Audra (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Audra - dažniausiai eina su žaibais ir griaustiniu, neretai atneša krušas, išmuša javus, apnaikina medžių vaisius. Prieš audrą dažnai būnanti prieblanda žmogui darė nepaprastą įspūdį. Žaibas kartais uždegdavo trobas, suskaldydavo medžius, akmenis, užmušdavo gyvulius, žmones. Todėl žmogus tai apsupo mitais - atseit per audrą dievas Perkūnas, mušdamas velnius, netyčia padaręs žalos žmonėms. Uždegtų trobų kai kur negesindavo vandeniu, manydami, kad tas gaisras sukeltas dievo valia.

Senovės lietuviai žinojo užkalbėjimus nuo audringų debesų. Besiartinant debesims, paprastai vyriausioji moteris, į indą pridėdavo žarijų, uždėdavo žolių, dažniausiai eglės arba žilvičio šakelių ir smilkydama eidavo apie trobas kalbėdama: "Viešpatie, šventasis Dieve, nukreipk nuo mūsų namų audras ir vėją, apgink namų duoną ir druską".