Ežiagulis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ežiagulis — senovės lietuvių mitologijoje ne visiškai aiškus dievas, šaltiniuose siejamas su mirusiaisiais. Tikėtina, kad šitaip įvardijimas pats mirusysis (ar jo vėlė).
Manoma, kad su tuo susijęs paprotys po laidotuvių važiuojant namo, pabarstyti pakelėse ar ant ežių šiaudų, kad mirusysis, grįždamas namo, turėtų kur prisėsti ar prigulti, kad pailsėtų.