Bendroji žemės ūkio politika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra Europos Sąjungos žemės ūkio subsidijų, kurios sudaro apie 50%-70% visų Europos Sąjungos išlaidų teikimo sistema. Šių subsidijų pagalba garantuojamos minimalios kainos gamintojams, o tai tam tikra prasme užtikrina ES žemdirbių ūkių stabilumą, o tuo pačiu ir tam tikrą žemės ūkio produkcijos kokybę.
[taisyti] Istorija
Būtinybė sukurti bendrą žemės ūkio politiką numatyta 1958 m. pasirašytoje Romos sutartyje.
Pagrindiniai Romos sutartyje įtvirtinti BŽŪP tikslai:
- didinti žemės ūkio gamybą;
- garantuoti normalų žemdirbių pragyvenimo lygį;
- stabilizuoti rinką;
- užtikrinti maisto ir kitų žemės ūkio produktų tiekimą;
- užtikrinti, kad maisto produktai pasiektų vartotoją jam priimtinomis kainomis.
Remiantis šia sutartimis 1960 m. Europos komisija pasiūlė kurti bendrą žemės ūkio politiką.
1962 m. buvo nustatytos pagrindinės BŽŪP kryptys, kurios rėmėsi trim pagrindiniais principais:
- vieninga rinka
- primenybė Bendrijos nariams
- finansinis solidarumas
Nuo to laiko BŽŪP tapo vienu iš pagrindinių elementų Europos institucinėje sistemoje, cementuojantis politinius ir ekonominius Bendrijos narių santykius.
[taisyti] Kritika
Pagrindinė BŽŪP kritika susijusi su jos protekcionistiniu pobūdžiu. Laisvosios rinkos šalininkai ypatingai nesutinka su vyriausybių kišimusi, pasak jų, laisva rinka (be valstybės kišimosi) žymiai efektyviau susitvarko su resursų paskirstymu.
Tarp BŽŪP kritikų yra ir kai kurie globalizacijos šalininkai bei (kaip bebūtų keista) antiglobalistų sąjūdžis, nes jų teigimu subsidijos prisideda prie problemos, kuri kartais vadinama Europos Tvirtovė; Vakarai kiekvienais metais išleidžia dideles sumas pinigų subsidijoms, o tai turi labai neigiamas pasekmes vargingesnėms šalims, kurios konkuruoja žemės ūkio rinkoje. Taip pat teigiama, kad BŽŪP sukuria žemės ūkio produkcijos perteklių, kuris parduodamas trečiojo pasaulio šalims ir ne tik neleidžia joms eksportuoti savo produkcijos Vakarams, bet netgi didina jų skurdą vesdami trečiojo pasaulio ūkininkus prie bankroto.
Žemės ūkio subsidijos taip pat palaiko dirbtinai aukštas maisto kainas Europos Sąjungoje. Kai kurių ekspertų teigimu europiečiai moka už maistą apie 25% daugiau nei mokėtų nesant BŽŪP.
BŽŪP yra neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams, būtent, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių sąskaita, ypatingai Vokietijos.
Daugelis ekonomistų mano, kad išsiplėtusioje Europos Sąjungoje BŽŪP palaikyti nepavyks. Prisijungus 10-iai naujų narių BŽŪP palaikyti reikalingos lėšos drastiškai išaugs (ypač dėl Lenkijos poveikio, kuri turi 2 milijonus smulkių ūkininkų). Tačiau dėl politinių kliūčių kai kuriose šalyse BŽŪP reforma sekasi sunkiai.