Eifelio bokštas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eifelio bokštas (pranc. Tour Eiffel) – vienas iš Paryžiaus simbolių, iškylantis virš beveik visų miesto pastatų. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko „Empire State Building“.
Mintis pastatyti tokį bokštą kilo lenkų kilmės inžinieriui iš Dižono Giustavui Eifeliui (Gustave Eiffel; 1832-1923). 1889 m. Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. G. Eifelis, laimėjęs konkursą aukščiausiam pastatui, pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 m aukščio stiebo. Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą “Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo Ch. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt.
Tačiau bokštas per dvejus metus du mėnesius ir dvi dienas buvo pastatytas. Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių. 7000 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²). Eifelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Eifelio inžinerija buvo tokia tiksli, kad net pučiant stipriausiam vėjui, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų. Visi didieji dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Bokšte yra 1652 laipteliai ir trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis ir kavinėmis. Pirmoji aikštelė – 57 m (arba 345 laipteliai), antroji – 115 m, trečioji – 276 m aukštyje (gali tilpti 800 žmonių). Giedriomis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama. Su televizijos antenomis, kurios XX a. pradžioje išgelbėjo bokštą nuo sugriovimo, jo aukštis – 320 metrų. 1986 m. bokšte įtaisytos natrio lempos, o vėliau – švieslentė, rodžiusi senkantį XX amžiaus dienų skaičių.