Šlėzvigo klausimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šlėzvigo klausimas - istorinės Šlėzvigo provincijos valstybinės priklausomybės problema po Pirmojo pasaulinio karo, kurios ištakos slypi vadinamajame Šlėzvigo-Holšteino klausime, ir kuri buvo sprendžiama plebiscitu, remiantis tautinio apsisprendimo teise.

Istorinės Šlėzvigo kunigaikštystės teritorija, ilgą laiką valdoma Danijos karaliaus, buvo okupuota per 1864 m. Prūsijos ir Austrijos karą su Danija bei vėliau inkorporuota iš pradžių į Prūsijos, o vėliau į Vokietijos sudėtį. Šiaurinės istorinio Šlėzvigo dalies gyventojų daugumą sudarė danai. Tai ir buvo pagrindas Paryžiaus taikos konferencijoje priimti nutarimą spręsti Šlėzvigo klausimą plebiscitu. Iš pradžių, aktyviai spaudžiant Prancūzijai, buvo numatytos 3 plebiscito zonos, 3 zoną sudarė aiškiai vokiečių daugumos gyvenamos teritorijos. Taip Prancūzija siekė kiek įmanoma labiau susilpninti Vokietiją. Tačiau visgi trečiosios zonos buvo atsisakyta, paliktos tik dvi. 1920 m. vasario 10 d. įvyko plebiscitas pirmojoje zonoje (Šiaurės Šlėzvigas). Už priklausymą Danijai pasisakė 75 procentai turėjusių teisę balsuoti. Ši teritorija ir buvo perduota Danijai. 1920 m. kovo 14 d. įvyko plebiscitas antrojoje plebiscito zonoje (istorinio Šlėzvigo vidurio žemės su Flensburgo miestu). Čia 80 procentų iš turėjusių teisę balsuoti pasisakė už priklausymą Vokietijai. Tačiau šioje zonoje buvo keletas iš vietovių, kur balsavimo rezultatai nebuvo labai aiškūs. Sakykim, pačiame Flensburgo mieste apie 50 proc. pasisakė už priklausomybę Danijai. Tačiau visa antroji zona buvo palikta Vokietijai. Šis sprendimas pagimdė separatistinį vadinamąjį Flensburgo judėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo Danija galutinai atsisakė pretenzijų į buvusios antrosios plebiscito zonos teritorijas.