Didysis sprogimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Didysis sprogimas (angl. Big Bang) yra Didžiojo sprogimo teorijos teigiama Visatos pradžia.
Teorija grindžiama prielaida, jog galaktikos tolsta viena nuo kitos. Šį teiginį patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas Hablo dėsniu. Bandant atkurti ankstesnę Visatos objektų padėtį prieinama išvados, jog visos galaktikos prieš maždaug 13,7 milijardų metų buvo vienoje vietoje.
Turinys |
[taisyti] Pavadinimas
Pavadinimas Big Bang buvo juokais vartotas teorijos kritikų, norint privesti idėją ad absurdum.
Ironiškas, bet vaizdingas pasakymas prigijo ir tapo šiuolaikiniu mitu.
[taisyti] Apžvalga
Kadangi nei erdvė, nei laikas, nei materija prieš Didijį sprogimą neturėjo prasmės, jie turėjo atsirasti Didžiojo sprogimo metu. Be šių sąvokų (erdvė, laikas, materija) turimos fizikos teorijos negali aprašyti pačios ankstyviausios Visatos raidos. Jos gali būti taikomos tik po Planko laikotarpio - 10-43s.
Po Didžiojo sprogimo Visata buvo beveik vientisai užpildyta energija, ir buvo ypatingai karšta - 1032K. Sparčiai didėjant atstumams tarp Visatą sudarančių objektų, jos temperatūra krito ir ėmė veikti visos šiuo metu žinomos fizikinės jėgos, susikūrė elementariosios dalelės, vandenilio ir helio atomai.
Po maždaug 400 000 m. temperatūra nukrito iki 3000 K ir stabilizavosi atomai, tai leido šviesai laisvai sklisti erdve. Šis Visatos periodas stebimas reliktiniame spinduliavime. Šio spinduliavimo egzistavimas buvo prognozuotas XX a. ketvirtame dešimtmetyje, todėl jo atradimas 1965 m. tapo svarbiu fizikos laimėjimu.
Per tam tikrą laiką, šiek tiek tankesnės Visatos vietos, susidedančios iš ne visiškai vienalytės materijos, gravitacijos dėka buvo sutrauktos į tankesnes struktūras, taip sudarydamos dujų debesis, žvaigždes, galaktikas ir kitas šiuo metu matomas astronomines struktūras.
Bendrojoje reliatyvumo teorijos požiūriu neįmanoma atskirti erdvės ir laiko. Didžiojo sprogimo teorijoje šis sunkumas neiškyla; Hermano Vailio (Hermann Weyl) postulatas teigia, kad laikas gali būti nedviprasmiškai išmatuotas bet kuriame taške kaip „laikas nuo Didžiojo sprogimo“. Tokie matavimai remiasi taip vadinamais konformiškais atstumais ir laikais, kurie leidžia nepaisyti Visatos plėtimosi matuojant erdvėlaikį.
Einšteino reliatyvumo teorija teigia, jog, priklausomai nuo materijos tankio Visatoje, galimos dvi Visatos plėtimosi baigmės. Vienu atveju Visata plėsis be sustojimo, kitu atveju, esant didesniam tankiui, vėl susitrauks (Big Crunch) - ir susidarys situacija, panaši į Didįjį sprogimą. Tokiu atveju galima būtų teigti, jog Visatos raida yra cikliška. Atlikus šiuolaikinius Visatos tankio matavimus begalinio Visatos plėtimosi modelis atrodo tikresnis.
[taisyti] Teorijos istorija
1915 m. Albertas Einšteinas kuria Bendrąją reliatyvumo teoriją. Teorija neleido jokių statinių sprendinių (t.y., Visata turėjo arba plėstis arba trauktis) – rezultatas, kurį jis pats laikė klaidingu, ir kurį jis bandė koreguoti pridėdamas kosmologinę konstantą.
Vėliau, 1918 m., Strasburgo astronomas Karlas Vilhelmas Vircas (Carl Wilhelm Wirtz) išmatavo sisteminį kai kurių galaktikos ūkų raudonąjį poslinkį, ir pavadino tai K-pataisa (K-correction), tačiau jis dar nesuprato nei jos kosmologinės reikšmės, nei to, kad manomieji ūkai iš tiesų buvo galaktikos už mūsų Paukščių Tako.
Belgijos dvasininkas Žoržas Lemetras (Georges Lemaitre) 1927 buvo pirmasis, pasiūlęs idėją, kad Visata prasidėjo dėl „pirmykščio atomo“ sprogimo.
Ketvirtajame dešimtmetyje Edvinas Hablas surado eksperimentinių įrodymų, patvirtinančių Ž. Lemetro teoriją. E. Hablas jau 1913 m. buvo nustatęs, kad galaktikos tolsta. Tačiau vėliau, dar kartą naudodamasis raudonojo poslinkio matavimais, jis nustatė, kad tolimos galaktikos tolsta visomis kryptimis tokiais greičiais, kurie yra vienodi Žemės atžvilgiu, ir kurie tiesiogiai proporcingi atstumui nuo Žemės iki tų galaktikų. Šis dėsnis šiuo metu žinomas kaip Hablo dėsnis.
Teorija prognozavo reliktinį spinduliavimą Cosmic background radiation - šis apie 1940 m. 1965 m. buvo patvirtintas astronominiais matavimais.
Tai, kad galaktikos viena nuo kitos tolsta, leido galvoti apie dvi galimybes. Viena – pasiūlyta Georgijaus Gamovo (George Gamow) - teigia, kad Visata prasidėjo apibrėžtu laiku praeityje ir toliau visą laiką plėsis. Kita galimybė – tai Fredo Hoilio (Fred Hoyle) pastovios būsenos modelis, kur nauja materija būtų kuriama galaktikoms tolstant vienai nuo kitos, ir visatos vaizdas laike maždaug nesikeistų. F. Hoilis yra ir pačio termino Didysis sprogimas autorius, pirmąsyk F. Hoilis jį pavartojo 1950 metais BBC radijo programoje, kritiškai atsiliepdamas apie Didžiojo sprogimo teoriją.
Vėliau – tarpiniu laikotarpiu - renkami stebėjimų duomenys davė labai daug argumentų, palaikančių Didžiojo sprogimo teoriją, ir nuo septintojo dešimtmečio vidurio ji buvo laikoma geriausia esama teorija apie visatos kilmę bei evoliuciją. Šiuo metu beveik visas teorinis darbas kosmologijoje atliekamas pagrindinei Didžiojo sprogimo teorijai plėsti ir taisyti. Tiriama, kaip po Didžiojo sprogimo susiformavo galaktikos, kas įvyko per Didįjį sprogimą.
Didžiulis pasistūmėjimas į priekį Didžiojo sprogimo kosmologijoje buvo padarytas dešimtajame dešimtmetyje ir XXI amžiaus pradžioje tobulėjant teleskopų technologijoms. Gauti duomenys leido astronomams apskaičiuoti daug Didžiojo sprogimo parametrų žymiai didesniu tikslumu, ir atvėrė leido teigti, jog Visata plečiasi ir ta plėtra greitėja. Tai reiškia, kad ne tik didėja greitis, kuriuo tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų, bet jis didėja greičiau nei turėtų pagal Hablo dėsnį. Taigi, jei stebėjimų duomenys yra teisingi, ir greitėjimas tęsis, galutinis to rezultatas bus toks, kad nebegalėsime daugiau matyti kitų galaktikų, o visata baigsis vadinamuoju Didžiuoju suplėšymu.
[taisyti] Problemos
Didžiojo Sprogimo teorija paaiškina daugumą stebėjimo duomenų. Neaišku, kas vyko laiko intervale nuo 0 iki 10-43s po Didžiojo sprogimo. Tikima, kad Bendroji reliatyvumo teorija negali daryti prognozių apie pačią Visatos pradžią. Trūksta kvantinės gravitacijos teorijos bei Bendrosios reliatyvumo teorijos su kvantine teorija sujungimo į didžiąją apibendrintą teoriją (Grand Unified Theory - GUT). Nėra aiški Visatos sudėtis, ypač tamsiosios materijos prigimtis, todėl neaišku, kodėl dabar Visata plečiasi su pagreičiu ir kodėl kosmologinė konstanta tokia maža.