Antanas Sniečkus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Antanas Sniečkus(1903 m. sausio 10 d. Būbleliuose, Šakių raj. - 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose) - Sovietų Sąjungos ir komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936 - 1974 m.),vienintelis lyderis iš visų tarybinių respublikų, išsilaikęs sovietinėje politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais.

Turinys

[taisyti] Veiklos pradžia

A. Sniečkus augo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Pirmojo pasaulinio karo metu A.Sniečkaus tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, kur jis 1917 m. galėjo stebėti Rusijos revoliuciją.

1921 m. už antivalstybinę, komunistinę veiklą jis buvo suimtas, tačiau, trūkstant įkalčių, po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON’o (časti osobovo naznačenija - ypatingos paskirties dalinių) - operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus “antitarybinius elementus”.

Tačiau čia, Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir potencialus TSRS partinis agentas “kovai prieš buržuazinę Lietuvą”. Jis net neturėjo teisės vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą.

1924 m. A.Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. Tai buvo pirmos atsakingos pareigos partijoje, atvėrusios jam politinės karjeros duris. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą ištikimų žmonių tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį - propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki 1974 m.

Lietuvos komunistų partija, smerkianti Lietuvos nepriklausomybę ir nepripažįstanti Konstitucijos, dirbanti svetimos valstybės naudai, buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė ir A. Sniečkus, - jam teko kalėti 1930 - 1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII - 1940.VI (nuteistas 8 metams, paleistas prasidėjus okupacijai). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija “Organizaciniu klausimu “, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei Kauno miesto komiteto “patikrinimą” ir “apvalymą”. Terminas - 6 mėnesiai. Konfidencialiame pakalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo “pasiūlyta” nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno - VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidomėjo TSRS NKVD organai. A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos ir nuo NKVD, tačiau 1940 m. birželio - liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus.

Nepriklausomais Lietuvos metais A. Sniečkus neišsiskyrė savarankiškais politiniais veiksmais ir teoriniais samprotavimais. Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palaikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be Rusijos globos. “Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, - kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. - Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją - viso pasaulio darbininkų Tėvynę”. Čia išryškėjo ir A. Sniečkaus požiūris į lietuvių tautą kaip fiziškai ir dvasiškai bejėgę, negalinčią savarankiškai tvarkyti reikalų. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami, šiuo atveju - Rusijos.

[taisyti] 1940 m. okupacija

1940 m. birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Tai tik patvirtino iš anksto užprogramuotą tarybinės okupacinės krašto valdžios struktūrose Lietuvos komunistų kolaborantinį vaidmenį. Tiesa, A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su L. Berijos užmačiomis susidoroti. Tačiau likimas A. Sniečkui buvo palankus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Šiose pareigose jis pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuota virš 30 000 civilių asmenų, tarp jų moterų ir vaikų).

[taisyti] Pokario metai

Nors pokario metais Maskva A. Sniečkumi pasitikėjo (tai jis įrodinėjo darbais, t.y. Stalino politikos įgyvendinimu, masiniais taikių gyventojų trėmimais ir negailestinga kova su partizanais), bet niekas neužmiršo jo nepaklusnumo 1937 m., “buožinės” kilmės, motinos bei brolio pasitraukimo į Vakarus (prieš mirtį motina jo išsižadėjo). VKP(b) Centro Komitetete visada buvo ieškoma atsarginių variantų, galinčių pakeisti “įsišaknijusį” vadovą.

1946 m. buvo sunkiausi LKP(b) ir A. Sniečkui. Vasarą atvykusi VKP(b) V. Žavaronkovo vadovaujama inspekcija ruošė sąlygas A. Sniečkui pašalinti. “Vietiniai” komunistai D. Šupikovas, I. Tkačenka ir kiti siūlė į šią vietą patį V. Žavaronkovą. 1946 m. rudenį VKP(b) CK sekretoriate A. Sniečkus, remiamas M. Suslovo, įstengė sušvelninti jam primestus kaltinimus. Antra vertus, VKP(b) CK vadovybei tuo metu tokios “sudėtingos” respublikos vadovas su nelietuviška pavarde buvo nepriimtinas.

A. Sniečkui tai buvo gera pamoka. Neatsitiktinai 1946 m. pabaigoje po LKP(b) CK XI plenumo (lapkričio 22 - 24 d.) prasidėjo jo uoliai palaikoma bekompromisinė kova su valstietija, sustiprėjo inteligentijos ir katalikų bažnyčios persekiojimas. Taip pat paspartėjo ir masinių trėmimų organizavimas, įvairiais duomenimis buvo ištremta virš 200 000 asmenų, kuriais sovietinė valdžia nepasitikėjo.

1946 m. lapkričio 22 d. naujuoju LKP(b) CK II sekretoriumi tapo VKP(b) CK partinės kontrolės komisijos narys Aleksandras Trofimovas, O VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotoju - A. Černyšovas. Naujai atvykę jau žinojo, kas per žmogus yra A. Sniečkus, ir privalėjo su juo skaitytis.

Po įtemtos 1946 m. vasaros šis įvykis sutvirtino A. Sniečkaus pozicijas: Lietuvoje jo ėmė labiau prisibijoti, Maskvoje - pasitikėti. Žinoma, Kremliaus pasitikėjimas didėjo ne dėl A. Sniečkaus nepakantumo diskredituojantiems partijos ir komunisto vardą, bet dėl vis stiprėjančio kitaminčių persekiojimo. Vis labiau buvo įsitikinta, jog šis žmogus yra tinkamas J. Stalinui ir jo aplinkai.

[taisyti] Po J. Stalino mirties

1953 m. po J. Stalino mirties ir naujo L. Berijos politinio kurso, nacionalinių santykių srityje A. Sniečkui, kaip visai respublikos politinei vadovybei, iškilo pašalinimo grėsmė. Reikėjo gelbėtis. Tačiau staigus L. Berijos žlugimas vėl gražino A. Sniečkų į stabilią padėtį.

Dar 1922 m. V. Leninas pastebėjo, kad “yra žinoma, jog surusėję kitataučiai visuomet persūdo - stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus”. A. Sniečkui elgesys visuomet buvo artimas šiai V. Lenino minčiai.

Pavyzdžiui, niekas Maskvoje neragino sprogdinti Vilniuje Trijų kryžių kalno monumento ir naikinti arkikatedros skulptūrų. Tačiau šie religijos “atributai” nepatiko tuometiniam LKP(b) CK biuro nariui ir LTSR MT pirmininko pavaduotojui (atsakingam už kultūros reikalus) Kaziui Preikšui. Ne kartą už savavališką bažnyčių uždarymą Maskvos pareigūnai įspėjo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį. Apie šiuos ir kitus savo pavaldinių veiksmus A. Sniečkus žinojo, bet jiems nepriekaištavo, o atvirkščiai - dažnai palaikė ir netgi skatino.

Dar 1945 m. LKP(b) CK VII plenume A. Sniečkus ragino respublikos komunistus imtis visų priemonių. kad būtų panaikinti bet kokie prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą: “Vietos partinės organizacijos, Glavlito organai, tikrinantys bibliotekas, privalo rodyti didelį budrumą ir nedelsiant išimti nacionalistinio turinio literatūrą. Lietuvos KP(b) CK agitacijos ir propagandos skyrius turi artimiausiu metu parengti konkretų planą dėl buržuazinės Lietuvos paminklų pašalinimo”.

A. Sniečkaus raginimams buvo pritarta, nors paminklų griovimo banga atėjo 1948 - 1952 m., t.y. respublikai įžengus į ”socializmo pagrindų statybos baigiamąjį etapą”. Istoriko V. Pšibilskio duomenimis, 1944 - 1951 m. vien tik iš masinių bibliotekų fondų buvo išimta ir sunaikinta daugiau nei 600 000 knygų.

Remdamasis VKP(b) CK nutarimais, M. Suslovo ir V. Ščerbakovo pamokymais, A. Sniečkus ragino šalinti “nepatikimus elementus (lietuvius specialistus) iš valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų, didinti administracinį ir ekonominį spaudimą valstiečiams, smerkė apolitiškai nusiteikusią inteligentiją. A. Sniečkus tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos gyventojų deportacijų. 1949 m. LKP(b) CK VI suvažiavime jis pabrėžė, kad 1948 m. “buožių” iškeldinimas atliko “teigiamą vaidmenį”. Tiesa, pripažino, kad buvo iškeldintos ne tik buožių šeimos.

A. Sniečkus nuolat konfliktavo su J. Paleckiu, o nuo 1950 m. - su M. Gedvilu, siekusiais švelninti stalinistinių jėgų puolimą Lietuvoje. Greta to A. Sniečkus ne kartą CK plenumuose yra pasisakęs prieš brutalias represinių organų akcijas, labai nepalankiai žiūrėjo į Kremliaus pasiuntinių “atsargumą” ir nepasitikėjimą lietuviais.

Suprasdamas, jog be respublikos gyventojų, ypač lietuvių paramos, tolesnė LKP(b) ir tarybinės santvarkos egzistencija yra nereali, A. Sniečkus retais atvejais (taip rodo literatūra ir archyviniai dokumentai) bandydavo ginti respublikos interesus. Yra žinomi A. Sniečkus ir M. Gedvilo laiškai, 1944 ir 1950 m. adresuoti J. Stalinui ir G. Malenkovui. Juose prašoma nuolaidų Lietuvai.

[taisyti] Atšilimo laikotarpis

A. Sniečkaus asmenybė labiausiai išryškėjo “atšilimo” laikotarpiu ir paskutiniais gyvenimo metais (1956 - 1974 m.). Po J. Stalino mirties tarybinės politinės sistemos liberalizacijos simptomai, o nuo 1957 m. regionų ekonominio savarankiškumo tendencijos veikė pačią LKP ir jos vadovą A. Sniečkų.

Siekdamas sovietizuoti Lietuvą ir kovodamas su nacionaline savimone A.Sniečkus inicijavo nutarimą, kuriuo uždraudė į Tėvynę grįžti buvusiems partizanams, politiniams kaliniams. Analogiško nutarimo nebuvo jokioje kitoje SSRS respublikoje.

Pirmas A. Sniečkaus ir N. Chruščiovo susidūrimas įvyko 1959 m gegužės mėnesį TSKP CK plenume. Priimtame nutarime “Dėl Lietuvos Komunistų partijos CK darbo su kadrais” A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl “besaikio” lietuviškų kadrų kėlimo į vadovaujančius postus. Tai buvo rimtas kaltinimas. Po panašaus svarstymo 1959 m. vasarą buvo pašalintas Latvijos Komunistų partijos I sekretorius J. Kalnberzinis ir beveik visa partijos vadovybė. Naujuoju sekretoriumi tada tapo “garsusis” A. Pelšė, aktyviai prisidėjęs prie Latvijos “internacionalizacijos”, t.y. rusifikacijos. Tuo metu Lietuva šito kaip tik išvengė A. Sniečkaus dėka. Tai, jog A. Sniečkus išliko I sekretoriaus poste, suteikė galimybę ir toliau prisilaikyti nacionalinės kadrų politikos, sparčiai lietuvinti (pačią) LKP, pritraukiant į savo pusę respublikos inteligentiją.

Vėlesnis A. Sniečkus ir N. Chruščiovo konfliktas įvyko po straipsnio “Izvestijose” “Ar metas atstatinėti pilis?”. 1960 m. gruodžio 21 d. vadovaujančių partinių ir tarybinių darbuotojų pasitarime Maskvoje N. Chruščiovas apkaltino A. Sniečkų lėšų švaistymu. Atsakydamas į tai, 1961 m. sausio 4 d. LKP(b) CK I sekretorius rašė: “Atstatytoje tvirtovėje buvo numatyta atidaryti muziejų, kuriame galima būtų atspindėti lietuvių ir rusų tautų kovą prieš kryžiuočius, prieš feodalus, buržuaziją ir fašistinius grobikus. Turint galvoje, kad turistai ir ekskursijos masiškai lanko Trakų pilį, šitas muziejus galėtų turėti svarbią reikšmę auklėjant dirbančiuosius tautų draugystės, tarybinio patriotizmo dvasia”. Trakų pilis, nors ir lėtai, tačiau ir toliau buvo restauruojama.

A. Sniečkus, veikiamas respublikos vadovaujančių organų, nepritarė vis labiau Tarybų Sąjungoje vis labiau įsisiūbuojančiai kukurūzų bei kitų techninių kultūrų prievartinei auginimo kompanijai. Tai prieštaravo respublikos gamtinėms ir šimtmečiais nusistovėjusioms žalieninės gamybos sąlygomis. Dėl N. Chruščiovo nepritarimo jis įžvelgė ir galimą savo pralaimėjimą, - neįvykdžius pieno ir mėsos planų, iškiltų ir jo pašalinimo grėsmė.

N. Chruščiovo nepalankumas A. Sniečkui turėjo savas priežastis. A. Sniečkus, kaip ir jis, buvo stalininės epochos dalyvis ir kūrėjas, gerai žinąs jos praeitį, tačiau nerodantis entuziazmo ateičiai, slapčia nepritariantis TSKP CK I sekretoriaus iniciatyvoms, ypač žemės ūkyje.

[taisyti] Po N. Chruščiovo nušalinimo

Po N. Chruščiovo nušalinimo TSKP CK Politbiuras, palengva atsisakydamas reformų ir žengdamas neostalininių tradicijų linkme, grąžino visą TSRS, taip pat ir Lietuvos partokratiją į pirmykštes, pakankamai stabilias pozicijas. Baigėsi N. Chruščiovo laikų neapibrėžtumas praeities nusikaltimų reanimacija, netikėta vadovaujančių kadrų kaita.

Vadovaujant L. Brežnevui įsigalėjo vadovų nekeičiamumo praktika. Todėl nuolat sklindantys gandai apie greitą A. Sniečkaus išėjimą į pensiją ir naujas kandidatūras - profsąjungų vadovą A. Ferensą, LTSR Ministrų Tarybos pirmininką J. Maniušį, buvo nepagrįsti. A. Sniečkus buvo reikalingas toks, koks jis buvo: nepakantus kitaip mąstantiems, paklusnus nurodymų vykdytojas, geras organizatorius, reiklus pavaldiniams, dažnai besišypsantis ir nuoširdus artimiesiems.

1964 - 1974 m. - tai A. Sniečkaus, kaip Lietuvos vadovo, šeimininko ir politiko, klestėjimo metai. Pramonės, žemės ūkio vystymo tempai, sparti nacionalinės kultūros plėtra (lyginant su praeitais dviem dešimtmečiais) tvirtino jo autoritetą ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje. Nemažą paramą A. Sniečkui teikė jo senas pažįstamas M. Suslovas. 1973 m. A. Sniečkus tapo Sovietiniu Socialistinio Darbo Didvyriu.

Tačiau A. Sniečkus ir toliau liko ištikimas bolševizmo tradicijoms. Iki pat gyvenimo pabaigos jis draudė bet kokias politines iniciatyvas, slopino visuomenėje kylančias opozicines valdančiajam režimui mintis ir veiksmus. Vadovaudamasis TSKP direktyvomis ir laiku reaguodamas į besikeičiančią politinę situaciją Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus ir jo aplinka visada stengėsi nepaleisti iš savo akiračio ir kontroliuoti politinius procesus respublikoje.

1956 m. įvykiai Vengrijoje ir jų įtaka Lietuvai (Vėlinių minėjimas Vilniuje, o Kaune dar įsiliejęs į demonstraciją Laisvės alėjoje) sukėlė didelį LKP vadovų susirūpinimą.

Tačiau A. Sniečkui didžiausią nerimą kėlė besiformuojantis disidentinis judėjimas, katalikų bažnyčios veikla ir sponantiškai kylančios masinės “antitarybinės” akcijos, turinčios ryškų politinį pobūdį.

Pirmieji du reiškiniai Tarybų Sąjungoje buvo ne naujiena, tačiau politinės demonstracijos - retenybė. 1960 m. Kaune “bokso riaušių” metu skanduojami antitarybiniai ir antirusiški šūkiai tik pabrėžė bręstantį politinį konfliktą, išsiliejusį 1972 m. gegužės mėnesį Kauno Laisvės alėjoje. Tačiau A. Sniečkus ir LKP CK aparatas Romo Kalantos susideginimą ir masines demonstracijas įvertino kaip chuliganizmą, nors (oficialiais duomenimis) buvo sulaikyti 402 žmonės, dalis jų įkalinta.

Toks vertinimas buvo padarytas neatsitiktiniai. Atvykstantiems TSKP CK pareigūnams reikėjo išsklaidyti abejones dėl neramios politinės padėties respublikoje ir įrodyti, kad A. Sniečkus visiškai kontroliuoja padėtį, o įvykiai neturės politinių padarinių. Tuo būdu siekiama išsaugoti A. Sniečkų ir partinius - tarybinius lietuvių kadrus.

Po šio įvykio bet kurios respublikos vadovas turėjo būti pašalintas, tačiau A. Sniečkus išliko. Čia lėmė ir jo operatyvūs bei griežti veiksmai prieš “nacionalistus ir jiems pataikaujančius”, ir Maskvos parama. Kremlius gerai suprato, jog tuo metu pakankamai populiaraus Lietuvos vadovo atleidimas būtų sukėlęs dar daugiau politinių aistrų, o pats A. Sniečkus būtų priskirtas prie nacionalinių herojų.

[taisyti] Karjeros pabaiga

Nelauktos gyvenimo permainos, neramus, dinamiškas gyvenimas greitai nualino A. Sniečkus sveikatą. 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose 71 metų amžiaus A. Sniečkus mirė. Naujuoju LKP CK I sekretoriumi tapo respublikos aparato statytinis, ribotų galimybių, atsargus, neturintis ryškių politiko savybių Vilniaus miesto partijos komiteto I sekretorius Petras Griškevičius.

A. Sniečkus SSRS okupuotoje Lietuvoje išliks žinomas kaip vienas aktyviausių prosovietinės Rusijos politikos vykdytojų. Būdamas "Kremliaus vietininku" jis organizavo daugiau nei 1 milijono įvairių tautybių (daugiausia lietuvių, lenkų ir žydų) tremtį į nepalankius gyventį SSRS regionus, dauguma šių žmonių į Lietuvą nebegrįžo. A. Sniečkus politinio ilgaamžiškumo paslaptis visada glūdėjo tarnystėje Maskvai. Įrodydamas, jog tinkamesnio nėra A. Sniečkus su tuo puikiai susidorojo.

Palaidojus A. Sniečkų, partinis aparatas išaukštino jo asmenybę, nubraukdamas visus jo trūkumus ir nusikaltimus Lietuvoje, už kuriuos jis turi būti teisiamas ir pasmerktas, nes su A. Sniečkaus pritarimu, parama ir tiesioginiu dalyvavimu Sovietinė Rusija sunaikino bei ištremė apie 1 091 000 Lietuvos Respublikos piliečių. Tik apie 1980 metus okupuotos Lietuvos gyventojų skaičius pasiekė 1939 metų skaičių. Tai A. Sniečkaus ir kitų komunistų partijos narių baisus nusikaltimas žmonijai ir Lietuvos piliečiams.

Jo išpuoselėta LKP toliau tęsė antivalstybinę veiklą vykdydama Maskvos okupacinę politiką, net priešpaskutinis LKP sekretorius Algirdas Brazauskas pasisakė prieš nepriklausomą Lietuvą.

[taisyti] Nuorodos


Anksčiau valdė:
Justas Paleckis
CK pirmasis sekretorius
19401974
Vėliau valdė:
Petras Griškevičius


Kitomis kalbomis