Velnio advokatas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Velnio advokatas (lot. advocatus diaboli) - žmogus, Romos katalikų bažnyčioje oponuojantis prieš asmens paskelbimą šventuoju (kanonizaciją). Jo užduotis buvo kelti abejones, ar asmenį verta paskelbti šventuoju. "Velnio advokato" darbą dirbdavo profesionalus teisininkas. Advocatus diaboli yra paplitęs, tačiau neoficialus šių pareigų pavadinimas, nes oficialus pavadinimas buvo promotor fidei - tikėjimo stiprintojas. Asmuo būdavo pripažįstamas šventuoju tik tada, jei šis advokatas nerasdavo jokių įtikinamų argumentų to nedaryti.
Šias pareigas 1587 m. įsteigė popiežius Sikstas V, o 1983 m. panaikino popiežius Jonas Paulius II. Per šį laikotarpį nė viena kanonizacija nebuvo laikoma galiojančia, jei nagrinėjimo metu nedalyvaudavo promotor fidei. Pareigų panaikinimas labai padidino kanonizacijų skaičių (iki maždaug 500, palyginus su 98 kanonizacijomis per visą likusį XX amžių). Nėra vieningos nuomonės, ar tai teigiamas, ar neigiamas reiškinys.
Perkeltine reikšme "velnio advokatais" vadinami ginčininkai, kritikuojantys asmenis ar reiškinius ne todėl, kad jais netiki, o todėl, kad išnagrinėjus visus argumentus būtų tiksliau ir objektyviau įvertinta reali padėtis. Taip pat velnio advokatais vadinami ginčininkai, ginantys pačių nepalaikomą poziciją vardan sportinio įdomumo arba diskutavimo įgūdžių lavinimo.