Čekijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Čekijos istorija nesunkiai išskaidoma į keletą periodų:

  • priešistorė (700 000 – 400 pr. m. e.)
  • keltų (bojų) laikotarpis (400–8 pr. m. e.)
  • germanų laikotarpis (8 pr. m. e. – 511)
  • slaviškieji laikotarpiai (nuo VI a.)
  • Čekoslovakija (1918 – 1992)
  • Čekijos Respublika (nuo 1993)

Prieš slavų atėjimą Čekijos baseine gyveno keltų gentis bojai (iš šio žodžio kilo pavadinimai Bohemija bei Bavarija) ir po keltų germanų gentys markomanai ir kvadai. Atėjus vakarų slavų gentims, susikurė Čekijos kunigaikštystė, jos sostine tapo Praha.

IX a. sukurta Didžioji Moravija buvo sugriauta vengrų ir Čekija, tapusi karalyste, palaipsniui pateko Vokietijos įtakon. XV a. Praha tapo Šventosios Romos imperijos sostine. 1471-1526 šalį valdė Jogailaičiai - Vladislovas II bei jo sūnus Liudvikas II. Nuo 1526 m. egzistavo personalinė unija su Austrija, o 1620 m. po Baltosios kalno mūšio Čekijos žemės (Bohemija, Moravija, Silezija, abi Lužicos) prijungtos prie Austrijos imperijos.

1918 m. paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Po 20 metų Vokietija, Lenkija ir Vengrija okupavo apie 25% respublikos teritorijos ir 1939 m. susikūrus protektoratui Čekija praktiškai prijungta prie Trečiojo reicho.

Čekoslovakijos nepriklausomybė buvo atnaujinta po Antrojo pasaulinio karo.