Didžioji Vengrija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Didžioji Vengrija (vengriškai: Nagy Magyarország) yra vengrų nacionalistų, siekiančių istorinės Vengrijos sienų atstatymo taip kaip jos buvo iki 1918.
Nors toks atviras iredentizmas teužima Vengrijos politikos paraštę, tačiau šios pozicijos šalininkai dažnai politiškai palaiko švelnesnių panmadjariškos ideologijos organizacijų atstovus, pvz., (sąlyginai nuosaikią) Rumunijos vengrų demokratinę sąjungą ar tuos, kurie siekia autonominio Sekejfioldo sukūrimo Transilvanijoje, kuri yra dabartinėje Rumunijoje.
[taisyti] Istorinė apžvalga
Nepriklausoma Vengrijos karalystė buvo įkurta apie 1000 m. ir išliko svarbia Europos valstybe iki Osmanų užkariavimo 1526 m. po Mohačo mūšio. Po šio mūšio Vengrijos teritorija buvo padalinta į tris dalis: vakarinė Karališkoji Vengrija buvo įjungta į Habsburgų Austrijos monarchiją ir tapo Habsburgų provincija; Osmanai valdė pietinę ir centrinę buvusios Vengrijos dalį (įskaitant Pėčą ir Budapeštą; rytinėje dalyje Transilvanija liko pusiau nepriklausoma kunigaikštyste, laviruojančia tarp turkų ir austrų. Tarp 1699 ir 1718 Austrija užkariavo Osmanų teritorijas, kurios buvo Vengrijos dalimi iki 1526 m. ir įjungė jas į Vengrijos karalystę, kuri tebebuvo Habsburgų provincija.
Po sukilimo Vengrijoje 1848–1849 m. numalšinimo Vengrijos Karalystė ir jos luominis susirinkimas buvo panaikinti, o Vengrija suskaidyta į daugybę smulkių sričių, tiesiogiai valdomų iš Vienos. Šis centralizuotas valdymas neužtikrino stabilumo ir po keleto Austrijos imperijos karinių pralaimėjimų monarchija 1867 m. buvo pertvarkyta į Austriją-Vengriją, kurioje Vengrija buvo autonominė dalis.
Po to sekė madjarizacijos politika, nukreipta prieš ne vengrų gyventojus. Autonominės Vengrijos vyriausybė manė, kad Vengrija turi tapti madjarų nacionaline valstybe ir, kad čia gyvenančios kitos tautos—vokiečiai, žydai, rumunai, rumunai, rusinai, serbai ir kitos tautinės mažumos— turi būti asimiliuotos. Tam tikrą išimtį sudarė tik kroatai, kurie turėjo tam tikrą savivaldą Kroatijos-Slavonijos karalystėje, kuri priklausė Vengrijai. Madjarizacijos procesas buvo rezultatyvus: pagal Ausrijos gyventojų surašymą 1850 m. vengrai sudarė 36,5% Vengrijos karalystės gyventojų, o pagal 1910 m. surašymą šis procentas išaugo iki 48%. Daugiausia asimiliuota vokiečių ir žydų, kurie buvo pasklidę po šalį nedidelėmis bendruomenėmis. Rumunai ir slavų tautos, kurių daugumą sudarė valstiečiai gyvenantys teritorijose, kur jie sudarė daugumą, sunkiai pasidavė vyriausybės pastangoms.