Balys Valušis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Balys Valušis (1867 m. liepos 12 d. Inkilų k., Pabaisko valsč., Ukmergės apskr. - 1952 m. lapkričio 26 d. Kaune), vargonininkas, chorvedys ir knygnešys.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Ukmergės keturklasėje mokykloje, bet dėl tėvo mirties mokslą nutraukė ir išmoko vargonininko amato. 1882 – 1884 vargonininkavo Molėtuose ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1889 išvyko į Varšuvą pasitobulinti vargonininkų mokykloje. Grįžęs į Lietuvą, 1900 pradėjo vargonininkauti Kuktiškių parapijoje ir tęsė knygų platinimo darbą. 1901 - 1904 vargonininkavo Švenčionėliuose, o 1905 - 1913 Valkininkuose.
Čia suorganizavo didelį chorą, jį mokė giesmių ir dainų. Choras 1906 dalyvavo M. Petrausko operos „Birutė" ir dramos „Kęstutis" pastatymuose Vilniuje. Vilniaus dienraštis „Lietuvos žinios" 1911 m. birželio 27 d. rašė, kad į Vilnių buvo atvykęs Valkininkų choras, vadovaujamas vietinio vargonininko B. Valušio. Chorą tada buvo pakvietusi garsioji Iserlino firma iš Londono, ir choras į fonogramą įdainavo dešimt liaudies dainų. Be koncertų, choras rengdavo vaidinimus, gegužines ir skleidė lietuvybę. 1913 B. Valusis persikėlė į Vabalninką ir įkūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą. 1915 pasitraukęs į Maskvą, iš lietuvių pabėgėlių subūrė chorą. Paskui išvyko į Kaukazą - Jekaterinodarą. 1918 - 1926 gyveno ir dirbo Vilniuje, o vėliau Kaune. Surinko daug lietuvių liaudies dainų, tautosakos ir retų lietuviškų žodžių. Dar 1908 su prof. A. R. Niemiu važinėjo rinkdami tautosaką.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.