Wikipedia:Naudingi resursai/Baudžiamojo proceso teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Baudžiamasis procesas

I tema. BP esmė ir uždaviniai 1. BP sąvoka ir uždaviniai, BP stadijos. Tam, kad būtų realizuota BA, kad baudžiamoji byla taptų teisminio nagrinėjimo dalyku, reikalingas nelengvas įvairių įstaigų ir pareigūnų darbas, atliekamas griežtai nustatytomis formomis, kurias reguliuoja BP. BP – tai įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo veikla. Šioje veikloje veikia ir kiti proceso dalyviai (kad BP veikia tik valstybė ir jos pareigūnai – tai sovietų koncepcija): kaltinamasis, ginamasis, jų gynėjai ir t. t. . Tiek pareigūnai, tiek BP dalyviai veikia griežtai nustatyta proceso tvarka, nustatyta baudžiamajame įstatyme.

Kitų autorių pateiktos BP sąvokos:

Prof. Karrev: BP – tai įstatymų numatyta teismo, prokuratūros ir tyrimo organų veikla, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. 

Prof. Strogovičius: BP – tai įstatymų nustatyta santykių tarp teismo, prokuratūros, tardymo organų ir piliečių tvarka. BP – tai įstatymų nustatyta sistema veiksmų, kuriuos atlieka tyrimo organai ir teismas, tiriant ir nagrinėjant bylas. Mūsų mokslininkų: BP – tai įstatymų nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo organų veikla, iškeliant, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, bei vykdant nuosprendį. Taigi yra tokie požiūriai: 1) kad BP tai veikla (tai geriausias /plačiausias/ požiūris); 2) kad BP yra santykių tvarka (taip gali būti šiek tiek plačiau ar per plačiai); 3) kad BP yra sistema veiksmų (siauresnio pobūdžio). Kai kurie autoriai apibrėžia ta veiklą TIK “tiriant ir nagrinėjant”. Tai visų veiksmų, sudarančių veiklą sutrumpinimas, kad per daug ne vardinti. Strogovičius sako, kad tai santykių tvarka ne tik tarp organų, bet ir tarp piliečių. Ne visai tiksliai panaudota “piliečio” sąvoka, kadangi iškėlus bylą pilietis gauna tam tikrą statusą.

BP vyksta sprendžiant procesinius klausimus: iškeliant bylą, atliekant tyrimą, perduodant bylą teismui, priimant nuosprendį ir jį vykdant. Taigi, BP – įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros pareigūnų ir teismo bei kitų proceso dalyvių veikla iškeliant, tiriant bylą, priimant sprendimus ir vykdant teismo nuosprendį. BP uždaviniai yra numatyti įstatyme (BPK 2 str. ). Išskiriami pagrindiniai ir fakultatyviniai uždaviniai. Pagrindiniai uždaviniai: 1. Greitai ir pilnutiniai išaiškinti N (turi būti išsiaiškinti visi nusikalstami veiksmai ir N epizodai, tas laikotarpis, kai aiškinamasi, turi būti kuo trumpesnis) “Greitai” – įstatymas numato terminus. “Pilnutinai” – nereikia painioti su 71 str. P – visos aplinkybės; 2. Įkaltinti kaltininkus (t. y. išsiaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus N padariusius asmenis. Jei kaltas, turi būti kuo greičiau priimtas nuosprendis); 3. Tinkamai pritaikyti įstatymą (kad kiekvienas N padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas). Pirmasis uždavinys nėra grynai procesinis. Tačiau jis būtinas, kad atsirastų galimybė realizuoti kitus procesinius uždavinius. Antrasis uždavinys reikalauja atlikti sudėtingą procesinę procedūrą, kurios dėka galima apkaltinti asmenį. Trečiasis reikalauja teisingai pritaikyti įstatymą: kaltas – teisingai nubaustas, nekaltas – netraukiamas BA ir neteisiamas. Fakultatyviniai uždaviniai: 1. BP turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką; 2. Užkirsti kelią N; 3. Saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus; 4. Auklėti piliečius, kad laikytųsi įstatymų ir gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles. Fakultatyviniai uždaviniai sprendžia bendrosios prevencijos klausimus. Su bendrąja prevencija siejasi fakultatyviniai uždaviniai (tuo siejasi su BT). Šie uždaviniai gali būti įgyvendinti tik kai tinkamai realizuojami pagrindiniai uždaviniai.

BP sąvoka susijusi su teisingumo sąvoka, su teisingumo vykdymu (jį vykdo tik teismai). Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines ir baudžiamąsias bylas, tuo ginant nuo bet kokių kėsinimųsi valstybę ir teisėtvarką, piliečių ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. BP padeda pasiekti teisingumo tikslus, įvykdyti teisingumą. Tai yra teisingumo įgyvendinimo metodas. Ar visas BP yra teisingumo vykdymas? Daugelį funkcijų atlieka ikiteisminiai organai, todėl laikoma, kad jie teisingumą įgyvendina netiesiogiai. Taigi teisingumo sąvoka vienu požiūriu yra platesnė už BP sąvoką, o kitu siauresnė: 1) teisingumo sąvoka platesnė už BP sąvoką, nes BP apima tik baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teisme; 2) teisingumo sąvoka yra siauresnė už BP sąvoką, nes į BP įeina ne tik teismo, bet ir kvotos, parengtinio tardymo bei prokuratūros organų veikla tiriant baudžiamąsias bylas. BP stadijos. BP veikla tiriant ir nagrinėjant bylas turi vykti laikantis t. t. logikos ir tvarkos, kuri įtvirtinta įstatyme. Teorijoje kalbama apie stadijas. BP stadija – tai tokia BP dalis, kurioje, sutinkamai su bendrais viso proceso uždaviniais, specifinėmis procesinėmis sąlygomis sprendžiami tik jai būdingi uždaviniai ir kuri užbaigiama tai stadijai būdingu sprendimu, kuris įforminamas specialiu aktu. . Nuoseklumas BP pasireiškia tuo, kad baudžiamoji byla gali patekti į tam tikrą stadiją tik perėjusi prieš tai esančią stadiją. Išskiriamos 6 įprastinės stadijos: 1. Baudžiamosios bylos iškėlimo (kuri baigiasi sprendimu, iškelti bylą arba neiškelti bylos) Iki baudžiamosios bylos iškėlimo vyksta informacijos rinkimas. Iki pirmos stadijos yra patikrinimo laikotarpis. Ginčijamasi, ar tas informacijos rinkimas yra jau procesas. Tai traktuojama įvairiai. Argumentai, kodėl patikrinimas yra procesas: 1. Formuoja įrodiminę bazę tolesnio tyrimo veiksmams, 2. BPK parašyta, kokius veiksmus galima atlikti iki bylos iškėlimo. Teisingiau, jei ši bylos iškėlimo stadija apima patikrinimo veiksmus. Projekte: pirmos stadijos nėra; tyrėjas turės surinkti duomenis, kuriuos pateiks prokurorui, kuris spręs,ar pradėt persekiojimą, ar nutraukti. Tik po pirmos stadijos seka antra. Priimamas nutarimas iškelti baudžiamąją bylą. 2. Parengtinio tyrimo (pateikiama kaltinamoji išvada) Pasibaigia kaltinamosios išvados surašymu ir patvirtinimu persiųsti bylą teismui. ; 3. Atidavimo teismui (Sprendžiama ar yra pagrindas atiduoti teismui) Prasideda bylos priėmimo teisme aktu, baigiasi nutartimi, kuria kaltinamasis atiduodamas teismui. ; 4. Teisminio nagrinėjimo (užbaigiamas nuosprendžio priėmimu) Prasideda teismo sudėties paskelbimu ir pasibaigia nuosprendžio priėmimu. ; 5. Apeliacinio proceso stadija (proceso dalyviai turi teisę apskųsti nuosprendį) Jei nuosprendis skundžiamas, procesas perauga į apeliacinį procesą. ; 6. Nuosprendžio vykdymo. Pereina į nuosprendžio vykdymo stadiją. Surašomi raštai, siunčiama vykdymui. . Išimtinės stadijos: 1. Kasacinio proceso (įsiteisėjusį nuosprendį galima apskųsti kasacine tvarka); 2. Bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (retas atvejis) AT senatas: dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių galima atnaujinti bylą pagal tam tikrus teikimus praėjus tam tikram laikui.

Taip pat yra sumarinis procesas, kuris susideda iš: 1) Kvotos; 2) atidavimo teismui.

2. BP teisė. BPT – teisės normų visuma, kurios reguliuoja kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros įstaigų ir pareigūnų ir teismo veiklą iškeliant, tiriant, nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir vykdant nuosprendį. BP – tai valstybės organų veikla, o BPT – visuma normų, reguliuojančių tą veiklą. BPT atlieka teisinio reguliavimo funkciją. Ji įstato praktinę veiklą į griežtus teisinius rėmus, užtikrinančius BP uždavinių įgyvendinimo priemones. Kiek įmanoma, reguliuoja prieštaringus interesus, prievartos taikymą, asmenų, kuriems ta prievarta taikoma, teisių gynybą. Prievartos priemonės turi būti pagrįstos ir teisėtos. BPT įtvirtina BP uždavinius, nustato tokius kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų ir teismo veiklos metodus, kuriais šie organai gali pilnutinai išspręsti BP uždavinius. BPT sąvoka glaudžiai susijusi su procesinių santykių, procesinės formos, procesinių garantijų ir procesinių funkcijų sąvokomis. Procesiniai santykiai – tai BP įstatymo reguliuojami valstybinių organų ir asmenų, dalyvaujančių baudžiamojoje byloje, teisiniai santykiai. Procesiniai santykiai atsiranda ir plėtojasi procesinės veiklos pagrindu. BPT reglamentuoja procese dalyvaujančių asmenų procesinius santykius, kurie iškyla tarp V institucijų ir piliečių asmenų, kurie dalyvauja BP, taip pat įvairaus lygio pareigūnų, atliekančių įvairias funkcijas. Visi procesinio santykio subjektai turi apibrėžtas teises ir pareigas, kurios įeina į BP dalyką. Specifinis procesinių santykių tarp FA reglamentavimas. Teisiniai santykiai tarp jų įmanomi tik leidus ar reikalavus atitinkamam pareigūnui (kai sueina kaltininkas ir nukentėjusysis, turi būti pareigūnas, kuris neleistų jiems susiginčyti). Procesiniams santykiams būdinga tai, kad jie atsiranda tik kartu su baudžiamaisiais teisiniais santykiais, kai priimamas sprendimas iškelti baudžiamąją bylą; vienas procesinių santykių subjektas visada yra pareigūnas, kuris turi teisę iškelti, tirti ir nagrinėti baudžiamąją bylą; asmenų galinčių tapti procesinių santykių subjektais sąrašą, jų teises ir pareigas tiksliai nustato įstatymas. Procesinė forma – įstatymų nustatytos taisyklės, kurios įpareigoja proceso dalyvius ir vykdančius subjektus atlikti t. t. veiksmus, priimti t. t. sprendimus, ir visa tai atlikti laikantis nustatytos tvarkos. Laikantis procesinės formos yra atliekami atskiri tardymo ar teismo veiksmai, realizuojamas BP apskritai. Procesinė forma užtikrina efektyvius įrodymų rinkimo būdus bei N padariusių asmenų įkaltinimo metodus ir tuo pačiu neleidžia patraukti atsakomybėn nekaltų asmenų. Procesinės garantijos – tai BĮ nustatytos priemonės, kurios užtikrina teisingumo uždavinių išsprendimą ir proceso dalyvių teisių apsaugą (gali būti taikoma prievarta, bet ura jos ribos). Įstatymas suteikia visiems procese dalyvaujantiems asmenims tam tikras teises, kad jas realizuodami, jie galėtų ginti savo teisėtus interesus. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų galimybę pasinaudoti savo teisėmis. Turi būti apsaugoti ne tik kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesai, bet ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai. Procesinių garantijų sistema užtikrina demokratiškumą ir humanizmą. Procesinės funkcijos – tai veiklos kryptys, susijusios su t. t. proceso dalyvių atliekamu vaidmeniu.

Ir byloje dalyvaujantys pareigūnai, ir asmenys siekia tam tikrų tikslų, kurie realizuojami, panaudojant atitinkamas procesines priemones. Yra 4 funkcijos:

1. Parengtinis tyrimas; 2. Kaltinimo; 3. Gynybos; 4. Bylos sprendimo. Teisminis nagrinėjimas vyksta rungtyniavimo principu. Parengtinis tyrimas – vykdo kvotos ir parengtinio tardymo organai. Iškelia bylą, renka įrodymus, pateikia kaltinimą, perduoda baudžiamąją bylą į teismą ar priima kitokį procesinį sprendimą: nutraukia bylą, sustabdo tyrimą, perduoda bylą į teismą medicininio poveikio priemonėms taikyti. Šios funkcijos vykdytojai sprendžia tolesnio bylos likimo klausimą. Jie iškelia baudžiamąją bylą, renka įrodymus, sudaro sąlygas teisingai išnagrinėti bylą teisme. Kaltinimo funkcija – tai veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme. Kaltinimo tikslas – užtikrinti, kad teisme būtų įkaltinti N padarę asmenys ir jiems būtų paskirta teisinga bausmė. Šią funkciją iš esmės vykdo prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą teisme. Prokuroras šiame procese pirmiausia yra teisėtumo priežiūros organo atstovas. (šiuo metu kaltinimą vykdo ir tardytojas – tai ginčytina). Gynybos funkcija – tai veikla kaltinimui paneigti, kaltinamąjį teisinančiomis ar švelninančiomis aplinkybėmis išaiškinti. Šią funkciją vykdo advokatai, kurių pagrindinis tikslas yra išryškinti kaltinamąjį išteisinančius ar atsakomybę švelninančius įrodymus, taip pat įrodymus kaltinimui paneigti ir teikti pagalbą kaltinamajam arba teisiamajam kai kurie priskiria prie šios funkcijos vykdytojų patį kaltinamąjį arba visuomeninį gynėją ar kaltinamojo atstovą. Bylos sprendimo funkcija – ją vykdo tik teismas. Tai vienintelis organas, turintis teisę pripažinti asmenį kaltu N padarymu ir paskirti jam bausmę. Teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį ar išteisinamąjį nuosprendį. Taigi šią funkciją vykdo tik teismas (vienas teisėjas ar teisėjų kolegija).

3. BP santykis su kitomis teisės šakomis. BPT ir BT. BPT siejasi su BT. Tai neatskiriami dalykai. Abi skirtos saugoti visuomenę nuo N, persekioti nusikaltusius asmenis ir t. t. Tačiau tai daro skirtingais metodais (BP teisėje teisinio reguliavimo metodo esmė – tai ypatinga procesinė procedūra, baudžiamojoje teisėje – tai prevencinė, baudžiamoji, auklėjamoji priemonė). Juridinis faktas, sukuriantis BT santykį – N padarymas, o BPT santykį – N požymių nustatymas. BT nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus, N sudėtis, bausmės sąvoką ir pan. BPT – N išaiškinimo, asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarką ir pan. BT normos yra realizuojamos per BPT normas. BPT be BT neturi prasmės. Jei nebūtų BA, nebūtų ir BP. BPT naudojasi pagrindinėm BT sąvokom. BT be BPTT irgi negalima. Būtent BPT padeda realizuoti BT. BP ir BVT. BPT glaudžiai siejasi su bausmių vykdymo teise. BV – viena iš BP stadijų. BVT atlieka visą organizacinį darbą. Teisinius santykius, atsirandančius vykdant nuosprendį, reguliuoja BVT. BPT reguliuoja nuosprendžio nukreipimą vykdyti, esant laisvės atėmimo bausmei asmenų laikymo sąlygų pakeitimą ir kt. BPT ir CPT. BPT siejasi ir su CPT. Jungia bendras metodas. Abiejų šakų normos reguliuoja teisingumo įgyvendinimo procesinę tvarką. Baudžiamąsias ir civilines bylas nagrinėja tie patys teismai. Abiejose šakose įtvirtinti tie patys konstituciniai teismų veiklos principai. Yra bendrų institutų (kasacija). Šiek tiek panašios teisės normos, reguliuojančios įrodymų patikrinimą ir įvertinimą. Bet tarp jų yra ir skirtumų. Skiriasi (1) dalykas (BPT dalykas – asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, CPT dalykas – turtiniai ginčai), (2) BP yra aktyvūs pareigūnai, o CP – didelę iniciatyvą turi asmenys, (3) skiriasi prievartos taikymo mastai, (4) skiriasi įrodymų rinkimas (CP tuo rūpinasi ieškovas ir atsakovas).

4. BP mokslas

BP mokslas yra teisės mokslo šaka. Jis nieko nereguliuoja ir nevykdo. Tai teisės mokslo šaka, kuri savo metodu nagrinėja tiriamą dalyką. Dalyką sudaro:

1. BP normos /jų pagrindimas, tobulinimas; tiriant, pateikiamos rekomendacijos/; 2. Praktinė BP subjektų veikla /ar teisėtai, ar efektyviai dirba kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros, teismų organai/; 3. Istorija /galima pastebėti trūkumus ir klaidas, iš jų mokytis/; 4. Užsienio šalių patirtis /svarbi tuo, kad galima perimti teigiamus dalykus/.

BPM turi daug sąsajų su kitomis mokslo šakomis. Giminingų mokslų duomenys vienaip ar kitaip naudojami, sprendžiant BP uždavinius. BPM remiasi bendrom filosofinėm kategorijom, taip pat bendrąja teisės teorija /subordinacijos santykiuose/. Su kt. teisės mokslo šakomis BPM yra koordinacijos lygyje (bendradarbiauja). BPM siejasi su kriminalistika, kuri nagrinėja N tyrimo techniką, metodiką. Kriminalistika – mokslas apie N atskleidimo ir ištyrimo būdus. Daugelis kriminalistikos rekomendacijų paruošiamos, plėtojant ir detalizuojant BPT reglamentuojamus tardymo veiksmus; kriminalistikos mokslo rekomendacijos taikomos, laikantis BPT normų. Siekiama vieno tikslo – kovoti su N. tačiau tai savarankiški mokslai. BP mokslo dalykas – teisės normos. Kriminalistikos paruoštos taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taip pat su teismo medicina, teismo psichiatrija, teismo psichologija. Teismo medicina naudojama BP, skiriant ir darant ekspertizę, kuri reikalinga kaltininko veiksmams teisingai kvalifikuoti, kaltinamojo amžiui nustatyti. Teismo psichiatrija tiria psichinius sutrikimus, jos pagalba nustatomas kaltinamojo pakaltinamumas/nepakaltinamumas. Teismo psichologija reikalinga, kad galima būtų tinkamai surinkti ir įvertinti įrodymus. Glaudus ryšys su kriminologija, kuri nagrinėja N priežastis ir motyvus. BP įstatymas reikalauja išaiškinti konkrečioje byloje priežastis ir sąlygas, padėjusias padaruti N, ištirti kaltinamojo asmenybę. Kita vertus, kriminologijos mokslas panaudoja BP duomenis N prevencijos priemonėms ruošti. BP siejasi su teismo statistika, kuri tiria ir apibendrina duomenis apie nusikalstamumo būklę, struktūrą, dinamiką. BP moksle šiais duomenimis dažnai vadovaujamasi, darant vienokias ar kitokias išvadas.

5. BPT raida Lietuvoje. Jau viduramžių LDK valstybės neatsiliko nuo kitų teisinio reglamentavimo sistemų, kai kurie dalykai versdavo stebėtis. Viduramžių LDK šalia kitų viduramžiškų proceso savybių (ordalijų, inkvizicijų) buvo numatyta ir sistema, kur BP klausimai buvo sprendžiami teisme. Iš pradžių pačios šalys rūpinosi įrodymų surinkimu. Vėliau atsirado pilies teismo Vaznys, kuris padėdavo surinkti įrodymus, apžiūrėti N vietą ir t. t. (tai tardymo užuomazga). BP kaip teisės šakos nebuvo. II-jame Statute yra formuluočių, primenančių nekaltumo prezumpcijos nuostatą. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, ji perėmė Rusijos teisę, teismų sistemą. Teismai Rusijoje įėjo į vykdomosios valdžios sistemą. Vėliau buvo įvykdyta teismų reforma, atskirtas tardymas nuo policijos (1860). 1864 m. išleistas Rusijos BP įstatymas. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje galiojo baudžiamasis statutas su pataisymais. 1933 buvo išleistas baudžiamojo statuto komentaras. Šalia jo buvo priimta VRM instrukcija kvotoms vesti, kuri detaliai reglamentavo policijos funkcijas, padėdavo jai įgyvendinti sprendimus. 1940m. buvo pakeistos galiojusio BP įstatymo nuostatos (nes atėjo sovietų valdžia). Buvo panaikinti straipsniai, kurie numatė išimtinę dvasininkų padėtį, panaikinta priesaika (kuri buvo kaip įrodymo būdas), ir kt. Nuo 1940-12-01 nutarta taikyti Lietuvos teritorijoje RTFSR BPK. Lietuvą okupavus fašistams, atkurtas nepriklausomybės laiku galiojusių įstatymų galiojimas. O vėl atėjus sovietams – atkurtas RTFSR BPK galiojimas. 1958-12-25 priimti TSRS ir sąjunginių respublikų BP pagrindai. 1961-06-25 Aukščiausioji taryba patvirtino Lietuvos TSR BPK. Jis įsigaliojo 09-01. Šis kodeksas buvo kiekvienais metais keičiamas ir pildomas. 1990m. atkūrus nepriklausomybę, šis kodeksas tebegalioja, bet buvo sparčiai naikinami straipsniai, kurie neatitiko esamų naujų sąlygų, keičiamos nuostatos ir pan. Dabar parengtas naujas BK projektas, todėl turi būti parengtas ir naujas BPK.

II tema. Baudžiamojo proceso įstatymas 1. Baudžiamojo proceso įstatymo esmė ir reikšmė Baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką, proceso dalyvių teises ir pareigas reguliuoja BPT normos. BP įstatymo paskirtis yra reguliatyvinė, t. y. reguliuoja teisinius santykius, BP dalyvių elgesį. BP įstatymo normos yra bendro pobūdžio ir privalomos visiems, dalyvaujantiems procese. Dalyvių elgesys, sureguliuotas įstatymo, yra užtikrinamas procesinės prievartos priemonėmis. BP normų savybės: 1. Tai elgesio taisyklės, kurias nustato valstybė. Jos turi būti iš anksto valstybės nustatytos ir įstatymų leidėjo įtvirtintos tam tikrame norminiame akte. 2. Tai bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jose numatyta daugelis nuolat pasikartojančių veiksmų, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. 3. Jos privalomos visiems asmenims ir organams, dalyvaujantiems baudžiamajame procese. 4. BPT normose numatytos elgesio taisyklės yra užtikrinamos pirmiausia valstybės prievarta (kardomosios priemonės paskyrimas). 5. BPT normos reguliuoja parengtinio tyrimo, prokuratūros ir tardymo organų veiklą tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Nukreipia BP subjektų ir dalyvių veiklą tokia kryptimi, kad būtų efektyviai įgyvendinti BP uždaviniai. Prievartos priemonės: 1) priemonės, numatytos BP normose (procesinės prievartos priemonės). Tam tikras asmenų elgesys BP yra užtikrinamas kodekse numatytose normose. Pvz. : liudytojo atvesdinimas, įtariamojo sulaikymas, suėmimas. Procesinėms prievartos priemonėms būdinga tai, kad asmenų, kuriems jos taikomos, sąrašą, taikymo pagrindus bei sąlygas tiksliai reglamentuoja BPT. 2) Prievarta užtikrinama BT normomis. Numatytas mechanizmas, kad turi atsakyt už žinomai melagingus parodymus, žinomai neteisingos išvados davimą, už žinomai melagingą pranešimą apie N padarymą. 3) Administracinės teisės poveikio priemonės. Teismas gali paskirti baudą už neatvykimą į teismo posėdį, asmuo gali būti nubaustas bauda už teisėtų prokuroro reikalavimų nevykdymą. 4) Galima prievartą užtikrinti CT normomis. Bet šią grupę netikslu išskirti, nes tyrimo eigoje reikia ieškoti ieškovo turto (bet tai numatyta BPK (civilinis ieškinys). Išlyga; nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, tiek po jos (???). BP normos - tai valstybės nustatytos, bendrosios ir privalomos baudžiamosios procesinės veiklos subjektų ir dalyvių elgesio taisyklės, kurios užtikrinamos valstybės prievartos jėga ir kurių tikslas įgyvendinti BP uždavinius. Reikšmė: 1. Šios taisyklės atsiranda ne savavališkai, o yra parengiamos ir įstatymo leidėjo įtvirtinamos kaip teisės normos, remiantis ilgalaike baudžiamųjų bylų praktika bai panaudojant mokslo (ne vien BP) žinias. 2. BP normos užtikrina optimaliausias sąlygas procesui vykti. Tos taisyklės gyvenime yra patikrintos, jos nustato tvarką, kuri pasiekiama trumpiausiu keliu. 3. BP normos užtikrina proceso dalyvių teises, gina žmogaus teises baudžiamajame procese. Procesinė prievarta turi būti taikoma tiek, kiek ji leistina (t. y. BP įstatymas nustato tą dozavimą), kiek neišvengiama, kad būtų pasiekti BP uždaviniai. BP įstatymą suprantame plačiąja prasme, jog tai teisės normos, kurios įtvirtintos tiek įstatymuose, tiek kituose teisės aktuose. BP įstatymas - valstybinės valdžios išleistas didžiausios juridinės galios aktas, nustatantis baudžiamųjų bylų tyrimo bei nagrinėjimo tvarką bei BP dalyvių teises ir pareigas.

2. Galiojantys BP įstatymai /pagal Jasaitį – šaltiniai/ 1) Pagrindinis įstatymas, liečiantis BP teisinę reglamentavimą, yra Konstitucija, kuri įtvirtina pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis saugomos svarbiausios žmogiškosios vertybės (asmens neliečiamybė), įtvirtinami pagrindiniai principai, kaip organizuojamas teisingumo vykdymas. 2) BPK (1961) - svarbu tai, kad nėra skirstymo į bendrąją ir specialiąją dalis.

BPK struktūra:

I skyrius – Bendrieji nuostatai. Čia yra normos, įtvirtinančios BP principus, proceso dalyvių teises ir pareigas ir pan. II skyrius – Baudžiamųjų bylų iškėlimas. Čia reglamentuojama bylų iškėlimo pagrindai ir tvarka. III skyrius – Kvota ir parengtinis tardymas. Svarbiausios normos, nustatančios tardymo veiksmų darymo tvarką. IV skyrius – Bylų procesas I instancijos teisme. Tai normos, nustatančios atidavimo teismui tvarką, bendrąsias teisminio nagrinėjimo sąlygas ir pan. V skyrius – Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme. Reglamentuojama neįsiteisėjusių nuosprendžių apskundimo tvarka. VI skyrius – Nuosprendžio vykdymas. Reglamentuojama procesiniai nuosprendžio vykdymo klausimai. VII skyrius – Bylų procesas kasacinės instancijos teisme. Reglamentuojama įsiteisėjusių nuosprendžių apskundimas, kasacinis nagrinėjimas. VIII skyrius – Bylų sumarinis procesas. Reglamentuojama bylų sumarinio proceso bendrosios taisyklės, kvota, atidavimas teismui. IX-XI skyriai panaikinti. XII skyrius – Bylų procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. XIII skyrius – Bylų, išnagrinėtų taikant kodekso 266 straipsnio taisykles, atnaujinimo procesas. Taigi BPK susideda iš skyrių (10), kurie dalinami į skirsnius (41). Pastarieji dalinami į straipsnius (476 str. iš kurių dalis yra netekę galios). 3) Kiti įstatymai: "Teismų įstatymas" ‘94, "Prokuratūros įstatymas" ‘94, "Advokatūros įstatymas" ‘98, "Policijos įstatymas" ‘90, "Operatyvinės veiklos įstatymas" (įrodymų rinkimo tam tikros funkcijos), "Kardomojo įkalinimo įstatymas" (siejasi su bausmės vykdymu). 4) Tarptautinės sutartys. LT sudaro tarptautines sutartis, ir jei jos ratifikuotos, turi būti vykdomos. Konvencijos:

1. "Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija" (1950 m. , o ratifikuota 1995 m. ), 
2. "Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose" (ratifikuota 1995 m. ), 
3. "Europos konvencija dėl ekstradicijos" (ratifikuota 1995 m. ), 
4. "Nuteistų asmenų perdavimo konvencija”. 

Yra dar sutartys dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose. Tarpusavio teisinės pagalbos sutartys pasirašytos su : Latvija, Estija, Rusija, Gudija, Lenkija 1994 m. , Turkija 1996 m. , Suomija 1997 m. , JAV 1998m. , Kazachstanu 1999 m. 5. Teisminės valdžios priimami aktai. Jie nėra norminiai, tačiau labai paliečia baudžiamąją procesinę veiklą, jos reglamentaciją. Aukščiausiasis teismas (AT) formuoja teismų praktiką ir skelbia AT senato sprendimus. Į šiuose sprendimuose įstatymų išaiškinimus privalo atsižvelgti visi teismai ir kiti subjektai, kurie taiko tuos įstatymus dalyvaudami BP. Palaipsniui Lietuvoje teismų sprendimai įgyja tam tikrą norminę galią ir,padedant formuoti vieningą praktiką, lyg formuojasi precedentai. Pvz. , AT aprobacija nutarties kur nustatyta, kad BPK 3 str. ir 125 str. nereikalauja, kad būtų surastas asmuo (kaltinamasis), keliama pagal faktą. Jasaitis – teorijoje tai nėra savarankiški šaltiniai, bet praktikoje taip. Privalomi kasacinės instancijos nurodymai. 6. Konstitucinio teismo sprendimai ir nutarimai. K teismas neleidžia įstatymų. Bet jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. LRK 107 str. : jei įstatymas ar straipsnis buvo K teismo pripažintas prieštaraujančiu LRK, jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai tas sprendimas buvo paskelbtas VŽ. Konstitucinis teismas vykdo negatyvią teisėkūrą. 1999 m. vasario 5 d. nustatė, kad 255 str. 4 ir 5 dalis, 256 str. 4 dalis, 260 str. 4 dalis, 280 str. 1,2,6 dalys prieštarauja LRK 109 str. 1 daliai, 118 str. 1, 2 daliai, 31 str. 2 daliai. 7. BP tvarką taip pat nustato įvairūs poįstatyminiai aktai, kurie taip pat privalomi proceso dalyviams. Didžiausią galią turi LRV nutarimai, reglamentuojantys t. t. procesinę tvarką. Pvz. , '92 m. dėl kūno sužalojimo nustatymo taisyklių. Atskirų žinybų normatyvai, turintys procesinę reikšmę. Daugumą tokių žinybinių aktų išleidžia tos institucijos, kurios atlieka procesines funkcijas. Tai Generalinio prokuroro, VRM, teisingumo ministro įsakymai. Yra tarpžinybinai sprendimai, pvz. , sveikatos apsaugos, VRM ministrai ir generalinis prokuroras priėmė įsakymą dėl informacijos apie sužalotus asmenis pateikimo tvarkos (96). Teisingumo ministro įsakymu '98 m. patvirtinti ekspertizių darymo ekspertizių instituto nuostatai (yra nuoroda ir BPK 211 str. ). Didelę reikšmę stiprinant teisėtumą BP sferoje turi generalinio prokuroro įsakymai ir instrukcijos, kurių tikslas gerinti tardytojų ir prokurorų veiklą tiriant baudž. bylas. Jie leidžiami sutinkamai su BP įstatymais. Šiuo atveju naujos normos nesukuriamos, bet šių aktų tikslas užtikrinti, kad visuose tardymo prokuratūros organuose būtų teisingai suprantami ir vienodai taikomi BO įstatymai, padidintas kovos su nusikalstamumu efektyvumas.

Pagal Jasaitį: BPT šaltiniai: 1) LRK (principai); 2) Teismų įstatymas (teismų struktūra); 3) Prokuratūros įstatymas (prokuratūros sistema ir struktūra); 4) Advokatūros įstatymas (nustatomi veiklos pradai, pati advokatūros sistema); 5) Tarptautinės sutartys ("Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija", "Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose", "Europos konvencija dėl ekstradicijos", "Nuteistų asmenų perdavimo konvencija”. Taip pat: “Vienos konvencija dėl pinigų plovimo”, “Nusikalstamu būdu įgyto turto paieškos, arešto ir perdavimo konvencija”). 6) BPK. Ratifikuotos tarpt. sutartys yra inkorporuojamos į BP įstatymą kiek neprieštarauja bendriems principams ir LT interesams. Iki 1996 m. 22 2 str. nebuvo (ekstradicija), 22 4 str. – ekstradicijos tvarka. 21, 21 1 str. – teisinės pagalbos prašymų vykdymas. Praktikoje į AT nutarimus atsižvelgiama. Bet teorija kitokia. Tas pats su gen. Prokuroro, VR ministro įsakymais. Praktikoje visi šie aktai yra vykdomi. Jų ypač pagausėjo po 99 01 01, kai AT tapo vienintele kasacine instancija. Kasacinės instancijos nurodymai privalomi.

Pagal Valentiną Mikelėną Baudžiamojo proceso teisės šaltiniai: 1) bendrieji, fundamentalūs teisės principai; 2) tarptautinė teisė; 3) rašytinė ( statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai); 4) papročiai; 5) teismo precedentas (teismų praktika); 6) teisės doktrina.