TSRS istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pirmoji TSRS vėliava
Enlarge
Pirmoji TSRS vėliava

TSRS istorijos etapai:


[taisyti] Susikūrimas

Po Rusijos revoliucijos 1917 metais valdžia atiteko bolševikams, pradėtos kurti tarybos, vienintele valdančiąja partija tapo komunistų partija. Beveik iškart prasidėjo pilietinis karas, trukęs iki pat 1922 metų. 1922 metų gruodžio 29 dieną Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Užkaukazės Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Ukrainos TSR bei Baltarusijos TSR sudarė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įkūrimo sutartį. 1922 m. gruodžio 30 d. pirmasis Tarybų Kongresas patvirtino šią sutartį.

[taisyti] Naujoji ekonominė politika

Pilietinio karo metu (1917-1921) Leninas laikėsi karinio komunizmo doktrinos, pagal kurią stambūs ūkiai ir dvarai buvo nusavinami ir suskaidomi, o žemės ūkio produkcijos perviršis prievarta atimamas. Kronštato sukilimas 1921 m. kovo mėn. parodė didėjantį nusivylimą komunistų politika kaime: besibaigiant Rusijos pilietiniam karui nusivylę jūreiviai, daugiausiai kilę iš valstiečių ir buvę pagrindiniais bolševikų rėmėjais Laikinosios vyriausybės metu, sukilo prieš naująjį režimą. Nors Raudonoji armija vadovaujama Levo Trockio per sušalusį ledą puolė Kronštatą ir numalšino sukilimą, šis didėjančio nepasitenkinimo ženklas privertė bolševikus kurti platų darbininkų klasės ir valstiečių (sudariusių 80 proc. gyventojų) aljansą, nepaisant to, kad kairuoliškas partijos sparnas linko į vien darbininkų interesus palaikantį režimą. Leninas baigė karinio komunizmo laikotarpį ir paskelbė Naująją ekonominę politiką (NEP), pagal kuria buvo toleruojami riboti rinkos santykiai. Leista egzistuoti smulkiam verslui ir šiek tiek atleistas politinės veiklos suvaržymas.

Šios politikos esmė buvo žemės ūkio pertekliaus nusavinimo politikos pasikeitimas. Vietoje to, kad paprasčiausiai nusavinti žemės ūkio produkcijos perviršį, kad būtų galima išmaitinti miesto gyventojus (karinio komunizmo pagrindas), NEP leido valstiečiams patiems pardavinėti žemės ūkio produkciją laisvoje rinkoje. Tuo tarpu valstybė pasiliko Lenino manymu pagrindinių ekonomikos svertų valdymą: sunkiąją pramonę, įskaitant anglies, plieno ir metalurgijos sektorius, taip pat bankininkystę ir finansinius ekonomikos valdymo instrumentus. Šiose srityse dirbo didžioji miesto gyventojų dalis. NEP'o sąlygomis valstybinės įmonės galėjo laisvai priimti ekonominius sprendimus. Sovietinis NEP'as (1921-29) iš principo buvo "rinkos socializmas" panašus į Kinijos reformas po 1978, nes abiem atvejais buvo pripažįstamas privataus verslo ir ribotos rinkos vaidmuo, pakeičiantis pilnai centralizuotą planavimą.

NEP'o laikotarpiu žemės ūkio derliai ne tik pasiekė prieš bolševikinę revoliuciją buvusį lygį, bet ir gerokai jį praaugo. Pusiaufeodalinių carizmo epochos dvarų suskaidymas suteikė valstiečiams papildomų paskatų didinti produkcijos apimtis. Galėdami parduoti savo perviršį atviroje rinkoje, valstiečiai teigiamai paveikė ir gamybos sektoriaus plėtrą miestuose. NEP'o pasekmė buvo ta, kad Tarybų Sąjunga tapo didžiausiu javų augintoju pasaulyje.

Tiesa žemės ūkis po pilietinio karo atsigavo žymiai greičiau nei sunkioji pramonė. Pramonė buvo žymiai mažiau produktyvi. Be to, įmonių sujungimas į trestus ir sindikatus pagal ekonomikos sektorius prisidėjo prie paklausos ir pasiūlos išsibalansavimo dėl monopolistinio tokių sindikatų poveikio. Kadangi nebuvo konkurencinės rinkos, o valstybė mažai kišosi į šių įmonių vidaus politiką, trestai buvo linkę parduoti savo produkciją padidintomis kainomis.

Lėtas pramonės atsigavimas kėlė problemas valstietijai, sudariusiai 80 proc. visų gyventojų. Kadangi žemės ūkis santykinai buvo produktyvesnis, santykiniai kainų indeksai pramonės prekėms buvo aukštesni nei žemės ūkio produkcijai. Susidarė vadinamoji "kainų žirklių" krizė, taip vadinama dėl žirkles primenančių santykinių kainų indeksų grafikų. Trumpai tariant valstiečiams reikėjo parduoti vis daugiau žemės ūkio produkcijos, kad galėtų nusipirkti vartojimo prekių iš miesto. Dėl to kai kurie valstiečiai ėmė kaupti žemės ūkio perviršį, tikėdamiesi aukštesnių kainų, o tai sukėlė nedidelius maisto produktų trūkumus miestuose. Tai, be abejo, buvo spekuliacinis elgesys rinkoje, kuris supykdė komunistų partijos narius, kurie situaciją priėmė kaip miesto gyventojų eksploataciją.

Partija ėmėsi ir konstruktyvių veiksmų siekdama išspręsti krizę, bandydama sumažinti pramonės prekių kainas ir stabilizuoti infliaciją įvedant pagrindinių pramoninių prekių kainų kontrolę ir suskaidant trestus, taip siekiant padidinti jų našumą.

[taisyti] Lenino mirtis ir NEP'o likimas

[taisyti] Partijos susiskaldymas į frakcijas

Kadangi partijoje nebuvo nustatyta vadovavimo perėmimo procedūra, po Lenino mirties 1924 m. sustiprėjo frakcijų kova partijoje dėl NEP'o ateities

Kairioji opozicija partijos viduje, vadovaujama Levo Trockio, jau anksčiau prieštaravo NEP'ui dėl įvairių ideologinių ir praktinių priežasčių (rinka buvo pradėjusi kelti kapitalizmui tipiškas problemas : infliaciją, bedarbystę ir turtingųjų klasės formavimąsi). Kairioji opozicija pasinaudojo "kainų žirklių krize" įgaunant ideologinį pranašumą prieš nuosaikųjį partijos sparną (palaikiusiį NEP'ą), kuriam vadovavo Nikolajus Bucharinas. Iš pradžių Stalinas susivienijo su Bucharino frakcija partijoje, kad galėtų nugalėti Trockį. Po to, kai Trockis buvo ištremtas jis atsisuko prieš nuosaikiuosius, siekdamas konsoliduoti savo valdžią partijai ir valstybei.

[taisyti] Stalino valdžios konsolidacija

Palčiau apie vidinę kovą partijoje žr. Tarybų Sajungos Komunistų Partija.

Siekdamas surasti pretekstą nutraukti NEP'ą, Stalinas stengėsi išnaudoti problemas, susijusias su "kainų žirklių krize". Be to, jis atkreipė dėmesį į NEP'o suformuotą smulkių krautuvininkų, įsigyvenusių iš miesto-kaimo prekybos, sluoksnį ir buožes (besiformuojančią aukštesniąją ir vidutinę valstietijos klasę), kurie neva buvo naujosios kapitalistinės klasės. Jis savo poziciją taip pat grindė ir buvusių priešininkų iš kairiosiso opozicijos argumentais, tai yra rinkos blogybėmis - infliacija ir bedarbyste.

Stalinas mėtėsi iš vienos pusės į kitą ir galų gale atsikratė abiejų frakcijų, nors jų idėjas integravo į savo platformą. Jis priėmė "kairuolišką" nuostatą, kuri prieštaravo rinka besiremiančiam žemės ūkiui, nes norėjo sukurti materialinę komunizmo bazę kuo greičiau, naudojantis tokiomis priemonėmis kaip planinė ekonomika, nors sąlygos tam buvo nepalankios. Tuo pačiu jis priėmė ir "dešiniąją" nuostatą, kad reikia kurti "socializmą vienoje šalyje", dėmesį koncentruoti į vidinę raidą, o ne į revoliucijos eksportą. Dėl to jis rėmė masinį grūdų ir žaliavų eksportą, už kurio pajamas Tarybų Sąjunga galėjo importuoti užsienio technologijas reikalingas pramoniniam vystymuisi.

Stalinas iš pradžių sudarė "triumviratą" su Zinovjevu ir Kamenevu prieš Trockį. Kai Trockis buvo marginalizuotas ir pašalintas iš Karo liaudies komisarų bei Politbiuro, Stalinas susivienijo su Bucharinu prieš buvusius sąjungininkus.

[taisyti] Stalino valdymas

XX a. trečiajame dešimtmetyje įvesti penkmečio planai, kolūkiai.

[taisyti] Atšilimas

Mirus Stalinui, pradėjęs valdyti Nikita Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio rėžimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti "atšilimu" (pagal I. Erenburgo 1954 metų romaną Ottepel). Šiuo periodu pradėti naikinti lageriai, paleista dalis tremtyje kalėjusiųjų politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Pradėta leisti nelegali spauda, kilo disidentų judėjimas. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.

[taisyti] Stagnacija

Permainų kritikams nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, šalį pradėjo valdyti Leonidas Brežnevas, prasidėjo brežnevizmas arba "stagnacija.

[taisyti] "Perestroika"

1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo reformos (glasnost, perestroika), užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo.

[taisyti] Iširimas

1990 metų vasarį komunistų partija atsisakė partinio monopolio. Kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, nepriklausomybės siekė Estija ir Latvija.

Valstybė galutinai iširo 1991 metų gruodį - gruodžio 1 dieną ukrainiečiai referendume pasisakė už nepriklausomybę, gruodžio 8 dieną pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 dieną pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta NVS, gruodžio 25 dieną atsistatydino TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, o gruodžio 31 dieną valstybė galutinai nustojo egzistuoti.