Airių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Airių kalba (Gaeilge) |
|
---|---|
Kalbama: | Airijoje, Australijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV |
Kalbančiųjų skaičius: | 250 tūkst. (gerai mokančių kalbą skaičius) |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
Kilmė: | |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba: | Airijoje, Šiaurės Airijoje, Europos Sąjungoje (nuo 2007 m. sausio 1 d.) |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1: | ga |
ISO 639-2: | gle |
SIL: | - |
Airių kalba (air. Gaeilge, Gaeilg, Gaelainn ir daug kitų variantų) - priklauso indoeuropiečių kalbų šeimynai, keltų grupei, goidelų pogrupiui. Be airių kalbos į šį pogrupį įeina škotų ir menksiečių (Meno salos gyventojų) kalba. Be goidelų pogrupio į keltų grupę įeina britonų progrupis (velsiečių, bretonų ir kornvaliečių kalbos).
Turinys |
[taisyti] Istorija
Airių kalbos istorijoje išskiriami keli periodai:
- goidelų kalba - maždaug nuo keltų įsiveržimo į Britų salas VI a. prieš m. e. iki VI a.
- senoji (archaiška) airių kalba - nuo VI a. iki iki X a. vidurio
- vidurinioji airių kalba - nuo X a. vidurio iki XIII a.
- šiuolaikinė airių kalba - nuo XIII a. iki dabar.
[taisyti] Goidelų kalba
Goidelų kalba yra laikoma visų moderniųjų goidelų pogrupio kalbų pirmtake. Galima teigti, kad aprašomu periodu skirtumai tarp Airijos, Škotijos ir Meno salos šnektų buvo minimalūs. Šiam periodui ir priklauso seniausi kalbos pamiklai - žymės ratu ant akmenų briaunų - Oghamas (skaityk: ómas). Nors akmenų su užrašais rasta daug, ir net už pačios Airijos salos ribų (Škotijoje, Velse) - vistiek gramatiniu požiūriu ši kalbinė medžiaga yra labai skurdi. Pagrinde tai žmonių vardai kilmininko linksnyje, dėl to spėjama, kad tai kultinės paskirties akmenys žymėję žmonių amžino atilsio vietas. Yra ir kitų versijų - kad akmenimis buvo žymimos žemės valdų ribos. Goidelų kalba mažai tesiskyrė nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, bet galutinių išvadų negalima pateikti, dėl kalbos paminklų gramatinio skurdumo bei grafikos ypatumų. Šiam periodui yra rekonstruojama stiprių ir silpnų sprogstamųjų priebalsių opozicija, kurios esamais užrašais įrodyti neįmanoma, nes ir vieniems, ir kitiems pažymėti buvo naudojamos tos pačios raidės. Tuo pat metu prasidėjo goidelų balsių lūžis (umlautas), kai gretimų žodžio skiemenų balsės prisiderindavo prie šalimais esančių skiemenų balsių. Pavyzdžiui, žodyje *feri "vyrai" pirma balsė keitesi į "i", duodant formą *firi. Pastebimas galūnės *-os perėjimas į *-us, bet visi šie procesai galutinai pasibaigė jau senosios airių kalbos laikotarpiu.
[taisyti] Senoji airių kalba
Nubrėžti tikslios ribos tarp goidelų periodo ir archaiškos airių kalbos negalima. Pasitaiko oghamo akmenų, kuriuos galime laikyti jau senąja airių kalba, bet visuotinai yra priimta senosios airių kalbos laiką skaičiuoti nuo lotynų rašmenų panaudojimo. Apie VI amžių turime jau tikros rašytinės kalbos pavyzdžių (lotyniškomis raidėmis). Tai daugiausia vienuolių pastabos ir komentarai perrašomų knygų paraštėse. Tam pačiam periodui priklauso pirmosios glosos - lygiagretūs žodžių sąrašai airiškai ir kita (dažniausiai lotyniškai) kalba. Tuo metu airių kalba yra jau ženkliai nutolusi nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, nes kalbojo prasidėjo lenicijos procesas. Sprogstamieji garsai buvę tarp balsių pereidavo į frikatyvinius, taigi kalboje atsirado naujų garsų, kaip [x] (liet. "ch"), [γ] (liet. "h") - iš susilpnėsių [k] ir [g]; [ð] (angl. "th" žodyje "this"), [θ] (angl. "th" žodyje "thick") - iš [d] ir [t]. Naujiems garsams žymėti buvo pritaikytos lotynų kalboje naudojamos raidžių samplaikos, tokios kaip "ch", "th" - tai turėjo didelę reikšmę tolesnei ortografijos raidai.
Vyko pokyčiai ir balsėse. Goidelų kalbos laikotarpiu prasidėję procesai intensyvėjo - nukrito žodžio galo trumpieji priebalsiai, iškrito nelyginių skiemenų balsės. Taigi žodžiai į periodo pabaigą ženkliai sutrumpėjo.
Iš morfologijos reiškinių svarbu paminėti labai sudėtinga veiksmažodžių sistema, kurioje kiekvienas veiksmažodis turėjo keletą kamienų priklausomai nuo to, kuris skiemuo būdavo kirčiuojamas. Didelę reikšmę turėjo priešdeliai, po kurių buvo įterpiamį įvardžiai. Tipinės formos atrodė taip: *nepa-mane-matytumbei. Be to kiekviename laike kiekvienas veiksmažodis turėjo kiekviename asmenyje 2 skirtingas galūnių formas priklausomai nuo to, ar veiksmažodis stovėjo sakinio pradžioje, ar po kurio kito žodžio. Kai kurie mokslininkai net atvirai suabejojo, ar apskritai buvo įmanoma bendrauti tokia kalba, kurioje visi veiksmažodžiai buvo netaisyklingi visuose laikuose, ir skirtingų kirčių formos net nebebuvo panašios vienos į kitas.
Apie VIII-X amžius yra senosios airių kalbos klestėjimo metas. Tuo metu susikuria senųjų poetų - filidų - mokyklos. Žodis file yra siejamas su veiksmažodžiu matyti, todėl vadinti filidus vien poetais būtų netikslu. Jie būdavo kartu ir pranašai ir karalių patarėjai. Filidų bijodavo net karaliai, nes buvo tikima, kad savo eilėmis filidas galėjo užburti kitą žmogų, kad, pavyzdžiui, ant jo veido atsirastų karpų. Pagal keltų tikėjimą karalius turėjo būti nepriekaištingos išvaizdos, todėl karpos ir spuogai automatiškai reiškė valdžios praradimą. Dėl šių priežasčių filidai buvo globojami ir dvaro išlaikomi. Reguliariai vykdavo filidų dvikovos, kuriose skirtingų dvarų filidai rodydavo savo meistriškumą eilių kūrime. Įdomus pastebėjimas, kad airių eilėse (net iki mūsų dienų) didžiausia reikšmė yra teikiama vidiniam rimui, t.y. pakartojamos tos pačios balsės tuose pačiuose skiemenyse. Galinių skiemenų surimavimas nėra būtinas. Pavyzdžiui, eilė išlaiko toki rimą: a - i - i - e - u, taigi kiekvienoje eilutėje pirmas skiemuo turi turėti garsą "a", trečias "i" ir t.t. Visa tai privedė prie to, kad apie XI amžių galima kalbėti apie bendrinę literatūrinę airių kalbą visoje saloje. Būtent filidų kalba buvo laikoma prestižine ir ją bandė imituoti airių aukštuomenė.
[taisyti] Vidurinioji airių kalba
Su anglų įsiveržimų galima laikyti, kad pasibaigė senosios airių kalbos etapas. Karas, suirutė privedė prie filidų mokyklų žlugimo ir vieningos literatūrinės kalbos skilimo ir daugybę vietinės reikšmės pokalbių atsiradimo. Nors spėjama, kad tarmės egzistavo ir senosios airių kalbos laikotarpiu, vis dėlto stipri filidų kalbos pozicija neišvengiamai niveliavo ir lygino vietinius skirtumus. XIII amžius laikomas ta data, nuo kurios jau kalbama apie 3 skirtingas goidelų kalbas - airių, škotų ir menksiečių. Nors iš tradicijos buvo vis dar naudojama sena bendrinė kalba, rankruoščiuose jau apstu vietinių šnektų ypatybių.
Vidurininios airių kalbos laikais įvyko svarbus fonologinis reiškinys - visos nekirčiuotos balsės susilpniejo iki [ə] garso. Tai privedė prie to, kad daugumos žodžių beveik visų linksnių galūnos sutapo. Taigi visa tradicinė linksniuočių sistema sužlugo ir priebalsinių kamienų pagrindu daiktavardžiuose išplito naujos galūnės. Taip pat visi iš senosios kalbos laikų atėję dvibalsiai susitraukė į ilgąsias balses. Taigi viduriniosios airių kalbos pabaigoje dvibalsių kalboje nebeliko. Kitas svarbus pokytis - lenicijos metu atsiradusių dantinių pučiamųjų garsų pašalinimas. [ð] sutapo su [γ], o [θ] su [h].
[taisyti] Modernioji airių kalba
XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, Didysis bulvių badas) iš esmės pakirto airių kalbą. Jeigi iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai, kaip gimtąja kalba, tai po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas nukrito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančių skaičius sumažėjo kone dvigubai, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis sukėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių atiduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusę milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių žodžių iš mokslo, medicinos, filosofijos sričių. Buvo belikę tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kiti kasdieniai žodžiai.
Taigi, tuo metu kai prasidėjo airių Atgimimas XIX a. pabaigoje, senoji literatūrinė kalba eiliniam valstiečiui buvo mažai suprantama. Beje nuo vidurinios airių kalbos laikų rašyba buvo mažai tepakitusi, neretai pusė žodžio priebalsių dėl lenicijos jau buvo kalboje iškritusios. Pavyzdžiui, ano meto beirbhiughadh atitinka šiuolaikinį beiriú, dligheadh - dlí, léaghughadh - léamh. Tokiu būdu, Atgimimo veikėjai suskilo į 2 stovyklas: tradicionalistus, kurie reikalavo kalbą atgaivinti tokia, kokia ji buvo prieš smukimą, t.y. XIV a. - XV a. su rašyba, kuri veikiau atitiko XI-XII a. tarimą, ir tuos, kurie matė vienintelį kalbos išsigelbėjimą modernizavime pagal šiuolaikinių tarmių (air. canúintí na ndaoine - liaudies šnektos) nusistovėjusią praktiką. Paskutiniems idėjiškai vadovavo tėvas Peadaras Ó Laoire'as, kuris pats aktyviai rašė trumpus apsakymus skirtus besimokantiems airių kalbos. Jo kūrybos viršūnė buvo "Autobiografija" (air. Mo scéal féin), kuri šiuo metu yra privalomi skaitiniai per airių kalbos pamokas. Jo autobiografija paskatino visos eilės imitacijų atsiradimą, taigi per trumpą laiką buvo parašyta arti 50 kitų autorių autobiografijų. Tarp garsiausių - iš Peig Sayers žodžių užrašyta "Peig" ir Tomáso Ó Criofaino "Salietis" ("An tOileánach").
Apibendrintai galima teigti, kad dėl politinių ir istorinių aplinkybių (pirmiausia buvo pulti rytai ir šiaurė) labiausiai išplito pietinė, Munsterio tarmė, kuri vienu momentu buvo apėmusi pusę salos. Airiams galutinai praradus Dublino apylinkes, bet kokie rytų tarmės likučiai sunyko ir nuo to laiko galime kalbėti tik apie pietų, vakarų ir šiaurės tarmes.
[taisyti] Airių kalba dabar
Nors nuo pat nepriklausomos Airijos susikūrimo airių kalba buvo paskelbta pirmąja valstybine kalba (o anglų kalba - antrąja valstybine), tačiau XX amžiuje airiškai kalbančių žmonių skaičius stabiliai mažėjo. Nors daugelis Airijos valstybės atkūrimo vadovų buvo dideli airių kalbos entuziastai, tačiau faktiškai nepriklausomos Airijos valdžios įstaigos ir toliau vartotojo beveik išimtinai tik anglų kalbą (net vietovėse kur 80% žmonių gimtoji kalba buvo airių). Kadangi valstybės tarnyba sudarė reikšmingą darbo vietų skaičių, airiškai kalbantiesiems ir toliau buvo būtinos geros anglų kalbos žinios (iš valstybės tarnautojų buvo reikalaujama mokėti airių kalbą, tačiau nebūtinai gerai). Šį stiprų administracinį spaudimą, kurį papildė anglakalbių migracija į airiškai kalbančias vietoves bei airiškai mokančiųjų migracija į anglakalbius miestus, tik iš dalies atsvėrė valstybės vykdomos airių kalbos rėmimo priemonės: airių kalba privalomai dėstoma mokyklose (tačiau šio dėstymo kokybė anglakalbiams dažnai yra abejotina), iki 1974 m. buvo reikalaujama mokėti kalbą norint įsidarbinti valstybės tarnyboje ir valstybei priklausančiose įmonėse (tokiose kaip paštas arba oro linijos).
Airijos teritorijos dalis, kurioje daugumai gyventojų airių kalba yra gimtoji kalba, vadinami Gaeltacht (daugiskaita - Gaeltachtaí). Šios teritorijos yra išsimėčiusios vakarinėje Airijos salos dalyje. Tačiau ir šiose teritorijos airių kalba nyksta - 2005 m. Airijos vyriausybės Kaimo ir Gaeltacht reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis, tik 1/4 šeimų Gaeltacht teritorijose tarpusavyje bendrauja airiškai.
Žmonių, kurių gimtoji kalba yra airių, skaičius vertinamas nuo 10 000 (apytikslis Gaeltacht teritorijų, kuriose airių kalba išlieka stipri, gyventojų skaičius) iki 20 000- 30 000 žmonių (Airijos vyriausybės Kaimo ir gaeltacht reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis). Palyginimui - paskelbus Airijos nepriklausomybę, šalyje maždaug 250 000 žmonių gimtoji kalba buvo airių.
Pastaruoju metu Airijos vyriausybė ėmėsi kai kurių veiksmų airių kalbos padėčiai pagerinti. Teritorijų planavimo priemonėmis mėginama sustabdyti anglakalbių migraciją į Gaeltacht sritis. 2004 m. buvo oficialiai įteisinti vietovių pavadinimai airių kalba (iki tol vyriausybė oficialiai pripažino 2 - airišką ir anglišką - pavadinimus Gaeltacht srityse, ir tik anglišką pavadinimą kitoje Airijos dalyje). 2003 m. priimtas Oficialių kalbų aktas numato, kad kiekvienas valstybinės institucijos viešas raštas turi būti prieinamas tiek anglų, tiek ir airių kalba.
Valstybė taip pat remia radiją (Raidió na Gaeltachta) ir televiziją (Teilifís na Gaeilge, TG4) airių kalba. Šių žiniasklaidos priemonių populiarumas didėja: 1996 m. TG4 naujienas vidutiniškai žiūrėdavo 5000 žiūrovų, 2006 žiūrovų skaičius priartėjo prie 50 000. Airiškai leidžiamas 1 dienraštis (Lá), 1 savaitraštis (Foinse), ir dar maždaug 5 kasmėnesiniai leidiniai; laikraščiai Irish Times ir Daily Ireland leidžia priedus airių kalba.
[taisyti] Tarmės
Airių kalba šiuo metu neturi visuotinai priimtos literatūrinės kalbos, yra išskiriamos trys tarpusavyje besiskiriančios tarmių grupės: šiaurinė (Olsterio), vakarinė (Konachto) ir pietinė (Munsterio).