Spalvų teorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Spalvų teorija
Ševlerio (1786 - 1889 m. gamyklos, gaminančios dažus Paryžiuje, direktorius. Galima sakyti padėjo pradmenis spalvų mokslui) teorijos:
1. Ryškios, kontrastingos spalvos, paimtos protingomis proporcijomis nekeičia savo atspalvio. Atvirkščiai, jos viena kitą paryškina. O paimtos smulkiomis dalimis ir chaotiškai išmėtytos erdvėje sukuria naują, gan nemalonią spalvą.
2. Spalvos, esančios šalia spalvų rate, turi tendenciją maišytis ir kurti naują spalvą.
Vilhelmas von Bezoldas. XIX a. audinių dizaineris, pastebėjęs, kad pakeitus nors vieną piešinio spalvą, piešinys pasikeičia kartais neatpažystamai.
Džozefas Albersas (1888 - 1976 m.). Pramoninio dizaino ir meno akademijos narys. Skyrė įpatingą dėmesį spalvų supratimui bei įsisavinimui. Teigė, kad priklausomai nuo aplinkos vieną ir tą pačią spalvą mes suprantame, kaip atskirų atspalvių.
Spalvinis matymas
Didelę informacijos apie išorinį pasaulį dalį žmogus gauna jutimų pagalba, 90% žinių- matymo pagalba. Supančius daiktus, žmones, peizažą, galima identifikuoti ir nenaudojant spalvų - į pagalbą pasitelkiant formą, judesį, tekstūrą, "šviesaus- tamsaus" sąvoką. Vienok spalva gerokai praplečia daiktų apibūdinimo spektrą. Kultūros antropologų tyrimai parodė, kad maždaug 8% vyrų bei 0,5% moterų neskiria spalvų, fino - ugrų tautos spalvų neskiria dar rečiau.
Spalvos pojūtis
Tam, kad apsirastų spalvos pojūtis, šviesos impulsas regos organų pagalba turi pasiekti mūsų smegenų regos centrą. Šviesa gali sklisti tiesiogiai iš šviesą skleidžiančio objekto, pavyzdžiui, saulės ar dirbtinio šaltinio; taip pat atsispindėti nuo šviesos neskleidžiančio objekto arba prasiskverbti per šiuos objektus. Akies tinklainė priima konkretų šviesos impulsą bei signalo ar impulso pavidalu siunčia jį į smegenis.
Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų sistema pas visus mus vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis skiria apie 10 milijonų atspalvių. Akies obuolyje esančių fotoreceptorių dėka mes matome atspalvius. Skirtingu stiprumu dirginant raudonai, žaliai bei mėlynai spalvai jautrius kūgelius, atsiranda tam tikros chromatinės spalvos pojūtis. Esant vienodiems impulsams, priklausomai nuo impulso stiprumo mes matome achromatines spalvas- baltą, pilką arba juodą.
Spalvos suvokimas
Nors matymo pagalba gauname didžiausią informacijos kiekį bei pas visus mus regos organų sistema viekia taip pat, mūsų pojūčių ir jausmų pasauliai yra skirtingi. Tai sąlygoja mažiausiai trys faktoriai: skirtingas akies jautrumas, sinestezija bei spalvinių pojūčių vertinimas per suvokimo filtrus Tik suvokimo proceso eigoje patirti įspūdžiai susilieja į vieningą visumą.
Akies jautrumas nusakomas kaip mažiausio regos pojūčiui sukelti reikalingo dirgiklio dydis. Akies jautrumas vystosi ir, priklausomai nuo amžiaus, gali kisti. Senstant akies jautrumas trumpabangėms spalvoms mažėja, vaikams gi violetinės ir mėlynos spalvos atrodo ryškesnės nei pagyvenusiems žmonėms.
Yra žmonių, kurie ir garsus, raides bei datas mato spalvotai. Kvapas, skonis ir skausmas taip pat gali sukelti spalvos pojūtį. Tokia pojūčių asimiliacija vadinama sinestezija. Sineztezijos priežastys kolkas nėra išaiškintos, bet nustatyta, kad šis reiškinys iš tikrųjų egzistuoja, nėra viso labo vaizduotės vaisiuis. Surinkta daug įrodymų, patvirtinančių jog visi vaikai iki metų amžiaus yra sinestikai. Tyrinėtojų manymu, pojūčių asimiliacija pasitaiko vienam iš 2000 žmonių.
Dauguma mūsų neasimiliuoja pojūčių, bet vistiek regėjimu suvokiamą spalvos pojūtį veikia mūsų gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimo skalė bei mąstymas. Žmogus mato tik tuos už jo regėjimo lauko ribų esančius daiktus, kurie jį domina, t.y., tai, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Nors mūsų regėjimo laukas gana platus, bet informaciją apie stebimą objektą suteikia tik viena vieta- geltonoji dėmė.
Akies tinklainėje išsidėstę apie 130 milijonų šviesos receptorių, kurie perduoda gautą informaciją regos nervui ir po to toliau į galvos smegenis. Galutinį tašką pasiekia tik svarbia laikytina informacija, visa kita atsijojama. Mūsų sąmonę pasiekia tik viena gautos informacijos dalis iš dešimties milijonų, o atmintyje išlieka tik viena šimtoji sąmonę pasiekusios informacijos dalis.
Vertinamoji matymo pojūčio pakopa, arba tai, kaip spalvos veikia mūsų savijautą, suteikia neapibrėžtoms savybėms praktinę vertę. Šios savybės vadinamos neapibrėžtomis, nes kyla iš intuityvių spalvinių pergyvenimų ir yra neišmatuojamos.
Spalvų matavimas ir aprašymas
Spalvą nusakančios savybės, kurios gali būti išmatuotos įvairiais instrumentais, yra spalvinis tonas (bangos ilgis), šviesis ir sodrumas (arba chromatiškumas). Mokslo sritis, tirianti tikslias spalvines sistemas bei spalvos matavimą, vadinama kolorimetrija.
Nuo to laiko, kai 1810 metais dailininkas P.O. Runge pirmą kartą pabandė trimis charakteristikomis apibūdinti spalvą, jo "spalvinis rutulys" buvo papildytas dauguma įvairiausių spalvos sistemų. Dėl šios priežasties kito ir vartojama terminologija. Labiausiai paplitusios spalvos charakteristikos nusako pagrindinį spalvos toną (raudona, geltona), taip pat- šviesi/tamsi, blanki/ryški. Terminas šilta/šalta patikslina spalvos toną, o blizganti/matinė charakterizuoja paviršiaus kokybę.
Spalvos suvokimas ir jos matuojamosios charakteristikos ne visada visiškai tiksliai sutampa dėl trijų priežasčių: metamerijos, spalvos pastovumas ir spalvos interaktyvumas. Metamerija reiškia, kad dviejų paviršių spalva gali būti vienoda, bet gali skirtis jų atspindimų bangų ilgis. Skirtumas pastebimas tik keičiant spalvos šaltinį. Pavyzdžiui, dienos šviesoje sienos ir palangių spalva gali atrodyti visiškai vienoda, o esant dirbtinei šviesai- pastebimai skirtis.
Esant dideliam spalvos interaktyvumui, tos pačios spalvos šiltumas, ryškumas bei blizgesys, priklausomai nuo fono ar šalia esančios spalvos, gali stipriai skirtis.
Kai kurie senovėje madingų spalvų pavyzdžiai:
Senovės fivanų šventovėse buvo naudojami šviesiai žali, žydri ir šviesiai rožiniai atspalviai. Buvo tikima, kad jie stiprina sveikatą. Raudonmedžio baldai pabrėždavo svarią visuomeninę padėtį.
Po antrojo pasaulinio karo interjere dominavo švelnūs vaikiški ir auksiniai atspalviai. Taip buvo siekiama per karą savo namus praradusiems žmonėms sukurti saugumo ir namų jaukumo įspūdį.
Spalvų pasirinkimą, spalvinį skonį gali lemti ne tik žmogaus tautybė, jo socialinė padėtis, gimimo vieta ir istorinė kilmė, bet netgi gamtinės ir klimatinės jo gyvenamosios vietos sąlygos.
Skirtingose geografinėse zonose esančių pastatų ir interjerų spalviniai sprendimai skiriasi dar ir dėl fiziologinio prisitaikymo prie saulės šviesos proceso: išaiškinta jog tropinių zonų gyventojai dažniau renkasi šiltus ir ryškius atspalvius; šiaurės šalyse madingesi šviesūs ir švarūs, šaltesni ir švelnesni atspalviai, pasteliniai sprendimai. Mūsų klimato zonoje rekomenduojama į šiaurę išeinančioms patalpoms naudoti šiltus atspalvius, į pietus išeinančioms patalpoms- šaltus atspalvius. Sąmoningas madingos spalvos pasirinkimas parodo kas mes esame šiame pasaulyje, taip pat ir tai, kuo mes norėtume būti. Spalvų pasirinkimas ir jų tarpusavio derinimas išduoda tai, kaip mes vertiname save, kaip mes jaučiamės ir norėtume jaustis.
Su gamta susiliejantys ir pereinamieji atspalviai laikomi tradiciniais, meninei aplinkai būdingos neįprastos kombinacijos ir kontrastai- naujovėmis.