Geštaltinė psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Geštalt psichologija (iš vok. Gestalt) - XX a. pradžioje Vokietijoje atsiradusi psichologijos kryptis, teigianti, kad žmogaus suvokimas ir mąstysena yra orientuoti į objektų vientisą suvokimą (geštaltą). Pagal šią teoriją, žmogus nesąmoningai apjungia visus suvokiamus dalykus į tam tikras grupes, papildydamas trūkstamas detales. Apjungimas vyksta remiantis įvairiomis taisyklėmis: trūkstamų dalių papildymu, panašių daiktų grupavimu, vienų daiktų priskyrimu kitiems, simetrija ir t.t.

Geštalt teorija paaiškina tokius reiškinius, kaip asociacijos, objektų atpažinimas ir pan., XX a. pradžioje padarė didelę įtaką Bauhaus meninio judėjimo susiformavimui, šiuolaikiniam dizainui. Kadangi teorija neprieštarauja kitoms psichologinėms teorijoms, pvz., psichoanalizei, ji gana plačiai naudojama pačiose įvariausiose psichologijos tyrimų srityse.

Kai kurie geštalt psichologijos teiginiai, pvz., objektų identifikavimas, buvo prognozuoti dar Zigmundo Froido darbuose, o eksperimentiškai įrodyti tik XX a. trečiąjame ketvirtyje (akies vykdomas pirminis objektų atpažinimas).