Amaliniai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Viscaceae | ||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
![]() Paprastasis amalas (Viscum album) |
||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||
|
||||||||||
Rūšis | ||||||||||
|
Amaliniai (lot. Viscaceae, vok. Mistelgewächse) - magnolijainių (Magnoliopsida) augalų šeima, kurioje vienintelė Lietuvoje auganti amalų gentis ir rūšis - paprastasis amalas (Viscum album). Tai pusiau parazitinis visžalis puskrūmis, augantis ant medžių. Lapija iki 1 m skersmens. Įleidęs į beržų, tuopų, obelų savo šakneles, jis siurbia savo maitintojų sultis. Taip gauna mineralines medžiagas, organines pats pasigamina žaliuose lapuose ir stiebuose. Stiebai tariamai dichotomiškai šakoti, žalsvi, nenumetantys storokų šviesiai žalių (netgi gelsvai žalių) lapelių visą žiemą. Žiedai vienalyčiai, smulkūs. Vaisius - netikroji uoga. Žydi kovo - balandžio mėnesiais. Vaisiai - netikros baltos uogos.
Pasaulyje auga apie šešiasdešimt amalų rūšių. Paplitę Afrikos tropinėse ir subtropinėse srityse. Eurazijos vid. klimato zonoje aptinkamos tik kelios rūšys.
[taisyti] Farmokologinės savybės
Amalas vartojamas liaudies medicinoje nedideliam kraujospūdžio padidėjimui gydyti. Literatūroje aprašytų augalo savybių tyrimai dažnai yra prieštaringi, nes yra duomenų, kad augalas mažina eksperimentinių gyvūnų kraujospūdį, tačiau kitų mokslininkų duomenimis, šio poveikio nebūna.
Amalo žolėje yra iki 0,1% baltos amorfinės medžiagos viskotoksino, susidedančio iš daugybės amino rūgščių ir cukrų; viscerino, viskolio, oleanolovinės ir ursolio rūgščių, cholino, viskamino. Uogose yra iki 1,2% alkoholių, riebalų, vitamino C, karotino, glikozido siringinino, kaučiuko dervų, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Amalo ekstraktas vartojamas nuo aterosklerozės ir hipertoninės ligos I ir II stadijose, nuo epilepsijos bei nervų ligų. Jis mažina arterinį kraujospūdį, išplečia kraujagysles, stiprina širdies veiklą, sumažina centrinės nervų sistemos jautrumą.
[taisyti] Legendos ir papročiai
Angliškai kalbančiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys: po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų - pažįstamą arba ne - galima pabučiuoti. Didžiojoje Britanijoje tai daroma dažniausiai per Kalėdas. Tokie papročiai paremti senomis druidų legendomis: druidai laikė amalą taikos simboliu, žinojo, jog jis turi gydomųjų savybių. Savo galių amalas neprarasdavo tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės. Kitokių pasakojimų apie amalą turi ir norvegai bei graikai.
Lietuvoje dar vadinama laumės šluota