Makromolekulė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Makromolekulė - tai gigantinis cheminis junginys, turintis savo konkrečią ir apibrėžtą sandarą, griežtai pasikartojančią kitose tos molekulės kopijose. Jei makromolekulės sandara netvarkinga, sunkiai apibrėžiama ir praktiškai nepasikartojanti niekur kitur - tokie junginiai vadinami tiesiog polimerais (homopolimerais, kopolimerais).
"Macro" graikiškai reiškia didelis. Chemijoje šis žodis panaudotas apibūdinti tris klases natūralių, gamtoje sutinkamų molekulių: DNR (polideoksinukleotidai), baltymų (polipeptidai) ir angliavandenių (polisacharidai). Būtent gyvose sistemose yra išsivystę mechanizmai, leidžiantys užtikrinti junginio tvarkingą sintezę ir vienodas bei tikslias kopijas. Kokio dydžio turi būti molekulė, kad ją būtų galima vadinti makromolekule - nėra apibrėžta. Tiek baltymų yra visai nedidelių, tiek angliavandenių. Galbūt čia galioja tokia taisyklė, kad molekulė turi turėti daugiau kaip 20 sujungtų monomerinių liekanų, nes jei monomerų bus mažiau - yra priimta tokią molekulę vadinti oligomeru (oligonukleotidu, oligopeptidu, oligosacharidu).
Apie makromolekulių dydį turėtų papasakoti praktinis pavyzdys: jeigu vienas molis vandens sveria 18 gramų, tai vienas molis 100kDa svorio baltymo svertų 10 000 gramų, o vienas molis DNR, kurią sudaro 3 milijonai nukleotidų, svertų 1000 tonų... Vienu iš pretendentų į didžiausios makromolekulės titulą yra medienos masę sudaranti celiuliozė bei ligninas.