Džiozefina Bakhita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Džiozefina Bakhita (g. 1869 - m. 1947 m. vasario 8 d.) - Romos katalikų šventoji. Bakhita gimė Sudano Dafur regione, jos tėvas buvo kaimo seniūnas. Šešių metų Džiozefina Bakhita pagrobė arabų vergų pirkliai ir ją 8 metus pardavinėjo El Obeido ir Khartoumo turguose. Pagrobimo tragedija ir vergystė atėmė iš mergaitės bet kokią atmintį, dėl ko ji nebegalėjo prisiminti net savo tikro vardo. Vergų pirkliai ją pavadino bakhita, kas išvertus iš arabų kalbos reiškia laiminga. Vergystėje Džiozefina Bakhita patyrė seksualinį, fizinį, ir psichologinį smurtą. Labiausiai vergystėje ją kankino turkų armijos karininkas, kuris ją su kitomis savo vergėmis "įsiamžino" padarydamas joms kūnuose savo atžymas. 60 atžymų krūtyse, rankose ir ant pilvo būdavo išpjaustomos aštriu peiliu, o vėliau į tas kruvinas vietas prikišama druskos ir miltų mišinio. Paskutinis jos vergvaldys buvo Italijos konculas Callisto Legnani, kuris ją norėjo net išvaduoti iš vergovės, tačiau pardavė ją savo draugui Augusto Michieli, kuris vergei Džiozefinai liepė auklėti jos dukrą Mimmina. 1896 metais ji įstojo į vienolyną ir tapo vienuole, padėjo Italijoje ruošti būsimas vienuoles Afrikos regionui. 1978 m. gruodžio 1 d. Jonas Paulius II Džiozefiną Bakhitą paskelbė palaimintąja, o 2000 m. spalio 1 d. suteikė jai švetosios titulą.

[taisyti] Nuorodos

Kitomis kalbomis