Lavrentijus Berija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lavrentijus Berija (gruz. ლავრენტი ბერია; rus. Лаврентий Павлович Берия; 1899 m. kovo 29 d. - 1953 m. gruodžio 23 d.) - TSRS valstybės veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939-1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tame tarpe ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.

Nors šio politiko veikla dažniausiai vertinama neigiamai, kai kurie šaltiniai siūlo atkreipti dėmesį į tai, jog 1939 m. Berijai pakeitus Nikolajų Ježovą, represijų tempai šiek tiek sulėtėjo bei buvo peržiūrėta dalis ankstesnių bylų. Gal ir galima teigti, jog jis buvo kažkiek nuosaikesnis už savo pirmtaką, jei tik tai nebuvo tiesiog politiniai manevrai prestižui įtvirtinti.

Propagandinis plakatas
Enlarge
Propagandinis plakatas

Po Stalino mirties (1953) buvo TSRS vidaus reikalų ministras ir ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, siūlė liberalizuoti politiką, o 1953 m. birželį suimtas, apkaltintas perversmu ir sušaudytas.

Pastebėtina, jog Berija buvo nuteistas sušaudyti anaiptol ne už nepamatuotas reprasijas ar tautų genocidą. Mirties bausme jis buvo nuteistas už "šnipinėjimą Didžiąjai Britanijai, pastangas likviduoti tarybinę santvarką, kapitalizmo restauraciją ir buržuazijos viešpatavimo atstatymą".

Berijos žmona ir sūnus po jo sušaudymo buvo ištremti į tokias pat darbo stovyklas, tačiau liko gyvi ir vėliau buvo paleisti.

[taisyti] Citatos

Aš esu nekaltas - paskutiniai žodžiai prieš mirties bausmės įvykdymą 1953 m. Gruodžio 23 d.