Estetika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Estetika (gr. αισθητικήjutiminis):

  1. mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;
  2. grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Savarankiška filosofijos mokslo disciplina estetika tapo tik XVIII amžiuje, vokiečių filosofinėje mintyje. Pirmasis estetikos terminą dabartine prasme pavartojo Aleksandras Baumgartenas (Alexander Baumgarten, 1714-1762).