Parašiutas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Parašiutas - įrenginys, kuriuo galima pristabdyti iki saugaus greičio krintantį žmogų ar krovinį.
Parašiutus dabar naudoja kareiviai, kai reikia nusileisti į priešo teritoriją, lakūnai, kai tenka gelbėtis iš sugedusio ar pamušto lėktuvo. Parašiutas puikiai tinka maistui ir amunicijai nuleisti į tas vietas, kur lėktuvai negali nusileisti. Parašiutais stabdomi besileidžiantys lėktuvai ir kosminiai aparatai. Parašiutai dar naudojami sportui ir pramogai.
[taisyti] Istorija
Pirmą kartą parašiutas panaudotas 852 metais, kai bandyta nušokti nuo Kordobos bokšto, Nežinomas šuolininkas liko gyvas.
1178 metais Nežinomas šuolininkas bandė nusileisti parašiutu nuo vieno iš Konstantinopolio bokštų, bet nusileisdamas susilaužė nemažai kaulų ir vėliau mirė.
Parašiuto eskizų rasta ir didžiojo italų dailininko, mokslininko ir inžinieriaus Leonardas da Vinči 1485 metų rankraščiuose.
1783 metais parašiutą iš naujo išrado prancūzas Sebastijanas Lenormandas, kuris, beje, ir pavadino šį įtaisą „parašiutu“.
1785 metais parašiutą išbandė Žanas Pjeras Blanšardas (Jean Pierre Blanchard). Iš aukštai skrendančio oro baliono sėkmingai nuleisdamas – šunį.
1793 metais pats Blanšaras išbandė šuolį parašiutu. Oro balionas pradėjo kristi ir Blanšardas išsigelbėjo nusileisdamas parašiutu.
1890 m. Polas Letemanas (Paul Letteman) ir Paulius Katčenas (Kathchen Paulus) pagamino ir išbandė pirmąjį savaime išsiskleidžiantį parašiutą.
1912 metais JAV armijos kapitonas Albertas Beris(Albert Berry) pirmasis sėkmingai nusileido parašiutu iš lėktuvo.