Pelkė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pelkė - drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkes galima būtų suskirstyti į gėlavandenes ir sūraus vandens.
Sūraus vandens pelkės skirstomos į mangrovių pelkes ir maršas. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai.
Gėlavandenės pelkės skirstomos į aukštapelkes ir žemapelkes.
[taisyti] Aukštapelkės
Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Dėl to pelkės viduryje sausiau, o pakraščiuose - šlapiau. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais.
Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės. Kadangi maisto medžiagų jose mažai, augalai maitinasi azotu. Augalų liekanos skaidosi labai lėtai, durpės - šviesios spalvos.
[taisyti] Žemapelkės
Žemapelkių - paviršius įgaubtas, žemėjantis nuo pakraščių į vidurį. Žemaplekės maitinamos daugiausia požeminio vandens.
Kadangi žemapelkėse rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvaos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos. Nunykusios dalys skaidosi palyginti greitai, durpės tamsios spalvos.
Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėstančių rūgščią terpę. Taip pat išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis ne itin storas.