitaip atsiskleidžia Statutuose vartojamo termino „luomas“ nevienareikšmiškumas, kai vienu atveju jis reikškia vienus, kitu- kitus teisės subjektus. Lietuvos Statutų normos, liečiančios šeimos nuosavybės santykius, faktiškai reguliavo ne visų, o tik bajorijos luomo šeimos teisinę padėtį. Į šį luoma dar galėjo įeiti ir nekilmingos moterys, sakysime, turtingųjų miesteičių dukros arba net valstietės, ištekėdamos už kilmingųjų. Tačiau dėl santuokos įgytos luominės privilegijos esmės nekeitė, nes ištekėjusias moteris lietė personaliai, ir specifinių turtinių santykių dėl to nesukūrė. Jeigu kartais žemesnio luomo moterys, ištekėdamos už bajoro, ir atsinešdavo kraitį į vyro namus, tai jis negalėjo būti įteisintas formaliai, kad nesudarytų teisinės prielaidos žemės valdos perėjimui žmonos nuosavybėn. Žemesnio luomo moters, ištekėjusios už bajoro, padėtis neprilygo pagal kilmę. Atskiras sutuoktinių turtas. Pagal Lietuvos Statutus, vyras po santuokos galėjo įsigyti atskirą turtą. Žmona prieš santuoką, be kraičio, galėjo turėti ir kitą turtą. Tokį atskirą turtą ji galėdavo įsigyti ir po santuokos- gaudama palikimą, dovanų. Abu sutuoktiniai be vienas kito žinios ir sutikimo tokį atskirą turtą galėjo perleisti kitiems asmenims pardavimo, mainų, užstato, įkeitimo, dovanojimo ar kitomis sutartimis. Tokį atskira turtą sutuoktiniai galėjo perleisti ir vienas kitam. Sutuoktinių disponavimas atskiru turtu nepriklausė nuo jų tarpusavio santykių, buvo reguliuojamas bendrais civilinės teisės dėsniais. Specifinei sutuoktinių turtinių santykių sferai nepriklausė ir jau ankstesniame skyriuje aptartas bendras turtas plačiąja prasme, t.y. turtas, kuris pagal Lietuvos Statutus suprantamas kaip nuosavybės bendrininkų brolių, seserų ar visai svetimų asmenų turtas, kurį jie bendrai įsigydavo kiekvienas savo lėšomis ir į jį įgydavo nuosavybės teisę paga; sutartyje aptartas sąlygas. Privilegijuotojo luomo šeimos turtinių santykių turinį sąlygojo:
- žmonos atsinešto į vyro namus kraičio teisinė padėtis;
- sutuoktinių, santuokos momentu neturėjusių turto, kartu gyvenant sukaupto turto statusas.
Žmonos atsinešto turto (kraičio) atskirumas galėjo būti išsaugotas, jeigu vyras kraitį garantuodavo įkraičio sutartimi. Nesudarius šios sutarties, kraitis įsiliedavo į vyro nuosavybę ir formaliai buvo laikoma, kad žmona kraičio neatsinešė. Taigi priklausomai nuo aiškaus kraičio padėties nustatymo, buvo įteisintos dvi sutuoktinių turtinių santykių rūšys:
- esant įkraičio sutarčiai;
- nesant įkraičio sutarties.
Santuokos metu buvusių beturčių bajorų, vėliau, jau santuokoje, praturtėjusių turtiniai santykiai pradėti reguliuoti tik Trečiajame Lietuvos Statute. Taip teisiškai fiksuojama bajorų luomo viduje vykstanti turtinė difernciacija, kuri jį ir sunaikino.