Labanoro regioninis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Labanoro regioninis parkas - regioninis parkas, įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. Parko įsteigimo tikslas buvo išsaugoti Labanoro girios ir jos ežerynų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Regioninis parkas yra rytinėje Lietuvos dalyje Švenčionių, Molėtų ir Utenos rajonuose. Parko teritorija užima 55343 ha plotą. Didžiausią parko plotą užima miškai daugiausia pušynai.

Labanoro regioniniame parke yra 285 ežerai. Didžiausi: Stirnių, Baltųjų Lakajų, Kertuojų. Per parką teka apie 30 upelių. Tai Lakaja, Peršokšna, Dumblė, Luknelė. Be šių vandens telkinių parke saugojamos pelkių ekosistemos.

Parko direkcija įsikūrusi Labanoro miestelyje.

[taisyti] Nuorodos


Nacionaliniai parkai

Aukštaitijos | Dzūkijos | Kuršių nerijos | Trakų istorinis | Žemaitijos

Regioniniai parkai

Anykščių | Asvejos | Aukštadvario | Biržų | Dieveniškių | Dubysos | Gražutės | Kauno marių | Krekenavos | Kurtuvėnų | Labanoro | Metelių | Nemuno deltos | Nemuno kilpų | Neries | Pagramančio | Pajūrio | Panemunių | Pavilnių | Rambyno | Salantų | Sartų | Sirvėtos | Tytuvėnų | Varnių | Veisiejų | Ventos | Verkių | Vištyčio | Žagarės