Nalšia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Nalšia, arba *Nalšiai/Nalšėnai (vok. Nalsen, Naalse; rusėnų k. Nal'ščiany etc.), nežinomo vardo baltų genties ar vienos iš lietuvių kilčių žemė. XIII a. – tikriausiai viena iš 5 ar 6 LDK pagrindinių sudėtinių dalių. Kurį laiką sudarė vieną politinį vienetą su Polocko kunigaikštyste. Šaltiniuose minima nuo 1229 iki 1298 m.

Turinys

[taisyti] Nalšios lokalizacijos problema

Istoriografijoje Nalšia iki šiol nėra aiškiai identifikuota, – nesutariama tiek dėl šios žemės "gentinio" ar "kiltinio" statuso, tiek dėl jos lokalizacijos.

[taisyti] "Lovmianskiškoji" Nalšios lokalizacijos versija

Lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis (Henryk Łowmiański), kuris Nalšią laikė vienos lietuvių genties kilčių žeme, apie 1930 m. ją lokalizavo dab. Lietuvos rytuose bei pietryčiuose ir dab. Baltarusijos šiaurės vakaruose. Tokiai Nalšios lokalizacijai (H.Lovmianskio ir kt. tyrinėtojų paremtai Giedraičių giminės Kasparo Daumanto (XVI a.) šakos legendomis apie Giedraičių kilmę iš Nalšios kunigaikščio Daumanto ir su "Nalšios" vardu tariamai susijusių Galšios (Alšėnų) miestelio bei 2–3 Utenos apylinkių vietovių (Noliškis ir pan.) geografine padėtimi), iš esmės pritarė ir dauguma lietuvių tyrinėtojų (Edvardas Gudavičius ir kt.), tačiau pradedant 1976 m. "lovmianskiškąją" Nalšios žemės lokalizacijos schemą jie ėmėsi koreguoti, savosiose istorinėse kartogramose vaizduojamos "Nalšios žemės" plotą ženkliai sumažindami vad. "Lietuvos žemės" naudai. Dabar dauguma istorikų Nalšią laiko viena didžiausių lietuvių kiltinių žemių ir ją lokalizuoja Utenos-Zarasų-Breslaujos-Pastovių-Svierių-Nemenčinės-Molėtų-Utenos linijos ribojamoje teritorijoje, tačiau vieni istorikai šią žemę labiau linkę lokalizuoti Žeimenos paslėniuose ir į rytus nuo šios upės, o kiti (E.Gudavičius ir jo sekėjai) – tik į vakarus nuo Žeimenos.

[taisyti] Galima Nalšios lokalizacija remiantis įvairių humanitarinių disciplinų duomenų sugretinimu

Remiantis Livonijos eiliuotosios kronikos informacija apie Livonijos ordino kariuomenės 1250 m. žygį į Lietuvą galima tvirtai konstatuoti tik tai, kad XIII a. viduryje Nalšia buvo įsiterpusi tarp tuometinių Livonijos ordino valdų ir "Lietuvos". Kita vertus, remiantis Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytu traktatu "Žemių aprašymo pradžia" (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.), kuriame "lengvai priimantys krikštą" nalšiai įvardyti greta lietuvių ir jotvingių, taigi kaip atskira etninė (?) LDK gyventojų grupė, to paties šaltinio pateikta "Lietuvos žemės" padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristika ("O nuo jos [t.y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė") ir istorijos šaltinių paliudytu Nalšios pavaldumo Polockui faktu, o taip pat atsižvelgus į Nalšią valdžiusio lietuvių kunigaikščio Gerdenio vardą primenančios Gerdene (<*Gerdeniai) gyvenvietės geografinę padėtį (Latvijoje, netoli Dauguvos ir Aiviekstės santakos) bei keistą dab. Latgaloje (į rytus nuo Aiviekstės) iki XIII/XIV a. gyvenusio savito rytų baltų etnoso "bevardiškumą" istorinėje bei archeologinėje literatūroje, Nalšią galima būtų lokalizuoti buv. Jersikos kunigaikštystės teritorijoje, o nalšius tapatinti su vad. "rytiniais latgaliais".

[taisyti] Nalšios valdovai lietuviai

Žymesniais Nalšios kunigaikštystės valdovais lietuviais (bent hipotetiškai) laikytini spėjamas Nalšios kunigaikštis Lengvenis (XIII a. I pusė), Nalšios (ir Polocko?) kunigaikštis Daumantas, kurį 1264 m. rudenį (?) iš Nalšios išstūmė Vaišelgos atvesta Mindaugo kariauna ir jai talkinusi naugardukiečių bei Volynės kariuomenė, Polocko kunigaikščio Tautvilo (?) sūnus Polocko (ir Nalšios?) kunigaikštis Konstantinas Berankis, kuris 1264 m. nemažą jo valdytą Rezeknės sritį ( = Nalšią?) padovanojo (matyt, mainais už taiką) Livonijos ordinui, ir Nalšios bei Polocko kunigaikštis Gerdenis (iki 1264 m. jis, ko gero, buvo Daumanto vasalas ir valdė tik vakarinę Nalšios dalį, – apie tai tarsi liudija netoli Dauguvos ir Aiviekstės santakos esančios Gerdene gyvenvietės vardas bei šalia šios gyvenvietės dunksantis XIII a. naudotas piliakalnis), kuris 1264 m. pab. ne tik patvirtino minėtą Konstantino Berankio dovanojimą, bet ir atsisakė visų savo kaip polockiečių bei vitebskiečių valdovo teisių į (senąją) Latgalą (pastaroji ir minėta Rezeknės sritis Gerdenio ir Livonijos ordino sutarties tekste figūruoja kaip atskiri politiniai vienetai).