Priešistorė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Priešistorė — (kartais proistorė) taip tradiciškai vadinama žmonijos istorija iki rašto išradimo, nors dabar proistorės pabaiga vis dažniau imama sieti su agrokultūros pradžia. Terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų mokslininkai (Pré-historique) XIX a. pradžioje, apibūdindami radinius Pietų Prancūzijoje urvuose. Žmonijos priešistorės tyrimais užsiima archeologija ir paleoantropologija.
Kadangi priešistorės pabaiga dažniausiai siejama su rašto atsiradimu, skirtingose kultūrose priešistorės pabaiga atėjo skirtingu metu, o kai kurios kultūros savo rašto iš vis nebuvo sukūrusios.
[taisyti] Chronologiniai rėmai
Tradiciškai priešistorė skirstoma į laikotarpius, pasiūlytus danų mokslininko C. J. Thomsen (Tomseno):
- akmens amžių:
- bronzos amžių;
- geležies amžių.
Taip pat dažnai išskiriamas ir eneolito laikotarpis.
[taisyti] Termino ir periodizacijos kritika
XX amžiuje a. šio termino reikšmė sumažėjo. Griežtas žmonijos istorijos skirstymas į laikuotarpius iki rašto ir po ėmė nebepasiteisinti, gausėjant archeologiniams duomenims apie turtingas kultūras, gyvavusias iki rašto išradimo bei ėmus taikyti radioaktyvų datavimą ir taip „istoriniams laikams“ pasistūmėjus tolyn į praeitį. Tuo pačiu, „globalėjant“ pasaulio istorijai, toks skirstymas kartais atveda prie absurdiškų prielaidų. Pavyzdžiui, taip skirstant, Egiptas į istorinius laikus įžengė 3500 metų pr. m. e., o Naujoji Gvinėja tik XIX amžiuje.
Taip pat kritikuotina ir iš dalies pasenusi Thomaseno periodizacija. Pavyzdžiui, Šumero civilizacija raštą turėjo dar prieš įžengdama į bronzos amžių. Kita vertus, archeologiniai radiniai centrinėje Anatolijoje (Turkija) rodo, kad tenykštė ankstyvojo neolito kultūra jau mokėjo apdirbti varį (8000 m. pr. m. e.).