Runos Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Runos Lietuvoje iš patikimų šaltinių nėra žinomos, tačiau nuo XIX-XX a. kai kurie istorikai romantikai bandė įrodinėti, kad tokių būta. Teodoras Narbutas 1835 m. lenkų kalba išleistame "Lietuvių tautos istorijos" I tome (III lentelė, 10 pav.) paskelbė "sidabrinio pinigo su Lietuvos kunigaikščio atvaizdu ir užrašu runomis" piešinį. Nei tokia, nei kitos monetos su runomis iš kitų šaltinių nėra žinomos, o tas pats T. Narbutas žinomas kaip ne vieno falsifikato autorius.
1907 m. Jonas Basanavičius "Lietuvių tautoje" (kn. 1) paskelbė straipsnį "Karaliaus Mindaugo žymiaspaudis (sigilis)", kuriame aprašė Mindaugui priskiriamą antspaudą su runomis rašyta legenda. Jis esą rastas Naugarduko apskrityje ir patekęs į baltarusių archeologo Henriko Taturo rankas. Tačiau kaip pastebėjo istorikas Ignas Jonynas (Jonynas I. "Lietuvos didieji kunigaikščiai", Vilnius, 1996, p. 174-175), visa šio antspaudo koncepcija yra ta pati, kaip XVII a. Vladislovo Vazos mažojo antspaudo. Jame vaizduojamas Vytis su skydelyje pavaizduotu dvigubu kryžiumi. Tokio herbo tikrai negalėjo būti Mindaugo laikais. Dvigubą kryžių į Lietuvos heraldiką įvedė tik Jogaila po Lietuvos krikšto (1387). Šis antspaudas - akivaizdus falsifikatas.
Istorikai romantikai bandė ieškoti ir kitokių lietuvių rašto atmainų. Pamėgta jų tema tapo vadinamoji Videvučio vėliava su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), paskelbta 1529 m. Simono Grunau kronikoje, tačiau vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Gruanau kronika nėra patikima, pilna prasimanymų ir netikslumų, o akademiniai sluoksniai šiai rimtai problemai taip ir nebeskyrė reikiamo dėmesio, nors Simonas Daukantas su širdgėla teigė, kad negalįs žiūrėti kaip visa kas susiję su runomis yra naikinama dėl pagonybės.
1638 m. pagamintas vienas iš išlikusių medinės knygos formos runų kalendorių. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje saugoma jo kopija. Originalai 1857 m. buvo išvežti į Kijevą.