Batijus
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Batijus (Batu) (apie 1205 - 1255) - mongolų valdovas, Kipčiako chanato (Aukso Ordos) įkūrėjas. Jis buvo Džuči sūnus ir didžiojo Azijos užkariautojo Temudžino Čingischano anūkas. Dar Čingischanui tebesant gyvam dalyvavo karo žygiuose Vidurinėje Azijoje, vadovavo Krymo totorių užkariavimui.
Prieš mirdamas Čingischanas 1227 m. jau užkariautas žemes ir tas, kurias dar tik planavo užkariauti, padalino tarp savo sūnų. Vyriausias sūnus Džuči, Batijaus tėvas, gavo žemes į šiaurę nuo Aralo ir Kaspijos jūrų ir toliau į vakarus iki tos vietos, jo žodžiais, kiek pasieks mongolų arkliai. Visas šitas žemes dar reikėjo užkariauti. Džuči mirė besiruošdamas šiam karo žygiui. 1235 m. Čingischano pavestą užduotį ėmėsi vykdyti Batijus, padedamas savo pusbrolių (Ugedėjaus sūnaus Kujuko, Tulio sūnaus Menkės) ir totorių karo vado, sumušusio rusus ir polovcus prie Kalkos 1223 m., Subudajaus. Manoma, kad šiam žygiui buvo paskirta apie 130 000 karių kariuomenė. Batijaus kariuomenę sudarė patyrę raiteliai, kurie su savimi vežėsi mašinas priešų pilių sienoms griauti. Batijus į priešų žemę žygiuodavo iš anksto surinkęs apie jas kuo tikslesnių žinių iš vietos gyventojų, kuriuos stengėsi paveikti apgaule ir grasinimais.
1236 m. Batijaus vadovaujama totorių kariuomenė įsiveržė į Volgos Bulgariją Kamos upės baseine ir ją užkariavo. 1237 m. totoriai perėję Volgos upę užpuolė Riazanės kunigaikštystę. Nusiaubęs 1237 m. Riazanės kunigaikštystę ir išžudęs jos kunigaikščius, Batijus įsiveržė į Suzdalės kraštą. Paėmęs Maskvą, Vladimirą, kuriame išžudė didžiojo kunigaikščio Jurijaus, Vsevolodo sūnaus šeimą, Batijus 1238 m. kovo 4 d. prie Sities (Mologos-Volgos intakas) upės susitiko su pačiu didžiuoju kunigaikščiu Jurijum ir jį sumušė. Iš čia totoriams buvo atviras kelias į Naugardą, tačiau artinosi pavasaris, ir Batijaus kariuomenė, vengdama Naugardo srities pelkių, pasuko į pietus. Pakeliui totorius ilgesniam laikui buvo sulaikęs Kozelsko miestas, kuris vis dėlto buvo paimtas ir sugriautas. 1239-1240 m. totoriai užkariavo pietų Rusią. 1240 m. gruodžio 6 d. buvo užimtas Kijevas. Rusios kunigaikštystės tapo totorių vasalais, bet tiesiogiai į totorių valstybę nebuvo įjungtos.
Iš Rusijos totorių kariuomenė trimis kolonomis pasuko į vakarus. Naujo iki tol nežinomo priešo pasirodymas ir Rusios nusiaubimas Europoje sukėlė paniką. Imperatorius Fridrychas II ragino visus ginkluotis ir dauge pasitikti priešą, tačiau į jo kvietimą praktiškai nebuvo atsako.
Po Kijevo paėmimo šiaurinė Batijaus kariuomenės dalis, nusiaubusi Volynę ir Mažąją Lenkiją, prie Sandomiro pasidalino į dvi dalis. Viena dalis liko siaubti Lenkijos, kita pasuko į Sileziją. Svarbiausi Lenkijos miestai, tarp jų ir Krokuva, buvo paimti ir sudeginti, gyventojai išsislapstė miškuose ir kalnuose. Abi šiaurinės kariuomenės dalys susijungė Silezijoje prie Legnicos. Čia totorius sutiko krikščionių kariuomenė, susidedanti iš lenkų ir vokiečių riterių, daugiausia vokiečių ordino, ir vėl buvo sumušta. Iš Silezijos totoriai pasuko į Moraviją.
Pagrindinė totorių kolona, vadovaujama Batijaus nužygiavo per Galiciją į Vengriją, neva tai vydamasi polovcus. Trečios kariuomenės dalis, vadovaujama Subudajaus ir Kadano, turėjo įsiveržti į Vengriją per Transilvaniją. 1241 m. totorių armijos persigrupavo ir balandžio 11 d. sumušė Vengrijos karaliaus Belos IV-ojo kariuomenę Muhi mūšyje. Po to apie pusantrų metų (1241-1243 m.) Batijaus kariuomenė naikino Vengriją, Sileziją, Moraviją ir Austriją. Dalis totorių kariuomenės besivydama Vengrijos karalių Belą, per Kroatiją pasiekė net Dalmatiją, esančią prie Adrijos jūros. Tuo metu Batijus gavo žinią apie vyriausiojo totorių chano Ugedėjaus mirtį ir ryžosi skubiai vykti atgal į naujojo vyriausiojo chano rinkimus, tikėdamasis pats būti išrinktu, tačiau nesuspėjo. Iš Azijos grįžęs į Europą 1242 m. Batijus prie Volgos įkūrė chanatą su sostine Sarajuje. Jam priklausančios teritorijos buvo vadinamos Aukso Orda.