Medeina
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Medeina – miško deivė, šeimininkė, medžioklės globėja. Buvo tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų kaip vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas. Dažnai vaizduojama meškos pavidalu, kuris yra šventas gyvulys, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktųjų dvasių.
Ji turi atitikmenų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis.
Dar XIX a. apie Panevėžį žmonės, pastatę naują namą, pirmiausia įleisdavo mešką. Jei ji eidavo nesipriešindama, reiškė, kad name nėra blogų dvasių. Tada atnešdavo juodą vištą, kuriai meškininkas nukirsdavo galvą, laikydamas ją virš vandens. Tos vištos krauju pašlakstydavo trobą. Per žiemos solsticijas mūsų protėviai persirenginėdavo meška. Tuo metu kaip tik buvo garbinamas pusiau žmogaus, pusiau gyvulio pavidalo mitologinė būtybė ("Juodas Kudlotas"), atbėgantis iš miško. Tai galėjo būti jau tobulesnis miško šeimininkės vaizdinys. Merginą, būsimą motiną, ši būtybė ant savo rankų nunešanti į girią, pastatanti po jievaru (Gyvybės medžiu), apipilanti auksu, sidabru. Atliekant žiemos pabaigos apeigas, Žemaitijoje buvo persirengiama miško dvasia, kuri aktyviai reikšdavosi išvežant žudyti Morę.
Ilgainiui miško ir žvėrių šeimininke tapo moters pavidalo deivė, kurios archetipas dar buvo išlikęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, žiemos solsticijos apeigų metu. Tos šventės išvakarėse žmonės vengdavo lankytis miške, kirsti medžius, nes pasirodydavusi žila moteris - miško deivė, kuri, pasislėpusi tankumyne, aimanuodavo, verkdavo. Žmonės tikėjo, kad per Adventą kirstos malkos labai smarkiai degančios, o jų liepsna su baisiu trenksmu išeinanti per kaminą ir padeganti trobas. Pastatytą iš tuo metu kirstų medžių namą lankančios blogos dvasios. Palaidoję žmogų padarytame iš tų medžių karste, po kurio laiko rasdavo išmėtytas jo lentas, o numirėlį gulintį ant kapo.