Praamžius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Praamžius (esantis pats pirmasis, neturintis pradžios), Aukštėjas, Dievas Senelis, Praamžimas, Praamžis, Praamžius, Prakorimas, Ūkopirmas, Gyveleidis (nuo žodžių "gyvybė", "leisti"), nes visiems davė gyvybę, Vaisgamtis (nuo žodžių "vaisius", "gimdyti"), Aukopirmas (nuo žodžių "auka", "pirmas"), nes jam pirmiausia reikia aukoti ir jį pirmą garbinti, Labdarys (nuo žodžių "labas", "daryti"), Sutvaras (nuo žodžio "sutverti"), Pergrūdžiu (nuo žodžių "perėti", "grūdas"), nes jis globojantis javus ir vaisius, Žemperys (nuo žodžių "žemė", "perėti"), nes jis žemę išperėjęs.
Aukštaitijoje buvo vadinama Praamžius, Suvalkijoje Prakorimas, Žemaitijoje ir Prūsijoje Ūkopirmas, Aukopirmas, Okopirmas.
- Dievas Senelis - artojas, sėjėjas, derliaus globėjas. Dievas sutvėręs javus: rugius, kviečius, avižas ir kadangi jie siejami su Dievu, todėl žmonės sėdavo saulėtą dieną. Sėjėjas būdavo apsirengęs baltais marškiniais, sujuostais juosta, nusiprausęs. Prieš sėjos pradžią iš vakaro pasėdavo saujelę rugių, kuri turėjo apsaugoti dirvą nuo piktų burtų. Dar XVII a. kriviai prižiūrėjo, kad sėjos pradžioje būtų garbinama naujoji, žvejojant - pilnoji, o nederliaus atveju - senoji mėnulio šviesa.
Žmonių mokytojas ir jų dorovės tikrintojas bei sergėtojas. Dievas magas, keičiantis pavidalą, dažniausiai pasirodantis keliaujančiu seneliu ar elgeta, vaikščiodavo po žemę, prižiūrėjo žmonių gyvenimą, jų moralę, darbštumą. Dievas senelis, eidamas iš kaimo į kaimą, iš namų į namus, mokė žmones gero gyvenimo. Jį ir priiminėjo kaip žmogų: sodindavo prie stalo, duodavo gerti ir valgyti. Kuriuos namus Dievas aplankydavo, tuose gyvenimas pagražėdavo. Jei kas Dievo gerai nepriimdavo, tą jis nubausdavo. Gobšus žmones paversdavo šunimis. Dievas senelis išmokė žmones grūdus malti, iš miltų duoną minkyti ir kepti, ją branginti, saugoti, kad ir mažiausias jos trupinėlis ant žemės nenukristų.
- Prakorimas (Prakūrimas) - aukščiausias lietuvių Dievas, amžinas Dievas, Dievų ir žmonių pasaulio pradininkas, likimo žinovas ir lėmėjas, kuriam aukodavo baltus kastruotus gaidžius ne pjaunant, bet užmušant lazdomis. Dalį tų gaidžių valgė patys namiškiai, dalį aukotojai, o trečia dalis buvo sudeginama kaip auka.
Šis aukščiausiasis Dievas buvo ir metų laikų tvarkytojas. Gimsta jis žiemą kartu su laiko atgimimu, su Saule. Vasarą ilgiausios dienos metu jam atliekamos sudėtingos apeigos. Prakorimas gretinamas su likimu, laikomas dangaus ir žemės viešpačiu, lemiančiu genčių, vėlių ir tautų ateitį.
- Ūkopirmas (Okopirmas, Aukopirmas) - pats pirmasis, dangaus, žvaigždžių, žemės, laiko atgimimo dievas, Visatos kūrėjas, visos pradžios davėjas. Šis dievas buvo žmogaus pavidalo su zoomorfiniais atributais. Pavyzdžiui, ant brolių Prutenio ir Vaidevučio (VI a.) vėliavos pavaizduotas žmogus, apsirengęs raudonais drabužiais su lokio galva, pakreipta į kairę pusę. Iš abiejų jo šalių stovi ant užpakalinių kojų vienas prieš kitą du širmi žirgai, priekinėmis kojomis laikantys minėto žmogaus atvaizdą. Žirgų poza rodo, kad jie saugo nepaprastai galingą dievą, greičiausiai, Okopirmą. Prūsų aukščiausiasis Dievas buvo vaizduojamas kaip žmogus su šventų gyvūnų, buvusių totemų arba „gyvulių šeimininkų“ atributais.
- Aukštėjas (Aukštojas, Aukštujis) - senovės lietuvių aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės ir teisybės principų kūrėjas. Jonas Lasickis knygoje „Apie žemaičių dievus“ mini Auxtheias Vissagistis, kas gali būti Aukštėjas Visagalis.
Tuo pačiu vardu Aukštėjas pavadinta aukščiausia kalva Lietuvoje. Dabar ji siekia 293,84 m virš jūros lygio. Ši kalva yra Medininkų aukštumoje Juozapinės kaimo ribose (apie 2 km į vakarus nuo Medininkų, Vilniaus rajone).
Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną - deivę Ladą, pagimdžiusią dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Pasakose ir dainose užsimenama jog Saulė, Mėnulis, Perkūnas, Kalvis ir kitos dievybės yra aukščiausiojo dievo Praamžiaus, kartais Prakorimo ar Aukopirmo vaikai. Dievas yra visos dievybių šeimos ir hierarchijos pradinis taškas, po kurio seka dideli Saulės, Perkūno, Mėnulio, vėjų, milžinų ir kunigaikščių mitų ciklai, bei jų nuotrupos sakmėse, pasakose ir dainose. Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (Poklius). Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas - dangų ir atmosferą, Patrimpas - žemę ir jos augaliją, o Pikuolis - požemį.
Lietuvių mitologijoje figūruoja ir Dievo vaikai dvyniai Ašvieniai.
Lietuviams ir kitiems baltams žinomo aukščiausiojo Dievo vardai - Praamžius, Prakūrimas, Ūkopirmas - buvo susiję su Visatos kūrimu, pradžios davimu, laiko amžinumu. Nuo seno Dievu buvo vadinamas aukščiausiasis arba vyriausias dievas, visatos ir gyvybės kūrėjas bei tvarkytojas. Dievas Visatą sukūrė ir ją globoja, prižiūri teisingumą. Jis yra šviečiantis dangus, šviesa, diena. Dievui turi paklusti visas pasaulis: dangus, oras, vanduo, žemė, visos būtybės ir net dievai. Jo valdžia begalinė, neturinti ribų. Aukščiausiasis Dievas buvo ir metų laikų tvarkytojas. Trumpiausią metų dieną jam buvo atliekamos sudėtingos apeigos.
Dievas turėjęs buveinę ne tik danguje, bet ir ant žemės, kažkokioje paslaptingoje šalyje, kurioje yra pomirtinė karalystė, rūmai, sodai, ganyklos su besiganančiomis avimis - vėlėmis, Gyvybės medžiu ir t. t. Į tą karalystę patenkama atsigėrus iš tam tikro upelio vandens. Šis lietuvių upelis primena Antikos graikų Letos upę, esančią požemio karalystėje, kurios vandens atsigėrusios mirusiųjų vėlės užmiršta gyvenimą žemėje ir patenka į niūrų mirusiųjų šešėlių kraštą.
Dievas buvo laikomas visagaliu pasaulio viešpačiu, tačiau jis turėjo pagalbininkų dievaičių, kurių galingiausias buvo Perkūnas. Dievo pasiuntinė – Laima (Vaivorykštė, Linksminė, Laumės Juosta). Jam tarnauja gyvūnai.
Ilgainiui Dievas uzurpavo likimo lėmėjos deivės Laimos funkcijas. Iš pradžių žmogaus likimą lemdavo jie abudu kartu, o vėliau tai daryti ėmėsi vienas pats Dievas. Šį teiginį remia lietuvių tautosaka: "Ką Dievas duos, tas ir bus", arba "Nuo Dievo lemties nepabėgsi". Daugelyje patarlių pabrėžiama Dievo - likimo lėmėjo - valia.
Praamžius tautosakoje kovoja su tamsiosiomis jėgomis ir nedorybėmis: su velniais, laumėmis ir raganomis, šykštuoliais ir savanaudžiais. Dažniausiai jis aptinkamas krikščionybės paveiktose sakmėse apie pasaulio sukūrimą. Dievo sūnus arba jaunesnysis brolis Velnias nuolat jį mėgdžioja, bando pats kurti, ar pakeisti kitus Praamžiaus sutvėrimus, tačiau tai nuolat išeina ne į naudą. Už tai Viešpats Velnią baudžia. Pasaulis dažniausiai sukuriamas iš vandenynų dugno, Velnio parnešto, purvo ar dumblo. Šitokia (panaši) pasaulio sukūrimo versija plačiai paplitusi šiaurės ir rytų Europoje, visoje Azijoje.
Visų indoeuropiečių kalbose Dievo pavadinimas turi bendrą šaknį. Lietuvių "Dievas", prūsų "Deyvs", latvių "Devs", senovės indų ir iranėnų "Deva", lotynų "Deus", graikų "Djaus". Jie artimi graikų Uranui ir Chronui, suomių aukščiausiajam oro sutvėrėjui Ūkui, indų Pradžiapačiui (senovės indų mitologijoje dievas Pradžiapatis laikomas viso esamo kūrėju, Visatos globėju, laikančiu savo rankose žemę ir dangų), kuris yra svarbiausiasis dievas, visų dievų, taip pat žmonių tėvas.
[taisyti] Legendos
Praamžius sakmėse sukuria visus gyvus padarus ir nulemia jų gyvenimą. Kiekvieno iš jų išorės savybės atsiradę dėl jų pačių valios:
Varna užrūstinusi Dievą ir pastarasis ją uždaręs krosnin, dėl to varnos juodos.
Dievas visiems paukščiams dalijęs plunksnas, o genys pavėlavęs. Dėl to Praamžius jam gavęs plunksnas iš atskirų paukščių nuo kurių genys atrodo margas.
Sakmėse pasakojama, kaip Dievas išmokė žmogų sėti, pjauti, auginti gyvulius ir daugelio kitų dalykų.
Nors dažnos šių sakmių paveiktos krikščionybės, tačiau aiškiai įžvelgiamas ir senovės primityvaus žmogaus pasaulio supratimas, kuris iš senosios religijos bei mitų išliko iki šių dienų.
[taisyti] Pasaulinio tvano legenda
Daugelyje tautų egzistavęs mitas apie pasaulinį tvaną. Lietuvių tautosakos tyrinėtojai taip pat yra aptikę šio mito versijų. Sakmėse pasakojama apie tai, kaip Praamžius pamato žmonių nedorybes ir pasileidimą. Dievas žemėn pasiunčia milžinus Vėją ir Vandenį, kad tie nubaustų žmones. Milžinai žemę supę 25 dienas ir naktis. Praamžiui pagailę žmonių ir jis iš dangaus numetęs riešuto lukštą. Žmonės ir žvėrys į jį sulipę kaip į valtį. Velnias norėjęs sukliudyti ir pasiuntęs pelę pragriaužti riešuto lukšto. Tada Dievas žemėn nusiuntė savo dukrą Vaivorykštę (Linksminę, Malonės juostą). Vaivorykštė išgelbėjusi iš vandenų porą senukų. Tie turėję 9 kartus peršokti per 9 akmenis. Taip atsiradę 9 jauni vyrai ir moterys, visų lietuvių protėviai.
Tokios sakmės pabrėžia lietuvių tikėjimo archaiškumą. Panašių mitų turėjo senovės graikai (mitas apie Deukalioną ir Pirą), babiloniečiai, hetitai. Apie tvaną rašoma ir Biblijoje.