Wikipedia:Naudingi resursai/Įdomūs faktai apie Adolfą Hitlerį
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiek tiek biografijos. Būdamas 6 metų Adolfas įstojo į liaudies mokyklą mažame Fišelheimo miestelyje, netoli nuo Linco. Po dviejų metų, Hitleris, motinos, labai religingos moters noru, pervedamas į banediktų vienuolyno mokyklą Lambahe. Motina tikėjosi, kad pabaigęs šią mokyklą Adolfas taps šventiku. Mokėsi labai gerai, tačiau 16 metų Hitleris meta mokyklą. Du metus jis niekuo neužsiima, bastosi gatvėmis, dažnai lankosi bibliotekoje, kur studijuoja Vokietijos istoriją ir mitologiją. 18 metų vyksta į Vieną kur bando įstoti į vaizduojamojo meno akademiją. Stoja du kartus, pirmą kartą neišlaiko egzamino, antrą kartą iki jo net neprileidžiamas. Jam pataria stoti į architektūros institutą, tačiau tam reikia brandos atestato, o jo Hitleris neturi. 1908 metų gruodžio mėnesį miršta jo motina, tai labai stiprus sukrėtimas Adolfui. Penkis metus jis gyvena iš atsitiktinių uždarbių, išmaldos, pardavinėja savo piešinius. 1914 metų vasario mėnesį A.Hitleris kviečiamas į Austriją, kad atlikti medicininius tyrimus dėl tinkamumo karinei tarnybai. Tačiau, kaip “labai silpnas ir netinkamas armijai” nuo karinės prievolės atleidžiamas. Kai 1914 metų rugpjūčio mėnesį prasideda karas, A.Hitleris pats kreipiasi į Bavarijos karalių, prašydamas pasiųsti jį į frontą. Jis priskiriamas 16 bavarijos pėstininkų pulkui, sudarytam iš studentų savanorių. Apmokymas trunka tik kelias savaites, po ko 16 pulkas pasiunčiamas į frontą.
Pradžioje jis paskiriamas sanitaru, o paskui iki pat karo pabaigos tampa ryšininku, perduodančiu štabo įsakymus priekinei linijai. Per keturis tarnybos metus jis dalyvavo 47 mūšiuose, kartais atsidurdavo pačiose karščiausiose vietose, buvo du kartus sužeistas. 1916 metų 7 dieną sužeistas į koją, patenka į Hermiso kliniką, prie Berlyno. Po dviejų metų, sunkiai apsinuodijęs dujomis praleidžia ligoninėje tris mėnesius. Gydytojams vos pavyksta išgelbėti jo gyvybę. Pirmąjį savo apdovanojimą II laipsnio geležinį kryžių, Hitleris gauna 1914 metų gruodžio mėnesį. 1918 metais jis apdovanojamas I laipsnio geležiniu kryžiumi, labai retu apdovanojimu tarp paprastų kareivių. Šį apdovanojimą Hitleris gauna už paimtą į nelaisvę priešų karininką ir 15 karių.
1919 birželio 12 dieną A.Hitleris komandiruojamas į “politinio švietimo” kursus Miunchene. Pabaigęs kursus, tampa reakcinių nuostatų karininkų agentu. Šie karininkai kovojo prieš bet kokį “kairumo” pasireiškimą kareivių ir karininkų tarpe.
Hitleris sudarinėja karininkų ir kareivių, prisidėjusių prie balandžio sukilimo Miunchene, sąrašus. Taip pat renka duomenis apie visas partijas, jų pasaulėžiūrą, programas, tikslus. Apie viską Adolfas tvarkingai informuoja vadovybę.
1919 metų rugsėjo mėnesį A.Hitleris pasiunčiamas į susirinkimą “Šternekerbraun” aludėje. Susirinkime buvo aptarinėjama inžinieriaus Fiedierio brošiūra. Fiedierio idėjos apie “gamybinį” ir “negamybinį” kapitalą, apie kovos su “procentine vergija”, savišalpos kasomis, ir “universaliomis parduotuvėmis” būtinybę; persunktos panieka Versalio sutarčiai ir svarbiausia antisemitizmu, labai patinka Adolfui. Jis išastoja ir turi pasisekimą, po ko Antinas Drekselis pakviečia jį stoti į savo partiją. Hitleris pasiūlymą priima, taip pradėdamas savo politinę karjerą.
Hitleris su savo oratorišku užsidegimu atneša daug naudos Drekselerio partijai. 1919 metais jis tris kart išstoja įvairiuose susirinkimuose. 1920 metų vasario mėnesį, išsinuomoja “Šternekerbraun” aludės paradinę salę, ten surenka du tūkstančius klausytojų. Įsitikinęs savo, kaip partinio funkcionieriaus gabumais, 1920 metų balandžio mėnesį meta šnipo darbą.
1921 metų sausio mėnesį Hitleris jau išsinuomoja cirko areną Krone. Į jo pasisakymą susirenka 6500 žmonių. Po truputį jis atsikratinėja partijos vadovais. Gavęs pirmininko vietą (po Drekslerio ir Šarero pašalinimo iš partijos) Adolfas kolegialumo principą partijos valdyme pakeičia fiurerizmo principo (fiurer – vadas), partiją pavadina Nacionalsocialistine darbo partija.
1923 metų pabaigoje Hitlerio žvilgsnis nukrypsta į Veimaro respubliką stovinčią ant kracho ribos. Jo supratimu nuo šios respublikos turėtų prasidėti jo pergalingas žygis į Berlyną, nuverčiant “žydų-marksistų” vyriausybę. Savo planais A.Hitleris pasidalina su generolu Erichu Liudendorfu, žinomu reakcionieriumi, I Pasaulinio karo veteranu. 1923 metų lapkričio 8 dieną pasinaudodami nestabilia politine padėtimi jie bando organizuoti karinį perversmą Miunchene. Tačiau, šis “žygis į Berlyną Hitleriui nepasiseka. Po dviejų metų jis suimamas, dar po beveik metų teisiamas, ir nuteisiamas kalėti penkerius metus. Liudendorfas ir kiti A.Hitlerio bendražygiai išvis išteisinami.
Kalėjime Hitleris praleidžia tik devynis mėnesius. Jo kamera patogi, norėdamas jis bet kada galėjo vaikštinėti po kalėjimo sodą,- tai daugiau priminė sanatoriją. Čia A.Hitleris ir padiktuoja Rudolfui Hesui savo knygos “Mein Kampf” (“Mano kova”) pirmąją dalį. Ji tapo nacistinio judėjimo biblija.
1939 metais ši knyga išversta į 11 kalbų, o bendras tiražas 5,2 milijonai egzempliorių. Šios knygos dėka A.Hitleris tampa turtingu žmogumi.
Į laisvę fiureris išeina 1924 metų gruodžio 20 dieną.
Pirmasis nacionalsocialistų suvažiavimas 1927 metų rugpjūtį, to periodo Hitlerio pasiekimų viršūnė. Nors tai dar palyginus maža ir silpna partija, bet jau tuo laikotarpiu sudaroma “šešėlinė vyriausybė”-politinis skyrius P. Propagandos skyriaus viršininku nuo 1928 metų tampa Gebelsas.
1928 metais rinkimuose į reichstagą nacistai gauna tik 12 vietų, tuo metu komunistai 54 vietas. 1929 metais A.Hitleris organizuoja aljansą su A.Hugenbergeriu ir taip atsilaiko prieš reparacinį “Jungo planą”. Per Hugenbergerio kontroliuojamus laikraščius A.Hitleris bendrauja su, vis platėjančia nacistų, auditorija. Be to dabar jis lengvai įsigyja pinigų nacionalsocialistų partijai, per Hugenbergą suartėdamas su pramoninkais ir bankininkais. 1930 metais rasistai jau gauna 107 vietas reichstage, komunistai atitinkamai 77 vietas.
Kai 1932 metais prie Vokietijos prisijungė Braunšveigas, Hitleris pabandė užimti prezidento krėslą. Paulius fon Gindenburgas jau buvo solidaus amžiaus, tačiau turėjo palaikymą katalikų, leiboristų ir socialistų tarpe. Be jo rinkimuose balotiravosi armijos kandidatas Teodoras Deiterbergas, bei komunistų lyderis Ernstas Telmanas. Karo veteranui Gindenburgui pavyko laimėti tik paskutiniam ture surinkus 53 proc. balsų, antroje vietoje pagal surinktų balsų skaičių buvo A.Hitleris. Reichstage Hitlerio partija gavo 230 vietų ir tapo stambiausia partija Vokietijoje
Adolfo hitlerio asmenybė baudžiamosios teisės požiūriu . Narcisistinio keršto teorija. Narcisistinio keršto teorijos autoriai – psichologai J. W. Craytonas (1983), J. M. Postas (1990) ir R. M. Pearlsteinas (1991). Viena iš pagrindinių šios teorijos prielaidų yra ta, kad teroristai yra pažeistos psichikos asmenys [7]. Jų psichologi¬niam profiliui būdingi didybės kliedesiai, sociopatija, arogancija, nepagarba kitiems. Tero¬rizmą šios teorijos autoriai siūlo vertinti kaip narcisistinį kerštą, įsiūtį, atsakant į narcisistinių poreikių įžeidimą, taip pat kaip pastangas atgauti savigarbą, galią ir situacijos kontrolę, paty¬rus įsivaizduojamą pralaimėjimą [7, p. 33–41]. Narcisistinio keršto teorijos autoriai teigia, kad „prasmingi politiniai idealai“ teroristams yra tik priedanga, kuri pirmiausia skirta jų pačių psichikai. Įteigdami sau, kad teroristinę veiką vykdo „dėl idealų“, jie išvengia kaltės ir gėdos jausmo. Nejausdami kaltės ir gėdos, jie gali tęsti teroristinę veiklą [26]. Pasak narcisistinio keršto teorijos autorių ir jų šalininkų, daugelis teroristų, taip pat ir karo kurstytojai, yra narcisistinės arba ribinės asmenybės, atitinkančios psichiatrinius TLK–10 (tarptautinės ligų klasifikacijos) kriterijus. Prie tokių asmenybių galima priskirti ir Adolfą Hitlerį bei Sadamą Huseiną. Šie individai gali būti vertinami kaip turintys sutrikusį savęs vaizdą. Tokie asmenys negali sau sąmoningai pasakyti „aš turiu trūkumų“. Užuot integravę savo silpnybes, jie ieško išorinių priešų, kuriuos galėtų kaltinti ir bausti už savo nelaimes [26]. Narcisistinio keršto teorijos autoriai taip pat teigia, jog daugeliui teroristų yra nepavykę įgyti tinkamo išsilavinimo, pasiekti profesinių laimėjimų, sukurti darnios šeimos, ir jeigu jiems būtų tai pavykę, jie niekada nebūtų tapę teroristais. Vis dėlto naujausi tyrimai rodo priešin¬gas tendencijas – teroristais tampa net labai išsilavinę asmenys – chemikai, biologai, inžinie¬riai, fizikai [26]. Kai kurie autoriai kritikuoja narcisistinio keršto teoriją, nes ji nepaaiškina nei savižudžių teroristų psichologijos, nei nesutrikusios psichikos teroristinės veikos subjektų motyvacijos, nei įvairių teroristo asmenybės tipų [17, 105–152]. Kokios gi asmenybės yra teroristinės veikos subjektai? Ar psichologiniu požiūriu jie visi yra panašūs? Ar visi teroristai turi bendrų asmenybės bruožų? Ar egzistuoja „teroristinė as¬menybė“?