Erkinis encefalitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Erkinis encefalitas – tai virusinė liga, pažeidžianti nervų sistemą.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Erkinis encefalitas (EE) - tai ūminė klasikinė gamtinė židininė liga, būdinga kai kuriems Europos regionams. Ja susergama erkinio encefalito virusais (EEV) infekuotai erkei įsisiurbimo metu įnešus sukėlėją.

Gyvūnams ši liga nesukelia jokių išorinių požymių. Iš pažiūros sveiki gyvūnai gali tapti rezervuaru kitoms erkėms, galinčioms užkrėsti arba perduoti infekciją vartojantiems nevirintą karvių, ožkų pieną.

Erkė yra ne vabzdys, o nariuotakojis, priklausantis tai pačiai šeimai kaip voragyviai, mažosios erkutės, skorpionai. Pasulyje yra apie 850 erkių rūšių, o 8 rūšys yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai.

Ixodes šeimos erkės - EEV pernešėjai. Ixodes ricinus paplitusios visoje Europoje (įskaitant Airiją) apie 50-55° rytų ilgumos bei iki 65° šiaurės platumos. Šveicarijoje I.ricinus randama 600 m aukštyje, rečiau 1000-1500 m, neberandama > 1500 m. L.persulcatus aptinkama drauge su Ixodes ricinus Rytų Europoje ir paplitę Azijoje bei Japonijos salyne.

Erkė - hematofaginis ektoparazitas, todėl išgyvena tik siurbdama kraują iš stuburinių. I.ricinus maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: 148 - stuburinių, 149 - paukščių ir 20 reptilijų. I.persulcatus - 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju. Paukščiai - tai natūralus erkių migracijos kelias įveikiant ilgas distancijas.

Erkės tampa aktyvios ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia 5-7° C. Jos neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Haller'io organu, kuris reaguoja į išskiriamą CO2 koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją. Kovas-spalis - tai erkių sezoniško aktyvumo pikas. Paros metu - aktyvumo pikas ryte ir vakare, minimumas apie vidurdienį. Erkės gyvena vidutiniškai 3 metus, pereidamos šias vystymosi stadijas: lerva - nimfa - suaugusi erkė. Seksualiai subrendusios patelės yra ovalios formos ir neturi šarvo, todėl jos įprastinis dydis - 2,4-4,8 mm, pasimaitinusi krauju, gali padidėti iki 12-30 mm (lervų dydis - 0,6 mm, nimfų - 1,2 mm). Kiekvienoje vystymosi stadijoje jai būtina maitintis krauju. Erkė gali peržiemoti ir vystytis toliau. Kartais erkė išbūna ant gyvūno net keletą valandų, beieškodama tinkamos įsisiurbti vietos, po to ant odos ji išskiria seilių su nuskausminamosiomis bei kraujo krešėjimą stabdančiomis medžiagomis, perduria aukos odą bei poodį ir kartais net kelias paras siurbia kraują. Pasimaitinusi krauju, erkė vėl nukrenta, tik apie 50 proc. žmonių randa ant savo kūno erkes, kitų 50 proc. - žmonės nepastebi ir nežino, kad erkė buvo įsisiurbusi.

Erkės yra šių ligų pernešėjai:

  • Erkinio encefalito (sukėlėjas flavirusas).
  • Japoniškojo encefalito (sukėlėjas flavirusas).
  • Dėmėtosios šiltinės (sukėlėjas Rickettsia rickettsii).
  • Erlichiozės (sukėlėjas Erlichia phagocytophila, Erlichia chaffensis ir kt.).
  • Tuliaremijos (sukėlėjas Francisella tularensis).
  • Laimo ligos (sukėlėjas Borrelia burgdorferi ir kt.).
  • Babeliozės (sukėlėjas Babesia microti).
  • Tibola ligos (erkinės limfadenopatijos) (sukėlėjas Rickettsia slovaca).

EE virusas - tai Flaviviridae šeimos atstovas. Jai priklauso 70 serologiškai panašių, bet skirtingų virusų.Daugelis iš jų yra pernešami moskitų. Subrendęs EE virionas sudarytas iš trijų proteinų E (apvalkalo), C (kapsulės) ir M (membranos). Flavivirusai yra suskirstyti į 8 serokompleksus. Pirmajam serokompleksui priklauso 14 virusų (įskaitant ir EEV), 7 iš jų sukelia ligas žmogui. Klinikinė ligos eiga dvejopa: arba kaip encefalito (Langat, Lonping, Negiski, Powasson ligos), arba kaip hemoraginės karštligės (Omsko, Kyasanur miško ligos).

EE patogenezė: Erkės įsisiurbimas su seilėmis EEV → viruso proliferacija odos ląstelėse → viruso proliferacija regioniniuose limfmazgiuose, pirminė viremija - karščiavimas, pirmoji karščiavimo banga ekstra-neurologinė infekcija su viruso proliferacija `raumenyse, miokarde, liaukose ir fagocitinėje sistemoje ↓ antrinė viremija - karščiavimas, antroji karščiavimo bangainfekcija smegenų kapiliarųendotelio ląstelėse ↓ infekcija smegenų ląstelėse


Skiriami EEV du subtipai: 1. Subtipas, kuris sukelia Centrinės Europos encefalitą. 2. Subtipas, kuris sukelia Rusijos EE.

Įvairiose pasaulio dalyse flavivirusai sukelia šias ligas: Denge karštligę, geltonąjį drugį, Šv. Luiso encefalitą, Vakarų Nilo encefalitą, Shurray Vally encefalitą. Flavivirusai, Togaviridae šeimos atstovai (alfavirusai): Rytų, Vakarų ar Venesuelos arklių encefalitą ar Bunyaviridae šeimos atstovai - Kalifornijos encefalitą. I.ricinus Europoje dažniausiai būna 1 subtipo EEV pernešėjai, I.persulcatus - 2 subtipo EEV pernešėjai.

Antrinė viremija (kada infekuojama CNS) pasireiškia tik 35 proc. ligonių. Inkubacinis periodas svyruoja 7-30 d.

Pirminės viremijos fazėje pasireiškia į gripą panašūs požymiai: karščiavimas > 38°C, nuovargis, galvos, kaklo, raumenų, juosmens, akių obuolių skausmai, gali būti virškinamojo trakto sutrikimų, tokių kaip pykinimas, vėmimas, skrandžio skausmai. Nors ir nėra meninginių simptomų, aprašytieji simptomai kartais būna interpretuojami kaip meningitas, bet tuo metu atlikus juosmeninę punkciją pakitimų nerandama, o imunologiniai tyrimai taip pat dar negatyvūs. Vieninteliai patologiniai pokyčiai - tai leukopenija, trombocitopenija ir labai retai kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas. Šis periodas trunka 1-8 dienas.

Po to asimptominis intervalas, kurio trukmė svyruoja 4-14 dienų. Antroji viremijos fazė prasideda staiga, kyla stiprūs galvos skausmai, vargina aukšta temperatūra. Ligos eiga būna:

  • 43-55 proc. kaip meningitas,
  • 40-55 proc. kaip meningoencefalitas,
  • 0-15 proc. kaip meningoencefalomielitas ir meningoencefaloradikulitas.

Meningito klinikiniai požymiai:

  • galvos skausmai, karščiavimas, kaklo raumenų rigidiškumas, pykinimas, vėmimas.

Klinikiniai encefalito požymiai:

  • kokybiniai ir kiekybiniai jutimų sutrikimai, galvos nervų parezės (III, IV,VI,VII,VIII,IX, X, XI, XII), lygsvaros sutrikimai, hemiparezės, epilepsijos priepuoliai, vegetacinės nervų sistemos sutrikimai, koncentracijos bei atminties sutrikimai, tremoras, kvėpavimo bei kraujotakos reguliacijos sutrikimai.

Mielito ir radikulito klinikiniai požymiai:

  • galūnių monoparezės ar paraparezės, tetraparezės, šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai ir kt. EE diagnostikoje lemia:
  • klinikiniai požymiai, įskaitant ir epidemiologinę anamnezę (buvimas ar gyvenimas endeminėje vietovėje), dvibangė ligos eiga,
  • nesant židininių simptomų, EEG gali padėti diagnozuojant encefalitinę EE formą,
  • magnetinio rezonanso tomografija atspindi patologiją tik 11 proc. ligonių, kai padidėja signalų koncentracija thalmus srityje,
  • galvos kompiuterinė tomografija - neinformatyvus tyrimo metodas sergant EE,
  • likvoro pokyčiai nespecifiniai: pleocitozė, padidėjęs baltymo kiekis,
  • klasikiniai tyrimo metodai, tokie kaip viruso kultūra, elektroninė mikroskopija, hemagliutinacijos slopinimo reakcija, viruso neutralizacijos reakcija, nebeturi jokios reikšmės, palyginti su ELISA metodika. ELISA tyrimo metodas: jau 7-10 dienų nuo ligos pradžios kraujyje randama IgM klasės antikūnų, po 14 d. aptinkama IgG klasės antikūnų.ELISA tyrimo metodu galima ieškoti IgM ir IgG klasės antikūnų likvore. IgM klasės antikūnų aptikimas ELISA metodu 100 proc. patvirtina EE diagnozę.

Etiotropinio gydymo sergant EE nėra, visi žinomi antivirusiniai vaistai EEV neveikia.

Donoriniai priešerkiniai imunoglobulinai nevartotini jokioje ligos stadijoje (tai išskirtinai profilaktinė priemonė ir vartotina ne vėliau nei 96 val. nuo galimo erkės įsisiurbimo). Gydymas tik simptominis - parenterinė infuzoterapija, nuskausminamieji, trombozių profilaktika, gydymas nuo traukulių.

Apie 30 proc. persirgusių EE po metų laiko išlieka postencefalitinio sindromo požymiai.

Mirtingumas nuo EE, sukelto EEV 1 subtipo, siekia 0,5-2 proc., o EEV 2 subtipo - iki 30 proc.

Nuo 1993 m. Lietuvoje (kaip ir kaimyninėse valstybėse) pastebėtas sergančiųjų EE pagausėjimas: 1997 m. Lietuvoje sirgo 645 ligoniai, 1998 m. - 548 ligoniai, 1999 m. - 200 ligonių, 2000 m. - 419 ligonių. Sergamumas EE Lietuvoje svyruoja 4,6-17,4 atvejų 100000 gyventojų, Latvijoje - 8,4-25,8 atvejų iš 100000 gyventojų, Estijoje - 5,8-12,8 atvejų 100000 gyventojų, Rusijoje - 50-112 atvejų 100000 gyventojų.

Kasmet vyksta Baltijos ir Skandinavijos šalių erkių pernešamų zoonozių konferencijos. Tai tapo reguliariu šio regiono šalių epidemiologų ir infektologų susitikimu, kur pateikiami ir apsvarstomi visi erkių zoonozių klausimai.

Erkinio encefalito aktyvi imunoprofilaktika (skiepai) yra efektyviausia priemonė ligai išvengti, ypač asmenims, gyvenantiems didelės rizikos vietovėse.

Lietuvoje registruotos dvi vakcinos nuo EE - tai austriška vakcina "TBE-IMMUN" ir rusiška vakcina nuo EE. Abi vakcinos inaktyvintos, jose nėra gyvo sukėlėjo.

Pirminis skiepų kursas prasideda iš trijų dozių. Schema: 0-1-9 mėn. Pirmosios dvi suleidžiamos 1-3 mėn. intervalu, trečia - praėjus 9-12 mėn. Po pirmųjų dviejų dozių įgyjamas apsauginis imunitetas, trunkantis metus laiko. Taigi būtina III dozė, pratęsianti apsauginio imuniteto trukmę. Vakcina gerai toleruojama, reti vietiniai nepageidaujami poveikiai. Daugiau kaip 95 proc. skiepytų asmenų įgyja apsauginį imunitetą. Vėliau kas 3 metus suleidžiama viena busterinė vakcinos dozė reikiamam apsauginiam imunitetui palaikyti. Daugelio klinikinių tyrimų metu tirtas suformuoto skiepais imuniteto kitimas laiko atžvilgiu. Aprašyti atvejai, kai 3-etapės vakcinacijos antikūnai TBE rasti praėjus 5 metams.

Išvados:

1. Sergančiųjų EE atvejų skaičiaus didėjimas, prasidėjęs 1993 m., tęsiasi toliau. Tai rodo, kad EE - aktuali ne tik medicinos, bet ir ekologijos problema Lietuvoje, kuri tapo šios ligos endemine vietove. 2. EE aktyvi imunoprofilaktika (skiepai) yra efektyviausia priemonė ligai išvengti.