Aklamacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aklamacija (bendrąja prasme - plojimai, pritarimas; žodis kilęs iš lot.. acclamatio, šūksnis, sušukimas; iš a, su-, clamare, šaukti) - rinkimų būdas politikoje, ypač esant nedidelėms institucijoms arba tik vienam kandidatui. Aklamacijos metu šūksniu (arba rankos ženklu) reiškiamas pritarimas priimti sprendimą arba jį atmesti.
Turinys |
[taisyti] Pavyzdys
"Šiandien norėtume paskirtį poną X. Z. organizacijos garbės pirmininku. Ar pritariate tam?" - Visi garsiai atsako "Taip".
[taisyti] Aklamacijos akademinėje visuomenėje
Aklamacija dažniausiai pasireiškia rankos beldimu į stalą - paskaitos pabaigoje arba vietoj plojimų, išreiškiant padėką, pritarimą, pagarbą dėsčiusiam profesoriui.
Balsavimo metu esant beldimui, jis reiškia sprendimo priėmimo formos pakeitimą. Toliau sprendimai priimami balsuojant rankos pakėlimu.
[taisyti] Aklamacijos Romos Imperijoje
Romoje aklamacijos reiškė paskelbimą imperatoriumi karvedžio, nugalėjusio mūšio lauke.
[taisyti] Judaizme bei krikščionybėje
Labiausiai paplitusi aklamacija maldų metu - Amen.