Sergejus Kovaliovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sergejus Adamovičius Kovaliovas (Сергей Адамович Ковалёв; g. 1930 metų kovo 2 dieną) - žymus disidentas ir politinis kalinys buvusioje Sovietų Sąjungoje, žmonių teisių aktyvistas ir politikas postsovietinėje Rusijoje.

Sergejus Kovaliovas gimė Seredinos-Budos miestelyje, Ukrainoje. 1932 m. jo šeima persikėlė į Polipki kaimą, esantį netoli Maskvos. 1954 m. jis baigė Maskvos valstybinį universitetą. Kaip biofizikas, Kovaliovas parašė daugiau kaip 60 mokslinių straipsnių. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio jis prieštaravo Trofim Lysenko teorijoms, kurios buvo mėgstamos tuometinės valdančiosios Sovietų sąjungos Komunistų partijos.

1969 m. jis įkūrė pirmąją sovietinę žmogaus teisių asociaciją, Iniciatyvinę grupę Žmogaus teisėms SSRS ginti, ir vėliau tapo pagrindinia disidentinio judėjimo Lietuvoje jungtimi. Kovaliovas aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius samizdat, tokius kaip Dabartinių įvykių kronika ir Katalikų bažnyčios kronika Lietuvoje.

Jis buvo suimtas 1974 metų gruodžio 8 d. ir teisiamas Vilniuje, kaltinamas „antisovietine agitacija ir propoganda“ (RSFSR baudžiamojo kodekso 70-asis straipsnis) ir ištremtas septyniem metam į gulagą Permės regione ir Christopolio kalėjimą, vėliau tris metus praleido tremtyje Kolymoje. Iki jo sugrįžimo, jis įsikūrė Kalinine (šiandien Tveras).

Michailo Gorbačiovo inicijuotos perestroikos metu, Kovaliovas galėjo sugrįžti į Maskvą ir tęsti savo veiklą. Tuo metu Kovaliovas dalyvavo įkuriant šias humanitarines ir iniciatyvines organizacijas:

  • Žmonių teisių sąjunga Memorialas, skirtas SSRS politinių represijų aukų atminimui ir reabilitacijai. Kovaliovas eina šios sąjungos pirmininko pareigas nuo 1990 metų.
  • Tarptautinės Amnestijos padalinys Maskvoje.
  • Tarptautinė humanitarinė konferencija (1987 metų gruodis).
  • Spaudos klubas Glasnost.

1989-aisiais metais Andrėjus Saharovas rekomendavo jį, kaip Iniciatyvinės grupės Žmonių teisių gynimui (vėliau pervadintos Rusų-amerikiečių Žmogaus teisių grupe) vadovą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Kovaliovos pasuko į oficialiąją politiką. 1991 m. sausį jis perkūrė Rusijos Žmogaus ir civilinių teisių deklaraciją ir buvo pagrindinis Rusijos federacijos Konstitucijos Antro straipsnio (Žmogaus ir piliečio laisvės ir teisės) autorius. 1990-1993 jis buvo išrinktas Rusijos Federacijos Žmonių deputatu, buvo Rusijos Federacijos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo narys ir buvo Prezidento Žmogaus teisių komisijos vadovu, bei Rusijos parlamento, valstybinės Dūmos, Žmogaus teisių Komisijos narys. 1993 ir 1995 m. jis buvo Rusijos Valstybinės Dūmos narys. 1996-aisiais Kovaliovas buvo Europos Sąjungos Parlamento Rusijos delegacijos narys.

1993 m. jis įkūrė judėjimą, o vėliau politinę partiją - Rusijos Pasirinkimas (Выбор России). Dabar ši partija vadinasi Demokratinis Rusijos Pasirinkimas (Демократический выбор России).

Ankstyvaisiais 1994 m. Kovaliovas atvirai prieštaravo Rusijos kariniam įsikišimui į Čečėniją. Jis asmeniškai pranešinėjo apie Pirmojo Čečėnų karo tikrovę. Jo dieniniai reportai telefonu ir televizijoje nuteikė rusišką publiką prieš karą. Dėl jo aktyvumo buvo pašalintas iš Dūmos posto 1995 m..

Kovaliovas yra atviras autoritarinių požymių Boriso Jelcino ir Vladimiro Putino administracijoje kritikas. 1996 m. jis paskirtas Jelcino prezidentinės Žmonių teisės komisijos vadovu.

Sergejus Kovaliovas yra daugybės apdovanojimų ir premijų gavėjas. 1995 ir 1996 m. Sergejus Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

Kitomis kalbomis