Tamplieriai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tamplieriai - tai viduramžių laikų krikščioniškoji karinė organizacija, egzistavusi apie du šimtmečius ir išformuota 1312 metais.
Tamplierių arba Šventovės riterių ordino (žodis Tempel prancūzų kalboje reiškia šventovę arba šventyklą) istorija suvaidino esminį vaidmenį 18 a laisvųjų mūrininkų sistemose bei judėjimuose. Dar ir šiandien Švediškoje sistemoje, o taip pat Škotiškame rituale ir “Knights Templar” mokymuose ryškus tamplierių riterių pėdsakas.
1118 m. Kryžiaus žygių į Šventąją žemę metu devyni prancūzų riteriai davė neturto ir priklausomybės įžadus Jeruzalės patriarchui, prisimdami atsakomybę už keliaujančiųjų maldininkų saugumą. Karalius Balduinas II paskyrė jiems dalį savo rūmų Jeruzalėje, netoli Saliamono šventyklos. Riterius vienuolius imta vadinti “Jeruzalės šventovės neturtingais Kristaus broliais”. Netrukus popiežius Honorius II patvirtino jų ordiną ir paskyrė Didyjį magistrą. Riteriai vienuoliai vilkėjo baltais apsiaustais, papuoštais aštuonkampiais raudonais kryžiais (kankinystės simbolis) ir nešiojo baltą lininį diržą (tyros širdies simbolis).
Ordinas greit plėtėsi, į jį įstojo daug kilmingų bajorų. Krikščioniško pasaulio galingieji ordinui skyrė didžiules dovanas. 13 a antroje pusėje tamplierių skaičius pasiekė 30 tūkst. riterių, o jų turtai buvo vertintami 54 milijonais frankų. Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Jis susidėjo iš provincijų, kurioms vadovavo komtūrai. Ordino broliai skirstėsi į riterius, kaplanus ir tarnaujančiuosius brolius. Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tamplierių ordino įtaka ir turtai kėlė pavydą ir nepasitikėjimą kitų ordinų ir net karalių tarpe. Ordino riteriai sėkmingai vertėsi ūkine, bankine bei prekybine veikla, jiems priklausė didžiulės latifundijos. Jie turėjo savo bankus Londone ir Paryžiuje.
1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą nuo saracėnų sultono Saladino mūšyje prie Hitino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo saracėnų užimta. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie pradžioje persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą 14 amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino Didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau Didysis magistras de Molay šį karaliaus reikalvimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių stoti jo pusėn. 1307 m karaliaus nurodymu de Molay ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. 1308 m popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. . Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. 1312 m Tamplierių ordinas buvo uždraustas. Didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Galiausiai Didysis magistras buvo sudegintas 1314 m kovo 3 d Paryžiuje, Notr Damo aikštėje, priverstas prieš tai prisipažinti neįvykdytais nusikaltimas.
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysismagistras pakvietė karalių ir tamlierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį - Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai - nuodų paslapčių žinovai. netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.