Lietuvių mitologija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvių mitologija apima mitus, legendas ir pasakas.
Nors lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, tačiau jų tikėjimą apibūdinančių šaltinių yra nedaug. Pirmieji bandymai apibūdinti pagoniškąją lietuvių mitologiją atsirado romantizmo epochoje. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą pabandė istorikas Teodoras Narbutas.
Ankstyviausi mitai rekonstruojami, remiantis archeologiniais radiniais, vėlesnių mitų elementais bei lingvistiniais tyrimais. Tokie tyrimai leidžia rekonstruoti pasaulėžiūrą ir tikėjimus, egzistavusius maždaug VIII a. ir anksčiau. Lemiamą įtaką šiems tyrimams padarė Marijos Gimbutienės darbai. Kadangi tokios mitų rekonstrukcijos neturi tiesioginių įrodymų, dalis mokslininkų jomis abejoja. Lietuvoje taip atkurtus mitus labiausiai išpopuliarino Pranės Dundulienės darbai.
Vėlesniosios mitologijos tyrimai paremti daugiau rašytiniais VIII a. - XIX a. šaltiniais, atpasakojančiais lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimus, mitus bei papročius, archeologiniai radiniai naudojami, kaip papildoma medžiaga. Dauguma tokių tyrimų paremti skirtingų mitų bei juose minimų figūrų sugretinimu. Žymiausi, semiotiniai mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo ir Lietuvoje išpopuliarinti Norberto Vėliaus.
Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir bendrai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, bet laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius.
[taisyti] Mitologijos istorijos skirstymas
Pagal kilmę baltų ir lietuvių mitologija dažnai skirstoma į šiuos istorinius etapus:
- "Ikikrikščioniškąjį"
- ankstyvąjį matriarchalinį;
- vėlyvąjį matriarchalinį;
- patriarchalinį, kuriame moteriškos dievybės praranda reikšmę, iškyla vyriški dievai (Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis, Velinas).
- "Valstybingumo" - trukusį maždaug nuo XV a. iki XVII a., atspindimą mitų apie didvyrius ir valdovus (istoriniėų įvykių mitai apie Gediminą, Šventaragį ir pan.).
- "Krikščioniškąjį" - prasidėjusį maždaug XVI a.. Mituose pagoniškos dievybės įgyja krikščioniškų bruožų (pvz., Velnias, Dievas senelis).
- "Romantinį" - prasidėjusį apie XIX a., idealizuojantį senovę, turintį graikų ir romėnų mitologijos bruožų. Mitai jau atspindi ne istorinius įvykius ar dievybes, o kitus, senesnius mitus.
[taisyti] Ankstyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha
Pagrindinis bruožas – gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos, daiktų garbinimu – totemizmu (tikėta, kad gentis turi savo totemą – protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu – atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimas, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi). Totemizmas ir animizmas susiję su magija – tikėjimas, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turįs galios. Tikėta užkeikimais, užkalbėjimais. Garbinti medžiai, paukščiai, ugnis, vanduo – viskas, kas sudarė pagrindinį žmonių pragyvenimo šaltinį.
[taisyti] Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha
Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.
Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų žmogus buvo maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medžiojo didelius žvėris, dažniau pasinaudodavo kitų žvėrių nužudytais gyvuliais.
Tai – Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė – Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai. To meto piešiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai – kiaušinis, gyvybės medis, spiralės, bitės, peteliškės ir t.t.
[taisyti] Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epocha (III tūkst. pr. m. e.)
Susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoj Europoj – moters, motinos kultas, moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Jei indoeuropietiškoje kultūroje buvo lyčių lygybė, nebuvo ryškaus klasių susiskirstymo, tai su ide ateina susiskirstymas klasėmis (karaliai, kariai, žemdirbiai), valdžia atitenka vyrams, prasideda įvairių ginklų (durklų, kardų, iečių, skydų) gamyba.
Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti). Tiesa, ilgą laiką moteriškas dievybės egzistavo greta vyriškųjų, bet buvo netekusios savo reikšmės.
[taisyti] Dievybės
[taisyti] Aukščiausiasis Dievas
-
- Praamžius
- Dievas
- Andajas
- Nunadievis
[taisyti] Deivės pragimdytojos
[taisyti] Dievų trejybė
Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs:
Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys - apačia, arba dangus – žemė - požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą - vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus - jaunystę, brandą ir senatvę.
Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių.
Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas - vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.
Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.
Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis - požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.
[taisyti] Dangaus dievai ir deivės
Saulė turėjusi septynias dukras: Aušrinę, Vakarinę, Indrają, Vaivorą, Žiedrę, Sėliją, Žemę ir sūnų Pažarinį. Trys dukros gyvenančios netoli motinos Saulės, kitos trys vaikščiojančios po žmones. Čia aiškiai atsispindi planetų išsidėstymas: artimesnės – Merkurijus, Venera ir tolimesnės - Marsas, Jupiteris, Saturnas. Vakarinė Saulei patalą klojusi, Aušrinė jai ugnį kūrusi, pusrytį ruošusi, tik Vaivora tingėjusi darbą dirbti, vien tik seserų kaspinus vėdinusi. Saulė savo dukras barė, kad viena aslos neiššlavusi, antra stalo nenuvaliusi, o gyrusi trečiąją, darbščiąją, kuri langelius nušluosčiusi. Kasmet Saulė leisdavo dukras į Žemę paviešėti: trims dienoms Vaivorą, devynioms dienoms Aušrinę, trejoms devynerioms dienoms Indrają. Visos planetos yra moteriškos lyties, o, pavyzdžiui, romėnai visas planetas, išskyrus Venerą, vadino vyrų vardais, nors ir Venera turėjo dar vyrišką vardą - Liuciferis. Matyt, lietuviai planetoms davė vardus matriarchato laikotarpiu, t. y. anksčiau negu romėnai.
Dauguma baltų mitų sako, kad žvaigždės yra Saulės ir Mėnulio vaikai. Jie tarpusavyje tuokiasi, o ir tėvas nevengia ryšio su savo dukromis. Be to, pati Saulė, Mėnulio žmona, ir žvaigždės kartais mituose laikomos jo seserimis. Tai leidžia manyti, kad šie mitai apie suasmenintus dangaus kūnus buvo jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kai dar praktikuota grupinės santuokos, kai tuokdavosi artimi giminaičiai. Saulės laikymą tai Mėnulio žmona, tai jo seserimi arba žvaigždžių - tai Mėnulio seserimis, tai dukterimis galima būtų paaiškinti tuo, kad jie visi kilę iš vienos motinos, kas ankstyvojo matriarchato laikotarpiu tai buvo visai įmanoma. Pati Saulė galėjo būti dangaus (šviesos) duktė, kurios dvyniai broliai buvo Rytų ir Vakarų žaros, indoeuropiečių mituose besimeilinantys savo seseriai Saulei, pas kuriuos ji kasdien pabuvojanti. Lietuvių tautosakoje minėtos žaros vaizduojamos baltu ir juodu žirgais.
Vėlesnės kilmės mitai sako, kad Mėnulį už meilę savo dukrai Aušrinei baudžia dievas Perkūnas, padalydamas jį kardu. Latvių tautosakoje Mėnulį kardu perkerta jo žmona Saulė už tai, kad jis paviliojo Ausekliui skirtą nuotaką. Šie mitai atsirado, kai grupinė santuoka jau nyko ir buvo siekiama nustatyti naują šeimos sudarymo sistemą. Nesilaikantieji buvo baudžiami. Buvusios kraujomaišos pėdsakų visgi išliko daugelyje tradicijų. Kraujomaiša, matyt, kadaise traktuota kaip vaisingumo padidinimo būdas.
[taisyti] Gimimo, mirties ir sveikatos dievai ir deivės
Ornitomorfinės moteriškos dievybės buvo pačios reikšmingiausios ir galingiausios. Jose išreikšta moteriško prado idėja.
[taisyti] Žemės dievai ir deivės
[taisyti] Namų, sodybų dievai ir deivės
[taisyti] Naminių gyvūnų dievai ir deivės
[taisyti] Ugnies dievai ir deivės
[taisyti] Miško dievai ir deivės
Miškų deivės buvo vienos seniausių, sukurtos žmonių fantazijos dar rankiojimo ir medžioklės ūkio laikais. Baltų garbintas miško deives mini vyskupas Oliveras Scholastikas 1220 m. savo darbe "Šventosios žemės aprašymas", šias deives jis gretina su graikų himidėmis.
Miškuose, trobelėse, gyvenusios deivių ir žmonių žynės, raganos, samanų dievas Samanėlis, Miškinėlis ir kt. Šventuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės ir dievo sūneliai. Žmonės jiems aukodavo aukas. Atėję į mišką grybauti ar uogauti, jie pirmą išrautą grybą arba pirmą nuskintą uogą numesdavo ant žemės, sakydami: "Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų". Arba: "Miškinėli, Samanėli, aš girelės nekertu, lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, manęs girioj nevedžiok, namo grįžti nekliudyk". Šie tikėjimų fragmentai - tai vis seniausios lietuvių pasaulėjautos pėdsakai, mitologinių įvaizdžių archetipai, atėję iš tūkstantmečių gelmės.
Lietuvių tikėjimai, susieti su miško deivėmis ir pačiu mišku, atsirado matriarchato laikais ir vėliau buvo perimti patriarchalinės visuomenės.
[taisyti] Bičių dievai ir deivės
Bičių ir jų deivės Austėjos kulto atsiradimą sąlygojo tai, kad senovės žmogus nepažinojo gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Bites imta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis. Medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, imta laikyti šventais. Bitė - vienintelė iš gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir pats žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t. y. palaidodavo. Bitės galinčios kalbėti ar giedoti, pvz., jos giedančios per didžiąsias šventes, t. y. per lygiadienius, Saulės solsticijas. Bitės suprantančios žmogaus kalbą, sugebančios atspėti žmonių ateitį. Bubilas su Austėja sudarė bičių dievų porą.
Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo laikoma šventu dalyku, palaimintu pačios deivės Austėjos. Dažniausiai ji trukdavo iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs, jie reiškė visokeriopą abipusę pagalbą, nuoširdumą, pasitikėjimą. Žiloje senovėje bičiuliai buvo uoliausi deivės Austėjos garbintojai.
Bičiuliai turėjo retkarčiais lankyti vieni kitus, ypač pavasarį, kai reikėdavo bites apžiūrėti. Apsilankiusį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo, atlikdavo apeigas, nuo seno skirtas deivei Austėjai.
[taisyti] Alaus dievai ir deivės
Alaus dievų vardai yra kilę nuo rago, skirto gerti alų. Gėrimo ragų daugiausia išliko iš metalo amžiaus, kai juos pradėta apkaustyti. V – VI a. datuojamų ragų, apkaustytų žalvarinėmis ir sidabrinėmis juostomis su išgraviruotais, augalais ar geometriniais ornamentais, rasta įvairiose Lietuvos vietovėse.
Lietuvoje, kaip ir kituose baltų gyventuose kraštuose, VI a. ir vėlesniais laikais pastatyta vyriškų ir moteriškų akmeninių statulų su ragais rankose, kurios galėjo vaizduoti dievaitį Ragutį ir jo žmoną Ragutienę. Kai kurios tų statulų vadinamos akmeninėmis bobomis. Įvairios auksinės, žalvarinės raguotos statulėlės buvo skirtos dievaičiui Ragučiui.
[taisyti] Vandenų dievai ir deivės
Vandenį žmonės nuo seno laikė šventu. Jam buvo teikiama maginė galia apvalyti nuo nešvarumų (moraline ir fizine prasme). Bėgančių vandenų - upių ir šaltinių - magiška jėga kilo iš tikėjimo, kad vandens tekėjimas analogiškas ligų ir kitų blogybių nutekėjimui drauge su vandeniu. Apie Dusetas sakoma, kad šaltiniai, tekantys prieš saulę, turi labai sveiką ir šventą vandenį, ypatingai gydantį akių ir odos ligas. Į juos eidavo ligoniai praustis, tikėdamiesi pasveikti. Tą pačią reikšmę turėjo ir apeiginis maudymasis per pavasario ir vasaros šventes. Senovėje mokėjo surasti vietas, kur susikaupęs magnetinis laukas, gerai veikiantis žmogaus nuotaiką ir sveikatą. Šias vietas laikydavo šventomis, o ilgainiui jose pradėjo įrenginėti šventyklas.
Vanduo visais laikais pasiglemždavo nemaža žmonių gyvybių. Senovės žmogus, galvojantis animistiniu pagrindu, blogybes, patirtas iš vandens, priskyrė dvasioms bei verslinio kulto globėjoms, kurios saugojo vandenį ir žuvis.
Seniausias vandens garbinimas pasireiškė siekimu išlaikyti jo švarumą. Iš žilos senovės buvo draudžiama vandenį teršti. Lietuvių papročiai draudė spjaudyti į vandenį, esą apspjaudomos dievo akys ar veidas. Negerbiamas vanduo keršydamas paskandina žmogų.
Vandens gerbimas buvo siejamas su tikėjimu, kad jame gyvenančios vėlės, dvasios ar dievybės. Lietuviai mesdavo į upes vaisius, garbino upių dievybes ir tikėjo, kad nuo jų valios priklauso likimo palankumas, galvijų bandos vaisingumas.
Tikėta, kad kiekvienoje upėje ir ežere gyvena atskiri dievai valdytojai, kad tų upių ir ežerų vandenys skiriasi, nesimaišo su kitų dievų valdomais vandenimis. Kuriam žmogui lemta nuskęsti, tai jį valdytojas, arba diedukas, skandina. Kai kur tikėta, kad vandens dievai valdovai gyvenę ežero viduryje, puikiuose rūmuose, o išėję iš vandens, jie tampa žalčiais. Vandens dievybių, dvasių, vėlių žmonės labai bijojo, todėl joms aukojo gyvulius, maisto produktus, o žiloje senovėje net žmones.
Be vandenų dievų buvo žinomos ir kitos dievybės, vadinamos traukučiais, arba skandintojais, vaizduojamos žmogumi nedidelio ūgio, plona, pailga galva, labai ilga uodega, melsvos vandens spalvos. Jos skandindavusios žmones.
Pilviškių miškuose Strakbalės ežerą esą valdantis didysis lydys Striukis, kuris ežero dugne saugantis visas žuvis. Užmiegantis jis Joninių vidurnaktį tik valandai per metus. Žvejus, gaudančius žuvis, Striukis šaudantis iš didelio lanko ir paskandinantis jų valtis. Ventės Rago žvejai garbino marių valdovą, kuriam Naujųjų metų išvakarėse aukodavo ungurio odą, pakišdami ją po dorėmis. Kuršių Nerijoje žvejai ant smėlio kopos nupiešdavo jų garbinamą milžinę žuvį ir karūną.
Upėse gyvenusios dar vyriškos vandenų dvasios. Kai tik kas pasilenkdavo prie upės gerti, dvasia griebdavusi jį už barzdos ir neleisdavusi, kol žmogus ko nors prašomo nepažadėdavęs. Kur ežeruose sukasi verpetai, po jais labai giliai sėdinčios vandenų dvasios ir pučiančios į viršų. Kai verpetai kurį nors žmogų susuka ir nuskandina, tikėta, kad vandenų dvasios juos suvalgančios.
Vandenyse gyvenančios ir nuskendusių žmonių vėlės. Tikėta, kad skenduolių vėlės kas parą po truputį pakylančios iš ežero dugno ir po metų galinčios išeiti iš vandens, dėl to iki ankstyvo ryto žmonės nesemdavo vandens, o jei pasemdavo, tai dalį jo nuliedavo, nes vandens paviršiuje esančios paskendusių žmonių vėlės. Vyrų skenduolių vėlės žmonėms priešiškos, piktos, siekiančios padaryti ką nors blogo, o tarp moterų skenduolių vėlių yra ir žmonėms draugiškų.
Buvo žinomas ir gydantis vanduo, kuris žmogui ar gyvuliui galėjo sugrąžinti prarastą sveikatą. Tokių savybių turėjęs daugelio šaltinių ir kai kurių upių vanduo. Pavyzdžiui, buvo laikoma, kad Pašventupės upelio (netoli Pakuonio) vanduo gydo akis ir geltą. Tuo vandeniu nuprausęs akis, praregėdavo ir neregys.
Prie šventų šaltinių, kur gyvenusios vandens dievybės ar dvasios, lietuviai statė stulpus ar stogastulpius, kurių viršūnėse vaizdavo dangaus kūnus, žaibus, Perkūno simbolį - kirvukus, šventus jaučius arba ožius, jų ragus, žalčius, paukščius, varpelius, ietis, visokius vaisingumo simbolius. Visą šių daiktų ar simbolių kompleksą turi ir Kosminis medis, perteikiantis pasaulio modelį kur dangaus kūnai ir paukščiai siejami su dangumi, keturkojai - su žeme, žalčiai bei gyvatės - su požemiu, o varpeliai ir ginklai - su magišku blogio nugalėjimu.
Lietuvoje išliko nemažai dubenuotų kulto akmenų, kurių įdubimuose susikaupęs vanduo turi stebuklingą gydomąją galią. Juo žmonės gydydavo akis, odos, sąnarių ir kitas ligas, apsisaugodavo nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Įvedus krikščionybę, bažnyčių prieangiuose kunigai dubenuotus akmenis ėmė naudoti švęstam vandeniui laikyti
[taisyti] Vėjų dievai ir deivės
Vėjai žinomi nuo pasaulio pradžios. Pagal savo pobūdi skirstomi į paprastą vėją, viesulą ir vėtrą.
Paprastas vėjas archainiuose mituose vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu, dažniausiai meška, ašva arba ašvieniu, žirgu.
Vėjų kryptys atitinka keturias pasaulio šalis, todėl juos vadino rytiniu, pietiniu, vakariniu, šiauriniu. Tai broliai Šiaurys, Rytys, Pietys ir Vakaris - sparnuoti vėjų dievai, Vėjo sūnūs.
Be pagrindinių keturių krypčių vėjai yra ir šiaurės rytų, šiaurės vakarų, pietryčių ir pietvakarių. Visos aštuonios pasaulio kryptys su atitinkamais vėjais buvo vaizduojamos lietuvių senosios dailės simboliuose.
Klaipėdiečiai rytinį vėją vadino Aušriniu, žiemryčių vėją – Auštriniu, Audeniu, pietvakarių vėją – Aūlaukiu, Mariniu, Vakariniu, pietryčių vėją – Ožiniu, pietų vėją – Pietviu. Ožinis buvo dvejopas: trumpas - rytų ir ilgas - pietų. Po smarkaus Ožinio užpuolantis Suominis Vėjas arba Vėtra.