Legnicos mūšis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Legnicos mūšis (lenk. Bitwa pod Legnicą, vok. Schlacht von Liegnitz), dar vadinamas Valštato mūšiu (vok. Schlacht bei Wahlstatt) buvo 1241 metų balandžio 9 dieną įvykęs mūšis netoli Legnicos miesto (Lenkija), kuriame jungtinės lenkų ir vokiečių pajėgos, palaikomos popiežiaus atsiųstų riterių ordinų, bandė sustabdyti mongolų invaziją į Europą.
Tradiciškai šį mūšį istorikai laikė Pyro pergale europiečiams, kurie nors ir laimėjo, tačiau patyrė didžiulius nuostolius, žuvo ir kautynėms vadovavęs Henrikas II. Tačiau dabar manoma, kad sąjungininkai patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o nugalėtojai mongolai buvo priversti atsitraukti dėl kitų priežasčių, visų pirma, dėl vidinių neramumų imperijoje, kurie trukdė ją plėsti dar toliau į Europą. Taip pat atsitraukti privertė ir Didžiojo Chano mirtis.