Psichoanalizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Psichoanalizė - austrų psichiatro ir psichologo Zigmundo Froido sukurta teorija, apibendrinanti žmogaus mąstymo ypatybes bei šia teorija paremtas psichoterapinės metodikas.

Psichoanalizė tai siekimas išsiaiškinti (suprasti) mūsų elgesio motyvus, jausmus, mintis. Kaip psichologijos šaka, psichoanalizė buvo dažnai kritikuojama už tai, kad rėmėsi sergančių žmonių psichika, apibendrinama padarytas išvadas visų (taip pat ir sveikų) žmonių kategorijai.

Psichoanalizė yra dažnai kritikuojama kaip pseudomokslas, kadangi beveik neparemta realiais tyrimais. Atvirkščiai, kai kurių tyrimų rezultatai bent iš dalies paneigia psichoanalizės teiginius. Vienas žymiausių JAV psichiatrų E. Fuller Torrey teigia, kad psichoanalizė tiek pat moksliška, kiek šamanizmas ir šiuolaikiniai kultai.

Filosofas Karl Popper teigia, kad Froido psichoanalizės teorija yra nepaneigiama iš principo, todėl nemoksliška.

Turinys

[taisyti] Istorija

Psichoanalizė buvo sukurta 1890-1900, kaip mąstymą paaiškinanti teorija, paremta Zigmundo Froido darbais apie smegenų ir nervų sistemos veikimo ypatybes. Pagal šią teoriją, žmogaus mąstymas yra paremtas dviem tarpusavyje prieštaraujančiais veiksniais - Erosu (libidine, kuriamąja energija) ir Tanatu (mirties, griaunamąja energija). Dauguma žmonių neurozių ir antisocialių veiksmų kyla dėl vienos ar kitos energijos užslopinimo, įvykusio vaikystėje (seksualinių traumų ir pan.). Dalis šių dalykų būna suvokiami sąmoningai, tačiau dalis veikia tik pasąmonėje, netiesiogiai įtakodami žmonių norus ir veiksmus. Psichoanalitikai, padedantys žmonėms, dažniausiai naudoja asociayvinius metodus, bandydami išsiaiškinti užslopinimų priežastis bei padėti žmonėms išspręsti dvasines problemas.

Zigmundo Froido teorija buvo itin efektyvi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Austrijoje, kur, dėl tuo metu vyravusių viktorianistinių moralinių normų, seksualinių neurozių skaičius buvo itin didelis, tačiau po pirmosios Seksualinės revoliucijos tokių neurozių skaičius labai sumažėjo ir Zigmundo Froido mokiniai, visų pirma, Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir Vilhelmas Reichas ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių paaiškinimų žmogaus sąmonei ir pasąmonei. Labiausiai išsiskyrė Alfredo Adlerio darbai, aiškinantys žmogaus elgesį noru dominuoti kitų žmonių atžvilgiu bei Karlo Jungo darbai, aiškinantys pasąmonę ir žmogaus elgesį įgimtais archetipais. Pastarieji darbai padarė gana didelę įtaką moderniosios lingvistikos (Chomsky gramatika, Semiotika) tyrimams.

[taisyti] Klasikinė psichoanalizės teorija

Froidas pastebėjo, kad esant ligos simptomams be objektyvių ligos požymių, ligos priežastys gali būti psichologinės.

[taisyti] Topografinis modelis

Froidas ilgą laiką naudojo topografinį asmenybės organizacijos modelį, pagal kurį psichiką galima padalinti į 3 dalis:

  1. Sąmonė - susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
  2. Priešsąmonė - susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmone spontaniškai ir valingai.
  3. Pasąmonė - tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmone. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreipta erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose - simbolių pasaulyje, kur daugybė idėjų gali tirpti viename žodyje.

Anot mokslininko apie pasąmonės buvimą signalizuoja užmiršimai, apsirikimai, sapnai ir anksčiau minėti neurozių simptomai.

[taisyti] Struktūrinis modelis

Dvidešimtųjų metų pradžioje Froidas įvedė tris naujas struktūras: id, ego, superego. Froido teigimu, į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.

  1. Id (lot. tai) - nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys. Vienintelis psichinės energijos šaltinis. Id veikia pagal malonumo principą. Procesai, kurių pagalba id išlaisvina nuo įtampos, yra vadinami reflektoriniais veiksmais bei pirminiu procesu.
    1. Reflektoriniai veiksmai - id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą.
    2. Pirminis procesas - instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje. Tai ikiloginis, ikižodinis, patyrimo ir išmokimo dar nesupavidalintas ir nespezelizuotas psichikos vyksmas.
  2. Ego (lot. aš) – tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, loginį mąstymą ir įgūdžius.
  3. Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis - įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą. Froidas superego dalina į:
    1. Sąžinę - elgesys už kurį tėvai bausdavo, versdami jį jaustis kaltu.
    2. Ego idealą - idealai, kuriais individas nori sekti ir į kurios stengiasi būti panašus. Idealas žmogų apdovanoja ir jis gali savimi didžiuotis.

Froidas teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas, tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančių realybės reikalavimų (Id ir Ego). Taip pat žmoguje yra gynybos mechanizmai skirti Ego pusiausvyrai atstatyti: sublimacija, racionalizacija, projekcija, išstūmimas, atvirkštinis reagavimas, regresija, perkėlimas.

[taisyti] Gynybos mechanizmai

racionalizacijos mechanizmas
tam tikras apgaulingas meginimas racionaliai paaiškinti kokį nors savo absurdišką impulsą
regresijos mechanizmas
padeda kritinėse situacijose įveikti nerimą, gražindamas mus į ankstyvaus amžiaus būseną
sublimacija
socialiai nepriimtino impulso pakeitimas socialiai priimtinu.

[taisyti] Naujosios psichoanalitinės teorijos

Nuo XX a. vidurio atsirado nemažai naujų psichoanalitinių teorijų, dar labiau nutolstančių nuo seksualinio neurozių aiškinimo, pvz., Eriko Berno darbai, aiškinantys neurozes, kaip save palaikančius elgesio modelius (transakcinė analizė) ir Stanslavo Grofo bei Oto Ranko darbai, tiriantys itin ankstyvas, gimimo metu patirtas dvasines traumas (transpersonalinė psichologija).