Sėlių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sėlių kalba | |
---|---|
Kalbama: | - |
Kalbančiųjų skaičius: | išnykusi |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
Kilmė: | |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba: | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1: | - |
ISO 639-2: | - |
SIL: | - |
Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius ir dabartinės Latvijos pietryčiuos (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante - tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV—XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.
Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras - ežeras, nukritus žodžio pradžios balsiui.