Pinigų kaina laike
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pinigų kaina laike ar pinigų kaina įskaičiuojant laiko faktorių — koncepcija, paremta tuo, kad pinigai turi atnešti nuošimčius, pinigų vertė didesnė negu tos pačios sumos pinigų vertė ateityje.
[taisyti] Istorija
Pinigų kaina laike — viena iš fundamentalių finansinių reiškinių, išplėtotu Leonardu Fibonači 1202 metais. Pinigų kaina laike pagrįsta prielaida, kad kiekvienas norės gauti pinigus dabar negu ateityje, jei viskas lieka vienodai. Rezultate, kiekvienas dėdamas indėlį į banką reikalauja (ir uždirba) palūkanas. Pinigai, gauti šiandien daugiau vertesni negu pinigai gauti ateityje nuošimčio dydžiu, kurį galima uždirbti. Jeigu 90 šiandieninių litų po 1 metų padidės iki 100 litų, tai 100 litų, po metų kainuoja 90 litų dabar.
Pinigų kaina laike taip pat atsižvelgia ir į bankroto ir infliacijos riziką. 100 piniginių vienetų dabar, patikimas daiktas ir juos galima naudoti nedelsiant. Po penkių metų pinigai gali būti nieko neverti ar paprasčiausiai nesumokėti. Yra ir likutinė Pinigų kaina laike, nekompensuojant už nesumokėjimą ir infliacijos riziką, kai paprasčiausiai pageidaujami pinigai dabar, negu paskui. Rinkos ekonomikoje vykdant finansines operacijas svarbiausią vaidmenį vaidina «Auksinė» verslo taisyklė:
- Suma, gauta dabar, didesnė sumos, gauta rytoj.
Šio reiškinio tyrimas rado savo vietą formuojant principą pinigų kainos laike (angl. time value of money), kuris yra daugiakampis akmuo šiandieniniame finansiniame menedžmente. Taikant šį principą šiandieninės įplaukos vertingesnės būsimųjų.
[taisyti] Pasekmės
Iš pinigų kainos laike seka mažiausiai dvi pasekmės:
- būtinai reikia apskaityti laiko faktorių, vykdant finansines operacijas;
- nekorektiškumas (analizuojant ilgalaikių paskolų požiūrių) sumuojant piniginius dydžius, priskiriamas įvairiems laiko periodams.