Tarybų Sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (rusiškai Союз Советских Социалистических Республик, trumpiau Tarybų Sąjunga arba Sovietų Sąjunga) - valstybė, gyvavusi nuo 1922 metų gruodžio 30 d. iki 1991 gruodžio 25 d. (šią dieną atsistatydino Tarybų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas)

Союз Советских Социалистических Республик
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjungos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Tarybų Sąjunga žemėlapyje
Gyvavimo laikotarpis 1922 - 1991
Valstybinė kalba Oficialiai valstybinės kalbos nebuvo. Faktiškai - rusų
Sostinė Maskva
Plotas
 - Iš viso
 
22 402 200 km2
Gyventojų
 - Iš viso (1991)
 - Tankis
 
293 047 571
13/km²
Valiuta Rublis
Laiko zona UTC +3 iki +11
Valstybinis himnas Tarybų Sąjungos himnas
Interneto kodas .su

Tarybų Sąjunga vakaruose ribojosi su Rumunija, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Baltijos jūra, Suomija, Norvegija bei - (de jure) - su Lietuva, Latvija ir Estija; šiaurėje - Barenco jūra, Karos jūra, Laptevų jūra ir rytų Sibiro jūra; rytuose - Ochotsko jūra, Beringo jūra ir Ramusis vandenynas; pietuose - Šiaurės Korėja, Kinija, Mongolija, Afganistanu, Iranu ir Turkija. Tarybų Sąjungos teritorija apėmė 22,4 mln. kvadratinių kilometrų (apie šeštadalį žemės sausumos).

Turinys

[taisyti] Respublikos

Nuo 1956 metų Tarybų Sąjungą sudarė ar jos okupuotos buvo 15 respublikų:

1940-1956 taip pat egzistavo Karelijos-Suomijos respublika.

1919 metais egzistavo ir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (Litbelas), kuriai keletą mėnesių priklausė ir Vilniaus kraštas.

1922-1940 metais Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija buvo apjungtos į vieną Užkaukazės Tarybų Federacinę Socialistinę Respubliką.

[taisyti] Istorija

Susikūrusi po Spalio revoliucijos, Sovietų Sąjunga ilgai buvo didžiųjų valstybių nepripažįstama, tačiau pasibaigus pilietiniam karui situacija pasikeitė.

Sąjungos pradžia - 1923 metų liepos 6 d., kai Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika, Užkaukazės SFRS, Baltarusijos SSR ir Ukrainos SSR pasirašė sąjungos aktą.

1934 m. rugsėjo 18 d. Sovietų Sąjunga buvo priimta į Tautų Sąjungą.

XX a. trečiajame dešimtmetyje įvesti penkmečio planai, kolchozai.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Stalino valdžia pasirašė nepuolimo sutartį su nacių Vokietija, o taip pat pasidalino įtakos sferomis Europoje. Pagal padalijimo sutartis SSRS atiteko ir Lietuva, kuri kartu su Latvija ir Estija buvo okupuotos 1940 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais.

1941 metais Vokiečiams sulaužius sutartį, Sovietų Sąjunga įsitraukė į karą. Po karo prasidėjusiame Šaltajame kare Sovietų Sąjunga buvo viena pagrindinių konfliktuojančių šalių.

1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo reformos (glasnost, perestroika), užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo. Valstybė galutinai iširo 1991 metų gruodį - gruodžio 1 dieną ukrainiečiai referendume pasisakė už nepriklausomybę, gruodžio 8 dieną pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 dieną pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta NVS, gruodžio 25 dieną atsistatydino TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, o gruodžio 31 dieną valstybė galutinai nustojo egzistuoti.

[taisyti] Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metu

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, SSRS liko totalitarine valstybe, valdoma komunistų partijos ir jos lyderio Stalino. Po karo režimas nė kiek nesušvelnėjo: veikė visos represinės struktūros, gulago sistema.

Ekonominė padėtis buvo labai sunki, trūko būtiniausių prekių, maisto, reikėjo atkurti sugriautą ūkį, atstatyti miestus ir kaimus. Tačiau SSRS vadovai pagrindinį dėmesį skyrė ginklų gamybai bei savo įtakos pasaulyje plėtimui.

Kai mirė Josifas Stalinas, tarp komunistų partijos lyderių kilo kova dėl valdžios. Ją laimėjo Nikita Chruščiovas. Naujasis lyderis sušvelnino totalitarinį režimą, todėl jo valdymo laikotarpis vadinamas atlydžiu, atšilimu.

Chruščiovas bandė reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį: buvo reikalaujama net netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus, įsisavinti Kazachstano upes. Nemokšiškos reformos padarė didelę žalą gamtai.

Didžiausias dėmesys ir toliau buvo skiriamas karinei pramonei, kosmoso įsavinimui. Rusas Jurijus Gagarinas - pirmasis žmogus pasaulyje pakilęs į kosmosą.

Sovietų Sąjunga pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio devizas buvo: „Pavyti ir pralenkti“. Komunistų partijos XXII suvažiavimas numatė 1980 m. sukurti komunistinę santvarką, kurioje būtų patenkinti visi gyventojų poreikiai. Komunizmas turėjo tapti atsvara JAV kapitalizmui.

Chruščiovo valdymo laikotarpiu pašiltėjo ir santykiai su Vakarais, tačiau SSRS neatsisakė šaltojo karo, kuris 7-o dešimtmečio pradžioje Karibų krizės metu vos nevirto „karštuoju“ karu. Nikita Chruščiovas buvo pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, išvykęs vizito į užsienį, kalbėjęs iš JTO tribūnos.

Liaudies demokratinės valstybės buvo laikomos už „geležinės uždangos“, o jų priešinimasis negailestingai slopinamas (taip susidorota su vengrų pasipriešinimu).

Dėl nevykusių reformų Chruščiovas buvo pašalintas iš posto. Jo vietą užėmė Leonidas Brežnevas, išbuvęs valdžioje iki pat savo mirties. Jo valdymo periodas įvardijamas kaip sąstingio laikotarpis.

Bandyta decentralizuoti ekonomiką - atsakomybę už planų vykdymą bei prekių realizavimą perduoti įmonėms, tačiau tai nedavė ekonominio efekto. Nebuvo reformuojamas žemės ūkis. Ekonomika beviltiškai atsiliko nuo Vakarų technologijų.

Gyvenimo lygis, palyginti su pokariu, vis dėlto šoktelėjo, tad uždaroje visuomenėje buvo kuriama regimybė, jog valstybė klesti. Tačiau, iš tiesų, visuomenė skendėjo korupcijos, alkoholizmo liūne. Partijos elitas, biurokratai, mokslininkai, sportininkai gyveno geresniuose butuose, pirkdavosi prekes specialiose parduotuvėse, gaudavo paskyras lengviesiems automobiliams įsigyti, jiems leisdavo išvažiuoti su turistinėmis grupėmis į kitas Varšuvos pakto valstybes, retsykiais ir į kapitalistines šalis, tačiau tokios kelionės buvo ribojamos dėl nuolatinių sėkmingų bandymų pasilikti. Inteligentiją griežtai kontroliavo represinis KGB, taip pat, kaip ir partinė nomenklatūra besinaudojęs privelegijomis.

Karinės pramonės plėtotė Varšuvos pakto valstybėse ir ginklavimosi varžybos su NATO pasiekė tokį mastą, jog reikėjo sėstis prie derybų stalo su JAV ir sutartimis riboti ginklų kiekį.

SSRS ir toliau valdė Rytų ir Vidurio Europos valstybes, neleido joms išsiveržti ir už „geležinės uždangos“, manipuliavo Varšuvos sutarties bloko valstybėmis, nuo pat savo susikūrimo iki žlugimo vedė agresyvią užsienio politiką - vykdė karinius veiksmus Chasano ežero rajone nuo 1938 liepos 29 d. iki rugpjūčio 11 bei prie Chalkin-Golo upės nuo 1939 gegužės 11 iki rugsėjo 9 d. Nuo 1939 lapkričio 30 d. iki 1940 kovo 16 d. kariavo su Suomija, po II pasaulinio karo kvojo su Japonija (1945 rugpjūčio 9 d. - 1945 rugsėjo 3 d.). Pasirašiusi Ribentropo-Molotovo paktą vykdė karines operacijas vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje nuo rugsėjo 11 d. iki spalio 27 d. Dalyvavo kariniuose veiksmuose ar juos aktyviai rėmė Kinijoje(1945-1949, 1950-1953), Vengrijoje (1956), Alžyre(1962-1964), Egipte(1962-1963, 1967, 1968, 1969-1972, 1973-1974, 1974-1975), Jemene (1962-1963, 1969-1976), Vietname (1961-1974), Sirijoje (1967, 1970, 1972, 1973), Angoloje(1975-1979), Mozambike (1967-1969, 1975-1979), Etiopijoje(1977-1979), Afganistane (1978-1989), Kambodžoje (1970), Bangladeše(1972-1973), Laose (1960-1963, 1964-1968, 1969-1970), Sirijoje ir Libane (1982). 1956 ir 1968 m. negailestingai nuslopino sukilimus Vengrijoje, Čekoslovakijoje, jų statytiniai sušaudė darbininkų demonstraciją Gdanske, kur vėliau susikūrė profesinis judėjimas Solidarumas, pradėjęs klibinti sovietinės sistemos pamatus. Neramumai buvo kilę ir sovietų sąjungos viduje - šaudyta į darbininkus Karagandoje, išvaikytos demonstracijos Alma-Atoje, Kaune - 1971 m. po Romo Kalantos susideginimo.

[taisyti] Sovietų Sąjungos griuvimas

Po L. Brežnevo mirties Sovietų Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė. Netrukus į valdžią atėjo jaunas, palyginti su ligtoliniai vadovais, Michailas Gorbačiovas. Jis gavo sunkų komunistinės sistemos palikimą.

Naujas SSRS vadovas tikėjosi liberaliomis reformomis pakeisti visuomenę, sukurti teisinę valstybę. Gorbačiovas savo politiką pradėjo įvardyti kaip „perestroiką“ ir „glasnost“. Iš įkalinimo vietų buvo paleisti disidentai, gavo laisvę žiniasklaida.

Liberali politika leido reikštis separatistiniams reformų sąjūdžiams, kurie nuo 1988 m. ėmėsi keisti komunistinę sistemą, o paskui ir pačią SSRS. Prieš nepriklausomybės siekių apraiškas Sovietų Sąjungoje Gorbačiovas bandė panaudoti netgi karinę jėgą, tačiau nesėkmingai. Armijos susidūrimas su piliečiais Tbilisyje, Baku, vėliau ir Vilniuje antešė aukų ir dar labiau paaštrino padėtį. Jis nesugebėjo išlaikyti SSRS pozicijų ir Vidurio Europos valstybėse. Kovos dėl nepriklausomybės priekyje žengė Baltijos valstybės, kurios 1940 m. buvo neteisėtai įjungtos į SSRS. Joms įkandin sekė kitos respublikos.

Gorbačiovas siekė pašalinti iš valdžios komunistus konservatorius ir ateityje remtis liaudies išrinktais atstovais. Per rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje į vieną vietą buvo galima kelti kelis kandidatus.

1990 m. prasidėjo SSRS griūtis. Pirmoji nepriklausomybę paskelbė Lietuva, paskui ją Latvija ir Estija.

Gorbačiovas bandė sustabdyti SSRS byrėjimą ekonomine blokada, kariniu būdu, siūlydamas įkurti nepriklausomų valstybių sąjungą. Tačiau procesas buvo nesustabdomas.

Konservatyvūs komunistai pamėgino išgelbėti SSRS kariniu valstybės perversmu 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Pranešta, kad Gorbačiovas, atostogavęs Kryme, uždarytas į namų arieštą. Kovos su pučistais iniciatyvą Maskvoje perėmė Rusijos gyventojai, vadovaujami Boriso Jelcino.

Pučas žlugo, Gorbačiovas grįžo į Maskvą, tačiau pirmoji politinė figūra jau buvo Jelcinas.

1991 m. SSRS sudarančios respublikos paskelbė nepriklausomybę, vietoj SSRS įsikūrė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Michailas Gorbačiovas liko prezidentu be valstybės, todėl 1991 m. gruodžio 25 d. atsistatydino.

[taisyti] Nuorodos