Romovė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Romovė - legendinė prūsų religinė šventovė, pagrindinio žynio - krivių krivaičio - buveinė. Čia degusi ir amžinoji ugnis (minima nuo IV-VI a.). Manoma, kad šventovė buvusi Nadruvos žemėje.
Vokiečių kronikininkas Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje“ ją vadina Rikojotu (Rickoyott). Jis aprašo čia esantį ąžuolą, kuris buvęs 6 uolekčių storio, galingas ir aukštas, žaliavo žiemą ir vasarą (war stetis grün, winter und sommer), o lapija buvo tokia vešli, kad pro ją neprasiskverbdavo lietus. Aplink ąžuolą buvo ištempti audeklai, už kurių galėjo įeiti tik krivis krivaitis ir vyriausieji vaidelotai. Ąžuole stovėjo 3 dievų stabai - Patolas, Perkūnas ir Patrimpas (Perkūnas viduryje). Prie ąžuolo nuolatos degė šventoji ugnis, kurstoma ąžuolinėmis malkomis. Jeigu ji būtų užgesusi, ją saugantis vaidelotas (waidlott) būtų turėjęs atsakyti savo galva. Ugnyje buvo deginamos aukos.