Žemės reformos Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žemės reformos Lietuvoje | |
![]() |
Valakų reforma |
Valstiečių reforma | |
Stolypino reforma | |
1918-19 žemės reforma | |
1919-39 žemės reforma | |
Tarybinė 1940-41 žemės reforma | |
Tarybinė 1944-48 žemės reforma | |
1991 žemės reforma |
Žemės ūkis Lietuvoje kultivuotas jau neolite (4-2 tūkstantmetyje p.m.e.), kai pradėti laikyti gyvuliai, sėjami miežiai, sorai, kviečiai, vėliau ankštiniai augalai. Išsivystė kaplinė žemdirbystė, geležies amžiuje ją pakeitė lydiminė, vėliau miškinė dirvoninė žemdirbystė. XIII-XIV a. žemdirbystė jau buvo pagrindinis žmonių verslas, XV a. atsirado baudžiava, tačiau žemdirbystė dar nebuvo pakankamai efektyvi.
Pirmoji žemės (agrarinė) reforma Lietuvoje - feodalinė Valakų reforma, įvykdyta XVI a. antrojoje pusėje, ilgam įtvirtinusi feodalinius santykius, perėjimą prie taisyklingo trilaukio. Svarbi reforma - baudžiavos panaikinimas XIX amžiuje (1807-1850 m. Klaipėdos krašte; 1864 m. Užnemunėje; 1861-1863 m. kitose Lietuvos dalyse), taip pat Stolypino reforma (1906-1914), kuria naikinti Valakų reforma nustatyti rėžiai, tarpurėžiai bei laukų išmėtymas, dalis kaimų išskirstyta į vienkiemius.
Po pirmojo pasaulinio karo trumpaamžėje Lietuvos tarybinėje respublikoje (vėliau tapusioje Litbelu), nuspręsta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę, buvusiuose dvaruose pradėti kurti liaudies ūkiai ir komunos, tačiau reforma greitai sustabdyta, išstūmus bolševikus iš Lietuvos.
Turinys |
[taisyti] Nepriklausomybės laikotarpis
Tarpukario Lietuvoje nuo 1919 metų vykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta visiškai panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti kapitalistinius santykius. Radikalios reformos įstatymas parengtas 1920 m. liepą, o seime priimtas 1922 balandį. Nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 h), viršijanti normą žemė imama į fondą (kompensuojant savininkams), iš kurio žemė buvo dalinama - pirmiausiai savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo žemę išpirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių (norinčių buvo beveik dukart daugiau). 1934 metais buvo sumažinti išperkamieji mokesčiai arba atidedamas jų mokėjimas.
[taisyti] Vilniaus kraštas
Vilniaus krašte nuo 1920 iki 1936 metų žemės reformą vykdė Lenkijos valdžia. 1920 metų gruodžio 11 d. Vidurio Lietuvos vyriausybė paskelbė reformos dekretą, kuriuo sukurtas žemės fondas, sudarytas iš konfiskuotų žemių, taip pat iš superkamų dvarų žemių, viršijančių normas (160-300 ha). Pirmenybė pirkti iš fondo žemė teko Lenkijos kariams. Valstiečiams nelenkams buvo kliudoma išpirkti žemę, nesuteikiant leidimų. Reforma nepakėlė žemės ūkio kultūros lygio, beveik neišsprendė agrarinių problemų.
[taisyti] Tarybinės reformos
1940 metais Lietuvą prijungus prie TSRS, pradėta nacionalizacija, sudarytas valstybinis žemės fondas, iš kurio išdalinta žemė apie 75 300 bežemių ir mažažemių valstiečių, sukurta 60 tarybinių ūkių, pilnai ar iš dalies panaikintos valstiečių skolos už žemę, teikti kreditai gyvuliams įsigyti. Iš 6993 kaimų buvo sudaryta beveik 160 tūkstančių vienkiemių.
1941-1944 metais Lietuvą okupavus vokiečiams, nacionalizuota žemė grąžinta buvusiems savininkams, dalį žemės užėmė vokiečių kolonistai, valstiečiai, atleisti nuo mokesčių, baudų ir rinkliavų buvo priversti sumokėti už nemokėtą laiką.
1944 metais vėl sugrįžus tarybų valdžiai, žemė vėl gražinta valstiečiams, kuriems buvo suteikta 1940-1941 metais, sumažinta didžiausia žemės valdymo norma, žemės suteikta daugiau bežemių valstiečių, kurti kolūkiai.
[taisyti] XX amžiaus pabaigos žemės reforma
1991 metų liepos 25 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas - priėmė „Žemės reformos įstatymą“, kuris kartu su LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatė pagrindus, pagal kuriuos Tarybų Sąjungos neatlygintinai nacionalizuota 1940 metais turėta nuosavybės teisė buvo iš dalies atkuriama.
Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo tinkamai reglamentuotas, todėl praktikoje atsirado daugybė kliūčių – teisinių, biurokratinių, loginių ir pan. 1997 metais antrojo įstatymo galiojimas buvo sustabdytas, o po to priimtos naujos abiejų įstatymų redakcijos.
Žemės reforma vyksta iki šiol (red. - 2006 m.)