Džonatanas Livingstonas Žuvėdra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džonatanas Livingstonas Žuvėdra (Jonathan Livingston Seagull) - pirmąkart 1970 metais išspausdinta amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho alegorinė apysaka. Tai labai populiari knyga, per pirmuosius du metus buvo parduota daugiau kaip milijonas kopijų.
Knygoje rašytojas alegoriniu stiliumi pasakoja apie laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą. Visi pagrindiniai veikėjai - pajūrio žuvėdros. Knyga suskirstyta į tris iš esmės gana skirtingas dalis.
DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės
[taisyti] Pirmoji dalis
Pirmojoje dalyje pasakojama apie pagal nusistovėjusias taisykles gyvenančią visuomenę, kuri užkerta jaunam jos nariui (Džonatanui) kelią tobulėti jo trokštama kryptimi (mokytis auštojo pilotažo figūrų). Konfliktas greitai baigiasi Džonatano ištrėmimu iš būrio, įgaunant Atstumtojo statusą. Likęs vienas, jis daug ir kruopščiai dirba, gilindamasis į tai, kas būryje jam buvo uždrausta. Tremtis ir vienatvė šioje knygoje suvokiami ne kaip didelis praradimas, o kaip natūralūs dalykai, neišvengiama laisvės kaina. Džonatanas bent jau akivaizdžiai neįvykdo nė vieno aiškiai smerktino poelgio ir baudžiamas vien už tai, jog nori gilintis į sritį, kuri dėl kažkokių priežasčių toje visuomenėje tabu. Tuo apysaka skiriasi nuo kai kurių kitų panašią padėtį aprašančių kūrinių, kur atstumtasis ištremiamas už aiškai itin bjaurų elgesį ir labai kenčia (kaip M.Gorkio Lara). Bent jau buvusios Tarybų Sąjungos mokslo istorijoje galima rasti daug tokių istorijų (tarkim, kibernetikos, genetikos persekiojimai). Jei istoriją aprašė amerikiečių rašytojas, tai gali būti ir ne grynai stalinizmo problema, galbūt kažkas mažesniu masteliu iškyla paauglių grupėse.
Bet kuriuo atveju autorius absoliučiai ir kategoriškai atmeta be kokį nuolankumą ir paklusnumą, teigdamas, jog laisvė ir vienatvė kartu yra vertesnės nei nepamatuotas taisykles primetinėjanti bendruomenė,jei tik be jos apskritai įmanoma apsieiti.
[taisyti] Antroji dalis
Likęs vienas, Džonatanas per keletą gerai pramoksta aukštojo pilotažo ir nelauktai pakviečiamas būtent šį užsiėmimą labai vertinančią "skrydžio entuziastų" bendruomenę. Ryškiu kontrastu ankstesnės visuomenės "jėgos autoritetui" pamažu išryškėje tikrais sugebėjimais pelnoma pagarba. Mokymosi procesas, ryšys tarp itin patyrusio mokytojo ir darbštaus, entuziastingo mokinio iškeliamas į beveik sakralinį lygmenį, teigiant, jog panašus santykis galimas netgi tarp Dievo ir žmogaus. Autorius įsitikinęs, jog žmogus ir Dievas turi sunkai nusakoma "kažką bendro", kas, nepaisant visų skirtumų, gali padėti užmegzti tvirtą ir amžiną ryšį.
[taisyti] Trečioji dalis
Trečiąjį dalį logiškai pradeda paskutiniai Džonataną paliekančio mokytojo žodžiai: Mąstyk apie meilę (orig. keep working on love). Šiame skyriuje Džonatanas supranta, jog neįmanoma ilgai tobulėti vien būnant mokiniu, brandai būtina pačiam tapti mokytoju, dalytis tuo, ką gavai. Dar daugiau, norint pačiam žengti į priekį, reikia sugebėti atleisti ir grįžti pas tuos, kuriems esi neabejotinai reikalingas. Džonatanas grįžta į jį išvijusią pirmajame skyriuje aprašytą bendriją, šįsyk kupinas ne miglotų norų ir troškimų, o neabejotinų sugebėjimų, kuriuos neigti ir atmesti nepalyginamai sunkiau. Už panašius dalykus išvytiems bendraminčiams jis irgi pirmiausia kalba apie atleidimą: Neširsk ant jų (..) Tave išvarydamos, žuvėdros nubaudė pačios save, ir vieną kartą jos tai supras. Atleisk joms, ir padėk suprasti. Visa tai labai skiriasi nuo žinomos "antžmogio" filosofijos, pagal kurią silpnesnis stipresniam gali tik trukdyti.
Vertindama meilę ir atleidimą, knyga šiuo požiūriu atrodo gana artima krikščioniškoms vertybėms, tačiau ne visiems patinka visiškas besąlygiško paklusnumo nevertinimas, laisvės išaukštinimas ir mokytojo-mokinio santykiai tarp Dievo ir žmogaus. Kai kurios Lietuvos netradicinės bendruomenės apie knygą dėl šių priežasčių atsiliepia net ir nepaprastai neigiamai.
Ričardas Bachas yra parašęs ir daugiau knygų, tačiau kiti jo kūriniai neretai laikomi prastesniais ir daug mažiau populiarūs. Kaip ir daugelio menininkų, asmeninis rašytojo gyvenimas irgi ne visur atitinka jo keliamus idealus.