Apšvietimo technologijų istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gilioje senovėje žmonės, ar jų pirmtakai, savo veiklą galėjo vystyti tik šviesiu paros metu, nes būtent tuo metu saulės apšviestoje žemės pusėje iš saulės atsklidusių elektromagnetinių bangų srautas apšviečia (regimieji spinduliai) ir šildo (infraraudonieji spinduliai) žemės paviršių. Reikia paminėti, jog ties pusiauju žemės atmosferos viršuje vidurdienį saulės šviesa sušildo vieną kvadratinį metrą tiek, kiek sušildytų maždaug 14100 vatų galios elektros lemputė.

Toliau evoliucionuojant žmonijai buvo išmokta valdyti ugnį, nes pastebėta, jog degdamos kai kurios medžiagos (tais laikais buvo naudojama mediena ar inde laikomos įkaitusios anglies žarijos) skleidžia šviesą ir šilumą. Degančios malkos ir yra pirmosios lempos, nes lempa – prietaisas, naudojamas dirbtiniam apšvietimui. Taip žmogaus ūkinės veiklos diena buvo pratęsta, atlikti įvairius darbus buvo įmanoma ir naktį.

Apie 3000 m. pr. m. e. išrandamos žvakės.

Vėliau apšvietimui buvo naudojami ilgai degantys fakelai ar balanos. Išmirkius juos alyvoje ar riebaluose buvo pagerinta jų degimo kokybė. Pirmosios tikros lempos – žibalinės lempos atsiradimas yra labai miglotas, bet IV a. prieš mūsų erą tokios lempos buvo naudojamos Graikijoje. Pirmosios tokio tipo lempos buvo indai, pagaminti iš akmens, molio, kaulų, ar kriauklė, į kurią buvo įpilama alyva ar riebalai ir deginami. Vėliau, pastebėjus kapiliarumo požymį, buvo naudojamas rezervuaras ir imta deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Graikai ir romėnai naudojo daug dagčių, kad išgauti šviesesnę šviesą. Šiaurės Europoje labiausiai paplitusi lempos forma buvo atviras akmeninis puodas, pripildytas riebalų ir įmerkta dagtimi. Tokio tipo lempas vis dar vartoja inuitai (eskimai).

XVIII a. buvo padarytas didelis patobulinimas – imta naudoti plokščias dagtis, kurios davė didesnę liepsna nei apvalios. Švedų mokslininkas Aime Argandas išrado stiklinę vamzdinę lempą, kuri degė šviesiau, nedūmijo, ir buvo apsaugota nuo vėjo. Ši sistema vėliau buvo pritaikyta dujų lempose.

1792 m. Viljamas Merdokas (William Murdoch) apšvietė savo namus ir biurą dujomis. Po to ši kuro rūšis buvo sėkmingai pritaikyta miestų apšvietimui. Vis dėlto, kur dujotiekių nebuvo, buvo naudojamos ir paprastos lempos su dagtimis ir degalų rezervuarais. Maždaug iki XIX a. vidurio tokio tipo lempų degalais buvo banginio taukai, vėliau (maždaug nuo 1840 m.) juos pakeitė žibalas, kurio privalumai yra švarumas, pigumas bei saugumas, nes vietoj aliejaus buvo naudojamas naftos produktų kuras.

XIX a. pabaigoje šie lempų tipai užleido vietą kaitinamosioms ir dienos šviesos elektros lempoms. Pirmasis eksperimentus išgaunant šviesą elektra pradėjo britų chemikas seras Hemfris Deivis (Humphry Davy). Jis gamino elektros lankus (1802 m. pademonstravo pirmąjį variantą) ir buvo sukūręs platininės vielos, kuri švytėjo ore, leidžiant ja srovę, modelį. Apie 1840 m. buvo užpatentuota kaitinamoji elektros lemputė. Tačiau tokios lemputės buvo nepopuliarios, kadangi dar nebuvo priemonių sukurti pakankamą vakuumą, kad apsaugoti kaitinimo siūlelį. Be to, elektros energija buvo dar pakankamai brangi.

1867 A. E. Becquerel pademonstravo pirmąją fluorescentinę lempą.

1878 ir 1879 metais anglų išradėjas Tomas Svenas (Thomas Swan) ir amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas (Thomas Edison) sukūrė anglinį kaitinimo siūlelį turinčią lempą. Pagerinus vakuumo kokybę ir esant jau platesniam elektros energijos naudojimui, ši lemputė pelnė sėkmę. Anglis volframu buvo pakeista 1907 m., o pripildytos dujomis lempos sukurtos 1913 m. 1911 m. Georges Claude sukuria neoninę lempą. Dienos šviesos lempa buvo sukurta 1938 m.

1962 m. Nick Holonyak Jr. sukūrė pirmąjį praktiškai pritaikomą matomo spektro šviesos diodą (LED).

Kaitinamojoje elektros lemputėje elektros srovė teka per ploną volframinį siūlelį ir įkaitina jį iki maždaug 3000°C, kas lemia, jog išsiskiria ne tik šiluma, bet ir šviesa. Lemputės vidus turi būti užpildytas inertinėmis dujomis – kitaip kaitinimo siūlelis perdegtų. Ilgą laiką kaitinimo lempų užpildymui būdavo naudojamas azoto ir argono mišinys. Šiomis dienomis moderniose lempose yra naudojamos retos dujos kriptonas, kurios leidžia lemputei funkcionuoti didesnėje temperatūroje, taip išskiriant šviesesnę šviesą. Radikalūs pakeitimai buvo padaryti pakeičiant paprastą stiklą kompaktiškai išlydytu kvarciniu smėliu. Gaminant lemputės sieneles iš šios medžiagos, jog tampa tvirtesnės, kas leido naudoti aukštesnę temperatūrą lemputėje. Naudojant užpildytą lemputės vidų argono dujomis ir halogenu (dažniausiai bromu), yra sukuriamas regeneracinis halogeno ciklas, kuris sugrąžina išgaravusį volframą iš siūlelio, taip prailginant lemputės veikimo amžių. Halogenas (gr. Hals "druska"+genes "gimti"), kaip žinia, yra vienas iš penktos grupės elementų periodinėje elementų lentelėje.

Dienos šviesos lempa yra sudaryta iš fosforu padengto vamzdžio, užpildyto inertinėmis dujomis (argono) ir nedideliu kiekiu gyvsidabrio, starterio ir balasto (vielos ritė). Starteris suteikia elektros dviems kaitinamiesiems siūleliams lempos uždegimo metu, siūleliai ima tiekti elektronus, kurie jonizuoja argoną, formuodami plazmą. Plazma sužadina gyvsidabrio atomus, kurie spinduliuoja žalią, raudoną, mėlyną ir ultravioletinę šviesą. Fosforas ultravioletinę šviesą paverčia kitomis spalvomis. Priklausomai nuo fosforo, galima gauti šiltesnes ar šaltesnes šviesas. Balastas apriboja srovę, kuri gali tekėti vamzdžiu.

Šiuo metu vis labiau plinta šviesos diodai, kurie spinduliuoja visą matomos šviesos spektrą. Manoma, kad ilgainiui šviesos diodais besiremiančios apšvietimo sistemos pakeis dar Edisono išrastas kaitinamąsias lempas.