Pergubrė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pergubrė (Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) - pavasario ir žiedų davėja, pirmųjų pavasarinių žemės darbų deivė. Ši deivė buvo vaizduojama jauna, graži mergelė su palaidais plaukais ir gėlių vainiku ant galvos.

Pergubrė siejama su pirmuoju žemės dirbimu, dirvos pergubrijimu (pergubryti, išgubryti, gūbrys, gūbriuota dirva, kurią įdirbdavo ir išlygindavo kapliu arba medine kūle). Pagrindinė jos funkcija buvo gerai išgubrintoje dirvoje dauginti žalumynus, o vėliau ir žiedus. Dar ji vadinta Grubyte. Nočios apylinkėje "gruba" vadintas vaismedžių daržas. Išlikę dainos ir maldos: "Duok mums žiedų, duok, Grubyte!/ Padaryt gražiai vainikus;/ Duok šventa dovana tava, /Te red marčios plaukus sava". Vėliau Pergubrė įgavo vyriškų bruožų ir pradėta vadinti Pergubriu.

Pradėjus rodytis žolei ir atėjus lauko darbų metui, kelių kaimų valstiečiai darydavo bendrą alų. Aukotojas imdavo ąsotį alaus ir, pakėlęs jį į viršų, melsdavo duodančią žolę ir vasarą dievybę Pergubrę sakydamas: "O Viešpatie deive, mūsų Pergubre, tu įkyrią žiemą nuvarai, teikiesi žolynus, gėleles ir žoles visoje žemėje dauginti. Mes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos, kuriuos sėsime, gausiai padaugintumei, kad varpingi augtų, o visus kūkalius teikis sumindžioti". Apeigų metu dievų garbei giedodavo giesmes.

Lietuvių deivė Pergubrė atitinka senovės romėnų pavasario ir gėlių deivę Florą, slavų Sievą.