Bušido
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bušido (jap. 武士道 bushido - "kario kelias") - garbės kodekso principai, kurie išsivystė Japonijos samurajų luome, ir kurie remiasi tradicijomis, įtakotomis Zen ir Konfucianizmo. Dar badinamas Samurajų kodeksu. Tai - 400 metų senumo taisyklės ir tikėjimas, kuris buvo svarbus formuojant dabartinę Japonijos vyriausybę, korporacijas, visuomenę ir jos narius, o taip pat kovos menus Japonijoje ir visame pasaulyje.
[taisyti] Istorija
Bushido sąvoka pirmą kartą sutinkama 16 a. civilinio karo metu, tikslus jo turinys tobulėjo kartu su samurai nuostatų kaita. Nekito tik idealas – kovos dvasia, kuri taip pat reiškė atletiškumą ir meistriškumą, bei drąsą kovos lauke sutinkant savo priešininką. Didelis dėmesys skirtas asketiškam gyvenimo būdui, gerumui ir sąžiningumui. Kaip ir Konfucianizme, Bushido reikalavo sūnaus pareigos tėvams, tačiau garbės kodeksas gimė feodalinėje sistemoje, todėl didžiausia garbe laikyta tarnavimas iki mirties savo šeimininkui. Jei šie įpareigojimai prieštaraudavo vienas kitam, samurai privalėjo būti ištikimas savo šeimininkui nepaisant kančių, kurias gali sukelti savo tėvams.
Galutinė Bushido racionalizacija įvyko tik Edo laikotarpyje (17 a.), kai Yamaga Soko (1622-1685) samurajus sulygino su Konfucianizmo “vyresniuoju žmogumi” ir mokė, kad esminė jų paskirtis yra įkūnyti skelbiamas vertybes ir būti pavyzdžiu žemesniosioms visuomenės klasėms. Be pagrindinės Konfucianizmo dorybės – palankumo, Soko pabrėžė kitą dorybę – teisingumą, kurią jis įvardijo kaip “įpareigojimą” ar “pareigą”. Šis griežtas garbės kodeksas, turintis glaudų ryšį su gyvenimu ir mirtimi, reikalavo pasirinkimo ir taip ugdė asmeninę iniciatyvą. Paklusnumas valdžiai buvo įtemptas, tačiau pareiga buvo svarbesnė, net jei dėl jos tekdavo grubiai pažeisti įstatymus. Tokiu atveju, tikras samurai įrodydavo savo nuoširdumą ir “išpirkdavo” savo kaltę po to atlikdamas seppuku.
19 a. viduryje bušido nuostatos tapo bendru idealu, 1871 m. oficialus samurajų klasės panaikinimas nesunaikino bušido – jis tapo visos tautos turtu. Visuomenės švietimo sistemoje, kai ištikimybės ir pasiaukojimo simbolį – žemvaldį feodalą pakeitė imperatorius, bušido tapo pagrindiniu etikos mokymo dalyku. Tokiu pavidalu jis turėjo didelę įtaką ir japoniškojo nacionalizmo iškilimui, ir civilinės moralės stiprinimui karo laiku iki 1945 metų.
[taisyti] Principai
Ši sąvoka dažniausiai apibūdino tik imperatoriaus sargybinius. Po feodalinės sistemos įsigalėjimo tai reiškė visą karinę klasę, kurią sudarė samurai kariai, feodalai (vad. daimio) ir šiogunas. Beveik 5 iš 100 japonų priklausė šiai grupei.
Samurai, visų pirma, privalėjo nuolat galvoti apie tai, kad jis mirs. Jeigu laikomasi šios taisyklės, jis galės gyventi santarvėje su Lojalumo ir Sūnaus pareigomis, vengs blogio ir nelaimių, bus apsaugotas nuo ligų ir galės mėgautis ilgu gyvenimu.
Sūnaus pareiga – samurai privalėjo savo elgesį remti stipriu Sūnaus pareigos pajautimu. Net jei samurai yra gabus, sumanus, iškalbingas ir stiprus, tačiau jei neatlieka Sūnaus pareigos – toks karys yra bevertis. Bushido reikalauja teisingo suvokimo ir žinojimo kas yra teisinga. Kas to nežino, negali būti samurai ir kai įgyjamas supratimas, tėvus jis matys kaip savo kūrėjus. Tačiau yra keli kūrėjų bruožai. Pirmas: tėvai, kurie yra dori, savo vaikus moko su nuoširdžiu malonumu ir palieka jiems savo nuosavybę. Tai sudaro uždarbis, didesnis nei vidutinis, ginklai, arkliai, namų ūkio turtai, o taip pat gerų vedybų sutartis. Kai samurai tėvas pasitraukia iš aktyvaus gyvenimo, karys privalo rūpintis ir vykdyti visus jo reikalavimus. Taip apibūdinama Sūnaus pareiga. Kitas variantas, kai savanaudžiai ir priekabiaujantys tėvai, tvirtinantys, kad visa nuosavybė yra jų, kurie savo vaikams nieko neduoda ir nepaisydami skurdžių šeimos poreikių, visada prašo maisto, gėrimų ir drabužių. Netgi tokie priekabūs tėvai turi būti gerbiami ir jų blogi įpročiai sutinkami be apmaudo ženklų.
“Draudžiama pamiršti gerumo skolą, kurią esi skolingas savo šeimininkui ir protėviams, todėl skleisk lojalumo ir sūnaus pareigos ypatybes” – Imagawa Ryoshun nuostatai.
Samurai, kuris apimtas šios dvasios, kai pradės tarnauti savo šeimininkui, visiškai supras Lojalumo kelią ir parodys šią dvasią ne tik, kai jo šeimininkas sėkmingas, bet ir sutikęs priešininką. Sūnaus pareiga samurai yra svarbiausia ir tokios sąvokos kaip “tėvai” ir “šeimininkas”, “Sūnaus elgesys” ir “Lojalumas” yra individualios ir vis dėlto jos reiškia tą patį. Jei samurai negali būti Sūnumi savo tėvams, jis negali būti lojalus savo šeimininkui. Jeigu jis negali atlikti šios pareigos, tuomet jis nenaudingas.
Bushido Zen ir budizme apibūdinamas taip:
- Gi: ramiai priimtas teisingas sprendimas, teisingas požiūris, tiesa. Kai privalome mirti, privalome mirti. Dorumas
- Yu: narsa sumišusi su didvyriškumu
- Jin: visuotinė meilė, palankumas visai žmonijai, užuojauta
- Rei: teisingi veiksmai – esminė savybė, paslaugumas
- Makoto: visiškas nuoširdumas, teisingumas
- Meiyo: garbė ir šlovė
- Chūgo: atsidavimas, lojalumas
Puolančiojo dvasia – svarbu, kad samurai niekad nepamirštų puolančiojo dvasios. Kai mirtis nepajudinamai įtvirtinta samurai mintyse, jis privalo tikėtis visko ir išlaikyti agresyvią dvasią. “Kai išeini pro vartus, elkis taip, lyg matytum priešą”.
Tikėta, kad netgi ūkininkas, pirklys ir amatininkas turi turėti bent aprūdijusią geležtę, be to turėti atšipusį arba medinį kardą kai eina maudytis. Jei samurai neturi puolančiojo dvasios, bet nešioja kardą, jis laikomas tik ūkininku ar amatininku “kario kailyje”.
Gėris ir Blogis – karys privalo labai gerai žinoti šias dvi sąvokas. Jei jis žino kaip daryti viena ir vengti kito, tuomet jis pasiekė Bushido. Nestabilumas ir skirtumo tarp gėrio ir blogio neradimas yra blogas pagrindas, kas supranta šį skirtumą ir vis dėlto daro bloga nėra tikras samurai, o neišmanantis ir kvailas žmogus. To priežastis yra nedidelė savikontrolės dalis, įsigilinus į jos kilmę, suprasime, kad ji kyla iš bailumo. Todėl samurai turi vengti blogio ir siekti to, kas gera. Apskritai, gėrio puoselėjimo taisyklė yra jausti gėdą ir savęs paniekinimą prieš savo šeimą, tarnus ir draugus. Tuomet plataus pažįstamų rato ir pašalinių žmonių jaučiama panieka padės išvengti blogio ir skatins daryti gera.
Drąsa – trys esminės Bushido sąvokos yra Lojalumas, Teisingas elgesys ir Drąsa. Tik lojalus, teisingas ir narsus karys, gali užimti aukščiausias pareigas. Tarp daugybės samurai lojalų ir teisingą karį lengva surasti, tačiau taikos metu sunku atskirti kuris drąsus. Narsa neatsiranda, kai užsidedi šarvus ir apsiginkluoji, ją galima pamatyti iš lojalumo savo šeimininkui ir šeimai. Samurai nešvaistys savo pinigų ar neturės nereikalingų kasdienių norų ir poreikių. Griežta savikontrolė yra Drąsos šaltinis.
Pagarba – Bushido nesvarbu koks lojalus ar gerai atliekantis Sūnaus pareigą samurai, jei jis nesilaiko tinkamų etiketo taisyklių ir blogai elgiasi, tai atsispindi kiek pagarbos karys parodo savo šeimininkui ir tėvams, jis negali gyventi santarvėje su jais. Toks žmogus negali būti tikras samurai. Net asmeniniame gyvenime ar viešumoje, jis privalo nepamiršti pagarbos savo šeimininkui ir tėvams.
Samurai pareigos – “Kovos laukas yra mano būstas” /Nežinomas samurai/. Samurai pareigos yra karinės ir konstruktyvios. Karo metu stovykloje karys, nesvarbu ar diena, ar naktis, visada turi būti budrus. Konstruktyvumas siejamas su tuo, kad bet kokiose tvirtovėse, gynybiniuose grioviuose, išsirikiavimo mūšiui stovyklose ir įtvirtinimo postuose privalo išlikti budrus. Taikos metu kariams leista atlikti sargybinio, inspektoriaus pareigas ir turi buvimą namie laikyti normaliu bei galvoti apie tarnybą kovos lauke kaip apie sapną. Samurai būdavo labai sunku keliauti. Kai juos išsiųsdavo kaip Kelionių inspektorius, jie pykdavo dėl nuovargio ir išlaidų kelionės metu. Net jei kariui reikdavo nuvykti nedidelį atstumą, jis skųsdavosi dėl gausybės jiems skirtų kelionių ar blogu oru. Tačiau tie, kurie savo pareigas atlikdavo nenoriai, tėra niekingas tarnas “samurai kailyje”. Besilaikantis Bushido karys savo pareigų neturi suprasti kaip naštą ar vargą, o kaip paprastą kasdienį darbą.
[taisyti] Samurajų skyriai
Bušido yra du skyriai ir keturi poskyriai. Skyriai skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius. Paprastasis skyrius suskaidytas į du poskyrius – pareigūnų ir karių, ypatingasis – į kariuomenės ir kovos reikalų.
Pareigūnų poskyryje samurajus privalo kiekvieną rytą ir vakare plautis rankas ir kojas bei maudytis karštame vandenyje, kad visada būtų švarūs. Samurajus privalo kiekvieną rytą susitvarkyti plaukus ir prižiūrėti, kad jie būtų gerai nuskusti nuo viršugalvio. Jis privalo visuomet vilkėti tinkamą ceremoninį drabužį, priklausomai nuo aplinkybių ir, žinoma, nešiotis du kardus bei už diržo turėti vėduoklę. Priimdamas svečią samurai privalo elgtis pagal savo rangą atitinkančias etiketo taisykles bei vengti tuščių kalbų. Laisvu nuo tarnybos metu jis neturi bastytis be tikslo, o skaityti ir rašyti. Taip samurajus mokosi senovės istorijos ir karių namų taisyklių, be to privalo visuomet elgtis prideramai savo rangui.
Karių poskyryje užsiiminėjama fechtavimosi, ieties panaudojimo praktikavimusi, jojimo menu ir šaudymu lanku; Samurajus yra pareigūnas, bet kai yra neįprasta padėtis ir kai jo šalyje yra neramumų, tada jis palieka savo kasdienį gyvenimą ir tarnauja savo šeimininkui. Samurajus apsiginkluoja ir įsiveržia į priešo teritoriją; tai jau kariuomenės reikalų poskyrio užduotis. Tuomet vadovavimą perima kovos reikalų poskyris, taip buvo valdoma kariuomenė karo metu. Pirmos klasės samurajais buvo vadinami tie, kurie įgiję meistriškumo visuose keturiuose poskyriuose. Išmanant tik dviejų poskyrių meną, galima tapti tik vidutiniu raiteliu, bet nemokantis nė vieno poskyrio iš ypatingojo skyriaus negalės tapti vadu ar aukšto rango kariu kaip monogashira ar bugyo. Tai gerai apgalvota sistema, nes norėdamas iškilti, samurai privalo nuodugniai mokytis ypatingojo skyriaus.
Tai XVII a. parašė samurai, kuris vėliau tapo Zen-budizmo vienuoliu:
Samurai Kelias yra mirtyje. Kai iškyla ar… ar klausimas, tėra greitas mirties pasirinkimas. Kai reikia rinktis gyvenimą ar mirtį, tada svarbu siekti tikslo. Visi mes norime gyventi. Didele dalimi mūsų logika pagrįsta pagal tai, ką mėgstame. Bet nepasiekus tikslo ir liekant gyvam yra bailumas. Tai pavojinga plona linija. Mirti nesiekiant tikslo yra šuns mirtis ir fanatizmas. Tačiau tame nėra gėdos. Tai Samurai Kelio esmė. Jei kas nors kiekvieną rytą ir vakarą savo širdį nuteikdamas gėriui, sugebės gyventi lyg jo kūnas jau mirė, toks žmogus sieks laisvės Kelyje. Visas jo gyvenimas bus be kaltės ir jam seksis jo pašaukime… Būti ilgamečiu tarnu tėra būti savo šeimininko šalininku, gėrio ir blogio klausimą paliekant šeimininkui ir atsisakant savęs. Jei tokių vyrų yra du ar trys, tuomet žemės valda bus saugi. Sakoma, lojalumas yra svarbus šeimininko ir ilgamečio tarno įsipareigojime. Nors atrodo nepasiekiama, tačiau tai yra tiesiai prieš tavo akis. Jei suprasi tai, tą pačią akimirką tapsi puikiu ilgamečiu tarnu… Tas, kuris iš anksto nėra pasiryžęs neišvengiamai mirčiai, mirtį jau padarė bloga. Tačiau jei jis iš anksto pasiryžo mirti argi jis gali būti smerktinas? Jis turėtų ypatingai rūpintis šiuo dalyku. Jeigu kas nors pasakotų apie buvimo samurai sąlygas, pasakytų, kad to pagrindas pirmiausia yra visiškas savo kūno ir sielos atidavimas savo šeimininkui. Jei kas paklaustų ką daryti po to – reikia užpildyti savo vidų inteligentiškumu, žmogiškumu ir narsa. Šių trijų vertybių derinys gali atrodyti nepasiekiamas paprastiems žmonės, tačiau tai lengva. Inteligentiškumas tėra įvairių dalykų aptarimas su kitais. Neribojama išmintis kyla iš to. Humaniškumas yra kokia nors veikla kitų labui, tiesiog susilyginant su kitais ir iškelti juos aukščiau už save. Narsa yra griežiant dantimis, tiesiog veržtis į priekį nekreipiant dėmesio į aplinkybes. Bet kas, kas galėtų būti aukščiau už tris vertybes, gali likti nežinomas. Išorinės savybės yra asmenybės parodymas – kaip jis kalba ar rašo. Kadangi tai kasdieniai dalykai, jie tobulinami tik nuolat praktikuojant. Iš esmės, jis turi suvokti savo prigimtį kaip gan stiprią. Įvykdžius šiuos reikalavimus, jis turėtų žinoti savo šalies istoriją ir papročius. Tada jis gali tyrinėti įvairius pramogų būdus. Apsvarsčius visa tai, suprasi, kad būti ilgamečiu tarnu yra paprasta ir jeigu stebėsi žmones, kurie yra bent kiek naudingi, pamatysi, kad visi jie įvykdė išorinių savybių reikalavimus.