Tiesė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tiesė - viena iš pagrindinių sąvokų geometrijoje. Euklidinėje geometrijoje tiesė suprantama kaip begalinio ilgio ir plonumo linija su tokiomis savybėmis: uždėjus ant tiesės du taškus tarp jų esanti tiesės atkarpa bus arčiausias atstumas tarp šių taškų.

Tiesė yra pirmos eilės kreivė, n-matėje erdvėje aprašoma lygčių sistema

\sum_{i=1}^n c_{ij} x_i = C \quad \forall j \subseteq \left \{1, ..., n-1\right \}.

Tiesė plokštumoje aprašoma lygtimi ax + by = c (kai kurias tieses galima išreikšti ir funkcine priklausomybe y = kx + b). Trimatėje erdvėje tiesę galima išreikšti kaip dviejų nelygiagrečių plokštumų lygčių sistemą.

Taip pat n-matėje erdvėje tiesę galima išreikšti parametrinių lygčių sistema

x_i=a_i + t b_i, \quad \forall i \subseteq \left \{1, ..., n\right \}.