Mažoji Lietuva
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mažoji Lietuva (vok. Klein Litauen, Preussisch Litauen, retai — Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen ), istorinė sritis (Prūsijos teritorijos dalis, XVI-XIX a. kompaktiškai gyventa lietuvių), taip pat vienas iš 6 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Iki 1525 m. priklausė Kryžiuočių ordinui, 1525-1701 m. – Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701-1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871-1918 m. – Vokietijos imperijai, 1918-1933 m. – vad. Veimaro respublikai, 1933-1945 m. – Trečiajam reichui.
Kaip atskiras etnokultūrinis regionas Mažoji Lietuva susiformavo XV-XVI a., kryžiuočių XIII a. užkariautose baltų žemėse (Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje, Pilsote, Semboje, Šiaurės Bartoje ir Šiaurės Notangoje) kuriantis išeiviams iš LDK (lietuviams ir sulietuvėjusiems pabėgėlių iš Vokiečių ordino valdų palikuonims) bei jiems maišantis su menkais vietos baltų likučiais.
Literatūroje Mažajai Lietuvai neretai priskiriama tik Nadruva, Skalva, Lamata ir Pilsotas, t.y. Mažąja Lietuva vadinama tik ta jos teritorijos dalis, kurioje iki XVIII a. I pusės gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Rytinė Mažosios Lietuvos riba iki pat 1945 m. sutapo su 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatyta Lietuvos ir Vokiečių ordino/Vokietijos/Klaipėdos krašto siena, tačiau dėl vakarinės krašto ribos tyrinėtojai nesutaria; kai kurie iš jų šią ribą tapatina su su buv. nadruvių kilties arealo vakarine bei pietine ribomis ir brėžia pietrytine Kuršių marių pakrante, Deimenos, Priegliaus, Alnos ir Ašvinės upėmis, link Ašvinio ežero (vok. Nordenburger See), o nuo jo – į rytus iki Didžiosios Lietuvos sienos.
Šiuo metu (nuo 1945 m.) Mažąją Lietuvą yra pasidalijusios 3 valstybės,– didžiąją jos dalį apima Kaliningrado sritis (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (XVII-XVIII a. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t.y. Klaipėdos ir Šilutės rajonų vakarinės dalys, Pagėgių savivaldybė ir Neringa – Lietuvos Respublikai.
Iš buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų savo senąją "lietuvninkų" kalbą dabar moka vos keli šimtai asmenų. Dauguma vad. mažlietuvių, arba lietuvninkų (dėl XIX a. itin sparčiai vykusios Rytprūsių gyventojų germanizacijos XIX a. pab. beveik visi buvę lietuvninkai – įskaitant ir tuos, kurie dar mokėjo lietuvių kalbą – jau tapatinosi su (vokietkalbiais) prūsais), kalbėjo vad. vakarų aukštaičių tarme, gyvenę palei Kuršių marias – vad. "kuršiuojančia" ("žemaičių donininkų") šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – vad. dzūkų tarme.
[taisyti] Nuorodos
- Tilžės aktas
- Mažoji Lietuva - Lietuvos istorijos laikraščio "Voruta" svetainė
![]() |
Lietuvos etnografiniai regionai | ![]() |
Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija |
||