Šakniastiebis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

 Geltonojo vildalgio (Iris pseudacorus) šakniastiebis monopodiškai išsišakojęs
Enlarge
Geltonojo vildalgio (Iris pseudacorus) šakniastiebis monopodiškai išsišakojęs

Šakniastiebis - stiebo pakitimas. Dažnausiai šakniastiebiai yra apvalūs, auga horizontaliai, neturi chlorofilo, todėl neatlieka fotosintezės. Tačiau šakniastiebiai nuo šaknų skiriasi tuo, kad turi redukuotus žvynelių pavidalo lapelius, o jų pažastyse įžiūrimi pumpurai. Lapeliai dažnai anksti nukrinta ir lieka tik jų randai, todėl šakniastiebis atrodo nariuotas. Auga viršūne, bet kai ji apmiršta, šakniastiebis ima pūti. Vegetacijos periodu iš kai kurių šakniastiebio pumpurų išauga antžeminiai ūgliai. Šakniastiebiai kaip ir stiebai gali šakotis. Skiriami du šakojimosi būdai:

  • Monopodinis šakniastiebių šakojimasis (gr. monos - vienas, pous, podos - koja) - tai vientisa pagrindinė ašis. Toks šakojimasis būdingas vilkauogei, vilkdalgiui, kiškio kopūstui.
  • Simpodinis šakniastiebių šakojimasis (gr. sym - bendra, pous, podos - koja). Nuo pagrindinės ašies atsišakoja šoninės. Tokius šakniastiebius turi ajeras ir baltašaknė.

Kai šakniastiebis atitrūksta nuo augalo, tai iš jo dalių gali išaugti nauji augalai. Jie įsišaknija pridėtinėmis šaknimis. Šakniastiebiuose gausu fiziologiškai aktyvių medžiagų (alkaloidų, glikozidų), todėl jie vartojami vaistų gamybai.