Laikinoji sostinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Laikinąja Lietuvos valstybės sostine vadinamas Kaunas, Lenkijai inkorporavus oficialiąją sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą į savo valstybės sudėtį, iki 1940 metų buvo sostine. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė – ji neturėjo savo istorinės sostinės. Laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Kaune ne tik atsirado valstybinės įstaigos, bet ir buvo įkurtas universitetas, muziejai, teatras, pastatyti gyvenamieji namai, išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos ir nutiesta kanalizacija. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius.

Kitomis kalbomis