Naudotojas:Alina Sapoznikova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

esu teologė, etikos didaktikos magistrante, ekumenines organizacijos Lietuvos Biblijos Skaitymo Draugija narė. Gimus 1979.


Edukologinės pastabos


[taisyti] Asmuo, prasmė ir gebėjimai

Daug, kur šiandien kuriama ar pradedama kurti jauki, draugiška, šeimyninė aplinka. Ligoninėse įrenginėjamos jaukesnės palatos. Įmonės darbdaviai, vadovaudamiesi socialine psichologija, rengia renginius savo darbininkams, teikia dovaneles Kalėdų proga ir pan. Dialogo internetiniame puslapyje vykdoma apklausa apie išgyvenamas emocijas einant dirbti į mokyklą rodo, jog mokytojai, delikačiai išsireiškiant, eis į ją nelabai noriai. Vyrauja tokie atsakymai: su siaubu, nerimu ir baime. Kiek panašiai atsakytų mokiniai. Jei paklaustume, dėl ko einame į mokyklą, išgirstume atsakymą nevienareikšmį. Bent deklaruojamą tikslą žinome – ugdyti. Kiekvienos srities specialistas diegia, lavina tam tikrus gebėjimus. Matematika – atlikti matematines operacijas. Istorija – pažinti, analizuoti. Menai – gebėti kurti... Šios ir kitos sferos susijusios brandinant integralią asmenybę, kuriai deja ne visada pakanka motyvacijos. Mokiniai eina, nes reikia, nes praleidžia laiką... Jiems, žinoma, būtų įdomiau mokytis aktualių dalykų, susijusių su gyvenimu. Galime mėginti ugdymo nesėkmę pateisinti skirtingų intelektų (muzikinis, sportinis, emocinis, mokslinis ir pan.) vyravimo faktu. Iš dalies būtume teisūs, nes polinkių, interesų ir skirtingų poreikių nenuginčysi. Prie to pakankamai sistemingai prisitaikoma sudarant įvairių dalykų pasirinkimo galimybę. Kaip atsakytume į mokinio motyvacijos paieškas? Kam ugdymas reikalingas? Ar kad galėtume išugdyti specialistus, išlavintume įvairius gebėjimus? Toli gražu, visa tai nėra pirmoje vietoje, ką gerai suprantame parodydami savo norą neiti į mokyklą. Tai nereiškia, jog neturėtume rūpintis savo gebėjimu dalyvauti ne tik kaimynų, draugų ir šeimos gyvenime. Bet parodo, kam iš tiesų turėtume skirti dėmesį – asmeniui. Pernelyg garsiai rėkia šių dienų mąstytojai: „Esame skenduoliai modernioje kultūroje!“ Visa civilizacija, technologija, ekonomika, asmeniniai apskaičiavimai, žavesys neįgyvendinamoms idėjoms, tokie pat riboti kaip likęs paskutinis jausmas – lytinis pasitenkinimas ar paskutinis rūpestis – kaip pramogauti. Kiek liko meilės nepažįstamajam, kolegai, mokiniui? Kokia prasmė mylėti? Ką mes mylime? Negalime teigti, jog netekę galvos dėl skaičių, spalvų, figūrų, greičio, atminties, sakinių tikslingumo ar skambesio. Be abejo, tai yra asmens išraiška, bet netolygi asmeniui. Ji reikalinga, kad šis galėtų save perteikti kitam, kad galėtų artimą suprasti, mylėti ir priimti iš jo meilę. „Mylėkit!“ – nėra dar vienas ribotas kvietimas. Mylėti asmenį reiškia mylėti jo gelmę - nuoširdžiausias intencijas, aktyvumą, dėmesingumą, pasaulėžiūrą, jo patirtį, draugus, idealus, gimines. Padėti jiems vystytis atrandant subjektą, kuriam visa tai gyvybiškai reikalinga, kuris bus laimingas gavęs atskleistą širdį. Nepropaguoju mesti visus rūpesčius dėl mokinių neklausymo ar tik žiūrėti su plačia šypsena į akis. Atsipalaiduoti nereiškia būti abejingam, bet stabtelėti prie asmens, pirmiau nei išdėstant kieno nors teorija, būtų tikras džiaugsmas. Visa prasmė yra mumyse.

A.S.