Žiemgalių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žiemgalių kalba | |
---|---|
Kalbama: | - |
Kalbančiųjų skaičius: | išnykusi |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
Kilmė: | |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba: | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1: | - |
ISO 639-2: | - |
SIL: | - |
Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų.
Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvo tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvo verčiami į c, dz. Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r, bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs - sodas), berizs (bērzs - beržas), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g -serga. Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene - (-ienė?), -uve (Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve).
Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią kaip latviai, tuo tarpu šiaurės panevėžiškiai - tik į gretimą skiemenį.