Korėjos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Korėjos karas – raudonai nurodytos Šiaurės Korėjos, Kinijos, žaliai Pietų Korėjos, JAV ir JJJ jėgos
Enlarge
Korėjos karas – raudonai nurodytos Šiaurės Korėjos, Kinijos, žaliai Pietų Korėjos, JAV ir JJJ jėgos
Kariai, lipantys jūrų siena Inčione
Enlarge
Kariai, lipantys jūrų siena Inčione

Korėjos karas - (korėjietiškai 한국전쟁) –Šaltojo karo dalis, karas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų, vykęs 1950 m. birželio 25 d. - 1953 m. liepos 27 d. (baigėsi paliaubomis, nors taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta).

[taisyti] Politinė situacija

Korėja po Rusijos – Japonijos 1904 m. – 1905 m. karo buvo okupuota Japonijos, o nuo 1910 m. tapo Japonijos kolonija. Po 1943 m. konferencijos nuspręsta, kad ji bus nepriklausoma valstybė. Potsdamo konferencijoje trys valstybės nusprendė, kad TSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38 lygiagretės, o piečiau išvaduos JAV. 1945 m. rugpjūčio 24 d. po kvantuniškos operacijos Raudonoji armija pasiekė 38 lygiagretę. Tuo tarpu amerikiečių kariuomenė kariuomenę 1945 m. rugsėjo 8 d. ir perėmė valdžią pietų Korėjoje.

1945 m. gruodi Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją turinčia tikslą sudaryti vieningą korėjietišką valdžią. Rusai savo teritorijos dalyje persekiojo dešines partija ir liaudies komitetus, o amerikiečiai savo teritorijoje kaires partijas ir liaudies komitetus ir todėl kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūti Seule paskelbta Pietų Korėja su prezidentu Li Syng Manu, į ką buvo atsakyta 1948 m. rugsėji paskelbus Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką kurios prezidentu buvo paskelbtas Kim Ir Senas.

Skirtingi imperijų siekiai padalino Korėją. Šiaurėje Šiaurės Korėja turėjo bendrą sieną su TSRS (20 km.) ir Kinija, kurioje vyko pilietinis karas. Po Czang Kaj-szeko pabėgimo į Taivanį Kinijos Liaudies Armijos vadovas Mao Zedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė Pekine (dabar Bekinas) Kinijos Liaudies Respubliką.

Kim Ir Sėnas, KLDR vadovas nuo pirmų valstybės dienų sukūrimo planavo "išlaisvinti" pietinę pusiasalio dalį prašydamas Josifo Stalino pagalbos, jis atsisakinėjo, nes nenorėjo atviro konflikto su JAV.

TSRS dar neturėjo atominio ginklo ir negalėjo laukti pagalbos iš Kinijos, kur dar vyko pilietinis karas. Todėl pagal JTO rezoliuciją abi valstybės turėjo išvesti kariuomenę (rez.112/II-14.02.1947). TSRS iki 1948 m. gruodžio galo išvedė savo kariuomenę, o JAV tik 1948 m. czerwcu. Panašius planus turėjo ir Li Syng Manas, tuo labiau JTO dominavo valstybės simpatizuojančios JAV, jo valdžią buvo pripažinta vienintele legalia Korėjos valdžia. (lygiai taip pat kaip ir Czangą, iki 1971 m. JTO jį pripažino vieninteliu kinų liaudies vadovu). Po to abu vadovai, Kim Ir Sen ir Li Syng Man, taip pat ir abi valstybės ruošėsi poliškai ir kariškai vykdyti savo "misiją". Todėl pasienyje kildavo incidentai ir 1949 m. rugpjūti tapo "mažais karais ant 38 lygiagretės". Abi valstybės ginklavosi ir kiekvienos teritorijoje buvo JAV ir TSRS instruktoriai. 1949 m. TSRS pasigamino atominę bombą, o Kinijoje pilietinio karo pabaiga sudarė sąlygas sujungti Korėją, o sujungti Korėją pagal Li Syng Maną planą buvo jau negalima. Gavus patvirtinimus ir pagalbą iš TSRS ir pagalbą iš Mao atsivėrė kelias karui. KLDR prie sienos sutraukė daug didesnę kariuomenę negu priešininkas.

[taisyti] Karo eiga

Enlarge

Vakarų propagandoje KLDR buvo daug didesnis agresorius negu kitos tarybinio bloko valstybės. 1950 m. birželi 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38 lygiagretę (neaišku, ar tai buvo aiški agresija ar incidento panaudojimas kaip pretekstas agresijai) ir greitai pasiekė [[Seulas]Seulą]]. Atsakydama į tai JTO birželį 27 d. palaikė tarptautinių jėgų išsiuntimą į Korėja. TSRS oficialiai užboikotavo balsavimą (priežastis, JTO Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimas), tai dar labiau palengvino balsavimą. Iš Yamagučio prefektūros (Japonija) pasiusta 24 amerikietiška divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas Deanas paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo beveik visą Korėją (95% Pietų Korėjos teritorijos), uždarę amerikiečių ir pietų korėjiečių kariuomenę pusano maiše. KLDR ir TSRS per Indiją vadovaujama Džavakarlalo Nerų pasiūlė JAV taikos derybas. Tuo laiku KLDR planavo žemės ūkio ir nacionalizavimo reformas ir savo armijos stiprinimą. 14 valstybių nusiuntė savo armijas į Korėją, kurios laikinai bazavosi Japonijoje. 95% tų jėgų sudarė amerikiečių kariuomenė. Pagrindinių tų jėgų vadovas buvo paskirtas generolas Douglas MakArtūras, kuris su savo štabu sudarė invazijos į Korėją planą.

1950 m. rusėjo 15 d. sėkmingas desantas prie Inszhono miesto ir tuo pačiu kontratakavus iš Pusano miesto buvo atgauta daug teritorijų. Korėjos Liaudies Armijos vienetai atkirsti nuo šiaurės pradėjo partizaniškus veiksmus vadinamus "ilgu frontu". Spali karo veiksmai pasikėlė į šiaurę nuo 38 lygiagretės ir spali 90 % Šiaurės Korėjos buvo užimta amerikiečių.

Kariuomenės grįžimas žemiai 38 lygiagretės
Enlarge
Kariuomenės grįžimas žemiai 38 lygiagretės

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spali 25 d. Mao Zedongas į frontą įvedė keliasdešimt tūkstantinę armiją "Kinijos Liaudies Savanorių", kurie sumušė X JAV šarvuotą korpusą. Tuo pačiu laiku Mak Artūras pranešė, kad amerikiečiai panaudos atominį ginklą, kas buvo priešiškai sutikta jų sąjungininkų iš NATO, bijančiu atominio atsako iš TSRS, tane tarpe ir į Jungtinė Karalystė ir JAV prezidento Hario Trumano pasipiktinimą. Išleido į dimisiją Mak Artūrą ir į jo vietą paskyrė generolą Mathevą Ridgvajų. Kinija 1951 m. sausi pasiekė Seulą, o 1951 m. kovo 38 lygiagretės ribas. Tuo pačiu laiku JAV prasidėjusi Eisenhoverio rinkiminė kompanija su šūkiu kaip greičiau baigti karą, JAV nuostoliai ir protestai prieš karą visame pasaulyje privertė Trumaną dar kartą pakeisti armijos vadovą generolu Klarku. Iki liepos abi pusės buvo taip išsekintos, tad karas tapo daugiau manevrinis. Tik JAV aviacija daigiau veikė, be to pirmą karta kare buvo panaudotos pačios surandančios taikinį raketos, tai amerikiečiai turėjo žymią persvarą ore. Tarptautinis Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių, atsižvelgus į didelius civilių nuostolius. Eisenhoverio išrinkimas ir amerikietiškos visuomenės pavargimas nuo karo (vienu kartu Korėjoje buvo 500 tūkstančių kareivių, keitėsi kas 6 mėnesius, tokiu būdu Korėjoje pabuvojo apie 2,5 milijonus amerikiečių) ir tuo pačiu rezultatų nebuvimas privertė abi puses 1953 m. liepos 27 d. Panmundože pasirašyti taiką ir nustatyti demarkacinę liniją (po 2 km. į šiaurę ir pietus ir todėl jos plotis sudaro 4 km.) dalijančią pusiasalį į dvi dalis per 38 lygiagretę. Joje patruliavo taikdariai „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“, iš šiaurės lenkai ir čekai, iš pietų - šveicarai ir švedai. Paskutiniai po amerikiečių prašymo nustojo patruliuoti 1956 metais.

[taisyti] Karo padariniai

Korėjos karas dirbtinai padalino Korėją. Čivilių asmenų nuostolius sunku paskaičiuoti, nes skirtingi šaltiniai juos skirtingai skelbia, taip pat istorikai negali laisvai patekti į Šiaurės Korėjos ir Kinijos archyvus.

Laikoma, kad Pietų Korėja prarado apie - 415 tūkst. kareivių, Šiaurės Korėja 500 - 600 tūkst. kareivių, ir dar tiek pat sužeistų. Nuostoliai JTO sudarė: JAV - 33 629 užmuštų ir prapuolusiu be žinios, taip pat 107 tūkst. sužeistų, 1263 užmuštų ir 4817 sužeistų Tautų Sąjungos ir 1800 užmuštų ir 7 tūkst. sužeistų iš kitų valstybių kovojusio po JTO vėliava. Kinų nuostoliai yra 400 tūkst. užmuštų ir 500 tūkst. sužeistų.

Po karo pabaigos prasidėjo Pietų ir Šiaurės Korėjų gigantiškų sugriovimų atstatymo darbai. Ekonominiu padarinius taip pat jautį ir JAV, nes jei karas kainavo 17,2 milijardus dolerių, taip pat ir Kinija, kuriai karas kainavo apie 10 milijardus dolerių. Prasidėjo ir Kinijos ūkui sunkus laikai, nes po Stalino mirties nauji TSRS vadovai nesutiko nubraukti skolų už karinius tiekimus, kas tik pagilino ideologinį konfliktą tarp Kinijos ir TSRS. KLDR politinė - ūkinė situacija buvo labai komplikuota. Kinai negalėjo padėti KLDR, nes Kinai turėjo savų sunkumų. Kinų „savanoriai“ dalimis buvo išvesti iš Šiaurės Korėjos iki 1958 m. Rusai iš pradžių nenorėjo padėti šiaurės korėjiečiams, nes nežinojo kokį kelią pasirinks Kim Ir Sen, prorusišką ar prokinišką. Vidaus politikoje Kim Ir Sėnui karas buvo geras pretekstas likviduoti opoziciją, militarizuoti valstybę ir kurti savo asmens kultą – čučhė.

Tuo pačiu laikotarpiu padedant vakarams prasidėjo Pietų Korėjos atstatymo darbai.

Korėjos karas taip pat įtakojo pasaulinę politiką. Visu pirma atsirado didelė baimė prieš atominė karą. Korėjos karas padidino amerikietišką įtaką Europoje. JAV tris kartus padidino išlaidas gynybai ir pradėjo bendradarbiauti su sąjungininkais NATO rėmuose. JAV pardėjo vaidinti vadovaujanti vaidmenį vakarų bloko valstybėse.