Aklamacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aklamacija (bendrąja prasme - plojimai, pritarimas; žodis kilęs iš lot.. acclamatio, šūksnis, sušukimas; iš a, su-, clamare, šaukti) - rinkimų būdas politikoje, ypač esant nedidelėms institucijoms arba tik vienam kandidatui. Aklamacijos metu šūksniu (arba rankos ženklu) reiškiamas pritarimas priimti sprendimą arba jį atmesti.

Turinys

[taisyti] Pavyzdys

"Šiandien norėtume paskirtį poną X. Z. organizacijos garbės pirmininku. Ar pritariate tam?" - Visi garsiai atsako "Taip".

[taisyti] Aklamacijos akademinėje visuomenėje

Aklamacija dažniausiai pasireiškia rankos beldimu į stalą - paskaitos pabaigoje arba vietoj plojimų, išreiškiant padėką, pritarimą, pagarbą dėsčiusiam profesoriui.

Balsavimo metu esant beldimui, jis reiškia sprendimo priėmimo formos pakeitimą. Toliau sprendimai priimami balsuojant rankos pakėlimu.

[taisyti] Aklamacijos Romos Imperijoje

Romoje aklamacijos reiškė paskelbimą imperatoriumi karvedžio, nugalėjusio mūšio lauke.

[taisyti] Judaizme bei krikščionybėje

Labiausiai paplitusi aklamacija maldų metu - Amen.

Kitomis kalbomis