Žemgala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žemgala (latviškai Zemgale), istorinė sritis dab. Latvijoje ir Lietuvoje. Taip pat – vienas iš 4 ar 5 dab. Latvijos istorinių etnografinių regionų. Didžiausias miestas Latvijos Žemgaloje – Jelgava (lietuvių anksčiau vadintas Mintauja), didžiausias miestas senosios gentinės Žemgalos lietuviškojoje dalyje – Joniškis.

Latvijos istoriniai etnografiniai regionai
Enlarge
Latvijos istoriniai etnografiniai regionai
Mėrvalos akmuo Švedijoje, kuriame minimas Žemgalos vardas
Enlarge
Mėrvalos akmuo Švedijoje, kuriame minimas Žemgalos vardas

Turinys

[taisyti] Teritorija

Iki IV a. pab. žemgaliai, ("archeologiniai") žemaičiai, sėliai ir latgaliai priklausė vienai kultūrinei sričiai. V a. Lielupės baseine susidarė atskira žemgalių gentis. Jų teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje – Baltijos jūrą vakariau Lielupės žiočių, rytuose – Lėvenį ir Mūšos upės baseinu pietinėje dalyje pasiekė dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurines ribas. Jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Žemgalių kaimynai šiaurėje buvo finougrų gentis lyviai, šiaurės rytuose – latgaliai, rytuose – sėliai, pietų pusėje – aukštaičiai, pietvakariuose – žemaičiai, o vakaruose – kuršiai. Vakarų Žemgalos centras buvo Tervetės pilis, o rytų Žemgalos – Mežuotnė, kurią 1220 m. sunaikino Livonijos ordinas. XIII a. I pusėje žinomos šešios žemgalių žemės – Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė.

[taisyti] Kalba

Žemgalių kalba priklauso rytų baltų kalbų grupei. Ja buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XV a., nepalikusi jokių rašto paminklų, žemgalių kalba išnyko. Livonijoje gyvenę žemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo.

[taisyti] Seniausi žemgalių ir Žemgalos paminėjimai

Apie 870 m. istoriniuose skandinavų šaltiniuose pirmą kartą aptinkamas žemgalių vardas kur aprašomi Danijos išeiviai, pavergę Žemgalą. X a. pradžioje Semigallia minimas „Annales Ryenses“ ir „Annales Ripenses“. Simkala paminėta XI a. viduryje datuojamame Mervalos (Södermanland) runų akmenyje (Pav.). Gali būti, jog dar dviejuose akmenyse (Göksten ir Grönsta) yra užrašytas Žemgalos vardas. XIXII a. rusų ir vokiečių kronikose šis kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola.

[taisyti] Žemgalių verslai ir kultūra

Žemgaliai garsėjo kaip geri žemdirbiai: augino rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba.

Lielupės žiotyse žemgaliai turėjo uostą. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius su kitomis baltų gentimis, skandinavais bei slavais.

Žemgaliai statėsi gerai įtvirtintas pilis. XIII a. Mežuotnės pilį saugojo net 8 metrų pylimas.

[taisyti] Žemgalių laidojimo papročiai

Žemgaliai nuo kitų baltų skirėsi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji buvo laidojami eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), suapvalintais galais. Mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Nuo VIII a. atsirado skobtiniai karstai. Žemgaliai laikėsi mirusiųjų nedeginimo tradicijos. VVII a. vyrai buvo laidojami galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrų kapuose rasta iečių, kalavijų, kaplių. VIIVIII a. įvyksta pokyčių. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Žemgalių laidojimo tradicijos latgaliams artimos tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo. Tačiau kaip ir kitose baltų gentyse, ilgą laiką laidojama viename kapinyne - toje pat teritorijoje gali būti V a. ir XIIXIII a. kapai, o kartais esti ir XVIXVII a. kapų.

[taisyti] Žemgalos istorija

XII a. pradžioje Dauguvos upės pakrančių gyventojus dažnai puldavo Polocko kunigaikščių vadovaujami lietuviai. Kalavijuočiai ten gyvenantiems žemgaliams ir latgaliams pasiūlė savo pagalbą kovai prieš lietuvius. 1205 m. žemgaliai kartu su kalavijuočiais sumušė Žvelgaičio kariuomenę.

1208 m. kunigaikštis Viestartas suvienijo vakarų Žemgalą ir paprašė kalavijuočių paramos kovai su lietuviais. Šis žygis buvo nesėkmingas. Viestartas, kuris metraščiuose minimas iki 1230 m., vadovavo ir vėlesnėms žemgalių kovoms su kalavijuočiais.

XIII a. I pusėje Rytų Žemgalą užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas.

1220 m. sunaikintas Rytų Žemgalos centras Mežuotnė.

1236 m. žemgaliai savotiškai prisidėjo prie lietuvių pergalės Saulės mūšyje, persekiodami po šio mūšio per Žemgalą besitraukiusius kryžininkų kariuomenės likučius. Tais pačiais metais prasidėjo antivokiškas rytinių žemgalių sukilimas.

1250 m. Livonijos ordinas užkariavo visą Žemgalą.

1254 m. Žemgalą pasidalina Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas.

1258 m. žemgaliai sukyla ir išsivaduoja.

1265 m. Livonijos ordinas Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį (Mithow, Mytowe).

1272 m. Žemgala pasiduoda Livonijai.

1279 m., po lietuvių pergalės prie Aizkrauklės, prasidėjo dar vienas, šįkart jau paskutinis antivokiškas žemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis, pripažinęs save Lietuvos valdovo Traidenio pavaldiniu. 1281 m. Nameisis kartu su daugeliu savo gentainių pasitraukė į Lietuvą ir jau tais pačiais metais dalyvavo Traidenio surengtame LDK kariuomenės žygyje prieš Prūsijos kryžiuočius.

Žemgaliai kryžiuočiams priešinosi ilgiau nei bet kuri kita vokiečių pavergta baltų gentis. 1279 m. prasidėjęs jų sukilimas buvo iš esmės nuslopintas 1290 m., kai padedant išdavikui buvo paimta ir sudeginta paskutinė žemgalių pilis, t.y. netoli dab. Joniškio buvusi Sidabrė. 1291 m. Žemgalą galutinai užėmus vokiečiams, iki 10.000 žemgalių pasitraukė į Lietuvą. XIII a. pab. didžiajai Žemgalos daliai atsidūrus Livonijoje, o pietiniam ketvirčiui - Lietuvoje, žemgalius ilgainiui asimiliavo latviai ir lietuviai (dalis šiaurinių žemgalių XIII a. buvo perkelti į kitas Livonijos sritis). Rašto paminklų žemgaliai nepaliko.

1561 m. Livonijos Žemgala tapo tada sudarytos Kuršo ir Žemgalos kunigaikštystės dalimi.

XIX a. latviškų Jelgavos apylinkių šnektų pagrindu susiformavo bendrinė latvių kalba.

[taisyti] Taip pat žiūrėkite

Latvijos regionai

Lietuviškai: Kuršas | Vidžemė | Latgala | Žiemgala | Sėla, arba Aukšžemė
Latviškai: Kurzeme | Vidzeme | Latgale | Zemgale | Sēlija jeb Augšzeme, Augškurzeme