Lietuvos geografija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuva - didžiausia ir gausiausiai gyvenama Baltijos valstybė. Lietuvos reljefas gana lygus, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose, nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Lietuvos plotas - 65,2 tūkst. km². Gausu ežerų ir pelkių, miškai dengia apie 30% šalies teritorijos.
Lietuvos geografinės koordinatės:
- Šiaurėje — 56°27' šiaurės platumos (į šiaurės vakarus nuo Aspariškių kaimo, Biržų r.);
- Pietuose — 53°54' šiaurės platumos (į pietryčius nuo Kabelių kaimo, Varėnos r.);
- Vakaruose — 20°56' rytų ilgumos (į pietvakarius nuo Nidos, Neringos miestas);
- Rytuose — 26°51' rytų ilgumos (į pietryčius nuo Vosiūnų kaimo, Ignalinos r.).
Lietuvoje yra geografinis Europos centras. Jo padėtį 1990 nustatė Prancūzijos geografijos institutas Paryžiuje. Tai – 54°54´ šiaurės platumos ir 25°19´ rytų ilgumos. Europos centras yra 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, prie Vilniaus–Molėtų plento. Geografinis Lietuvos vidurys yra prie Kėdainių. Jo koordinatės – 55°10´ šiaurės platumos ir 23°39´ rytų ilgumos.
- Aukštasis kalnas - 293,84 m;
- Juozapinė — 293,6 m;
- Kruopinė — 293,4 m;
- Nevaišiai — 288,9 m.
Dirbama žemė daugiausia smėlėta ir molinga. Pagrindiniai gamtiniai ištekliai — smėlis, molis, žvyras, taip pat yra apie 1,6 milijonų m³ naftos, pietrytiniuose rajonuose — geležies rūda ir granitas.
Klimatas — pereinantis iš jūrinio į žemyninį, drėgnas tiek žiemą, tiek ir vasarą. Žemiausias taškas — Nemuno deltoje, Atmatos ir Skirvytės juosiamoje Rusnės saloje (–1,3 m), aukščiausias — Aukštasis kalnas (293,84 m) Medininkų aukštumoje.