Biblijos linksmybės (knyga)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Biblijos linksmybės - 1897 metų birželio mėnesį Prancūzijoje išleista Leo Taksilio knyga, pašiepianti bibliją.
Lietuviškai Biblijos linksmybės išleistos 1962 m. Vilniuje (Valstybinė grožinės literatūros leidykla).
Turinys |
[taisyti] Autorius
Gabrielis Antuanas Žoganas-Pažesas (1854 - 1907), pasirašinėjęs Leo Taksilio slapyvardžiu, kilęs iš Marselio, trumpu laiku išgarsėjo savo keliais literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais bažnyčią ir bibliją. Vaikystėje auklėtas jėzuitų, jis turėjo galimybes bažnytinei veiklai, tačiau jų atsisakė, o įgytas žinias panaudojo religijos ir ypač bažnyčios kritikai.
Jau tapęs žinomu satyriku, Taksilis atsivertė į krikščionybę. Jis prašė dovanoti paklydimus, aiškino, kad jį sugundęs velnias ir taip toliau. Katalikų bažnyčios dvasininkai pasiūlė Taksiliui nukreipti savo talentingą plunksną prieš laisvamanybę, ginti bažnyčią ir religiją. Pasirodė fanatiški rašytojo straipsniai prieš laisvamanybę ir atsimetimą nuo bažnyčios. Taip pat Taksiliui pavyko "išplėšti iš velnio nagų" kelis kitus žmones, tame tarpe - Dianą Vogan. Įkvėpti Taksilio žygdarbių, palaikančius laiškus jai laiškus rašė net ir aukšti bažnyčios dvasininkai, įskaitant popiežių Leoną XIII.
Triukšmingai religiją ir bažnyčią propaguojantį Taksilį globojo pats popiežius ir visa bažnyčios aukštuomenė. Jam buvo netgi suteikta audiencija Vatikane.
1897 m. balandžio 19 dieną kilo skandalas. Paryžiaus Geografų draugijos salėje rašytojas plačiai ir vaizdingai papasakojo, kaip 12 metų apgalvotai ir nuosekliai mulkino religijos tarnus, kaip žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo savo prasimanymus, matydamas, kad dvasininkai jais tiki. Kartu su juo kalbas pasakė ir bendražygiai. Paaiškėjo, kad Diana Vogan - išgalvotas asmuo, jos laiškus rašė pats Taksilis. Dvasininkų kompromitacija buvo milžiniška, popiežiaus "neklystamumui" suduotas smūgis. Anri Rošforas, prancūzų satyrikas, rašė: "Šventasis tėvas, maloningai priėmęs mistifikatorių privačioje audiencijoje, negali sakyti, kad jis čia niekuo dėtas. Šis pokštas visiškai sugriauna popiežiaus neklaidingumą, kurį jis paskelbė nepajudinama dogma".
1897 Taksilis išleido visus tuos metus ruoštą knygą La Bible amusante - Biblijos linksmybės. Knygos pradžioje įdėjo satyrinį kreipimąsi į Leoną XIII. Ištrauka: "...Turiu jus paguosti. Bedievybės banga kasdien didėja... Ne kartą man teko su giliu sielvartu konstatuoti, kad žmonės mažai bežino išganingas Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Saliamono ir kitas istorijas. Retai kas iš mūsų amžininkų turi šiokį tokį supratimą apie visas tas įžymias ir aukštai gerbiamas biblines asmenybes. Tai grėsmingas reiškinys. Teisingasis dangau! Kur mes nueisim, jei bus užmiršti dievobaimingi Biblijos anekdotai, visi tie užrašai, kuriuos kadaise išburkavo dieviškasis balandis - šventoji dvasia? Štai kodėl aš dabar pats imuosi ruošti naują šventojo rašto leidimą. Stengsiuosi, kad knyga būtų kiek galima patrauklesnė..."
[taisyti] Knyga
Biblijos Linksmybės nepretenduoja į mokslinę biblijos studiją. Tačiau knyga atskleidžia gausybę vidinių prieštaravimų, faktinių neatitikimų, absurdo ar net dažnai pasitaikančius žiaurumų ir amoralumo atvejus. Turint omenyje, kad biblija yra įvairių senovės legendų kompiliacija, rašyta klajoklių genčių, tame nėra nieko keisto. Panašiai iškritikuoti būtų galima bet kuriuos mitus ar legendas, visur rastume prieštaravimų ir juo labiau - neatitikimus faktams. Tačiau išjuokti būtent bibliją Taksilį paskatino vienas svarbus dalykas - skirtingai nei dauguma kitų padavimų, biblija yra plačiai tikima, kaip paties dievo knyga. Taksilis rašė tuo metu įprastu vadinamųjų religinių-dorovinių veikalų stiliumi, per daug metų nustatytu tarp teologų.
Biblijos linksmybėse beveik nėra duomenų, kaip atsirado viena ar kita legenda, kokia buvo žydų tautos tikroji istorija ir kultūra biblijoje aprašomais laikais, beveik nepateikti alternatyvūs įvairių reiškinių paaiškinimai. Pagrindinis Taksilio tikslas buvo pagrįstai išjuokti bibliją, ir jis tai padarė sėkmingai.
Be biblijos, knygoje dar šaipomasi iš įvairių to laikmečio ir ankstesnių teologų - Šv. Augustino ir kt., bei jų minčių. Ypač - jų biblijos tekstų interpretacijų.
Leo Taksilis remiasi ir dažnai cituoja Volterą, Lordą Bulingbroką, Julijoną Filosofą ir kitus žymius krikščionybės kritikus.
Kai kurių knygoje cituojamų vietų šiuolaikiniuose biblijos leidimuose neberasite. Pavyzdžiui, Pirmosios Samuelio knygos 6,19 vietoje originale aprašytos 50070 žmonių žudynių scenos 1999 metų Katalikų Pasaulio leidyklos lietuviškojoje versijoje liko tik 7 mirusieji, o iš Antrosios Karalių knygos išimta dešimt sakinių 12,21 - 12,31 apie karaliaus Dovydo karo žygius: "Atsivedęs gi jo gyventojus, pjovė juos pjūklu, vedžiojo ant jų geležimi apkaustytus vežimus, pjaustė peiliais, mėtė į plytines; taip jie padarė visiems Amono sūnų miestams. Po to Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo Jeruzalėn".
Visos šios scenos išlikusios senesniuose neredaguotose šventojo rašto leidimuose - Karaliaus Džeimso vertime ir kt.
[taisyti] Citata
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės
Iš 43 - 44 lietuviškojo leidimo puslapių.
Aišku, Kainas bus žiauriai nubaustas. Dievas prakeikia jį ir paskelbia: "Dabar tat tu būsi prakeiktas ant žemės, kuri išsižiojo ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują. Kada tu ją dirbsi, ji tau neduos savo vaisių. Tu būsi klajūnas ir perbėgėlis ant žemės" (Pradžios 4,11-12).
Kainas pasmerkiamas valkatauti, neturės jis nei trobos, nei bobos - amžinai ir be paliovos bastysis ir kamuosis. Bet palauk, brangusis dieve! Jeigu jis tolydžio klajos, be poilsio ir ramybės, kaipgi jis tuo pačiu metu bus žemdirbys? Juk šis verslas reikalauja sėslaus gyvenimo būdo. Kaip jis galės dirbti žemę, nors ir nesėkmingai?
Tačiau biblinis Kainas visą tai priėmė rimtai, baisiai išsigando, ir iš tos baimės net pamiršo, kad žmonijos viso labo tėra trys žmonės: jo tėvai ir jis pats. Jam jau vaidenasi, kad jį klajojantį, gali kokie nors piktadariai iš už kampo nudėti.
"Ir Kainas tarė viešpačiui: Mano neteisybė yra perdaug didi, kad aš galėčiau nusipelnyti atleidimą. Štai tu šiandien mane išvarai iš tos šalies, ir aš turiu slėptis nuo tavo veido, ir būsiu klajūnas ir pabėgėlis ant žemės. Taigi kiekvienas, kurs mane ras, užmuš mane" (Pradžios 4,13-14)
Dievo rūstybė iškart sumažėja. Netekęs tikrovės jausmo, dievas imasi ginti Kainą nuo nesamų žudikų. Jeigu tai ne svaičiojimas, pasakykite, meldžiamieji, kas tai?
"Ir viešpats jam tarė: Visai taip nebus, bet kiekvienas, kurs užmuštų Kainą, bus septyneriopai nubaustas. Ir viešpats padėjo ant Kaino žymę, kad nė vienas radęs jo neužmuštų" (Pradžios 4,15).
Čia nenoromis lauki, kad toliau bus pasakojama apie Kaino klajonių nuotykius. Bet ne. Pasirodo, niekas nebuvo didesnis namisėda, kaip šis "bastūnas".
"Tuomet Kainas, atstojęs nuo viešpaties veido, gyveno pabėgėliu šalyje į rytus nuo Edeno. O Kainas pažino savo pačią, kuri tapo nėščia ir pagimdė Enoką; ir jis pasistatė miestą, ir praminė jį savo sūnaus vardu Enokas" (Pradžios 4,16-17).
Iš čia mes sužinome, kad Kainas vedė, nors autorius nepasako ką. Bet aišku, jog Adomas ir Ieva turėjo dukterų, kurių biblija nesiteikia paminėti. Ir Kainas vedė vieną iš savo seserų. Nepalaikykime jam tai už blogą: kraujomaiša, sprendžiant iš šventojo rašto, pirmykščiais žmonijos laikais buvo privaloma.
Tačiau žmogus pašoki, nustebęs, kad Kainas įkūrė miestą. To jau per daug! Valkata stato miestą! O iš kur jis gavo darbininkų? Kokius įrankius jie naudojo statydami? Ir pagaliau, kur prisirinko Kainas gyventojų tam šauniajam miestui?