Indijos filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Indijos filosofija - tai Indijos filosofinių pažūrų visuma, turinti dviejų su puse tūkstančių metų tradiciją.

[taisyti] Indijos filosofijos laikotarpiai

Indijos filosofijos istorija skirstoma į 4 pagrindinius laikotarpius:

1. Vediškasis laikotarpis (1500 metai pr. m. e. – 600 metai pr. m. e.) - Vedų ir Upanišadų laikotarpis, kai formavosi indiškosios filosofijos ištakos.

2. Epiškasis laikotarpis (600 pr. m. e. – 200 metai m.e) - laikotarpis nuo ankstyvųjų Upanišadų iki filosofinių sistemų (Daršanų) atsiradimo.

3. Sutrų laikotarpis (nuo 200 m.) - sukauptos filosofinės medžiagos apibendrinimo laikotarpis.

4. Scholastinis laikotarpis (nuo ~II a.) - filosofinės polemikos laikotarpis.

[taisyti] Indijos filosofinės mokyklos

Pagal tradicinius klasifikacijos principus indų filosofinės sistemos skirsomos į dvi dideles grupes: ortodoksinės filosofinės mokyklos (astika) ir neortodoksinės mokyklos (nastika):

  • Astika (ortodoksinės filosofinės mokyklos, pripažįstančios vedų autoritetą)
    • Mokyklos, tiesiogiai besiremiančios vedų tekstais
      • Mokykla, akcentuojanti ritualistinį vedų aspektą - Mimansa
      • Mokyklos, ypatingą dėmesį skyriančios metafiziniams vedų aspektams - Vedanta
    • Mokyklos, pripažįstančios vedas, bet tiesiogiai jomis nesiremiančios - Sankhja, Joga, Njaja, Vaišešika
  • Nastika (neortodoksinės filosofinės mokyklos, atmetančios vedų autoritetą) - Čarvaka, Budizmas, Džainizmas.

[taisyti] Bibliografija

  • Audrius Beinorius „Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje“. — Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, ISBN 9986-638-30-5