Pentagrama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pentagrama
Enlarge
Pentagrama
Pitagoriečių pentagrama
Enlarge
Pitagoriečių pentagrama

Pentagrama - penkiakampė žvaigždė, nubrėžiama penkiais štrichais. Žodis „pentagrama“ kilo iš graikų žodžio πεντάγραμμον (pentagramon), kuris reiškia „penkios linijos“.

Pentagramos simbolis naudotas Senovės Graikjoje ir Babilonijoje. Pitagoriečiams ji simbolizavo sveikata ir tobulybę bei vienybę. Pentagramos siejamos su pagoniškai tikėjimais, jas nešioja neopaganizmo, senųjų politeistinių tikėjimų, tikintieji. Krikščionybėje pentagrama reiškia penkias Jėzaus žaizdas arba Trejybę (Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia) ir du Kristaus prigimimus (dieviškumą ir žmogiškumą). Pentagrama siejama ir su masonais.

Ji nuo senovės siejama su Veneros planeta, deivės Veneros, Afroditės (vaisingumo deivės) garbinimu. Taip pat ji siejama su romėnų Liuciferiu, kuris yra Venera - Aušrinė, šviesos ir žinių nešėju. Kas aštuonis metus įvyksta Veneros konjunkcija, susidaro ideali pentagrama aplink Zodiaką.

Agripoje vaizduota pentagrama simbolizuojanti žmogų
Enlarge
Agripoje vaizduota pentagrama simbolizuojanti žmogų

Numeralogijoje ir magijoje pentagrama simbolizuoja žmogų: viršūnė - galvą, šoninei trikmapiai - rankas, apatiniai - kojas, o vidurys daugiakampis likusį kūną.

Alchemijoje minimas kaip apsaugos simbolis. Pvz., minima, kad iškviestas demonas negali peržengti pentagramos ribų. Getės „Fauste“ minima, kad Mefistofelis negalėjo palikti kambario kol ant išėjimo buvo nupiešta pentagrama.

[taisyti] Nuorodos