Aukso orda
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aukso orda (dar vadinama Kipčiakų orda), pusiau nomadiška totorių valstybė, gyvavusi nuo XIII a. vidurio iki XVI a. pradžios. Susikūrė 1241 m. vad. Džuči uluso pagrindu, šio uluso rytinei (apėmusiai žemes į rytus nuo Volgos žemupio) daliai (vad. Mėlynajai ordai) prisijungus to paties uluso vakarinę dalį (vad. Baltąją ordą), anksčiau valdytą chano Džuči sūnaus Urdu (Bychovco kronikoje įvardytas kaip "Kurdas"). Pats Džuči ulusas atsirado 1225 ar 1226 m., Čingischanui Mongolijos imperiją padalijus į 4 skirtines valdas, arba vad. ulusus (Mongolijos didžiojo chano siuzerenitetą Džuči uluso ir Aukso ordos chanai pripažino iki ~1266 m.). Įkūrėjas – Džuči uluso rytinės dalies valdytojas chanas Batu (1226 m. mirusio chano Džuči sūnus ir Čingischano anūkas; valdė 1241-1255 m.); pirmoji sostinė – Saraj-Batu (netoli dab. Astrachanės), vėliau (nuo Batu brolio Berke valdymo (1257-1266 m.) pradžios) – Saraj-Berke (netoli dab. Volgogrado). Gyventojai – daugiausia kipčiakų kilmės totoriai, stepių kirgizai ir Volgos bulgarai, išpažinę įv. tradicines genčių religijas. Valdant chanui Uzbekui (1312-1342 m.; šis laikotarpis laikomas Aukso ordos "aukso amžiumi") valstybine ordos religija tapo islamas.
Iki XIV a. II pusės Aukso orda apėmė didžiulę teritoriją, ribojamą Kamos aukštupio, Obės vidurupio, Balchašo ežero, Kyzylkumų ir Karakumų dykumų, Kaspijos jūros, Didžiojo Kaukazo šiaurinių šlaitų, Juodosios jūros, Dunojaus žemupio, Karpatų pietinių bei rytinių prieškalnių ir tuometinio rytų slavų gyvenamojo arealo pietrytinės ribos. Patys ordos gyventojai ją vadino "Baltąja orda"; dab. valstybės pavadinimo (istoriniuose šaltiniuose jis pasirodo tik XVII a.) atsiradimą greičiausiai lėmė vad. Didžiosios ordos (XV a. visų periferinių teritorijų netekusios Aukso ordos išliekos) centrinė geografinė padėtis kitų totoriškų valstybių atžvilgiu. Mat viduramžiais daugumai tiurkų buvo įprasta penkias realias ar sąlygines kiekvienos didesnės geopolitinės srities padalas simboliškai žymėti penkiomis sakralinėmis spalvomis,– dėl šios priežasties XV a. II pusės kipčiakams Tochtamyšo (1378-1395 m.) ar Saido Achmato (1433-1435 m.) laikų Aukso ordos teritorijos vakarinė dalis turėjo asocijuotis su balta, rytinė – su mėlyna, pietinė – su raudona, šiaurinė – su juoda, o centrinė – su geltona arba auksine spalva.
XIII-XV a. dauguma Rusios kunigaikštysčių (iki XIV a. I pusės - ir Gruzija su Armėnija) Aukso ordai mokėjo nuolatinę duoklę.
Po chano Džanibeko nužudymo (1357 m.) Aukso ordoje prasidėjo nesibaigiantys pilietiniai karai; XIV a. 7-8 dešimtmetyje nuo šios valstybės atsiskyrė Chorezmas ir Nogajų orda. Po triuškinančio pralaimėjimo Maskvos didžiosios kunigaikštystės vadovaujamos rusų bei rusėnų koalicijos pajėgoms Kulikovo mūšyje (1380 m.) greitai atsigavusi Aukso orda XIV ir XV a. sąvartoje vėl išgyveno sąlyginės vienybės laikotarpį, o XV a. 3-7 dešimtmetyje ji galutinai suskilo į vad. Didžiąją ordą (literatūroje pavadinama ir "Aukso orda"; iširo 1502 m.) ir suverenius Sibiro, Krymo, Kazanės, Kasimų, Astrachanės, Uzbekų bei Kazachų chanatus.