Juozas Lozoraitis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Lozoraitis (1871 m. sausio 10 d. Baltrušiuose, Šakių raj. - 1920 m. rugsėjo 12 d. Kaune) – knygnešys, Lietuvos spaudos, visuomenės ir politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau vertėsi prekyba, dažnai važinėjo į Tilžę, iš kurios parveždavo ir draudžiamos literatūros. Nuo 1895 m. su broliu Jonu veikė „Sietyno“ draugijoje. Daug kartų kratytas, kelis kartus suimtas.
1900 m. Paryžiaus parodai surinko apie 200 liaudies meno eksponatų. Nuo 1902 m. - Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1905 - 1907 m. - įvykių Užnemunėje organizatorius ir dalyvis. Per I pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Maskvoje rūpinosi pabėgėlių šelpimu. Po karo gyveno Utenoje.
[taisyti] Kūryba
Bendradarbiavo laikraščiuose „Ūkininkas“, „Varpas“, „Naujienos“, „Vienybė lietuvninkų“, „Vilniaus žinios“, „Darbininkų balsas“. Slapyvardžiai: Višakis, Musė, Tilvikas.
Rašė prozą, eiles, publicistinius straipsnius. Kūrybai būdinga varpininkų programos nuostatos - Tėvynės meilės, darbo, lygybės idėjų akcentavimas, užuojauta nuskriaustiesiems, smerkiama carinė priespauda. Apysakoje „Kėkštų Simas“ (1901 m.) propaguojamos žemės ūkio naujovės. „Idėjoje ant mėšlyno“ (1900 m.) keliama aktuali to meto „lietuviškų šeimynų“ problema. Parašė poemėlę „Našlaitė“ (1905 m.), išvertė rusų revoliucinių dainų. Rinktinė „Audra kyla“, Vaga, ISBN:5-415-00023-2