Sovijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sovijus
Papročiai, darbai: Mirusiųjų deginimas
Mitologija: Lietuvių mitologija
Ankstyviausias šaltinis: Ipatijaus metraščiai
Numanomas periodas: VIII a.
Ankstyviausias paminėjimas: ~1200 m.
Tyrę mokslininkai: A.J. Greimas,
B.Savukynas,
G. Beresnevičius
Susiję figūros:
Latvių:
Lietuvių:
Prūsų:
Kitų tautų:

Sovijus – Ipatijaus ar Malalos metraščiuose aptiktas personažas. Kalbininkų manymu, vardo etimologija aiškintina, kaip "šovėjas" (pašauti į krosnį). Siejamas su mirusiųjų deginimo papročio įsigalėjimu Lietuvoje bei kitose Baltų apgyvendintose žemėse apie VIII a..

[taisyti] Legenda

Sovijus buvo mirtingasis. Kartą jis sugavo laukinį šerną (kuilį), išėmė jo devynias blužnis ir liepė iškepti kraujo sūnums. Kraujo sūnūs bložnis suvalgė. Sovijus įniršo. Tada jis sugalvojo nukeliauti pragaran. Jam niekaip nesisekė praeiti aštuonių pragaro vartų, tačiau jam padėjo vienas jo sūnų. Taip Sovijus prasibrovė ir pro devintuosius. Broliai sužinoję, jog vienas jų padėjo tėvui, labai užsirūstino ir pagalbusis sūnus rįžosi surasti tėvą. Jis suruošė vakarienę tėvui, o vakare iškasė jam duobę žemėje. Ryte tėvo paklausė, ar tas gerai miegąs. Tėvas sudejavo, jog jį ėda kirmėlės ir šliužai. Sekančią sūnus dieną paruošė vakarienę ir įkėlė tėvo kūną į medžio kamieną miegoti. Rytą paklaustas tėvas atsakė, jog nakčia jį kandusios bitės ir spiečiai uodų. Trečią dieną sūnus paruošęs vakarienę užkėlė tėvą ant laužo ir paklausęs, ar tas gerai miegojęs. Tėvas pasakęs, jog miegojo, kaip kūdikis.