Elektroneigiamumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Elektroneigiamumas - atomo branduolio savybė traukti elektronus. Perioduose iš kairės į dešinę didėja dėl didėjančio branduolio krūvio. Grupėse iš viršaus žemyn mažėja dėl didėjančio elektroninių sluoksnių skaičiaus. Didžiausias - fluoro, mažiausias - francio. Dažniausiai matavimui naudojama Polingo skalė, pagal kurią ličio elektroneigiamumas prilyginamas vienetui. Cheminiuose junginiuose elektroneigiamesnis elementas įgyja neigiamą krūvį.