Malajų-polineziečių kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Malajų-polineziečių kalbos - austroneziečių šeimos grupė, viena iš dešimties ir pati gausiausia, paplitusi didžiuliame areale Indijos ir Ramiojo vandenyno salose. Ši grupė yra tokia gausi, kad likusios devynios negausios grupės dažniausiai apjungiamos į bendrą vienetą - Formozos kalbas.

[taisyti] Klasifikacija

Nėra vieningos šių kalbų klasifikacijos. Jos gali būti dalinamos į du pogrupius, arba klasifikuojamos pagal arealus: indoneziečių, filipiniečių, mikroneziečių, polineziečių, melaneziečių ir kitos kalbos.

Moderniausia klasifikacija yra tokia:

  • Borneo-Filipinų kalbos: jomis šnekama Filipinuose ir kitur. Tai - daugybė kalbų, tarp kurių svarbiausios - tagalų kalba, cebuanų kalba, hiligaynon, ilokų kalba, kapampanganų kalba, malagasių kalba
  • Branduolinės malajų-polineziečių kalbos: greičiausiai kilę iš Sulavesio
    • Sunda-Sulavesio kalbos: bugių kalba, ačehų kalba, [čiamų kalba]] (Vietname), malajų kalba, ibanų kalba (Borneo), sundų kalba, javiečių kalba, Bali kalba, Čiamoro (Guame), Palauan.
    • Centrinės-rytų malajų-polineziečių kalbos:
      • Centrinės malajų-polineziečių kalbos (Bandos kalbos): paplitę aplink Bandos jūrą - Timoro, Sumbos, Floreso, ir Molukų salose.
      • Rytų malajų-polineziečių kalbos