Wikipedia:Naudingi resursai/Bankų teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[taisyti] teisminė kontrolė
[Bankų teisė: teisminė kontrolė]
Teismo kontrolinės funkcijos viešojo administravimo srityje Teisminė valdžia – neatskiriamas teisinės valstybės elementas, taip pat svarbus vykdomosios valdžios kompetencijos teisėtumo įgyvendinimo garantas. Ji ne tik vykdo teisingumą, bet ir aktyviai veikia vykdomosios valdžios veiksmus. Teisminės, kaip ir įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios, valdžios institucijų, vykdoma kontrolė, priskiriama valstybinei. Teismo kontrolinės funkcijos susideda iš trijų elementų: • Iš teisinio vertinimo, ar vykdomosios valdžios institucijos (pareigūnai) savo veikloje nepažeidžia įstatymų ir kt. teisės aktų, piliečių, įmonių, įstaigų, organizacijų teisių ir teisėtų interesų • Iš sąlygų ir aplinkybių, kurios gali sukelti teisėtumo pažeidimus, nustatymo • Iš teisinio poveikio ir teisinės atsakomybės priemonių taikymo kaltiems pareigūnams, padariusiems teisėtumo pažeidimus. Teismai vykdo išorinę kontrolę. Pasaulyje egzistuoja penkių formų viešosios administracijos veiksmus kontroliuojantys teismai: 1) bendrieji teismai; 2) bendrieji vidaus specializuoti teismai; 3) savarankiška administracinių teismų sistema; 4) prancūzų modelis, t.y. tam tikras viešosios administracijos ir teismo „hibridas“; 5) kvaziteismai (administraciniai tribunolai), kurie savo procesine veikla panašūs į teismus, tačiau jų sprendimai gali būti skundžiami bendriesiems teismams. Teismo veikla, nagrinėjant piliečių ir vykdomosios valdžios subjektų ginčus, vadinama administracine justicija. Teismo atliekamos viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolės formos skirstomos į dvi rūšis: 1) tiesioginė teismo kontrolė (teismas nagrinėja asmenų skundus); 2) netiesioginė teismo kontrolė (teismai nagrinėja kitų kategorijų bylas, kuriose bendrai sprendžiamas vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūno veiklos klausimas). Teisminės valdžios subjektai, kurie vykdo teisminę kontrolę: 1) bendrosios kompetencijos teismai 2) specializuoti teismai 3) Konstitucinis Teismas
Teisminė kontrolė pagal subjektų kompetencijos sritis yra gana plati, t.y. nuo teisės akto konstitucingumo tikrinimo iki vykdomajai valdžiai atstovaujančios institucijos (pareigūno) atskirų veiksmų, atliktų vykdant tarnybines pareigas, įvertinimo. Bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja bylas dėl atskirų viešojo administravimo institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų patraukiant juos baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Benrosios kompetencijos teismams suteikiama teisė tikrinti viešojo administravimo subjekto priimtą individualų valdymo sprendimą. Bendrosios kompetencijos teismų vykdomos viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolės sritys: I) Bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant baudžiamąsias bylas. BK nediferencijuoja bausmių valstybės tarnautojams, tačiau kai kurių baudžiamųjų nusižengimų ir nusikaltimų subjektas gali būti tik valstybės tarnautojas. Bendrosios kompetencijos teismų vykdoma kontrolė nagrinėjant baudžiamąsias bylas svarbi tiek, kiek ji susijusi su teismo ir vykdomosios valdžios pareigūnų santykiu. • Nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (pvz., kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba ir pan.); • Nusikalstamos veikos valdymo tvarkai (pvz., tarnybos paslapties atskleidimas, dokumento suklastojimas ir pan.); • Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai (pvz., šnipinėjimas, valstybės paslapties atskleidimas ir pan.). Nusikalstama veika padaryta pareigūno, atstovaujančio vykdomajai valdžiai, yra pavojingesnė ir daro didesnę žalą valstybės teisinėms vertybėms nei kitų asmenų padaryta tokia pati nusikalstamo pobūdžio veika. Priežastys: 1) vykdomosios valdžios atstovas kartu yra ir tautos atstovas, deleguotas vykdyti įstatymus. Nusikalstamos veikos vykdymas yra nusižengimas tautos moralės, atstovavimo bei pasitikėjimo principams 2) vykdomosios valdžios vykdymo funkcijos susijusios su ypatinga viešojo administravimo ir valstybinio valdymo veikla, todėl darydamas nusikalstamą veiką pareigūnas išduoda valstybingumo principus, o kartu ir pačią valstybę. II) Bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant civilines bylas. Vykdomosios valdžios institucijų bei jų pareigūnų civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad už pareigūnų, vykdančių savo tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais padarytą žalą kitiems asmenims atsako viešojo administravimo institucija, dėl kurios pareigūno kaltės kilo žala. Ši institucija įgauna regresinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų išieškoti nustatyto dydžio sumas. Civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (Teisingumo ministerija). Bendrosios kompetencijos teismas, jeigu yra pagrindas manyti, kad viešojo administravimo institucijos išleistas teisės aktas arba jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti ar tas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Bendrosios kompetencijos teismas taip pat turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas arba jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. III) Bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Viešojo administravimo institucijų pareigūnai gali būti administracinių teisės pažeidimų subjektais tada, kai jų padaryti teisės pažeidimai yra tiesiogiai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu ir jie savo tiesioginiais veiksmais arba neveikimu padaro teisės pažeidimus. Pavojingiausi pažeidimai: • Darbo ir gyventojų sveikatos apsaugos srityje; • Aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo srityje; • Prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje; • Transporto, kelių ūkio bei ryšių srityje; • Nustatytos valdymo tavrkos srityje.
Specialiosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos Administraciniai teismai priskiriami specialiosios kompetencijos teismams. Jų paskirtis – tikrinti viešojo administravimo subjektų veiksmų ar išleistų teisės aktų teisėtumą. Tai jie gali daryti arba savo iniciatyva, kai nagrinėjant individualią bylą teismas suabejoja administracinio norminio akto teisėtumu, arba gavęs piliečių ar organizacijų skundą. Dažniausiai administraciniai teismai nagrinėja piliečių ar organizacijų skundus dėl vykdomosiso valdžios pareigūnų priimtų neteisėtų sprendimų ir veiksmų, pažeidusių piliečių teises ir laisves. Lietuvoje administraciniai teismai pradėjo veikti 1999 m., kuomet įsigaliojo Administracinių teismų įsteigimo ir Administracinių bylų teisenos įstatymai. Lietuvos administracinių teismų sistema sudaryta iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir apygardų administracinių teismų. Lietuvoje veikiančių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų administracinių teismų teritorijos sutampa su bendrosios kompetencijos apygardų teismų teritorijomis. Vyriausiasis administracinis teismas kaip apeliacinė instancija formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Pagrindiniai ir svarbiausi kontroliniai įgaliojimai viešojo administravimo sityje: • Viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo tikrinimas, šių subjektų atsisakymo atlikti ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas; • Administracinių bylų dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais pareigūno veiksmais ar neveikimu, atlyginimo nagrinėjimas; • Tarnybinių ginčų sprendimas; • Viešojo administravimo subjektų ginčų dėl kompetencijos arba įstatymų pažeidimų sprendimas; • Nutarimo administracinėje byloje apskundimo nagrinėjimas; • Užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje arba tokio leidimo panaikinimo nagrinėjimas. Administraciniai teismai netiria Ministro Pirmininkoko ir Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu bei bylos tyrimu. Prašymą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, administraciniam teismui turi teisę pareikšti šie subjektai: • Seimo nariai • Seimo kontrolieriai • Valstybės kontrolės pareigūnai • Apskričių viršininkai • Bendrosios kompetencijos teismai • Savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai • Fiziniai ir juridiniai asmenys • Kiti viešojo administravimo subjektai, jei mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti. Administraciniai teismai yra neišvengiama būtinybė kontroliuojant viešosios administracijos veiksmų teisėtumą. Tai įrodo ir kasmet vis didesnis gaunamų piliečių skundų skaičius. Tačiau labai dažnai administraciniai teismai ne itin daug gali padėti asmeniui, besiskundžiančiam, jog valstybės pareigūnas netinkamai pasinaudojo savo veiksmų laisve, nes administracinis teismas tegali nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas bei ar buvo neviršyta pareigūno kompetencija. Administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto ar pareigūno veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. B. Pranevičienės nuomone, galima daryti išvadą, „jog administraciniai teismai turi ribotą galimybę patikrinti, ar administracinė diskrecija buvo tinkamai panaudota, o kartais neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remiantis veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti.“
Atskiroji teismo nutartis Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, turi teisę priimti atskirąją nutartį, padaręs išvadą, kad pareigūnai, įmonės, įstaigos, organizacijos bei piliečiai pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Atskirąja nutartimi informuodamas valdžios ar valdymo institucijas, teismas atkreipia dėmesį į byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias kilti pažeidimui, ir reikalauja imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Įsiteisėjusi teismo atskiroji nutartis siunčiama vykdyti atitinkamai įmonei, įstaigai ir organizacijai, kuri ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi imtis reikalingų priemonių dėl atskirosios nutarties, ir apie rezultatus pranešti nutartį priėmusiam teismui. Atskiroji nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta, priimta remiantis teismo posėdyje išsamiai ištirtomis bylos aplinkybėmis. Atskirosios nutarties paskelbimas turi ir auklėjamąjį poveikį. Praktika liudija, kad teismai ne itin dažnai naudojasi įstatymų numatyta galimybe priimti atskirąsias nutartis. Taip pat atlikti atskirųjų nutarčių praktikos tyrimai liudija, kad teismai, priimdami atskirąsias nutartis, vykdo viešojo administravimo institucijų veiklos kontrolę. Svarstant atskirąsias nutartis, įstaigose, įmonėse buvo atliktos revizijos, inventorizacijos, darbuotojams taikytos drausminio pobūdžio priemonės. Tai rodo, kad teismų atskirosios nutartys gali prisidėti prie efektyvios kovos su nustatytais įstatymo pažeidimais viešojo administravimo institucijų veikloje. Teismo atskiroji nutartis yra prevencinė ir informacinė priemonė, nes įvertinus byloje surinktus įrodymus, užtikrinamas teisėtumas viešojo administravimo srityje.
Konstitucinis Teismas ir viešojo administravimo institucijų kontrolė Vienas svarbiausių vaidmenų vykdant vykdomosios valdžios subjektų veiklos teisminę kontrolę tenka Konstituciniam Teismui. Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausia politinė tautos galia, t.y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau pačiai Konstitucijai apsaugoti turi egzistuoti teisinis mechanizmas. Išskiriami du vykdomosios valdžios subjektų konstitucinės kontrolės modeliai: a) anglosaksiškasis modelis, grindžiamas konkrečia įstatymų ir administracinių aktų atitikimo konstitucijai kontrole vykstant teismo procesui; b) eurokontonentinis modelis, jo esmė yra įstatymų konstitucingumo kontrolė esant ypatingam procesui, kai ją atlieka specialus konstitucinis teismas. Konstitucinė kontrolė, t.y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, reiškia tam tikrą kišimąsi į teisės aktų leidėjų, taip pat ir teisės taikymo aktų leidėjų, veiklą. Tokios tikrinimo padariniai gali būti itin reikšmingi, nes ne tik teisiškai įvertinami konkretūs teisės aktų leidybos veiklos rezultatai, bet ir netenka galios Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktai. Pats teisės aktų leidėjas, numatydamas tokią Konstitucinio Teismo sampratą ir kompetenciją, riboja savo aktų leidybos įgaliojimus. Konstitucinio Teismo sprendimai dėl akto konstitucingumo taip pat skiriasi pagal prigimtį ir teisines pasekmes. Jei Konstitucinis Teismas priima sprendimą įgyvendindamas savo konsultacines funkcijas, tai ir sprendimas yra konsultacinio pobūdžio, neprivalomas. Visais kitais atvejais sprendimas turi privalomą pobūdį. Įstatymo konstitucingumo tikrinimo koncepcija Lietuvoje buvo kuriama remiantis dviejų tradicijų – civilinės teisės ir bendrosios teisės – idėjomis. Tai atsispindėjo 1990-1992 metais parengtuose Konstitucijos ir kituose teisės aktų dėl konstitucinės justicijos projektuose. J.Žilio nuomone, konstitucinės kontrolės formos pasirinkimą, laikantis europinės tradicijos, sąlygojo šios priežastys: 1) pozityviosios teisės teorijos populiarumas Europoje; 2) siekimas izoliuoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politinio proceso; 3) specializuotų teismų tradicija Europoje. Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų bei kitų jo kompetencijai priskirtų aktų konstitucingumo kontrolės. Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t.y. tikrinamas jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumas bei teisėtumas. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas: • ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, • ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (būtent per Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktų konstitucingumo kontrolę įgyvendinamos Konstitucinio Teismo kontrolinės funkcijos viešojo administravimo srityje). Konstitucijoje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Prašymą ištirti teisės akto konstitucingumą ar teisėtumą Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Pagal Konstituciją įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės prielaida ir sąlyga. Konstitucinė kontrolė ne tik nepaneigia ir nemenkina teisės akto, bet atvirkščiai - padeda tobulinti teisinę sistemą, stiprinti konstitucinį teisėtumą.
Kalbant apie teisminę kontrolę apskritai, galima teigti, kad kaip kontrolės priemonė ji veikia dažniausiai po įvykusio fakto, todėl ji pirmiausia yra negatyvioji vykdomosios valdžios kontrolės priemonė, kadangi ji apsiriboja tik žalos atlyginimu arba tam tikrų administracijos veiksmų panaikinimu. Dar vienas teisminės kontrolės minusas yra procedūrų sudėtingumas ir lėtas bylų nagrinėjimas, kuris riboja kontrolės galimybes.
Literatūra: 1. Bakaveckas Audrius, Dziegoraitis Algimantas ... [ir kt.] Lietuvos administracinė teisė: bendroji dalis: vadovėlis; Mykolo Romerio universitetas; 2005 2. Pranevičienė Birutė, Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. 3. Algis Krupavičius, Alvidas Lukošaitis (sud.), Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004 4. Peters B. Guy, Biurokratijos politika. Vilnius: Pradai, 2002. 5. Pranevičienė Birutė, “Ombudsmeno ir administracinių teismų vaidmuo užtikrinant žmogaus teises į gerą viešąjį administravimą.” Kn. Ombudsmenas – teisės į gerą viešąjį administravimą gynimo priemonė: Konferencijos medžiaga, Vilnius: LR Seimo kontrolierių įstaiga, 2005