Naudotojas:Agnerasa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1 1. Žmogaus teisių raida

Žmogaus teisių koncepcija yra vienas iš svarbiausių žmonijos kūrinių,nes jis daro didelę įtaką visuomenės raidai, žmonijos civilizacijai. Žmogaus teisės ir laisvės istoriškai formavosi ne vieną šimtmetį, jų idėja pagrįsta humanizmu, žmogaus reikšmingumu, jo pirmumu prieš valstybę. Žmogaus teisių istorija – tai visų pirma organizuoto žmonių gynimosi nuo valdžios ir nuo privačių asmenų ar jų susivienijimų savivalės ir agresijos istorija . Ši kova, siekiant gyvenimo saugioje visuomenėje, kur vertinamas žmogaus orumas ir saugomos svarbiausios vertybės, buvo ilgalaikė. Tik žmogaus teisių pagrindu formavosi požiūris į teisinę valstybę ir teisinę tvarką, individo svarbą ir jo vertybių reikšmingumą civilizuotoje visuomenėje. Vieni pirmųjų apie neatimamas žmogaus teises prabilo stoikų filosofai. Jie išskyrė ius naturale ir ius gentium. Stoikų požiūriu, pagal ius naturale visi žmonės yra lygūs ir laisvi, o ius gentium reiškia žemiškuosius įstatymus, kurie neleidžia pasireikšti tikrajai žmogaus prigimčiai. „Taigi stoikams prigimtinės teisės yra universalios, žmogui imanentiškos, tačiau įmanomos patirti tik pasitraukus nuo daiktiškojo pasaulio į save“ . Apie prigimtines teises ir jos idėjas buvo kalbama ir žymių Romos teisininkų darbuose. Vėliau, jau viduramžių laikotarpiu, prigimtinės teisės idėjas plėtojo Tomas Akvinietis. Teisės problema buvo svarstoma remiantis krikščioniškąja filosofija ir jos nuostatomis. Buvo manoma, jog visuomenės gerovė ir bendrasis interesas pranoksta individualaus intereso svarbumą. Renesanso epocha ir jos žymiausi filosofai T.Hobsas, Dž. Lokas, Ž.Ž. Ruso, Š. Monteskjė praturtino žmogaus teisių idėjas nauju turiniu. Jie interpretavo prigimtinės teisės idėjas, jų pastangomis buvo suvoktas žmogaus suverenumas, individo nepriklausomumas nuo monarcho valios ir kt. Tuometinė prigimtinės teisės teorija teigė, jog egzistuoja pozityvioji teisė ir prigimtinė teisė. Žmogaus teisės yra iškeliamos virš valstybės, ji negali paneigti ar ginčyti individo pirmumo prieš valstybę. Teisė yra grindžiama visuomeninės sutarties pagrindu, kad būtų įtvirtinta prigimtinių teisių apsauga. Dž. Lokas buvo vienas iš pirmųjų filosofų, kuris suformulavo žmogaus teises kaip integralų politinės sistemos koncepcijos elementą. Remiantis jo teorija, žmonės yra individai, verti besąlygiškos pagarbos ir pasitikėjimo, o valstybė turi apsaugoti jų prigimtines teises. Antikos ir viduramžių filosofai žmogaus teises suvokė kaip humanistinę idėją, pagrįstą prigimtinės teisės nuostatomis, tačiau iškilo būtinybė tas idėjas įtvirtinti teisės aktuose ir paversti idėją praktiniu valstybės institucijų ir piliečių elgesiu.