Actekai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šis straipsnis yra apie ikikolumbinės Meksikos indėnų civilizaciją, o ne apie dabartines Meksikos indėnų tautas, kalbančias nahuatlių kalba ir tebelaikančias save actekų palikuonimis.

Tlalokas, actekų lietaus ir vaisingumo dievas
Enlarge
Tlalokas, actekų lietaus ir vaisingumo dievas

Actekai (astekai) buvo Mezoamerikos tauta, XIV-XVI a. pr. centrinėje Meksikoje sukūrusi civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu. Pagrindinis civilizacijos miestas buvo Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.

Turinys

[taisyti] Pavadinimas

Nahuatlių kalba (nauatlių), actekų gimtąja kalba, "Azteca" reiškia "žmogų iš Astlano" (Aztlán), mitinės vietovės šiaurės Meksikoje arba JAV pietinėje dalyje, kur dabar gyvena zunjų-jutų-astekų kalbų šeimai priklausančios indėnų gentys. Tačiau patys actekai save vadino Mešika (Mexica) arba, priklausomai nuo miesto, Tenočka arba Tlatelolka. Žodis "Azteca" buvo plataus pobūdžio, nereiškiantis konkrečios kultūros.

Šiais laikais, žodžiu "actekai" įvardinti senosios Meksikos gyventojus, susijusius kalba, prekyba, papročiais ir religija, pasiūlė Alexander von Humboldt. Šį terminą XIX a. priėmė ir patys meksikiečiai, kad šiuolaikinius meksikiečius bei kalbančiuosius nahuatlių kalba atskirtų nuo senovinės civilizacijos. Šio vokiečių mokslininko pasiūlytas astekų tautinis etnonimas nėra teisingas, kadani vokiškai žodis "azteka" tariamas "acteka". Pirminiai ispaniškieji XVI a. pr. rašytiniai šaltiniai genties pavadinimą rašo žodžiu "azteca", kuris yra tariamas "asteka".

Žodžio "Mešika" (iš kurio kilo dabartinės Meksikos pavadinimas) reikšmė irgi ne visai aiški. Dalis tyrinėtojų teigia, kad tai senas nauatlių kalbos žodis, reiškęs saulę. Kiti - kad jis kilęs iš legendinių actekų vado Mešitlio vardo. Taip pat iškelta versija, kad šis žodis kilęs nuo Teskoko ežere augusių nendrių rūšies pavadinimo. Šiuo metu mokslininkaio-amerikanistai sutaria, kad gentinis pavadinimas "mešikai" kilo iš XIII a. gyvenusio genties vado "Mešiko" vardo.

Lietuvių kalboje įsigalėjęs terminas "actekai" tariamas ne pagal ispanų kalbos tarimo taisykles: fonetiškai tikslesnis tarimas būtų "astekai".

[taisyti] Legendos ir tradicijos

Taip pat žiūrėkite pagrindinį straipsnį Actekų mitologija

Meksikos herbas sukurtas pagal actekų mitologiją
Enlarge
Meksikos herbas sukurtas pagal actekų mitologiją

. Actekų gentys (mažiausiai trys) kalbėjo vienos kalbos įvairiomis tarmėmis. Actekų kultūrai paprastai priskiriamos kartu visanahuatl (nauatlių - liet.) kultūra susijusiomis kalbų tarmėmis kalbėjusios gentys.Šios gentys kalbėjo viena kalba. Pasak legendos, įvarios genčių grupės, vėliau tapusios actekais, iš šiaurės atvyko į Anahuac'o (liet. - Anauko) slėnį prie Teskoko ežero. Nors šio slėnio ir ežero vieta gerai žinoma - ten dabar įsikūręs Meksiko miestas - tačiau labai maža tikrų žinių apie actekų kilmę.

Tenočtitlanas - actekų sostinė dirbtinėje ežero saloje, ten kur dabar yra Meksiko miestas
Enlarge
Tenočtitlanas - actekų sostinė dirbtinėje ežero saloje, ten kur dabar yra Meksiko miestas

Anot pačių actekų,,jų protėviai atvyko iš šalies šiaurėje, vadinamos Aztlán (liet.-Astlan), jie buvo paskutinė iš 7 nahuatlacas (nauatlių kalba kalbančių genčių), atlikusi šią kelionę į pietus. Actekus vedęs jų pagrindinis saulės ir karo dievas Huicilopoštlis (Uicilopočtlis - burtininkas kolibris). Jiems atvykus į salą ežere, jie pamatė erelį, tupintį ant kaktuso ir lesantį gyvatę. Ši vizija jiems reiškė, kad toje vietoje turėtų būti jų naujieji namai. Toje vietoje actekai pastatė Tenočtitlano miestą, sukurdami didelę dirbtinę salą (ten, kur dabar yra Meksiko miesto centras). Ši legenda pavaizduota dabartiniame Meksikos herbe. Tie, kurie gyveno Tenočtitlane, pasivadino "tenočkais", paga;l legendinio vado Tenočko, atvedusio gentį į Teskoko ežero slėnį, vardą.

Kaip teigia legenda, actekams atvykus prie Teskoko ežero, jie buvo laikomi mažiausiai civilizuota gentimi, tačiau actekai nusprendė mokytis ir parėmė viską, kas įmanoma, iš kitų kultūrų, ypač iš senovės toltekų (kuriuos jie iš dalies painiojo su vėlyvesne Teotiuakano civilizacija). Actekams toltekai buvo bet kokios kultūros pradininkai, žodis Toltecayotl buvo kultūros sinonimas ("tolteca" - "statytojas" actekų klb.). Actekų legendos sieja toltekus ir Ketsalkoatlio kultą su mitinio Tolano miestu, kurį, atrodo, jie irgi tapatino su vėlyvesnio Teotiuakanu.

Kadangi actekai sujungė keletą senesnių tradicijų su savo kultūrine tradicija, jie turėjo kelis mitus apie savo kilmę. Vienas iš jų jungė keturis didžiuosius amžius iki mūsų epochos. Kiekvienas iš jų baigdavosi katastrofa. Mūsų amžius - Nahui-Ollin - penktoji epocha, išvengė sunaikinimo dėl dievo Nanauatlio ("Kupino skaudulių", mažiausio ir kukliausio iš dievų), pasiaukojimo (už tai jis buvo paverstas saule). Šis mitas siejamas su senuoju Teotiuakano miestu, kuris actekams atvykus jau buvo seniai apleistas ir sugriautas. Kitas mitas teigia žemę esant dievų dvynių Teskatlipokos ir Kecalkoatlio kūriniu. Teskatlipoka kurdamas pasaulį praradęs koją, ir visi šio dievo atvaizdai vaizduoja jį be kojos ir su styrančiu kaulu. Kecalkoatlis taip pat buvo vadinamas "Baltuoju Teskatlipoka".

[taisyti] Actekų iškilimas

Actekų kalendoriaus akmuo
Enlarge
Actekų kalendoriaus akmuo

[taisyti] Tenočtitlano valdovų sąrašas (iš viso 12):

  • Legendinis įkūrėjas: Tenoch (Tenočkas)
  • 1375: Acamapichtli (Akamapičitlis)
  • 1395: Huitzilihuitl (Uiciliuitlis)
  • 1417: Chimalpopoca (Čimalpopoka)
  • 1427: Itzcóatl (Ickoatlis)
  • 1440: Moctezuma I (Moktesuma; kitaip dar Motekuhzoma I)
  • 1469: Axayacatl (Ašajakatlis)
  • 1481: Tízoc (Tisokas)
  • 1486: Auitzotl (Ajusotlis)
  • 1502: Moctezuma IIShocoyatzin (Moktesuma II Šokojacinas; plačiau žinomas kaip "Montesuma")
  • 1520: Cuitlahuac (Kuitlauakas)
  • 1521- 1525.02.08: Cuauhtémoc (Kuautemokas)

[taisyti] Miestų - valstybių laikotarpis

Po Tulos žlugimo XII a., Meksiko slėnyje ir jo apylinkėse buvo keletas nauatlių kalba kalbančių genčių įkurtų miestų-valstybių: Čolula, Uešocinas, Tlaškala, Askapocalkas, Čalkas, Kuluakanas, Šočimilkas, Tlakopanas ir kiti. Nei vienas iš jų nebuvo pakankamai galingas, kad dominuotų prieš kitus, visi miestai labai didžiavosi savo toltekiškuoju paveldu. Actekų kronikos šį laikotarpį vadina aukso amžiumi, kurio metu buvo išrasta muzika, žmonės mokėsi menų ir amatų iš išlikusių toltekų, o valdovai varžėsi poezijos konkursuose, o ne karuose.

XIII ir XIV a. Teškoko ežero ir Anauako slėnio apylinkėse galingiausi miestai buvo Kuluakanas pietuose ir Askapocalkas šiaurėje, jie valdė visą teritoriją aplink Teškoko ežerą.

[taisyti] Mešikų pasirodymas ir Tenočititlano įkūrimas

Kai pusiau klajokliška mešikų gentis atvyko į Anauako slėnį iš šiaurės, jie neturėjo kur eiti. Laikinai jie įsikūrė Čapultepeke, tačiau jis buvo valdomas Askapocalko ir mešikai greitai iš ten buvo išvyti. Tuomet jie persikėlė į Kuluakano dominuojamą zoną, ir 1299 m. valdovas Kokoštlis leido jiems apsigyventi Tisapane, uolėtoje vietovėje kur niekas nenorėjo gyventi. Iš Kuluakano mešikai stengėsi perimti kiek įmanoma daugiau kultūros, jie vesdavo moteris iš Kuluakano, kad šios mokytų jų vaikus. 1323 m. mešikai paprašė naujojo Kuluakano valdovo Ašikometlio jo dukros, ir ją paaukojo. Kuluakano žmonės pasipiktino, ir išvijo mešikus. Bėgdami jie 1325 m. atvyko į mažą salelę Teškoko ežero saloje, kur pradėjo statyti miestą Tenočtitlaną (ilgainiui sukurdami didelę dirbtinę salą). Po kurio laiko pagal iš Kuluakano išmoktus papročius jie išsirinko pirmąjį tlatoani (valdovą) Akamapičtlį. Kita mešikų grupė apsigyveno to paties ežero šiauriniame krante, kur įkūrė Tlatelolko miestą (iš pradžių tai buvo nepriklausoma karalystė, bet vėliau prijungta prie Tenočtitlano).

[taisyti] Tenočtitlano iškilimas

Tuo metu sala tebepriklausė Askapocalko valdoms, ir mešikai turėjo mokėti didelę duoklę, kad galėtų ten likti. Iš pradžių, mešikai parsisamdydavo kaip samdomi kareiviai karuose tarp nauatlių genčių miestų valstybių, tuo sugriaudami galios balansą. Ilgainiui jie įgavo tiek garbės, kad galėjo tuoktis su valdovų šeimomis. 1372-1427 m. mešiko valdovai Akamapištlis, Uiciliuitlis ir Čimalpopoka buvo Askapocalko valdovo Tezozomoc (Tesosomoko) vasalai.

Mirus Tesosomokui, jo sūnus Maxtla (Maštla) nužudė Čimalpopoką, tačiau naujasis mešikų valdovas Ickoatlis susivienijo su buvusio Teškoko valdovu Nezahualcoyotl (Nesaualkojotliu) ir apsiautė Maštlos valdomą Askapocalką. Po 100 dienų apsiausties miestas pasidavė. Tenočtitlanas, Teškokas ir Tlakopanas sudarė "Trijų sąjungą", kuri pradėjo dominuoti Meksiko (Anauako) slėnyje, o vėliau ir tolimesnėse vietovėse. Ilgainiui Tenočtitlanas tapo galingiausiu miestu.

Vėlesnio Tenočtitlano valdovo Ašajakatlio sesuo buvo ištekėjusi už Tlatelolko tlatoani, tačiau Ašajakatlis tlatelolkiečius apkaltino, kad blogai elgiasi su jo seserimi - tuo pagrindu prasidėjo karas ir 1469 m. šis miestas prijungtas prie imperijos. Taip pat buvo užkariauti Tolokanas, Okuilanas ir Malinalkas. Cincuncane Ašajakatlis pralaimėjo taraskams (pirmasis didelis actekų pralaimėjimas istorijoje), tačiau atstatė valstybės galią, ir netrukus buvo užkariauti mištekai ir sapotekai.

Ajusotlio valdymo metu buvo perorganizuota armija, ir imperija pasiekė didžiausio išsiplėtimo tašką. Po Ajusotlio į sostą įžengė Motekusoma II (labiau žinomas kaip Moctezuma II ir Montesuma), kuris buvo imperatoriumi tuo metu, kai 1519 m. į šalį atvyko ispanai.

[taisyti] Imperija

Plačiau apie actekų imperijos valdymą žiūrėkite straipsnį Tlatoani

Actekų valsytbės santvarka buvo kitokia, nei Europoje egzistavusių imperijų. Kaip dauguma europietiškų imperijų, ji buvo daugiatautė, tačiau skirtingai nuo jų, tai buvo daugiau duoklės sistema, o ne vieninga valdžios sistema. Istorikas Arnold Joseph Toynbee ją lygina su Asirijos imperija. Ir labai klydo, nes actekų valsybės valdovas buvo renkamas ir valdžios negalėjo paveldėti. Be to, duoklė Europoje ir Amerikoje labai skyrėsi. Europoje duoklę pasisavindavon feodalas, o actekų valstybėje - ji būdavo išdalijama visuomenei. Tam tikra dalis atitekdavo valdovo rūmų išlaikymui ir armijai.

Nors actekų užvaldyti miestai turėdavo mokėti didelę duoklę, tačiau archeologiniai tyrimai actekų kontroliuotose vietovėse rodo, kad po actekų užkariavimo paprastų žmonių gerbūvis ne smukdavo, o kildavo. Tai galėjo lemti padidėjusi prekyba (dėl geresnių kelių ir puikios organizacijos), taigi duoklė buvo renkama iš "platesnės mokestinės bazės". Atrodo, kad tik aukščiausioji kitų genčių klasė iš pradžių ekonomiškai nukentėdavo nuo actekų užkariavimo. Yra požymių, kad egzistavo netgi prekyba prekėmis, kurias buvo galima pasigaminti vietoje.

Svarbiausias Tenočtitlano valdžios pareigūnas dažnai vadinamas actekų valdovu. Jo titulas nahuatlių kalba Huey Tlatoani("uei tlatoani") reiškė "Didysis kalbėtojas", o tlatoque ("kalbėtojais") buvo vadinama diduomenė. Įdomu, kad acyekų valdovas turėjo dar vieną titulą - "Tcatecuhtli)" ("tlakatekutlis" arba "vyrų galva" - vyriausiasis karo vadas). Didėjant Tenočtitlano galiai, didėjo ir tlatoanio įtaka, ir Ajusotlio valdymo metu "karo vadas" jau yra tinkama analogija. Tačiau, šis titulas nebuvo paveldimas.

[taisyti] Actekų miestai

Tenočtitlanas - actekų sostinė dirbtinėje Texcoco (Teškoko, Teskoko) ežero saloje, ten kur dabar yra Meksiko miestas. Miestas buvo padalytas į 4 dalis, vadinamas "campans" ("teritorijas" - isp.), o kiekviena jų į 20 rajonų, vadinamų "calpulli" ("sritis" arba "valdymas" - nauatlių klb.). Juos skyrė kanalai - tlaxilcalli ("tlašilkali"), naudoti susisiekimui. Tenočitlane ir jo priemiesčiuose, klestėjimo metu, galėjo gyventi nuo 300 000 iki 700 000 gyventojų - tai buvo didžiausias pasaulio miestas (palyginimui - Paryžius 250 000, Konstantinopolis - 200 000, Venecija - 160 000 gyventojų)

Tlatelolkas - iš pradžių savarankiškas miestas, vėliau Tenočitlano priemiestis, prekybos centras. Ispanų teigimu, Tlatelolke buvo didžiausias jų matytas turgus, didesnis už Venecijos ar Konstantinopolio. Pagal svarbą - antrasis miestas "Trijų sąjungoje", nes buvo didžiausiu uostu-prekyviete visoje Centrinėje Amerikoje.

Teškokas (Texcoco) - miestas ant Teskoko (Teškoko) ežero kranto. Tai buvo antras pagal svarbumą actekų miestas, gaunantis apie 2/5 visos duoklės. Tai buvo mokslo centras, turėjo milžinišką biblioteką (apie 0,5 mln. rankraščių), su ankstesnių civilizacijų raštais. Tlakopanas (Tlacopán) - trečiasis svarbiausias miestas, kartu su Tenočitlanu ir Teškoku sudaręs vadinamąją "Trijų Sąjungą", davusį pagrindą actekų imperijai. Gaudavo 1/5 visos duoklės.

Čolula - antrasis pagal didumą, bet politiškai tik penktasis valstybės miestas, apie 100 000 gyventojų, daug (365) šventyklų. Čoluloje actekai pastatė Didžiąją Piramidę, savo tūriu didesnę (didesnė net už Cheopso piramidę). Didžiausia piramidė Žemėje yra Meksikoje. Jos tūris 5 kartus didesnis už Cheopso piramidę ir 3 kartus didesnis už Čolulos. Jos amžius - apie 2000-2500 m.

[taisyti] Tiacaelelio reformos

Actekų valstybės struktūros suformavimui didžiausią įtaką turėjo vienas žmogus, Tlacaelel (Tlakaelelis; nauatlių kalba "vyriška širdis"), gyvenęs 1397-1487 m. Nors galėjo, jis atsisakė tapti tlatoaniu. Jis buvo tlatoanio Iškoatlio sūnėnas bei Čimalpopokos ir Moktesumos I brolis, jo titulas buvo Cihuacoatl ("kiualkoatlis" -apytikslė prasmė - "patarėjas"). Tačiau vėlesnės kronikos (pvz., Ramírez Codex) rodo jį turėjus didžiulę įtaką. Tlakaelelis suformavo naują actekų valdžios struktūrą, įsakė sudeginti daugelį senųjų actekų kodeksų (tuo pagrindu, kad jos pilnos melo ir parašytos ne pačių actekų, o nežinia kieno, darančių gėdą galingiausiai tautai Jukatane), ir perrašė actekų istoriją. Taip pat jis reformavo actekų religiją, gentinį dievą Huicilopočtlį (Uicilopočtlį) pakeldamas į aukščiausią rangą kartu su senaisiais nauatlių tautos dievais Tlaloku, Teskatlipoka ir Kecalkoatliu. Po šios reformos, actekų dievams reikėjo nuolatinių žmonių aukų (tam, kad suktųsi saulė); kad nepritrūktų aukojamųjų, atsirado ritualiniai karai "gėlių karai", kurie taip pat leido treniruotis kariams. Kai kurie istorikai mano, kad actekų aukštuomenė suprato, kad nuolatiniai žmonių aukojimai - nesenos Tlakaelelio reformos rezultatas, tuo galima paaiškinti Moktesumos veiksmus atvykus Kortesui. Ilgainiui, žmonių aukojimas prisidėjo prie actekų imperijos žlugimo: pvz., Tlaškalos (kuri nebuvo actekų užkariauta, bet privalėjo dalyvauti "gėlių karuose") gyventojai prisidėjo prie Korteso žygio į Tenočtitlaną. Taip pat, actekų karo strategija pagrindiniu tikslu laikė priešų paėmimą į nelaisvę atskirų karių veiksmais, o ne suderintus veiksmus sunaikinti priešą generaliniame mūšyje. Kai actekai perprato europietiškąjį karo supratimą, jau buvo per vėlu.

[taisyti] Visuomenė

[taisyti] Klasinė struktūra

Visuomenė tradiciškai buvo skirstoma į 2 klases: macehualli ("makeuali" - žmonės, t.y. valstiečiai) ir pilli (aukštuomenė). Aukštuomenė iš pradžių buvo nepaveldima, tačiau kadangi "pilli" vaikai turėjo daugiau šansų gautio išsilavinimą ir turtinę nepriklausomybę, jiems buvo lengviau patiems tapti "pilli". Ilgainiui sistema įgijo vis daugiau paveldimų bruožų (XIVa. pab. - XV a. pr.).

Actekų kariuomenėje tarnavo profesionalūs kariai bei tam tikras šauktinių atitikmuo. Actekas galėjo tapti "pilli" (bajoru), parodęs savo karinį šaunumą. Pilnaverčiu kariu buvo tampama tik paėmus į nelaisvę priešą, o vėliau, pademonstravus gabumus, buvo galima tapti "pilli" arba net "tlatoani" (pvz., - Moktesuma II dalyvavo 9-iose kautynėse ir pėmė į nelaisvę 17 priešų). Kai actekų karys būdavo paėmęs 4-5 belaisvius, jis būdavo vadinamas tequiua (tekuja) ir turėjo galimybę įgyti Erelio kario arba Jaguaro kario rangą (maždaug atitinka kapitoną), o vėliau - tlacateccatl (tlakatekatlio) ar tlachochcalli'(tlačočkatlio) rangą. Norint būti išrinktu tlatoani, reikėjų būti paėmus maždaug 17 belaisvių. Kai actekų berniukai sulaukdavo pilnametystės, jie nebesikirpdavo plaukų tol, kol kare nepaimdavo pirmojo belaisvio. Kartais du ar trys jaunuoliai kartu mėgindavo paimti belaisvį, jie buvo vadinami iyac(ijakais). Jei po tam tikro laiko, paprastai trijų mūšių, nepavykdavo paimti belaisvio, jie tapdavo valstiečiais - būti kariu ilgais plaukais buvo gėdinga, todėl verčiau jau buvo tapti macehualli (makeauliu).

Imperijai gaunant duoklę, atsirado trečioji klasė, kurios nebuvo tradicinėje sistemoje - pochtecas(počtekai - "garbingieji"), t.y., pirkliai. Jie ne tik prekiavo, bet veikė kaip šnipai (nors kariai į juos žiūrėjo iš aukšto).

Vėliau, macehualli(makeualiai) užsiėmimas irgi kito. Eduardo Noguera (Annals of Anthropology, UNAM, Vol. xi, 1974, p. 56) nuomone, tik apie 20% gyventojų dirbo žemės ūkyje ar maisto pramonėje, dauguma macehualli(makeualių) užsiėmė menais ir amatais.


[taisyti] Žmonių aukojimas

 Žmogaus paaukojimas
Enlarge
Žmogaus paaukojimas

Europiečiams, žmonių aukojimas buvo labiausiai šokiruojantis actekų civilizacijos paprotys. Nors žmonių aukojimas tuo metu buvo paplitęs visoje Mezoamerikoje ir Pietų Amerikoje, tačiau actekai aukojimus vykdė ypač dažnai - žmonės buvo aukojami 18 kartų per metus.

Ne visada aukojami buvo žmonės. Kaip ir kitos kultūros, buvo paplitęs gyvulių aukojimas (actekai aukojimui augino specialią šunų veislę). Kecalkoaltio kultas reikalavo drugelių ir kolibrių aukojimo. Žmonės taip pat aukodavo dievams daiktus, išteptus savo krauju. Apskritai, Mesoamerikos kultūrose kraujas vaidino labai svarbų vaidmenį: viename iš pasaulio sukūrimo mitų, Kecalkoatlis panaudojo kraują iš žaizdos ant savo varpos, kad suteiktų gyvybę žmonėms. Daugelyje kitų mitų dievai naudojo savo kraują, kad padėtų žmonėms.


Pagal standartinę paaukojimo procedūrą, aukojamas žmogus būdavo nudažomas mėlyna kreida (pasiaukojimo spalva) ir užkeliamas ant piramidės viršūnės. Ten aukojamasis būdavo paguldomas ant akmeninio altoriaus, jo krūtinės ląsta prapjaunama ceremoniniu peiliu, išimama širdis ir iškeliama į saulę. Tuomet širdis būdavo dedama į specialų indą, o kūnas nustumiamas nuo piramidės žemyn. Iš principo, auka turėjo būti savanoriška, bet jei tikėjimo nepakakdavo, galėjo būti panaudojami narkotikai. Kūnas galėjo būti panaudojamas įvairiai: vidaus organais šeriami gyvuliai, galva išvaloma ir viešai padedama į specialią lentyną (tzompantli- "compantli"), likusios kūno dalys kremuojamos arba supjaustomos į smulkius gabalėlius ir dovanojamos svarbiems asmenims arba valgomos),(INAH, 2005).

Buvo ir kitų žmonių aukojimo būdų. Auka galėjo būti nušaunama lanku, sudeginama arba paskandinama. (Kita vertus, lyginant su europietiškais egzekucijos būdais, actekai neišrado nieko naujo)

Actekų šaltiniai teigė, kad statant Tenočtitlano didžiąją piramidę per 4 dienas buvo paaukota 84 400 karo belaisvių. Tačiau neaišku, kaip 220 000 gyventojų turėjęs miestas galėjo priimti ir maitinti tokį kiekį belaisvių. Be to, teigiama, kad visus belaisvius paaukojo asmeniškai pats Auicotlis - o tai reikštų 17 paaukojimų per minutę. Daugelis tyrinėtojų mano, kad iš tiesų buvo paaukota maždaug 3000 belaisvių, o aukojimų skaičius išpūstas karo propagandos.

Korteso kareivis Bernal Díaz del Castillo (Bernalis Diasas del kastiljo) vėliau rašė ("Teisingas pasakojimas apie naujosios Isanijos užkariavimą") , kad didžiojoje piramidėje buvusioje kaukolių lentynoje jis esą suskaičiavęs 100 000 kaukolių. Tačiau kad tilptų toks kiekis kaukolių, tzompantli("compantlis") turėtų būti kelių kilometrų ilgio, tuo tarpu ji tebuvo 30 metrų ilgio. Dabar manoma, kad ten galėjo būti 600-1200 kaukolių. Diasas taip pat teigė, kad Tlatelolko tzompantli("compantlis") esą buvę 60 000 kaukolių. Pasak William Arens (The Man-Eating Myth: Anthropology and Anthropophagy, 1979, ISBN 0195027930), šiuolaikiniai kasinėjimai terado 300 kaukolių. Didžioji dalis kaukolių dingo arba buvo pamestos.

Bernardino de Sahagún - Bernardinas de Saagunas) ir Juan Bautista de Pomar Chuanas Bautista de Pomaras) teigė, kad actekai per metus švęsdavo 18 švenčių, ir pabrėžia, kad tik per jas vykdavę žmonių aukojimai. Kiekvienas dievas reikalavo skirtingos aukos: Šilonenui būdavo skandinamos jaunos moterys, Tlalokui aukojami sergantys berniukai, Uicilopočtliui - nauatliškai kalbantys belaisviai, Teskatlipokai - actekas savanoris.

Ne visi aukojimai vykdavo pagrindinėje piramidėje, kai kurie vykdavo mažoje salelėje prie miesto. Pasak actekų šaltinių, Tlacaxipehualiztli (Tlakašipeualctlio) mėnesį 34 belaisviai paaukoti gladiatorių varžybose Šipe Totekui. Daugiau žmonių paaukota Uicilopočtliui Panquetzaliztli (Pankuecalictlio) mėnesį. Taigi aukų galėjo būti 300-600 per metus, tačiau Marvin Harris šį skaičių daugina iš 20, nes tokie aukojimai galėję vykti kiekvienoje iš 20 Tenočtitlano miesto dalių. Tyrinėtojai nesutaria dėl per metus paaukojamų žmonių skaičiaus.

Kad gautų belaisvių aukojimams (kuriuos vadino nextlaualli - "neštlaualiu" arba "skolos dievams grąžinimu", kad saulė galėtų išgyventi 52 metų ciklą), actekai vykdė gėlių karus.

Nežinoma, ar actekai praktikavo aukojimus iki tol, kol atvyko iš šiaurės į Anauako slėnį. Actekų kronikos teigia, kad aukojimas,aip tradicija, buvo pradėtas "penkių peilių" metais, t.y. 1484 m. valdant Tisokui. Žmonių aukojimas tapo svarbia actekų kultūros dalimi per Tlakaelelio reformas, tiek dėl religinių, tiek ir dėl politinių priežasčių. Žinoma, kad valdant paskutiniąjam I toltekų dinastijos valdovui Se Akatliui Topilcinui (925-947m.), buvo atlikta religinė reforma, kurios metu buvo uždrausti žmonių aukojimai. Dėl šios priežasties minėtas valdovas, vadintas dar Kecalkoaotliu ( nešiojo kecalio paukščio plunksnų apsiaustą, karūną bei anties snapo pavidalo veido kaukę, draudęs žmonių aukojimus ir auginčs barzdą), su dalimi pavaldinių buvio priverstas bėgti iš Astlano link Teskoko ežero. Tokiu būdu buvo sukeltas prieštaravimas tarp actekų ir toltekų kultūrų.

Etnologė Laurette Séjourné(Sežurnė) mano, kad žmonių aukojimas kėlė vidinius prieštaravimus actekų kultūroje. Jie labai vertino toltekų kultūrą ir laikė save Kecalkoatlio sekėjais, tačiau Kecalkoatlio kultas draudė žmonių aukojimus, o toltekai dievams aukodavo tik gėles. Sežurnė pažymi, kad buvo nustatytos bausmės tiems, kas drįstų rėkti arba nualpti aukojimo metu.

Kortesui atvykus į Tenočtitlaną, jis uždraudė žmonių aukojimą, tad ispanai nematė nei vieno aukojimo mieste ir apie juos žinojo tik iš pačių actekų pasakojimų. Taip pat nėra nei vieno aukojimo piešinio, nupiešto iki ispanų atvykimo (galbūt tai galima paaiškinti actekų rankraščių naikinimu, kurį vykdė ispanai). Žinioma, kad 1520 m., naktį iš birželio 30-osios į liepos 1-ąją (isp. - "Noche triste" - "liūdnoji naktis") actekai paaukojo dievams Uicilopočtliui ir Teskatlipokai 25-27 ispanus ir 15-22 konkistadorų arklius. Visa tai regėjo ispanai, tąnakt bėgę iš Tenočtitlano. Manoma, kad jie specialiai apjnuodinio actekus, ypač jų karo vadą Kuautemoką (Moktesumos giminaitį ir žentą).


[taisyti] Žlugimas

Meksikos užkariavimas plačiau aprašytas straipsnyje apie Ernaną Kortesą

1519 m. Meksikos pakrantėje išsilaipino Ernano Korteso vadovaujami konkistadorai ir, po dvejus metus trukusios kovos bei ilgos Tenočtitlano apgulties, 1521 m. rugpjūčio 13 d. (kai pasidavė Tenočtitlanas) užkariavo actekų imperiją. Kortesas turėjo apie 500 karių ispanų, tačiau kartu su juo kovojo indėnai iš Tlaškalos ir Teškoko, kurie norėjo nusimesti actekų jungą.

Tuo metu kitos Mesoamerikos kultūros nebuvo paliestos. Tlaškaliečiai tikėjosi padėdėkos už pagalbą Kortesui, o taraskai ir mištekai džiaugėsi, kad žlugo senas jų priešas. Atrodo, kad iš pradžių Kortesas norėjo išlaikyti actekų imperijos struktūrą. Actekų diduomenė iš pradžių išlaikė savo statusą (iki šiol viena Ispanijos bajorų šeima tituluojasi Moktesumos kunigaikščiais), jie mokėsi ispanų kalbos, kai kurie išmoko rašyti lotyniškais rašmenimis. Jų parašyti raštai yra labai svarbus žinių apie actekų kultūrą šaltinis. Pirmieji misionieriai mokėsi nauatlių kalbos, o kai kurie, kaip Bernardino de Sahagún (Bernardinas de saagunas), stengėsi gerai pažinti actekų kultūrą.

Tačiau labai greitai padėtis pasikeitė. Antroji misionierių ir valdininkų iš Ispanijos banga nekentė visko, kas susiję Mesoamerikos kultūromis, ir siekė jas išnaikinti. Galiausiai, indėnams buvo uždrausta ne tik žinoti apie savo kultūrą, bet net ir mokytis skaityti ir rašyti ispaniškai, nes, pagal įstatymus, valdžia juos prilygino mažamečiams.

Teigiama, kad iki 75% gyventojų sunaikino raupų ir šiltinės epidemijos. Manoma, kad ispanų užkariavimo metu Meksikoje gyveno apie 15 mln. žmonių, o po 70 metų gyventojų buvo tik apie 3 mln.

Actekų palikuonys nauatlių kalba kalbantys indėnai iki šiol gyvena kalnuotose valstijų aplink Meksiko miestą vietovėse.

[taisyti] Nuorodos