Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Krišnaistai medituodami muša bugną
Enlarge
Krišnaistai medituodami muša bugną

Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (ang. ISKCON, International Society for Krishna Consciousness) - A.C. Bhaktivedantos Svami ir jo mokinių 1966 m. Niujorke įkurta religinė organizacija, sekanti Indijoje ir Bengalijoje gyvuojančia Gaudija vaišnavų religine tradicija. ISKCON jungia bhakti-jogos arba "atsidavimo tarnystės" jogos praktikuotojus iš visų pasaulio šalių. Ši tarnystė yra skirta indų raštuose Mahabharatoje ir Bhagavat Puranoje aprašomam Krišnai. Krišną jie garbina kaip "Aukščiausią Indų Dievo Asmenį", nesiskiriantį nuo Višnu.

Turinys

[taisyti] Pirmas įspūdis

Kartais pagrindinėmis Lietuvos miestų gatvėmis praeina indiškais dhočiais ir sariais apsirengusių žmonių procesijos, pritariant indiškiems būgnams ir metalinėms lėkštelėms giedodamos maha mantrą arba didžiąją mantrą -

Harė Krišna Harė Krišna
Krišna Krišna Harė Harė
Harė Rama Harė Rama
Rama Rama Harė Harė [1]

Tai krišnaitai, atliekantys nagar sankirtaną - "šventų Dievo vardų giedojimą gatvėse". Tuo metu praeiviams dalijami Dievui paaukoti saldumynai - prasadas, platinama judėjimo literatūra, o procesiją lydi smilkalų kvapas. Dažniau negu procesijas gatvėse galima matyti ir sutikti knygas platinantį krišnaistą, su jų glėbiu rankose, su kuriuo galima įsitraukti į ilgą pokalbį apie religiją, ir būti pakviestam į sekmadienines svečių programas Krišnos šventykloje.

[taisyti] ISKCON įkūrimo tikslai

A.C. Bhaktivedanta Svami kartu su mokiniais 1966 m. įkurdamas ISKCON, steigimo akte nurodė tokius organizacijos tikslus:

  • Sistemingai propaguoti dvasinį žinojimą plačiojoje visuomenėje ir šviesti žmones apie dvasinio gyvenimo praktikas tam, kad sustabdyti gyvenimo vertybių išbalansavimą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.
  • Propaguoti Krišnos sąmonę taip, kaip ji apreikšta Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.
  • Suburti organizacijos narius kartu ir priartinti juos prie Krišnos, aukščiausios būtybės, ir taip išvystyti tarp narių, o kartu ir žmonijoje, idėją, kad kiekviena siela yra neatskirama Dievo (Krišnos) kokybės dalis.
  • Mokyti ir skatinti sankirtanos judėjimą - grupinį šventų Dievo vardų giedojimą, kaip jis apreiškiamas Viešpaties Šri Čaitanjos Mahaprabhu mokyme.
  • Sukurti (pastatyti) nariams ir plačiajai visuomenei šventą transcendentinių žaidimų vietą, pašvęstą Krišnos asmenybei.
  • Suburti narius artimiau tam, kad išmokti paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.
  • Su pažiūra nukreipta į aukščiau paminėtus tikslus, publikuoti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitus spaudinius.

[taisyti] ISKCON istorija

A.C. Bhaktivedanta Svami, Gaudija vaišnavų sanjasa (atsižadėjęs pasaulio vienuolis) atvykęs į Niujorką 1965 m., skaitydamas paskaitas ir organizuodamas sankirtanos programas, sudomino keletą jaunuolių, kurie ir tapo pirmaisiais mokiniais, priimdami jį kaip guru (dvasinį mokytoją). Didžiausią postūmį platesniam judėjimo plitimui davė viešos sankirtanos programos miestų parkuose ir gatvėse. Sutraukę minią žiūrovų, maha-mantrą Harė Krišna giedantys ir šokantys jaunuoliai pozityviai nustebino hipių bei kitoms kontrkultūrinėms idėjoms pritariantį jaunimą, žiniasklaidą, ir judėjimas tapo populiarus pirmųjų tarpe. Vienam didžiausių Amerikos hipių kultūros įkvėpėjų Alenui Ginsbergui bei bitlui Džordžui Harisonui judėjimo idėjos patiko, ir jų vardai nuo to laiko siejami su judėjimo populiarumo išaugimu.

Dėl aktyvaus svetimos kultūros tikėjimo idėjų propagavimo visuomenėje, platinant knygas ir pritraukiant į šventyklas asketiškai gyventi jaunus išsilavinusius žmones, ISKCON tapo viena iš pirmųjų ir pagrindinių JAV kilusio antikultinio judėjimo kritikos susilaukusių organizacijų.

Judėjimas greitai išsiplėtė, įsitvirtino daugelyje Vakarų Europos šalių, veikė ir Tolimojoje Azijoje bei Afrikoje, Australijoje, buvo pastatyta arba atidaryta daug naujų šventyklų. A.C. Bhaktivedanta Svami 12 metų važinėjo po visą pasaulį, skaitė paskaitas ir priiminėjo naujus mokinius. Į daugelį kalbų buvo išverstos gausios jo knygos su autentiškų raštų vertimais ir komentarais, jos buvo gerai įvertintos akademiniuose sluoksniuose.

Po A.C.Bhaktivedantos Svami išėjimo iš šio pasaulio 1977 m., ISKCON liko be vienijančio dvasinio autoriteto. Sprendimus nuo tada priima dar A.C.Bhaktivedantos Svami iniciatyva suformuota ISKCON valdymo taryba - GBC (Governing Body Comission). Šio organo veikla ilgainiui susilaukė vis didesnės vidinės kritikos, o judėjimą nuo devintojo dešimtmečio vidurio prislėgė didesni ir mažesni skandalai bei vidinės problemos. Narių skaičius sumažėjo, šventyklos ištuštėjo, ypač JAV. ISKCON judėjime didesnę reikšmę pradėjo įgauti Rytų Europos šalys ir Rusija, nes ten narių skaičius didėjo. Paskutiniu metu Vakarų Europos šalyse ir JAV indų imigrantai ima vertinti ISKCON kaip jų religinei praktikai suteikiančią galimybę organizaciją, padidėjo jų dalis narių skaičiuje, nors judėjimo pradžioje jį sudarė išskirtinai amerikiečiai ir europiečiai.

Pasaulio mastu ISKCON pagal narių skaičių yra tarp didžiausių naujųjų religinių judėjimų.

[taisyti] ISKCON Lietuvoje

Pagal Lietuvos Respublikos teisę, ISKCON Lietuvoje priskiriamas netradiciniams religiniams judėjimams. Judėjimas Lietuvą pasiekė dar Sovietų okupacijos metais, iki 1980 m. Tuo metu jis veikė pogrindyje. Iš pradžių okupacinės institucijos judėjimą toleravo, bet vėliau jis imtas persekioti - darytos kratos, suimami pasekėjai. Nežiūrint to, jis gyvavo ir prasidėjus sąjūdžio laikams išėjo į viešumą, sukeldamas didelį susidomėjimą dėl sankirtanos eisenų Vilniaus ir Kauno gatvėse. 1990 metais buvo įregistruota pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė Lietuvoje.

Krišnos sąmonės judėjimas vienija kelis šimtus pasekėjų, iš kurių tik nedidelė dalis yra aktyvūs nariai. Gerų atsiliepimų bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje - alkstančių maitinimo.

2005 m. Lietuvoje buvo dvi įregistruotos Krišnos sąmonės religinės bendruomenės Vilniuje bei Kaune, taip pat daug daug susirinkimų vietų visoje Lietuvoje.

[taisyti] Idėjos ir religinė praktika

Krišna garbinamas kaip "Aukščiausias Dievo Asmuo", kurio vardas reiškia "pats žaviausias". Svarbiausias praktikuotojo tikslas - pasiekti "dvasinės meilės" Krišnai lygį. Ją pasiekti padeda bhakti-jogos, arba "tyros atsidavimo tarnybos" praktika. Tai reiškia, kad visa veikla ir vidujai ir išoriškai, paskiriama tik Krišnai ir atsisakoma kitų tikslų. Visos "gyvos esybės" laikomos "amžinomis dvasinėmis sielomis", skirtingomis nuo "materialaus kūno, proto ir intelekto". Sakoma, kad susiejusios save su kūnu ir atlikdamos veiksmus dėl savanaudiškų tikslų - karmą, sielos sukasi gimimų ir mirčių rate materialiame pasaulyje - samsaroje, keisdamos įvairių gyvybės rūšių kūnus (reinkarnacija). Praktikuodamos bhakti-jogą "gyvosios esybės" pelno Krišnos malonę ir taip gali patekti į "dvasinį dangų" - "Krišnos buveinę", kur amžinai su juo bendrauja. Tai laikoma aukščiausiu ir būtinu žmonijos tikslu - užsiimti tokia praktika. Laikoma, kad kitos religijos taip pat garbina tą patį vieną Dievą (monoteizmas), tik įvairiais vardais, todėl krišnaitai pripažįsta musulmonų ir krikščionių religijas.

Pagrindinė religinė praktika - tai sankirtana ir maha-mantros kartojimas, bei "Dievybių"(figūros, vaizduojančios "Dievo pavidalą", tai laikoma Dievo forma, kuria jis priima garbinimą) garbinimas šventykloje, taip pat reguliarus paskaitų klausymas ir raštų skaitymas, kita veikla vykdant guru nurodymus. Sankirtana apima ne tik grupinį Dievo vardų giedojimą, bet ir knygų platinimą, paskaitų skaitymą kitiems, ir su tuo susijusią veiklą.

Tapęs mokiniu, ISKCON narys pasižada savo dikša guru, inicijuojančiam dvasiniam mokytojui, sukartoti kiekvieną dieną ne mažiau kaip 16 džapa-malos (108 karolių vėrinio, panašaus į rožančių) ratų. Ties kiekvienu karoliu maha-mantra pakartojama vieną kartą, ir pereinama prie kito karolio. Vieną džapa-malos ratą sudaro 108 kartus pakartota maha-mantra.

Iš savo mokinių A.C. Bhaktivedanta Svami reikalavo laikytis keturių "reguliuojančių principų":

  • nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat česnakų, svogūnų ir grybų (valgyti tik prasadą - maistą paaukotą Krišnai),
  • nevartoti jokių svaiginančių priemonių - alkoholio, narkotikų, kavos, arbatos, rūkalų,
  • nežaisti azartinių žaidimų,
  • neturėti nesantuokinių lytinių santykių (lytiniai santykiai santuokoje skirti tik vaikams pradėti).

Mokiniai ISKCON gali gyventi šventykloje kaip brahmačariai - vienuoliai-studentai, besilaikantys celibato, arba šeimoje, kaip grihastos (šeimos žmonės). Nemaža dalis brahmačarių dėl įvairių aplinkybių gyvena pavieniui, savo namuose.

Šventyklos ir jose gyvenantys brahmačariai išsilaiko iš pajamų už knygų platinimą, taip pat iš aukų. Gyvenantys ne šventykloje paprastai dirba įprastą darbą, arba užsiima kokiu nors su Krišnos sąmone susijusiu verslu - knygų prekyba, viešojo maitinimo paslaugom (valgiai pagal vegetarinius indiškus receptus).

Šventyklose anksti ryte ir vakare vyksta dvasinių mokytojų ir Dievybių garbinimas, atliekama kirtana - garbinimas giedant - kurios metu bhaktos (t.y. atsidavę pasekėjai, mokiniai, bhakti jogai)) gieda maldas, garbinimo giesmes ir šoka, skaitoma paskaita.

Ir brahmačariai ir grihastos, guru sutikimu ir pageidavimu, gali priimti atsižadėjimo iki gyvenimo galo įžadus - sanjasą. Sanjasos įžadus priima labai nedidelė dalis mokinių.

[taisyti] ISKCON ir induizmas

[taisyti] Kontroversija dėl terminų ir sanatana-dharmos

A.C. Bhaktivedanta Svami atmetė tiek patį induizmo terminą, kaip svetimšalių primestą sąvoką, nei karto nepaminėtą nei viename Vedų šventraštyje, tiek tai, kad jis pats skleidžia induizmo religiją. Tą patį iš savo pusės darė ir induizmo, kaip vientisos religijos, propaguotojai [2], kurie ISKCON laikė nepriklausančia modernaus induizmo sistemai organizacija. A.C. Bhaktivedanta Svami teigė, kad skleidžia Vedų religiją, kurios orginalus pavadinimas - sanatana-dharma. 1976 m. birželio 28 d. Bhavan's Journal duotame interviu jis pasakė: "Indija, jie atsisakė tikros religijos sistemos - sanatana-dharmos. Fiktyviai jie ėmė laikytis kratinio, kuris vadinamas induizmu."

Vakarų akademiniuose sluoksniuose ir žiniasklaidoje ISKCON dažnai priskiriamas induistinės kilmės naujiesiems religiniams judėjimams ir siejamas su induizmu. Tai kartais daro ir pats šių dienų ISKCON, apibūdindamas savo padėtį pasaulio religijų kontekste, vadindamas save vienos iš induizmo tradicijų tęsėju. Čia naudojama platesnė termino induizmas reikšmė, bandant visas Vedomis besiremiančias Indijos religines tradicijas apibendrinti "po vienu skėčiu". Tokios Vakaruose paplitusios induizmo termino sampratos yra koreliatyvios, nors visiškai pilnai ir nesutampa su tomis, kurias sau prisiima patys induistai, kurių savęs identifikacija įtakota moderniojo induistinio monizmo (pvz., Vivekanandos) ir nacionalizmo (pvz., Hindutvos) idėjų. Tokiu būdu, apibūdinant ISKCON kaip induistinį judėjimą, iškyla nesusipratimas, nes taip jam primetami monistiniai ir politeistiniai bruožai, suteikiami induizmui, tiek pagal Vakaruose paplitusią sampratą, tiek pagal induistų monistų idėjas. Tai ne tik terminų problema, nes jau nuo XIII amžiaus Indijoje egzistuoja nuolatinė aštri diskusija tarp vaišnavų monoteistų ir politeistinio monistinio induizmo pasekėjų, dėl to, kas yra tikroji raštuose aprašyta sanatana-dharma, nors ir vieni ir kiti autoritetingais pripažįsta tuos pačius Vedų raštus (pvz., Vedanta-sutrą). Ir jeigu monistai dažniausiai patys save vadina induistais ir supažindina pasaulį su induizmu, taip kaip jie jį supranta, tai vaišnavos monoteistai, kaip, pvz., ir A.C. Bhaktivedanta Svami tiek į induizmo terminą, tiek į tuos, kurie save priskiria induizmui, žiūri negatyviai. Tai anaiptol nereiškia, jog krišnaitų supratimu, ISKCON tai naujas judėjimas su naujomis idėjomis, atsisakantis savo sąsajų su tradicija, o atvirkščiai, kad ISKCON laikosi senosios originaliosios sanatana-dharmos, įtvirtintos Vedose, o induistai tuo tarpu jos atsisako, ir ima laikytis to, ką patys vadina induizmu, iškraipytos ir degradavusios tikrosios Vedų religijos versijos.

[taisyti] Kastos

Vėlyvajame induizme buvo kultivuojama sudėtinga visuomenės klasių (sanskrito terminas varna; keturios varnos yra: brahmanos - žyniai, intelektualai, mokslininkai, mokytojai ir pan., kšatrijos - kariai ir politikai, vaišijos - pirkliai ir ūkininkai, ir šudros -samdomi darbininkai) ir poklasių ar kastų (sanskrito terminas džati) sistema. Joje pagrindinį vaidmenį vaidino gyventojų suskirstymas į varnas ir džati pagal gimimą ir profesiją, bei ritualinių praktikų laikymąsi. XX a. ši sistema buvo kritikuojama tiek Indijoje, tiek technologiškai pažengusiose Vakarų šalyse dėl diskriminatyvaus pobūdžio, ir Indijoje ją buvo bandoma bent iš dalies reformuoti teisiniais metodais. ISKCON judėjimo kritikai kartais teigia, kad ISKCON savo viduje kuria tokią diskriminatyvią induistinę kastų sistemą. Į tai A.C. Bhaktivedanta Svami, o vėliau jo mokiniai atsakydavo straipsniais, kuriuose nurodydavo, kad induistinė kastų sistema neatitinka jų šventraščių nuorodų, ir kad ISKCON tokia sistema nepriimama. Labiausiai pabrėžiamas skirtumas nuo vėlyvosios induistinės kastų sistemos buvo tas, kad ISKCON remiasi Bhagavad-gitoje aprašytu skirstymu į klases (varnas) pagal užsiėmimą ir savybes, o ne pagal giminystės liniją (sanskrito terminas gotra). Šis skirtumas taip pat yra viena iš esminių takoskyrų tarp šiuolaikinio induizmo ir krišnaitų. Pagal induistus, induistiniuose ritualuose gali dalyvauti tik induistu gimęs asmuo, t.y., asmuo, pagal giminystės liniją (gotra) priklausantis vienai iš varnų ir džati. Todėl, pvz., ne indai gali būti neįleidžiami į kai kurias induistų šventyklas. Iš krišnaitų požiūrio taško, asmuo, užsiimantis bhakti jogos praktika, ir tinkamai inicijuotas dvasinio mokytojo, priklausančio guru paramparai, gali praktikuoti induistinius ritualus, nežiūrint į tai, kur yra gimęs. Tai nereiškia, kad incijuoti krišnaitai ima laikyti save priklausančiais kuriai nors varnai - brahmanų, kšatrijų, vaišijų ar šudrų, ir reikalauti tokio pripažinimo induistinėje visuomenės sistemoje. Jie tik laikosi tos veiklos ir ritualų, kurie pagal Vedas nurodomi kurioms nors varnoms, kaip bhakti jogos praktikos sudedamosios dalies, ir laiko, kad tai neprieštarauja Vedų nuorodoms.

[taisyti] ISKCON problemos, skandalai, kontroversijos

1996 m. vienas iš buvusių judėjimo lyderių, 1987 m. išmestas iš ISKCON už "rimtus neteisėtus veiksmus", teisme prisipažino dėl kaltinimų reketavimu, ir buvo nuteistas 11 metų kalėjimo.[3]

JAV feministinėms pažiūroms labiau pritariantys judėjimo kritikai buvo nepatenkinti tuo, kad judėjimo idėjose moterims priskiriamas labiau tradicinis vaidmuo šeimoje ir jos laikomos "mažiau intelektualiomis".[4]

ISKCON turėjo rimtų vidinių problemų dėl sanjasų, atliekančių guru vaidmenį, "kritimo" (įžadų sulaužymo), taip pat ir dėl kilusių nesutarimų mokymo ir filosofijos klausimais - dėl šių nesutarimų nuo ISKCON atsiskyrė dalis narių ir įkūrė naujas organizacijas.

[taisyti] Vaikų skriaudimo gurukulose byla

1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale "ISKCON Communications Journal" išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą [5], apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose (gurukulose) aštuntame ir devintame dešimtmečiuose, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai.[6] Šis skandalas sudavė didelį smūgį ISKCON reputacijai tiek judėjimo išorėje, tiek viduje. Kokios buvo vidinės pasekmės pasireiškusios dar anksčiau, matyti iš ataskaitoje pateiktos "ilgalaikio ISKCON mokytojo" interviu 1990 m. ištraukos:

"Šie vaikai augo ir iš rimtųjų išeidavo [iš ISKCON]. Ne šiaip šiek tiek išeidavo, pasilikdami palankūs, vis dar kartodami mantrą bet gyvendami išorėje. Nieko panašaus. Jie visiškai išeidavo. Ir staiga kilo sujudimas 'Kas nutiko?'. Ir tada pradėjo vis labiau atsiskleisti, kad tie vaikai buvo seksualiai išnaudojami."

Taigi, dažnai tiek patys skriaudimo faktai, tiek jų sukeltas skandalas, įvardijami kaip viena iš pagrindininių ISKCON narių sumažėjimo priežasčių.

2000 m. buvusių gurukulų mokinių grupė (92 asmenys) per advokatų firmą padavė ISKCON į JAV Dalaso teismą, reikalaudami 400 mln.$ kompensacijų, bet teismas ieškinio nepatenkino [7]. Šis faktas buvo aprašytas viso pasaulio žiniasklaidoje (taip pat ir Lietuvos spaudoje). Po pakartotinio ieškinio iškėlimo, jame minimų šešių ISKCON šventyklų grupė pagal JAV bankroto teisę pasinaudojo galimybe sukurti reorganizavimo planą, kuriame buvo numatytos kompensacijos visiems galėjusiems žalą patirti buvusiems gurukulų mokiniams. 2005 m. gegužės mėn. buvo paskelbta [8], kad planas patvirtintas teisme, kompensacijų apimtis - 9,5 mln. $ suma 542 kompensacijos pareikalavusiems asmenims, kompensacijos suma vienam asmeniui svyruoja nuo 2500 $ iki 50000 $.

ISKCON šiai problemai spręsti įkurė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Kai kuriais vertinimais, ISKCON buvo bene vienintelė religinė organizaciją taip ryžtingai ir atvirai sprendusi šią problemą (dažnai lyginama su krikščionių bažnyčių delsimu reaguoti į seksualinio išnaudojimo atvejus). Skeptikų balsai teigė, kad tai tebuvo politinis sprendimas siekiant 'išsaugoti veidą'. Savo ruožtu buvę gurukulų mokiniai, patyrę skriaudimą, ėmė vienytis į formalias ar neformalias organizacijas ir kritikuoti ISKCON tiek dėl pačios problemos, tiek dėl to, kaip ji sprendžiama. Labiausiai iš jų pusės GBC buvo kritikuojama dėl to, kad kai kurie buvę gurukulų mokytojai, kurie skriaudė vaikus ar buvo su tuo susiję, vis dar užėmė oficialius postus ISKCON struktūroje ir buvo palaikomi GBC (pvz., Dhanurdhara Swami atvejis [9] ir [10]). Taip pat, daugelis kritikos balsų teigė, kad ISKCON yra turtinga organizacija ir per mažai pinigų skyrė kompensacijoms palyginti su tuo, koks buvo moralinės ir fizinės žalos lygis.

[taisyti] Išorinės nuorodos