Slavai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Slavai yra tautų, kalbančių slavų kalbomis grupė. Ši grupė kartu su germanais ir romanais yra viena iš pagrindinių indoeuropiečių kalbų šeimos grupių Europoje. Tautos kalbančios slavų kalbomis daugiausia gyvena Vidurio ir Rytų Europoje. Tai gausiausia Europos lingvistinė ir tautų grupė.
Šalys, kuriose daugumą sudaro slavai yra:
Didelės slavų tautų mažumos gyvena Kazachstane, Moldavijoje, Latvijoje ir Estijoje.
Turinys |
[taisyti] Klasifikacija
Slavų tautos pagal kalbas skirstomos į vakarų slavus, rytų slavus ir pietų slavus.
[taisyti] Vardas
Pavadinimo slavas etimologija ir kilmė yra vis dar neaiški; nei vienas iš daugelio spėjimų, kuriuos pateikė filologai, neįsitvirtino. Kai kurių mokslininkų nuomone Tacito minimi venedai taip pat yra slavai.
Slavai pradedami minėti rašytiniuose šaltiniuose nuo VI a. Iki tol minimos romėnų istorikų tautos tarp galindų ir sarmatų taip pat kartais priskiriamos slavams. Netgi anksčiausiuose šaltiniuose slavai įvardinami gana skirtingai. Seniausi slavų paminklai mini Slovene (daugiskaita iš vienaskaitos Slovenin), jų šalis vadinama Slovensko, kalba - slovenesk jazyk, o žmonės slovensk narod. Graikai rašė Soubenoi, bet VI a. autoriai taip pat naudojo Sklabenoi, Sklauenoi, Sklabinoi, Sklauinoi pavadinimus. Romėnų autoriai naudojo Sclaueni, Sclauini pavadinimus. Vėlesni autoriai naudojo Sthlabenoi, Sthlabinoi pavadinimus, o romėnai rašė Sthlaueni, Sthlauini.
Apibūdinimas Slawus isoriniuose šaltiniuose yra paliudytas kaip „genties vardas“, o pagal Vita Methodii liudijimą senovės Moravijos valdovas Rostislavas siuntė Bizantijos imperatoriui raštą, kuriame jis save ir savuosius apibūdina kaip my sloveni (mes slavai).
Slavų genčių vardai, kaip liudija jau Cassiodoras-Jordanas, daugeliu atveju išvedami iš jų gyvenamos vietos, todėl galime spėti, kad "slavai" yra greičiau aplinkinių svetimų tautų primestas apibūdinimas, o ne pačių slavų save apibūdinti naudotas pavadinimas. Tautų formavimosi "priešistorėje" slavai pirmiausia išorės stebėtojų laikomi nediferencijuota visuma, remiantis jų kalbų giminiškumu, analogiškai bendrai tendencijai svetimuosius jungti į didesnius vienetus.
Pasak kitos teorijos "slavas" kilęs nuo žodžio "slovo", t.y. žodis. Taip neva slavai save skyrė nuo germanų, kuriuos vadino "niemcy", t.y. nebyliai. Taigi "slavai" tai "šnekantis suprantamais žodžiais", o kiti "nesugebantys šnekėti suprantamais žodžiais".
Per ilgus slavų karus su germanais nemažai slavų pateko į vergų rinką, dėl to žodžis "slavas" kai kuriose kalbose labai artimas "vergui" (angl. slave, vok. Sklave).
Analogiškai teritorija, kurioje gyveno slavai ir kuriai tų laikų literatūroje nebuvo jokio specialaus pavadinimo, buvo Sclavia/Sclavinia, t.y. slavų teritorija. Kai tik su tautinėmis grupėmis, kurios iš tolo atrodė kaip viena homogeniška grupė buvo sueinama į artimesnius santykius – ar jie būtų taikūs ar kariniai - iš praktinių priežasčių "slavus" jau reikėjo skirti. Iš pradžių verčiamasi geografiniais pavadinimais, vėliau perimami pačių genčių naudoti vardai. Iš bendro "slavų" pavadinimo išsiskiria "Moravijos", "Bohemijos", "Lenkijos" slavai, kol bendras apibūdinimas tampa nebereikalingu ir trumpinant kalbama apie lenkus, moravus ir čekus.
[taisyti] Kilmė ir paplitimas
Slavai yra indoeuropiečiai. Tiksli slavų protėvynės vieta yra mokslininkų ginčyjama. Tradiciškai laikoma, kad tai Volynė bei Dniepro baseinas, o taip pat Vyslos ir Oderio aukštupiai. Iš ten slavai plito į pietus, rytus ir vakarus. Tačiau yra ir daug prieštaraujančių šiai teorijų, pagal kurias slavų protėvyne laikoma dabartinė Lenkija ir Podolė (autochtoninė teorija), teritorija tarp Volgos ir Uralo, prie Aralo ežero, Dono, vidurio Dunojaus baseine.
Tiktai VI-VII a., tai yra jau istoriniais laikais, pasirodo žinių apie slavus. Tuo metu senovės autoriai - Jordanas, aprašydamas gotus bei hunų karus, ir kiti, vis dažniau pradeda minėti slavų protėvius - antus ir sklavinus. 518 - 527 metais antai puolė Bizantiją. 551 metais sklavinai prie Adrianopolio sumušė Justiniano I-ojo kariuomenę. Antams ir sklavinams VII a. jau buvo pažįstama ariamoji žemdirbystė.
Avarų ekspansija trumpam sustabdė slavų plitimą. Avarai sumušė antus ir sklavinus, puolė frankus ir 567 m. sužlugdė gepidų valstybę. To laikmečio slavus charakterizuojanti archeologinė Prahos kultūra mokslinėje literatūroje vaizduojama ir pašiepiamai skurdžia, tačiau toks požiūris, mažiausiai, laikytinas naiviu - karo pabėgėliai ir aukos negali pasižymėti nei turtais nei prabangos reikmėmis. Tačiau VI ir VII a. sandūroje slavai tęsė ekspansiją net trimis kryptimis - šiaurės, traukdami į Dnepro baseiną, vakarų - kovodami dėl Vyslos baseino ir germanų žemių, bei pietų.
VIII-IX amžiuje politiškai skirtingai organizuotos slavų tautos (kurios mažai skyrėsi savo kalba) užėmė plačią teritoriją nuo Juodosios ir Egėjo jūros iki Baltijos jūros, Ilmenio ežero, taip pat Elbės, Zalės, Bohemijos Miško, Ino, Alpių ir Adrijos jūros, taip pat iki Dono aukštupio ir Dnepro žemupio. Pietvakariuose slavai gyveno Zalcburge, Rytų Tirolyje, šiaurės Italijoje (Alpių slavai), pietuose dabartinės Graikijos teritorijoje iki Peloponeso (ezeritai, melingai) ir Bitinijoje (dabartinėje Turkijoje), tačiau šiose periferinėse teritorijose slavų gentys buvo palaipsniui asimiliuotos, jų palikuoniai iki šiol tegyveno Karintijoje, šiaurės Italijoje (slovėnai) bei Egėjo Makedonijoje (makedonai).
[taisyti] Taip pat žiūrėkite
- Slavų kalbos
- Slavų mitologija
- Pan-slavizmas