Radijo imtuvai Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Radijo imtuvai Lietuvoje paplito maždaug nuo 1924 m. Ir tuo metu tai buvo nepaprastai didelį susidomėjimą ir nuostabą kėlęs išradimas. Ypač tai buvo nauja kaimo žmogui, radiją jis laikė ko ne stebuklu. Daugelį metų Radijas buvo tas daiktas, kuris suburdavo žmones kartu, kad paklausyti žinių, dainų, šventinių transliacijų, išgirsti įvairių naudingų patarimų.
Labiausiai buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado ir lempinių. Nuo 1926 m., pradėjus veikti Kauno radijo stočiai, radijo imtuvų sparčiai daugėjo. Visi radijo imtuvai buvo registruojami kaip abonentai ir už juos mokėtas mokestis.
Pradžioje radijo aparatai buvo labai brangūs. Lempinių radijų aparatų su garsiakalbiu kaina 1926 - 1929 metais siekė nuo 1000 iki 2000 litų ir daugiau. Plius dar baterijų kaina ir abonentinis mokestis. Tik labai turtingi tai galėjo sau leisti. Mėnesinis mokestis už lempinį radio imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt mieste ir 3 Lt kaime.
Bet buvo įmanomas ir daug pigesnis būdas – klausytis paprasto detektorinio radijo aparato su ausinėm. Tokį užsienietišką detektorinį aparatą galima tada buvo pirkti už 100 litų ir jam nereikėjo jokios baterijos ar elektros. O ir mokestis buvo tik 1 litas per mėnesį. Klausymui reikėjo antenos - ilgo varinio laido, ištempto tarp pastatų, karčių ar tarp medžių ir įžeminimo. O kaip tai įrengti, aprašė pirmas tuometinis radijui skirtas žurnalas - „ Radijo mėgėjas“. 1927 m. balandžio mėnesį jį pradėjo leisti Kauno Aukštesniosios Technikos Mokyklos radijo mėgėjų būrelis. Redagavo Antanas Mildažis. Taip pat buvo aprašymai knygelėje “Kaip pasidirbti radijo imtuvą”. 1927 m. Šiauliuose ją išleido vienas iš pirmųjų Lietuvos radistų - Stasys Brašiškis.
Mėgstantys radijo techniką detektorinius radio aparatus gamino patys pagal aprašymus. Tereikėjo nusipirkti ausines už 20 litų, vielos ritei susukti, dar kondensatorių už keletą litų bei svarbiausią radijo detalę - specialų kristalą - detektorių. Ši detalė radijo bangų virpesius paverčia girdimais garsais.
Bet net šį kristalą buvo galima daryti pačiam - kaitinant smulkintus sieros ir švino gabaliukus. Kaitinti reikėjo per du kartus – pirma mėgintuvėlyje, antrą kartą – hermetiškai uždarius moliniam inde kuo didesnėj temperatūroj. Ataušus ir suskaldžius buvo gaunami galeno kristalai. Jie nebuvo labai kokybiški - bet su savo kristalu padaryta radija, išgirdus ją veikiant, teikė radijo mėgėjams tikrai nepaprastą džiaugsmą.
Su gera antena detektorinis imtuvas gaudė ne tik Kauno bet ir galingesnes Europos radijo stotis.
Laikui begant, radijo aparatai pigo. Iki karo didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą importuoti iš Europos šalių ir JAV. 1934 – 1936 metais už 300 – 600 litų galima buvo nusipirkti importinius radijo aparatus: Olandišką Philips, dukterinių Philips kompanijų "Siera", "Mediator" radijas, Vokišką Blaupunkt, Telefunken, Lorenz, Austrų Minerva ar Anglų Marconi. Dar pigiau kainavo amerikiečių radija Zenith. Radijo aparatus pas mus pardavinėjo kaimynų latvių VEF ir kitų jų firmų atstovai. Buvo ir mažai žinomų bei nedideliais kiekiais gaminamų Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių radijų. Prieš karą pasirodė ir radijo aparatai su plokštelių grotuvais.
Lietuvoje pirma radijo imtuvus nedideliais kiekiais pradėjo gaminti S. Brašiškio laboratorija Šiauliuose (1925 - 1931 m.), Šiaulių įmonė „Dubysa“, Studentų - Technikų Draugija (STD) Kaune (1932) ir firma „Karadi“ Kaune (1936 - 1937 m.). „Karadi“ - abreviatūra „Kaimo radiofikacija“, kita galima versija - „Kauno radio dirbtuvės“. Dar viena gana įtikinama pavadinimo versija, girdėta iš buvusio „Karadi“ darbuotojo - „KAplan RADIjas“, nes savininko pavardė buvo Kaplan. „Karadi“ tik surinkinėjo radijo aparatus iš pirktinių komponentų, daugiausia „Philips“ firmos. Tai buvo gana kokybiški aparatai, kainavo 230 – 350 litų. Bet tada pasaulyje radijo aparatų gamyba jau plėtėsi labai dideliais tempais, jie sparčiai tobulėjo ir pigo. Lietuviškus radijo aparatus "Karadi" pigesne kaina nukonkuravo importuojami radijo aparatai. Amerikietiški Zenith buvo beveik perpus pigesni. Lietuviški gaminiai negalėjo konkuruoti su užsieniniais, ir kompanija „Karadi“ 1937 m. bankrutavo.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Vilniuje, iki 1939 m. veikė didžiausia Lenkijos radijo aparatų gamykla Elektrit, bet beveik visi aparatai buvo gaminami Lenkijos rinkai.
Apie nepaprastą radijo aparato reikšmę tų laikų gyvenime galime spresti iš to, kad Kaune 1936 metais buvo 86 radijo aparatų parduotuvės . Registruotų radijo aparatų nuo 300 ..... 1924 metais Lietuvoje padaugėjo iki 12.000.... 1931 metais, o 1939 m. jau buvo 77.000. Dalis aparatų buvo neregistruoti, kad išvengti mokesčio - vadinamieji „radijo zuikiai“. Bet pagal radijų skaičių 1000 gyv. 1939 mes atsilikome net nuo kaimynų latvių trigubai, nuo estų dvigubai.
Lietuvos Vyriausybė tada jau turėjo planų plačiam Lietuvos radiofikavimui organizuojant pigių radio aparatų gamybą ir jų pardavimą išsimokėtinai per penkis metus, bet sutrukdė prasidėjęs karas..
Po karo radijo imtuvus nuo 1957 m. gamino Kauno radijo gamykla. Joje buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“, magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“ (4 modeliai).