Viešasis administravimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Viešasis administravimas - įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. (LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMAS, 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234}

Turinys

[taisyti] Teorijos

Šiuolaikinis viešųjų reikalų tvarkymas skiriasi nuo to valstybės ar savivaldybės valdymo, kuriuo pasižymėjo visos valdymo sistemos tiek autoritarinėje, tiek ir demokratinėje visuomenėje. Visais laikais svarbiausia valdymo problema buvo jo brangumas valdomiesiems. Ypač brangi valdymo sistema susiformavo demokratinėje sistemoje, nes, bendruomenei vis labiau stengiantis tiesiogiai kontroliuoti valdžią ir kaip galima labiau apriboti neigiamą biurokratijos įtaką visuomenei, atsirado daugybė visas valdymo grandis ir viena kitą kontroliuojančių institucijų, priklausančių įvairiausiems valdžios lygmenims.

Ekonominio racionalumo paieškos privertė daugelio šalių politikus, mokslininkus ir praktikus pradėti ieškoti kitokių visuomenės reikalų tvarkymo būdų. Kai kurios šalys žengė netgi drastiškus žingsnius decentralizuojant ir dekoncentruojant viešųjų reikalų valdymą. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje buvo pabandyta privatizuoti netgi esmines valstybės funkcijas, sukurti efektyvesnes viešąsias organizacijas, pertvarkyti personalo sistemas. Daugelyje sričių ekonominio racionalumo buvo pasiekta. Kai kuriose jų netgi galima kalbėti apie ekonominį efektyvumą.

Tačiau daugumoje anksčiau buvusių valstybinio reguliavimo sferų labai sumažėjo visuomenės ir ją atstovaujančių politikų įtaka. Kai kurie ekonomistai ir politologai padarė išvadą, kad „pigią“ valdžią gali turėti tik turtinga visuomenė, kurioje net pats neturtingiausias bendruomenės narys įstengia pats apsirūpinti visomis jam būtinomis asmeninėmis ir bendruomeninėmis paslaugomis. O ne tokioms turtingoms visuomenėms tenka tenkintis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų reikalaujančia valdžia.

[taisyti] Pagrindiniai principai

Pastaruoju metu susiformulavo keletas bendrųjų viešojo administravimo principų, kuriuos būtų pravartu taikyti ir kitų šalių viešojo administravimo institucijų darbe.

  • 1. Vairuoti, o ne irkluoti. Valdžia neturi pati vykdyti ūkinių funkcijų. Valdininkai turi nustatyti kryptį, numatyti tikslą ir atlikti katalizatoriaus vaidmenį, kad bendruomenė galėtų pati, atsižvelgdama į savo realius poreikius ir išteklius, atlikti irkluotojo vaidmenį.
  • 2. Įgalioti, o ne tarnauti. Visuomenės iniciatyvų teisė perduodama bendruomenei, bendrijai ar piliečiui, suteikiant teisę jiems patiems priimti sprendimus.
  • 3. Konkuruoti visur ir visada. Konkurencija tarp valstybinių, privačių, visuomeninių ir nevyriausybinių paslaugų teikėjų didina paslaugų efektyvumą, operatyvumą ir inovacingumą. Reikalinga konkurencija ir pačių viešojo administravimo institucijų viduje ir už jų ribų – nuo nesiekiančių pelno iki pelno sektorių. Jeigu visas paslaugas teikia valdžia, tai sumažina valstybės išteklius, o viešąsias organizacijas verčia plėsti savo galias, tuo sumažinant paslaugų kokybę ir efektyvumą.
  • 4. Varomoji jėga - misija, o ne taisyklės. Visą dėmesį reikia sukaupti į pagrindinę grupės misiją – ko kiekviena organizacija siekia savo viduje ir už savo ribų. Biudžeto ir žmonių ištekliai bei kitos sistemos planuojamos taip, kad atitiktų pagrindinę misiją.
  • 5. Finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžia visomis išgalėmis turi siekti esminių visuomenės tikslų arba rezultatų, ji turi orientuotis į veiksmų rezultatyvumą, o ne į valstybės ar žmonių išteklius ar sąnaudas.
  • 6. Patenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Piliečiai nepatenkinti, kai į juos nesutelkiamas visas dėmesys. Kadangi įstatymų leidėjai valdymo institucijoms skiria didžiąją dalį visuomenės išteklių, šios institucijos visiškai neatsižvelgia į klientus. Jos funkcionuoja vadovaudamosi savo pačių ir tų institucijų, kurios joms suteikia finansavimo šaltinius, prioritetais, o ne tuo, ko iš tikrųjų reikia klientui.
  • 7. Valdžia - kaip įmonė, uždirbanti, o ne išleidžianti. Užuot padidinus mokesčius ar sumažinus programas, reikia rasti būdų, kaip už mažiau pinigų padaryti daugiau. Mokesčiai ir rinkliavos už valdžios teikiamas paslaugas turi būti investuojami taip, kad būtų finansuojamos ateities perspektyvos, garantuojančios gerus rezultatus netgi finansiškai sunkiais laikais.
  • 8. Ne gydyti pasekmes, o šalinti priežastis. Pirmiausia reikia rūpintis problemų prevencija - neleisti problemai atsirasti. Valdžia turi didžiuotis ne iniciatyvomis taisant visuomenės negeroves, nes jos industrinėje visuomenėje darosi vis sudėtingesnės ir į visas jas valdžia niekada nesuspės laiku sureaguoti, o tuo, kad sugeba laiku užkirsti kelią kilti negerovėms.
  • 9. Decentralizuoti valdymą: nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Industrializavimo epochoje valdymo centralizavimas buvo teigiamas reiškinys, įdiegęs profesionalumą viešojo administravimo institucijose. Tačiau informacinių technologijų pažanga, ištobulėjusi komunikacijų sistema ir didėjanti darbo jėgos kokybė reikalauja lankstesnių, komandinių valdžios organizacijų. Sprendimų priėmimas vyksta visoje valdymo struktūroje - jis atiduodamas į rankas tų, kurie gali diegti naujoves ir nustatyti kryptį, leidžiančią pasiekti kuo aukštesnės kokybės rezultatų.
  • 10. Valdžia reguliuojama rinkos svertais. Kiekviena teisinė sistema – valstybė, regionas ar bendruomenė yra rinka, kur veikia interesai, socialinės ir ekonominės jėgos. Šios rinkos nėra pavaldžios vienos politinės institucijos kontrolei, todėl valdžios strategija turi būti nukreipta sukurti tokią struktūrą, kad rinka veiktų kuo efektyviau. Taip garantuojamas aukštas gyvenimo lygis ir ekonomikos galimybės.

[taisyti] Europos principai

Sutartyje dėl Konstitucijos Europai taip pat didelis dėmesys skiriamas viešajam administravimui, netgi įtvirtinama teisė į gerą administravimą. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad valdžios institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų bešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant jam nepalankią priemonę, jis turi teisę susipažinti su visais duomenimis savo klausimu, laikantis teisėto konfidencialumo, profesinio ir verslo slaptumo, o taip pat su visais viešaisiais dokumentais. Administracija privalo pagrįsti bet kokius savo sprendimus, o jeigu tarnautojas, priimdamas sprendimą, padarė žalą asmeniui, jis turi atlyginti jo patirtus nuostolius. Šis principas taikomas ir kolektyviniams viešojo administravimo subjektams, t.y., ir savivaldybių taryboms.

[taisyti] Viešasis administravimas bendruomenėje

Rinkimai nors ir nusprendžia, kas valdys bendruomenę, kas spręs jos problemas, bet aiškiai nenurodo, kur rinkėjai nori nuvesti bendruomenę, ypač, jeigu tenka suformuoti koalicinę vykdomąją valdžią. Jos pateikta būsimosios veiklos programa gali gerokai skirtis nuo ją sudarančių partijų rinkimų programos, nes vienai politinei jėgai gali tekti kai ko atsisakyti, jeigu jos projektams prieštarauja kita koalicijos partnerė. Todėl viešasis administravimas pirmiausia turi remtis ne tik ir ne tiek politinio kompromiso tarp partijų paieška, kiek nuolatiniu bendravimu su visa bendruomene.

Būtina nuolat pasitikrinti, ar rengiami ir priimami sprendimai atitinka bendruomenės interesus(viešasis interesas). Valdžia, priimanti sprendimus bendruomenės vardu, turi reaguoti į besikeičiančius bendruomenės poreikius ir norus, atpažinti ir nustatyti juos, išsiaiškinti jų svarbą, ir apie kiekvieną šio proceso dalį informuoti bendruomenę, išgirsti jos nuomonę ir įtraukti ją į sprendimų rengimą bei įgyvendinimą. Kuo plačiau visame valdymosi (savivaldos) procese dalyvauja bendruomenė, tuo mažiau svetimesnė jai atrodo valdžia, tuo mažiau klausimų kyla dėl jos brangumo.

[taisyti] Nuorodos

Administracinė teisė