Komedija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
GALIMI TEISIŲ PAŽEIDIMAI |
Ankstesnis straipsnio tekstas tikriausiai pažeidžia autorines teises, nes gali būti, jog, neturint sutikimo, yra kopijuotas iš: |
Puslapis kol kas yra stebimas, prašome jo neredaguoti. Jeigu gautas leidimas kopijuoti medžiagą, sutinkant su Vikipedijos licencijos sąlygom ar esate autorinių teisių savininkas, prašome tai parašyti diskusijų puslapyje. Primename, kad medžiagos kopijavimas, neturint autorinių teisių turėtojo raštiško leidimo, galimai pažeidžia Vikipedijos taisykles. Vartotojų, daug kartų pažeidusių autorines teises, dalyvavimo Vikipedijoje teisės gali būti laikinai apribotos. Jei nebuvo gautas leidimas kopijuoti medžiagą, prašome aprašyti bent nepilną, bet konkretų tekstą šiame straipsnyje, kitaip puslapis bus ištrintas. Jei išaiškės, kad autorinė teisės nepažeistos, bus atstatytas prieš tai buvęs turinys. Prieš tai buvusį turinį dar galima rasti istorijos puslapyje. |
Komedija, kaip ir tragedija, susiformavo dar antikos laikais. Komedijoje konfliktai, įvykiai, personažai vaizduojami komiški. Komizmas – visuomeninės prasmės turintis juokas. Juokinga atrodo tai, kas nenormalu ir pretenzinga: pavienio žmogaus ar visuomeninio gyvenimo ydos, blogis, bjaurumas, pretenduojantis į tobulumą ir pripažinimą. Pavyzdžiui, menko proto ar luošas žmogus neatrodys juokingai, kol nelaikys savęs išminčiumi ar gražuoliu. Juokingas ne trūkumas, juokingos pretenzijos. Juokas yra ydų vertinimo priemonė: tas, kuris juokiasi, jaučia savo pranašumą prieš ydingus reiškinius ar personažus. Komedijos skaitytojo ar žiūrovo emocinė reakcija gali būti labai įvairi: linksma – kai yda nedidelė, lengvai pašalinama, juokas kūrinyje nepiktas; kupina kartėlio, kai blogis nepataisomas, ir dėl to kenčia visuomenė ar tam tikri jos sluoksniai. Tarp linksmo juoko ir pagiežingos pajuokos yra daug emocinių spalvų ir atspalvių.
Komedijoje teigiamas herojus paprastai kovoja juoku. Jis siekia neigiamus veikėjus įstumti į tokią situaciją, kurioje atsiskleistų šių kvailumas ir menkystė. Komedijose visada laimi teigiamas herojus. Kita vertus, jis komedijai nėra būtinas – teigiamą herojų pakeičia juokas (plg. K. Sajos „Abstinentas“).
Vienose komedijose daugiau komiškų situacijų, juokingų triukų (Al. Griciaus „Kalakutai“, kitose juokas pagrįstas personažų vidaus komiškumu (A. Keturakio „Amerika pirtyje“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“); pirmąsias vadina situacijų, antrąsias – charakterių komedijomis.