Solifliukcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Solifliukcija (lot. solum - dirvožemis, fluctio- tekėjimas), lėtas plastiškas atitirpusio šlaitų dirvožemio ir puraus grunto slinkimas; viena kriogenezės formų. Vyksta daugiausia daugiamečio ir sezoninio įšalo srityse, aukštuose kalnuose. Gruntas slenka dėl savo svorio. Slinkimo greitis - keletas centimetrų per metus, kai kada keli šimtai metrų per valandą; priklauso nuo šlaito polinkio ir dispersinių nuosėdų kiekio.

Kitomis kalbomis