Brunonas Kverfurtietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šv. Brunono mirtis Święty Krzyż vienuolyno (Lenkijoje) freskoje
Enlarge
Šv. Brunono mirtis Święty Krzyż vienuolyno (Lenkijoje) freskoje

Šv. Brunonas Kverfurtietis (apie 970 – 1009 m. vasario 14 d.), vienuolis benediktinas, misionierius, viduramžių rašytojas. Kaip vienuolis priėmė Bonifacijaus vardą.

Turinys

[taisyti] Biografija

[taisyti] Jaunystė

Brunonas kilęs iš Saksonijos grafų Kverfurtiečių giminės. Mokėsi Magdeburge (jo bendramokslis buvo vyskupas ir kronikininkas Titmaras Merzeburgietis). Buvo Magdeburgo Šv. Mauricijaus katedros kanauninku. Imperatorius Otonas III padarė jį savo kapelionu. Kartu su imperatoriumi nuvykęs į Romą, jis įstojo į šv. Romualdo vadovaujamą vienuolyną ir tapo jo mokiniu.

[taisyti] Misijų veikla

1002 m. Brunonas gavo popiežiaus leidimą vykdyti misijinę veiklą. 1004 m. jis Magdeburgo vyskupo Taginono buvo išventintas misijų arkivyskupu, t.y. gavo teisę skirti naujus vyskupus pagonims. Savo misijų baze jis pasirinko Lenkiją. 1006 m. jis vykdė misiją Vengrijoje, 1007 m. buvo nuvykęs į Kijevo Rusią pas didįjį kunigaikštį Vladimirą, jam leidus, vyko skelbti krikščionybės pas pečenegus, kur pakrikštijo 30 žmonių ir paskyrė pečtnegams vyskupą. Naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos vyskupą. 1008 m. jis atvyko pas Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį, kurio remiamas ruošėsi misijai į Prūsiją.

[taisyti] Literatūrinė veikla

Brunono rašytinis palikimas yra reikšmingas. Jis yra vieno iš trijų Šv. Vaitiekaus-Adalberto gyvenimo autorius (sukūrė 2 šio kūrinio redakcijas), taip pat parašė "Penkių brolių gyvenimą". Abiejuose kūriniuose jis apibendrino savo amžininkų, misijų darbo Lenkijoje ir jos kaimynynystėje buvusiuose pagonių kraštuose pradininkus. Rengdamasis tęsti šį darbą, 1008 m. Lenkijoje jis parašė mandagų, bet griežtą laišką imperatoriui Henrikui II, kuriame kritikavo jo sąjungoje su pagonimis liutičiais vedamą karą prieš krikščionį kunigaikštį Boleslovą Narsųjį.

[taisyti] Paskutinė Brunono misija ir jo žūtis

1008 m. rudenį ar 1008-1009 m. žiemą Brunonas greičiausiai per Kujaviją atvyko į Prūsiją. Pakrikštijęs visų prūsų (?) valdovą "Netimerą" (lotyniškuose XI-XII a. "Brunono ciklo" šaltiniuose vadinamą "karaliumi" – Rex) ir daugelį prūsų, Brunonas patraukė toliau į rytus (galbūt, jotvingių žemių link), tačiau 1009 m. vasario 14 d. buvo nužudytas (kartu su 18 jo palydovų) "Netimerui" pavaldaus jo brolio (?), Nadruvos (?) kunigaikščio ("Brunono ciklo" šaltiniuose – Dux) "Zebedeno" įsakymu. Nukirsdinto Brunono galva, anot vieno šaltinio, buvo įmesta į *Alstros upę. Nužudytųjų palaikus išpirko ir palaidojo Lenkijos didysis kunigaikštis Boleslovas I Narsusis; jų palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių "Brunono ciklo" šaltinių, vėliau virš kankinių kapų iškilo bažnyčia ir "vienuolynai").

[taisyti] Brunono žūties vietos identifikavimo problema

Kvedlinburgo analuose Brunono žūties vieta įvardyta kaip Rusios ir Lietuvos pasienis (šis Lietuvos (Lituae) vardo paminėjimas yra pirmas žinomas rašytinis Lietuvos paminėjimas; tuo tarpu Rusios vardas Kvedlinburgo analuose galėjo atsirasti ir dėl viduramžiais įprasto Rusios painiojimo su Prūsija). Titmaras Merzeburgietis nurodo šventąjį žuvus Prūsijos ir Rusios pasienyje, dar kiti šaltiniai – Prūsijos, Lietuvos ir Rusios pasienyje. Kai kurie tyrinėtojai, besiremiantys šiomis nuorodomis bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių tapatumo prūsams koncepcija, pastaruoju metu bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios "Prūsijai pavaldžios Sūduvos", Lietuvos ir Rusios teritorijos; atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl prūsų, lietuvių ir jotvingių gentinių teritorijų ribų, o taip pat į Jotvos duoklinio pavaldumo Rusiai po 983 m. faktą, Brunono žūties vieta korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės savivaldybės teritoriją, kurioje X-XI a. ribojosi nadruvių, lietuvių ir jotvingių gyvenamieji arealai.

[taisyti] Nuorodos