Rinos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Senieji rinų genezės tyrimai užsienyje. Terminas “rina” (rinnen) vokiečių kalboje reiškia “tekėti”. Terminą pirmą kartą įvedė P.Volštetas, tyrinėdamas šiaurės Vokietijos zandrines lygumas (Volstedt, 1924). Kitų šalių mokslininkai tyrinėję šio tipo reljefo formas, tikslesnių terminų nerado, todėl šis terminas ilgainiui prigijo mokslinėje literatūroje. Lietuvoje “rinos” terminą bandė tobulinti Č.Kudaba, siūlydamas “dubaklonio”, dubaslėnio” terminus (Kudaba, 1983), dar siūlyta rinas vadinti “ilgėmis” (Chomskis, Škeliovaitė, 1957). Rinoms buvo priskiriama ežerai, upės bei kitos pailgos neigiamos formos, susidariusios aktyvaus ledyno ir pasyvaus ledyno tirpimo bei kitų geomorfologinių procesų įtakoje. Pagal savo susidarymo laiką rinos skirstytos į epiglacialines  susidariusias interglacialuose, subglacialines  susidariusias ledynmečio metu ir periglacialines  ankstyvajame poledynmetyje. Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad iš visų rinų labiausiai paplitusios subglacialinės kilmės rinos. Dėl to subglacialinių rinų kilmė nagrinėta dažniausiai. Subglacialinės rinos terminą, apibūdinantį visas rinines formas, pirmą kartą paminėjo P.Volštetas tyrinėdamas Šiaurės Vokietijos zandrines lygumas (Volstedt, 1924). Jis subglacialinę riną apibūdino kaip vandens erozijos poveikyje susidariusį, pailgos ištęstos formos, su aukštais krantais pažemėjimą, turintį segmentiškai išsidėsčiusias daubas atskirtas akumuliacinių reljefo formų. Šio tipo reljefo formos susidarė dėl po ledynu tekėjusių subglacialinių tėkmių, veikusių dideliu slėgiu ir periodiškai erodavusių žemės paviršių iki pat ledyno pakraščio. Vėliau šį apibrėžimą patobulino J.Maidanovskis, kuris atskyrė subglacialines rinas nuo subarealinių, kurios susidarė dėl po ledynu buvusių tekančių vandenų esant normaliam ledo slėgimui į žemės paviršių (Majdanowski, 1954). Rininius ežerus detaliai tyrė baltarusių mokslininkai G.Goreckis, O.Jakuško, ir kt. Jie Baltarusijos ežerų dubenų kilmę susiejo su tektoniniais judesiais (Горецкий, 1968;1970). O.Jakuško savo darbuose rininių ežerų susidarymą siejo su evorziniais procesais (Якушко, 1967). Lietuvoje kai kuriuos pastebėjimus apie rinų morfologiją ir jų lokalizacijos ryšius su glacialiniu reljefu prieškaryje pažymėjo Č. Pakuckas (1935). Pakuckas susiejo pietų Lietuvos ledyno kraštinius darinius su rininėmis daubomis, tačiau jų kilmės neaiškino. Užuominų apie rinų genezę randama ir prieškariniuose J.Dalinkevičiaus (Dalinkevičius, 1930, 1935) darbuose. Genetiniai rinų tipai. Pagal dabartinę genetinę klasifikaciją skiriami 4 rinų tipai: paleodepresinės, subglacialinės, periglacialinės ir sudėtingos. Paleodepresinės rinos yra susiformavusios senuose paleoslėniuose, kurių susidarymas sietinas su trumpalaikiais vertikaliais neotektoniniais judesiais (Tauragno ež., Aiseto ež,). Pagal savo susidarymo laikotarpį tokios rinos skirstomos į: prekvartero ir pleistocenines. Remiantis geologinių gręžinių ir pjūvių analize, galima tvirtinti, kad prekvartero paleodepresijos, įtakojo ne tik ežero susidarymo vietą, bet ir glaciacijos eigą, santykinai nulemdamos ledyno sustojimo vietas. Pleistoceniniai paleoslėniai susidarė keliais būdais: dėl pakartotinos glaciotektonikos (taip pat glacioizostazės), ledyno išskobimo, taip pat fliuvinių ir limninių procesų. Senojo prekvarterinio lūžio, ar kitokio substrato ryškaus nelygumo vieta nėra stabili. Sprūdžio zonoje Žemės pluta yra “perlaužta”, todėl ten nuolatos vyksta tiesioginė litosferos sąveika su mantija. Be to, neigiamos formos yra užpildytos puriomis denudacinės kilmės nuogulomis ir kt. Užslinkus ledynui, suintensyvėjo grimzdimas. Depresijas stipriai egzaravo ledo masės. Ledynui tirpstant, prasidėjo glacioizotiniai judesiai, kurie aktyvesni sprūdžių ir lūžių vietose. Periodiškas glaciacijos ir deglaciacijos kaitaliojimasis nulemė paleoslėnių ciklišką pasikartojimą. Rinos ledyninėje zonoje yra vienas įdomesnių reljefo elementų, paplitusių kartu su kitomis ledyninėmis-akumuliacinėmis ir erozinėmis reljefo formomis. Lietuvoje jos dažniausiai turi ryšį su ledyno pakraščio dariniais, kurie paplitę Baltijos aukštumose. Rinos būna susidariusios aktyvaus ledyno, pasyvaus ledyno ir kitų ledyninių procesų įtakoje, turinčios ilgą aukštais lygiagrečiais krantais dubenį (ežerams) arba jo dalį (upėms) ir aiškią dubens konfigūraciją. Rinose yra išsidėsčiusios kai kurios pietryčių Lietuvos upės. Be ežerais ir upėmis užpildytų rininių dubaklonių taip pat išskiriamos sausos (drenuotos) rinos ir palaidoti rininiai dubakloniai. Genetiniai rinų tipai. Išskiriami 4 rinų tipai: paleodepresinės, subglacialinės, periglacialinės ir sudėtingos. Paleodepresinės rinos yra susiformavusios senuose paleoslėniuose, kurių susidarymas sietinas su trumpalaikiais vertikaliais neotektoniniais judesiais. Pagal savo susidarymo laikotarpį tokios rinos skirstomos į: prekvartero ir pleistocenines. Paleodepresinės rinos dažniausiai yra išsidėsčiusios lygiagrečiai ledyno pakraščiui. Subglacialinės rinos susidarė ledynmetyje, tiesiogiai veikiant ledynui. Šiai rinų kategorijai priklauso tos rinos, kurių kryptis yra statmena ledyno pakraščio dariniams. Tai ledo tirpsmo vandenų nutekėjimo kanjonai. Šiose rinose pastebimas periodiškas dugno duobių pasikartojimas, sietinas su evorziniais procesais, vykusiais ledyno pakraštyje. Periglacialinės rinos susijusios su epigenetiniais procesais vykusiais periglacialinėje srityje. Tai vėliausios rinos, susidariusios be tiesioginės ledyno įtakos. Šių rinų susidarymas sietinas tik su ledo tirpsmo vandenų veikla. Ledo tirpsmo vandenims ištekėti iš prieledyninių baseinų, kurie dažnai yra ribojami kraštinių moreninių darinių trukdo moreniniai masyvai ir ledų sangrūdos, todėl vandenys prasiveržia toje vietoje, kur susidaro stipriausias vandenų srautas. Vėliau, atsiradusia vaga išteka vandenys ne tik iš prieledyninių baseinų, bet ir iš stagnuojančiu ledu padengtų subglacialinių ar depresinių rinų. Sudėtingos genezės rinoms priskiriamos tokios rinos, kurių formavimasis susijęs su subglacialine ir periglacialine transformacija. Šiai rinų grupei dažniausiai priklauso rininiai ežerai, kuriuos sudaro įvairiomis kryptimis besikertančios kelios rinos. Lygiagreti ledyno kraštui rina dažniausiai būna senesnė ir paleodepresinės kilmės.