Tiurkų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tiurkų kalbos - artimai susijusių kalbų šeima. Daugelio kalbininkų ši šeima priskiriama Altajaus kalboms. Kalbančiųjų iš viso apie 100 mln. Kalbama Turkijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Kirgizstane, Turkmenistane, Uzbekistane, Rusijoje (Baškirija, Chakasija,Čiuvašija, Jakutija, Kabarda-Balkarija, Karačiajus-Čerkesija, Totorija, Sibiras), Šiaurės Kipre, Irane, Kinijoje, Irake, Tadžikistane.

Kadangi tiurkų gentys ir jų kalbos per amžius maišėsi viena su kita, tiurkų kalbų klasifikacija yra sudėtinga. Žemiau pateikiamas supaprastintas variantas:

  • Pietvakarių (ogūzų) grupė:
  • Šiaurės vakarų (kipčiakų) grupė:
    • Aralo-Kaspijos: kazachų kalba, kirgizų kalba, karakalpakų kalba, nogajų kalba
    • Ponto-Kaspijos: Karačiajų-balkarų kalba, kumykų kalba, Krymo totorių kalba ir jai artimos karaimų kalba bei krimčiakų (Krymo žydų) kalba, išnykusios pečenegų ir kumanų kalbos
    • Uralo: totorių kalba, baškirų kalba ir čiulymų kalba
  • Šiaurės (Sibiro) grupė:
    • Altajų kalba, chakasų kalba, jakutų kalba, šorų kalba ir tuvių kalba
  • Rytų (karlukų) grupė:
    • Uzbekų kalba, uigūrų kalba, salarų kalba ir išnykusi čagatajų kalba
  • Bulgarų (arba hunų) grupė:
    • Proto-bulgarų kalba
      • Pavolgio bulgarų kalba (išnykusi) ir iš jos kilusi čiuvašų kalba
    • Chazarų kalba (išnykusi)