Kuršiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kitos reikšmės - Kuršiai (reikšmės).

Kuršiai - baltų tauta, 1 tūkstantmetyje - 2 tūkstantmečio pradžioje gyvenusi Baltijos rytinėje pakrantėje, dabartinėse Latvijos vakaruose (beveik visame Kuršo pusiasalyje) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (nuo Klaipėdos apylinkių iki Varduvos upės). Į šiaurę nuo kuršių gyveno lyviai, į rytus ir pietryčius - žiemgaliai ir žemaičiai, į pietus - skalviai.

Kuršių žemės XIII a.:

  • Bandava
  • Duvzarė
  • Ceklis
  • Mėguva
  • Piemarė
  • Pilsotas
  • Vanema
  • Ventava
  • Žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos

[taisyti] Kuršių gyvenimas ir istorija

Kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, taip pat žvejyba. Nuo V-VI a. vis daugiau vertėsi amatais ir prekiavo su Baltijos jūros baseino, Padneprės ir Pavolgio kraštais. I tūkstm. pabaigoje iro pirmykštė bendruomeninė santvarka, formavosi klasinė visuomenė. Nuo VII a. antros pusės iki XII a. kovojo su vikingais. Tarpais mokėjo duoklę Švedijos ir Danijos karaliams. IX a. minimos 5 kuršių žemės, XIII a. - 9 žemės. XI-XIII a. skverbėsi į lyvių žemes. Nuo XII a. pabaigos pradėjo puldinėti Danijos ir Švedijos pakraščius. Nesudarę valstybės buvo priversti 1229-1231 m. pripažinti Kalavijuočių, 1242 m. Livonijos ordino valdžią. Po lietuvių pergalės Saulės mūšyje (1236 m.) ir po Durbės mūšio (1260 m.) buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis gyventų plotų po ilgų kovų virto dykra, gyventojai pasitraukė į Lietuvą. XV-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo (žr. Kuršių kalba). Kaip atskiras etninis vienetas minimi iki XVII a. pradžios.

Vėliau etnonimu kuršiai kartais pasivadindavo Latvijos Kuršo ir Šiaurės Žemaitijos latviai, akcentuodami daugiau savo geografinę, ne etninę kilmę. Tokie buvo ir Kuršių nerijos latviai (kuršininkai, kopininkai), atsikėlę čionai iš Pietų Kuršo.