Erezija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Erezija (gr. hairesis - „atskiras tikėjimas“) - religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai. Taip pat erezija kartais vadinama nuomonė filosofijos, politikos ar mokslo klausimais, radikaliai prieštaraujanti visuotinai priimtam požiūriui.
[taisyti] Krikščionybės erezijos
Didžioji krikščionybės erezijų dalis atsirado ankstyvosios krikščionybės laikais, kada neegzistavo stiprūs ideologiniai centrai, galintys kontroliuoti skelbiamą mokymą. Palankią aplinką erezijų atsiradimui sudarė ir patikimos literatūros trūkumas bei judokrikščioniškų idėjų sintezė su antikinėmis religinėmis - filosofinėmis idėjomis.
Ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:
- Arijonai teigė, kad Jėzus esąs Dievo sukurtas ir todėl nelygus jam
- Doketizmas teigė, kad Jėzaus fizinis kūnas buvo tik iliuzija
- Markionizmas atmetė didelę dalį Šventojo Rašto, neigė žydų ir krikščionių Dievo tapatumą
- Monofizitai mokė, kad Jėzus turėjo vienintelę prigimtį (skirtingai nei tradicinė krikščionybės kryptis, pripažįstanti dvejopą - žmogišką ir dievišką Jėzaus prigimtį)
- Nestoriečiai teigė, kad Jėzus buvo dviasmenis