Mėnulis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės - Mėnulis (reikšmės).
Mėnulis - vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.
Tai antrasis Saulės sistemos kūnas, kuriame yra pabuvojęs žmogus - 1968 - 1972 aplankė „Apolono“ erdvėlaiviai, Mėnulyje buvo nusileidę 12 astronautų.
„Mėnuliais“ gali būti vadinami ir kitų planetų natūralūs palydovai, tačiau šiame straipsnyje patogumo dėlei kalbama tik apie Žemės palydovą - mėnulį.
Turinys |
[taisyti] Fizinės charakteristikos
[taisyti] Mėnulio judėjimas
Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu. Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Nors Mėnulis skrieja aplink Žemę ta pačia kryptimi, kaip ši sukasi apie savo ašį, tačiau dėl lėtesnio skriejimo stebėtojui Žemėje atrodo, kad Mėnulis dangaus skliautu juda iš vakarų į rytus. Skriedamas savo orbita Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės (3,8 cm per metus), todėl gali ateiti toks laikas, kai Mėnulis paliks Žemę.
Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks - tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis - matosi vis kita Mėnulio fazė. Įdėtame paveiksliuke pavaizduotos visos Mėnulio fazės. Pilnas mėnulio ciklas trunka 29,5 paros.
[taisyti] Paviršius

Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmasis sudarė Tomas Hariotas (1560-1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotyniškai, pavyzdžiui, Debesų jūra – Mare Nubium, Audrų vandenynas – oceanus procellarum.
Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240m skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš žemės. Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, karpatai ir alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų. Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.
Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones
[taisyti] Mėnulio stebėjimas
Plika akimi galima stebėti Mėnulio tamsias dėmes, vadinamas jūromis ir šviesias, vadinamas žemynais. Iš tikrųjų Mėnulyje nėra vandens ir šie pavadinimai yra tik sąlyginiai.
Jau pro teleskopą galima stebėti ir smulkesnius darinius - Mėnulio kraterius, spindulius besidriekiančius nuo kraterių, kalnynus ir kt.
[taisyti] Užtemimų stebėjimas
Mėnulis skriedamas aplink Žemę pakliūna į jos metamą šešėlį ar pusšešėlį. Mėnulis dangaus skliaute šviečia todėl, kad atspindi Saulės šviesą, tačiau pakliuvęs į Žemės šešėlį šios šviesos Mėnulis nebegauna ir nustoja šviesti - įvyksta Mėnulio užtemimas.
[taisyti] Mėnulio kilmė
Mėnulio kilmė tebėra mokslininkų ginčų objektas. Sprendžiant iš mėnulio orbitos mažai tikėtina, kad jis susidarė tuo pačiu metu kaip ir Žemė, ar kad jis buvo Žemės "pagautas". Šiuo metu labiausiai priimta yra Žemės susidūrimo su milžinišku objektu teorija - susidūrimas su maždaug Marso dydžio objektu galėjo išmesti į orbitą didelį kiekį medžiagos, iš kurios susiformavo mėnulis. Šią teoriją patvirtina ir Žemės bei mėnulio sudėties palyginimas - mėnulyje randamos tos pačios medžiagos, tik kitomis proporcijomis. Susidūrimo atveju lengvesnės medžiagos būtų lengviau papuolusios į atvirą erdvę, o kaip tik jų didesnis kiekis ir randamas mėnulyje. Taip pat manoma kad mėnulis galėjo atitrūkti nuo žemės, toje vietoje, kur yra Ramusis vandenynas.
[taisyti] Tamsioji Mėnulio pusė
Viena iš mėnulio pusių, kuri nematoma iš Žemės, vadinama tamsiąja arba tolimąja Mėnulio puse. „Tamsioji“ šiuo atveju reiškia ne tai, kad į ją nepatenka saulės spinduliai, o tai, kad ji nematoma iš Žemės. Už jos atsidūrę objektai neturi galimybių radijo ryšiu susisiekti su Žeme.
[taisyti] skrydžiai į Mėnulį
Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to kai 1957 m. Spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį žemės palydovą „Sputnikas-1“ pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų sąjunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų „Luna-1“ praskriejo pro mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. „Luna-2“ 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o „Luna-3“ spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmąkart nufotografavo iš žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų.
[taisyti] Pirmieji automatiniai stočių tyrimai
Naują mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys „reindžeriai“; prieš nuskrisdamos į mėnulį jos perduodavo Žemės palydovo paviršiaus nuotraukas. Pirmoji kosminė stotis kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo „reindžeris-7“. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. Tarybinė automatinė stotis „Zondas-3“ nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal „Luna-3“ ir „Zondas-3“ perduotas nuotraukas buvo sudarytas „Mėnulio nematomosios pusės atlasas“, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys.
1966 m. Svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje tarybinė automatinė stotis „Luna-9“ minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į žemę pirmąją mėnulio ponoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. „Luna-9“ galutinai paneigė klaidingą nuomonę, kad mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis esą, gali siekti kelis šimtus metrų. „Luna-9“ įrodė jog Mėnulio paviršiaus išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus (susmulkintos uolienos arba regolitas), bet pakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.
[taisyti] Žmonės Mėnulyje
Nuo septinto dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas „Apolono“ programai. T.y. ruošėsi siųsti žmogų į Mėnulį. Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėnesį kai Nilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas išlipo iš „Apolono-11“ nusileidimo kabinos „Erelis“ ir žengė istorinį žingsnį Mėnulio paviršiuje. Pririnkę mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į kabiną ir pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas skriejo aplink mėnulį.
[taisyti] Nuorodos
Susiję straipsniai:
Kiti šaltiniai:
Su mėnuliu susiję dažniausiai klausiami klausimai (pagal www.arzinai.lt):
- Kas sukelia potvynius ir atoslūgius?
- Kodėl mėnulis šviečia?
- Kiek iš viso žmonių vaikščiojo mėnulyje?
- Kodėl mėnulyje visiškai tylu?
- Kiek sveria mėnulis?
- Kodėl iš žemės matoma tik viena mėnulio pusė?
- Kodėl ir kada būna saulės užtemimai?
Saulės sistemos objektai |
---|
![]() Saulė – Merkurijus • Venera • Žemė • Marsas • Jupiteris • Saturnas • Uranas • Neptūnas |
Mėnulis – Nykštukinės planetos – Kometos – Asteroidai |