Pramoninė revoliucija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pramoninė revoliucija – perėjimas nuo žemės (agrarinio) prie pramoninio ūkio; pramonės įsigalėjimas nacionaliniu lygmeniu (valstybės ūkyje) bei jos sektoriuose.
Vykstant pramoninei revoliucijai ne tik pradedamos masiškai naudoti mašinos, bet ir pasikeičia visuomenės struktūra. Ją lydi didelis darbo našumo pakilimas, urbanizacija, ekonominis augimas (kurį galima pastebėti tik lyginant šimtmečius), pragyvenimo lygio augimu. Vakarų Europoje pramoninė revoliucija vyko per 3 – 5 kartas, Lietuvoje tai įvyko greičiau, kai nuo agrarinio, praktiškai nuo natūrinio ūkio buvo pereita prie pramoninio.
[taisyti] Istorija
Pramoninės revoliucijos pradžia siejama su garo variklio išradimo Anglijoje XVIII amžiaus antroje pusėje. Savaime garo variklio išradimas nesukėlė pramoninės revoliucijos (apie jį buvo žinoma jau anksčiau), tam įvykti daug įtakos turėjo Anglijos lyderiavimas pasaulinėje prekyboje, dideli finansiniai resursai, rinkos kolonijose. Pradėjus prekiauti vilna Anglijoje ne tik buvo panaikinta baudžiava, bet net nuvaryta dalis valstiečių nuo žemės, kurie galiausiai atsidūrė miestuose. Taip pat Anglijoje politinė sistema liberaliai žiūrėjo į ekonominius pokyčius.